2023.09.04

Leidinys „Europos atminčiai”

2023.07.15

Andrius Kubilius. Vilniaus prablaivėjimas

Pasibaigė NATO šventė Lietuvoje. Taip daugelis matėme NATO Viršūnių susitikimą – kaip NATO šventę Vilniuje. Ir tie, kuriems tai pasisekė matyti iš arti, ir tie, kurie tai stebėjome iš Briuselio ar Strasbūro tolių. Lietuva pasistengė, kad šventė būtų gerai ir efektyviai organizuota, piliečiai pasistengė parodyti, kiek svarbi Lietuvai ir visam pasauliui yra Ukraina. Už tai Lietuvai neprašomi dėkoja visi ukrainiečiai: nuo žurnalistų iki politikų, su kuriais šiomis dienomis teko bendrauti. Nepasišiukšlinome!

Nors dėkoti visų pirma turime mes ir visi europiečiai tai pačiai Ukrainai. Už jos kovas ir aukas, ne tik už savo, bet ir už mūsų visų laisvę bei saugumą.

Tačiau šventės turi savybę baigtis. Tada ateina metas paklausti savęs: o koks yra tos šventės palikimas?

Deja, ieškant atsakymo į tokį klausimą, šventiškų nuotaikų po Viršūnių susitikimo lieka mažiau. Ir ypač dėl tų Susitikimo sprendimų (ar nesprendimų), susijusių su Ukrainos reikalais.

Nesikartosiu su pagyrimais tiems sprendimams, kurie buvo paskelbti Viršūnių susitikimo metu (ne apie Ukrainą) – tiek dėl visiškai naujos kokybės NATO gynybos planų, tiek ir dėl Švedijos bei Turkijos susitarimo. Gerai, kad tai buvo paskelbta Vilniuje, bet su pačiu Viršūnių susitikimu tai turėjo mažai ką bendro.

Gerai yra ir tai, kad Ukrainos narystės NATO reikalai per paskutinį pusmetį prieš Vilniaus Viršūnių susitikimą įgavo stiprų pagreitį ir, atrodo, kad Ukraina stipriai pajudėjo šiuo keliu. Gerai, kad pačiame Susitikime buvo daug kalbų ir pažadų toliau ginklais remti Ukrainą, bet blogai, kad Vakarai neišdrįso išnaudoti Vilniaus Viršūnių susitikimo tam, kad būtų pasiųstas stiprus geopolitinis signalas – visų pirma Rusijai, dar Vilniuje priimant formalų sprendimą pakviesti Ukrainą tapti NATO nare.

Ukrainai iš Vakarų reikia ne tik toliašaudžių karinių ginklų, jai reikia ir toliašaudžių geopolitinių ginklų. Ir jie visi yra Vakarų rankose. Pakartosiu tai ką esu sakęs jau ne vieną kartą – Ukrainos pakvietimas tapti NATO nare yra reikalingas ne tik vardan Ukrainos saugumo, bet ir vardan Vakarų žinios Kremliaus elitui ir eiliniams rusams: užmirškite savo svajones atstatyti imperiją; Ukraina yra nebepasiekiama imperijos nostalgijai; tęsti imperinį kolonijinį karą nebėra jokios prasmės.

Ukrainos pakvietimas būtų pirmas žingsnis, parodęs, kad Vakarai drąsiai imasi įgyvendinti dar Z.Brzezinskio paskelbtą doktriną, kad Rusija be Ukrainos turi galimybę tapti demokratija, o Vakarams paliekant Ukrainą Rusijos interesų zonoje, Rusija visada išliks imperija. Dar daugiau – Vilniuje Vakarai turėjo galimybę parodyti, kad jau suprato savo esminę geopolitinę paskutinių dešimtmečių klaidą: Ukraina visą laiką nuo pat 1990-ųjų buvo palikta „pilkojoje saugumo zonoje“, be galimybės tapti nei NATO, nei ES nare, ir tai paskatino Putiną imtis agresijos. Vilniuje Vakarai turėjo galimybę pradėti taisyti šią geopolitinę klaidą, kurios nepadengia jokie, net ir didžiausi ginklų tiekimai. Ir vis tiek šią geopolitinę klaidą Vakarams teks taisyti, geriau anksčiau, negu vėliau. Arba niekada.

Nuvylė ne tik pats nepakvietimo faktas, tačiau tai, kaip Vakarų lyderių pastangomis toks nepakvietimo faktas buvo paviršutiniškai įvardintas ir kaip tai buvo paaiškinta – net nesistengiant ieškoti kokių nors rimtesnių dalykinių ar geopolitinių argumentų.

Kas mane šiame Ukrainos reikale labiausiai nuvylė – tai teksto ir komentarų apie Ukrainos nepakvietimą atsainumas.

Vilniuje paskelbto komunikato apie Ukrainos narystę NATO organizacijoje tekstas beveik pažodžiui kopijuoja 2008 m. Bukarešto NATO Viršūnių susitikimo „nepakvietimo“ formuluotes, dar kartą pakartojant, kad NATO yra Ukrainos ateitis. Tokia ateitis buvo pažadėta ir Bukarešte, bet ta ateitis niekaip netapo realybe. Putinas tai suprato kaip Vakarų sutikimą palikti Ukrainą ir Gruziją Kremliaus interesų zonoje. Prie Vilniuje pakartotos nuviliančios Bukarešto frazės dar pridurtas sakinys iš Šiaurės Atlanto sutarties, kad Ukraina sulauks pakvietimo tapti NATO nare, kai visos šalys tam pritars. Lyg kas nors tos Sutarties normos apie konsensusą nežino.

Dar atsainiai pasakyta ir tai, kad Ukraina turi gerinti demokratiją ir kovą su korupcija, nes pagal tai taip pat bus vertinama, ar ji gali tapti NATO nare. Suprask, kad pagal tokius standartus Ukrainai dar toli iki Albanijos, Juodkalnijos ar Šiaurės Makedonijos, kurios ne taip seniai tapo NATO narėmis. Tiems, kurie šiek tiek daugiau išmano apie šių šalių nesėkmes tiek demokratijoje, tiek ir kovoje su korupcija, tokios Vilniuje paskelbtos sąlygos Ukrainai skamba kaip visiškai atsainus Vakarų pasiteisinimas, kodėl Ukraina Vilniuje buvo dar nepakviesta.

Verta taip pat prisiminti, kad Portugalija 1949 metais buvo viena iš NATO steigėjų, nors nuo 1932 iki 1968-ųjų Portugaliją valdė tas pats autoritarinis ir diktatūrinis lyderis Antonio Salazar. Graikija, būdama NATO nare nuo 1952 metų, 1967-1974 metais, po „pulkininkų“ perversmo, gyveno be jokios demokratijos, bet jos narystė NATO nebuvo stabdoma.

Tai tiek apie Ukrainai skelbiamų papildomų „demokratijos ir kovos su korupcija“ sąlygų solidumą.

