2026 m. birželio 7 d. vyko devinti parlamento rinkimai Armėnijos istorijoje. Tai pirmieji reguliarūs rinkimai nuo 2017-ųjų. Jerevano gatvėse jau kurį laiką vyravo europietiškos nuotaikos, kurios prie balsadėžių tapo realybe – rinkimus laimėjo Nikolo Pašiniano proeuropietiškas „Pilietinis susitarimas“. Kelias iki pergalės nebuvo lengvas. Kremliaus šešėlis lydi kiekvieną šalį, išdrįsusią žvelgti į Vakarus. Paleidžiama melagienų lavina, botų armijos ir grasinimai. Tokį pat scenarijų neseniai teko patirti Moldovai – per rinkimų laikotarpį institucijoms pavyko nustatyti daugiau nei 100 tūkstančių netikrų paskyrų ir balsų pirkimo operacijų, koordinuotų per dešimtis „Telegram“ grupių. Tačiau ir Moldovoje, ir Armėnijoje piliečių proeuropietiška valia pasirodė esanti daug stipresnė už Rusijos manipuliacijas.
Armėnijos parlamentas, vadinamas Nacionaline Asamblėja, yra vienerių rūmų įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, kurioje pagal proporcinę atstovavimo sistemą penkeriems metams renkami ne mažiau kaip 101 nariai. Mandatų skaičius gali šiek tiek svyruoti dėl proporcinės sistemos koregavimo taisyklių, skirtų užtikrinti stabilią daugumą – šįkart parlamentą sudarys 105 nariai. Iš jų 64 mandatai atiteko proeuropietiškam „Pilietiniam susitarimui“, 29 – „Stipriai Armėnijai“ ir 12 – blokui „Armėnija“. Abu pastarieji sąrašai laikomi prorusiškais. Be to, iki keturių vietų rezervuota didžiausių tautinių mažumų atstovams: jazidams, rusams, asirų bendruomenei ir kurdams. Pažymėtina ir tai, kad siekiant išlaikyti politinį pliuralizmą, Armėnijos konstitucija ir rinkimų įstatymas numato, kad parlamentą turi sudaryti ne mažiau kaip trys politinės jėgos.
Nors Armėnija yra gana nedidelė Pietų Kaukazo valstybė su maždaug trimis milijonais gyventojų, tačiau už jos sienų gyvena nuo penkių iki septynių milijonų armėnų. Tai didžiulė diaspora, kelis kartus viršijanti pačios šalies populiaciją, ir vis dėlto galioja paradoksali rinkiminė nuostata – dauguma etninių armėnų neturi teisės spręsti gimtos šalies ateities. Pagal dabartinę rinkimų sistemą užsienyje įsikūrę piliečiai prie balsadėžių neprileidžiami. Išimtys taikomos tik diplomatams, ilgalaikėje komandiruotėje esantiems kariams ir jų šeimų nariams – visais kitais atvejais norint balsuoti reikia fiziškai grįžti į Armėniją. Net dvigubą pilietybę turintys, bet šalyje neregistruoti asmenys teisės balsuoti neturi. Šis apribojimas įtvirtintas Rinkimų kodekso pakeitimais, priimtais apie 2007 m. ir sugriežtintas 2012-aisiais. Ekspertai šį apribojimą pateisina administracinio įgyvendinamumo, asmens tapatybės nuotolinio patikrinimo sunkumais ir saugumo rizika, susijusia su balsavimu užsienyje ar elektroniniu būdu. Kritikai kitaip žvelgia į tokį reguliavimą – užsienyje gyvenančių piliečių nušalinimas sukuria reikšmingą demografijos deficitą, ypač turint omenyje, kad už Armėnijos sienų gyvena daugiau armėnų, nei pačioje šalyje. Remiantis galutiniais rinkėjų aktyvumo duomenimis, Armėnijos parlamento rinkimuose iš viso dalyvavo 58,97 proc. balsavimo teisę turinčių rinkėjų.
Naujoje parlamento sudėtyje bus atstovaujamos trys politinės jėgos – „Pilietinis susitarimas“, aljansas „Stipri Armėnija“ ir blokas „Armėnija“. Visas tris skiria vienas esminis geopolitinis klausimas – kokiu keliu turėtų eiti Armėnija. Valdančioji partija tvirtai orientuojasi į europinę integraciją ir siekia normalizuoti santykius su kaimynėmis. Abi opozicijos jėgos laikosi priešingos pozicijos – nors ir skirtingu intensyvumu, jos pasisako už suartėjimą su Rusija ir kvestionuoja taikos su kaimynėmis proceso sąlygas.
