2026.09.09

Liudas Mažylis. Serbija: tarp ES narystės ir praeities nusikaltimų

Praėjo daugiau kaip trys dešimtmečiai nuo karo Bosnijoje ir Hercegovinoje pabaigos, tačiau to karo žaizdos Vakarų Balkanuose iki šiol nėra galutinai užgiję. Tai dar kartą labai aiškiai priminė buvusio Bosnijos serbų kariuomenės vado Ratko Mladičiaus mirtis. 2026 m. rugpjūčio 27 d. Hagoje, atlikdamas įkalinimo iki gyvos galvos bausmę, mirė asmuo, tarptautinio tribunolo pripažintas kaltu dėl genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų. Tačiau jo palaikai į Serbiją buvo pargabenti vyriausybiniu lėktuvu, karstas apgaubtas Serbijos vėliava, o Belgrade – iškilmingas atsisveikinimas. Visa tai neišvengiamai sukėlė reakciją Europoje. Europos Komisijos narė, atsakinga už plėtrą, Marta Kos net atšaukė suplanuotą vizitą į Serbiją, pabrėždama, kad karo nusikaltėlių šlovinimas nesuderinamas su susitaikymo procesu ir europinėmis vertybėmis.

Esu asmeniškai pabuvojęs ir Serbijoj, o ir Bosnijoj ir Hercegovinoje, ir vienareikšmiškai teigiu, kad minėtasis Mladičius yra žiaurus karo nusikaltėlis, bet nesutikčiau dėl to „klijuoti etiketę“ visiems serbams. Negalima sakyti, kad visi serbai (ar net – dauguma Serbijos žmonių) garbina karo nusikaltėlius. Serbijoje vis dėlto egzistuoja pilietinė visuomenė, žmogaus teisių gynėjai, žurnalistai, kurie daugelį metų protestuoja prieš Mladičiaus bei kitų nuteistųjų heroizavimą. Belgrade ne kartą buvo bandoma pašalinti Mladičių šlovinančius piešinius, o tai dariusiems aktyvistams teko patirti grasinimų ir net teisėsaugos spaudimą. Europos Komisija (kurios narė yra ir M. Kos!) dar 2025 m. ataskaitoje apie Serbiją tiesiai konstatavo, jog kai kurios politinės partijos, politikai ir žiniasklaidos priemonės toliau suteikia viešą erdvę nuteistiems karo nusikaltėliams, juos remia ir be jokių teisinių pasekmių neigia karo nusikaltimus, įskaitant Srebrenicos genocidą. Serbijos žmogaus teisių aktyvistai vien per 2025 metus suskaičiavo mažiausiai 60 atvejų, kai buvo šlovinami dešimt nuteistų karo nusikaltėlių, bei dar bent 50 karo nusikaltimų neigimo atvejų. Būtent remiantis šiuo kontekstu kartu su grupe Europos Parlamento narių pasirašiau laišką, skirtą komisarei Martai Kos, ragindami svarstyti laikiną Serbijos stojimo derybų įšaldymą, kol šalies valdžia aiškiai atsiribos nuo už genocidą ir karo nusikaltimus nuteistų asmenų garbinimo, taip pat nesiūlyti naujų su Šengenu susijusių lengvatų. Juk valstybė kandidatė negali vienu metu deklaruoti europinių ambicijų ir oficialiame lygmenyje heroizuoti asmenis, kurių nusikaltimus nustatė tarptautiniai teismai. Neabejoju – Vakarų Balkanų integracija yra strateginis visos Europos interesas. Tačiau narystė nėra vien ekonominis projektas.

Europos Sąjunga yra ir istorinės atsakomybės bendrija. O Serbija tos istorinės atsakomybės dar pilnai nėra prisiėmusi. Po Jugoslavijos byrėjimo 1992 m. prasidėjus karui Bosnijoje ir Hercegovinoje, Radovanas Karadžičius tapo Bosnijos serbų politiniu vadovu, o Ratko Mladičius – jų kariuomenės vadu. Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai teisėjai nustatė, kad jų vadovaujamos struktūros siekė visam laikui pašalinti Bosnijos musulmonus ir kroatus iš teritorijų, kurias Bosnijos serbų vadovybė laikė savomis. Tai buvo daroma per žudymus, persekiojimą, deportacijas ir prievartinį gyventojų perkėlimą. Sarajevas beveik ketverius metus gyveno snaiperių ir artilerijos apsuptyje. Civiliai buvo sistemingai apšaudomi gatvėse, eilėse prie maisto ar tiesiog savo namuose. Tarptautinis tribunolas nustatė, kad kampanijos tikslas buvo terorizuoti civilinius miesto gyventojus. Per Sarajevo apsiaustį žuvo daugiau kaip 10 tūkst. žmonių. O 1995 m. liepą įvyko Srebrenica. Jungtinių Tautų paskelbtoje „saugioje zonoje“ Mladičiaus vadovaujamos pajėgos atskyrė Bosnijos musulmonų vyrus ir berniukus nuo jų šeimų. Ko ne 8 tūkst. vyrų ir berniukų buvo nužudyti arba dingo, apie 30 tūkst. moterų, vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių buvo prievarta išvežti. Aukų kūnai vėliau buvo perkasinėjami ir slepiami antrinėse bei tretinėse masinėse kapavietėse. Tiek Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai, tiek Tarptautinis Teisingumo Teismas šiuos veiksmus pripažino genocidu.

Atsimenu 1997-uosius, kai lankiausi Bosnijoje ir Hercegovinoje („Republika Srpska“). Daug kur buvo išstatytas plakatas su Karadžičiaus nuotrauka ir prierašu – „He means peace – don’t touch him“ (liet. „Jis nori taikos – nelieskite jo.“). Karadžičius ir Mladičius ilgai slapstėsi nuo teisingumo. Vis tik Karadžičius buvo suimtas Serbijoje tik 2008 m., beveik trylika metų vengęs Hagos tribunolo. Belgrade jis net buvo susikūręs kitą tapatybę – pasivadinęs Draganu Dabičiumi, užsiauginęs ilgus plaukus ir barzdą, viešai vertėsi alternatyvia medicina. Mladičius buvo sulaikytas dar po trejų metų – 2011-ųjų gegužę Lazarevo kaime Serbijoje, po beveik šešiolikos metų slapstymosi. Čia svarbu pastebėti ir kitą istorijos pusę. Juos galiausiai suėmė būtent Serbijos institucijos. Bendradarbiavimas su Hagos tribunolu savo laiku tapo viena iš svarbių Belgrado europinės integracijos sąlygų. Tai ir yra įrodymas, kad europinis sąlygiškumas gali veikti. Todėl šiandien būtų paradoksalu žengti atgal ir žmones, kuriuos pati Serbija perdavė tarptautiniam teisingumui, vėl paversti didvyriais. Ratko Mladičius 2017 m. buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, o 2021 m. apeliacinė instancija paliko nuosprendį galioti. Radovanas Karadžičius irgi galutinai nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Todėl ir Mladičiaus portretas ant namo sienos ar politiko žodžiai, vadinantys jį „serbų didvyriu“, nėra nekalta nostalgija. 2026 m. balandį Belgrado meras Aleksandaras Šapičius viešai paskelbė Mladičiaus nuotrauką ir jį taip ir pavadino – „Serbijos didvyriu“. Tokia retorika nepadeda serbų europinei ateičiai.

Jugoslavijos karų nusikaltimai turi konkrečius vykdytojus ir vadus, todėl atsakomybę turi prisiimti jie ir juos heroizuojantys politikai, o ne serbų studentas, verslininkas ar mokytojas, norintis savo šalį matyti Europos Sąjungoje. Beje, tokių žmonių Serbijoje tikrai nėra mažai. 2026 m. pradžioje Europos politikos centro atlikta reprezentatyvi 1000 Serbijos gyventojų apklausa parodė, kad 39,8 proc. gyventojų remia narystę ES, 33,8 proc. jai prieštarauja, o 26,4 proc. nėra apsisprendę. Parama didžiausia tarp 18–29 metų gyventojų. Tai nėra įspūdingas rezultatas, priešingai – europinės integracijos šalininkų per pastaruosius metus sumažėjo. Tačiau lygiai taip pat negalima teigti, kad Serbijos visuomenė nusisuko nuo Europos. Ji susiskaldžiusi, o nemaža jos dalis dar gali būti įtikinta europinės krypties prasme. Stojimo derybos vyksta nuo 2014 m. Iš 35 derybinių skyrių atverti 22, du preliminariai uždaryti. Komisija konstatuoja, kad tolesnis tempas pirmiausia priklausys nuo teisės viršenybės reformų ir santykių su Kosovu normalizavimo. Problemos gerai žinomos: politinis spaudimas teismams, korupcija, prastėjanti žiniasklaidos laisvės padėtis, nepakankamas karo nusikaltimų tyrimas bei atsakomybė už juos. Komisija 2025 m. net konstatavo pažangos nebuvimą teisminės valdžios ir pagrindinių teisių srityje. Dar vienas didžiulis klausimas – užsienio politika. Serbija vis dar neprisijungė prie ES sankcijų Rusijai. Jos suderinamumas su Bendrosios užsienio ir saugumo politikos pozicijomis 2025 m. spalį siekė tik 63 proc. Kandidatė į Europos Sąjungą ilgainiui negali vykdyti dviejų geopolitinių politinių linijų vienu metu – vieną Briuseliui, kitą Maskvai. O dar lieka Belgrado ir Prištinos dialogas. Komisija labai aiškiai nurodo, kad 2023 m. susitarimo dėl santykių normalizavimo įgyvendinimas yra esminė abiejų pusių europinio kelio sąlyga.

Europos Sąjungos plėtra visada veikė geriausiai tuomet, kai europinė perspektyva buvo derinama su labai aiškiomis sąlygomis: demokratija, teisės viršenybė. Serbijos atveju, dar ir yra reikalingas susitaikymas su kaimynais ir istorinės tiesos pripažinimas. Tik tada Serbija galės turėti aiškią vietą ES. Europinė Serbija negali būti statoma ant Mladičiaus ir Karadžičiaus mitologijos. Praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų po Srebrenicos, pats metas ne perrašinėti nuosprendžius, o pagaliau išmokti iš jų istorijos pamoką.