Žinoma, lygiai taip stebino ir Vilniuje skambėjęs argumentas, kad Ukraina negali būti pakviesta tapti NATO nare tol, kol tęsiasi karas. Kad Ukraina netaps NATO nare kol tęsiasi karas – visiems yra akivaizdu, tą nuolat kartoja ir pats V. Zelenskis. Bet kodėl Ukrainos negalima pakviesti tapti NATO nare dabar, kol dar vyksta karas – lieka visiškai neaišku. Juk jau Švedijos pavyzdys aiškiai parodė, kad tarp formalaus pakvietimo ir tikros narystės gali praeiti pakankamai ilgas laikas. Ukrainos atveju Vilniuje galėjo nuskambėti ne tik pakvietimas, bet ir sąlyga, kad stojimo sutarties ratifikavimas prasidės ne dabar, kol vyksta karas, o tada, kai bus įvertinta, kad karo aplinkybės tam nebetrukdo. Tapimo NATO nare procese yra du atskiri geopolitiškai svarbūs veiksmai: 1) pakvietimas tapti NATO nare ir 2) tapimas NATO nare. Kiekvienas iš jų siunčia savą, stiprų politinį signalą ir jie gali būti atskirti laike. Vilniuje galėjo būti pasiųstas pirmasis signalas – pakvietimas, atskiriant jį nuo tapimo nare, bet kažkodėl Vakarų lyderiai bėgo nuo tokios galimybės pakviesti Ukrainą narystei jau Vilniuje, o tai aiškino gąsdindami III Pasauliniu karu, jeigu Ukraina karo metu taptų NATO nare. Nors tokios narystės karo metu niekas (net Ukraina) ir nesiūlė, ir neprašė.

Taigi rimtų dalykinių argumentų nepakviesti Ukrainos nebuvo. Buvo tiesiog praleista proga tai padaryti. Ir tada iškyla klausimas – kodėl? Kodėl Vokietija ir ypač JAV priešinosi tokiam pakvietimui? Koks faktorius lemia jų tokį atsargų ar geopolitiškai neišmintingą požiūrį?

Jeigu tam nėra rimtų paaiškinimų, kad Ukraina vis dar neatitinka kokių nors NATO kriterijų, tada neišvengiamai turi padaryti išvadą, kad vieninteliu tokiu rimtu faktoriumi, lemiančiu kodėl Ukraina vis dar nesulaukė pakvietimo ir apie kurį nedrįstama viešai skelbti, yra „Putino faktorius“ ir jo įtaka Vakarų geopolitiniam mąstymui. Kažkam Vakaruose gal vis dar atrodo, kad Putinas savo interesų zonoje turi veto teisę NATO plėtrai (kokią jis Vakarų sąmonėje akivaizdžiai turėjo 2008 m. Bukarešte ir turėjo ją iki pat 2022 m. vasario 24 d.). Kai kas gal baiminasi, kad toks NATO sprendimas eskaluotų karinę situaciją ir provokuotų neprognozuojamą Putino atsaką (nors Vakarų geopolitinis silpnumas ir iki šiol tebesitęsiantis Ukrainos „nepakvietimas“ kaip tik ir išprovokavo dabartinę Putino agresiją), kai kam gal baisu, kad Ukrainos pakvietimas tapti NATO nare jau ir taip silpną Putino režimą gali visai nugriauti ir tada į valdžią ateis kokie nors prigožinai (nors kodėl Vakarams turi rūpėti Putino išlikimas ir kuo Putinas yra geriau už Prigožiną – lieka visiškai neaišku).

Bet kuriuo atveju yra akivaizdu, kad „Putino faktorius“ Vakarų mąstyme vis dar vaidina svarbų vaidmenį. Gal ir silpnėjantį, bet vis dar svarbų. Tai ir atskleidžia Ukrainos „nepakvietimas“ Vilniaus Viršūnių susitikimo metu. Tai ir yra „Vlniaus prablaivėjimo“ momentas: Vakarai privalo turėti aiškią strategiją „Putino faktoriaus“ atžvilgiu, tai yra, privalo turėti aiškią strategiją, kokios Rusijos ateities Vakarai tikisi po to, kai Ukraina laimės karą. Tada ir Ukrainos pakvietimas nebegąsdins kai kurių Vakarų sostinių.

Išmintinga ir drąsi Vakarų politika Ukrainos atžvilgiu yra vienintelis būdas, kaip Vakarai gali padėti ir Rusijai transformuotis į normalią valstybę. Tam reikia, kad Vakarai patikėtų, jog ir Rusija gali atsisveikinti su „Putino faktoriumi“, kad ir Rusijoje yra galima demokratija, ir kad po to, kai Ukraina sutriuškins Rusiją karo fronte, atsivers galimybių langas tokiai Rusijos transformacijai. Tik patikėję tokia galimybe, Vakarai nebebijos nei Ukrainos triuškinančios pergalės (ir duos tam reikalingų ginklų), nei Ukrainos narystės NATO (ir pakvies tapti NATO nare), nei Ukrainos tapimo ES nare, taip sukuriant Ukrainos ekonominę sėkmę. „Putino faktoriaus“ Vakaruose bijo ir nedrįsta pakviesti Ukrainos tapti NATO nare tie Vakarų lyderiai, kurie vis dar netiki Rusijos galimybe transformuotis. Tie, kurie tiki tokia galimybe, jie nebebijo „Putino faktoriaus“. Ir jie nebebijo pakviesti Ukrainos.

Tai ir yra „Vilniaus prablaivėjimo“ esmė: mūsų laukia ne tik nauji iššūkiai Ukrainos kelyje į NATO, mūsų laukia ir nauji iššūkiai Rusijos transformacijos kelyje. Tai yra tampriai tarpusavyje susiję dalykai, ir mūsų pareiga yra imtis jų abiejų tuo pačiu metu. Vardan Ukrainos ir vardan kitokios Rusijos. Ir nuolat ir garsiai tai aiškinti visuose Vakaruose, pasitelkiant visus bendraminčius. Nes kitaip ir toliau Vakarai bei NATO mūsų regione tik trypčios tarp Budapešte, Bukarešte ir Vilniuje nuolat kartotų gražių žodžių apie saugumo garantijas ir narystes ateityje, bet niekaip neatsiplėšdami nuo „Putino faktoriaus“, taip vis labiau prarasdami geopolitinio patikimumo svorį.

Kai ištinka „prablaivėjimas“ geopolitikoje, tai būna prablaivėjimas nuo gražių žodžių ir pastarųjų tiesiog nebesinori daugiau girdėti.

Visada yra verta tikėtis, kad po NATO Viršūnių susitikimo „Vilniaus prablaivėjimas“ ištiko ne tik Vilnių, bet ir Vašingtoną bei Berlyną.

Nuotr.: www.vilniussummit.lt

2023.07.12

Liudas Mažylis. Privalome suvienodinti sveikatos paslaugų kokybę visoje Europoje

Liepos 11 d. Europos Parlamento (EP) plenarinės sesijos debatų metu Strasbūre prof. Liudas Mažylis akcentavo, kad link ES link bendresnės sveikatos apsaugos politikos juda per lėtai, reikšmingų pasiekimų sveikatos sityje valstybės narės siekia pavieniui bei jaučiama per ryški sveikatos sektoriaus atskirtis tarp Rytų ir Vakarų valstybių.

Europarlamentarai diskutavo dėl per COVID-19 pandemiją įgytos patirties ir rekomendacijų ateičiai. Būtent šiam klausimui bei pasiruošimui galimoms ateities sveikatos krizėms buvo įkurtas ir specialius EP komitetas, kurio nariu yra europarlamentaras L Mažylis.

