2024.01.17

Andrius Kubilius. 2024 m. ir toliau: racionaliai optimistinis karo scenarijus

2023-ieji baigėsi lydimi lietuviškų apokaliptinių pranašysčių, kad viskas yra blogai – Ukraina pralaimi, nemoka kariauti, Rusija laimi ir tuoj ateis pas mus, o Vakarai mus visus išduoda. Ir mes esame tie vieninteliai, kurie žino, kaip viską reikia daryti, bet mūsų niekas neklauso.

Šiek tiek hiperbolizuoju, bet metų pabaiga panašiai skambėjo…

Nesame kuo nors ypatingi – šiandieniniame momentinės globalios komunikacijos ir greitų permainų pasaulyje visuomenėms yra būdinga iš per didelio optimizmo bangos labai greitai persiversti į juodo pesimizmo duobę.

KAIP ĮVEIKTI SAVO PESIMIZMĄ IR NELEISTI JUO DŽIAUGTIS KREMLIUI?

Tenka ir mums prisipažinti – praeitų metų pradžioje daugelis tikėjomės greitos Ukrainos pergalės, o kai jos nesulaukėme – daug neanalizuodami atsidavėme pagundai pakonkuruoti kas nupaišysime juodesnį ir beviltiškesnį ateities scenarijų. Ilgų žiemos naktų tamsoje pesimizmas tampa nauja pavojinga pandemija, nes mūsų ir visų Vakarų netikėjimas, kad gali būti kitaip, galų gale pergalingai ir labai greitai veda prie Kremliaus trokštamų „nuovargio“ ir „susitaikymo su realybe“ nuotaikų mūsų tarpe. Akivaizdu, kad jeigu tokioms nuotaikoms bus leista įsivyrauti, tai Ukraina sulauks dar mažiau paramos iš Vakarų.

Tad verta mums patiems sau atsakyti į paprastą klausimą – jeigu Kremliui mūsų emocinis pesimizmas ir apokaliptinės prognozės yra labai naudingos, tai ar tikrai yra išmintinga mums patiems tokiam juodam pesimizmui beatodairiškai pasiduoti ir dar labiau jį patiems skatinti.

Siekis nepasiduoti visuotiniam pesimizmui nereiškia, kad nereikia matyti to, kas vyksta realybėje: Ukrainos karas prieš Rusijos invaziją perėjo į naują stadiją, kurioje greitų Ukrainos pergalių, išvaduojant savo teritoriją, artimiausiu metu nebenusimato. Karas gali užtrukti ilgiau, nei prieš metus tikėjomės. Tačiau tai taip pat nereiškia ir to, kad Rusijos pergalė šiame kare neišvengiamai artėja.

Norint įveikti savo pačių pesimistinių nuotaikų pandemiją, visų pirma reikia suvokti, kad vienintelis skiepas, kuris gali apsaugoti mus nuo tokios pandemijos, yra ne visuotiniam pesimizmui priešingas perteklinio optimizmo nuotaikų fontanas, bet tik žymiai gilesnė racionali analizė, paremta faktais, skaičiais ir proto (bet ne emocijų) argumentais. Tuo tarpu mes prie tokių analizių, net ir tapę pafrontės valstybe, vis dar nesame pripratę. O jau laikas būtų…

Tokią racionalios analizės pastangą verta pradėti nuo paprastų, bazinių klausimų: pirma, apie Vakarų politinę valią ir antra, apie Vakarų materialines galimybes tą politinę valią realizuoti.

AR VAKARAI NORI, KAD KARĄ LAIMĖTŲ RUSIJA?

Ir pirmasis klausimas iš tokių klausimų serijos yra visiškai primityvus – kodėl Ukraina, kurią remia kelias dešimtis kartų už Rusiją turtingesni Vakarai, iki šiol dar nelaimėjo karo ir kodėl tas karas pereina į tęstinio karo pavidalą?

Skaičiais paremtą atsakymą į šį klausimą esu pateikęs prieš gerą mėnesį savo tekste „Apie karo realybę“: nepaisant to, kad Vakarai yra ekonomiškai žymiai stipresni už Rusiją, tačiau 2023 metais Rusija karui finansuoti išleido daugiau nei 100 mlrd. eurų, tuo tarpu Ukraina kartu su visa ES ir JAV parama – karui sutelkė tik 80 mlrd. eurų. Ukraina karo reikalams skyrė 25% savo BVP, Rusija – beveik 6%, tuo tarpu ES karinė parama siekė tik 0.075% viso jos BVP. Taigi fronte Vakarų ekonominio pranašumo kol kas dar nepasimatė, todėl Ukraina kol kas sulaukia tik tokios Vakarų paramos, kuri jai leidžia nepralaimėti, bet jos nepakanka pergalei pasiekti.

Iš čia kyla antrasis paprastas klausimas – jeigu Vakarai neparemia Ukrainos tiek, kad ji laimėtų, tai gal tie Vakarai, nuo kurių paramos priklauso Ukrainos galimybė laimėti šį karą, gali norėti, kad šį karą laimėtų Rusija?

Neturiu galimybių įlįsti į demokratinio pasaulio lyderių, ypač Vakarų Europos lyderių mąstymo gelmes, tačiau nematau jokių racionalių argumentų, kodėl jie turėtų norėti ir siektų, kad šį karą laimėtų Rusija. Priešingai, viešai vis dažniau nuskamba Vakarų lyderių nuogąstavimai, kad Rusijos pergalė prieš Ukrainą reikštų tik tai, kad po kelių metų Rusija savo agresiją nukreiptų prieš kurią nors iš NATO valstybių: Suomiją, Estiją ar Lietuvą. Asmeninė nuojauta sako, kad šiuo metu vis daugiau Vakarų lyderių panašiai mato ir „taikos pagal Putiną“ pavojų, kai Ukraina būtų priversta atsisakyti dalies savo teritorijų, nes tai reikštų tik Putino pergalę ir neišvengiamos būsimos agresijos perspektyvą.

Galima spėti, kad dalis Vakarų lyderių prisibijo Ukrainos greitos ir triuškinančios pergalės perspektyvos, nes bijo, kad Kremlius į tai atsakytų neprognozuojama savo agresijos eskalacija arba bijo, kad tokios Ukrainos pergalės pasekmė būtų Putino režimo griūtis ir bauginanti nežinia, kas užims Kremlių po Putino. Tačiau tokios baimės, net jeigu jos egzistuoja, niekaip negali paaiškinti, kodėl Vakarai turėtų norėti Rusijos pergalės.

