Rinkimų į Europos Parlamentą kampanijos kontekste nuolat nuskamba teiginys: „Europos Sąjunga turi smarkiai ruoštis esminei vidinei institucijų pertvarkai“. Ar tikrai ji būtina, ar tikrai ji privalės būti „gili“, ir kas, jei tai nepavyktų?

Tam tikrus parengiamuosius darbus jau atliko dabartinės kadencijos Europos Parlamentas. Dar 2023-ųjų pabaigoje, tiesa, ne itin didele dauguma, buvo priimta rezoliucija dėl Konvento, kuris parengtų Sutarčių pakeitimus. Gana esminius. Nestebėtina, kad balsuojant iškilo pagrįstų abejonių. Visų pirma – ar ES institucijos bei valstybės narės sugebės sutarti tokiu rimtu, revoliuciniu klausimu. Antra – ar, tuos pakeitimus priėmus, pavyks juos ratifikuoti visose valstybėse narėse. Tai jau kažkada matyta, o ir knygą apie tai esu parašęs: 2005-aisiais referendumai dėl Konstitucijos Europai paeiliui pralaimėjo Prancūzijoje ir Nyderlanduose. Netenka nė abejoti, kad ir šį kartą atsirastų valstybių, kuriose bus organizuojami referendumai. Kaip „lengva“ juos laimėti – rodo pastarųjų referendumų praktika.

Kita vertus, vėlgi, pastarųjų mėnesių įvykiai rodo, kad galiojančios Sutartys ima sprausti į teisinę aklavietę tokiais klausimais, kuriais, atrodytų, sutarimas ir būtinas, ir įmanomas. Tik po ilgo ir vieningo 26 valstybių spaudimo Vengrija sutiko nevetuoti paramos Ukrainai finansinio paketo. Natūralu, jog atsinaujino svarstymai: gal veto teisė jau atgyveno?

Kitas argumentas, jog Sutartis laikas keisti – plėtros iššūkiai. Štai, deryboms dėl narystės pakviestos Ukraina ir Moldova. Eilėje dar ir Balkanų valstybės. Ar ES institucijos atlaikys naują plėtros bangą?

Beje, ir vėl – nieko naujo po saule. Lygiai tokias kalbas girdėjom, kai prieš 20 metų į ES įstojo net 10 valstybių iškart. Ir Lietuva tarp jų. „Ar atlaikys“. Atlaikė. O dabar?..

Visgi turime ruoštis naujam plėtros etapui. Pati ES bei jos institucijos, sprendimų priėmimo procesai turi išlikti ir toliau efektyvūs. Šių metų kovo 20 d. buvo pristatytas Europos Komisijos komunikatas šiuo klausimu. Pradėta išsami ES vykdomosios politikos sričių apžvalga. O ir aš pats plenariniuose EP posėdžiuose ne kartą pasisakiau dėl to. Kitas svarbus iššūkis bus ES institucijų sprendimų priėmimo proceso peržiūra. Bus siekiama, kad Vadovų Taryboje būtų pereinama nuo vienbalsio balsavimo, tai yra, veto teisės, prie kvalifikuotos balsų daugumos svarbiausiose politikos srityse. Taip numatyta siekti išvengti sprendimų įstrigimo balsuojant dėl svarbiausių ES politikos klausimų. Tačiau, mano nuomone, įgyvendinant balsavimo sistemos pokyčius reikėtų atsižvelgti, kad ir toliau būtų paisoma konkrečių valstybių strateginių interesų.