„COVID patirtis mums įdiegė suvokimą, kiek daug galima nuveikti ir įveikti kartu. Pandemija suaktyvino platesnį mąstymą – ne tik solidariai dalijomės skiepais, bet ir permąstėme bendrų tyrimų, registrų, duomenų bazių svarbą ir ne vien užkrečiamų ligų srityje, nukaldinome koncepciją – Europos sveikatos sąjunga“, – savo pasisakymo metu kalbėjo politikas. Visgi pasak L. Mažylio, tik tenka apgailestauti, kad žingsniai link tos Sveikatos sąjungos daromi per maži ir per lėtai.

Europarlamentaras Strasbūre taip pat pabrėžė ir vis dar stiprius skirtumus tarp Rytų ir Vakarų ES valstybių. „Mokslo pažangos vaisiais – kitaip, negu tai buvo su skiepais – moderniomis lėtinių ligų gydymo priemonėmis –  gali naudotis ne visi europiečiai, egzistuoja ryški atskirtis tarp Rytų ir Vakarų,  nes gydymas tiesiog neprieinamas dėl jo brangumo“, – debatuose kalbėjo L. Mažylis, kuris ne kartą, tiek veikusiame kovos su vėžiu komitete, tiek su įvairiais sveikatos klausimais dirbančiame komitete susidūrė būtent su ne vienodų sąlygų situacija skirtingų šalių sveikatos sistemose.

Hepatito C patikros sėkmė – pavienės valstybių narių elgsenos pavyzdys

 Kartu politikas su kolegomis pasidalino ir svarbiu politiniu laimėjimu prie kurio prisėdėjo ir pats L. Mažylis. „ES narėse tikslo siekiame pavieniui – per pora metų Lietuva įdiegė hepatito C prevencijos programą, patikrintas jau kas antras suaugęs Lietuvos gyventojas – beje, ir asmeniškai aš -– kodėl to negalėtų vykti visos Europos mastu? Tad tikiuosi ne tik COVID patirties įvertinimo, bet ir platesnių ryžtingų iniciatyvų“, – pristatė europarlamentaras.

Būtent prieš kelis metus šalies mokslininkų dėka Lietuva tapo viena iš lyderių pagal pastangas eliminuoti hepatito C viruso infekciją. Artėjant liepos 28-ajai – Pasaulinei hepatito dienai – L. Mažylis primena, kad jau daugiau nei metus kreipiantis per šeimos gydytojus Lietuvos gyventojai gali pasitikrinti dėl hepatito C infekcijos, kuri gali sukelti ir kepenų vėžį.

„Džiaugiuosi, kad ir man, vieno iš pagrindinių programos iniciatorių, Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos gydytojo, Lietuvos mokslų akademijos Biologijos medicinos ir geomokslų skyriaus pirmininko prof. habil. dr. Limo Kupčinsko kvietimu, teko prisidėti prie Lietuvos medikų iniciatyvos šalyje įgyvendinti ir pradėti taikyti prevencinę hepatito C patikros programą. Ji prieinama Lietuvos piliečiams, reikia kreiptis per šeimos gydytoją. Šiuo metu jau yra patikrinta apie milijoną piliečių ir, specialistų teigimu, tai yra viena sėkmingiausių patikros programų Lietuvoje. Bendraudamas su medikų bendruomene pastebiu, kad Lietuva tikrai savo specialistais neatsilieka niekuo nuo Vakarų valstybių, bet mums reikia daugiau finansavimo. Bendrai vertinant Lietuvos žmonių sveikatą, dar daugelyje sričių atsiliekame nuo ES vidurkio“, – viena sėkmingiausių prevencijos programų sveikatos srityje aptarė L. Mažylis.

Europarlamentaras pastebėjo, jog situacija ES su panašiomis prevencinėmis programomis ir pasiruošimu ateičiai būtų daug sklandesnė, jei aktyviau būtų veikiama bendros Sveikatos sąjungos kūrimui ir įgyvendinimui. Liepos 12 d. plenarinės sesijos metu Strasbūre Europos Parlamentas daugumos balsais (385 balsavo „už“, 193 – „prieš“, 63 – susilaikė) priėmė rezoliuciją dėl COVID-19 pandemijos metu įgytos patirties ir rekomendacijų ateičiai. Šia rezoliucija EP nariai reikalauja sustiprinti Europos sveikatos sąjungą ir nacionalinių sveikatos sistemų atsparumą bei parlamentinę priemonių priežiūrą, koordinavimą ir solidarumą.

L. Mažylio teigimu, tai, kad ši tema paliesta viso EP mastu – svarbu įvairiems aspektams. „Europa bendrai turi stiprinti savo sveikatos sistemą, turime mūsų vidaus rinkoje gaminti vaistus, jiems reikiamus komponentus, apsaugos ir medicinines priemones, turime daugiau dėmesio skirti bendriems medicininiams tyrimams, kurti bendrą mokslinę, duomenų bazę. Mūsų sveikatos apsauga negali būti priklausoma nuo trečiųjų šalių, ES turi būti vis labiau konkurencinga ir pasaulyje“, – teigė EP narys.

2023.07.10

EP nariai: NATO viršūnių susitikimas Vilniuje – istorinis įvykis

Europos Parlamento nariai Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius savaitės apžvalgoje, kurią įrašinėjo liepos 6-ąją Briuselyje, pasveikino visus su Valstybės diena ir aptarė svarbiausią aktualiją – artėjantį NATO viršūnių susitikimą (visą video pokalbį žiūrėkite čia: https://youtu.be/zP5u4Ihpicw).

“Atsiranda visokių filosofų, kurie sako, kad čia buvo ne ta valstybė ir panašiai. Nieko panašaus. Mums, dabartinei kartai, tai yra mūsų valstybės šaknys. Džiaugiamės galėdami turėti tokią istoriją, tokią įvairią praeitį”, – kalbėjo R. Juknevičienė.

Ji akcentavo, kad šiame pokalbyje bus daug geopolitikos, nes geopolitinė darbotvarkė labai įsiveržusi į visą Parlamentą, apskritai į Europos Sąjungos gyvenimą.

“Man pačiai per pastarąjį pusantro mėnesio teko pažiūrėti į Europą iš įvairių pasaulio pusių, labai globaliai. Savaitę užtruko kelionė į Braziliją, kuri yra svarbi šalis. Rusija su Kinija ją bando įtraukti į alternatyvų tinklą, vadinamą BRIKS. Jis jau egzistuoja, dar bando jį sustiprinti. Ten žmonių, politikų požiūris į karą Europoje kitoks nei pas mus”, – kalbėjo europarlamentarė.

Ji taip pat su darbo vizitu lankėsi Taivane, kuris, anot R. Juknevičienės, stovi teisingoje istorijos pusėje. Karo Europoje momentas aptartas su šalimi, kuri pati jaučiasi lyg Azijos Ukraina.

“Mus visus domina NATO viršūnių susitikimas Vilniuje. Tai didžiausia aktualija Lietuvoje ir pasaulyje. Tai istorinis įvykis vien todėl, kad vyksta Lietuvoje, Baltijos valstybėje, pakraštyje, prie pat ten, kur vyksta karas”, – sakė europarlamentarė. Ji taip pat pasiūlė aptarti neseniai įvykusį Prigožino maištą, kurį ji teigė stebėjusi, kai skrido iš Taivano.