Tai leidžia daryti racionalią išvadą, kad Vakarų lyderių tarpe nėra tų, kurie norėtų, kad Rusija laimėtų šį karą. Nes nėra jokio loginio argumento, kodėl Vakarams Rusijos pergalė ir po to seksianti nauja Rusijos agresijos banga būtų kaip nors naudinga. O kadangi tikėtina, jog Vakarai vis labiau suvokia ir tai, kad Rusijos pergalė greičiausiai reikštų ir neišvengiamą Kinijos agresyvumo prieš „silpnus“ Vakarus ir Taivaną augimą, tai dar labiau mažina tikimybę, kad kas nors Vakaruose galvotų, jog Rusijos pergalė Ukrainoje kaip nors Vakarams būtų naudinga.

Kai kas gali sakyti, jog Vakarai, net ir tuo atveju, kai jie suvokia, kad Rusijos pergalė Ukrainoje jiems yra ne tik nenaudinga, bet net ir kelianti dideles grėsmes, gali likti abejingais Ukrainos likimui. Bet tie, kas taip galvotų, remtųsi prielaida, kad Vakarų lyderiai yra tiesiog neišmintingi, o vieninteliai protingi visame Vakarų pasaulyje esame tik mes. Tokia mūsų prielaida nieko gero nepasakytų apie mūsų pačių išmintį.

Atsakymai į pirmuosius du bazinius klausimus leidžia daryti paprastą išvadą apie Vakarų politinę valią: nėra požymių, kad Vakarai norėtų jog šiame kare laimėtų Rusija; tačiau ligšiolinė Vakarų parama Ukrainai sudarė galimybes Ukrainai tik nepralaimėti, bet nesudarė jai galimybių laimėti karo.

NUO PARAMOS IŠ SANDĖLIŲ – PRIE PARAMOS IŠ KARO PRAMONĖS GAMYKLŲ

Padarius tokią išvadą, kad per maža Vakarų parama Ukrainai yra sąlygota ne politinės valios nebuvimo, tenka atsakyti į trečią racionalų klausimą: ar materialiai Vakarai gali šiuo metu suteikti didesnę karinę paramą Ukrainai? Tai yra ar Vakarai šiuo metu yra pajėgūs pateikti Ukrainai daugiau artilerijos sviedinių, toliašaudžių raketų, priešlėktuvinės gynybos sistemų, modernių tankų, naikintuvų, dronų?

Ir čia tenka pripažinti paprastą tiesą: pirmaisiais karo metais daugelis Vakarų valstybių, tame tarpe ir Lietuva, kaip karinę paramą Ukrainai pateikė tai, ką turėjo sukaupę kaip karines atsargas savo sandėliuose. Besibaigiant antriems karo metams, tokios atsargos Vakaruose (ir Lietuvoje) artėja prie pabaigos. Tuo tarpu karinės pramonės gamybiniai pajėgumai visame Vakarų pasaulyje nors ir pradeda augti, bet vis dar nepatenkina Ukrainos pergalės poreikių. Kodėl Rusija net ir sankcijų aplinkoje sugebėjo savo ekonomiką pervesti ant karo bėgių, kodėl Rusijos sąjungininkė Šiaurės Korėja per vieną mėnesį sugebėjo Rusijai pateikti 1 milijoną artilerijos sviedinių, o Europos Sąjunga vis dar nepajėgia pagaminti ir pateikti Ukrainai jai pažadėto tokio paties kiekio, tai yra 1 milijono artilerijos sviedinių – yra atskira tema, bet akivaizdu, kad tai yra esminė šio karo problema: Vakarų karinės pramonės pajėgumai, tik dabar pradėti mobilizuoti karo Ukrainoje poreikiams, vis dar nepajėgia tų poreikių pilnai patenkinti.

Kaip yra teigiama Estijos Gynybos ministerijos neseniai paskelbtame vertingame analitiniame, strateginiame tekste „Setting Transatlantic Defence up for Success: A Military Strategy for Ukraine’s Victory and Russia’s Defeat“ („Transatlantinės gynybos parengimas sėkmei: karinė strategija, siekiant Ukrainos pergalės ir Rusijos pralaimėjimo“): tam, kad Ukraina galėtų išlaikyti savo naudojamos 155 mm kalibro artilerijos pranašumą prieš Rusijos artilerijos pajėgumus, Ukrainai per mėnesį reikia minimaliai 200 000 artilerijos sviedinių (2,4 mln. sviedinių per metus). Tokie artilerijos sviedinių sunaudojimo tempai gresia tuo, kad per 2024 metus tiek ES, tiek ir JAV sandėliuose sukauptos tokių artilerijos sviedinių atsargos bus visiškai išnaudotos. Tačiau, kaip teigia Estijos ekspertai, Vakarai gali iki 2025 metų išauginti artilerijos sviedinių gamybos pajėgumus tiek, kad visiškai patenkintų bent minimalius Ukrainos karinius poreikius. 2023 metų pabaigoje ES įmonės per mėnesį pagamino apie 50 000 artilerijos sviedinių, ir tai yra maždaug dvigubai daugiau nei buvo sugebama pagaminti metų pradžioje. JAV šiuo metu per mėnesį pagamina 28 000 sviedinių, ir tai taip pat yra dvigubai daugiau nei buvo gaminama 2023 metų pradžioje. JAV planuoja iki 2025 metų pabaigos išauginti gamybos pajėgumus taip, kad per mėnesį būtų pagaminama 100 000 sviedinių, tuo tarpu tam, kad būtų patenkinami minimalūs Ukrainos poreikiai, Europos Sąjungoje artilerijos sviedinių gamyba iki 2025 m. pabaigos turi būti papildomai padidinta 140%. Tačiau verta žinoti, kad Rusija šiais, 2023 metais planuoja pagaminti ir panaudoti 3,5 mln. artilerijos sviedinių (tai yra 3 kartus didesnė gamyba, nei prieš metus), o 2024 metais planuoja pagaminti 4,5 mln. artilerijos sviedinių. Todėl šiandien svarbiausia Vakarų užduotis visų pirma yra suvokti, kad karo negalima laimėti, jeigu prognozuojami artilerijos sviedinių gamybos Vakaruose kiekiai beveik dvigubai atsiliks nuo Rusijos prognozuojamų skaičių. O tam, kad Vakarai šį atsilikimą sugebėtų skubiai įveikti, reikia bendros Vakarų strategijos, o ne vien tik atskirų NATO šalių planų šiek tiek padidinti savo gamybą.

Taigi problemas Ukrainos frontuose lemia ne Vakarų strateginės politinės valios paremti Ukrainos pergalę stoka, ne Vakarų finansinių resursų, skirtų Ukrainos pergalei, stoka, bet paprasčiausias Vakarų karinės pramonės pajėgumų deficitas.