Dar 2022 m. lapkričio 22 d. vykusios plenarinės sesijos Strasbūre metu ironizavau dėl Europą neva ištikusio „plėtros nuovargio“. Seniai, vos ne nuo didžiosios 2004-ųjų metų plėtros, apie jį kalbame. Dabar jau aš konstatuočiau nuovargį nuo „neplėtros“. Savo pasisakyme teigiau, kad jau turbūt išnaudotas visas išradingų siunčiamų signalų arsenalas Europos užribyje paliktoms valstybėms, kad jūs „artėjate“, bet „dar pabūkit“ kandidatės statuse. Pasaulio kantrybė nėra beribė, o tada mes stebimės, kodėl pasaulis darosi euroskeptiškas, gravituoja link tokių pavojingų žaidėjų kaip Rusija ar Kinija. Kandidačių statuso suteikimas Ukrainai ir Moldovai buvo teigiamas žingsnis, aiškesnę perspektyvą reikia nurodyti Sakartvelui, o svarbiausia, trūksta tempo, suteikiant joms prieigą prie vieningos rinkos, neapsiribojant politine, bet teikiant veiksmingą finansinę paramą, taikant IPA instrumentą, siūlant ekonomikos ir investicijų planus, pagrįstus skaitmeniniu ir tvariu perėjimu, inovacijomis. Rusijos vykdomas agresyvus karas Ukrainoje nėra argumentas atidėlioti plėtros procesą, o priešingai, verčia plėtros politiką atnaujinti, padaryti lankstesne ir dinamiškesne.

Su institucine ES pertvarka siejamas ir „paslaptingasis“ ketvirtasis Kopenhagos kriterijus. Ne visada prisimenama, kad jis toksai egzistuoja – Europos Sąjungos gebėjimas (ar negebėjimas, ar tiesiog nenoras) „absorbuoti“ naujas nares. Žinoma, apie „plėtros nuovargį“ kalbama dažnai ir daug, tačiau ne visada susiejama su faktu, kad tai apibrėžta būtent Kopenhagoje 1993-aisiais. Tiesa, nuo 2006-ųjų vartojamas oficialus terminas „gebėjimas integruoti“ naujas nares (vietoj „absorbuoti“).

Apie institucinę pertvarką, būtiną, kad plėtra vyktų, diskutuota 2023-ųjų lapkritį, diskutuota ir balsuota. Rezoliucija vadinosi „Dėl Sutarčių papildymo“. Balsuodamas susilaikiau. Man nepatiko suveltas klausimo pateikimas. Kam reikia tokiu svarbiu klausimu prikimšti rezoliucijon dalykų, kuriuos geba „prastumti“ vienas ar kitas įtakingesnis europarlamentaras? Suprantu, kad politikoje kitaip negalima, bet tasai „sutarimo“ rezultatas manęs netenkino. Reiktų paprasčiau ir konkrečiau. Mano nuomone, pakaktų sutarti dėl dviejų dalykų. Pirma. Kokiu principu valstybės narės deleguos atstovus į Europos Komisiją. Nes vis dėlto jau ir 27 komisarai yra nenatūraliai daug, tai kaip atrodys, kai jų bus 40? Nors, pagalvojus, juk ir tai „išgyventume“. Antra: kokiems klausimams būtina išplėtoti kvalifikuotos daugumos balsavimą Taryboje. Nes svarstymai dėl paramos Ukrainai parodė, kad vienbalsiškumo reikalavimas šiuo ir panašiais klausimais yra tiesiog kenksminga nuostata. Na, o mūsų gudragalviams europarlamentarams – šio klausimo pateikėjams – visų svarbiausia atrodė „pakeliui“ dar ir Europos Parlamento vaidmenį iki kosmoso užkelti, ir vyro bei moters sąjungą žūtbūt kitaip įvardinti, ir vertybių nesilaikančias valstybes iš biudžetinio finansavimo šalinti… Gerai dar, kad nuostatas dėl europinių referendumų (kurių kenksmingumu seniai neabejoju) pavyko iš teksto pašalinti.

2004 m. plėtros „dešimtukas“, o konkrečiai posovietinės valstybės, puikiai žino, kad narystė ES atvėrė ekonominio vystymosi, politinio stabilumo ir saugumo galimybę. Todėl ES privalo siūlyti laipsnišką, tačiau kartu ir lankstesnę integraciją. Procesas nėra lengvas, tačiau 2004 m. ES plėtros valstybių sėkmingas pavyzdys įkvepia, kad Europa gali pakartoti sėkmę.