2026.07.17

Liudas Mažylis. 21-asis sankcijų paketas: Europos vienybės išbandymas

Europos Sąjunga nuo pat Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios parodė, kad geba susitelkti ir priimti sprendimus, kurie dar prieš keletą metų būtų atrodę sunkiai įmanomi. Tačiau liepos 15 d. ES valstybių narių ambasadoriams nepavyko pasiekti galutinio susitarimo dėl 21-ojo sankcijų Rusijai paketo. Europa, kaip įprasta, galiausiai susitars. Tačiau šį kartą svarbu ne vien tai, kada paketas bus priimtas. Kur kas svarbiau – kas jame liks po visų kompromisų.

Kol derybos tęsiasi, nuspręsta bent iki liepos 23 d. nekeisti šiuo metu galiojančios rusiškos naftos kainos ribos – 44.10 JAV dolerio už barelį. Kitas, ir galbūt paskutinis prieš vasaros pertrauką, mėginimas susitarti numatytas liepos 22 d. Nuolatinių atstovų komiteto – COREPER – posėdyje. Verta paminėti, kad birželio 15 d. jau priimtas atskiras sankcijų rinkinys. Juo į sąrašus buvo įtraukti 34 asmenys ir 47 įmonės bei organizacijos, susijusios su Rusijos karine pramone, vadinamuoju šešėliniu laivynu, propaganda, represijomis ir žmogaus teisių pažeidimais. Tačiau pati ES Taryba aiškiai nurodė, kad tai nėra 21-asis paketas ir kad darbas dėl platesnio sankcijų rinkinio tęsiamas. Oficialioje chronologijoje paskutinis pilnai priimtas sankcijų paketas tebėra balandžio mėnesį patvirtintas 20-asis. Europos Komisijos birželio 9 d. pateiktas pradinis 21-ojo paketo projektas iš tiesų buvo ambicingas. Jame siūlyta sustabdyti automatinį rusiškos naftos kainos ribos didėjimą, sankcionuoti dar 30 Rusijos šešėlinio laivyno laivų ir pirmą kartą taikyti priemones juos aptarnaujantiems, kuru aprūpinantiems ar kitas paslaugas teikiantiems laivams. Taip pat numatyta sankcionuoti uostus, oro uostus, naftos perdirbimo įmones ir prekybininkus, kurie padeda Rusijai išlaikyti energetikos pajamas. Finansų srityje Komisija siūlė uždrausti sandorius su dar 31 Rusijos banku bei 20 trečiosiose šalyse veikiančių bankų, kriptovaliutų platformų ir naftos prekybininkų. Pakete taip pat buvo naujų eksporto ribojimų metalams, lydiniams, dronų įrangai, paleidimo ir elektroninio trukdymo sistemoms. Pirmą kartą rimčiau užsimota prieš Rusijos žuvininkystę, įskaitant visišką kai kurių produktų, pavyzdžiui, menkės, importo draudimą. Buvo siūloma riboti ir buvusių Rusijos karių, dalyvavusių kare prieš Ukrainą, patekimą į Europos Sąjungą.

Tačiau nuo pradinio projekto iki dabartinio kompromiso liko gerokai mažiau. Šiuo metu pagrindinės neišspręstos kliūtys yra Graikijos ir Austrijos reikalavimai. Graikija siekia, kad jos laivybos įmonėms būtų leista ir toliau gabenti bei reeksportuoti rusiškas suskystintąsias gamtines dujas į trečiąsias valstybes. Graikijos ekonomikoje laivyba istoriškai turi išskirtinę reikšmę, todėl Atėnai visus sprendimus dėl tanklaivių, draudimo ir jūrinių paslaugų vertina ypač jautriai. Austrija savo ruožtu siekia sprendimo, kuris padėtų „Raiffeisen Bank International“ kompensuoti Rusijos teismo priteistus nuostolius. Vienas iš svarstomų variantų susijęs su įšaldytu Rusijos investicinės bendrovės „Rasperia“ turtu. Tačiau leidus sankcionuotą turtą panaudoti kaip kompensaciją vakarietiškam bankui būtų sukurtas neeilinis precedentas: Maskvai užtektų Rusijos teismuose konfiskuoti Europos bendrovių turtą, kad vėliau ES būtų spaudžiama atlaisvinti čia įšaldytus rusiškus aktyvus.

Atskiras ir labai nemalonus kompromisas jau padarytas dėl Maskvos patriarcho Kirilo. Bulgarijos reikalavimu, kurį palaikė ir Italija, jis buvo pašalintas iš numatomo sankcijų sąrašo. Kartu išbrauktas ir „Lukoil“ įkūrėjas Vagitas Alekperovas. Bulgarija savo poziciją grindė ne tik šalies ekonominiais interesais, susijusiais su Burgaso naftos perdirbimo gamykla, bet ir istoriniais bei religiniais Bulgarijos ir Rusijos ryšiais. Vis dėlto patriarcho Kirilo išbraukimas yra labai neigiamas įvykis. Kalbame apie asmenį, kuris savo religiniu autoritetu nuosekliai legitimuoja agresiją prieš Ukrainą. Jo vadovaujamos struktūros dokumentuose karas prieš Ukrainą įvardytas „šventuoju“, o pati Ukraina pristatoma kaip tariamos „rusų pasaulio“ erdvės dalis. Jeigu sankcionuojami propagandistai, karinės pramonės vadovai ir karo verbuotojai, kodėl išimtis turėtų būti daroma propagandą religine kalba skleidžiančiam asmeniui? Priešingai, Kirilo vaidmuo yra ypač pavojingas, nes karui suteikiama tariama moralinė ir sakralinė prasmė. Susilpnintas ir siūlymas drausti į ES atvykti Rusijos kariams. Prancūzijai, Italijai, Graikijai, Kiprui ir kitoms valstybėms pareiškus prieštaravimus, automatinio draudimo visiems buvusiems Rusijos kariams atsisakyta. Tokį žingsnį irgi labai vertinu kritiškai, kadangi tai leidžia žmonėms, potencialiai vykdžiusiems tiesioginius karo nusikaltimus Ukrainoje, laisvai, be jokių teisinių pasekmių keliauti po Europą. Tikėtina, kad ši priemonė bus taikoma siauresniam asmenų ratui ir daugiausia trumpalaikių vizų atvejais. Taip pat švelninami žuvies importo ribojimai, nes Vokietija, Lenkija, Portugalija, Prancūzija ir Nyderlandai siekia apsaugoti savo maisto perdirbimo sektorius. O Graikija, Malta ir Kipras spaudžia mažinti ribojimus laivybai bei rusiškų SGD transportavimui. Todėl akivaizdu, kad šiuo sankcijų paketu siekiama rasti daug kompromisų, kurie silpnina sankcijų potencialų poveikį. Tačiau reikia pripažinti, kad svarbiausia 21-ojo sankcijų paketo kryptis išliko. Jame tebėra numatytas spaudimo Rusijos energetikos pajamoms didinimas, papildomi ribojimai šešėliniam laivynui ir jį aptarnaujantiems laivams, sankcijos bankams, kriptovaliutų platformoms bei prekybininkams, padedantiems apeiti ribojimus. Taip pat išliko griežtesnė karinės ir dvejopo naudojimo įrangos eksporto kontrolė. Todėl, nepaisant sudėtingų derybų, paketas vis tiek gali tapti reikšmingu žingsniu mažinant Kremliaus galimybes finansuoti karą prieš Ukrainą.

Mes su kolegomis Europos Parlamente (EP) nuolat palaikome egzistuojančių sankcijų Rusijai griežtinimą, ypač energetikos srityje. Pavyzdžiui, 2026 m. vasario 24 d. EP paraginome didinti sankcijas Rusijai, užkirsti kelią jų apėjimui ir galutinai atsisakyti priklausomybės nuo rusiškos naftos, dujų, urano, branduolinio kuro bei kitų energetikos išteklių. Esminis siekis privalo išlikti visiškas Rusijos anglies, naftos ir dujų embargas. Nuo pat 2022 m. Rusijos agresijos pradžios vienas iš pagrindinių iškeltų politinių tikslų ir buvo absoliutus rusiško iškastinio atsisakymas. Taip pat svarbus yra ES griežtas požiūris į trečiąsias šalis, kurios perka naftą iš Rusijos. Juk importuojančios šalys, kaip Indija ir Kinija ne tik finansuoja Kremlių pirkdamos rusišką naftą, jos kartu ir padeda Rusijai apeidinėti sankcijas. Ne kartą debatų metu teko akcentuoti, kad sankcijų paketų skaičius nėra savaiminis tikslas – svarbiausia jų poveikis, vykdymas ir sankcijų apėjimo kelių uždarymas.

Jeigu kompromisas nebus rastas paskutiniame COREPER posėdyje prieš vasaros pertrauką, visas paketas gali nusikelti į rudenį. O Rusija per tą laiką nelauks, toliau pardavinės energijos išteklius, naudos šešėlinį laivyną, ieškos naujų bankų ir kriptovaliutų platformų bei už gautas pajamas gamins raketas ir dronus. O Europa, kaip visada, veikia ieškodama kompromiso. Tačiau sankcijos poveikis privalo realiai mažinti Rusijos galimybes tęsti karą, nes kitaip 21-ojo paketo numeris liks tik skaičiumi.

2026.07.01

Liudas Mažylis. Branduolinė sauga karo sąlygomis: Ukraina, Baltarusija ir Rusijos atsakomybė

Rusijos karas prieš Ukrainą parodė, kaip lengvai atominė energetika gali tapti karinio šantažo įrankiu. Šiandien, kalbant apie branduolinę saugą regione, pirmiausia reikia pradėti nuo Ukrainos – valstybės, tapusios Rusijos agresijos auka ir jau ketverius metus priverstos saugoti branduolinę infrastruktūrą karo sąlygomis.