A. Kubilius sveikindamas žiūrovus teigė, kad Valstybės dieną įdomu pagalvoti, kaip po šimto metų žmonės prisimins šitą laikotarpį.

“Man kartais atrodo, kad mes esame didžiulių istorinių virsmų laikotarpyje. Jie labai stipriai paliečia Lietuvą. Ir aš tikiuosi, kad į gerąją pusę”, – sakė EP narys.

Pasak jo, taip pat ir Prigožino maištai yra tos mozaikos dalis. A. Kubiliaus nuomone, buvo galima padaryti vieną paprastą išvadą, kad Rusijos žmonės visiškai nesiruošia eiti ginti Putino režimo nuo Prigožino maišto. “Čia ir yra pagrindinis rezultatas, kuris pačiu artimiausiu metu gali turėti labai didelių pasekmių ir galbūt atspindi tą realią padėtį Rusijos visuomenėje. Parama karui darosi visiškai nebe tame lygyje, kokiame buvo pačioje pradžioje. Nors bando dabar visokiomis tariamomis visuomenės apklausomis parodyti, kad vis tiek visi remia karą. Bet tai, kad žmonės nėjo ginti Putino, kad Prigožinas prieš savo maištą, prieš kelionę nuo Rostovo link Maskvos paskelbė labai griežtą karo kritiką, A. Navalnas iš kalėjimo pradėjo rinkimų kampaniją prieš karą, taip ją ir vadino, M. Chodorkovskis irgi ragino žmones pasiimti ginklus, tai rodo, kad esame kažkokių didelių virsmų akivaizdoje”, – svarstė europarlamentaras.

R. Juknevičienė teigė pritarianti šiai nuomonei. Pasak europarlamentarės, buvo labai įdomu sugrįžti į Europos Parlamentą ir išgirsti, ką kalba kolegos, ypatingai iš Vakarų, bei kaip jie sureagavo į maištą. Jos nuomone, nebėra taip, kad Putinas atrodė labai stiprus. “Pirma žinia, kurią išgirdau iš mūsų kolegų vokiečių ar kitų, kad, žiūrėkite, Putinas nėra toks stiprus. Aš dar labiau įsitikinusi, kad mes galime sulaukti ir labai greitų permainų pačioje Rusijoje. Į kurią pusę jos bus, aš nežinau. Bet jos gali būti, nes žmonės nėra labai paskendę meilėje Putinui, ir tai susiję su kitu dalyku, kad Putinas nėra stiprus. Jis yra silpnas”, – kalbėjo EP narė.

EP nario A. Kubiliaus teigimu, čia yra tai, ką mes toliau turime tęsti, kad Vakarų sostinės neišsigąstų silpno Putino. “Pasigirsta tokių balsų: pažiūrėkite, koks silpnas Putinas, kas vietoje jo ateis, kas branduolinį ginklą perims. Reikia labai tvirtai aiškinti, kad tikrai Putino režimas yra silpnas, tikėtina, kad gali ir griūti, kad tai gali atverti duris ir geroms permainoms”, – sakė europarlamentaras.

Nors kritikai sakys, kad ten gali būti ir labai baisių permainų, tačiau niekas nuo to nėra apsaugotas. “Gali būti, kad tuo ir pati Rusija, jų propagandos mašina gąsdins Vakarus. Kad geriau Putinas, nei neaišku, kas ateis. Bet be šios griūties nebus jokių permainų”, – kalbėjo R. Juknevičienė, kuri pažymėjo nesanti Prigožino šalininkė – tai baisus karo nusikaltėlis. “Bet tai, ką jis kalbėjo prieš pat pradėdamas šitą žygį, šokiravo: kad šitas karas yra neteisingas, kad visi melavo, jog Donecke ukrainiečiai žudė žmones, kad ukrainiečiai nėra jokie nacistai, kad ukrainiečiai turi labai stiprią kariuomenę, jie gina savo šalį, kad karo reikėjo tik Šoigu ir kariuomenei, kad netinka čia mosuoti branduoliniu ginklu. O branduoliniu ginklu mosuoja ir šantažuoja kaip tik Putinas. Jo nuvertimas arba jo žlugimas yra pagrindinė prielaida ne tik pokyčiams Rusijoje, bet ir stabiliai, pastoviai, tvariai taikai ateity Europos žemyne”, – pažymėjo ELP frakcijos vicepirmininkė.

Kalbėdami apie NATO viršūnių susitikimą Vilniuje EP nariai teigė įdėję savo indėlį, kadangi Europos Liaudies partija dar prieš porą mėnesių priėmė svarbų dokumentą, kurio vienas iš pagrindinių autorių Andrius Kubilius. “Apie tai, kad Europos Liaudies partija vienintelė iš visų aiškiai pasisakė, kad Vilniaus ar kitų metų Vašingtono viršūnių susitikime Ukraina turėtų būti pakviesta į NATO. Ir po to, mums patiems netikėtai, Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje visiškai žodis žodin atkartojo mūsų tekstus. Aš nežinau, ar yra buvę Europos Parlamento istorijoje, kad jis pasisakytų dėl kokios nors šalies narystės NATO. Ne Europos Sąjungoje, bet NATO”, – kalbėjo R. Juknevičienė.

Europarlamentaras A. Kubilius pažymėjo, kad klausimas yra vienas: ar NATO prisijungs prie Ukrainos, ar ne.

“Ukraina bus labai stiprus indėlis NATO stiprinimui, nes turi stipriausią tarp Europos demokratinių valstybių kariuomenę, ką jie įrodė karo lauke. Jei ji nebus priimta, tada liks labai aiškus klausimas – kodėl? Kodėl nepriimti reikšmingi sprendimai? Kodėl Vakarai arba kažkas Vakaruose nedrįsta to žingsnio padaryti? Bet kokie paaiškinimai nieko nereikš, nes ir toliau yra šalių, kurios galvoja, kad Putinas turi veto teisę NATO plėtrai”, – sakė A. Kubilius.

EP narės R. Juknevičienės teigimu, atveju situacija kitokia, nei buvo Bukarešte. Pasak jos, šį kartą pagrindinis stabdis pakviesti yra Jungtinės Amerikos Valstijos – ir būtent J. Bidenas.

Pasak A. Kubiliaus, yra dvi versijos. “Viena versija, kad Jungtinės Amerikos Valstijos nori būtent tokį sprendimą paskelbti kitų metų balandžio mėnesį Vašingtone vyksiančiame viršūnių susitikime. Čia J. Biden rinkimų kampanija ir geras variantas. Antra versija, kad gali būti galvojama, jog vis tiek su Rusija, tokia, kokia ji yra dabar, reikės derėtis. Nes ji niekada nebus kitokia. Tada NATO narystė bus dedama ant stalo: grąžinkite teritorijas Ukrainai, bet tada Ukraina neturės šitų saugumo garantijų”, – kalbėjo europarlamentaras.

R.Juknevičienės nuomone, gal Amerika turi tam tikrų žinių ir nori išvengti branduolinio judėjimo.

Pasak A. Kubiliaus, tai nėra labai protinga strategija.

