2024.03.01

R. Juknevičienė: „Neturime bijoti Putino režimo pralaimėjimo, nes tai vienintelis kelias į tvarią taiką Europos žemyne“

Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė trečiadienį Strasbūre vykusioje plenarinėje diskusijoje dėl Europos saugumo stiprinimo pareiškė, kad Putinas pradėjo šį karą manydamas, kad demokratijos apskritai negalės jo atlaikyti, todėl reikalingas aiškus planas, kaip padėti Ukrainai laimėti.

„Turime suprasti, kad Rusijos pradėtas karas nėra trumpalaikė krizė. Putinas pradėjo šį karą manydamas, kad demokratijos apskritai negalės jo atlaikyti. Mums reikia aiškaus plano, kaip padėti Ukrainai laimėti. Neturime bijoti Putino režimo pralaimėjimo, nes tai vienintelis kelias į tvarią taiką Europos žemyne“, – kalbėjo R. Juknevičienė.

Ji pabrėžė, kad reikia sutarimo, jog kiekviena valstybė skirtų bent 0,25 proc. savo BVP Ukrainos pergalei – tai turėtų būti tikros ES gynybos sąjungos pagrindas.

Pasak europarlamentarės, rimtai į saugumą žiūrinčios šalies pavyzdys yra Suomijos kariuomenė.

„Daugelis ES šalių priprato prie komforto ir gerovės, mes turime nepasirengusias visuomenes. Todėl turime apsvarstyti galimybę grįžti prie šaukimo į kariuomenę ir jaunimo mokymo. Nepasiduok, Europa!“ – paragino R. Juknevičienė.

2024.02.28

R. Juknevičienė. Europos Sąjunga turi priimti ištiestą armėnų ranką ir nutiesti tvirtus tiltus į bendradarbiavimą

Europos Parlamento narė, didžiausios ELP frakcijos vicepirmininkė Rasa Juknevičienė antradienį Strasbūro plenarinės sesijos diskusijoje dėl Armėnjos pažymėjo, kad Europos Sąjunga turi priimti ištiestą armėnų ranką ir nutiesti tvirtus tiltus į bendradarbiavimą. Pasak jos, tai ne tik šansas Armėnijai, bet ir mums, ES.

„Seniausia Europoje oficialiai krikščionybę pripažinusi valstybė – Armėnija – gręžiasi į savo šaknis. Tauta, iškentėjusi genocidą, praradusi daug savo teritorijų ir žmonių, nori taikaus gyvenimo ir sako, kad Europa yra jų namai“, – teigė EP narė.

R. Juknevičienė pateikė Kremliaus dezinformacijos pavyzdį, kuomet daugelis kanalų agresyviai puolė Armėnijos premjerą Pašinianą ir vadino Armėnijos teritoriją Rusijos papilve. Pasak jos, tokius žodžius naudoti gali tik kolonijinė imperija.

„Štai kodėl armėnai nori būti arčiau ES šeimos, kur tautos yra vertinamos kaip lygiavertės. Mes, Europos Sąjunga, turime priimti ištiestą armėnų ranką ir nutiesti tvirtus tiltus į bendradarbiavimą. Tai ne tik šansas Armėnijai, bet ir mums, ES. Sveikinu Prancūzijos lyderystę, tikiuosi, kad tai ilgalaikis sprendimas“, – sakė R. Juknevičienė.

Ji pakvietė Azerbaidžano lyderius prisiimti savo dalį atsakomybės už regiono saugumą.

„Jūsų lyderiai turi šansą likti istorijoje kaip sugebėję įtvirtinti taiką regione. Nepraleiskite jo“, – kalbėjo europarlamentarė.

Kubilius: „Ukrainos pergalė priartins Putino režimo žlugimą ir atvers Rusijos žmonėms kelią pakeisti Rusiją“

Europos Parlamento narys Andrius Kubilius trečiadienį Strasbūre vykusiuose debatuose pažymėjo, kad Aleksejus Navalnas turėjo svajonę apie „gražią ateities Rusiją“, apie normalią, demokratinę ateities Rusiją.

„Dėl šios svajonės jis buvo nužudytas. Ar mes tikime demokratine Rusijos ateitimi, demokratijos Rusijoje galimybe? Jei ne, tada bent būkime sąžiningi: nekalbėkime apie tai, kiek daug mes remiame pilietinę Rusijos visuomenę ir Navalno idėjas, nes tokiu atveju tai tik tušti žodžiai“, – kalbėjo

Jo teigimu, Navalnas buvo drąsus lyderis, kuris galėjo mobilizuoti milijonus žmonių savo asmeniniu pavyzdžiu ir žodžiais „Nebijokite“. Nes tik tokiu būdu šiandieninė Rusija gali būti paversta nuostabia ateities Rusija.

„Mes neprisidėsime prie tokio pokyčio vien tik nuolat kartodami savo „nuobodžius“, praradusius vertę pareiškimus apie solidarumą ir pasmerkimą. Taip, kaip mūsų solidarumo pareiškimai nepadeda Ukrainai laimėti karo. Ukrainai reikia šaudmenų, o mes juos galime suteikti“, – pabrėžė europarlamentaras.

Pasak jo, lygiai taip pat – tik Ukrainos pergalė priartins Putino režimo žlugimą ir atvers Rusijos žmonėms kelią pakeisti Rusiją.

„Nebijokime Rusijos pralaimėjimo. Galime padaryti, jog tai įvyktų, galime būti drąsūs ir padėti Rusijos žmonėms! Štai taip bus įgyvendinta Navalno svajonė“, – sakė A. Kubilius.

Strengthening European Defence in a volatile geopolitical landscape

Mr President, first, my congratulations to Sweden. Now, we will be much stronger together, but we must realise that the war started by Russia is not a short-term crisis. Putin started this war thinking that democracies in general would not be able to withstand it. But we must be able to withstand.

We need a clear plan to help Ukraine to win. We need a consensus that each State allocates at least 0.25% of GDP to the victory of Ukraine. This should be the foundation of a real EU Defence Union.

On army, for me, an example of someone who is serious in the European Union about security is the army of Finland. Many EU countries have gotten used to comfort and prosperity and we have unprepared societies. We must consider returning to conscription and training of young people. Don’t give up, Europe!

2024.02.23

Liudas Mažylis. (Ne)išmoktos Europos pamokos

Jau nuo pat 2022 m. vasario, kai prasidėjo rusų karinė invazija į Ukrainą, ES lyderiai labai aiškiai deklaravo, jog ukrainiečiai kaunasi ir žūsta gindami mus, Europos laisvę. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, kad toks herojiškas naratyvas suvienijo ir sutelkė Europą bendram tikslui – Ukrainos pergalei. Visgi, stringanti karinė parama Ukrainai, susijusi su lėtais Europos pramonės gamybos tempais, kelia rimtą nerimą ne tik dėl Ukrainos pergalės, bet dar ir dėl pačios bendrijos gebėjimo apsiginti. Strateginiame lygmenyje ES institucijos iš tiesų priėmė neregėtą kiekį naujų iniciatyvų ir instrumentų, skirtų tiek Ukrainos gynybai, tiek Europos saugumo situacijos sustiprinimui. Tačiau reikia pripažinti, kad po Antrojo pasaulinio karo Europos gynybos architektūra, kuri buvo paremta JAV saugumo garantijomis, nebėra savaime suprantama. O geopolitiniai aljansai, kurie praeityje atrodė labai aiškūs, šiandien tampa vis sunkiau nuspėjami.