Zaporižios atominės elektrinės užgrobimas išlieka beprecedentis atvejis branduolinės energetikos istorijoje. Didžiausia Europos atominė elektrinė nuo 2022 m. yra Rusijos okupantų rankose. Tai reiškia, kad branduolinės saugos rizika ten kyla ne dėl Ukrainos veiksmų, o dėl paties okupacijos fakto. Elektrinė yra atskirta nuo įprastos Ukrainos priežiūros sistemos, jos personalas dirba nuolatinio spaudimo sąlygomis, o išorinis elektros tiekimas nuolat priklauso nuo karo veiksmų ir pažeidžiamos infrastruktūros. Net ir sustabdytiems reaktoriams būtinas patikimas elektros tiekimas, kad būtų aušinamas branduolinis kuras ir veiktų saugos sistemos. Todėl kiekvienas elektros linijų pažeidimas, artilerijos ar dronų smūgis netoli infrastruktūros yra tiesioginis branduolinės saugos išbandymas visai Europai. Per pastaruosius porą metų Ukrainos branduolinės saugos padėtis iš esmės pasikeitė. Iš pradžių daugiausia dėmesio buvo skiriama pačiai Zaporižios AE okupacijai ir Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) ekspertų nuolatiniam buvimui objekte. Vėliau problema išsiplėtė: Rusija pradėjo sistemingai smūgiuoti Ukrainos energetikos infrastruktūrai, nuo kurios priklauso ir kitų atominių elektrinių sauga – Rivnės, Chmelnyckio, Pietų Ukrainos AE bei Černobylio zonos objektų.

TATENA naujausioje savo ataskaitoje apie Ukrainos branduolinę saugą pabrėžia, kad problema jau nebėra susijusi vien su Zaporižios AE. Rusijos atakos prieš energetikos infrastruktūrą kelia pavojų visam šalies branduolinės saugos režimui, nes atominėms elektrinėms būtinas stabilus išorinis elektros tiekimas. Dar aiškiau tai suformuluota TATENA Valdybos rezoliucijoje, kurioje akcentuojama, kad nestabili elektros tiekimo infrastruktūra, nuo kurios priklauso branduolinių objektų sauga, pati savaime tampa branduolinio saugumo grėsme.Iš pradžių Europa daugiausia kalbėjo apie Zaporižios AE okupaciją. O ypač grėsmingas įvykis buvo Černobylio naujojo apsauginio gaubto apgadinimas 2025 m. vasarį. Černobylis Europai yra ne tik istorinis skaudulys, bet ir įspėjimas, kad radioaktyvios grėsmės neturi sienų. Rusijos ataka prieš objektą, kurio paskirtis – izoliuoti 1986 m. katastrofos palikimą, parodė visišką Kremliaus cinizmą. Net jeigu radiacijos lygis po incidento išliko normalus, pats faktas, kad karo metu gali būti pažeistas branduolinės katastrofos padarinius izoliuojantis objektas, privalo būti vertinamas kaip strateginė grėsmė. TATENA teigia, kad Zaporižios branduolinės saugos ir saugumo padėtis tebėra trapi: kai kurie pagrindiniai branduolinės saugos principai yra visiškai arba iš dalies pažeisti. Artumas frontui, ribotas aušinimo vandens prieinamumas, trapus ryšys su išoriniu elektros tinklu ir apribota TATENA prieiga prie informacijos yra pagrindiniai iššūkiai. Nors TATENA nurodo, kad radiacinė avarija kol kas neįvyko, rizika išlieka labai didelė, nes branduolinei saugai būtinos sistemos yra nuolat veikiamos karo padarinių.

Visai kitokia, bet taip pat pavojinga, yra Baltarusijos situacija. Čia nėra aktyvių mūšių aplink Astravo AE, tačiau pati elektrinė nuo pat pradžių buvo Rusijos geopolitinis projektas. Astravo AE kelia pagrįstų Lietuvos ir visos Europos abejonių dėl saugos kultūros, skaidrumo ir tarptautinių rekomendacijų įgyvendinimo. Baltarusija šiandien priversta tvarkytis su objektu, kuris buvo sukurtas ne tiek kaip energetinė būtinybė, kiek kaip Kremliaus įtakos instrumentas. Pavyzdžiui, 2024 m. Branduolinės saugos ataskaitoje nurodoma, kad panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymas išlieka glaudžiai susietas su Rusija. Panaudotas kuras turi būti vežamas į Rusiją perdirbti, o po to radioaktyviosios atliekos grąžinamos į Baltarusiją. Konsultaciniuose procesuose dalyvauja „Rosatom“ struktūros. Tai reiškia, kad Astravas nėra savarankiškas Baltarusijos energetikos projektas. Tai ilgalaikės priklausomybės nuo Rusijos mechanizmas – nuo statybos ir kuro ciklo iki atliekų tvarkymo. Ši priklausomybė ypač pavojinga Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste, nes Baltarusijos teritorija vis dar naudojama Rusijos kariniams veiksmams prieš Ukrainą.

Dar visai neseniai, 2026 m. kovo 30 d., kreipiausi į Europos Komisiją dėl augančios branduolinės saugos grėsmės Baltarusijoje, akcentuodamas, kad Lietuva ir kitos regiono valstybės jau ne kartą atkreipė dėmesį į tai, jog Baltarusija sistemingai nesilaiko Espo konvencijos reikalavimų, vilkina arba nepateikia išsamių atsakymų į kaimyninių šalių klausimus. Už energetiką ir būstą atsakingas Europos Komisijos narys Danas Jorgensenas atsakė, kad Komisija toliau stebi, kaip Baltarusija įgyvendina likusias saugos gerinimo rekomendacijas pagal daugiašales konvencijas, priimtas Tarptautinės atominės energijos agentūros kontekste. Taip pat Komisija palaiko ryšius su TATENA, kuri turi įgaliojimus skatinti tarptautinių branduolinės saugos standartų įgyvendinimą visame pasaulyje, įskaitant Baltarusiją. Tačiau esminis klausimas išlieka: ar autoritarinė, nuo Rusijos priklausoma valstybė gali užtikrinti realų skaidrumą, nepriklausomą priežiūrą ir patikimą informacijos pateikimą incidento atveju? Ukraina, būdama karo auka, bendradarbiauja su TATENA, įsileidžia ekspertus, prašo techninės pagalbos ir siekia išlaikyti tarptautinę priežiūrą net ekstremaliomis sąlygomis.

O kalbant apie Europos Sąjungos vaidmenį branduolinės energetikos kontekste, jis pasireiškia per finansinę ir techninę paramą. Nėra abejonių, kad Europos parama Ukrainai yra investicija į bendrą branduolinę saugą. Pagal 2024–2027 m. „Ukraine Facility“ priemonę Europos Sąjunga Ukrainai numatė iki 50 mlrd. eurų, o nuo 2024 m. pagal šios priemonės pirmąjį ramstį jau išmokėta apie 29,5 mlrd. eurų. Bendra ES ir valstybių narių parama Ukrainai nuo plataus masto invazijos pradžios siekia daugiau kaip 211 mlrd. eurų. Tai apima finansinę, karinę ir humanitarinę pagalbą, paramą pabėgėliams bei pajamas iš įšaldyto Rusijos turto. Ukraina gavo tūkstančius generatorių, transformatorių, autotransformatorių ir kitos įrangos, kuri padeda išlaikyti elektros sistemos veikimą po Rusijos smūgių. ES parama Ukrainos energetiniam saugumui nuo invazijos pradžios siekia bent 3 mlrd. eurų. Nuo 1991 m. ES branduolinės saugos srityje Ukrainai skyrė daugiau kaip 1 mlrd. eurų. Iš jų šimtai milijonų eurų buvo susiję su Černobylio naujojo apsauginio gaubto statyba ir palaikymu. Po Rusijos dronų atakos Europos Komisija 2025 m. skyrė beveik 37 mln. eurų gaubto remontui, o 2026 m. paskelbta dar 75 mln. eurų ES dotacija jo atkūrimui. Tai labai aiškiai parodo, kad Rusijos karas sugrąžino Černobylio problemos sprendimą į aktyvią Europos saugumo darbotvarkę.

Mes Europos Parlamente taip pat nuosekliai laikomės principinės pozicijos. Ne kartą Europos Parlamento rezoliucijose akcentavome, kad Zaporižios AE yra neteisėtai kontroliuojama Rusijos. Raginome taikyti sankcijas Rusijos branduoliniam sektoriui ir tikslines sankcijas asmenims bei juridiniams subjektams, kaip Rosatom, atsakingiems už branduolinės saugos ir saugumo pažeidimus Zaporižios AE. Dar 2025 m. rugsėjo 9 d. rezoliucijoje dėl 2023 ir 2024 m. Komisijos ataskaitų apie Ukrainą tiesiogiai rėmėme Ukrainos branduolinės saugos ir radiologinio pasirengimo stiprinimą. Todėl galutinė pamoka Europai paprasta: branduolinė sauga karo sąlygomis neįmanoma be politinės atsakomybės. Techninės misijos, ekspertų ataskaitos ir avarinės procedūros yra būtinos. Ukraina turi gauti visą reikalingą paramą savo branduolinei ir energetinei infrastruktūrai apsaugoti. O Rusijai turi būti aiškiai pasakyta: branduolinis šantažas Europoje nėra ir nebus laikomas norma. Baltarusijos atveju situacija nėra tokia ūmi kaip Ukrainoje, tačiau egzistuoja ilgalaikės branduolinės saugos rizikos. Jos susijusios su saugiu Astravo AE eksploatavimu, radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymu, reguliavimo institucijų pajėgumu, saugos kultūra bei skaidriu informavimu kaimyninėms valstybėms. Baltarusijos Astravo AE privalo likti nuolatinėje Europos darbotvarkėje kaip nesaugaus ir politiškai pavojingo Rusijos projekto pavyzdys.

