2026.09.09

Liudas Mažylis. Serbija: tarp ES narystės ir praeities nusikaltimų

Praėjo daugiau kaip trys dešimtmečiai nuo karo Bosnijoje ir Hercegovinoje pabaigos, tačiau to karo žaizdos Vakarų Balkanuose iki šiol nėra galutinai užgiję. Tai dar kartą labai aiškiai priminė buvusio Bosnijos serbų kariuomenės vado Ratko Mladičiaus mirtis. 2026 m. rugpjūčio 27 d. Hagoje, atlikdamas įkalinimo iki gyvos galvos bausmę, mirė asmuo, tarptautinio tribunolo pripažintas kaltu dėl genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų. Tačiau jo palaikai į Serbiją buvo pargabenti vyriausybiniu lėktuvu, karstas apgaubtas Serbijos vėliava, o Belgrade – iškilmingas atsisveikinimas. Visa tai neišvengiamai sukėlė reakciją Europoje. Europos Komisijos narė, atsakinga už plėtrą, Marta Kos net atšaukė suplanuotą vizitą į Serbiją, pabrėždama, kad karo nusikaltėlių šlovinimas nesuderinamas su susitaikymo procesu ir europinėmis vertybėmis.

Esu asmeniškai pabuvojęs ir Serbijoj, o ir Bosnijoj ir Hercegovinoje, ir vienareikšmiškai teigiu, kad minėtasis Mladičius yra žiaurus karo nusikaltėlis, bet nesutikčiau dėl to „klijuoti etiketę“ visiems serbams. Negalima sakyti, kad visi serbai (ar net – dauguma Serbijos žmonių) garbina karo nusikaltėlius. Serbijoje vis dėlto egzistuoja pilietinė visuomenė, žmogaus teisių gynėjai, žurnalistai, kurie daugelį metų protestuoja prieš Mladičiaus bei kitų nuteistųjų heroizavimą. Belgrade ne kartą buvo bandoma pašalinti Mladičių šlovinančius piešinius, o tai dariusiems aktyvistams teko patirti grasinimų ir net teisėsaugos spaudimą. Europos Komisija (kurios narė yra ir M. Kos!) dar 2025 m. ataskaitoje apie Serbiją tiesiai konstatavo, jog kai kurios politinės partijos, politikai ir žiniasklaidos priemonės toliau suteikia viešą erdvę nuteistiems karo nusikaltėliams, juos remia ir be jokių teisinių pasekmių neigia karo nusikaltimus, įskaitant Srebrenicos genocidą. Serbijos žmogaus teisių aktyvistai vien per 2025 metus suskaičiavo mažiausiai 60 atvejų, kai buvo šlovinami dešimt nuteistų karo nusikaltėlių, bei dar bent 50 karo nusikaltimų neigimo atvejų. Būtent remiantis šiuo kontekstu kartu su grupe Europos Parlamento narių pasirašiau laišką, skirtą komisarei Martai Kos, ragindami svarstyti laikiną Serbijos stojimo derybų įšaldymą, kol šalies valdžia aiškiai atsiribos nuo už genocidą ir karo nusikaltimus nuteistų asmenų garbinimo, taip pat nesiūlyti naujų su Šengenu susijusių lengvatų. Juk valstybė kandidatė negali vienu metu deklaruoti europinių ambicijų ir oficialiame lygmenyje heroizuoti asmenis, kurių nusikaltimus nustatė tarptautiniai teismai. Neabejoju – Vakarų Balkanų integracija yra strateginis visos Europos interesas. Tačiau narystė nėra vien ekonominis projektas.

Europos Sąjunga yra ir istorinės atsakomybės bendrija. O Serbija tos istorinės atsakomybės dar pilnai nėra prisiėmusi. Po Jugoslavijos byrėjimo 1992 m. prasidėjus karui Bosnijoje ir Hercegovinoje, Radovanas Karadžičius tapo Bosnijos serbų politiniu vadovu, o Ratko Mladičius – jų kariuomenės vadu. Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai teisėjai nustatė, kad jų vadovaujamos struktūros siekė visam laikui pašalinti Bosnijos musulmonus ir kroatus iš teritorijų, kurias Bosnijos serbų vadovybė laikė savomis. Tai buvo daroma per žudymus, persekiojimą, deportacijas ir prievartinį gyventojų perkėlimą. Sarajevas beveik ketverius metus gyveno snaiperių ir artilerijos apsuptyje. Civiliai buvo sistemingai apšaudomi gatvėse, eilėse prie maisto ar tiesiog savo namuose. Tarptautinis tribunolas nustatė, kad kampanijos tikslas buvo terorizuoti civilinius miesto gyventojus. Per Sarajevo apsiaustį žuvo daugiau kaip 10 tūkst. žmonių. O 1995 m. liepą įvyko Srebrenica. Jungtinių Tautų paskelbtoje „saugioje zonoje“ Mladičiaus vadovaujamos pajėgos atskyrė Bosnijos musulmonų vyrus ir berniukus nuo jų šeimų. Ko ne 8 tūkst. vyrų ir berniukų buvo nužudyti arba dingo, apie 30 tūkst. moterų, vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių buvo prievarta išvežti. Aukų kūnai vėliau buvo perkasinėjami ir slepiami antrinėse bei tretinėse masinėse kapavietėse. Tiek Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai, tiek Tarptautinis Teisingumo Teismas šiuos veiksmus pripažino genocidu.

Atsimenu 1997-uosius, kai lankiausi Bosnijoje ir Hercegovinoje („Republika Srpska“). Daug kur buvo išstatytas plakatas su Karadžičiaus nuotrauka ir prierašu – „He means peace – don’t touch him“ (liet. „Jis nori taikos – nelieskite jo.“). Karadžičius ir Mladičius ilgai slapstėsi nuo teisingumo. Vis tik Karadžičius buvo suimtas Serbijoje tik 2008 m., beveik trylika metų vengęs Hagos tribunolo. Belgrade jis net buvo susikūręs kitą tapatybę – pasivadinęs Draganu Dabičiumi, užsiauginęs ilgus plaukus ir barzdą, viešai vertėsi alternatyvia medicina. Mladičius buvo sulaikytas dar po trejų metų – 2011-ųjų gegužę Lazarevo kaime Serbijoje, po beveik šešiolikos metų slapstymosi. Čia svarbu pastebėti ir kitą istorijos pusę. Juos galiausiai suėmė būtent Serbijos institucijos. Bendradarbiavimas su Hagos tribunolu savo laiku tapo viena iš svarbių Belgrado europinės integracijos sąlygų. Tai ir yra įrodymas, kad europinis sąlygiškumas gali veikti. Todėl šiandien būtų paradoksalu žengti atgal ir žmones, kuriuos pati Serbija perdavė tarptautiniam teisingumui, vėl paversti didvyriais. Ratko Mladičius 2017 m. buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, o 2021 m. apeliacinė instancija paliko nuosprendį galioti. Radovanas Karadžičius irgi galutinai nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Todėl ir Mladičiaus portretas ant namo sienos ar politiko žodžiai, vadinantys jį „serbų didvyriu“, nėra nekalta nostalgija. 2026 m. balandį Belgrado meras Aleksandaras Šapičius viešai paskelbė Mladičiaus nuotrauką ir jį taip ir pavadino – „Serbijos didvyriu“. Tokia retorika nepadeda serbų europinei ateičiai.