Tačiau tai jau yra ūkinė, bet ne politinė ar strateginė Vakarų problema. Šios problemos šaknis suformavo Vakarų ilgalaikis tikėjimas, kad karo su Rusija nebus ir, kad tokiam karui nereikia iš anksto ruoštis, todėl nereikia vystyti savo karinės pramonės. Ši problema yra palaipsniui įveikiama, jeigu atsiranda jos įveikimui reikalinga Vakarų politinė valia ir reikalingi finansiniai resursai.

Tai šiandieninę Vakarų situaciją daro panašią į tą, kurioje kolektyviniai demokratiniai Vakarai buvo atsidūrę II Pasaulinio karo išvakarėse, kai vienintelis W.Churchill nuo pat 1930-ųjų pradžios, po to, kai Hitleris atėjo į valdžią Vokietijoje, susirūpinęs skelbė, kad Hitleris labai sparčiai didina Vokietijos karinės pramonės pajėgumus. Tuo tarpu Didžioji Britanija ir kitos Vakarų demokratijos nesiklausė W.Churchill perspėjimų, naiviai tikėjosi, kad su Hitleriu galima susitarti dėl taikos ir faktiškai visiškai nesirūpino savo karinės pramonės pajėgumais. Todėl II Pasaulinio karo pradžioje Hitleris turėjo akivaizdų karinės technikos pranašumą, ir Didžiajai Britanijai bei JAV tik prasidėjus karui pavyko palaipsniui pasivyti ir pralenkti Vokietijos karinės pramonės tempus.

Ir šiandien Vakarų demokratijos tik dabar, vėluodamos, tik prasidėjus karui, pradeda plėtoti savo karinės pramonės pajėgumus. Prasidėjus II Pasauliniam karui, demokratinių Vakarų Aljanso karinės pramonės pajėgumų spartus auginimas neįvyko per vieną dieną. Tas pats stebima ir dabar. O tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Vakarų parama Ukrainai kol kas yra tik tokia, kuri leidžia Ukrainai nepralaimėti, bet kol kas jos nepakanka tam, kad užtektų Ukrainos pergalei.

2024 – STRATEGINĖ GYNYBA. PERGALĖ – 2026?

Ar toks Vakarų karinės pramonės atsilikimas nuo karo Ukrainoje poreikių yra įveikiamas?

Tie patys Estijos ekspertai savo parengtame strateginiame tekste pateikia racionalius skaičius kiek ir kokių kitų ginklų (ne tik artilerijos sviedinių) Ukrainai reikės tam, kad viršytų Rusijos pajėgumus: pradedant artilerijos „vamzdžiais“ ir baigiant toliaušaudėmis GMLRS, ATACAMS, Storm Shadow, SCALP ar Taurus raketomis. Neatrodytų, kad jų gamybos pajėgumų didinimas iki reikalingų apimčių būtų nepasiekiamas per artimiausius metus. Tas pats ir su dronų gamyba ar didesnio skaičiaus Ukrainos karių taktiniu parengimu Vakaruose. Visi tokie Ukrainos poreikiai yra nesudėtingai suskaičiuojami, juos nėra sunku išmatuoti finansiškai ir Vakarai yra pilnai pajėgūs tai per artimiausius metus realizuoti. Tačiau fiziškai tai negali įvykti rytoj: tam, kad Vakarai pajėgtų Ukrainai patiekti daugiau ginkluotės nei galėjo pateikti karo pradžioje iš savo sandėlių reikia, kad Vakarų karo pramonės pajėgumai labai sparčiai išaugtų bent keletą kartų.

Todėl tie patys ekspertai skaičiuoja, kad 2024 metus Ukraina turės pergyventi su tokia Vakarų parama, kurios nepakaks pergalei siekti ir todėl Ukrainai gali tekti pereiti į strateginę gynybą. Tačiau 2025 metais sparčiai auganti Vakarų karinė pramonė jau bus įgavusi tokias gamybos apimtis, kurios leis kaupti ir suteikti tokią paramą Ukrainai, kuri būtų pakankama pergalei pasiekti 2026 metais.

Suprantu, kad toks bandymas racionaliai pasižiūrėti į karo perspektyvą ne visus gali įtikinti savo racionaliu optimizmu. Ir ypač kai tą racionalų ir dalykišką optimizmą formuluoja ne kas nors kiti, o mūsų kaimynai estai (nors radęs Estijos Gynybos ministerijos interneto puslapyje cituotą analitinį dokumentą, tapo lietuviškai pavydu, kad tai skelbia ne lietuviai). Esame lengvai pasiduodantys emocijoms, bet karai yra laimimi (ir pralaimimi) ne emocijomis, o materialiais skaičiais: kariaujančių pusių ekonominio pajėgumo, jų karinės pramonės gamybos apimčių ir tiekiamų ginklų, bei tam skirtų finansų skaičiumi. Ir be abejo, negalima užmiršti ir į kariuomenę mobilizuotų karių skaičiaus.

Vėlgi, tie patys ekspertai teigia, kad tuo atveju, jeigu Ukrainos karinės pajėgos per kiekvieną pusmetį (6 mėnesius) sugebėtų sunaikinti (skaičiuojant žuvusius ar sunkiai sužeistus) bent 50 000 Rusijos karių, tai Rusija su savo mobilizaciniais ir naujokų apmokymo pajėgumais nesugebėtų regeneruoti savo žmogiškųjų karinių resursų (iš viešai skelbiamos informacijos spėju, kad šiuo metu Ukrainos karinės pajėgos sugeba šį rodiklį gerokai viršyti). Savo ruožtu Vakarai gali nesunkiai kiekybiškai ir kokybiškai padidinti Ukrainos karių rengimą, atsižvelgiant į tai, kad iki šiol Vakaruose buvo parengta 100 000 Ukrainos karių ir tai kainavo tik apie 350 mln. eurų.

AR SUBURSIME „0,25% BVP“ PARAMOS UKRAINAI KOALICIJĄ?

Ir pabaigai – dar kartą apie pinigus. Ir apie mus.

Pačioje šio teksto pradžioje priminiau, kad 2023 m. Rusija karui išleido 100 mlrd. eurų, tuo tarpu Ukraina kartu su visa ES ir JAV karine parama – išleido tik 80 mlrd. eurų. Todėl frontas ir užstrigo. Kaip paaiškėjo, Vakarai negalėjo suteikti reikšmingai didesnės materialinės karinės paramos, nes sukauptos atsargos sandėliuose pasibaigė, o nauja karinė gamyba šiame etape auga lėčiau nei norėtųsi.