2026.06.10

Liudas Mažylis. Proeuropietiškas Armėnijos rinkėjų verdiktas

2026 m. birželio 7 d. vyko devinti parlamento rinkimai Armėnijos istorijoje. Tai pirmieji reguliarūs rinkimai nuo 2017-ųjų. Jerevano gatvėse jau kurį laiką vyravo europietiškos nuotaikos, kurios prie balsadėžių tapo realybe – rinkimus laimėjo Nikolo Pašiniano proeuropietiškas „Pilietinis susitarimas“. Kelias iki pergalės nebuvo lengvas. Kremliaus šešėlis lydi kiekvieną šalį, išdrįsusią žvelgti į Vakarus. Paleidžiama melagienų lavina, botų armijos ir grasinimai. Tokį pat scenarijų neseniai teko patirti Moldovai – per rinkimų laikotarpį institucijoms pavyko nustatyti daugiau nei 100 tūkstančių netikrų paskyrų ir balsų pirkimo operacijų, koordinuotų per dešimtis „Telegram“ grupių. Tačiau ir Moldovoje, ir Armėnijoje piliečių proeuropietiška valia pasirodė esanti daug stipresnė už Rusijos manipuliacijas.

Armėnijos parlamentas, vadinamas Nacionaline Asamblėja, yra vienerių rūmų įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, kurioje pagal proporcinę atstovavimo sistemą penkeriems metams renkami ne mažiau kaip 101 nariai. Mandatų skaičius gali šiek tiek svyruoti dėl proporcinės sistemos koregavimo taisyklių, skirtų užtikrinti stabilią daugumą – šįkart parlamentą sudarys 105 nariai. Iš jų 64 mandatai atiteko proeuropietiškam „Pilietiniam susitarimui“, 29 – „Stipriai Armėnijai“ ir 12 – blokui „Armėnija“. Abu pastarieji sąrašai laikomi prorusiškais. Be to, iki keturių vietų rezervuota didžiausių tautinių mažumų atstovams: jazidams, rusams, asirų bendruomenei ir kurdams. Pažymėtina ir tai, kad siekiant išlaikyti politinį pliuralizmą, Armėnijos konstitucija ir rinkimų įstatymas numato, kad parlamentą turi sudaryti ne mažiau kaip trys politinės jėgos.

Nors Armėnija yra gana nedidelė Pietų Kaukazo valstybė su maždaug trimis milijonais gyventojų, tačiau už jos sienų gyvena nuo penkių iki septynių milijonų armėnų. Tai didžiulė diaspora, kelis kartus viršijanti pačios šalies populiaciją, ir vis dėlto galioja paradoksali rinkiminė nuostata – dauguma etninių armėnų neturi teisės spręsti gimtos šalies ateities. Pagal dabartinę rinkimų sistemą užsienyje įsikūrę piliečiai prie balsadėžių neprileidžiami. Išimtys taikomos tik diplomatams, ilgalaikėje komandiruotėje esantiems kariams ir jų šeimų nariams – visais kitais atvejais norint balsuoti reikia fiziškai grįžti į Armėniją. Net dvigubą pilietybę turintys, bet šalyje neregistruoti asmenys teisės balsuoti neturi. Šis apribojimas įtvirtintas Rinkimų kodekso pakeitimais, priimtais apie 2007 m. ir sugriežtintas 2012-aisiais. Ekspertai šį apribojimą pateisina administracinio įgyvendinamumo, asmens tapatybės nuotolinio patikrinimo sunkumais ir saugumo rizika, susijusia su balsavimu užsienyje ar elektroniniu būdu. Kritikai kitaip žvelgia į tokį reguliavimą – užsienyje gyvenančių piliečių nušalinimas sukuria reikšmingą demografijos deficitą, ypač turint omenyje, kad už Armėnijos sienų gyvena daugiau armėnų, nei pačioje šalyje. Remiantis galutiniais rinkėjų aktyvumo duomenimis, Armėnijos parlamento rinkimuose iš viso dalyvavo 58,97 proc. balsavimo teisę turinčių rinkėjų.

Naujoje parlamento sudėtyje bus atstovaujamos trys politinės jėgos – „Pilietinis susitarimas“, aljansas „Stipri Armėnija“ ir blokas „Armėnija“. Visas tris skiria vienas esminis geopolitinis klausimas – kokiu keliu turėtų eiti Armėnija. Valdančioji partija tvirtai orientuojasi į europinę integraciją ir siekia normalizuoti santykius su kaimynėmis. Abi opozicijos jėgos laikosi priešingos pozicijos – nors ir skirtingu intensyvumu, jos pasisako už suartėjimą su Rusija ir kvestionuoja taikos su kaimynėmis proceso sąlygas.

Valdančioji „Pilietinio susitarimo“ partija į šiuos rinkimus ėjo su iš esmės atnaujinta programa. Kalnų Karabachas, ilgus metus buvęs partijos tapatybės šerdis, šįkart darbotvarkėje nušvinta kur kas blankiau. Jo vietą užėmė „realios Armėnijos“ ideologija: vieninteliu valstybės politikos objektu skelbiama tarptautiniu mastu pripažinta Armėnijos Respublika. Ministro pirmininko Nikolo Pašiniano kryptis aiški – gilesni ryšiai su ES, reformos, galinčios atverti kelią į narystę, tęsiamas sienos delimitacijos procesas ir taikos sutarties su Azerbaidžanu įgyvendinimas. Tačiau šis posūkis į Vakarus nėra momentinis politinis sprendimas, tai laipsniškas strateginis persiorientavimas, brendęs keletą metų. Lūžio tašku tapo 2020 m. konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Rusija neapgynė Armėnijos interesų taip, kaip Jerevanas tikėjosi, ir šis nusivylimas paskatino ieškoti alternatyvų. Vėlesnės sienos bei saugumo krizės tik sustiprino įsitikinimą, kad Rusija yra tik fiktyvus saugumo garantas. Dėl šių priežasčių Armėnija ėmė žvalgytis į Europą ir ši kryptis jau duoda apčiuopiamų rezultatų. Europos Parlamento tribūnoje mačiau Nikolą Pašinianą du kartus. Pirmąjį kartą, 2023 m. spalio 17 d., jo kalba buvo dar pakankamai atsargi – ES apibūdindavo kaip „gerą kaimynę“. O jau po metų, nedviprasmiškai dėstė glaudžios integracijos siekį. 2026 m. gegužės 5 d. Jerevane įvyko pirmasis ES ir Armėnijos aukščiausiojo lygio susitikimas – iš karto po Europos politinės bendrijos susitikimo, vykusio gegužės 4-ąją. Priimta bendra deklaracija įtvirtino pastarųjų metų pasiekimus ir patvirtino ES įsipareigojimą toliau gilinti santykius. Šis susitikimas yra spartaus suartėjimo kulminacija, grindžiama visapusiška ir sustiprinta partneryste.

Kitoje partijų spektro pusėje – du oponentai, mirguliuojantys ryškiais Kremliaus atspalviais. 29 mandatus parlamente išsikovojo aljansas „Stipri Armėnija“, įkurtas Rusijos ir Armėnijos milijardieriaus Samvelio Karapetiano – verslininko, praturtėjusio Rusijos dujų pramonėje ir nekilnojamojo turto sektoriuje. 2018 m. jis pateko į JAV Iždo departamento vadinamąjį „Putino sąrašą“, kuriame įvardijami aukšto rango politikai ir oligarchai, įgiję įtaką Putino valdymo metais. Partija siekia plėtoti verslo ryšius su Rusija ir kaltina Pašinianą esą tyčia ardant santykius su Maskva. Taip pat, 12 mandatų teko ir blokui „Armėnija“, kuriam vadovauja buvęs šalies prezidentas Robertas Kočarianas. 2019 m. jis stojo prieš teismą, kaltinamas konstitucinės tvarkos ardymu po 2008-ųjų rinkimų, per kuriuos protestuose žuvo dešimt žmonių. Daugelį metų laikęsis nuošalyje, į aktyvią politiką jis sugrįžo po 2020-ųjų Kalnų Karabacho karo. Blokas laikosi konservatyvios, Maskvai iš esmės palankios linijos ir nuosekliai atakuoja vyriausybę dėl Kalnų Karabacho ir taikos proceso. Kočarianas siūlo alternatyvą – Rusiją, JAV, Kiniją ir Prancūziją įtraukti kaip garantus į tai, ką jis vadina „garantuota taika“.

Rinkimai nebuvo lengvi ir kelias po jų išlieka toli gražu ne paprastas. Kampanijos metu Rusija visais įmanomais būdais stengėsi suvaržyti armėnų laisvą apsisprendimą. Dezinformacijos kampanija prieš šiuos rinkimus tapo viena didžiausių valstybės remiamų informacinių operacijų šiuolaikinėje Europos istorijoje -antra pagal mastą po Rusijos operacijų, nukreiptų prieš 2025 m. Moldovos parlamento rinkimus. Suklastotas turinys buvo taikytas tiesiogiai į N. Pašinianą. Melagingi teiginiai skelbė, kad jis įsigijo prabangaus nekilnojamojo turto Kanadoje ir Prancūzijoje, kad jis yra susijęs su narkotikų ir žmogaus organų prekyba, esą jam diagnozuotas ŽIV arba agresyvi vėžio forma. Dirbtinio intelekto sugeneruotas vaizdo įrašas su suklastotu „Euronews“ logotipu, tvirtinęs, kad ministrui pirmininkui liko gyventi vos kelerius metus, surinko daugiau nei 200 000 peržiūrų iki tol, kol pagaliau buvo paneigtas. Netrūko ir klasikinės Rusijos retorikos – ES integracijos kelias vaizduotas kaip egzistencinė grėsmė Armėnijos suverenitetui. Tačiau tai tik dalis paveikslo. Vakarų žvalgybos šaltiniai, pranešė, kad Rusijos valdžia svarstė galimybę organizuotai pervežti dešimtis tūkstančių Rusijoje gyvenančių Armėnijos piliečių atgal į šalį, kad šie balsuotų prieš Pašinianą. Informacinį spaudimą lydėjo ir ekonominis, nes Rusija įvedė draudimus Armėnijos eksportui. ES reagavo greitai, be kita ko, – parengdama daugiau nei 50 mln. eurų skubios paramos paketą eksportuotojams, nukentėjusiems nuo Rusijos apribojimų.