Jugoslavijos karų nusikaltimai turi konkrečius vykdytojus ir vadus, todėl atsakomybę turi prisiimti jie ir juos heroizuojantys politikai, o ne serbų studentas, verslininkas ar mokytojas, norintis savo šalį matyti Europos Sąjungoje. Beje, tokių žmonių Serbijoje tikrai nėra mažai. 2026 m. pradžioje Europos politikos centro atlikta reprezentatyvi 1000 Serbijos gyventojų apklausa parodė, kad 39,8 proc. gyventojų remia narystę ES, 33,8 proc. jai prieštarauja, o 26,4 proc. nėra apsisprendę. Parama didžiausia tarp 18–29 metų gyventojų. Tai nėra įspūdingas rezultatas, priešingai – europinės integracijos šalininkų per pastaruosius metus sumažėjo. Tačiau lygiai taip pat negalima teigti, kad Serbijos visuomenė nusisuko nuo Europos. Ji susiskaldžiusi, o nemaža jos dalis dar gali būti įtikinta europinės krypties prasme. Stojimo derybos vyksta nuo 2014 m. Iš 35 derybinių skyrių atverti 22, du preliminariai uždaryti. Komisija konstatuoja, kad tolesnis tempas pirmiausia priklausys nuo teisės viršenybės reformų ir santykių su Kosovu normalizavimo. Problemos gerai žinomos: politinis spaudimas teismams, korupcija, prastėjanti žiniasklaidos laisvės padėtis, nepakankamas karo nusikaltimų tyrimas bei atsakomybė už juos. Komisija 2025 m. net konstatavo pažangos nebuvimą teisminės valdžios ir pagrindinių teisių srityje. Dar vienas didžiulis klausimas – užsienio politika. Serbija vis dar neprisijungė prie ES sankcijų Rusijai. Jos suderinamumas su Bendrosios užsienio ir saugumo politikos pozicijomis 2025 m. spalį siekė tik 63 proc. Kandidatė į Europos Sąjungą ilgainiui negali vykdyti dviejų geopolitinių politinių linijų vienu metu – vieną Briuseliui, kitą Maskvai. O dar lieka Belgrado ir Prištinos dialogas. Komisija labai aiškiai nurodo, kad 2023 m. susitarimo dėl santykių normalizavimo įgyvendinimas yra esminė abiejų pusių europinio kelio sąlyga.

Europos Sąjungos plėtra visada veikė geriausiai tuomet, kai europinė perspektyva buvo derinama su labai aiškiomis sąlygomis: demokratija, teisės viršenybė. Serbijos atveju, dar ir yra reikalingas susitaikymas su kaimynais ir istorinės tiesos pripažinimas. Tik tada Serbija galės turėti aiškią vietą ES. Europinė Serbija negali būti statoma ant Mladičiaus ir Karadžičiaus mitologijos. Praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų po Srebrenicos, pats metas ne perrašinėti nuosprendžius, o pagaliau išmokti iš jų istorijos pamoką.

2025.12.11

Liudas Mažylis. Istoriniai Moldovos rinkimai – rinkėjai pasirinko Europą

Sekmadienio rytas Moldovoje prasidėjo įtampa, bet ir dideliu laukimu. Kaip ir buvo galima tikėtis – tai turėjo būti lemtinga diena šalies ateičiai. Dar penktadienį vakare, vos prieš prasidedant „tyliajam laikotarpiui“, Centrinė rinkimų komisija paskelbė sprendimą, kuris sukrėtė prorusišką stovyklą: neleista dalyvauti net dviem partijoms, „Didžioji Moldova“ ir „Moldovos širdis“, dėl neteisėto finansavimo bei tiesioginio kišimosi iš užsienio! Kažkam buvo neramu – juk tai reiškė, kad Maskva prarado pagrindinius savo instrumentus.

7:00 val. – rinkimų apylinkės atvėrė duris. „Svarbiausi rinkimai Moldovos šiuolaikinėje istorijoje“, – dar prieš balsavimą sakė prezidentė Maia Sandu. Nerimą kėlė ir jos žodžiai apie „masinį Rusijos kišimąsi“ – kaip ir buvo galima laukti, Maskva nematė kito kelio, kaip tik mėginti griauti demokratinį procesą.

Diena slinko kupina signalų. 9:30 Sandu dar kartą perspėjo: „Maskvos statymai labai dideli“. 12:00 prorusiškas eksprezidentas Dodonas iš karto pakvietė savo šalininkus į protestą „apginti pergalę“ (kurią jau buvo iš anksto sau prisiskyrę, bet, pasirodo, apsiriko). 14:00 pasipylė pranešimai apie organizuotą rinkėjų vežimą iš Rusijos – neramu buvo ir tai, kad prie Moldovos ambasados Maskvoje net skambėjo „Katyuša“. Kaip ir galima buvo nujausti, provokacijos tik didėjo.

Vakare, artėjant balsų skaičiavimui, įtampa dar labiau augo. 19:00 – melagingi pranešimai apie bombas Romoje ir Alikantėje. Melagingi pranešimai apie bombų grėsmę iki šiol buvo gauti iš Ženevos, Romos (2 vietos), Bukarešto (2), Asheville (JAV), Alikantės, Briuselio. Tai buvo organizuotas bandymas sustabdyti ES palankią Moldovos diasporą Vakarų šalyse nuo balsavimo. 21:00 – rinkimų apylinkės uždarytos, aktyvumas viršijo 52 proc., o tai jau signalas, kad rinkėjai susitelkė! Iškart po uždarymo policija sulaikė provokatorių grupę – dar vienas ženklas, jog Maskvos planas buvo destabilizuoti procesą.

Pirmieji rezultatai buvo nerimą keliantys: 21:40 prorusiškas blokas pirmavo. Kaip ir galima buvo nujausti, jų bazinis elektoratas buvo aktyvus. Tačiau netrukus situacija pradėjo keistis. 22:00 – PAS šoktelėjo į pirmą vietą. 23:00 – jau 17 proc. persvara! Naktį skaičiuojant balsus persvara tik augo.

00:00 – 45 proc. PAS palaikymas. 3:00 – beveik galutinis rezultatas: 49,7 proc. už valdžią išlaikančią proeuropietišką partiją, 24 proc. – už prorusišką bloką. Ir tai – nepaisant dešimčių milijonų, kuriuos Maskva investavo į šiuos rinkimus! Nepaisant melagingų naujienų, papirkinėjimo, net kibernetinių atakų – moldavai pasirinko Europą.

Istorinis momentas. PAS partija ne tik laimėjo, bet ir išlaikė daugumą su 55 vietomis Moldovos parlamente, o juk daugumai reikia tik 51! Tai reiškia, kad valdantieji įgijo aiškų mandatą valdyti be koalicinių kompromisų, kad kursas į Europą bus tęsiamas be stabtelėjimų, o Sandu vizija – įstoti į ES iki 2030 m. – lieka reali kryptis. Kaip ir buvo galima tikėtis, žmonės, patyrę beprecedentį spaudimą, pasirinko stabilumą ir demokratiją, o ne grįžimą į Maskvos orbitą. Moldovos piliečiai davė mandatą savo valdžiai tvirtai laikyti europietišką kursą!

Prezidentė Maia Sandu pirmadienį vidudienį pranešė: „Moldovos žmonės pasisakė. Tai – ne tik partijos pergalė, tai – Moldovos pergalė. Europos kelias yra mūsų kelias pirmyn..“ Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen taip pat pasveikino proeuropietiškų jėgų laimėjimą Moldovoje pridurdama: „Moldova, jūs tai padarėte dar kartą… Europa. Demokratija. Laisvė.“

Taip, būtent! Žmonės susitelkė ir ši pergalė yra žinia visai Rytų Europai: Maskvos orbitą galima palikti! Ir palikti visiems laikams.