Šiame tekste aptariau ekspertų pateikiamus skaičiavimus, kokios ginklų gamybos apimtys Vakaruose yra reikalingos, kad Ukraina būtų aprūpinta pakankamai tam, jog galėtų siekti pergalės. Tačiau akivaizdu, jog tam, kad Vakaruose augtų nauji ginklų gamybos pajėgumai, reikia ir naujų finansinių resursų. Kaip jau buvo rašyta – šiais metais visa karinė ES parama (kurią suteikė ES institucijos ir visos ES šalys narės) siekė tik 0,075% viso ES BVP. JAV šiek tiek daugiau atidavė Ukrainai – karinė parama 2023 metais siekia 0,10% JAV BVP. Tačiau bet kuriuo atveju yra akivaizdu, kad finansine išraiška tokia Vakarų karinė parama Ukrainai yra nepakankama pergalei pasiekti.

Viena iš problemų, kuri pasidarė akivaizdi per šiuos du karo metus, yra tai, kad skirtingų šalių karinė parama Ukrainai yra labai skirtingo lygmens: per šiuos du metus Lietuvos ir Estijos karinė parama Ukrainai viršijo 1.2% nuo šių šalių BVP, nedaug atsilieka Norvegija, paramai skyrusi 0,79% Norvegijos BVP, galima pasidžiaugti augančia Vokietijos parama, kuri jau pasiekė 0,43% Vokietijos BVP, tačiau Prancūzijos parama lieka tik 0,02% nuo Prancūzijos BVP lygmenyje.

Tokią situaciją reikia keisti. Vienas iš būdų yra tas, kurį siūlo tie patys Estijos ekspertai: transatlantinio aljanso šalys turėtų įsipareigoti kiekvienais metais skirti karinę paramą ne mažesnę nei 0,25 % jų nacionalinio BVP ir tai leistų sugeneruoti maždaug tris kartus didesnę Vakarų karinę paramą Ukrainai, nei dabar yra suteikiama (120 mlrd. eurų vietoje dabartinių 40 mlrd. eurų). To pakaktų tam, kad Ukraina laimėtų, o Rusija pralaimėtų.

Ir dar apie Lietuvos karinės paramos Ukrainai perspektyvas.

Kaip jau buvo sakyta, Lietuvos karinė parama Ukrainai per du metus nuo karo pradžios siekia 1,2% nuo Lietuvos BVP (tai antras pagal dydį rodiklis tarp NATO valstybių), tai yra Lietuvos parama siekia apie 760 mln. eurų nuo karo pradžios arba 380 mln. eurų (0,6% nuo BVP) per vienerius karo metus. Tačiau verta pastebėti, kad šiuo metu oficialiai patvirtinta Lietuvos paramos Ukrainai programa numato, kad tokia parama per artimiausius trejus metus sieks tik 200 mln. eurų, tai yra apie 67 mln. eurų per metus arba apie 0,1% nuo BVP. Tokios planuojamos Lietuvos paramos Ukrainai apimtys yra akivaizdžiai nepakankamos. Mūsų strateginis uždavinys, rūpinantis ne tik Ukrainos, bet ir savo bei Europos saugumu, yra ne tik galvoti apie tai, kaip dvišaliai paremti Ukrainą, bet ir apie tai, kaip rodyti kitoms Vakarų valstybėms tinkamą paramos Ukrainai pavyzdį ir tuo, kaip suburti jeigu ne „1%“, tai bent „0.25%“ koaliciją, kad bendromis pastangomis įtikintume tuos, kurie savo parama atsilieka.

Mūsų paramos Ukrainai problema yra ta pati, kaip ir daugelio kitų šalių – per du karo metus iš savo sandėlių atidavėme visas sukauptas ir mums šiuo momentu nelabai reikalingas karines atsargas, todėl mūsų paramos lygis buvo išskirtiniai aukštas, tačiau šiandien sandėliuose jau nebeturime ką dar galėtume Ukrainai perduoti. O savo gynybos pramonės, į kurią galėtume papildomai investuoti ir gaminti tai, ko reikia Ukrainai, nelabai turime. Todėl ieškodami pagrindų racionaliam optimizmui dėl Vakarų paramos Ukrainai ir Ukrainos pergalės 2026 metais, visų pirma racionaliai susitvarkykime su savo paramos Ukrainai perspektyvomis. Vien tik mūsų solidarumo pareiškimų, paraginimų Vakarams, kad didintų savo paramą Ukrainai ir apokaliptinių dejonių, kad Vakarai turbūt išduoda Ukrainą – tikrai nepakaks. Kare pergalės pasiekiamos ne sąjungininkų solidarumo pareiškimais, o jų suteiktos materialinės paramos gausa.

PUTINAS NELAIMĖS

Racionali analizė akivaizdžiai sako, kad Putinui nėra jokių galimybių laimėti šį karą. Nes kaip pats Putinas skundžiasi, Rusija Ukrainoje šiuo metu kariauja jau su visu Vakarų pasauliu. Putinas, pradėdamas karą prieš Ukrainą, to nesitikėjo. O Vakarų bendras ekonominis potencialas yra daugiau nei 25 kartus didesnis nei visa Rusijos ekonomika. Tai ilgainiui pasijaus šioje Vakarų ir Rusijos konfrontacijoje, kurios pats Putinas ir „prisiprašė“. Tai pasijaus tame tarpe ir karo frontuose Ukrainoje. Bet tam reikės laiko, kad Vakarų ekonominis pranašumas pavirstų ginklų gamybos pranašumu. Vakarams reikia ne tik „gynybinio NATO“, bet ir „ginklų gamybos NATO“. O tai priklauso ir nuo mūsų.

Racionalus optimizmas yra padaromas „darymo būdu“. Linkiu tuo „darymu“ ir užsiimti…

 

2023.12.22

ELP frakcijos vicepirmininkės R. Juknevičienės sveikinimas šv. Kalėdų proga

EP nario A. Kubiliaus sveikinimas švenčių proga

2023.12.19

Liudas Mažylis sveikina gražiausių metų švenčių proga


VIDEO SVEIKINIMAS

Liudas Mažylis. Naujas ES plėtros politikos etapas – išbandymas kandidatėms ir narėms

Gruodžio 14 d. priimtą  Europos Vadovų Tarybos sprendimą dėl tolimesnės ES plėtros krypties neabejotinai galima laikyti kaip strateginę investiciją į Europos taiką ir saugumą. Akivaizdu, kad pasikeitusios geopolitinės aplinkybės bei įtempta saugumo situacija Europoje pareikalavo naujo proveržio ES plėtros politikoje. Proveržis įvyko – Ukraina ir Moldova oficialiai buvo pakviestos pradėti derybas dėl narystės bendrijoje. Tačiau tikrasis išbandymas dar priešakyje, kadangi tiek būsimos valstybės narės, tiek ir ES lygiagrečiai privalės įgyvendinti reformas bei politinius įsipareigojimus.