Akivaizdu, kad pasikeitusios geopolitinės aplinkybės bei įtempta saugumo situacija Europoje pareikalavo naujo proveržio ES plėtros politikoje. Proveržis įvyko – Ukraina ir Moldova oficialiai buvo pakviestos pradėti derybas dėl narystės bendrijoje. Tačiau tikrasis išbandymas dar priešakyje, kadangi tiek būsimos valstybės narės, tiek ir ES lygiagrečiai privalės įgyvendinti reformas bei politinius įsipareigojimus.

Apie institucijas vėl kalbėjau paskutinėje šios kadencijos Europos Parlamento plenarinėje sesijoje balandžio pabaigoje. Teigiau, kad 2004 metų plėtros banga įrodė, jog Bendrija sugebėjo ne tik sėkmingai integruoti tuo metu pažangos keliu žengiančias Europos valstybes, tarp jų ir Lietuvą, bet ir išlaikyti institucijų funkcionalumą. Vis dėlto dvidešimt metų yra daug, o per tą laiką šalių kandidačių bei laukiančių kandidatės statuso žymiai padaugėjo. Teigiau, kad pasikeitė ir geopolitinė situacija regione, o Rusijos karinė agresija Ukrainoje, deja, tik primena apie pavėluotus plėtros žingsnius. Apmaudu: Europoje turėjome sulaukti karo, kad Europos Sąjungos institucijos imtų ryžtingiau veikti dėl Ukrainos, Moldovos, Sakartvelo ir įstrigusios Vakarų Balkanų eurointegracijos. Šiaip ar taip, dabartinė Komisijos pasiųsta žinutė apie Europos Sąjungos pasiruošimą vykdyti vidaus reformas yra teigiamas signalas tiek dabartinėms kandidatėms, tiek eventualiai ir būsimoms.

Taigi Europos Parlamento gairės institucijų pertvarkai – nustatytos. O Vadovų Taryba dar gruodžio 15 d. paskelbė, jog aptars vidaus reformų klausimą, kad iki 2024 m. vasaros priimtų išvadas dėl galimų gairių. Ogi jau vasara! Laukiame.

Rusijos okupantų pajėgos įvykdė teroro aktą susprogdindamos Kachovkos užtvanką Zaporižios regione. Per 3–4 dienas išsiliejo daugiau kaip 18 kubinių kilometrų vandens, o dėl to tiesioginė potvynio grėsmė iškilo beveik 80-čiai kaimų ir miestų arba maždaug 100 000 gyventojų. Tikėtina, kad geriamojo vandens gali netekti iki milijono žmonių. Jau net ir dabartinėje perspektyvoje humanitarinės pasekmės – katastrofiškos, tad ilgainiui tiek Ukrainai, tiek ir visai Europai teks malšinti plataus masto socio-ekonominius, sveikatos bei ekologinius padarinius. O dar prisideda ir branduolinės saugos grėsmės… Apie visus šiuos Kachovkos užtvankos Ukrainoje sunaikinimo padarinius kalbėjau ir šios savaitės Europos Parlamento (EP) plenarinės sesijos Strasbūre metu.

Akivaizdu, kad Kachovkos užtvankos sunaikinimas buvo tyčinis Rusijos karinių pajėgų veiksmas. Nors Kremliaus oficialus naratyvas neigė, kad tai jų karinės pajėgos susprogdino užtvanką, tarptautinė bendruomenė ir Ukraina gan greitai nustatė kaltininkus. Remiantis Europos Komisijos pranešimu, nuo tada, kai Rusijos pajėgos užėmė užtvanką, Ekstremaliųjų situacijų koordinavimo centras parengė išsamią užtvankos poveikio analizę ir įvairių užtvankos trūkimo laipsnių modeliavimą. Tai rodo, kad tokio pobūdžio įvykiui buvo ruoštasi. Dabar, Ukrainos karinėms pajėgoms pradėjus ilgai lauktą kontrataką pietuose, Rusija ėmėsi desperatiškų veiksmų – užtvankos susprogdinimo. Aišku tik tai, kad toks teroristinis veiksmas, nukreiptas prieš civilinę infrastruktūrą, turi būti laikomas karo nusikaltimu, vienu iš daugelio, kuriuos turėtų tirti Tarptautinis Baudžiamasis teismas bei, ateityje, specialusis tribunolas. Yra ir pranešimų iš vietinių gyventojų, kad, sąmoningai ar tiesiog dėl neatidumo, Rusijos pajėgos nuo pat okupacijos pradžios leido nekontroliuojamai svyruoti vandens lygiui.