2025.10.06

Šimtmetį minintis YIVO institutas pristatytas Europos Parlamente

2025 m. rugsėjo 25 d. Briuselyje vyko renginiai, skirti YIVO žydų tyrimų instituto įkūrimo šimtmečiui paminėti. Tai įgalino mokslininkus, politikus, visuomenės atstovus aptarti žydų kultūros paveldo fenomeną, jo svarbą Europai ir Lietuvai bei YIVO palikimo reikšmę šiandien.

YIVO fenomenas ir istorinis vaidmuo

1925 m. Vilniuje įsteigtas YIVO (Yidisher Visnshaftlekher Institut) tapo pasauliniu jidiš kultūros ir žydų istorijos tyrimų centru. Nors institutas gimė kaip nedidelė iniciatyva, jis greitai tapo neatsiejama Vilniaus – tuomet vadinto „Šiaurės Jeruzale“ – tapatybės dalimi. „Fenomenalu yra tai, kad tai yra viena iš nedaugelio Vilniuje tarpukariu įkurtų institucijų, kuri tęsia savo veiklą šiandien. Tuo tarpu absoliuti dauguma buvo sunaikinta“, – akcentavo istorikė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė Lara Lempertienė.

Mintis steigti institutą kilo Berlyne, tačiau idėja tapo realybe Vilniuje. „Vilnius buvo žydų kultūros centras, bet tai nereiškia, kad tarpukariu buvo taip lengva įkurti tokią bendruomenę. Čia buvo svarbus žydų intelektualų židinys, kuomet iškilo šio instituto idėja, ir vilniečiai buvo pasiryžę įveikti visus iššūkius, kad jį įsteigtų. Po kelių metų jau buvo sunkiai įsivaizduojama, kad YIVO galėjo būti kažkur kitur, o ne Vilniuje“, – sakė L. Lempertienė.

YIVO veikla turėjo lemiamą įtaką žydų kultūros ir švietimo plėtrai: čia kaupti rankraščiai, religinio turinio paveldas, vadovėliai jidiš kalba, periodika, liaudies kūrybos dokumentai, tautosakos įrašai. Šie šaltiniai formavo masyvą, kurio palikimas šiandien saugomas ir Vilniuje, ir Niujorke, taip pat ir Buenos Airėse.

Paveldas, išgyvenęs Holokaustą

Holokausto metais nacių režimas buvo pasiryžęs sunaikinti jidiš kultūrą. Tačiau tai, kas vertinga, vokiečiai buvo pasiryžę išsigabenti, o atsirinkti nesugebėjo. Per tai dalį to lobino pavyko išsaugoti neišvežtą.

Dalis YIVO dokumentų ir rankraščių buvo slapstomi pačių žydų Vilniaus gete, o vėliau, jau ir sovietmečiu – drąsių žmonių, tokių kaip Antanas Ulpis, kurie gelbėjo šį paveldą, slėpdami jį Šv. Jurgio bažnyčios požemiuose ar vargonų dumplėse. O toji medžiagos dalis, kurią suspėta išgabenti į Vokietiją, sudėtingais keliais pasiekė Niujorką. Ten jau buvo pradėjusi koncentruotis ir plėstis YIVO filialo veikla. Nuo 1947 m. YIVO tapo pasauliniu centru, vienijančiu mokslininkus ir jidiš kultūros tyrėjus.

Vilnius, YIVO gimtinė, tebeišlieka ypatinga vieta šios institucijos istorijoje. Kaip jau minėta,čia išsaugota jo paveldo dalis. Šiandien YIVO dokumentų galima rasti Lietuvos centriniame valstybiniame archyve, Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. YIVO atminimas puoselėjamas ir tarptautiniu mastu – bendradarbiaujant su mokslininkais Niujorke ir Buenos Airėse.

Paminėjimo akcentai

Briuselyje vykusiame minėjime pavyko įvairiapusiškai atskleisti YIVO reikšmę europinei kultūrai bei istorinės atminties politikai. Diskusijose, vykusiose simpoziume EP, buvo pabrėžta, kad žydų paveldas yra neatsiejama Europos istorijos dalis bei dokumentai, kaip ir žmonės, kartais „išgyvena“ likdami nesunaikinti, o jų atradimas tampa simboliniu teisingumo atstatymu.

Juk demokratinės Europos užduotis – ne tik saugoti, bet ir aktualizuoti kultūros paveldą. Visuose pristatymuose driekėsi pagrindinė mintis: konstruojant ateitį, būtina atsispirti į praeitį. YIVO instituto Niujorke direktorius Jonathan Brent priminė ir teigė: jidiš kultūra buvo nacių sunaikinta iš pat pamatų, ne tik žmonės, bet ir paveldas; šiandien jį sugrąžinti į Europos gyvenimą tiesiog nebėra kam, gyvų žmonių bendruomenės tiesiog nelikę. O paveldas išskirtinai turtingas. Nors daug objektų negrįžtamai sunaikinta, bet YIVO sukaupta milijonai jų, reikšmingų; jie skaitmenizuojami, jais dalijamasi,- ir su Lietuvos mokyklomis, beje. Emanuelis Zingeris antrino: toji kultūra buvo sugriauta ir antrąkart, kai sovietai užgniaužė net ir prisiminimus apie ją. Lara Lempertienė apžvelgė – ir kaip herojiškai Antrojo pasaulinio karo metu buvo gelbėjami ne tik žmonės, bet ir kultūrinis paveldas, ir ką vis dėlto pavyksta nuveikti mūsų laikų Lietuvoje.

Popietę paminėjimas tęsėsi Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje. Visų nuotaiką praskaidrino muzika. Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos ir Kauno valstybinio muzikinio teatro atlikėjai (Iveta Kalkauskaitė (mecosopranas), Paulius Kaminskas (baritonas), Kasparas Šerpytis (violončelė), Dominykas Šimonis (klavišiniai))atliko koncertinę programą „Žydų muzikos spalvos: nuo Lietuvos iki Brodvėjaus“.

Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis, renginyje dalyvavęs kaip vienas iš iniciatorių, pabrėžė: „YIVO istorija – tai liudijimas, kad net žūčiai pasmerktas paveldas gali būti išgelbėtas. Dokumentai, kaip ir žmonės, sugeba „pasirodyti“ tada, kai jų labiausiai reikia. Europa turi nebijoti savo praeities – joje slypi ne tik demokratijos pamatai, bet ir totalitarizmo siaubai. Mūsų pareiga – atrasti ir brandinti gėrio grūdą, išlikusį net sunkiausiais laikais.“

YIVO šimtmečio paminėjimų tęstinumas

2025-ieji paženklinti daugybe renginių, skirtų YIVO šimtmečiui. Ši iniciatyva įtraukė ne tik Lietuvą, bet ir Niujorką, Buenos Aires, kitas pasaulio bendruomenes, susijusias su žydų istorijos tyrinėjimais. YIVO renginiai, panašūs į čia aprašytąjį, šiemet dar vyks Japonijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Pietų Afrikoje.

2025.09.30

Liudas Mažylis. Istoriniai Moldovos rinkimai – rinkėjai pasirinko Europą

Taip, būtent! Žmonės susitelkė ir ši pergalė yra žinia visai Rytų Europai: Maskvos orbitą galima palikti! Ir palikti visiems laikams.

2025.09.17

Liudas Mažylis. Ukraina, Moldova, Serbija: ES kandidatės, Kremliaus taikiniai

Rusija vis dar tebelaiko save galinčia dominuoti pokomunistinėje erdvėje. EP rugsėjo 8-11 d. sesijoje daug balsavimų, pasisakymų, renginių – būtent apie didėjantį ryžtą tą Rusijos įsivaizdavimą sutramdyti. Ji imasi kruvinų priemonių Ukrainoje, hibridinių manipuliacijų Moldovoje, o Serbijos atžvilgiu vyksta provokacijos, silpninančios demokratiją ir vėl gi – siekis nusitempti šią šalį į savo orbitą.