Vadovų Tarybos sprendimą pradėti stojimo derybas su Ukraina ir Moldova galima laikyti reikalingu istoriniu žingsniu Europai, kadangi paskutinė ES narė Kroatija buvo priimta prieš dešimt metų. Bendrijoje vis dažniau tarp institucijų buvo girdima apie „plėtros nuovargį“. Svarbu paminėti ir tai, kad Sakartvelui buvo suteiktas šalies kandidatės statusas, kaip paskatinimas imtis svarbių šalyje reformų pagal Europos Komisijos išdėstytus reikalavimus. Kitas labai svarbus momentas – gruodžio 14 d. Vadovų Taryba priminė, kad Bosnija ir Hercegovina bei Šiaurės Makedonija nėra pamirštos ir išlieka ES plėtros darbotvarkėje. Susitikimo išvadose paminėta, kad pradėti stojimo derybas šioms šalims bus galima tuomet, kai jos įgyvendins numatytus narystės kriterijus. Pavyzdžiui, konstitucines reformas. Taip pat buvo sutelktas dėmesys ir į Vakarų Balkanus, primenant ES įsipareigojimą padėti siekti šių šalių narystės bendrijoje. Kaip skatinamąją priemonę siekti reformų, Komisija dar lapkričio 8 d. pristatė naująjį 6 mlrd. eurų dotacijų ir paskolų augimo planą, skirtą paspartinti ekonominę integraciją su ES. Žinutė iš ES lyderių šalims, norinčioms tapti ES narėmis, buvo pasiųsta pozityvi, tačiau stojimo pagreitis priklausys nuo pačių valstybių ir jų daromos pažangos.

Šalių kandidačių stojimo į ES procesas grindžiamas įgyvendintomis reformomis. Procesas nėra lengvas ir jis užtrunka ne vienerius metus, kol šalys kandidatės atitinka esmines sąlygas pagal Kopenhagos kriterijus. Šie kriterijai iš esmės apibrėžia pagrindinius ES principus, tokius kaip teisinė valstybė, ekonomika, demokratinių institucijų veikimas bei užsienio politika. Europos Komisija šių metų lapkritį paskelbė plėtros dokumentų rinkinį, kuriame išsamiai įvertinta dabartinė šalių, norinčių tapti ES narėmis, pažanga.

Kalbant apie Ukrainą ir Moldovą, ES institucijos savo sprendimus pagrindė atsižvelgdamos į geopolitines aplinkybes, todėl tai sutrumpino įprastą stojimo procedūrų laiką. Bet kuriuo atveju, Ukraina įrodė, kad net ir karo metu gali ir sugeba padaryti pažangą derindama savo teisės aktus su ES acquis. Ukraina padarė didelę pažangą įgyvendinant septynis Europos Komisijos nurodytus žingsnius dėl Ukrainos narystės ES. Jie susiję su teisės viršenybe, kova su korupcija ir deoligarchizacija. Taip pat Komisija paskelbė, kad ir Moldova padarė svarbų progresą sėkmingai įgyvendindama devynis etapus nurodytus Komisijos nuomonėje dėl Moldovos narystės ES.

Žinoma, Europos Parlamentas taip pat atliko kritinę funkciją teikiant rekomendacijas ES dėl plėtros. Dar 2022 m. lapkritį balsavau dėl naujos ES plėtros strategijos, kurioje aiškiai išsakėme, kad valstybės narės privalo vykdyti ES įsipareigojimus Vakarų Balkanų ir Rytų partnerystės šalims ir užtikrinti, kad šalims kandidatėms nebūtų siūlomos alternatyvos vietoj visateisės ES narystės. Taip užtikrinama, kad ES plėtra toliau išliks svarbiausiu užsienio politikos įrankiu. Dabartiniame kontekste tai svarbu, nes su Ukraina ir Moldova jau prasidės derybos dėl narystės ES, todėl yra reikalingas aiškus planas su konkrečiais terminais. Nors ir dažnai iš ES institucijų pasigirsta, kad stojimo derybos turėtų būti baigtos iki 2030 m., tai – labai tolima data. ES kartu su valstybėmis narėmis privalo užtikrinti, jog stojimo procesas toliau sparčiai judėtų į priekį, o šalys pažangą darančios kandidatės būtų paskatintos naujomis inciatyvomis, susijusiomis su bendros rinkos privalumais. Dar prieš įvykstant Vadovų Tarybos posėdžiui, gruodžio 13 d., Europos Parlamente balsuojant dėl Kopenhagos kriterijų 30-mečio rezoliucijos pabrėžėme, kad ES turėtų nustatyti aiškius terminus, per kuriuos šalys kandidatės iki šio dešimtmečio pabaigos turėtų užbaigti stojimo į ES derybas. O ES šalys kandidatės privalo laikytis Kopenhagos kriterijų, siekiant užtikrinti nuoseklų ir ilgalaikį įsipareigojimą siekti demokratinių reformų.

Kalbant apie reformas ruošiantis ES plėtrai, tarp ES institucijų irgi atsiranda bendrinis suvokimas dėl esminių pokyčių poreikio, norint sėkmingai integruoti naujas nares. Vadovų Taryba dar gruodžio 15 d. paskelbė, kad aptars vidaus reformų klausimą, kad iki 2024 m. vasaros priimtų išvadas dėl galimų gairių. ES plėtra reikalauja rimtai persvarstyti ES integracijos spartą ir sprendimų priėmimo iššūkius. Visgi ES institucijos susiduria su sudėtinga dilema: taikyti tokias pat griežtas ar lanksčias sąlygas valstybėms kandidatėms, kurios susiduria su karu. Rusijos agresijos akivaizdoje ES privalo investuoti į plėtrą ir į tai žiūrėti kaip atgrasymo įrankį. Tiek Rytų Europoje, tiek ir Vakarų Balkanuose narystės ES siekiančios šalys turi jausti politinę ir ekonominę paramą iš bendrijos narių. Plėtra vėl sugrįžo į kontinentą, tad reikia ruoštis.

2023.12.18

Liudas Mažylis atstovavo Europos Parlamentui oficialiame vizite Lichtenšteine

Gruodžio 15 d. Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis su oficialiu vizitu lankėsi Lichtenšteine ir dalyvavo 60-jame Europos ekonominės erdvės jungtiniame parlamentiniame komiteto posėdyje.