Armėnijos šių dienų geopolitika neatsiejama nuo jos istorijos, todėl, norint kalbėti apie tolimesnius žingsnius, reikia atsigręžti į regiono praeitį. Osmanų imperijos vykdyti masiniai armėnų žudymai, priverstinės deportacijos ir sisteminis jų naikinimas – tai, ką Armėnija, Prancūzija, Jungtinės Valstijos ir dešimtys kitų valstybių pripažįsta genocidu, paliko neišdildomą pėdsaką ne tik istorijos knygose, bet ir valstybių santykiuose. Turkijos atsisakymas šiuos įvykius pripažinti armėnų yra suvokiamas ne kaip akademinis ginčas, o kaip nuolatinis armėnų tapatybės niekinimas. Trumpas diplomatinių ryšių tarp Turkijos ir Armėnijos atšilimas po Sovietų Sąjungos žlugimo baigėsi prasidėjus Azerbaidžano ir Armėnijos karui. Kaimynių sausumos siena uždaryta nuo 1993 metų, kai Turkija ją užvėrė solidarizuodamasi su Azerbaidžanu per pirmąjį Kalnų Karabacho karą (Rusija tada parėmė armėnus). N. Pašinianas po rinkimų teigė, kad santykiai su Turkija pastaraisiais metais įgavo pagreitį ir teigiamai įvertino Turkijos sprendimą leisti Armėnijos kroviniams naudotis Karso-Akhalkalaki geležinkeliu. Šis maršrutas jungia Turkiją ir Gruziją ir suteikia Armėnijos eksportuotojams prieigą prie regioninių transporto tinklų, nepaisant uždarytos Armėnijos ir Turkijos sienos. Tai labiau simboliškas gestas, tačiau rinkimų rezultatus N.Pašinianas įvardijo kaip visuomenės mandatą tęsti šį kelią ir normalizuoti santykius su Turkija ir Azerbaidžanu bei plėtoti regioninį bendradarbiavimą.

Santykiuose su Azerbaidžanu neišspręstų klausimų dar gausu. Pašinianas vienoje iš savo kalbų pristatė konstitucijos reformą, dar vadinama „Ketvirtosios Respublikos“ pradžia, kuria siekiama išspręsti praeities režimų paliktus klausimus ir kartu įgyvendinti „realios Armėnijos“ sampratą. Be kita ko, ji turėjo pašalinti prieštaringą nuorodą į istorinį sprendimą dėl susijungimo su Kalnų Karabachu – sąlygą, kurią Azerbaidžanas laiko būtina taikos sutarties sudarymo prielaida. Prie to prisideda vadinamojo Zangezūro koridoriaus problema. Kalbama apie maždaug 40 kilometrų ruožą per pietų Armėniją, kuris sujungtų Azerbaidžano žemyninę dalį su Nachičevanės eksklavu. Baku šį projektą laiko strateginiu prioritetu, Jerevanas įžvelgia galimas grėsmes valstybės suverenitetui. Prie derybų stalo šiuo metu svarstomos kelios galimybės: nuo vadinamojo „Kaliningrado modelio“ (panašaus į rusų tranzitą per Lietuvą), kuriame tranzitas vyktų be pasienio patikrų, tačiau kelias išliktų armėniškas, iki abipusio kompromiso, suteikiančio abiem šalims laisvą judėjimą be jokio eksteritorialumo. Armėnijoje bet koks susitarimas dėl koridoriaus suvokiamas kaip potencialus pavojus valstybingumui ir sulaukia aštrios vidaus politinės kritikos. Azerbaidžane gi po karinės pergalės susiformavę lūkesčiai tokie, kad bet koks lankstumas gresia būti interpretuotas kaip silpnumas. Tokioje aplinkoje kompromisas reikalauja ne vien diplomatinės išminties, bet ir politinės drąsos – iš abiejų pusių. Tačiau dabar įsivyravo palyginti ramus šiandieninis laikotarpis – taika tarp Armėnijos ir Azerbaidžano suteikė atokvėpį, kokio regione nebuvo dešimtmečiais. Po ilgų karinių įtampų tai, kad nebeaidi šūviai, išlieka nedidelis, kad ir ne visaapimantis, tačiau tikras laimėjimas.

Dar praėjusią savaitę K. Kallas klausiau apie ES išorinius įrankius ir jų efektyvumą valdant krizes bei veikiant prevenciškai – tuomet kalbėjome apie Moldovą su viltimi, kad Armėnija taps dar vienu pavyzdžiu. Šiandien tas pavyzdys realus ir Armėnija parodė, kad manipuliacijos tautų valia nelaimi; Armėnija tvirtai žengia į proeuropietišką šeimą. Darbų liko daug ir atsikvėpti per anksti, tačiau tai, kad šis sprendimas buvo piliečių, o ne Kremliaus, jau yra reikšmingas rezultatas.

2026.06.03

Liudas Mažylis. Nauja Europos oro erdvės saugumo realybė

Nauji incidentai prie Europos Sąjungos rytinės sienos vis aiškiau rodo, kad oro erdvės saugumas jau nebėra vien karinių lėktuvų ar balistinių raketų klausimas. Lietuvoje jau nuo 2023 m. fiksuojami iš Baltarusijos atskriejantys oro balionai, trikdantys civilinę aviaciją ir Vilniaus oro uosto darbą. Tai galima vertinti kaip Rusijos ir Baltarusijos hibridinį spaudimą. Lietuvai 2025 m. gruodį paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, Europos Komisija taip pat patvirtino, kad tokie incidentai yra hibridinio spaudimo išraiška. Tai – nauja Europos oro erdvės saugumo realybė.

Tuo pat metu dronų grėsmė, už kurią pirmiausia atsakinga Rusija, tampa dar rimtesnė, o nuo jos iš esmės kenčia visas rytinis NATO flangas. Pavyzdžiui, gegužės 29 d. Rusijos dronas, atakavęs Ukrainą, nukrito Rumunijos Galați mieste, pataikė į gyvenamąjį pastatą ir sužeidė du žmones. Rumunija patvirtino, kad tai buvo rusiškas „Geran-2“ tipo dronas. Tai – realūs incidentai, vykstantys Europos Sąjungos ir NATO teritorijoje. Lietuva šiuo atveju nėra išimtis. Po neautorizuotų dronų įskridimų į Lietuvos oro erdvę Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, atvykusi į Vilnių, pabrėžė, kad grėsmė vienai valstybei narei yra grėsmė visai Sąjungai. Ji taip pat nurodė, kad ES investuoja į antidronų pajėgumus, pažangią oro gynybą ir kritinės infrastruktūros apsaugą, o Baltijos valstybėms per SAFE programą numatyta papildoma 12 mlrd. eurų suma. Tai svarbi politinė žinia, kuria Baltijos oro erdvės saugumas įvardijamas ne kaip regioninė, o kaip europinė problema.

Manau, kad šioje situacijoje svarbiausia nepasiklysti aiškinantis vien konkretaus objekto kilmę. Veikiausiai tai – Rusijos elektroninės kovos priemonių paveiktos navigacijos pasekmė, galbūt – sąmoningas trečiųjų šalių testavimas. Nuo to fakto esmė nesikeičia: neautorizuoti skraidantys objektai pasiekia Europos Sąjungos teritoriją. Tai reiškia riziką civilinei aviacijai, gyventojams, energetikos infrastruktūrai, kariniams objektams ir valstybių sienų apsaugai. Europos Sąjunga šiuo metu jau turi veikiančių instrumentų. 2026 m. vasarį Europos Komisija pristatė Dronų ir antidronų saugumo veiksmų planą. Juo siekiama stiprinti valstybių narių pasirengimą, gerinti dronų aptikimo pajėgumus, koordinuoti atsaką ir stiprinti Europos gynybinę parengtį. Plane taip pat numatyta glaudžiau susieti valdžios institucijas, pramonę ir inovacijų sektorių. Tai teisinga kryptis, tačiau dabar svarbiausia, kad dokumentų nuostatos virstų realiais pajėgumais pasienyje.

Vienu iš pagrindinių projektų turėtų tapti vadinamoji Europos dronų gynybos iniciatyva ir Rytinio flango stebėsenos sistema. Komisijos dokumentuose numatoma, kad ši sistema apimtų oro gynybą, antidronų technologijas, sausumos ir jūrų saugumą, situacinį matomumą, elektroninę kovą ir operacinį koordinavimą. Ji turėtų veikti glaudžiai derinant veiksmus su NATO struktūromis. Tai ypač aktualu Baltijos šalims, Lenkijai, Rumunijai ir visam rytiniam ES pakraščiui. Tačiau ne visada prasminga naudoti brangias raketas. Ukraina jau beveik ketverius metus kasdien gyvena dronų karo sąlygomis. Ukrainiečiai įvaldė greitus, mobilius, pigius ir technologiškai lanksčius sprendimus: nuo elektroninės kovos priemonių iki mobilių stebėjimo grupių, nuo masinės dronų gamybos iki nuolatinio programinės įrangos atnaujinimo. Tokia – kintanti – yra šių dienų realybė.

Europos Komisija, pristatydama ES ir Ukrainos dronų aljansą, pati pripažįsta, kad stipresni Europos dronų ir antidronų pajėgumai turi būti kuriami remiantis Ukrainos patirtimi – jungiant mokslinius tyrimus, gamybą, inovacijas ir didinant apimtis. Tai labai svarbu, nes Ukraina šiandien yra ne tik paramos gavėja, bet ir Europos saugumo inovatorė. Todėl, jei Europoje kalbame apie dronų sieną, antidronų skydą ar oro erdvės apsaugą, sunkiai begalime apsieiti be Ukrainos ekspertų, gamintojų ir karių patirties. Kiekvienas Ukrainoje išbandytas sprendimas, galintis apsaugoti miestą, elektros pastotę ar oro uostą, turi būti vertinamas ir Europos Sąjungos valstybių narių kontekste. Verta paminėti, kad Europos Sąjunga jau kurį laiką yra numačiusi ir finansinių instrumentų gynybos srityje. Pavyzdžiui, SAFE programa numato iki 150 mlrd. eurų paskolų valstybėms narėms, kad jos galėtų sparčiai didinti gynybos investicijas per bendrus pirkimus. Tai galėtų apimti antidronų sistemas, radarus, jutiklius, elektroninės kovos priemones, mobilius reagavimo vienetus ir bendrą regioninę oro erdvės stebėseną.