“Kodėl Putinas pradėjo karą prieš Ukrainą? Todėl, kad Vakarai ilgą laiką palikdami Ukrainą pilkoje zonoje – nei integracijos į Europos Sąjungą, nei integracijos į NATO – sukūrė Putinui iliuziją, kad Ukraina yra palikta jo interesų zonoje. Ir jis čia gali tvarkytis kaip nori. Vakarai vis tiek sakys: tęskime dialogą. Gaila, kad galbūt Biden administracijoje neprisimenami kiti žinomo amerikiečio, Zbigniew Brzezinski, žodžiai, kad Rusija, kuri turi galimybę valdyti Ukrainą, visada liks imperija. Rusija, kuri nebeturės galimybės valdyti Ukrainos, galbūt taps demokratine. Tai šiandien čia ir būtų Vakarų signalas, pasakant, kad Ukraina yra kviečiama tapti NATO nare. Tai būtų signalas rusams užmiršti apie Ukrainą, nes ji “išeina” į Vakarus galutinai. Ir rusams patiems reikėtų galvoti apie savo gyvenimą, kaip jį sutvarkyti, kad jis pagaliau taptų normaliu, kad užmirštų visas imperijos susigrąžinimo nostalgijas”, –  sakė EP narys.

R. Juknevičienė teigė, jog lieka optimistė ir mano, kad nėra taip giliai strategiškai blogai dėl Ukrainos narystės. “Gal tai daugiau taktiniai dalykai, susiję su šios dienos situacija fronte, branduolinis ginklas. Net ir taktiniu požiūriu būtų gerai, jeigu Amerika pakeistų savo požiūrį”, – svarstė ji.

A. Kubilius priminė, kad šių metų pradžioje, kai mes pradėjome Europos liaudies partijoje rašyti apie Ukrainos narystę NATO, nebuvo jokių diskusijų. “Mes su savo iniciatyva pamatydavome kolegų iš Vakarų akyse šoką, – sakė europarlamentaras. – Tačiau per labai trumpą laiką diskusija nuėjo labai tolimą kelią. Ir šiandien vis tiek Ukraina yra žymiai arčiau NATO, nei buvo dar prieš gerą pusmetį. Aplinkybės yra tokios, kad karo metu priimti šalį į NATO yra psichologiškai ir politiškai ne pats paprasčiausias uždavinys”. Pasak jo, natūralu, kad visos šalys, NATO narės, turės ratifikuoti Ukrainos tapimo Aljanso nare sutartį.

O tai savo ruožtu lems diskusijas parlamentuose, kai rusai toliau bombarduoja, o ukrainiečiai ginasi, ir parlamentai turi balsuoti už tai, kad šalis taptų NATO nare, tuomet gali kilti klausimų dėl 5 straipsnio, ar ta šalis turi siųsti karius į Ukrainą.

Dėl paramos Chersono srities hromadoms

Po Rusijos įvykdyto karo nusikaltimo susprogdinant Nova Kachovkos hidroelektrinę, užtvindytos Ukrainos Chersono srities gyvenvietės susiduria su iššūkiais šalinant potvynio padarinius. Apskritis taip pat stipriai nukentėjo okupacijos metu ir dabar yra nuolat apšaudoma. Šiuo metu Chersono miestas ir Chersono apskrities 7 vietos hromados (smulkiausi vietos savivaldos administracijos vienetai) jaučia didelį poreikį tiek sunkiajai statybinei technikai, tiek įvairioms statybinėms medžiagoms, tiek buities ar higienos prekėms. Dar didesnį paramos poreikį ukrainiečiai jaus išlaisvinus šiuo metu okupuotas gyvenvietes kairiajame Dnipro krante, kadangi yra žinoma, jog besitraukdama agresoriaus kariuomenė išgrobsto ir visą valstybės, savivaldybių ir gyventojų turtą – nuo transporto priemonių iki virtuvės reikmenų.

Nuketėjusioms Chersono srities hromadoms ypač svarbu jausti kuo didesnę paramą – kiekvieno iš mūsų, atskirų valstybių, visos Europos Sąjungos. Europos Parlamento narių ir Europos Sąjungos šalių-narių parlamentarus vienijantis neformalus „United for Ukraine“ parlamentarų tinklas, kartu su Ukrainos visuomeniniais labdaros fondais nori organizuoti europinę paramos užlietoms Chersono hromadoms akciją, siūlydami įvairių šalių parlamentarams ir visuomeninėms organizacijoms pasidalinti atsakomybės sritis ir pasirūpinti bent vienos hromados poreikiais. Tačiau primename, kad parama reikalinga ir kitiems Chersono srities hromadoms.

Aštuoni Lietuvoje rinkti Europos Parlamento nariai kartu su Lietuvos visuomeninėmis organizacijomis pasirinko organizuoti paramos akciją Tiahynka hromadai, kuri istoriškai yra susijusi su Lietuva, nes joje stovi dar Vytauto Didžiojo pastatytas tvirtovės bokštas, o taip pat, archeologinių kasinėjimų metu rastos gynybinės tvirtovės liekanos, siejamos su Didžiuoju kunigaikščiu Vytautu.

Įvairūs Lietuvos subjektai – ar tai būtų valstybės arba savivaldybių įmonės, ar įstaigos, ar verslo asociacijos arba individualios įmonės – neretai turi galimybių patenkinti bent dalį Chersono hromadoms reikalingos paramos poreikių: pvz., tebeturėdamos senos įrangos po jos
atnaujinimo, turėdamos nenaudojamo ir mažai reikalingo turto ar tiesiog skirdamos paramą.

Laišką pasirašę Lietuvoje rinkti Europos Parlamento nariai kartu su Lietuvos visuomenininkais kreipiasi į įstaigas, organizacijas, asociacijas, piliečius, prašydami peržiūrėti savo turto sąrašą ir įvertinti galimybes skirti paramą Chersono srities hromadoms, ypač Tiahynka hromadai, kurią sudaro 11 gyvenviečių. Skirtingų Chersono srities hromadų poreikiai skirtingi ir jie nuolat kinta.

Pavyzdinis Tiahynkos bendruomenės poreikių sąrašas su būtinos įrangos ir prekių pavadinimais (pdf).

Visi, pasirengę prisidėti prie paramos nuo potvynio nukentėjusiems ukrainiečiams, kviečiami kreiptis tiesiai į, „Kunigaikščių Ostrogiškių karūnos fondą“ kuris praktiškai „realiu laiku“ seka Chersono hromadų poreikius ir galėtų informuoti apie reikalingos įrangos ar prekių kiekius, taip pat padėtų įgyti reikalingą hromadai įrangą už jūsų suteiktą finansinę paramą. Jūsų paramos nugabenimo koordinavimu į Ukrainą pasirūpintų fondas „Ačiū, kad esi“.

Kontaktai – paramos Chersonui projekto pristatyme.

Laišką pasirašę Lietuvoje rinkti Europos Parlamento nariai:

  • Petras Auštrevičius
  • Andrius Kubilius
  • Juozas Olekas
  • Rasa Juknevičienė
  • Aušra Maldeikienė
  • Liudas Mažylis
  • Bronis Ropė
  • Vilija Blinkevičiūtė

Europs Parlamento narių laiškas (pdf).