„Visų geopolitinių iššūkių kontekste ES labai svarbu ir toliau išlaikyti gerus santykius su  Europos ekonominės erdvės šalimis Norvegija, Islandija ir Lichtenšteinu. Kartu jos visos kartu su Šveicarija, kuri posėdyje Lichtenšteine dalyvavo stebėtojo statusu, priklauso ir Europos laisvosios prekybos asociacijai. Tai standartinis tokio formato susitikimas, tik šįkart Lichtenšteine“, – teigia L. Mažylis.

Tarp EP delegacijos dalyvių L. Mažylis – vienintelis europarlamentaras iš Lietuvos. Kaip pastebi Europos ekonominės erdvės jungtinio parlamento komiteto narys, Lichtenšteinas, Islandija, Norvegija, o ir Šveicarija yra labai reikšmingos ES partnerės ne tik prekybos srityje.

„Tai ne tik Europos ekonominės erdvės, bet ir Šengeno erdvės valstybės. Ir toliau sėkmingai plėtojami prekybos santykiai, o kartu šios šalys prisideda ir prie bendrų ES veiklos sričių, prioritetų. Pavyzdžiui, šiame susitikime aptariame ir Ukrainos klausimus, tiksliau – sankcijų Rusijai įgyvendinimą bei tam tikrus Žaliojo kurso aspektus“, – teigia L. Mažylis ir priduria, kad sankcijų Rusijai reguliavimas ir visų ES partnerių įsitraukimas yra labai svarbus bei šios šalys siekia laikytis tos pačios sankcijų politikos, tad pasitarimas buvo abipusiai naudingas.

„Nėra jokių abejonių, kad nuo rusų invazijos į Ukrainą pradžios ES iš tiesų susitelkė ir vieningai sugebėjo pritaikyti beprecedentį savo mastu ir poveikiu sankcijų kiekį Rusijai. Laukiama 12-ojo ES sankcijų paketo, nors ribojamųjų priemonių spragos bei trečiųjų šalių pagalba Rusijai toliau ją įgalina kariauti Ukrainoje. Turime kontroliuoti procesą, kad Rusijos ekonomika patirtų stiprius nuostolius, silpnėtų karo zonoje“, – įvardija L. Mažylis.

Kalbant apie Žaliąjį kursą, skaitmeninimą, Lichtenšteine diskutuota ir dėl ES ypatingos svarbos žaliavų akto. Europos Parlamentas šios savaitės plenarinės sesijos metu, gruodžio 12 d., patvirtino ES strateginių žaliavų tiekimo aktą. Taip pat aptartas ir Neto nulinės pramonės įstatymas, kurio tikslas – paspartinanti grynųjų nulinių technologijų gamybos tempą ES.

60-jame Europos ekonominės erdvės jungtiniame parlamentiniame komiteto posėdyje Lichtenšteine taip pat priimta rezoliucija dėl 2022 m. metinės ataskaitos dėl Europos ekonominės erdvės susitarimo veikimo. Taip pat buvo aptariami ir sutarties įgyvendinimo pokyčiai.

Europos ekonominė erdvė sukurta 1994 m. Jos narės: Lichtenšteinas, Norvegija, Islandija, o kartu su Šveicarija šalys priklauso ir Europos laisvosios prekybos asociacijai, kuriai taikomos ES nuostatos dėl vidaus rinkos.

Michael Zanghellini

2023.12.17

Savaitės apžvalgoje – Lietuvos Prezidento neveiklumas, naujoji Lenkijos Vyriausybė

Europos Parlamento nariai Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė paskutinėje šiais metais savaitės apžvalgoje aptarė svarbiausius įvykius šalyje ir pasaulyje, taip pat diskutavo apie kitąmet vyksiančius šalies prezidento rinkimus.

R.Juknevičienės teigimu, baigiasi labai permainingi metai, tačiau laukia dar labiau permainingi ir dar labiau neaiškūs metai.

Pokalbio metu europarlamentarai įvykius vertino per Lietuvos Prezidento rinkimų prizmę.

Ji pažymėjo, kad daugiau galime keisti Europos Sąjungoje bandydami burti daugumą už Ukrainą bei kitus esminius egzistencinius dalykus.

„Lietuvos situacijoje lietuviai gali daryti įtaką ir stovėti pozicijose, kurios gali daug ką nulemti”, – sakė EP narė.

A. Kubilius nuoširdžiai palinkėjo žmonėms taikos ir saugumo.

„Tikriausiai pirmi metai, kai žiūrint į ateinančias šv. Kalėdas ir galvojant, ką palinkėti žmonėms, nuoširdžiai norisi palinkėti taikos ir saugumo. Tai yra nuoširdus linkėjimas ir nuoširdus noras”, – kalbėjo europarlamentaras.

Pasak jo, situacija nėra paprasta. Ji reikalauja ne tik grėsmių įvardijimo, kas jau yra padaryta, bet ir reikalauja labai aiškaus supratimo, ką turime daryti, kad tų grėsmių būtų mažiau.

A. Kubiliaus teigimu, svarbu galvoti ne tik, ką daryti stiprinant Lietuvos saugumą, bet ir kaip stiprinti savo veikimą tarptautinėje erdvėje.

„Turime įvertinti dabartinę situaciją: kaip Lietuvos Vyriausybė, užsienio reikalų ministras, premjerė veikloje išnaudoja turimus instrumentus. Taip pat ir Prezidentas, kuris šiuo metu yra Briuselyje ypatingos svarbos Vadovų Taryboje, kur sprendžiama, ar pradėti derybas dėl narystės Europos Sąjungoje su Ukraina ir Moldova”, – sakė A. Kubilius.

Svarstydamas, kaip atrodys Lietuva po prezidento rinkimų, jis teigė, kad per šiuos penkerius metus Lietuva Prezidento institucijos tarptautinėje veikloje neišnaudojo.

„Prezidentas G. Nausėda, apsispręsdamas, kad vėl kandidatuos, kalbėjo, ką pavyko nuveikti, bet išvardino tik Vyriausybės padarytus darbus. Nebuvo nei žodžio apie užsienio ir saugumo politiką, kuri yra konkreti ir išimtinė Prezidento atsakomybė. Galima pasidžiaugti NATO viršūnių susitikimu Vilniuje, bet tarptautinėje žiniasklaidoje politine prasme jis vadinamas nesėkmingu politine prasme”, – komentavo europarlamentaras.