Tai reiškia, kad, žiemą prisikaupus pavojingai dideliam sniego kiekiui, o pavasarį jam ištirpus, vandens lygis pakilo iki istorinių aukštumų. Tai leidžia numanyti, kad galimai buvo ruošiamasi sukelti potvynį. Visgi, kol kas padarinius vertinti sudėtinga, tačiau tikėtina, kad labiausiai bus paveiktas geriamojo vandens Ukrainoje rezervas, maisto atsargos ir ekosistemos, siekiančios Juodąją jūrą. Pakilęs vandens lygis apsėmė civilinės ir karinės reikšmės pastatus bei infrastruktūrą, taip ne tik sunaikinant ginklų slėptuves, bet ir nuplukdant į jūrą šaudmenis bei kitą karinės svarbos techniką. Gamtosaugininkai teigia, kad dėl užtvankos sunaikinimo padidės tarša, kuri smarkiai paveiks Juodąją jūrą. Jau šiuo metu teigiama, kad į jūrą buvo nunešta 150 tonų mašinų alyvos. Kaip dar kitaip tokius veiksmus įvardinti, jeigu ne paprasčiausiu floros ir faunos ekocidu! Tūkstančiai gyvūnų žuvo arba buvo priversti bėgti iš savo buveinių. Dar tūkstančiai žus dėl maisto stygiaus bei kitų ekologinių iššūkių, kurie dar tik bus sukelti potvynio.

Ukrainos žemės ūkio ministerija apskaičiavo, kad 10 000 hektarų dirbamos žemės buvo apsemta Ukrainos kontroliuojamoje Chersono provincijos teritorijoje. O Rusijos okupuotoje teritorijoje potvynis apsėmė dar didesnį plotą, kadangi ten yra Dniepro upės žemuma. Vandens tiekimas jau dabar Kryme yra sutrikęs. Visgi, dirbamos teritorijos užliejimas vėl turės tiesioginės įtakos maisto pramonei bei grūdams, dėl kurių JT bei kitos šalys taip ilgai derėjosi su Rusija. Potencialus maisto stygius ir kainų augimas, infliacija vėl labiausiai paveiks besivystančias valstybes. Tai – Rusijos agresijos pasekmė ir JT privalo tą viešai akcentuoti. JT teigė, kad, bendradarbiaujant su vietos valdžios institucijomis, jos nuo pirmos šios nelaimės dienos tiekia vandenį, maistą ir grynuosius pinigus nuo potvynių nukentėjusiems žmonėms Chersono ir Mikolajyvo srityse. Tačiau iš Rusijos okupuotos Dniepro pusės nebuvo gauta nei prieigos, nei būtinų saugumo garantijų humanitarinės pagalbos darbuotojams ir žmonėms, kuriems jie ten padėtų.  Rusijos pajėgos dar ir apšaudo Ukrainos gelbėtojus, bandančius pasiekti užtvindytas vietoves Chersono regione. Verta prisiminti, kad liepos 17 d. baigs galioti Juodosios jūros grūdų iniciatyva, kuri užtikrino nuolatinį grūdų tiekimą iš Ukrainos per Juodąją jūrą. Sąlygos, kurių Maskva nuolat reikalauja nuo pat iniciatyvos pradžios, prieštarauja Vakarų taikomoms sankcijoms, pavyzdžiui, reikalavimai leisti eksportuoti trąšas per Juodąją jūrą. Tikėtina, kad po užtvankos sunaikinimo lengvai neišsispręs ir derybos tarp JT, Turkijos, Ukrainos ir Rusijos dėl grūdų inciatyvos pratęsimo.