Bandant įvertinti dabartinę saugumo situaciją objektyviai, reikia suvokti, kad Ukrainoje jau prasideda tretieji Rusijos plataus masto invazijos metai. Šalis kasdien patiria raketų atakas prieš savo miestus, o rytuose okupantai ne tik sėkmingai laiko užimtas pozicijas, bet ir vėl bando kontratakuoti. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas ukrainiečių kariai po ilgos apgulties turėjo pasitraukti iš Avdijivkos miesto, esančio Rytų Ukrainoje. O fronte vis labiau masiškai trūksta amunicijos bei Ukrainos karinėms pajėgoms tampa vis sunkiau išlaikyti turimas pozicijas. Todėl galima pastebėti, jog Vakaruose jau nebeliko ne tik perdėto optimizmo, koks buvo karo pradžioje, bet, galima sakyti, neliko ir politinės inercijos. Kitaip tariant, sprendimų priėmimo tempai sulėtėjo. O dar ir laikinai strigo finansinė ir karinė parama Ukrainai. Kita vertus, buvo tik laiko klausimas, kada ES narės ras kompromisą dėl 50 mlrd. eurų makrofinansinės paramos paketo Ukrainai. 2024 m. vasario 1 d. Vadovų Taryboje pavyko susitarti dėl ilgalaikės paramos, tačiau daug sunkiau ir vėliau nei tikėtasi. O pavienės ES narės, pavyzdžiui, Prancūzija, dar praeitą savaitę pasirašė saugumo paktą su Ukraina ir pažadėjo skirti iki 3 mlrd. eurų papildomos karinės pagalbos. Tačiau, reikia pripažinti, Europa bando skubiai didinti karinę paramą reaguodama į vis sunkiau nuspėjamą JAV politinę situaciją. Nuo 2023 m. rudens JAV įstrigo kritinės reikšmės 60 mlrd. dolerių paramos paketas, skirtas Ukrainai. Tokia situacija susiklostė dėl politinių nesutarimų, paliečiančių JAV nacionalinio saugumo finansavimą. Žinoma, JAV artėja prezidento rinkimai, todėl panašu, kad rinkiminis laikotarpis dar labiau apsunkins sprendimų priėmimą. Tačiau, šiek tiek ironizuojant, galima tik spėlioti, ar greitas ar partijų sutarimas dėl paramos Ukrainai, Izraeliui ir Taivanui bei sutarimas dėl sienos su Meksika apsaugos atitiktų amerikietišką demokratijos kultūrą, kad visi klausimai būtų išspręsti dar likus 6 mėnesiams iki rinkimų? Greičiausiai ne. Visgi ekspertai teigia, kad galutinis susitarimas jau arti, kadangi įstatymo projektas buvo patvirtintas Senate, o dabar likęs pritarimas Atstovų rūmuose. Nors ten taip pat yra nei kiek ne mažesnis susipriešinimas.

Europos gynybos pramonės pasirengimas karui su Ukraina dar tik įsivažiuoja. Nors žemyno gynybos pramonė padidino šaudmenų gamybos pajėgumus net 40 proc., ES tikslas iki 2024 m. kovo pagaminti ir perduoti Ukrainai 1 mln. artilerijos sviedinių nebus įvykdytas. Dabar karo ekspertai ir net šalių lyderiai dalijasi prognozėmis, kad Rusija savo karinius pajėgumus gali atkurti greičiau negu iki 2030 m., galimai tam, kad pradėtų karą prieš NATO šalis. Ar reikėtų rimtai reaguoti į vieno iš buvusių ir dabar vėl bandančio tapti JAV prezidentu D. Trumpo kalbas, kad Vašingtonas negintų tų šalių, kurios nemoka pakankamai už savo saugumą? Galbūt. Bet Europai ruoštis reikia. 2024 m. vasario 16–18 d. Miuncheno saugumo konferencijoje ES bei sąjungininkės patikino, kad Ukraina ir toliau ilguoju laiku bus remiama šaudmenimis ir artilerija, tačiau tam, kad Ukraina galėtų karo lauke padaryti reikšmingą kontrataką, būtina teikti daug daugiau artilerijos. Europos Sąjungos užsienio reikalų įgaliotinis Josepas Borrellis vasario 19 d. konferencijoje paragino valstybes nares įsigyti šaudmenų Ukrainai už bloko ribų. Visgi svarbu, kad šaudmenų pirkimas iš trečiųjų šalių netaptų ilgalaike strategija. Reikia, kad Europos gynybos pramonė galėtų augti bei sulaukti investicijų iš bendrijos narių.

Dar 2023 m. liepos 13 d. Europos Parlamente balsavome už teisėkūros rezoliuciją dėl reglamento, kuriame nustatomas Šaudmenų gamybos rėmimo aktas. Šiuo aktu siekėme paspartinti šaudmenų ir raketų tiekimą Ukrainai ir padėti valstybėms narėms papildyti savo arsenalus. Buvo numatytas 500 mln. eurų finansavimas, siekiant padidinti ES gamybos pajėgumus, kad būtų išspręstas dabartinis gynybos produktų, ypač artilerijos šaudmenų, raketų ir jų komponentų trūkumas. Bendrai, tiek Europos Komisija, Vadovų Taryba, Europos Parlamentas bei kitos institucijos veikia Europos gynybos stiprinimo bei atsparumo srityje. Dėl to pastaruoju metu ir kyla daugiau klausimų, ar ES institucijoms nereiktų daugiau centralizacijos ir bendrai daugiau koordinuoto veikimo, siekiant sustiprinti bendrijos gynybinius pajėgumus. Pavyzdžiui, Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen Miuncheno saugumo konferencijos metu užsiminė, kad po 2024 m. liepą vyksiančių naujų ES rinkimų galimai būtų sukurta nauja ES gynybos komisaro pozicija. Toks sprendimas galbūt iš tiesų leistų labiau konsoliduoti bendrijos gynybos strategijos klausimus bei padėtų institucijomis veikti efektyviau. ES institucijos yra pasidalinusios gynybos ir saugumo kompetencijomis. Tarkim, už Bendrą saugumo ir gynybos politiką (BSGP) yra atsakingas Europos Sąjungos užsienio reikalų įgaliotinis Josepas Borrellis. BSGP apima karinių ar civilinių misijų dislokavimą siekiant išsaugoti taiką, užkirsti kelią konfliktams ir stiprinti tarptautinį saugumą. Europos Komisija turi Gynybos pramonės ir kosmoso generalinį direktoratą (DEFIS), kuris atsakingas už Europos gynybos fondo įgyvendinimą, gynybos rinkos konkurencingumą, karinį mobilumą bei bendrai gynybos pramonės ir kosmoso sektorių. Europos Parlamentas irgi aktyviai prisideda prie ES saugumo ir gynybos politikos formavimo.