Trikdomi signalai – trikdoma Europa

Rusijos veiksmai kelia vis didesnę grėsmę ir civilinei šalių infrastruktūrai, pavyzdžiui, aviacijai ir jūrų transportui. 2025 metais Kaliningrado regione GPS klaidinimo šaltinių skaičius išaugo beveik dešimt kartų, o šie incidentai neapsiriboja tik aviacija. Lietuvoje, netoli sienos su Rusija, ūkininkai susiduria su sunkumais, nes klaidinama technika ir taip kenkiama jų auginamam derliui, o kai kurie laivai buvo priversti aplenkti Klaipėdos uostą dėl signalų trukdymo. Dėl šių veiksmų GPS gali rodyti asmens buvimo vietą kur nors Kaliningrado srityje arba gauti klaidingą laiką savo įrenginiuose. Apie tai diskutuota ir Plenarinės sesijos debatuose.

Ukraina – Europos saugumo skydas ir integracijos lyderė

Ukrainos šalis šiandien krauju moka už visos Europos saugumą. Šiame kontekste sveikintinas Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen akcentas apie Rytų flango stebėseną iš kosmoso realiu laiku bei dronų aljanso steigimą – tai realūs žingsniai į priekį stiprinant bendrą saugumą. Kaip tik šią savaitę Europos Parlamente lankėsi buvęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenko. Susitikimuose su mumis, europarlamentarais, jis pabrėžė EP…] svarbą, išskirtinai palankų Ukrainai turinį, didelę debatų dalyvių kompetenciją. P. Porošenko akcentavo, kad net karo metu Ukrainai svarbu išsaugoti demokratinį valdymą ir žengti tvirtus žingsniu link narystės ES. Buvo pagerbtas ir Andrij Parubijaus, iškilaus Ukrainos politiko, neseniai nužudyto Lvive, atminimas.

Debatuose pasisakiau ir aš. Kalbėjau apie tai, kad nei minutės netikėjome rusų gera valia – jog jie kada nors norės taikos ar kad Rusijoje pakils sveiko proto jėgos. Ne, tikrai ne. Vadinasi, kelias tėra vienas – ginkluoti Ukrainą ir ginkluotis patiems. Nesame karo kurstytojai, o esame priversti žudiko agresoriaus savo vaikus nuo mažens mokyti konstruoti dronų uždangas. Tokia europinė realybė – „real politic“, terminas, kuriuo prieš porą dešimtmečių mėgome švaistytis.

Pabrėžiau, kad sankcijos yra teisingas kelias, bet jei jos būtų buvusios taikytos anksčiau, efektas būtų didesnis – dabar rusai jau susirado alternatyvų. Todėl šiandien kuo veiksmingiau nuteiksime visuomenę mums primestam hibridiniam karui, kuo anksčiau pajungsime mokslą ir technologijas Europos apginklavimui – tuo tvirčiau atgrasysime agresorių nuo pasikėsinimų prieš mūsų vertybes ir demokratiją.

Taip pat atkreipiau dėmesį, kad Ukraina net karo sąlygomis išlaiko reformų tempą: 2024 m. jos užsienio ir saugumo politikos derinimas su ES pasiekė 95 procentus. 2024 m. įvykę Vyriausybių susitikimai pažymėjo naują etapą Ukrainos integracijoje. Todėl dabar laikas atverti derybinius klasterius, vadovaujantis objektyviais kriterijais ir nuopelnais grindžiama pažanga. Tai aiškus kelias, kuriuo eidama Ukraina stiprina ne tik save, bet ir visą Europą.

EK pirmininkės Ursulos von der Leyen metinis pranešimas

Bene didžiausio dėmesio sulaukė EK pirmininkės Ursulos von der Leyen pranešimas. Jame nuskambėjo tiek įprastų, tiek naujų akcentų. Reaguota į Rusijos agresiją bei provokaciją Lenkijoje. Tarp jau minėtų aspektų pabrėžta ir kova su „šešėliniu“ rusų laivynu. Svarbus siūlymas panaudoti įšaldyto rusiško turto grynųjų pinigų likutį kaip paskolą Ukrainai, kurią ji turės gražinti tik tada, kai Rusija sumokės reparacijas. Vis dėlto pirmiausia karą būtina laimėti. Teigiamai vertintinas aiškus pažadas spartinti plėtros procesą – Ukrainos, Moldovos ir Vakarų Balkanų integraciją į ES.

Kalboje netrūko ir kitų temų: dėl situacijos Gazoje EK vadovė palaikė „dviejų valstybių“ sprendimą, gynė susitarimą su JAV dėl tarifų, pabrėžė Žaliojo kurso tęstinumą, energetinės nepriklausomybės užtikrinimą. Ypač reikšminga nuostata – visiškas rusiškų energijos išteklių atsisakymas. Socialinės politikos srityje akcentuotas Europos socialinis modelis, planai aprūpinti jaunas šeimas įperkamu būstu, riboti vaikų priėjimą prie socialinių tinklų („pirmiausia – vaikų, o ne pelno interesai“). Taip pat pateikti konkretūs siūlymai dėl apsaugos nuo dezinformacijos ir efektyvesnio migracijos valdymo.

Moldova prieš istorinį pasirinkimą

Moldovoje jau visai netrukus – parlamento rinkimai. Rugsėjo 28-osios datą galime lyginti su istoriniu pasirinkimu tarp europinės krypties ir Kremliaus manipuliacijų. Rusija Moldovoje invazijos nebando tankais – ji ateina hibridiniais veiksmais. Ji ateina kriptovaliutų kanalais finansuojamais „protestais“, rinkėjų papirkinėjimais, šešėliniais milijonais, dezinformacijos kampanijomis, primenančiomis matriošką: atidarai vieną – randi kitą, dar ciniškesnę, kurios tikslas – diskredituoti pasitikėjimą valdžios institucijomis. Ir vis dėlto Moldovoje matome pilietinę visuomenę, kuri atsilaiko. Matome diasporą, kuri aktyviai balsuoja ir gina europietišką ateitį. Tai motyvuoja, bet Moldova neturi tiek laiko, kiek kadaise turėjo Balkanai. Europos atsakomybė – padėti jai žengti į priekį ne tuščiais pažadais, o struktūrine parama, aiškiu narystės keliu ir atvira kova su hibridinėmis grėsmėmis. Moldova šiandien testuoja ne tik savo viltį proeuropietiškam rytojui – ji testuoja visos Europos gebėjimą veikti, kai priešas veikia negailestingai ir ciniškai.

Serbijos demokratijos išbandymas

Kalbant apie Serbiją, ji irgi galėtų būti apibūdinta kaip atsiradusi kryžkelėje. Protestus prieš valdžią imta malšti smurtu. Opozicija ir nepriklausomi žurnalistai yra persekiojami, o teisinė valstybė nuosekliai silpninama. Šie vaizdai primena Baltarusiją 2020-aisiais. Skirtumas tas, kad Serbija dar nėra diktatūra, tačiau dabartinė kryptis nesuderinama su Europos vertybėmis. Reikalingas tikslingas Europos veikimas, padedant Serbijai pasirinkti demokratijos kelią. Jeigu situacija negerės, negalime atmesti būtinų sankcijų tiems, kurie yra atsakingi už keliamą smurtą. Negalime leisti Serbijai tapti dar vienu Rusijos satelitu.