 

Nuotr.: Vytauto bokštas Tiahynkoje. Aut.: Oleh Marchuk.

2023.07.05

Liudas Mažylis. Perversmų bandymai Rusijoje: argi tai nauja?

 Birželio 24 d. „Wagner“ samdinių grupuotės vado Prigožino organizuoto (tikro ar surežisuoto) „coup d‘etat“ įvykiai priminė valdžios perversmais pažymėtą Rusijos istoriją. Pirminiai signalai vertė susimąstyti, kad gal ten jau „bermontiada“, ar panašu į 1991-ųjų rugpjūčio pučą, į 1993-ųjų suirutę? Tie neramumai Rusijos viduje aiškiai implikuoja, jog režimo galios struktūros nėra vieningos. Tačiau ar tai iš tiesų reiškia, kad Putino laikas Kremliuje suskaičiuotas?

 Iš pirmo žvilgsnio, „Wagner“ 25 tūkst. ginkluotų samdinių pajėgos, užgrobusios Rusijos karo Ukrainoje operacijų valdymo centrą ir judančios Maskvos link, buvo didžiausia tiesioginė egzistencinė grėsmė Putinui per visą jo valdymo laikotarpį. Užsienio politikos analitikai šį Prigožino „žygi į Maskvą“ vienareikšmiškai vertino, kaip esminį smūgį Putino režimui, atskleidžiant, jog jis gali būti pažeidžiamas. Tačiau reikia pripažinti, jog joks perversmas neįvyko, „status quo“ išliko, karinė vadovybė nepasikeitė, o Rusija toliau tęsia karinius veiksmus Ukrainoje. Ne veltui ES institucijų vadovai neskubėjo reikšti skubotų vertinimų dėl galimo „perversmo“. Dabar jau šiek tiek atvėsus emocijoms, galima bandyti apžvelgti, kas birželio 24 d. įvyko Rusijoje ir ką tai reiškia.

Iš akademinės pusės, svarbu yra įvertinti, kokie faktoriai bendrai lemia sėkmingą valdžios perversmą. Tada ir ims aiškėti, ar iš viso egzistavo galimybė „nuversti Putiną“. Pagal apibrėžtį, perversmo taikinys turi būti einantis pareigas vykdomosios valdžios atstovas. Remiantis jau klasika tapusia Edwardo Luttwako knyga „Coup d’État: A Practical Handbook“ (liet. „Perversmas: praktinis vadovas“), dažniausiai vyrauja suvokimas, kad sėkmingam valdžios perversmui esminė sąlyga yra karinių struktūrų parama. Tai ir logiška, kadangi kariuomenės gebėjimas greitai mobilizuotis, kontroliuoti strategines vietas ir neutralizuoti bet kokias opozicijos pajėgas yra gyvybiškai svarbus. Tai neabejotinai būdinga besivystančioms valstybėms. Pavyzdžiui, Afrikos valstybės  pirmauja „coup d‘etat“ skaičiumi: nuo 1950 m. įvyko daugiau negu 200 bandymų nuversti valdžią, pasitelkiant samdinius arba militarizuotas grupes. Valdžios perversmų ekspertai sutaria, jog perversmas laikytinas sėkmingu, jeigu naujosios valdžią perėmusios galios struktūros išlieka įsitvirtinusios bent savaitę laiko. Politinės jėgos, įsitvirtinusios perversmų dėka, dažniausiai neturi jokio legitimumo, kuris suteiktų valdžiai stabilumo ir pasitikėjimo, o valstybės institucijos yra arba per silpnos, arba apskritai neegzistuoja. Todėl vyraujant silpnoms demokratinėms tradicijoms bei institucijoms, visada egzistuoja rizika, kad bus naujų karinių perversmų.

Akivaizdu, kad Prigožino „perversmas“ užtruko gal 2 paras, bet tikrai ne savaitę. Jokios karinės paramos, neskaitant pačių „Wagner“ samdinių, nebūta. Bandymų kontroliuoti žiniasklaidą, telekomunikacijas, transportą ir strateginę infrastruktūrą, kad įtvirtintų savo valdžią, taip pat nebuvo. Visgi Prigožinas bandė manipuliuoti, esą tiek rusai, tiek ir oficialios Rusijos karinės struktūros palaiko „Wagner“ ir jų žygį. Viešojoje erdvėje cirkuliavo vaizdo įrašai ir nuotraukos, kaip „Wagner“ samdiniai buvo pasitinkami rusų su džiaugsmu, buvo fotografuojamasi, teikiamas vanduo ir maistas. Bet turėtų būti kai kas daugiau. Plačiai paplitęs visuomenės nepasitenkinimas esama vyriausybe dėl korupcijos, ekonominio nestabilumo, politinių represijų ar kitų priežasčių gali sudaryti palankias sąlygas perversmui. O kol kas tai – nebent demonstracija prieš režimą. Tie pabrėžiami džiūgavimai gali perversmininkus įtikinti, kad jie yra palaikomi, bet tai tikrai nėra jų veiksmų legitimacija.

Žinoma, autoritarinėse Rusijoje protestai prieš režimą šiuo metu atrodo apskritai sunkiai įmanomi. Tad palyginimui tenka kliautis kitų šalių pavyzdžiais. Štai 2011 m. Arabų pavasario autoritarinių režimų perversmai, kurių pradžioje dominavo būtent piliečių demonstracijos, o ne karinių struktūrų pasipriešinimo. Tarp sėkmingų perversmų arabų šalyse buvo ir didelių nesėkmių – pavyzdžiui, Sirija, kur pilietinis karas vyksta iki šių dienų. O kalbant bendrai apie valdžios teisėtumą, tai demokratinėse valstybėse jį suteikia konstitucija ir valdžios institucijos, nepamirštant ir tarptautinės bendruomenės vaidmens. Tarptautinio pripažinimo lygis (arba kaip tik nesikišimas) gali turėti didelės įtakos perversmo sėkmei. Tarptautinei bendruomenei nepripažįstant valstybės vadovo teisėtu,  šalis gali netekti reputacijos arba savo ankstesnės pozicijos tarptautinėse organizacijose. Pavyzdžiui, po 2020 m. suklastotų Baltarusijos prezidentinių rinkimų, ES valstybės nelaiko A. Lukašenkos teisėtu vadovu. Gi Prigožinas, panašu, neturėjo nei vidinės (tai yra oligarchų, pavienių režimo atstovų ir karinių struktūrų), nei išorinės (tarptautinės bendruomenės) paramos. Tad galima teigti, kad tasai „žygis į Maskvą“ buvo pasmerktas. Taigi apžvelgus klasikinius valdžios perversmo elementus, sunku būtų teigti, kad Prigožinas turėjo realią galimybę nuversti Putiną. Veikiau jo tikslas, pademonstruojant jėgą, sudarant tam tikrą „liaudies paramos“ iliuziją, pabandant sudaryti psichologinį spaudimą, pasiekti tam tikrų „status quo“ poslinkių Maskvos valdžios struktūrose.