Tačiau esminis klausimas vis dar išlieka: ar Europa, matydama, kas vyksta Ukrainoje, ruošiasi pakankamai? Ar Rusijos agresija Ukrainoje išmokė ko nors Europą? Naujai priimtų sankcijų tempai Rusijai juk irgi sulėtėjo. Nors, kita vertus, akivaizdu, kad ne paketų skaičius, o sankcijų efektyvumo klausimas, kurį dabar ir mes Europos Parlamente nuolatos eskaluojame, yra svarbiausias. Naujasis 13-asis sankcijų paketas, kuris artimiausiu metu turėtų būti patvirtintas Taryboje, irgi nepanašu, kad suduos kokių nors esminių smūgių Kremliaus karo mašinai. Bus taikoma daugiau individualių sankcijų bei uždrausta ES juridiniams objektams prekiauti su keliomis Kinijos, Turkijos, Indijos ir Serbijos įmonėmis. Tačiau jokių naujų sektorinių sankcijų ar su jų apeidinėjimu siejamų instrumentų nebus pritaikyta. Apie naftą ir dujas net nėra ką ir kalbėti, nes apie tai jau dvejus metus kalbama. Reikia pripažinti, kad judama, bet per lėtai. O juk Rusiją ir jos gebėjimą kariauti galima susilpninti ir kitose srityse. Pavyzdžiui, mokslinis bendradarbiavimas tarp Europos ir Rusijos mokslininkų taip pat vis dar nėra sankcionuotas.

2024.02.21

ELP grupės siūlymas: „Europos Sąjungos planas Ukrainos pergalei”

Europos liaudies partija visada buvo ir bus pagrindinė Europos politinė jėga, palaikanti Ukrainos žmones. Mes ir toliau pirmaujame ES iniciatyvomis, kuriomis siekiama remti Ukrainą teikiant karinę, humanitarinę ir finansinę pagalbą, padėti Ukrainai atkurti šalį ir pasirengti integracijai į ES ir NATO.

Šiuo metu didžiausias ES ir Vakarų pasaulio rūpestis ir iššūkis – užtikrinti ilgalaikę karinę paramą, kurios pakaktų Ukrainai pasiekti pergalę ir nugalėti Rusiją. Nepaisant to, kad Vakarų ekonominė galia 25 kartus viršija Rusijos ekonominę galią, pastaraisiais metais Vakarų suteikta karinė parama apsaugojo Ukrainą nuo pralaimėjimo, tačiau jos nepakako karui laimėti.

Būtina skubiai peržiūrėti Vakarų karinės paramos Ukrainai sistemą, kuri iki šiol buvo grindžiama savanoriškais atskirų šalių sprendimais dėl karinės paramos. Mūsų sistema turi būti pakeista į sistemą, pagrįstą kolektyviniais sprendimais ir įsipareigojimais, kad būtų suteikta būtina parama Ukrainai, kad ji galėtų nugalėti ir laimėti karą. Ši sistema taip pat turėtų apimti kolektyvinį sprendimą dėl ES karinės pramonės stiprinimo, kad artimiausiu metu būtų gaminama tai, ko reikia Ukrainos gynybai ir pergalei.

Siekdama spręsti šiuos klausimus, ELP frakcija siūlo ES institucijoms skubiai parengti „ES planą Ukrainos pergalei”. Šis planas būtų pagrindas bendriems ES sprendimams priimti ir skubiems veiksmams, susijusiems su karine pagalba Ukrainai, būtina jos pergalei, įgyvendinti. Šiame projekte pateikiama pagrindinė informacija ir argumentai dėl tokio plano rengimo.

Skaityti „Europos Sąjungos planą Ukrainos pergalei” (pdf)

2024.02.20

Liudas Mažylis Vilniaus knygų mugėje pristatys naujausią savo knygą „Dar ne vakaras, Europa“

Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis visus Vilniaus knygų mugės lankytojus vasario 23 d., penktadienį, 17.00 val. kviečia į naujausios savo knygos „DAR NE VAKARAS, EUROPA“ pristatymą, kuris vyks Lietuvos parodų ir kongresų centro „Litexpo“ (Laisvės pr. 5, Vilnius) 3 salėje, Vytauto Didžiojo universiteto stende Nr. 3.57. Tai jau ketvirtoji Liudo Mažylio knyga-politinis dienoraštis apie Europą, apie Europos Parlamento veiklą ir europarlamentaro veiklą jame. Naujausia knyga aprėpia vienerius metus – 2023-iuosius. L. Mažylis knygą pasirašinės ir dalins nemokamai.

„Labai simboliška, kad naujausią knygą pristatysiu antrųjų pilno masto karo metinių išvakarėse – praėjus beveik dvejiems metams nuo brutalios Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios. Knygos pavadinimas „Dar ne vakaras, Europa“ taip pat atspindi visus Europą kankinančius konfliktus, vis geresnį situacijos vertinimą ir vis didėjantį Europos atsakomybės suvokimą“, – teigia Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis. Kartu knygos autorius pastebi, kad Europai patiriant karą kartu tarsi atsiranda ir savotiškos sprendimų priėmimo rutinos, o ir nerimą keliančio nuovargio… „Bet tikrai galiu garantuoti, kad būtent Europos Parlamentas yra ta Europos Sąjungos institucija, kuri nenustoja rodyti savo ryžto paramoje Ukrainai“, – teigia L. Mažylis.

Vilniaus knygų mugės lankytojai taip pat pirmieji turės progą susipažinti ir su kitomis knygoje aptariamomis temomis, iššūkiais Europai. „O kur dar kiti konfliktai: Kalnų Karabachas, teroristinės grupuotės „Hamas“ ir Izraelio karas. Europa priversta išlikti budri“, – teigia L. Mažylis.

Kartu knygoje atsispindi ir L. Mažylio išskiriamas mūsų regiono – nuo Suomijos iki Ukrainos – saugumas. „Pernai Briuselyje pristačiau tarptautinę parodą nuo „Helsinkio iki Kyjivo“. Visos šios po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusios valstybės yra ES, o prisijungus Suomijai, ir NATO narės. Išskyrus Ukrainą… Mūsų regiono saugumo ateitis gali būti užtikrinta tik visoms šioms valstybėms būnant viename saugumo aljanse“, – aptaria L. Mažylis.

Pasak jo, ne viena knygoje aprašyta situacija aktuali ir šiomis dienomis. „Štai ir gamtos atkūrimo reglamentas, sulaukęs tiek daug dėmesio ir tapęs bene svarbiausiu Žaliojo kurso klausimu, yra aktualus ir šiandienai, kai Europa stebi protestuojančius ūkininkus. O pernai šis klausimas, rodos, buvo aktualus tik aplinkosaugininkams“, – pristato L. Mažylis.

Tarp visų sudėtingų klausimų knygoje netrūksta tam tikro tragizmo ir net romantizmo. Liudo Mažylio mėgstama Vytauto Mačernio kūryba susipina su aprašytais įvykiais 2023-iaisiais…. Vasario 16-osios tema tampa savotišku diplomatijos realizavimo lauku… O knyga, nors ir pradėta Vinstono Čerčilio citata „Nežadu jums nieko, tik kraują, prakaitą ir ašaras“, vis tiek išlaiko viltį. „Nes „Dar ne vakaras, Europa“, – apibendrindamas Europos stiprybę ir išbandymus, naujausią savo knygą pristatysiantis L. Mažylis kviečia visus susitikti gyvai vasario 23 d. Vilniaus knygų mugėje.