Taigi visos šios istorijos jungiasi į bendrą pasakojimą. Rusijos destruktyvūs užmojai neturi sienų, jos tikslai gerai žinomi, ir Europa privalo ryžtingiau telktis ir nedelsiant veikti. Instrumentai nevienodi – atviras pilnos apimties karas, aršios hibridinės provokacijos Moldovoje (ir ne tik), nerimo sėjimas Serbijoje, dabar jau – ir tiesioginė provokacija ES ir NATO valstybėje Lenkijoje. Kiekviename iš tų kritinių taškų sprendžiasi ne tik tų konkrečių valstybių, bet ir visos Europos ateitis.

2025.09.16

Liudas Mažylis. Minsko režimo santykių normalizacijos iliuzija

Baltarusijos ir Europos Sąjungos santykius ilgą laiką palaikė pasikartojantis konfliktų ir bendradarbiavimo ciklas. Jis leido režimui įsivaizduoti save esančiu pusiausvyroje tarp Rytų ir Vakarų. Šis ciklas veikė pagal aiškią logiką: represijos šalies viduje sukeldavo ES sankcijų bangas, kurios laikui bėgant buvo švelninamos, o Minskui atsirasdavo galimybių bent ribotam dialogui. Tačiau po 2020 m. prezidento rinkimų viskas pasikeitė. Masinės represijos, opozicijos slopinimas ir visiška priklausomybė nuo Maskvos nutraukė senąją rutiną. Baltarusija prarado net balansavimo regimybę ir įstrigo nuolatinės izoliacijos, represijų ir priklausomybės rate. Ar tai gali vėl pasikeisti?

Retrospektyviai vertinant, jau nuo 2004 metų ES pradėjo taikyti tikslines sankcijas Minsko pareigūnams. Po 2006 m. prezidento rinkimų, kai represijas patyrė opozicijos kandidatai ir protestuotojai, ES įvedė kelionių draudimus Lukašenkai bei aukštiems režimo pareigūnams. Vis dėlto jau po kelerių metų, 2008–2009 m., ES švelnino sankcijas, siekdama įtraukti Minską į Rytų partnerystės (EaP) iniciatyvą, o tai suteikė galimybę Baltarusijai dalyvauti kai kuriuose regioniniuose projektuose. Panašus modelis pasikartojo po 2010 m. rinkimų: brutalus protestų malšinimas vėl atvedė prie sankcijų, tačiau 2014–2016 m., kai Baltarusija ėmė demonstruoti „tarpininko“ vaidmenį dėl Ukrainos konflikto (Minsko susitarimai), ES atsargiai atnaujino dialogą. Todėl 2016 m. dalis sankcijų buvo suspenduota, o 2020 m. pradžioje netgi pasirašyti Vizų režimo palengvinimo ir readmisijos susitarimai, aiškiai parodę bandymą megzti platesnį bendradarbiavimą. Tačiau 2020 m. rugpjūčio prezidento rinkimai viską apvertė. Po masinių represijų ir tūkstančių areštų ES įvedė naują sankcijų bangą, apimančią aukščiausius režimo pareigūnus, vėliau – ekonomines priemones prieš kalio pramonę, naftos produktų eksportą ir finansų sektorių.

Praėjus penkeriems metams nuo griežčiausios visų laikų Minsko režimo izoliacijos, atsiranda naujos santykių „normalizacijos“ užuomazgos. Tokia išvada kyla dėl pastarųjų dienų įvykių, konkrečiai – JAV bandymo megzti diplomatinį dialogą su Minsku. Baltarusija po truputį grįžta į tarptautinės bendruomenės akiratį. Minsko strategija per 30 metų nesikeičia ir ją galima apibūdinti kaip „politinių kalinių mainais“: kaliniai iškeičiami į sankcijų lengvatas ir garantijas Baltarusijai. 2025 m. rugsėjo 11 d. Baltarusija paleido 52 politinius kalinius pagal susitarimą su JAV, o mainais Vašingtonas sutiko sušvelninti sankcijas „Belavia“ avialinijoms, leidžiant joms įsigyti atsarginių dalių ir atlikti lėktuvų techninę priežiūrą. Toks žingsnis ne tik pagerina Baltarusijos ekonominę padėtį. „Belavia“ ilgą laiką veikė kaip tranzito įrankis, padėjęs Maskvai apeiti kai kuriuos Vakarų ribojimus, užtikrindama logistiką ar personalo judėjimą. Atlaisvinus sankcijas, ši bendrovė gali dar aktyviau tapti jungiamąja grandimi tarp Baltarusijos ir Rusijos transporto bei prekybos sistemų, ypač karo prieš Ukrainą kontekste. Be to, ekonominės injekcijos į civilinės aviacijos sektorių mažina bendrą sankcijų spaudimą Minsko režimui, o tai reiškia, kad Lukašenka turi daugiau resursų palaikyti represinį aparatą ir kartu išlikti patikimu Kremliaus sąjungininku.

Akivaizdu, kad ne dėl geros valios Lukašenka paleidžia politinius kalinius. Jie priverstinai išsiunčiami iš šalies, tokiu būdu režimas atsikrato paskutinių pilietinės visuomenės dalyvių ir oponentų. Be to, toks selektyvus sankcijų švelninimas siunčia signalą, kad net be realių sisteminių reformų galima pasiekti Vakarų nuolaidų vien pasinaudojant politinių kalinių korta. Nereikia pamiršti, kad po šio paleidimo Baltarusijos kalėjimuose tebėra maždaug 1150– 1200 politinių kalinių. Netaikant tolimesnio politinio, ekonominio ir diplomatinio spaudimo, Lukašenka neturės jokios motyvacijos paleisti likusių. Bendrai reikia kritiškai vertinti bet kokias santykių gaivinimo užuomazgas. Pavyzdžiui, 2025 rugpjūčio 8 d. „Time“ žurnalas paskelbė publikaciją apie Lukašenką, taip netiesiogiai suteikdamas jam papildomą viešumo platformą. Toks dėmesys autoritariniam lyderiui iš dalies legitimizuoja režimą, atsakingą už sistemingus žmogaus teisių pažeidimus ir represijas prieš pilietinę visuomenę. Šiuo metu Minskas norėtų įgyti „derybininko“ vaidmenį Rusijos kare prieš Ukrainą, vaizduodamasis taikdariu. Žinoma, ne už dyką. Tačiau apie kokį neutralumą galimą kalbėti, kai iš Baltarusijos teritorijos raketomis apšaudoma Ukraina? Baltarusija aktyviai remia ir dalyvauja „Zapad 2025“, kuriose simuliuojamos karo prieš Europą ir Baltijos šalis situacijos. Oficialiai jose turėtų dalyvauti apie 13 tūkst. Karių, tačiau neoficialūs šaltiniai kalba ir apie branduolinių scenarijų imitaciją bei naujų raketinių sistemų bandymus. Dar daugiau geopolitinės nežinomybės įnešė faktas, kad pratybose kaip stebėtojai dalyvavo du JAV karininkai – precedento neturintis įvykis, kurį kol kas sunku interpretuoti.