Valdančioji „Pilietinio susitarimo“ partija į šiuos rinkimus ėjo su iš esmės atnaujinta programa. Kalnų Karabachas, ilgus metus buvęs partijos tapatybės šerdis, šįkart darbotvarkėje nušvinta kur kas blankiau. Jo vietą užėmė „realios Armėnijos“ ideologija: vieninteliu valstybės politikos objektu skelbiama tarptautiniu mastu pripažinta Armėnijos Respublika. Ministro pirmininko Nikolo Pašiniano kryptis aiški – gilesni ryšiai su ES, reformos, galinčios atverti kelią į narystę, tęsiamas sienos delimitacijos procesas ir taikos sutarties su Azerbaidžanu įgyvendinimas. Tačiau šis posūkis į Vakarus nėra momentinis politinis sprendimas, tai laipsniškas strateginis persiorientavimas, brendęs keletą metų. Lūžio tašku tapo 2020 m. konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Rusija neapgynė Armėnijos interesų taip, kaip Jerevanas tikėjosi, ir šis nusivylimas paskatino ieškoti alternatyvų. Vėlesnės sienos bei saugumo krizės tik sustiprino įsitikinimą, kad Rusija yra tik fiktyvus saugumo garantas. Dėl šių priežasčių Armėnija ėmė žvalgytis į Europą ir ši kryptis jau duoda apčiuopiamų rezultatų. Europos Parlamento tribūnoje mačiau Nikolą Pašinianą du kartus. Pirmąjį kartą, 2023 m. spalio 17 d., jo kalba buvo dar pakankamai atsargi – ES apibūdindavo kaip „gerą kaimynę“. O jau po metų, nedviprasmiškai dėstė glaudžios integracijos siekį. 2026 m. gegužės 5 d. Jerevane įvyko pirmasis ES ir Armėnijos aukščiausiojo lygio susitikimas – iš karto po Europos politinės bendrijos susitikimo, vykusio gegužės 4-ąją. Priimta bendra deklaracija įtvirtino pastarųjų metų pasiekimus ir patvirtino ES įsipareigojimą toliau gilinti santykius. Šis susitikimas yra spartaus suartėjimo kulminacija, grindžiama visapusiška ir sustiprinta partneryste.
Kitoje partijų spektro pusėje – du oponentai, mirguliuojantys ryškiais Kremliaus atspalviais. 29 mandatus parlamente išsikovojo aljansas „Stipri Armėnija“, įkurtas Rusijos ir Armėnijos milijardieriaus Samvelio Karapetiano – verslininko, praturtėjusio Rusijos dujų pramonėje ir nekilnojamojo turto sektoriuje. 2018 m. jis pateko į JAV Iždo departamento vadinamąjį „Putino sąrašą“, kuriame įvardijami aukšto rango politikai ir oligarchai, įgiję įtaką Putino valdymo metais. Partija siekia plėtoti verslo ryšius su Rusija ir kaltina Pašinianą esą tyčia ardant santykius su Maskva. Taip pat, 12 mandatų teko ir blokui „Armėnija“, kuriam vadovauja buvęs šalies prezidentas Robertas Kočarianas. 2019 m. jis stojo prieš teismą, kaltinamas konstitucinės tvarkos ardymu po 2008-ųjų rinkimų, per kuriuos protestuose žuvo dešimt žmonių. Daugelį metų laikęsis nuošalyje, į aktyvią politiką jis sugrįžo po 2020-ųjų Kalnų Karabacho karo. Blokas laikosi konservatyvios, Maskvai iš esmės palankios linijos ir nuosekliai atakuoja vyriausybę dėl Kalnų Karabacho ir taikos proceso. Kočarianas siūlo alternatyvą – Rusiją, JAV, Kiniją ir Prancūziją įtraukti kaip garantus į tai, ką jis vadina „garantuota taika“.
Rinkimai nebuvo lengvi ir kelias po jų išlieka toli gražu ne paprastas. Kampanijos metu Rusija visais įmanomais būdais stengėsi suvaržyti armėnų laisvą apsisprendimą. Dezinformacijos kampanija prieš šiuos rinkimus tapo viena didžiausių valstybės remiamų informacinių operacijų šiuolaikinėje Europos istorijoje -antra pagal mastą po Rusijos operacijų, nukreiptų prieš 2025 m. Moldovos parlamento rinkimus. Suklastotas turinys buvo taikytas tiesiogiai į N. Pašinianą. Melagingi teiginiai skelbė, kad jis įsigijo prabangaus nekilnojamojo turto Kanadoje ir Prancūzijoje, kad jis yra susijęs su narkotikų ir žmogaus organų prekyba, esą jam diagnozuotas ŽIV arba agresyvi vėžio forma. Dirbtinio intelekto sugeneruotas vaizdo įrašas su suklastotu „Euronews“ logotipu, tvirtinęs, kad ministrui pirmininkui liko gyventi vos kelerius metus, surinko daugiau nei 200 000 peržiūrų iki tol, kol pagaliau buvo paneigtas. Netrūko ir klasikinės Rusijos retorikos – ES integracijos kelias vaizduotas kaip egzistencinė grėsmė Armėnijos suverenitetui. Tačiau tai tik dalis paveikslo. Vakarų žvalgybos šaltiniai, pranešė, kad Rusijos valdžia svarstė galimybę organizuotai pervežti dešimtis tūkstančių Rusijoje gyvenančių Armėnijos piliečių atgal į šalį, kad šie balsuotų prieš Pašinianą. Informacinį spaudimą lydėjo ir ekonominis, nes Rusija įvedė draudimus Armėnijos eksportui. ES reagavo greitai, be kita ko, – parengdama daugiau nei 50 mln. eurų skubios paramos paketą eksportuotojams, nukentėjusiems nuo Rusijos apribojimų.