Anot jo, žiūrint į tarptautinę politiką, iššūkius, su kuriais susiduria Europos Sąjunga, kai Vadovų Taryboje sprendžiama daugelis klausimų, Lietuvos nelabai matėsi ir nesimatys.

A. Kubilius atkreipė dėmesį, kad į Europos Vadovų Tarybą grįžta Donaldas Tuskas, kaip Lenkijos Premjeras.

„Matome didelį jo aktyvumą bandant spręsti aklavietę dėl Vengrijos. Taip turėtų atrodyti ir Lietuva, jei ji būtų Vadovų Taryboje tinkamai atstovaujama. Deja, bet mes šiandien to neturime. Todėl aš į Prezidento rinkimus žiūriu kaip į labai svarbų momentą. Gali būti, kad ateityje Lietuvos prezidentai nebus labai reikšmingi užsienio politikoje ir nerasdami sau veiklos valstybės gyvenime bandys dirbtinai susireikšminti. Lietuvoje prezidento rinkimai gali tapti populistinių varžybų arena”, – svarstė europarlamentaras.

R. Juknevičienė pritarė, kad atsidaręs galimybių langas Lietuvai, kai mūsų klausėsi, gali užsidaryti.

„Vėl galime būti tokie truputį marginalizuoti. Prezidentas, net jei atėjo be jokios patirties užsienio politikoje, per šitą penkerių metų laikotarpį tikrai galėjo parodyti savo gebėjimus bei galimybes, bet to neįvyko. Vykstant geopolitiniams lūžiams, kai viskas, kas vyksta, nepriklauso nuo mūsų, reikia ypatingai gerai laikyti vairą savo rankose, telkti visuomenę. Prezidentas, deja, nebuvo telkiantis“, – sakė EP narė.

Jos manymu, prezidentui G. Nausėdai dabar svarbu sutelkti tą rinkėjų dalį, kuriai, deja, nesvarbi užsienio politika, todėl jis kalba apie Vyriausybės atliktus darbus, priskirdamas juos sau, nes žmonėms norisi girdėti apie jų reikalus, kas taip pat svarbu.

„Kiti Prezidento rinkimų kandidatai taip pat nekelia Ukrainos klausimo. O mūsų darbas yra apie tai su žmonėmis atvirai kalbėti“, – kalbėjo R. Juknevičienė.

EP narys A. Kubilius pritarė, kad tai yra geopolitinio lūžio metai.

„Europos Parlamente matome stringančią Ukrainos galimybę pasiekti pergalę, todėl, kad Vakarai per mažai ją remia. Vakaruose sukeliama tokia reakcija, kad jau nebereikia Ukrainos remti, nes vis tiek nelaimėsime. Yra labai svarbu imtis lyderystės formuluoti tam tikras nuostatas. Dabar paaiškėjo, kad karas bus ilgesnis, sunkesnis. Todėl reikia telkti Vakarų paramą mobilizuojant Vakarų ekonomiką, neužtenka atiduoti tai, kas buvo sukaupta sandėliuose. Reikia mobilizuoti artilerijos, tankų, dronų gamybą“, – pažymėjo europarlamentaras.

Jis akcentavo, kad Lietuva yra nedidelė, bet jei turi reikšmingų ir suprantamų idėjų, gali ir privalo burti bendraminčių koalicijas: Baltijos valstybių, kartu su Šiaurės valstybėmis, su Centrine Europa ar bent jos dalimi. Tam, kad galėtume įtikinti didžiąsias Vakarų valstybes: Vokietiją, Prancūziją ar JAV. „Aš iš Prezidento tokių pastangų nematau. Ir tai Lietuvai yra didelis praradimas“, – sakė A. Kubilius.

R. Juknevičienė pažymėjo, kad kita su užsienio politika susijusi svarbi aktualija, yra lenkų laimėjimas rinkimuose, įspūdinga pergalė. Jos nuomone, ši Lenkijos Vyriausybė bus palanki Lietuvai.

„Nuo tada, kai ji prieš dešimt metų buvo valdžioje, pasikeitė geopolitinė situacija. Tuometinė Vyriausybė turėjo iliuzijų, kad Lenkija, nemaža valstybė, eis kartu su vokiečiais bei prancūzais ir Rusijos faktorius atrodė tuomet ne toks svarbus. Dabar į Lenkiją žiūrime kaip į valstybę, kuri gali telkti Europos Sąjungos kontekste į ambicingesnę politiką Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu“, – svarstė ELP frakcijos vicepirmininkė.

Pasak jos, tokios asmenybės, kaip Radekas Sikorskis, kuris yra pasaulinio lygio politikas, ir Gabrielius Landsbergis, kuris per ketverius metus pasidarė žvaigždė Europos užsienio politikos srityje, su ryškia, aiškiai formuluojama, tvirta laikysena, gali pradėti kurti branduolį visiems A. Kubiliaus paminėtiems dalykams.

EP narys priminė, kad su Radeku Sikorskiu jie dirba vienoje politinėje grupėje ir jis tikrai nusiteikęs bendrauti su Lietuvos Užsienio reikalų ministru Gabrieliumi Landsbergiu.

„Lenkija grįžta su Donaldu Tusku ir Radeku Sikorskiu į Europą. Buvusios Lenkijos Vyriausybės laikysena Rusijos bei paramos Ukrainai atžvilgiu buvo labai aiški ir tvirta. Problema buvo Lenkijos prasti santykiai su Europos Sąjunga. Lenkija negalėjo realizuoti to, ko mes iš jos tikėjomės, kad ji bus mūsų regiono ir mūsų regiono reikalų lyderė Europos mastu. Dabar atėjo į valdžią politinė jėga, kuri turi tokias pat tvirtas politines nuostatas Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu ir gerą reputaciją Europos Sąjungoje. Lenkijos įtaka Briuselio ir Berlyno veiksmams gali būti labai reikšminga“, – teigė A. Kubilius.

Baigdami pokalbį EP nariai palinkėjo visiems gražių šv. Kalėdų ir gerų, taikių metų.

 

2023.12.15

Liudas Mažylis: „Rusijos nusikaltimams prieš Ukrainos gamtą turi būti taikomas ekocido terminas“

Šios savaitės Europos Parlamento (EP) plenarinėje sesijoje vyko debatai dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą pasekmių aplinkai ir atskaitomybės būtinybės. Aplinkos komitete dirbantis europarlamentaras prof. Liudas Mažylis savo pasisakymo metu akcentavo, kad, nepaisant tebevykdomo agresyvaus Rusijos karo, demokratinė Ukrainos valdžia apgalvotai ir nuoširdžiai ruošiasi deryboms dėl narystės Europos Sąjungoje.