Dar prieš prasidedant šiems keistiems Minsko diplomatiniams manevrams, 2025 m. birželį kreipiausi į Europos Komisiją dėl „Zapad 2025“, ragindamas įvertinti ES išorinių sienų saugumą ir sumažinti karinio incidento riziką prie rytinės sienos. Todėl reikia pasidžiaugti, kad Komisija aktyviai dalyvauja rengiantis hibridinėms grėsmėms, įskaitant galimas saugumo, kibernetines ir hibridines rizikas, susijusias su „Zapad 2025“. Europos Parlamente toliau smerkiame Minsko režimą bei reikalaujame daugiau tikslinių bei ekonominių sankcijų. Šiais metais Parlamente balsavome bent dėl dviejų rezoliucijų, skirtų pasmerkti netikrus prezidento rinkimus, vykusius 2025 m. sausį, ir smurtą prieš politinius kalinius. 2025 m. balandžio 3 d. Europos Parlamente išreiškėme palaikymą iniciatyvai sukurti teisinį mechanizmą, skirtą identifikuoti, įšaldyti ir konfiskuoti visą Lukašenkos bei jo aplinkos narių turtą už Baltarusijos ribų. Šis mechanizmas užtikrintų konfiskuoto turto ir lėšų perkėlimą į specialų fondą, skirtą Baltarusijos režimo represijų aukoms remti. Verta paminėti, kad nuo 2020 m. ES aktyviai remia Baltarusijos pilietinę visuomenę, nepriklausomą žiniasklaidą, švietimą ir kultūrą, tam paskirdama beveik 170 mln. eurų pagal Kaimynystės, plėtros ir tarptautinio bendradarbiavimo priemonę (NDICI).

Šiandien ekonominiu ir kariniu lygmeniu Minskas yra visiškai įtrauktas į Kremliaus orbitą. Tai reiškia, kad šalies ateitis priklausys nuo to, ar Vakarai sugebės išlaikyti principingą poziciją – toliau taikyti sankcijas už represijas ir karo bendrininkavimą. Jokių režimo „atšilimo“ ženklų nesimato. Todėl apie jokią santykių normalizaciją su Minsku nederėtų svarstyti.

2024.10.04

Andrius Kubilius. Dėl Europos gynybos ateities

Pagal A.Kubiliaus pasisakymą Europos liaudies partijos frakcijos išvažiuojamojoje konferencijoje Neapolyje 2024 m. rugsėjo 25 d.

Europos žemyne gyvename sudėtingos geopolitinio saugumo krizės akivaizdoje. Agresyvi, autoritarinė Rusija yra didžiausia grėsmė Europos saugumui. Nors, žinoma, esama ir kitų grėsmių.

Nenuostabu, kad tiek Europos liaudies partijos rinkimų manifeste, tiek ir Europos Komisijos Pirmininkės Ursulos von der Leyen paskelbtose politinėse gairėse svarbiausiu naujosios Europos Komisijos prioritetu, šalia konkurencingumo, įvardinti ir gynyba bei saugumas.

„Europos gynyba“ turi galimybių tapti šios Komisijos nauju ir svarbiausiu „pavyzdiniu projektu”, kuris ateityje bus matomas kaip istorinis šios Komisijos palikimas.

Nenuostabu, jog suprantant Europos Gynybos svarbą, buvo žengtas ir kitas žingsnis – priimtas sprendimas įsteigti Gynybos komisaro poziciją Europos Komisijoje.

Kaip žinote, Ursula von der Leyen tapti pirmuoju Europos Sąjungos istorijoje Komisaru, atsakingu už gynybą ir kosmosą, pasiūlė man. Labai dėkoju už Jūsų pasitikėjimą mano asmenine patirtimi.

Noriu pasidalinti keliomis mintimis apie tai, kaip aš matau Europos Gynybos reikalus, ES vaidmenį vystant bendrą Europos Gynybą, atsižvelgiant į tai, kaip mano atsakomybės sritys yra apibrėžtos man skirtame „Įgaliojimų rašte“ (“Mission Letter”).

Europos Gynybos reikaluose matau dviejų skirtingų laikotarpių užduotis:

ką turime padaryti per artimiausius 5 metus, kad galėtume atlaikyti potencialią Rusijos agresiją ir
b) ką turime padaryti per artimiausius dešimtmečius, kad būtume pasirengę JAV vaidmens Europoje nuosekliam mažėjimui.

Pradžioje noriu priminti paprastą tiesą – Gynyba yra bendras reikalas: Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių ir pačios ES.

Nėra ir nebus konkurencijos tarp ES ir NATO. NATO vaidina svarbų vaidmenį su savo Gynybos ir atgrasymo planais ir savo karine vadovybe. Tuo tarpu ES pridėtinė vertė gali būti papildomi ištekliai gynybos planams realizuoti. ES, skirtingai nei NATO, turi finansinių ir teisinių instrumentų, kuriais galime pritraukti išteklius.

Kokia yra šiandien situacija su Europos Gynyba ir ką turime taisyti neatidėliodami?

Per pastarąjį dešimtmetį lėšos, kurias ES valstybės narės galėjo, bet nesugebėjo skirti gynybai, viršija 1 trilijoną eurų, o dar 300 milijardų eurų jos galėjo, bet nesugebėjo skirti ES gynybos pramonei (tiek lėšų būtų prieinama, jeigu valstybės būtų sugebėjusios gynybai paskirti po 2% nuo savo BVP)

Nuo Rusijos karo Ukrainoje pradžios ES valstybės narės didina finansavimą gynybai – nuo 200 milijardų eurų per metus prieš karą pasiekėme 300 milijardų eurų (tarp kitko, JAV gynybai skiria daugiau nei 800 milijardų, skaičiuojant eurais). Nepaisant padidėjusio finansavimo gynybai, ES valstybės narės iš ES gynybos pramonės perka tik 20 procentų būtinos karinės įrangos. Tai reiškia, kad mūsų pramonė yra paliekama be pinigų.

ES gynybos pramonės pajėgumai netenkina konvencinės gynybos poreikių. 2022 metais sugebėjome pagaminti tik 300 000 artilerijos sviedinių per metus. Vien Ukrainai reikia 4 mln. sviedinių per metus. Su ASAP programa (Act in Support of Ammunition Production, Įstatymas dėl paramos šaudmenų gamybai) padidinsime savo gamybos pajėgumus iki 2 milijonų sviedinių per metus, tačiau tik 2025 metų pabaigoje. Rusija kartu su Šiaurės Korėjos pajėgumais gali per metus turėti iki 10 milijonų sviedinių.

Kolektyviniai Vakarai yra 25 kartus ekonomiškai stipresni nei Rusija, bet fiziškai nesugebame paremti Ukrainos tiek, kad ji laimėtų.

Pasak nesenos Kiel Institute ataskaitos, Rusija per 6 mėnesius gali pasigaminti tiek karinės įrangos, kiek jos šiuo metu turi visa Vokietijos kariuomenė. Mes patys kuriame pagundą Putinui išbandyti ES ir NATO gebėjimą ginti Europą.

Vokietijos gynybos ministras Boris Pistorius, remdamasis Vokietijos ekspertais sako, kad Rusija per 6-8 metus bus pasiruošusi „išbandyti“ mūsų gynybą. Tą patį sako ir kai kurie NATO generolai. Kitų ekspertų skaičiavimas, teturime per 3-5 metus iki šių „išbandymų“.

Ursula von der Leyen man skirtame “Mission Letter” nurodė per pirmąsias 100 dienų, bendradarbiaujant su Aukštąja Įgaliotine užsienio politikai Kaja Kallas, parengti taip vadinamą Baltąją knygą dėl Europos Gynybos ateities, o joje „nustatyti investicijų poreikius /…/ gynybos pajėgumams užtikrinti /…/ parengiant ES ir valstybes nares ekstremaliausiems nenumatytiems kariniams atvejams.“

Tam, kad būtume pasirengę ekstremaliausiems nenumatytiems kariniams atvejams (tai yra, karinei agresijai), mums svarbios 4 gynybos išteklių rūšys (pajėgumai): karinė įranga, karinis personalas, karinė logistika (karinis mobilumas) ir gynybos pramonės pajėgumai tiekti karinę įrangą ilgo karo metu. Pastaroji pajėgumų rūšis (karinės pramonės pajėgumai), deja, dažnai lieka pamiršta. JAV ekspertų tyrimas rodo: iš 15 šios šalies turimų sunkiųjų brigadų po 10 mėnesių intensyvaus karo teliktų tik 2 brigados – JAV pramonė paprasčiausiai būtų nepajėgi pakeisti sugadintą įrangą.