Armėnijos šių dienų geopolitika neatsiejama nuo jos istorijos, todėl, norint kalbėti apie tolimesnius žingsnius, reikia atsigręžti į regiono praeitį. Osmanų imperijos vykdyti masiniai armėnų žudymai, priverstinės deportacijos ir sisteminis jų naikinimas – tai, ką Armėnija, Prancūzija, Jungtinės Valstijos ir dešimtys kitų valstybių pripažįsta genocidu, paliko neišdildomą pėdsaką ne tik istorijos knygose, bet ir valstybių santykiuose. Turkijos atsisakymas šiuos įvykius pripažinti armėnų yra suvokiamas ne kaip akademinis ginčas, o kaip nuolatinis armėnų tapatybės niekinimas. Trumpas diplomatinių ryšių tarp Turkijos ir Armėnijos atšilimas po Sovietų Sąjungos žlugimo baigėsi prasidėjus Azerbaidžano ir Armėnijos karui. Kaimynių sausumos siena uždaryta nuo 1993 metų, kai Turkija ją užvėrė solidarizuodamasi su Azerbaidžanu per pirmąjį Kalnų Karabacho karą (Rusija tada parėmė armėnus). N. Pašinianas po rinkimų teigė, kad santykiai su Turkija pastaraisiais metais įgavo pagreitį ir teigiamai įvertino Turkijos sprendimą leisti Armėnijos kroviniams naudotis Karso-Akhalkalaki geležinkeliu. Šis maršrutas jungia Turkiją ir Gruziją ir suteikia Armėnijos eksportuotojams prieigą prie regioninių transporto tinklų, nepaisant uždarytos Armėnijos ir Turkijos sienos. Tai labiau simboliškas gestas, tačiau rinkimų rezultatus N.Pašinianas įvardijo kaip visuomenės mandatą tęsti šį kelią ir normalizuoti santykius su Turkija ir Azerbaidžanu bei plėtoti regioninį bendradarbiavimą.
Santykiuose su Azerbaidžanu neišspręstų klausimų dar gausu. Pašinianas vienoje iš savo kalbų pristatė konstitucijos reformą, dar vadinama „Ketvirtosios Respublikos“ pradžia, kuria siekiama išspręsti praeities režimų paliktus klausimus ir kartu įgyvendinti „realios Armėnijos“ sampratą. Be kita ko, ji turėjo pašalinti prieštaringą nuorodą į istorinį sprendimą dėl susijungimo su Kalnų Karabachu – sąlygą, kurią Azerbaidžanas laiko būtina taikos sutarties sudarymo prielaida. Prie to prisideda vadinamojo Zangezūro koridoriaus problema. Kalbama apie maždaug 40 kilometrų ruožą per pietų Armėniją, kuris sujungtų Azerbaidžano žemyninę dalį su Nachičevanės eksklavu. Baku šį projektą laiko strateginiu prioritetu, Jerevanas įžvelgia galimas grėsmes valstybės suverenitetui. Prie derybų stalo šiuo metu svarstomos kelios galimybės: nuo vadinamojo „Kaliningrado modelio“ (panašaus į rusų tranzitą per Lietuvą), kuriame tranzitas vyktų be pasienio patikrų, tačiau kelias išliktų armėniškas, iki abipusio kompromiso, suteikiančio abiem šalims laisvą judėjimą be jokio eksteritorialumo. Armėnijoje bet koks susitarimas dėl koridoriaus suvokiamas kaip potencialus pavojus valstybingumui ir sulaukia aštrios vidaus politinės kritikos. Azerbaidžane gi po karinės pergalės susiformavę lūkesčiai tokie, kad bet koks lankstumas gresia būti interpretuotas kaip silpnumas. Tokioje aplinkoje kompromisas reikalauja ne vien diplomatinės išminties, bet ir politinės drąsos – iš abiejų pusių. Tačiau dabar įsivyravo palyginti ramus šiandieninis laikotarpis – taika tarp Armėnijos ir Azerbaidžano suteikė atokvėpį, kokio regione nebuvo dešimtmečiais. Po ilgų karinių įtampų tai, kad nebeaidi šūviai, išlieka nedidelis, kad ir ne visaapimantis, tačiau tikras laimėjimas.
Dar praėjusią savaitę K. Kallas klausiau apie ES išorinius įrankius ir jų efektyvumą valdant krizes bei veikiant prevenciškai – tuomet kalbėjome apie Moldovą su viltimi, kad Armėnija taps dar vienu pavyzdžiu. Šiandien tas pavyzdys realus ir Armėnija parodė, kad manipuliacijos tautų valia nelaimi; Armėnija tvirtai žengia į proeuropietišką šeimą. Darbų liko daug ir atsikvėpti per anksti, tačiau tai, kad šis sprendimas buvo piliečių, o ne Kremliaus, jau yra reikšmingas rezultatas.