Bet ar tikrai tas žygis į Maskvą neturės visiškai jokių pasekmių dabartiniam Kremliaus šeimininkui? Vis dėlto jis nebuvo patyręs tiesioginės grėsmės iš savo valstybės vidaus per visą valdymo istoriją. Tad gali būti, jog teks imtis dar didesnių režimo „apsaugos priemonių“. Kitaip tariant – naujų represijų. Kita vertus, visgi „Maskva tai apginta“! Iš istorinės perspektyvos žiūrint, gal Putinui visai prestižas į savo „taškų sąskaitą“ įsirašyti „Maskvos apgynimą“. Juk visi didieji Rusijos istoriniai priešai siekė užkariauti Maskvą. Mongolams ar Napoleonui tai pasisekė, Hitleriui ir Prigožinui – ne… O jeigu be ironijos, tai Rusijos istorijoje iš tiesų būta ir sėkmingų, ir ne tokių sėkmingų valdžios perversmų pavyzdžių, leidžiančių suprasti, kad šiais laikais  sėkmingam „coup d‘etat“, reikia itin palankių vidinių ir išorinių veiksnių. Valdžios perversmui žlugus, valdantysis elitas dažniausiai bando sustiprinti turimą galios centrą, dažniausiai įvesdamas dar didesnes represijas, kaip apsaugos mechanizmą. Štai 1825 m. mirus imperatoriui Aleksandrui I, grupė kariškių, vadinamų dekabristais, bandė sutrukdyti Nikolajui I užimti sostą. Jie siekė įvesti konstitucinę monarchiją, tačiau jų sukilimas buvo numalšintas, o lyderiai suimti ir nubausti. Pasekmė – autokratinės valdžios Rusijos imperijoje sustiprėjimas. Kitas pavyzdys, 1917 m. Vasario revoliucija, arba Romanovų dinastijos pabaiga. Revoliuciją visų pirma paskatino gyventojų nepasitenkinimas, maisto trūkumas ir karinės nesėkmės Pirmojo pasaulinio karo frontuose. Tačiau laikinosios vyriausybės nesugebėjimas spręsti neatidėliotinų šalies problemų, įskaitant besitęsiantį karą, ekonomines problemas, paskatino tolesnius politinius neramumus ir sudarė prielaidas 1917 m. spalio revoliucijai, po kurios į valdžią atėjo bolševikai. Laikinoji vyriausybė išsilaikė tikrai ilgiau negu savaitę, netgi nuo vasario iki spalio, bet buvo bolševikų nuversta, o stojusios represijos šį kartą buvo taikomos jau apsaugoti naująjį „status quo“.

Tačiau Rusijos istorijoje būta ir kitaip, kai pralaimimas karas priartina  politines jėgas prie žlugimo, o kartu ir prie naujų „coup‘ų“. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjunga sužlugo praėjus dvylikai metų po invazijos į Afganistaną. Karas turėjo tiesioginį poveikį centralizuotai ekonominei sistemai, o, Michailui Gorbačiovui paskelbus radikalias visuomenės bei politikos reformas, buvo prieita iki sovietinės imperijos suirimo. 1991 m. grupė Sovietų Sąjungos kietosios režimo linijos šalininkų, įskaitant Komunistų partijos narius, paskutinėmis (kaip paaiškėjo) Sovietų Sąjungos gyvavimo dienomis bandė perimti vyriausybės kontrolę iš prezidento Michailo Gorbačiovo. Perversmu siekta grąžinti centralizuotą valstybės kontrolę. Tačiau perversmas nepavyko: situaciją Rusijos federacinėje respublikoje kontroliavo prezidentas Borisas Jelcinas, Lietuva buvo atstačiusi Nepriklausomybę, kitos dvi Baltijos valstybės ją taip pat deklaravę, taigi Sovietų Sąjungą jau buvo visiško suirimo stadijoje. Paminėtina dar viena kritinė situacija Rusijoje – 1993 m. kilusi konstitucinė krizė dėl prezidento Boriso Jelcino ir Rusijos parlamento kovos dėl valdžios. B. Jelcinas paleido parlamentą, tačiau šis pasipriešino ir užsibarikadavo vadinamuosiuose Baltuosiuose rūmuose. Konfliktas peraugo į ginkluotus susirėmimus tarp lojalių prezidentui jėgų ir parlamento šalininkų. Galiausiai Jelcinas įsakė apšaudyti parlamento pastatą, jis buvo sėkmingai užimtas, o rezultatas buvo tas, kad  prezidento institucija įgavo dar daugiau galių.

Prognozėms, kas gali nutikti su dabartine Rusija ir Putino režimu, nėra pakankamai informacijos. Puikiai suvokdami, kad iš Rusijos ateinančiomis žiniomis pasikliauti negalima, mes vis dėlto esame linkę apsigauti ir kai kada jomis naudojamės savo prielaidoms pagrįsti. O iš tiesų, vis dar anksti spręsti ir kas iš tiesų įvyko, ir kaip šie įvykiai galėtų paveikti režimą ar karo Ukrainoje eigą. Šiuo metu ir Europos, ir viso demokratinio pasaulio pareiga – teikti kuo daugiau ir kuo rimtesnės paramos Ukrainai.

Anykščiuose Liudas Mažylis pristatys parodą „Lietuvių transatlantiniai skrydžiai filatelijoje“

Liepos 15 d., šeštadienį, 12.00 val. Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešojoje bibliotekoje (Vyskupo skv. 1, Anykščiai) pristatys savo asmeninės kolekcijos vokų parodą „Lietuvių transatlantiniai skrydžiai filatelijoje“.

„Eksponate – tik keletas vokų, bet tai šventos mūsų tautai relikvijos: laiškai, kuriuos per Atlantą pergabeno legendiniai mūsų lakūnai. Minint Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 90-ąsias metines, nutariau, kad tikrai verta padiskutuoti apie šią ypatingą istoriją mūsų šaliai. S. Darius ir S. Girėnas žuvo, bet „Lituanica“ gabentą paštą spėjo išsaugoti. Taip pat bibliotekoje Anykščiuose pristatysiu ir originalius vokus, menančius F. Vaitkaus transatlantinį skrydį 1935-aisiais“, – pasakoja parodos autorius prof. L. Mažylis.

Pasak profesoriaus, paroda primena lakūnų žygdarbius, be kita ko, atskleidžiant svarbią istorinės atminties pusę – pašto reikšmę. „Šiose eksponatuose pristatoma ne tik lietuvių transatlantinių skrydžių istorija filatelijoje, bet kartu tai atspindi, koks svarbus komunikacijos kanalas visais laikais buvo paštas“, – atkreipia dėmesį profesorius.

L. Mažylis nuoširdžiai džiaugiasi, jog turės galimybę parodą pristatyti Anykščiuose ir kviečia visus ateiti padiskutuoti būtent S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą 90-ojo jubiliejaus proga, būtent 1933-ųjų metų liepos 15-ąją prasidėjo „Lituanicos“ kelionė iš Niujorko. „Susirinkusiems miestiečiams ir svečiams papasakosiu ir kaip šie eksponatai atsidūrė mano asmeninėje kolekcijoje, padiskutuosime apie tai, kaip buvo siekiama įamžinti mūsų lakūnų nuopelnus pasaulinės aviacijos raidai, sportui, tautinei savasčiai, taip pat ir pašto istorijai, apie istorinę atmintį bei šiandienos iššūkius“, – į parodos pristatymą kviečia L. Mažylis.