2024.02.16

A.Kubilius. Vakarai, Lietuva ir Europos Rytų erdvės: „Transformacijos trikampio” strateginė svarba Europos likimui

Ukrainos karas prieš Rusiją kol kas nesiklosto taip, kaip ir ukrainiečiai, ir mes visi norėtume. Nuo pat karo pradžios Vakarų parama Ukrainai buvo tik tokia, kuri leido Ukrainai nepralaimėti, bet tik tokios apimties parama neleido Ukrainai pasiekti pergalės.Užtenka prisiminti tik vieną skaičių: 2023 metais Rusija karui finansuoti išleido daugiau kaip 100 mlrd eurų, tuo tarpu Ukrainos pusė su visa Vakarų parama Ukrainos gynybai aprūpinti sugebėjo sutelkti tik 80 mlrd eurų vertės resursus, iš kurių net 40 mlrd eurų buvo pačios Ukrainos resursai.

Visa Vakarų karinė parama Ukrainai 2023 metais nesiekė 0.1% Vakarų BVP. O juk Vakarų ekonominis potencialas net 25 kartus viršija Rusijos potencialą.

Taigi Vakarai yra pakankamai turtingi, kad savo dideliais resursais paremdami Ukrainos karių didvyriškumą, būtų nesunkiai pasiekę, kad Rusija jau būtų pralaimėjusi karą.

Bet taip neįvyko. Rusija dar nepralaimėjo karo. Ir tiesa sakant, dar vis nesimato kaip Ukraina per artimiausius metus pasieks pergalę šiame kare. Nes nesimato, kad Vakarų parama artimiausiu laikotarpiu kardinaliai išaugtų.

Čia susiduriame su pirmuoju keistu paradoksu Vakarų elgsenoje: nemažai Vakarų lyderių, politikų ir kariškių, matydami kad Ukraina vis dar nelaimi karo, nevengia garsiai pergyventi dėl to, nevengia ir viešai prognozuoti, kad Ukrainoje nesutriuškinta Rusija po 5-6 metų bus pasiruošusi pulti kurią nors NATO šalį. Tačiau toks Vakarų lyderių pergyvenimas niekaip nepavirsta jų sprendimu skirti didesnę karinę paramą Ukrainai, kas leistų Ukrainai laimėti karą, sutriuškinti Rusiją ir tuo pačiu panaikinti jos agresijos prieš Vakarus grėsmę.

Kodėl taip yra?

Atsakymas yra aiškus – todėl, kad Vakarų parama iki šiol stokojo strateginės ambicijos tokią pergalę pasiekti.

Kodėl Vakarai vis dar nedrįsta ambicingai siekti pergalės?

Todėl, kad apie pergalės prieš Rusiją tikslą jie svarsto apimti labiau neigiamų ir baimės nuotaikų, nei apimti teigiamų ambicijų, kad tokia Ukrainos ir Vakarų pergalė būtų naudinga ne tik Ukrainai, bet ir pačiai Rusijai bei jos perspektyvoms, būtų naudinga visai Europos kontinento Rytų erdvei, ir būtų naudinga patiems Vakarams, nes tai sukurtų sąlygas stabiliai taikai Europos kontinente.

Akivaizdu, kad ambicijos Ukrainos pergalę pasiekti Vakarams iki šiol truko, nes didelė dalis Vakarų paprasčiausiai bijo tokios Ukrainos pergalės.

Pirma, Vakarai bijo, kad jų ambicija siekti Rusijos pralaimėjimo gali išprovokuoti Putino siekį eskaluoti karą, gal net iki branduolinio ginklo panaudojimo. Todėl Vakarai renkasi lėto “varlės virimo” taktiką, tik palaipsnio Ukrainos karinio potencialo didinimo kelią, tikėdamiesi, kad tai leis išvengti eskalacijos pavojaus, o Rusija ilgainiui bus išvarginta ir pati apsispręs trauktis iš karo. Tačiau tokia “lėto virimo” taktika turi galimybę visų pirma “išvarginti” pačius Vakarus remti Ukrainą. To požymius jau matome JAV Kongreso svarstymuose.

Antra, Vakarai bijo kokias pasekmes tokia Ukrainos pergalė gali sukelti pačioje Rusijoje. Yra bijoma, kad Ukrainos pergalės pasekmėje subyrės Putino režimas ir vietoje jo valdžią užims dar agresyvesni “nacionalistai”, o ne kokie nors Rusijos demokratai (nes Vakaruose nėra tikima Rusijos demokratine perspektyva). Bijoma ir Rusijos “po-Putino” subyrėjimo į atskirus, tarpusavyje konfliktuojančius darinius, kai liktų nebeaišku kas kontroliuoja Rusijos branduolinį ginklą. Visai neseniai garsusis Elon Musk tokias baimes dėstė JAV Senato nariams.

Kartais atrodo, kad vien tik Ukrainos pergalės tikslas Vakarams nėra geopolitiškai ir psicholgiškai pakankamas, kad Vakarai įveiktų tokias baimes. Todėl Vakarai ir lieka tokie “drungni”. Drungni ir savo karine parama Ukrainai.

Visos tokios baimės bei įprastinis trumparegiškumas ir lyderystės stoka neleidžia Vakarams pamatyti visiškai naujų Europos horizontų ir perspektyvų, kuriuos gali atverti Ukrainos pergalė. Pozityvių horizontų, kurių pasiekimui reikia pozityvios ir didelės Vakarų strateginės ambicijos.

Todėl mes, tie kurie siekiame Ukrainos pergalės, turime padėti Vakarams pamatyti ir tuos žymiai platesnius horizontus, kuriuos atverti gali tik Ukrainos pergalė. Tik taip mes galime sužadinti Vakarų ambiciją tokios pergalės Ukrainoje siekti, tik taip galime padėti Vakarams padėti išsivaduoti iš baimių, kas bus po Ukrainos pergalės su Putinu, su Kremliumi, ar su visa Rusija.

Mes turime Vakarams dėstyti labai aiškią, Vakarams suprantamą, ir visiems Vakarams, o ne vien tik mums (ar mūsų regionui) svarbią strateginę doktriną, kuri padėtų Vakarams suprasti tų naujų horizontų, atsiveriančių po Ukrainos pergalės, reikšmę bei prasmę ir strateginę naudą, tame tarpe ir Vakarams.

Kaip Prancūzijos Prezidentas E.Macron mėgsta kartoti – šiandien Vakarams (tame tarpe ir Europos Sąjungai) trūksta naujo “grand naratyvo”, todėl Vakarai geopolitiškai atrodo vis silpniau.

Ukrainos karas prieš Rusijos agresiją leidžia Vakarams atrasti naują “grand naratyvą” ir juo turi tapti Vakarų ambicija pasiekti ne tik Ukrainos pergalės, bet ir visos Europos kontinento Rytų erdvės transformacijos.