Europos Parlamentas saugumo srityje taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Parlamente nuolat keliame klausimus dėl ES išorės sienų apsaugos, hibridinių grėsmių, kritinės infrastruktūros saugumo ir bendrų antidronų pajėgumų. Taip pat raginame Komisiją aiškiai įvardyti Europos dronų gynybos iniciatyvos, Rytinio flango stebėsenos, Europos oro gynybos skydo ir kosmoso gynybos skydo tikslus, valdymo modelį, terminus ir finansavimą. Tai ypač svarbu, nes pagal Europos gynybos parengties iki 2030 m. kelrodį numatyta, kad dar 2026 m. turi būti pradėti konkretūs pajėgumų projektai, o iki 2027 m. bendri gynybos pirkimai turėtų sudaryti 40 proc. visų pirkimų. Toks sprendimas turėtų palengvinti pavienių valstybių narių finansinę naštą. Jau priimtoje rezoliucijoje dėl dronų ir naujų karo sistemų Parlamentas aiškiai pabrėžė, kad Europa turi prisitaikyti prie šiandienos saugumo iššūkių, stiprinti dronų ir antidronų pajėgumus, investuoti į aptikimo, sekimo, elektroninės kovos ir neutralizavimo technologijas. Toliau laukia praktinis šių politinių nuostatų įgyvendinimas: diskusijos komitetuose, biudžeto prioritetų derinimas, Europos gynybos pramonės stiprinimo procesai ir galimos papildomos rezoliucijos dėl rytinio ES flango apsaugos.

Ypač svarbu, kad pagal Europos gynybos parengties iki 2030 m. kelrodį iki 2026 m. pabaigos numatyta pasiekti pirminius Europos dronų gynybos iniciatyvos ir Rytinio flango stebėsenos pajėgumus. Tai reiškia, kad dar šiemet turėtų paaiškėti, kaip bus kuriama bendra Europos dronų aptikimo ir neutralizavimo sistema, kaip ji bus derinama su oro gynyba, sienų apsauga, kosmoso technologijomis bei NATO pajėgumais. Akivaizdu, kad Rusija ir Baltarusijos režimas jau ne pirmus metus testuoja Europos atsparumo ribas. Skiriasi tik veikimo būdai. Kai kada tai daroma instrumentalizuojant migrantus, kitą kartą – oro balionais, trečią – dronais, ketvirtą – dezinformacija. Mūsų atsakas į tai turi būti kompleksiškas. Europos Sąjunga privalo saugoti savo oro erdvę ir į galimus incidentus privalo reaguoti proaktyviai. Šiandien oro erdvės saugumas prasideda ne tik nuo naikintuvų ar didelių priešlėktuvinės gynybos sistemų. Jis prasideda nuo gebėjimo laiku pastebėti mažą, pigų, bet pavojingą droną. O pastarųjų dienų įvykiai tik parodė, kad Europos Sąjungoje Baltijos šalių saugumas tikrai nėra periferinis klausimas – tai visos Europos saugumo klausimas.

2026.05.25

Liudas Mažylis. Ar Europa pajėgi apsiginti pati be JAV saugumo skėčio?

Europos saugumas šiandien yra testuojamas ne tik hibridiniais, bet ir tiesioginiais karo veiksmais Ukrainoje. Pripažįstant, kad Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą, energetinis šantažas, kibernetinės atakos ir nestabili saugumo aplinka verčia Europą iš naujo įvertinti savo pačios galimybes, vis dėlto NATO ir JAV indėlis į Europos saugumą išlieka esminis. Klausimas, ar Europos Sąjunga turėtų atsiriboti nuo JAV saugumo skėčio, apskritai neturėti kilti. Toks požiūris būtų klaidingas ir net pavojingas. Kitas klausimas – ar Europa gali sustiprinti savo gynybinius pajėgumus taip, kad būtų pajėgi greičiau reaguoti į krizes, labiau remtis savo pramone, užtikrinti paramos Ukrainai tęstinumą ir kartu tapti stipresne transatlantinio aljanso dalimi. Svarbu prisiminti, kad reikalavimai Europos valstybėms daugiau prisidėti prie NATO gynybos nėra naujas reiškinys. Tai neatsirado vien su Donaldo Trumpo administracija, nors būtent ji šį klausimą iškėlė garsiausiai. Dar Šaltojo karo pabaigoje ir po jo JAV administracijos nuolat kėlė vadinamojo naštos pasidalijimo klausimą. 1980-aisiais Jungtinės Valstijos net turėjo specialų atstovą NATO naštos pasidalijimo klausimams, o JAV Kongresas ir Pentagonas rengė metines ataskaitas apie sąjungininkų indėlį į bendrą gynybą. Todėl amerikiečių raginimas Europai daugiau investuoti į savo saugumą yra sena transatlantinių santykių tema, tik šiandien ji skamba kur kas rimčiau dėl Rusijos karo prieš Ukrainą. Taip pat ir Baracko Obamos administracija kalbėjo apie būtinybę europiečiams prisiimti didesnę atsakomybę. 2011 m. Libijoje vykusioje karinėje operacijoje, JAV sulaukė pagalbos iš Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir kitų Europos valstybių. NATO duomenimis, operacija Libijoje truko septynis mėnesius, apėmė veiksmus jūroje ir ore, o jos tikslas buvo apsaugoti civilius pagal JT mandatą.

Todėl dabartinė diskusija neturėtų būti suprantama kaip abejonė pačiu NATO aljansu. NATO yra abipusiai naudinga sąjunga. Europa po Antrojo pasaulinio karo gavo saugumo garantijas, kurios leido kurti gerovės valstybes, demokratines institucijas ir bendrąją rinką. Jungtinės Valstijos savo ruožtu gavo stabilų, demokratišką ir ekonomiškai stiprų partnerių bloką, karinį buvimą strategiškai svarbiame žemyne ir sąjungininkus, kurie ne kartą prisidėjo tada, kai pagalbos reikėjo pačioms Jungtinėms Valstijoms. Ryškiausias pavyzdys – 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro išpuoliai. Vienintelį kartą NATO istorijoje buvo aktyvuotas 5-asis straipsnis, ir tai padaryta, kai to prireikė Jungtinėms Amerikos Valstijoms. NATO sąjungininkai tada pripažino, kad išpuolis prieš JAV yra išpuolis prieš visą Aljansą. Po to sekė realūs veiksmai: NATO sąjungininkai prisidėjo prie oro erdvės stebėjimo virš JAV, kovos su terorizmu operacijų Viduržemio jūroje ir ilgametės misijos Afganistane. Afganistanas tapo bene rimčiausiu pavyzdžiu, įrodančiu, kad Europa yra aktyvi NATO dalyvė. Beveik 20 metų NATO sąjungininkai ir partneriai buvo dislokuoti Afganistane pagal JT Saugumo Tarybos mandatą. Tai buvo ne Europos karas siaurąja prasme, bet Europos valstybės prisiėmė politinę ir karinę atsakomybę. Dalyvavo britai, vokiečiai, prancūzai, italai, lenkai, lietuviai ir daugelis kitų. Lietuva taip pat siuntė karius ir civilius specialistus, prisidėjo prie mokymo, logistikos ir saugumo užduočių. Taip pat negalima pamiršti Balkanų. NATO nuo 1999 m. vadovauja KFOR taikos palaikymo misijai Kosove, kurios tikslas – palaikyti saugią aplinką ir stabilumą regione. Tai europinis saugumo klausimas, bet kartu ir transatlantinio veikimo pavyzdys: JAV ir Europos sąjungininkai kartu užtikrino, kad po žiauraus karo Balkanuose vėl neatsinaujintų smurtas. Žinoma, Rusijos invazija į Ukrainą parodė, kad konvencinis karas Europoje nėra praeitis. Šaudmenų, oro gynybos, bepiločių sistemų, artilerijos, logistikos ir karinio mobilumo klausimai nėra techninės detalės. Tai yra išlikimo klausimai. O juk per pastaruosius porą metų Europos Sąjungoje vis dėlto įvyko rimtas lūžis. Europos Komisija ėmėsi kur kas aktyvesnio vaidmens gynybos pramonės ir bendrų pirkimų srityje. 2023 m. buvo priimtas Šaudmenų gamybos rėmimo aktas, kuriam numatyta daugiau kaip 500 mln. eurų ir kuriuo siekta didinti šaudmenų bei raketų gamybos pajėgumus Europoje. 2025 m. Komisija ir vyriausioji įgaliotinė pristatė Baltąją knygą dėl Europos gynybos pasirengimo iki 2030 m. ir „ReArm Europe“ / „Readiness 2030“ planą. Labai svarbus tapo ir SAFE instrumentas, kuris numato iki 150 mlrd. eurų ilgalaikių paskolų valstybėms narėms gynybos investicijoms. Šios lėšos skirtos didelio masto ir skubiems bendriems pirkimams, kad Europos gynybos pramonė galėtų tiekti tai, ko reikia dabar. Mes Europos Parlamente šiame procese taip pat atlikome svarbų vaidmenį: nuosekliai rėmėme karinę, finansinę ir politinę paramą Ukrainai, spaudėme dėl spartesnių sprendimų, kėlėme sankcijų efektyvumo, gynybos pramonės ir Europos atsparumo klausimus.

Ne kartą mūsų regione buvo svarstyti ir „B“, ir „C“ saugumo užtikrinimo scenarijai. Pastaruoju metu šios diskusijos įgauna vis konkretesnį politinį ir praktinį pagrindą. 2026 m. gegužės 7 d. Europos Parlamente buvo įsteigta Europos gynybos sąjungos grupė. Regime ir aktyvėjančias Europos Komisijos pastangas saugumo bei gynybos srityje. Regioninis aljansas „Nuo Helsinkio iki Kijevo“ taip pat vis labiau materializuojasi, ypač Lenkijai įsigyjant naikintuvus F-35. Pastarųjų dienų dronų atakų prieš Baltijos valstybes grėsmės dar labiau išryškino būtinybę koordinuoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos veiksmus, stiprinant atsparumą. Tikimasi, kad 2026 m. gegužės 26 d. į Lietuvą atvyksianti Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen taip pat prisidės prie bendro veiksmų koordinavimo. Taigi, tiek regioniniu, tiek ir Europos Sąjungos lygmeniu dėmesys skirtas saugumui yra akivaizdus.