Kitas Kachovkos užtvankos susprogdinimo padarinys – kol kas dar neegzistuojantis, tačiau jo grėsmė pavojingiausia. Mažėjantis užtvankos vandens lygis taip pat turi įtakos Zaporižios atominės elektrinės reaktorių aušinimo vandeniui.  Dėl užtvindytos svarbios žemės ūkio paskirties žemės ir iškilo problema, susijusi su elektrinės aušinimo vandeniu, kuris buvo tiekiamas iš užtvankos. Vis tik, kol kas teigiama, kad vandens lygis išlieka stabilus, tačiau tam įtakos turės daugybė faktorių, kurie dėl užtvankos susprogdinimo yra sunkiai nuspėjami. Dar gegužės 10 d. man teko kreiptis į Europos Komisiją dėl konkrečios informacijos ir susiklosčiusios padėties Zaporižios AE. Tarptautinės atominės energijos agentūros vadovas Rafaelis Grossi žadėjo šią savaitę apsilankyti atominėje elektrinėje. Gauta žinių, kad Rusija pagaliau neprieštaravo jam ten nuvykti. Akivaizdu, kad tai labai svarbus ir reikalingas žingsnis, kadangi tai bus pirmasis tarptautinės organizacijos ekspertinis vertinimas po Kachovkos užtvankos sunaikinimo.

Europos institucijų reakcija į Kachovkos užtvankos sunaikinimą buvo žaibiška. Nuo ankstyvo birželio 6 d. ryto Europos Komisijos Ekstremaliųjų situacijų koordinavimo centras palaiko ryšį su Ukrainos nepaprastųjų situacijų tarnybomis. Pasak Komisaro V. Dombrovskio, techninę paramą pagal ES civilinės saugos mechanizmą jau suteikė 14 ES šalių: 76 valtis, daugiau kaip 300 vandens siurblių ir daugiau kaip 160 000 prieglobsčiui reikalingų reikmenų. 2023 m. kovą atliktame Pasaulio banko tyrime nurodoma, kad pokarinis Ukrainos atkūrimas gali kainuoti daugiau kaip 411 mlrd. eurų. ES yra įsipareigojusi teikti ilgalaikę paramą Ukrainos atsigavimui ir atstatymui. Komisija jau pareiškė, kad, atlikdama 2024–2027 m. daugiametės finansinės programos laikotarpio vidurio peržiūrą, ji nagrinėja ir ES paramą Ukrainai – kitaip tariant, rėmimą po šių metų. Besitęsiantis karas parodė, kad Ukrainos atstatymas yra jau šiandienos, ne rytojaus klausimas. Komisija paskelbė, kad greitojo atsigavimo poreikiai iki 2023 m. sieks 14 mlrd. JAV dolerių ir bus skirti tokioms prioritetinėms sritims, kaip kritinė ir socialinė infrastruktūra, energetikos infrastruktūra, būstas, privačiojo sektoriaus plėtra ir susigrąžintų teritorijų išminavimas.

Kaip tik birželio 15 d. Europos Parlamente priėmėme rezoliuciją dėl tvaraus Ukrainos atstatymo ir integracijos į euroatlantinę bendruomenę. Šioje rezoliucijoje (425 balsai – už, 38 – prieš, 42 – susilaikė) smerkiame Rusijos įvykdytą Kachovkos užtvankos sprogdinimą, prilygindami jį karo nusikaltimui.

ES šalys ir institucijos turi moralinę prievolę be jokių išimčių taikyti didžiausią spaudimą Rusijai, pasitelkiant tarptautinę teisę bei ekonomines sankcijas. O Kachovkos užtvankos sugriovimas yra okupantų sukelta ekologinė katastrofa, todėl toks veiksmas turi būti traktuojamas kaip griežtas tarptautinės teisės, ypač tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimas. kuris prilygsta karo nusikaltimui.