Tie nauji Europos horizontai gali būti pavadinti “Transformacijos Trikampio” horizontais. Transformacijos Trikampio viršūnėje yra Ukraina, o kituose dvejuose trikampio kampuose yra Rusija ir Baltarusija. Šio trikampio kampai yra istoriškai ir geopolitiškai tampriai susiję tarpusavyje, todėl permainos “Ukrainos viršūnėje” neišvengiamai sukels ir dideles transformacijas kituose trikampio kampuose: Rusijoje ir Baltarusijoje. Trikampiu tenka vadinti ir todėl, kad žemėlapyje įsižiūrėjus į tą tašką, kuriame sueina Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos sienos ryškiai matosi iš pasienio kelių suformuotas geografinis trikampis (žr. nuotrauka).

“Transformacijos Trikampis” yra naujas “grand naratyvas” Europoje, nes tai yra raktas į ilgalaikę taiką Europoje: dabartinės Europos Sąjungos kaimynystė ne su diktatoriais Rusijoje ir Baltarusijoje, o su atgimsiančia ir evoliucinojuojančia demokratija šiose šalyse yra vienintelė galimybė Europai įgyvendinti vyresniojo G.H.W.Bush formulę “Europe – whole, free and at peace” (“Europa – vieninga, laisva ir gyvenanti taikoje”). Tai vienintelė formulė, kuri Europoje gali garantuoti ilgalaikę taiką. Tam reikia “laisvės” Rusijoje ir Baltarusijoje. Tik tada, kai Rusija ir Baltarusija transformuosis į demokratijos ir laisvės teritorijas, tik tada senoji Europa galės nebejausti autoritarinės ir neoimperinės Rusijos grėsmės. Demokratijos tarpusavyje nekariauja – tai yra ilgalaikės taikos Europos žemyne aksioma.

Klausimas į kurį turi atsakyti Vakarų lyderiai yra paprastas: ar jie nori chaoso, kraujo ir dar daugiau kančių Europos kontinente, ar jie nori stabilios taikos. Abejingumas, “mano troba kraštinė” požiūris, nenoras investuoti į ilgalkaikę taiką – duos tik vis stiprėjantį chaosą ir karo grėsmę; stabili taika reikalauja politinių ir materialinių investicijų į “Transformacijos trikampį”. “Grand Naratyvai” tampa tikrais “grand naratyvais” tik tada kai į juos yra investuojami ir “grand” politiniai bei materialūs resursai, o ne vien tik apsiribojama tuščiais, bet reguliariai kartojamais pareiškimais.

Vakarai gali pasiekti, kad Transformacijos Trikampio “Ukrainos viršūnėje” įvyktų didelės pozityvios permainos, pradedant nuo Ukrainos karinės pergalės ir baigiant “Ukrainos sėkmės” pergale, kuriai reikės ir Ukrainos atstatymo, ir Ukrainos tapimo ES bei NATO nare. Ukrainos karinė pergalė reikalinga tam, kad Rusijoje būtų sutriuškinta dabartinio Kremliaus režimo russizmo ideologija bei būtų sutriuškintas pats Kremliaus režimas, ir taip būtų atvertas galimybių langas politinėms transformacijoms Rusijoje, tuo tarpu “Ukrainos sėkmės” kūrimas per jos euroatlantinę integraciją yra reikalinga tam, kad tokios sėkmės pavyzdys įkvėptų ir eilinius rusus bei baltarusius siekti tokios pat europietiškos sėkmės transformacijos savo šalyse.

Kai kas Vakaruose baiminasi, kad tokios Vakarų pastangos siekti permainų Transformacijos Trikampio Rusijos ir Baltarusijos kampuose yra vakarietiškos “regime change” (“režimų pakeitimo”) politikos įgyvendinimas, o tai dėl kažkokių tai istorinių priežasčių tariamai yra nepriimtina. Tačiau tai visiškai klaidingas nuogąstavimas: taip, mes norime politinių permainų Rusijoje ir Baltarusijoje, mes norime tiek Putino, tiek ir Lukašenkos režimų griūties, tačiau tai turės pasiekti patys rusai ir baltarusiai, o mes permainoms Rusijoje ir Baltarusijoje padėsime savo ryžtinga paramos Ukrainai politika ir savo nuosekliu solidarumu su Rusijos opozicija bei pilietine visuomene.

Transformacijos Trikampis reiškia, kad Europos sukurtų ir paremtų permainų “Ukrainos viršūnėje” dėka gali įvykti pozityvios transformacijos ir Rusijoje bei Balatrusijoje. Jas įgyvendins patys rusai ar baltarusiai, bet palankias aplinkybes ir motyvaciją tokiai transformacijai jiems kurs permainos Ukrainoje. O permainas Ukrainoje, įskaitant ir jos pergales, kurti ir įtakoti gali ir privalo Vakarai. Bet tam Vakarai turi atrasti naują “grand naratyvą” ir savo ambiciją jam įgyvendinti.

Ir Ukrainos karinė pergalė, ir integracinė “Ukrainos sėkmės” pergalė šiuo metu priklauso nuo Vakarų ryžto to siekti. Ukrainiečiai jau seniai įrodė, kad jie tokio ryžto turi “per akis”, tuo tarpu Vakarai dar vis neįrodė, kad tokioms Ukrainos pergalėms paremti jie turi pakankamai vakarietiško ryžto. O be Vakarų ryžtingos paramos tokių Ukrainos pergalių nebus įmanoma pasiekti.

Kokia turi būti Europos Sąjungos įgyvendinama Transformacijos Trikampio strategija. Ji turi susidėti iš penkių esminių dalių:

Ukrainos karinė pergalė ir Rusijos pralaimėjimas. Putino režimas ir “russizmo” agresyvi ideologija turi patirti skaudų sutriuškinimą. Skausmingai pralaimėti turi ir eilinių rusų nostalgija imperinei didybei. Pralaimėjimą turi lydėti tarptautinis tribunolas ir žalos atlyginimas, kad rusai suprastų padarytų nusikaltimų mastą. Tai gali atverti galimybių langą transformacijos Rusijoje pradžiai. Ukrainos karinė pergalė gali būti pasiekta tik su žymiai didesne Vakarų karine parama.
Ukrainos atstatymas ir Ukrainos europinė integracija (Ukrainos ekonominės sėkmės kūrimas). Ukrainos atstatymas ir Ukrainos įsiliejimas į ES Bendrąją Rinką yra vienintelis būdas kaip gali būti sukurta Ukrainos europietiškos ekonomikos ilgalaikė sėkmė. Atstatymas ir europinė integracija bus tampriai tarpusavyje susiję procesai. Centrinės Europos ir Baltijos valstybių ekonoiminį “stebuklą” sukūrė šio regiono tapimas ES nare ir ES Bendrosios Rinkos dalimi: Lietuvos BVP/capita (PPP) 1999 metais, kai Lietuva pradėjo derybas dėl ES narystės, siekė tik 36% ES vidurkio, dabar jis siekia – 90%. Ukrainos tas pats parametras šiuo metu siekia tik tuos pačius 36%. Bet turi tokių pačių galimybių per sekančius 20 metų pasiekti 90% ES vidurkio, jeigu ES pajėgs įgyvendinti ambicingą plėtros politiką. Reikia atsiminti, kad iki šiol nei viena postsovietinė šalis (Centrinėje ir Rytų Europoje ar Balkanuose) nesugebėjo sukurti savo sėkmės be integracijos į ES. ES gali tokią Ukrainos sėkmę sukurti. Ukrainos sėkmės užkrečiantis pavyzdys bus stipriausias faktorius, ilgainiui inspiruojantis Rusijos ir Baltarusijos žmones siekti esminių permainų ir pas save. ES padarytų milžinišką geopolitinę klaidą neįgyvendindama ambicingos ir sparčios savo plėtros strategijos, kuri apimtų ir Ukraina. Nes tokia Ukrainos europinė integracija iš esmės pakeistų visą Transformacijos Trikampį.
Ukrainos narystė NATO. Ukrainos narystė ar bent artimiausiu metu Ukrainai pasiųstas pakvietimas tapti NATO nare yra svarbus ne tik todėl, kad tai spręstų Ukrainos saugumo klausimą. Tai yra svarbu ir todėl, kad tai padėtų Rusijai transformuotis. Nes toks Ukrainos pakvietimas reikštų, kad Ukraina nebepaliekama “pilkojoje” saugumo zonoje ir Rusijai yra pasiunčiamas aiškus signalas, kad Ukraina nebėra jų įtakos erdvėje. O tai, kaip kažkada labai teisingai pasakė garsusis Z.Brzezinski , būtų didžiausia parama Rusijos transformacijai į demokratiją: pagal Z.Brzezinski – Rusija, kuri išlaikys galimybę valdyti ir įtakoti Ukrainą, visada išliks imperija, o Rusija, kuri tokią galimybę praras, galės tapti demokratija. Vakarai turi visas galimybes jau artimiausiu metu šią Z.Brzezinskio formulę įgyvendinti – užtenka artimiausiame NATO Summitte pakviesti Ukrainą tapti NATO nare. Tai sukels didžiules permainas visame Transformacijos Trikampyje ir tai priklauso tik nuo Vakaro ryžto: padėti ar ne Rusijai transformuotis.
Parama Rusijos ir Baltarusijos opozicijai ir pilietinei visuomenei. Tai pats mažiausias dalykas, kurį Vakarai gali ir turi padaryti rūpindamiesi permainomis Transformacijos Trikampyje. Tai kartu yra ir testas Vakarų geopolitinei išminčiai: nuoširdžiai padėti opozicijai ir pilietinei visuomenei Vakarai gali tik tada, jeigu jie taip pat nuoširdžiai tikės, kad tiek Rusijoje, tiek ir Baltarusijoje gali įvykti demokratinės permainos. Jeigu tuo netiki, tai tada ir visi lozungai apie paramą opozicijai ar pilietinei visuomenei yra tik apsimestiniai. Dar daugiau, jeigu netiki Rusijos ar Baltarusijos demokratijos perspektyvoms (o tokių ir Lietuvoje, ir platesniuose Vakaruose kol kas yra dauguma), tai padedi E.Muskui aiškinti JAV kongesmenams, kad nereikia remti ir siekti Ukrainos pergalės ir Rusijos pralaimėjimo bei Putino režimo griūties, nes po Putino negali būti jokių pozityvių permainų Rusijoje, bus tik blogiau, nes pozityvių demokratinių permainų Rusijoje tiesiog negali būti. Taigi, jeigu netiki demokratijos Rusijoje perspektyvomis, tai padedi tiems, kurie nenori duoti Ukrainai daugiau ginklų, nes jie pasąmonėje bijo Ukrainos pergalės. Todėl Europos Sąjunga žymiai stipriau privalo padėti Rusijos opozicijai, privalo patikėti Rusijos demokratinėmis perspektyvomis ir privalo imtis įgyvendinti Transformacijos Trikampio “grand naratyvą”, nes tik tada nebebijos Ukrainos pergalės ir nebebijos duoti daugiau ginklų Ukrainai.
“Maršalo Planas” demokratinėms Baltarusijai ir Rusijai. Europos Sąjunga jau šiandien turi garsiai pasakyti eiliniams rusams ir baltarusiams, kad po Putino ir Lukašenkos jie galės gyventi žymiai geriau, nei gyvena dabar. Nes Europos Sąjunga neleis jiems nusivilti demokratinėmis permainomis savo šalyse. Jau dabar turi būti paskelbta, kad Europos Sąjunga yra pasiruošusi būsimoms jaunoms Rusijos ir Baltarusijos demokratijoms padėti europietiškais XXI amžiaus specialiais “Maršalo Planais”. Tai nebus pinigų maišai, vežami į demokratinę Maskvą ar Minską, bet laisvos prekybos, bevizio režimo, modernizacijos partnerysčių sutartys su ES, kurios padės tų kraštų žmonėms suvokti demokratijos atnešamus privalumus ir galimybes . Demokratinei Rusijai – realizuoti nužudyto A.Navalno svajonę: kurti “nuostabią ateities Rusiją” («прекрасная Россия будущего»). O demokratinei Baltarusijai – ir integracijos į ES perspektyvos. Europos Sąjunga jau dabar turi skelbti tokius planus, derinti juos su demokratinėmis jėgomis tose šalyse: tai Europos Sąjungai kol kas nieko nekainuotų, tačiau jau dabar padarytų milžinišką poveikį Transformacijos Trikampyje gyvenančių žmonių mąstymui.

Ar gali Putinas supikti dėl tokios Vakarų įgyvendinamos Transformacijos Trikampio darbotvarkės ir tam skirto transformacijos “grand naratyvo”?

Tikrai taip.

Bet eiliniai rusai ir baltarusiai tokiai Vakarų darbotvarkei tikrai pritars.

Telieka atsakyti į klausimą: su kuo yra Vakarai – su Putinu ar su eiliniais rusais ir baltarusiais, laukiančiais Transformacijos Trikampio strategijos įgyvendinimo?

Tokia strategija reikalinga ir visai Europai. Nes Transformacijos Trikampis yra raktas į stabilią taiką Europos kontinente.

Ir Europos Sąjunga tokią Transformacijos Trikampio strategiją gali įgyvendinti. Per ambicingos ir pergalingos paramos Ukrainai strategijos įgyvendinimą.

Bet tam reikia vienos sąlygos: kad Vakarai nustotų bijoti Putino. Ir pagaliau nuspręstų, kad Putinas Ukrainoje turi būti sutriuškintas. Su žymiai didesne Vakarų karine parama Ukrainai.

“Transformacijos trikampis” žemėlapyje

2024.02.15

Liudas Mažylis sveikina su Lietuvos Valstybės atkūrimo diena

2024.02.14

A.Kubilius. Kaip sustabdyti V.Orbano veto siautėjimą ir Europos Sąjungos „orbanizaciją“?

Pastaruosius keletą metų Viktoras Orbanas yra pavertęs Vengriją didžiausiu galvos skausmu visai Europos Sąjungai.