Tačiau vis dar išlieka sričių, kuriose priklausomybė nuo JAV tebėra labai didelė: strateginė žvalgyba, oro gynyba, priešraketinė gynyba, branduolinis atgrasymas, strateginis transportas, kai kurios aukštųjų technologijų karinės sistemos. Reali užduotis yra per artimiausius metus sukurti tokią Europos gynybinę bazę, kuri leistų Europai prisiimti daug didesnę atsakomybės dalį, o JAV buvimą paverstų ne vieninteliu saugumo ramsčiu, bet stipriu bendros architektūros elementu. Mūsų regione, ypač Lietuvoje, NATO buvimas, JAV pajėgos ir transatlantinis įsipareigojimas yra egzistencinės reikšmės. Tačiau būtent todėl turime būti tarp tų, kurie Europoje ragina daugiau investuoti į gynybą, stiprinti rytinį flangą, plėsti karinį mobilumą, spartinti amunicijos gamybą ir užtikrinti ilgalaikę paramą Ukrainai. Todėl šiandien nereikėtų dramatizuoti klausimo, ar JAV pasitrauks iš Europos. JAV ir Europa yra pernelyg glaudžiai susijusios ekonomiškai, politiškai ir strategiškai. Transatlantinė sąjunga naudinga abiem pusėms. Tačiau būtų neatsakinga nematyti, kad JAV strateginis dėmesys vis labiau krypsta ir į Ramiojo vandenyno regioną, Kinijos iššūkį bei vidaus politinius prioritetus. Europa turi į tai reaguoti ne panika, o pasirengimu. Mano vertinimu Europa turi siekti būti pajėgi su JAV veikti kaip rimtesnė, stipresnė ir patikimesnė sąjungininkė. Tai reiškia daugiau atsakomybės, daugiau investicijų, daugiau gamybos, greitesnius sprendimus ir aiškų suvokimą, kad saugumas kainuoja.

2026.05.04

Liudas Mažylis. Ukraina: nepavargti

Karas Ukrainoje tęsiasi jau penktus metus, o kartu su juo ir mūsų pareiga tęsti paramą Ukrainai. Pasaulio geopolitinis paveikslas kinta sparčiai, šie pokyčiai pasiekia ir mūsų regiono politinį kraštovaizdį, o Ukraina ir toliau įrodinėja savo svarbą. 2026 m. balandžio mėn. Ukraina pasirašė susitarimą su Persijos įlankos šalimis dėl gynybos paramos mainais į iškastinį kurą. Ketverius metus kaupta karinė patirtis tampa strateginiu Ukrainos indėliu padedant atremti Irano dronų atakas, tokias pat, su kuriomis Ukraina kasdien susiduria Rusijos vykdomos agresijos metu.

O ką Europa?: Atrodėme vieningi, o iš tiesų tik po Vengrijoje įvykusio politinio lūžio aiškiai pajutome, kad parama Ukrainai ligi šiol buvo pakankamai ribota. Dabar randasi daugiau vilčių dėl vieningesnės paramos Ukrainai. Orbano era baigėsi, o su ja, tikimės, ir sisteminga blokada ES lygmeniu. Dabar niekas nebesustabdys 90 mlrd. eurų paskolos.

Deja, tuo pat metu tarptautinė kultūros ir sporto erdvė Rusijai vėl atveria duris – tiek Venecijos bienalėje, tiek žiemos parolimpinėse žaidynėse Rusija dalyvavo kaip lygiateisė narė. Tęsiantis ginkluotam konfliktui ir išvengiant atsakomybės už rusų padarytus nusikaltimus, teigiu, kad valstybės agresorės dalyvavimas šiose erdvėse prieštarauja šių renginių ir visos Europos vertybėms. Taip kalbėjau EP plenarinėje sesijoje. Šiame besikeičiančių aljansų ir politinių lūžių kontekste Europa turi išlaikyti aiškią kryptį ir neprarasti ryžto. Manau, kad diskursai dėl Ukrainos neturi apsiriboti aptakiomis frazėmis. Būtina struktūruota analizė.

Viena svarbiausių trajektorijų – Ukrainos artinimas iki pilnavertės ES narystės. 2025 m. lapkričio 4 d. Europos Komisija priėmė metinį plėtros paketą, kuriame įvertinta partnerių per pastaruosius dvylika mėnesių padaryta pažanga. Ukrainos rezultatai išties reikšmingi. Siekdamas atkreipti dėmesį į šiuos pasiekimus ir išryškinti, kur dar reikia sutelkti daugiau pastangų, šias mintis išdėsčiau ir pasiūlymuose Europos Parlamento ataskaitai dėl 2025 m. Komisijos ataskaitos apie Ukrainą. Nepaisant nesiliaujančios Rusijos agresijos, Ukraina tvirtai žengia Europos Sąjungos narystės link – tęsiamas politinis ir ekonominis dialogas su ES, suderinamumo su bendrąja užsienio ir saugumo politika lygis išlieka aukštas. Ukraina stiprina demokratines institucijas, vykdo teismų reformą ir kovoja su korupcija, ir visa tai esant precedento neturinčiam karo spaudimui. Svarbu nepamiršti, kad Ukraina vienu metu kruviname konflikte kovoja už savo išgyvenimą, bet ir įgyvendina sudėtingus teisėkūros bei institucinius pokyčius, kurių reikalauja ES stojimo procesas. Ukrainos Aukščiausioji Rada per visą karo laikotarpį toliau leido įstatymus, diskutavo ir palaikė ryšius su tarptautiniais partneriais – tai demokratinių institucijų atsparumo pavyzdys. Ukrainos narystė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) kovos su kyšininkavimu darbo grupėje, nors ir techninio pobūdžio žingsnis, yra politiškai reikšmingas signalas, kuris patvirtina tvirtą šalies įsipareigojimą tarptautiniams skaidrumo ir gero valdymo standartams. Ukrainos gynybos pramonė taip pat tapo gyvybiškai svarbiu Europos saugumo komponentu. Ukraina per 2025 m. pagamino nuo 2,5 iki 4 milijonų dronų ir siekia pagaminti maždaug 7 milijonus per 2026 m. Be to, jos karo lauke patikrintos inovacijos suteikia unikalių galimybių, kurios papildo ir stiprina Europos gynybos pramonės ekosistemą. Vis dėlto iššūkių išlieka – ir ne tik Ukrainai. Europos Sąjunga turi išlaikyti gebėjimą sutelkti dėmesį ten, kur jo labiausiai trūksta. Vis dar yra sričių, kurioms reikalingas aiškus prioritetų nustatymas, didesnis politinis dėmesys ir realus, o ne deklaratyvus palaikymas.

Viena iš sričių, kuriai ES politiniame diskurse vis dar trūksta dėmesio – sistemingas kultūros paveldo naikinimas. UNESCO duomenimis, iki 2026 m. balandžio 15 d. Ukrainoje sunaikinta ar pakenkta daugiau nei 500 kultūros objektų: religiniai paminklai, istorinės ir meninės reikšmės pastatai, muziejai, bibliotekos, archeologinės vietovės ir archyvai. Išpuolių mastas ir sistemiškumas leidžia teigti, kad tai nėra atsitiktiniai karo padariniai. Akivaizdu, kad tai Kremliaus strategija, nukreipta prieš ukrainiečių kultūrinę tapatybę ir istorinę atmintį. 2026 m. kovo mėnesio išpuolis prieš Lvivo istorinį centrą, UNESCO pasaulio paveldo sąrašo objektą, tėra vienas iš daugelio, tačiau atskleidžia bendrą tendenciją, kad paveldo naikinimas yra nuoseklus ir besitęsiantis procesas. Lygiagrečiai vyksta ir sistemingas kultūros vertybių grobimas iš okupuotų teritorijų, kurį ekspertai apibūdina kaip didžiausią tokio pobūdžio nusikaltimą Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo. Būtent todėl reikalingas teisėsaugos institucijų atsakas ir sustiprintas operatyvinis bendradarbiavimas su Ukraina dėl pavogtų vertybių sugrąžinimo ir kultūros paveldo apsaugos.

Dar vienas aktualus klausimas, į kurį atkreipiau dėmesį ir savo pasiūlymuose – Ukrainos energetikos infrastruktūros būklė. Rusija sąmoningai taikosi į civilinę infrastruktūrą ir pavojuje laiko branduolinius objektus, o tokių veiksmų keliama grėsmė peržengia Ukrainos sienas ir liečia jau visos Europos saugumą. Ypač tai pasakytina apie Zaporižios atominę elektrinę – didžiausią branduolinę jėgainę Europoje, kuri nuo 2022 m. kovo mėn. yra neteisėtai okupuota Rusijos. Per visą konflikto laikotarpį jėgainė patyrė dvylika visiškų išorinio maitinimo nutrūkimų. Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) padėtį ne kartą įvertino kaip itin pavojingą, o 2025-2026 m. ataskaitose rizika vertinama kaip padidėjusi, tiesiogiai siejant ją su tyčiniais ir sistemingais, agresyviais veiksmais nukreiptais prieš Ukrainos elektros tinklus. Branduolinis incidentas nepaisytų jokių karo fronto linijų, jo pasekmės pasiektų milijonus Europos piliečių, todėl svarbu ne tik pasmerkti tokius veiksmus, bet ir reikalauti realių atgrasymo ir atsakomybės priemonių. To ir reikalauju daugelyje savo kreipimųsi į EK. Atskiro dėmesio ES sankcijų sistemoje reikalauja ir civilinės infrastruktūros apsauga. 2026 m. sausio mėnesį Rusija beveik kasdien rengė išpuolius prieš Ukrainos energetikos infrastruktūrą. Šių išpuolių metu buvo sugadinti arba sunaikinti pagrindiniai energetikos komponentai mažiausiai 17 Ukrainos regionų. Konkretus pavyzdys – Kyjivas. Pakartotiniai smūgiai į dvi kombinuotąsias šilumos ir elektros jėgaines kiekvieną kartą sutrikdė centrinį šildymą beveik 6000 daugiabučių namų. Infrastruktūros apsauga – tai tik pirmas žingsnis. Sunaikintų gamybos pajėgumų, tinklo infrastruktūros ir šilumos sistemų atkūrimas yra būtina sąlyga tiek Ukrainos visuomenės atsparumui, tiek gyvybiškai svarbi dalis kasdieniam piliečių funkcionavimui. Tai kartu ir ilgalaikis viso Europos kontinento strateginis klausimas, nes modernizuota ir į Europos rinkas integruota Ukrainos energetikos sistema galėtų reikšmingai stiprinti ES energetinį saugumą.