Originalius vokus profesorius gyvai pristatys tik liepos 15 d. renginio metu bibliotekoje. Vėliau joje bus eksponuojamos šių vokų, atspindinčių lietuvių transatlantinių kelionių istoriją filatelijoje, kopijos.

O liepos 16 d., sekmadienį, 22 val. „Lituanica“ skrydžiui atminti skirtame renginyje prie Puntuko akmens, kur iškalti lakūnų veidai ir Jų testamentas, L. Mažylis į susirinkusius dalyvius kreipsis tema: „Lietuvių transatlantiniai skrydžiai: istorinė atmintis“.

Maloniai kviečiame dalyvauti.

2022.07.24

Mūsų balsas Europoje

Naujas „Mūsų balsas Europoje” liepos mėn. numeris

Pasirodė naujausias „Mūsų balsas Europoje” numeris, kuriame daug dėmesio skiriama Europos ateities temai (EP nario A. Kubiliaus straipsnis „Europos ateitis – stirpi Europos Sąjunga!”, EP nario L. Mažylio straipsnis „Europos ateitis sprendžiasi dabar”), Rusijos karui prieš Ukrainą (EP nario A. Kubiliaus straipsnis „Ukraina ir Europa, pavargusi būti savimi”, Briuselyje vykusiam sovietų vykdytų tremčių aukų minėjimui, kurį organizavo EP narė Rasa Juknevičienė.

Taip pat žurnale rasite ir kitų įdomių straipsnių bei naujienų.

Kviečiame skaityti!

Leidinį rasite čia: MUSU BALSAS 10 liepa

 

2022.07.21

EP narys L. Mažylis: „Lietuva gali tapti sėkmės pavyzdžiu Europai eliminuojant hepatitą C ir kovojant su kepenų vėžiu“

Liepos 21 d. Lietuvos mokslų akademijoje vyko forumą, skirtą Pasaulinei hepatito C dienai. Pagrindinė forumo tema – Lietuvoje pradėjusi veikti nemokama hepatito C viruso patikra gyventojams. Jos tikslas – ankstyvas hepatito C viruso infekcijos išaiškinimas, atliekant antikūnų prieš šį virusą tyrimą pas šeimos gydytojus.

Vienas iš patikros iniciatorių, su sveikatos klausimais Europos Parlamente dirbantis prof. Liudas Mažylis, prisiminė dar praėjusių metų pavasarį inicijavęs Lietuvos europarlamentarų kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Seimą ir Vyriausybę dėl hepatito C viruso tyrimų finansavimo. Forumo metu L. Mažylis savo pranešime kovą su hepatitu C pristatė kaip pažangų žingsnį ir kovoje su vėžiu, pateikė pavyzdžius, kaip šiuo klausimu ne kartą pasisakė ir Europos Parlamente.

„Europos Parlamente veikė specialusis kovos su vėžiu komitetas (BECA), kurio narys buvau. Prašant prof. L. Kupčinsko konsultacijų įvairiais su vėžiu susijusiais klausimais, bediskutuojant ir kilo idėja apie patikrą dėl hepatito C viruso infekcijos. Kadangi lėtinis hepatitas tam tikrais atvejais gali išsivystyti į kepenų vėžį, ši patikra turėtų prisidėti ir prie vėžio profilaktikos, ne tik hepatito C eliminacijos. Reikia tikėtis, kad patikra bus sėkminga, gyventojų sąmoningumo nestigs, o kadangi Lietuvoje turime ne vieną tokią programą, žinome, kokie jų įgyvendinimo iššūkiai ir kaip juos įveikti“, – viliasi europarlamentaras.

L. Mažylis savo pranešimo metu pastebėjo, kad kova su hepatitu C buvo įtraukta ir į Europos Parlamento pernai gruodį priimtą rezoliuciją, skirtą kovai su vėžiu ES. Joje europarlamentarai išreiškė poziciją, jog „remia tolesnius mokslinius tyrimus dėl vakcinų kūrimo nuo tokių virusų kaip hepatito C viruso ir žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV); mano, kad iki to laiko reikia plačiu mastu taikyti gydymo sprendimus, kad iki 2030 m. būtų pasiektas PSO tikslas panaikinti hepatitą C, ir ragina Komisiją Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo fondo finansinius išteklius panaudoti šiems tikslams pasiekti, finansuojant atrankinį sveikatos tikrinimą“. Politikas akcentavo, jog kovoje su vėžiu europarlamentarai atkreipė dėmesį ir į dabartinių bei buvusių hepatitu C pacientų stebėseną. Taip siekiant užkirsti kelią vėžio vystymuisi.

L. Mažylis ir asmeniškai hepatito C patikros klausimą pernai kėlė Europos Komisijai. Gautame atsakyme pozityvi perspektyva hepatito C prevencijai europiniu lygmeniu. „Komisija numato, kad vykdant Europos kovos su vėžiu planą per programą „ES – sveikatos labui“ taip pat bus remiamas ankstyvas hepatito C nustatymas. Pasak jos, tai padės valstybėms narėms anksti diagnozuoti ligą ir pradėti gydyti ja sergančiuosius. Taip pat Komisija nurodė, kad Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras stebi hepatito C paplitimą ir tyrimus ES ir teikia technines rekomendacijas valstybėms narėms, kad šios papildytų savo politiką planuojant ir įgyvendinant hepatitui C skirtą atrankinės patikros programą“, – apie atsakymą iš Europos Komisijos ir kepenų vėžio susirgimų rizikos mažinimo galimybę forume kalbėjo L. Mažylis.

Pasaulio sveikatos organizacijai paskelbus apie siekiamą hepatito C viruso eliminaciją iki 2030 m., Lietuvoje stebima sėkminga pradžia – patvirtinta hepatito C patikra – suteikia mums galimybę ambicingą svajonę paversti realybe. Forumo, skirto  Pasaulinei hepatito C dienai, dalyviai bei hepatito C patikros programos iniciatoriai pasirašė bendrą „Kvietimą veikti“, kad ši prevencinė programa būtų kuo tikslingiau įgyvendinama. „Tikime, kad galime būti vieni pirmųjų pasaulyje ir iki 2030 m. visai eliminuoti šį klastingą virusą Lietuvoje”, – teigia europarlamentaras L. Mažylis.

Pagal naują prevensinę, ankstyvosios diagnostikos hepatito C patikrą, Lietuvoje nemokamai jau gali būti tiriami 1945-1994 m. gimę ir nepriskiriami rizikos grupėms žmonės, o kasmet – asmenys, kurių šeimos nariui diagnozuotas hepatitas C, kartą pabandę ar aktyviai vartojantys švirkščiamuosius narkotikus, užsikrėtę ŽIV infekcija, ir pacientai, gydomi priklausomybės ligų klinikose, neatsižvelgiant į amžių ir lytį.

Lietuvos Gastroenterologų, Infektologų, Bendrosios praktikos gydytojų draugijų ir Šeimos gydytojų kolegijos nariai sukūrė hepatito C patikros gaires glaudžiai bendradarbiaujant su Sveikatos apsaugos bei Socialinių reikalų ir darbo ministerijomis, Valstybine ligonių kasa ir Europos parlamento nariais, atsakingais už Europos kovos su vėžiu plano įgyvendinimą.

×