Nepaisant to, kad per porą paskutinių ES Tarybos posėdžių jis palaipsniui atsisakė savo taktikos vetuoti visus su Ukraina susijusius ES sprendimus, vis tik per pastaruosius keletą metų V. Orbanas pastoviai kėlė nuolatinę grėsmę Europos Sąjungai būti „orbanizuotai“. ES „orbanizacija“ – tai ES gebėjimų priimti sprendimus degradacija, kai ES valstybė narė, piktnaudžiaudama veto teise, siekia šantažuoti visą ES ir neleidžia priimti svarbių sprendimų

Europos Sąjunga ieško geriausio būdo, kaip sustabdyti tokios naujos „šantažo kultūros“ plitimą, tačiau vis dar neturi sisteminio požiūrio į tokį iššūkį.

Tenka konstatuoti, kad Europos Sąjungai tikrai atėjo laikas ieškoti tinkamo atsakymo į „orbanizacijos“ iššūkį, kol tai dar netapo mirties nuosprendžiu pačiai Europos Sąjungai.

Kad galėtume ieškoti būdų kaip stabdyti šantažo kultūros plėtrą, pirmiausia turime pažvelgti į praeitį, kad suprastume, kaip ir kada pradėjo reikštis „orbanizacijos“ reiškinys.

Reikia prisiminti, kad Europos Sąjunga visų pirma buvo priversta ieškoti naujų būdų, kaip stabdyti V.Orbano ir Vengrijos veiksmus, pažeidžiančius ES sutartyse nustatytas bazines ES teisinės valstybės vertybes, nes tokie Vengrijos veiksmai gresia tuo, kad jie gali sutrikdyti esminių ES mechanizmų, įskaitant ES Bendrąją rinką, veiklą, nes šie ES mechanizmai veikia remdamiesi vienodu teisinės valstybės principų taikymu visoje ES teritorijoje.

Siekdama priversti Vengriją sugrįžti prie besąlygiško teisinės valstybės principų taikymo pačioje Vengrijoje, ES prieš keletą metų teisėtai sustabdė („užšaldė“) Vengrijai priklausančių ES pandeminių Recovery fondo lėšų (apie 30 mlrd. eurų) išmokėjimą. Praeitų metų gruodžio mėn., kai Vengrija buvo priversta ištaisyti kai kurias savo klaidas teisinės valstybės reikaluose, ES Komisija priėmė sprendimą „atšildyti“ 10 mlrd. eurų mokėjimų sumą Vengrijai.

Tačiau V. Orbanas, jau prieš keletą metų sulaukęs ES Komisijos „finansinių bausmių“, nutarė, kad jis visų pirma taisys ne Vengrijos įstatymus, bet imsis „veto šantažo“ prieš visą ES (ir tokiu būdu „išmušinės“ ES lėšų „atšildymą“), nes ES Sutartyje yra numatyta, kad ES Vadovų Taryboje (kurioje dalyvauja ir V.Orbanas) daugelis sprendimų turi būti priimti vienbalsiai.

Pagal vienbalsiškumo teisės apibrėžimą Vengrija turi formalią veto teisę stabdyti svarbius ES sprendimus. Iki šiol Europos Sąjungoje yra susiklosčiusi tokia praktika, kad ES valstybei narei visiškai nereikia pagrįsti kokiais nors rimtais argumentais, kodėl valstybė nutarė pasinaudoti veto teise ir taip sustabdyti bendro ES sprendimo priėmimą, todėl V. Orbano nuolatinių ir reguliarių pastangų dėka Sutartyje numatyta veto teisė tapo tiesiog naujos „šantažo kultūros“ svarbiu instrumentu. Ir tokia „šantažo kultūra“ sparčiai plinta per visą ES, ypač „naujojoje Europoje“. Tai daro ES pavojingai neveiksminga, ypač todėl, kad Orbano veto pastaruosius du metus, nuo pat karo prieš Ukrainą pradžios, yra specifiškai nukreipta prieš ES pastangas paremti Ukrainą.

Todėl verta skirti žymiai daugiau dėmesio tam, kad būtų rasti efektyvūs ES teisiniai instrumentai, kaip Orbano šantažinis siautėjimas galėtų būti pagaliau sustabdytas.

Visų pirma reikia aiškiai įvardinti, kad V.Orbano veiksmai pažeidžia dvi skirtingas ES veiklos sritis: pirma, jie pažeidžia ES Sutartyje įtvirtintus ES šalių veiklos principus, kurie yra nustatyti jų „vidinei“ veiklai savo šalyse; antra, V.Orbano veiksmai taip pat pažeidžia ir principus, nustatytus ES šalių „išorinei“ veiklai santykiuose su kitomis ES šalimis ir su visa ES bendrija.

Akivaizdu, kad Viktoras Orbanas ir jo valdžia priima sprendimus, kurie pačioje Vengrijoje, „namuose“, pažeidžia europietiškas demokratijos, teisės viršenybės, žmogaus teisių vertybes, kurios yra apibrėžtos ES Sutarties 2-jame straipsnyje.

Tačiau V.Orbanas savo veiksmais taip pat netinkamai elgiasi ir Vengrijos „išorėje“, ES tarptautinėje erdvėje, šantažuodamas visą ES savo atrastu metodu piktnaudžiauti ES sutartyse numatyta veto teise.

Tam, kad sustabdytume V.Orbano veiksmus, pažeidžiančius ES sutartis (tiek šalies „viduje“, tiek ir „išorėje“) turime naudoti specialius, specifinius ir skirtingus ES teisės instrumentus, skirtus ES Sutarčių nuostatų gynybai skirtingose srityse.

Galime diskutuoti ilgai apie tai, ką V.Orbanas netinkamo daro „namuose“ Vengrijoje ir kaip reikia priversti Orbaną grįžti prie Sutarties 2-ajame straipsnyje apibrėžtų vertybių įgyvendinimo. Tačiau šiuo metu Europos Sąjungoje esame labiausiai susirūpinę dėl V.Orbano naudojamo „veto šantažo“, o tai yra Vengrijos „išorės“ veikla. Tačiau nuo tokio „išorės“ šantažo ir toliau bandome apsiginti ir apginti ES, remdamiesi tik ES Sutarties 7 straipsniu, ginančiu ES vertybes nuo netinkamo ES šalių nacionalinių vyriausybių elgesio „namuose“, kai yra pažeidžiamos ES Sutarties 2-jame straipsnyje apibrėžtos demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės vertybės.

Mūsų bandymai įrodyti, kad „veto šantažas“ (taikomas „išorėje“) pažeidžia ir Sutarties 2-ojo straipsnio vertybes (kurios yra „vidinės“), teisiškai nėra labai veiksmingi ir tikėtina, kad sunkiai gali sustabdyti „veto šantažą”.

Todėl yra verta ieškoti ir kitų būdų, kaip teisiškai būtų galima stabdyti tokią “veto šantažo kultūros” sklaidą Europos Sąjungoje.

Ieškant būdų, kaip ES gali efektyviai sustabdyti V.Orbano „veto šantažą“, verta prisiminti ir ES Sutarties 4 straipsnio 3 dalį: „Valstybės narės padeda Sąjungai įgyvendinti jos užduotis ir nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų.“ (“The Member States shall facilitate the achievement of the Union’s tasks and refrain from any measure which could jeopardize the attainment of the Union’s objectives”).