„Ukraina ruošiasi perkelti europines aplinkosaugos teisės nuostatas į nacionalinę teisę“, – kalbėjo L. Mažylis ir pridūrė, kad vis dėl to Rusijos karo daroma žala aplinkai kasdien didėja. Pasak politiko, pačiu minimaliausiu vertinimu, ji jau sudaro 60 milijardų.

„Minų laukai, tarša dėl energetikos infrastruktūros naikinimo, pesticidų sandėlių griovimas, Kachovkos hidroelektrinės susprogdinimas ir niekaip neatitaisoma žala bioįvairovei, užterštas oras, vanduo, dirvožemis, o dar ir nuolat bauginanti branduolinių elektrinių avarijų grėsmė“, – Rusijos karo nusikaltimus ir didžiulio mąsto žalą gamtai įvardijo L. Mažylis pabrėždamas, kad neįmanoma greit suminėti vien žalos rūšių, o reikės rasti būdų ją atitaisyti.

Strasbūre europarlamentaras akcentavo, kad Rusijos daroma žala Ukrainos gamtai nėra „atsitiktinė“ karo pasekmė, o tyčinis nusikaltimas. „Rusija privalės atlyginti visą padarytą žalą, o jos veiksmams be kita ko, turi būti taikomas ekocido terminas“, – teigė L. Mažylis, kuris vienoje svarbiausių ES institucijų vis siekia atkreipti dėmesį į Rusijos nusikaltimus prieš gamtą. Birželio 15 d. Europos Parlamente taip pat priimta rezoliucija dėl tvaraus Ukrainos atstatymo ir integracijos į euroatlantinę bendruomenę. Ja europarlamentarai pasmerkė Rusijos įvykdytą Kachovkos užtvankos susprogdinimą, prilygindami jį karo nusikaltimui.

Debatuose taip pat dalyvavo ir ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis. Jo teigimu, Ukraina yra pirmoji šalis istorijoje, nagrinėjanti nusikaltimus gamtai kaip karo nusikaltimus. Pasak J. Borrellio,  Ukrainos Generalinės prokuratūros duomenimis, iki šiol iš viso užregistruota 2500 aplinkai padarytos žalos incidentų. ES vyriausias įgaliotinis pristatė, kad ES nuolat remia Ukrainą siekiant registruoti ir išsiaiškinti karo nusikaltimus. Europos Taryba taip pat sukūrė žalos registrą, kur bus saugomi įrodymai ir informacija apie Rusijos agresijos žalą.

2023.12.13

R. Juknevičienė siūlo pradėti Vengrijos balsavimo teisės sustabdymo procedūrą

Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė trečiadienį Strasbūre vykstančioje plenarinės  sesijos diskusijoje apie artėjančią Europos Vadovų Tarybą, kurioje bus svarstomas ES plėtros klausimas, siūlo pradėti Vengrijos balsavimo teisės sustabdymo procedūrą.

„Aš kreipiuosi į Komisiją, Tarybos vadovus. Pradėkime Vengrijos balsavimo teisės sustabdymo procedūrą“, – kalbėjo R. Juknevičienė. 

Pasak europarlamentarės, ES teisininkai privalo rasti kelius, kaip sustabdyti destrukciją ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus.

„Teisės viršenybė turi ginti ES kaip struktūrą“, – kalbėjo ji. 

Pasak europarlamentarės, kiekviename susitikime jos rinkėjai klausia to paties klausimo.

„Kas nutiko vengrams? Kam dirba Orbanas ir kodėl ES nieko nedaro? Nejaugi nematot, kaip griaunama ES iš vidaus? Matome, sakau. Deja, instrumentai stabdyti per silpni. Atsakymas juos nuvilia, žmonės nori  veiksmingos ES“, – pažymėjo R. Juknevičienė.

Jos teigimu, jeigu ir toliau leisim Putinui griauti ne tik Ukrainą, bet ir ES, mūsų laukia egzistenciniai išbandymai.

„Aš vis dar tikiuosi, kad ši savaitė nebus dar labiau nuvilianti. Netikiu, kad visiems pavyzdžiu nuo 1956 metų buvusi vengrų tauta nori Rusijos laimėjimo“, – kalbėjo ELP frakcijos vicepirmininkė.

Ketvirtadienį 27 ES lyderiai surengs svarbų susitikimą, kuriame Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas, žinomas kaip artimiausias Rusijos prezidento Vladimiro Putino sąjungininkas ES, grasina blokuoti milijardinę pagalbą ir atidėti derybas dėl Ukrainos narystės Europos Sąjungoje.

2023.12.11

R. Juknevičienė su darbo vizitu lankėsi Izraelyje bei Palestinoje

Europos Parlamento (EP) narė, Saugumo ir gynybos pakomitečio vicepirmininkė Rasa Juknevičienė gruodžio 8 – 10 dienomis kartu su EP delegacija lankėsi Izraelyje bei Palestinoje, kur susitiko su Izraelio ir Palestinos aukšto rango valdžios pareigūnais bei kariškiais, ES atstovybių šiose valstybėse vadovais, taip pat pilietinės visuomenės atstovais. 

R. Juknevičienė pažymi, kad tai labai svarbus vizitas tiek Europos Parlamentui, tiek jai – asmeniškai. 

“Vizito metu siekėme parodyti solidarumą su Izraelio tauta, tačiau vyko susitikimai ir Vakarų krante su palestiniečių pareigūnais. Šiuo metu ES abiejose kaimynystėse (rytinėje ir pietinėje) vykstantys karai geopolitiškai žiūrint į pasekmes pasaulio mastu, yra labai susiję. Jau jaučiame pasekmes kariaujančiai Ukrainai dėl dėmesio, dėl tam tikro resursų pasiskirstymo”, – teigia europarlamentarė.

Pasak jos, Izraelio ir Palestinos karas turi didelį poveikį ir ES vidaus politikai, nes neseniai Nyderlanduose vykusiems rinkimams akivaizdžiai turėjo poveikį Izraelyje įvykusios skerdynės, žmonės išsigando ir balsavo už tuos, kurie nuolat kelia migracijos klausimus, tad laimėjo euroskeptikai.

“Tad žinoti ir geriau suprasti procesus šiame regione labai svarbu, ypač artėjant Europos Parlamento rinkimams, – sakė R. Juknevičienė. – Man asmeniškai taip pat rūpėjo išsiaiškinti, kas stovi už “Hamas”, nes akivaizdu, kad Iranas stovi už Hamas, o per Iraną – čia pat ir Rusijos pėdsakas, kuri laimi dėl šios naujos atsivėrusios ugnies linijos.”

×