Ką turime daryti ir kaip pasiruošti ekstremaliausiems nenumatytiems kariniams atvejams?

Visų pirma, mums reikalinga tiksli informacija – kokius išteklius turime šiuo metu, ir ko reikia mūsų šalių gynybai. Panašu, kad šiuo metu Europos Komisijai tokia informacija yra tiesiogiai neprieinama. Galbūt NATO ją turi, tačiau nesidalina.

Lietuvos ekspertų (kartu su NATO ekspertais ir buvusiais aukštais JAV karininkais) atliktos „karinės simuliacijos“ parodė, kad jeigu 2028 metais mums tektų gintis nuo rimtos Rusijos agresijos, savo teritoriją ginti bent 10 dienų būtume pasirengę tik tuo atveju, jei jau nuo šiandien gynybai skirtume ne 3%, o 6% nuo savo BVP. Kitu atveju – per 10 dienų būtume okupuoti. Ar prieinami tokie duomenys apie visą ES?

Antra, tam, kad kuo greičiau įveiktume išteklių trūkumą (taip pat – ir gamybos pajėgumų trūkumą), nedelsdami turime imtis veiksmų:

turime iš esmės padidinti investicijas į gynybos pramonę – iki 500 milijardų eurų per ateinančius 10 metų. Iš šios sumos 400 milijardų eurų turėtų būti skirta ES gynybos pramonei, o likę 100 miljardų – Ukrainos gynybos potencialo stiprinimui. Yra daugybė galimų (nors iš pirmo žvilgsnio ir nelabai akivaizdžių) lėšų šaltinių: bendras skolinimasis (taip vadinamos „Gynybos obligacijos“), ES Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonė, Europos stabilumo mechanizmas, Europos investicijų bankas. Be to, daugiau nei 100 milijardų eurų galime numatyti ir būsimoje ES daugiametėje finansinėje perspektyvoje (DFP) – kita vertus, laukti 2028 m., kuomet įsigalios naujoji DFP yra per ilgai.
Greitesnis vieningos gynybos rinkos kūrimas ir vystymas: Europos Parlamentas neatidėliodamas turi patvirtinti Europos gynybos pramonės programą (EDIP), taip atverdamas kelią gynybos pramonės standartizavimui ir bendram sertifikavimui.
Ukrainos gynybos pramonės integracija su ES gynybos pramone.
Turime aiškiai suprasti, kokios karinės paramos reikia Ukrainai, kad ji laimėtų karą. Turime skelbti ne tik kiek karinės paramos jau pristatėme į Ukrainą, tačiau ir kurią Ukrainos Pergalės plano dalį jau pavyko įgyvendinti.
Turime sukurti nuolatinę ir stabilią paklausą Europos karinei pramonei. Siūlau nustatyti Europos gynybos saugumo kriterijus – panašius į Energetikos sąjungos saugumo kriterijus – nustatant pareigą ES valstybėms narėms kaupti ir saugoti tam tikro dydžio karinės įrangos ir amunicijos atsargas. Tai gali įgyvendinti ir pati ES bei Europos Komisija – savo vardu įsigydama ir saugodama karinę įrangą.
Europos Sąjunga privalo parengti Taikos planą ar Pergalės planą (analogišką JAV 1941 metais parengtai Pergalės Programai), numatantį, kaip ES veiks Rusijos agresijos atveju. Turime patirties reaguodami į Pandemiją bendrais vakcinų, kitos medicininės įrangos pirkimais. Tačiau tam geriau būti pasiruošus iš anksto.

Bet kuriuo atveju tokios investicijos į gynybą apsimoka – ne tik atbaidytume Putiną, bet ir ženkliai sustiprintume ES ekonomikos konkurencigumą. Mario Draghi parengta ataskaita apie Europos konkurencingumo ateitį akivaizdžiai parodo – visame pasaulyje gynybos pramonė yra inovacijų variklis.

Mūsų didžiausia kliūtis – vis dar nemokame gynyba rūpintis visi bendrai. Tada neišnaudojame bendro ES ir Bendros rinkos potencialo gynybai. Yra tik vienas būdas tai įveikti: turime pradėti investuodami į Bendro Europinio Intereso Gynybos projektus – nuo Europos dangaus skydo (European Sky Shield Initiative) ir bendrų kibernetinės gynybos projektų (Cyber Defence Common Projects) iki Europos ginkluotės ir raketų iniciatyvos (European Ammunition and Missiles Iniative) ir Šiaurės Rytų gynybos skydo (NorthEastern Defence Shield). Galileo ir Copernicus kosmoso programų sėkmės patirtis parodo, kad galime tai padaryti.

Esame ištikti didžiausios saugumo krizės visame Europos žemyne po II Pasulinio karo. Bet turime išlikti optimistais. Krizės yra geriausias metas spręsti problemoms, kurių iki tol nesprendėme. Kaip sakė Jean Monet – tik per krizes bus kuriama Europos Bendrija. Iš šios krizės turime išeiti su nauju Bendrijos instrumentu – Europos Gynybos Sąjunga.

Du kartus buvau Premjeru. Abu kartus per krizes. Gavau „Krizių Premjero“ vardą. Įveikėme to meto krizes, įveiksime ir šią. Su Europos liaudies partijos lyderyste ir su ELP gynybos strategija.

(ELP frakcijos Sekretoriato nuotrauka)

2024.09.12

U. von der Leyen ir M. Weberis: „Europos gynybos reikaluose reikia „ledlaužio“

Europos Parlamento nariai Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius Briuselyje pokalbiu studijoje pradėjo naujojo politinio sezono apžvalgas. Pastarasis paženklintas labai svarbia naujiena – A. Kubilius pasiūlytas į Europos Komisijos narius nuo Lietuvos. Pokalbį žiūrėkite:

„Ne tik sezonas prasideda netikėtai, bet man ir vasara baigėsi netikėtai. Šitas laikotarpis pilnas netikėtumų. Eilinį kartą tenka bristi į tai, ko iki šiol nebuvau patyręs. Kažkada ir Premjeru teko būti pirmą kartą, – prisiminė A. Kubilius. – Kai man pasiūlė ir paragino imtis Komisaro pareigų, o Seimas priėmė teigiamą sprendimą, svarsčiau, kokie mano prioritetai. Norisi prisidėti prie bendrų Europos darbų, ten, kur galima duoti didžiausią pridėtinę vertę, ten, kur turime ypatingos patirties. Tai susiję su saugumu, Rusijos karu prieš Ukrainą, visa mūsų regiono situacija. Natūralu, kad bendriausia prasme klausimai susiję su saugumo reikalais. Kitas prioritetas – ES plėtra, krizinių situacijų portfeliai. Ir visiškai naujai kuriamas Europos gynybos Komisaro postas. Manyčiau, kad toks darbas būtų reikšmingas ir ypatingas. Žurnalistai ir ekspertai pabrėžia, kad būsimoje komisijoje trys svarbiausi portfeliai yra konkurencingumas, gynyba ir prekyba“.
Europos Komisijos Pirmininkė U. von der Leyen mato svarbiausius būsimos komisijos prioritetus: konkurencingumą ir saugumą. Europos liaudies partijos (ELP) frakcija būsimos sudėties Komisijoje turės net 14 iš 27 komisarų, o tai reiškia, kad EPP imsis svarbiausių atsakomybių.
„Jei saugumo, gynybos pramonės ir kosmoso portfelis atitektų man, vienas iššūkis yra labai aiškus: tai visiškai nauja pareigybė. Laukia „nearti dirvonai“ kuriant pačią struktūrą, rūpinantis daug didesniu ES gynybos pramonės finansavimu, kuriant naujus politikos instrumentus, kurie padėtų ES būti tikrai daug stipriau pasirengusiai gynybos ir resursų reikaluose. Jei NATO yra ta organizacija, kuri rūpinasi gynybos planais, kariniu vadovavimu, tai ES gali prisidėti prie bendrų gynybos reikalų pasirūpindama gynybai reikalingais resursais. ES gali ieškoti lėšų ir priimti tam tikrus sprendimus, kurie padėtų tą gynybinį pajėgumą vystyti“, – sakė A. Kubilius.
R. Juknevičienė Lietuvos viešojoje erdvėje mato bandymų sumenkinti gynybos dalykus, sakant, kad tai – tuščia vieta, be pinigų, be žmonių, niekas į ją nenori. Tokios žinutės ateina net iš buvusio komisaro nuo Lietuvos.
„Norėčiau, kad Lietuvos žiniasklaida ir žmonės žinotų, kad tai – istorinė galimybė. Jei niekas nepasikeis ir bus taip, kaip dabar yra galvojama, kad gynybos portfelis atiteks vienam iš Baltijos valstybių atstovų A. Kubiliui su jo didžiule patirtimi, pareigybė ES istorijoje nuskambės taip, kaip ir pačios ES kūrimas. Bus pradėta kurti iš pagrindų ES gynybinė dalis, kuri nėra labai aiškiai apibrėžta sutartyse. Iki šiol tai buvo nacionalinė valstybių kompetencija, – kalbėjo Parlamento narė. – Aš prisimenu, kai tu, Andriau, buvai Premjeras, o aš – ministrė, ES neatrodė susijusi su gynyba. Mes orientavomės į NATO. Šitas karas viską pakeitė. Baltijos šalių atstovė Kaja Kallas būtų atsakinga už užsienio politiką ir saugumą, o Lietuva – už gynybos bei saugumo dalį. Mums tai – didelė atsakomybė ir iššūkis. Komisijos pirmininkė U. von der Leyen bei ELP frakcijos vadovas M. Weberis sako, kad tokio lygio politiko kaip tu, Andriau, reikia tam „ledlaužiui“ užkurti. Tau reikės viską sukurti. Kitiems, vėliau atėjusiems, bus daug lengviau. EP mes kaip komanda dirbsime ir toliau, žinoma, ne taip pat. Parlamente aš dirbu saugumo ir gynybos srityse. Jei bus įkurtas atskiras SEDE (saugumo ir gynybos) komitetas, mes prižiūrėsime tavo, Andriau, darbą ir dirbsime drauge. Petras Auštrevičius taip pat planuoja būti šitame komitete“.
Parlamentarai pabrėžė, kad ES iššūkiai yra ir mūsų šalies iššūkiai. Seimo rinkimų kontekste apie ES vyksta primityvus kalbėjimas. Kas gali Lietuvai duoti didesnę pridėtinę vertę nei Europos Sąjungos plėtra, ypač – Ukraina, Ukrainos pergalė ir mūsų saugumas? Komisarai, priėmę priesaiką, negali orientuotis vien į savo šalį. Artėja Seimo rinkimai. Lietuvoje daug įtampos.
Vasarą daugiau laiko praleidęs Lietuvoje A. Kubilius samprotavo, kad politiniame opozicijos gyvenime per pastaruosius 10-15 metų niekas nepasikeitė: opozicijoje tie patys veidai, kalba tą patį. Lietuvoje rinkimai yra labai svarbūs, nes laikas yra ypatingas.
„Mane vis dar stebina, kad toje opozicijos dalyje, kuri niekada nebuvo už Lietuvos veržimasi į priekį, kurie vis žiūrėdavo atgal, niekaip neatsiranda normali politinė vizija. Mane stebina net ir socialdemokratai, jų visa programa prieš konservatorius. Nesvarbu, kad, pavyzdžiui, tiek pensijos padidėjo, sparčiai auga šalies BVP. Jiems atrodo vis tiek viskas blogai. Tai parodo visišką socialdemokratų tuštumą, – sakė A. Kubilius. – I. Šimonytės ir G. Landsbergio per ketverius metus nuveikti darbai yra labai reikšmingi. Mes nemokame pasigirti. Dabar vis kalbama, kad viskas sugriauta, konservatoriai jau atsibodo. Manau, kad Lietuvoje mąstančių ir racionalių rinkėjų yra nemažai. Jiems bus proga atsirinkti. Problemos, kurios turėtų būti svarstomos mūsų šalyje, yra tokios pat kaip ES“.
Praėjusioje EP kadencijoje daug dėmesio buvo skiriama „žaliajam kursui“. Šią kadenciją jis bus tęsiamas. Be to, atsiranda du nauji svarbiausi prioritetai: saugumas ir konkurencingumas. Lietuvoje turime tuos pačius iššūkius. Pirmas iššūkis yra saugumas.
Pasak EP narių, apie tai ir reikia kalbėti. Būtina prisidėti prie europinės politikos vystymo. Iniciatyvos ir idėjos iš Lietuvos būtų labai reikšmingos. Idėjų niekada nebūna per daug. Kas yra konkurencingumas? Tai klausimas, kiek toli galima pasiekti, kad Europos Sąjungos ekonominis potencialas augtų taip sparčiai, kaip, pavyzdžiui, auga Jungtinių Amerikos Valstijų arba Kinijos. Paskelbtas Italijos buvusio Premjero Mario Draghi paruoštas labai rimtas pranešimas apie iššūkius ES ekonomikos konkurencingumui ir ką reikia daryti, kad tą konkurencingumą galėtume atkurti, toliau plėtoti ir vystyti.
Iki šiol mes labai sparčiai augome ir beveik pasiekėme ES BVP vidurkį, tenkantį vienam gyventojui. Klausimas: kaip mes toliau augsime? Bet kažkodėl Lietuvoje šitomis temomis nenorima diskutuoti.
„Tikiuosi, kad per Seimo rinkimų kampaniją kuri nors televizija pakvies diskutuoti apie M. Draghi pranešimą ir kalbėti apie ateitį tokiu aspektu. Nes daugeliui Lietuvoje atrodo, kad ES yra užsienio politika, – sakė R. Juknevičienė. – Prisiminiau naujausius statistinius duomenis, kad Lietuva aplenkė Estiją. Ekonomistai ir analitikai akcentavo, kad Estiją prie to privedė konkurencingumo ir perspektyvos neturėjimas. Estijos ekonomika orientuota į Skandinavijos šalis, daugiausiai statybų, logistikos, detalių gamybos srityse aptarnaujant Skandinavijos rinką. Tai lėmė Estijos ekonomikos augimą. Bet vos tik Skandinavijos rinka tų dalykų prisipildė, Estijos ekonomika pradėjo strigti. Kitas klausimas, apie kokią parklupusią Lietuvą socialiniuose tinkluose kalbama ir dainuojama? Ar sovietinės Lietuvos gaila? Ją norima prikelti? Nes šita Lietuva dabar gyvena aukso amžių. Ypač lyginant su Ukrainos būsena. Politikai su nemaža visuomenės dalimi pasiekė, kad įšoktume į tą paskutinį nuvažiuojantį traukinį: į NATO ir ES. Mes niekada taip gerai negyvenome. Problemų, žinoma, yra, bet niekada nebus taip, kad jos išnyktų“.
R. Juknevičienė palinkėjo nepasiduoti šiai dezinformacijai, nuodui, kuris nemaža dalimi ateina ir iš Kremliaus.