Kaip teigiama Europos Sąjungos Sutarties komentare, skirtame šiam Sutarties straipsniui[1]: „Nuoširdaus bendradarbiavimo principas yra dar viena svarbi Sąjungos teisės sąvoka. /…/ Šis principas gali būti laikomas Sąjungos teisinės tvarkos kertiniu akmeniu. /…/ Nuoširdaus bendradarbiavimo principas reikalauja ir bendradarbiavimo, ir pagarbos. /…/ Kaip bendrąją pareigą šalims, kylančią iš lojalumo principo, ESTT (ES Teisingumo Teismas) išvedė sąžiningumo principą, pagal kurį valstybei narei draudžiama piktnaudžiauti Sutartyje numatytomis šalies teisėmis”.

Mathias Herdegen, analizuodamas ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį, aiškina[2]: „Sąjungos požiūriu, Sutarties laikymasis įpareigoja valstybes nares lojaliai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. /…/ Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad „lojalumo Sąjungai“ principo pažeidimą galima įžvelgti „tuščios kėdės politikoje“ arba atsisakyme dalyvauti Europos Sąjungos Taryboje, kai tuo yra siekiama tam tikrų vienos šalies tikslų“. Nepaisant to, kad M. Herdegen nieko nekomentuoja apie piktnaudžiavimą veto teise, „tuščios kėdės politika“ turėjo tą patį tikslą kaip ir šiandieninė „piktnaudžiavimo veto teise“ politika: ji buvo ir yra naudojama „siekiant tam tikrų vienos šalies tikslų, pažeidžiant „lojalumo Europos Sąjungai” principą“.

Iš šio straipsnio formuluotės tenka daryti išvadą, jog ES šalių narių veto teisė, numatyta ES Sutartyje, nėra absoliuti teisė, nes naudotis veto teise tam ir taip, kad būtų trukdoma siekti Sąjungos tikslų, yra akivaizdus Sutarties pažeidimas. Tai reiškia, kad kuri nors ES šalis veto teise gali naudotis tik išimtinais atvejais, kai kyla grėsmė svarbiausiam šalies nacionaliniam interesui. Tokiems atvejams turėtų būti sukurtas ir objektyvus mechanizmas, kuris vertintų veto argumentų pagrįstumą.

Šiandien yra visiškai akivaizdu, kad V.Orbano veiksmai, piktnaudžiaujant „veto šantažu“, visai Europos Sąjungai „trukdo siekti Sąjungos tikslų“ remti Ukrainą. Tokį tikslą – remti Ukrainą – Europos Sąjunga yra patvirtinusi aukščiausiu lygiu ir tai yra deklaravusi ne vieną kartą nuo pat karo pradžios. Tačiau V.Orbanas ir toliau nuosekliai tęsia savo šantažo taktikos įgyvendinimą, nuolat, be jokių rimtų argumentų siekdamas torpeduoti ES pastangas įgyvendinti pačios ES tikslą ir užduotį remti Ukrainą. O tai – akivaizdus Sutarties pažeidimas, sukeliantis didelę grėsmę ne tik Ukrainai, bet ir visai Europos Sąjungai.

Europos Parlamentas 2024 m. sausio 18 d. rezoliucijoje „Padėtis Vengrijoje ir įšaldytos ES lėšos“[3] aiškiai pareiškė, kad 2023 m. gruodžio mėn. ES Tarybos posėdyje Vengrija, vetavusi sprendimą dėl esminės DFP peržiūros, įskaitant pagalbos Ukrainai paketą, elgėsi „visiškai nepaisydama ES strateginių interesų ir juos pažeidė“. Ir dar daugiau – Europos Parlamentas aiškiai pareiškė, kad tokiu būdu Vengrija pažeidė savo įsipareigojimus, kylančius iš ES Sutarties: „/Europos Parlamentas/ mano, kad tokiais [Vengrijos] veiksmais yra pažeidžiamas Sutartyse įtvirtintas lojalaus bendradarbiavimo principas.“

Taigi galima teigti vienareikšmiškai: Sąjungos „orbanizacija“ akivaizdžiai pažeidžia pagrindinius lojalaus bendradarbiavimo ir lojalumo Sąjungai principus, kurie yra „pamatinis Sąjungos teisinės tvarkos akmuo“.

Šioje vietoje verta priminti ir ES Sutarties 17 straipsnį, pagal kurį Komisija „užtikrina, kad Sutartys […] būtų taikomos. Ji prižiūri Europos Sąjungos teisės taikymą /…/“ (“Commission shall ensure the application of the treaties /…/. It shall oversee the application of the Union law /…/”).

Taigi Europos Komisija turi imtis veiksmų, kad Europos Sąjungos Sutarties 4 straipsnio 3 dalies nuostatų įgyvendinimas būtų apgintas ir apsaugotas nuo V.Orbano akivaizdaus piktnaudžiavimo veto teise. Sutartis numato, kad Komisija, būdama ES Sutarčių ir ES teisės normų sergėtoja, savo pareigą saugoti turi atlikti remdamasi Europos Teisingumo Teismo sprendimais. Pats laikas Komisijai imtis iniciatyvos ir atlikti savo pareigą.

Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo (SESV) 258 straipsnyje labai aiškiai nurodyta:

„Jei Komisija mano, kad kuri nors valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal Sutartis, ji šiuo reikalu pareiškia pagrįstą nuomonę, pirma suteikusi atitinkamai valstybei narei galimybę išdėstyti savo pastabas.

Jei atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką neatsižvelgia į tą nuomonę, Komisija gali perduoti šį reikalą svarstyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui“.

Jei Komisija dėl kokių nors priežasčių delsia imtis veiksmų, derėtų prisiminti, kad SESV 259 straipsnyje nustatyta:

„Valstybė narė, kuri mano, kad kita valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal Sutartis, gali šiuo reikalu kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.“

Todėl į Teisingumo Teismą gali kreiptis valstybė , pavyzdžiui, Lietuva, dėl Vengrijos „veto šantažo“ ir Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalies vykdymo.

V.Orbano šantažas turi būti sustabdytas. Ir tai galima padaryti. Galime padaryti mes patys. Neužtenka vien tik skųstis, kokia bloga ir silpna yra Europos Sąjunga. Mes esame Europos Sąjunga! Padėkime patys sau.

Geriausias būdas atsikratyti „veto šantažo kultūros“, žinoma, yra visiškai atsisakyti veto teisės priimant sprendimus ir pereiti prie kvalifikuotos daugumos principo. Būtent to ES piliečiai reikalavo konferencijos dėl ES ateities rezultatuose. Tačiau kol tai bus pasiekta, turime įrodyti, kad ES gali apsiginti nuo bet kokio šantažo. Už pagrindinių ES principų – lojalaus bendradarbiavimo ir lojalumo Sąjungai – pažeidimą turėtų būti baudžiama taip pat griežtai, kaip Sąjunga baudžia šalis nares už pagrindinių ES vertybių – demokratijos, žmogaus teisių ir teisinės valstybės – pažeidimą.

[1] The Treaty on European Union (TEU), H.-J.Blanke and St. Mangiameli (Ed’s.), Springer-Verlag, Berlin, 2013, https://doi.org/10.1007/978-3-642-31706-4, p.232-234.

[2] Mathias Herdegen, “Europarecht” (Beck C.H., 2019)

[3] https://www.europarl.europa.eu/doceo/document/TA-9-2024-0053_LT.html