Karo anatomija neapsiriboja vien teritorijomis ir infrastruktūra, giliausi randai visgi išlieka žmonių išgyvenimuose. Nuo 2022 m. vasario 24 d. užregistruota beveik 2600 išpuolių prieš Ukrainos sveikatos priežiūros sistemą. Daugiau nei 1380 išpuolių sugadino arba sunaikino ligonines ir klinikas, o mažiausiai 360 sveikatos priežiūros darbuotojų žuvo. Gilus ir ilgalaikis daromos žalos poveikis visuomenės sveikatai, net vertinant pagal bet kokį kitą istorinį standartą, yra išskirtinis. Apskaičiuota, kad iki 2025 m. pradžios dėl neteisėtų Rusijos karinių veiksmų buvo atlikta daugiau nei 100 000 amputacijų, o PSO duomenimis, humanitarinės pagalbos reikia maždaug 10,8 mln. žmonių, iš kurių 4,47 mln. reikia specializuotos sveikatos priežiūros pagalbos. Viena labiausiai pažeidžiamų ir skubaus dėmesio reikalaujančių demografinių grupių yra vaikai. Žala, padaryta šiai grupei, neturi precedento. Nuo 2022 m. vasario mėn. Ukrainoje žuvo arba buvo sužeista mažiausiai 3452 vaikai. Vien 2026 m. kovo mėn. Jungtinių Tautų žmogaus teisių stebėjimo misijos Ukrainoje duomenimis dėl nesiliaujančių išpuolių nukentėjo 89 vaikai. Ypač jautri ir specializuoto dėmesio reikalaujanti kategorija, tai Rusijos pagrobti vaikai. Priverstinis vaikų deportavimas reikalauja dvejopo atsako: teisinės atsakomybės kaltininkams ir veiksmingo, specialiai šioms aukoms pritaikyto pagalbos mechanizmo. JT nepriklausomos tarptautinės tyrimo komisijos Ukrainoje išvadomis daugiau nei 1200 vaikų iš penkių Ukrainos regionų patvirtinti kaip deportuoti arba perkelti, o praėjus ketveriems metams, 80 procentų vaikų, remiantis dokumentuotais atvejais, vis dar negrąžinti šeimoms. Akivaizdu, kad šie skaičiai nėra karo suirutės atvaizdas, o apgalvotos Rusijos politikos rezultatas. Net ir grįžę namo, pas artimuosius ir šeimas, šie vaikai deportacijos padarinius išgyvena ir toliau, žiauraus nusikaltimo pasekmės įžengus atgal į gimtuosius namus. Jų psichosocialiniai poreikiai grįžus yra išskirtiniai ir negali būti tenkinami vien standartinių pagalbos programų rėmuose, itin reikalinga tikslinė pagalba. UNICEF duomenys atskleidžia, kad 2026 m. humanitarinės pagalbos poreikiai tarp Ukrainos vaikų ir toliau auga – šiuo metu jos reikia virš 2,2 mln. jauniausiųjų Ukrainos gyventojų. Svarbu užtikrinti, kad fizinė reabilitacija, psichinė sveikata ir psichosocialinis atsigavimas taptų ne papildomu, o centriniu ilgalaikės pagalbos Ukrainai elementu.

Tęsiant apie ES veiksmus, dar viena būtina sąlyga – griežtos ir visapusiškos sankcijos. Tačiau jų efektyvumas priklauso ne vien nuo griežtumo, bet kartu ir nuo aprėpties bei gebėjimo užkirsti kelią jų apėjimui. Nuo 2022 m. Europos Sąjunga, glaudžiai koordinuodama veiksmus su Didžiojo septyneto partneriais, priėmė 20 sankcijų paketų prieš Rusiją. Nors sankcijos apsunkino Rusijos karinius veiksmus, bet vis išlieka ir sisteminių spragų. Naujausias 20-tasis sankcijų paketas, priimtas 2026 m. balandžio mėn. išsiskiria tuo, kad pirmą kartą aktyvuotas „kovos su apėjimu“ mechanizmas. Taip pat išplečiamos priemonės nukreiptos prieš finansines paslaugas (įskaitant ir kriptovaliutas), prekybą ir žiniasklaidos propagandą, taip pat apimamos papildomos ES ūkio subjektų apsaugos priemonės. Rusijos šešėlinis laivynas – vienas iškalbingiausių pavyzdžių, atskleidžiančių, kur sankcijų aprėptis buvo nepakankama. Šį aspektą pabrėžiau ir savo pasiūlymuose Europos Parlamentui, ir tai – nebe pirmą kartą. Daugiau nei 1100 senstančių laivų, veikiančių už tarptautinių reguliavimo sistemų ribų, perveža 65-70 proc. Rusijos jūrų naftos eksporto ir kasmet generuoja milijardus pajamų Kremliaus karo mašinai. Šie prastai prižiūrimi laivai ne tik išvengia sankcijų, tačiau kelia vis didėjančią grėsmę jūrų saugumui ir ekologijai, taip pat ir Baltijos jūroje. Šią spragą iš dalies siekiama užpildyti ir 20-uoju sankcijų paketu, kuriame numatytas tolimesnis Rusijos naftos eksporto pajamų mažinimas, į sąrašus įtraukiant papildomus šešėlinio laivyno subjektus, įskaitant veikiančius trečiosiose šalyse – jūrų draudimo bendrovę ir 46 papildomus laivus. Su šiais papildymais ES sąrašuose šiuo metu yra iš viso 632 Rusijos šešėlinio laivyno laivai, kuriems taikomas draudimas įplaukti į uostus ir gauti paslaugas.

Finansinių priemonių srityje taip pat atsirado lauktų pokyčių. Europos Sąjunga atsisakė kovoti su pavienėmis platformomis ir įvedė sektorinį draudimą visoms Rusijoje registruotoms kriptovaliutų paslaugoms. Draudžiama vykdyti mainus su bet kuriuo Rusijos kriptovaliutų turto paslaugų teikėju, taip pat su decentralizuotomis platformomis, naudojamomis sankcijoms apeiti. Papildomai taikinyje atsiduria dvi priemonės, kurias Maskva naudojo kaip išėjimą iš finansinių spąstų: RUBx, rubliu pagrįsta kriptovaliuta, ir skaitmeninis rublis, Rusijos centrinio banko kuriama skaitmeninė valiuta, tiesiogiai skirta sankcijų apėjimo galimybėms išplėsti. Kaip ir minėta, aktyvuojamas „kovos su apėjimu“ mechanizmas. Siunčiamas aiškus signalas, kad Europos Sąjunga nebetoleruos situacijų, kai trečiosios šalys tampa sistemingu sankcijų apėjimo koridoriumi. Pavyzdžiui, tokia kryptis – Kirgizija, per kurią į Rusiją patenka ES kilmės staklės ir telekomunikacijų įranga, naudojama dronų bei raketų gamybai. Šios prekės leidžia Rusijai išlaikyti karinį pajėgumą ir tęst agresiją prieš Ukrainą. 20-ajame sankcijų pakete numatytos priemonės ir kovai su propaganda. Naujomis priemonėmis taikomasi į veidrodines svetaines – skaitmeninius kanalus, kuriais sankcionuotos propagandinės žiniasklaidos priemonės, tokios kaip „Russia Today“ ar „Sputnik“, tęsia veiklą, apeidamos transliavimo draudimą. Šių svetainių ir domenų turinys ES bus uždraustas, o pats mechanizmas leis greičiau blokuoti arba uždaryti kanalus, veikiančius kaip oficialių propagandos priemonių klonai ar tarpininkai. Sankcijų mastas ir specifika neišvengiamai sukuria įgyvendinimo iššūkių, todėl spragų šalinimas nėra vienkartinis uždavinys, o nuolatinis prioritetas.

Sankcijos pačios savaime nėra karo pabaigos instrumentas – jos negali nei užbaigti karo, nei per naktį pakeisti politinės realybės, tačiau tai ir nėra jų paskirtis. Nuosekliai taikomos, jos gali sistemingai mažinti Rusijos gebėjimą finansuoti ir aprūpinti karo mašiną ilgus metus. Todėl, kalbant sporto terminais, į sankcijas reikia žvelgti ne per sprinto, bet per maratono logiką. Turi būti kuriamas ne momentinis spaudimas, o nuolatinis, kuris sistemingai ardytų Rusijos ekonominę erdvę, technologijų ir inovacijų bazę, jėgos demonstravimą. Šis procesas įmanomas tik tada, kai sankcijas taikančios valstybės išlaiko politinį vieningumą, kartu integruojant karinę paramą Ukrainai ir platesnę atgrasymo bei gynybos politiką. Prioritetas, siekiant užtikrinti sankcijų efektyvumą – tvarus bendradarbiavimas su partneriais, žvalgybos duomenų telkimas ir užtikrinimas, kad sankcijos nėra apeinamos. Lygiagrečiai būtinos ir antrinės sankcijos bei kitos priemonės, prieš subjektus ir įstaigas, kurios pakartotinai lengvina sankcijų vengimą Rusijai. Būtina užtikrinti, kad sankcijų sistema būtų reguliariai pildoma ir peržiūrima, ieškoti teisinių mechanizmų, kuriais būtų galima užtikrinti efektyvų jų įgyvendinimą.

Gautas ir dar vienas reikšmingas paramos Ukrainai signalas. Po ilgų ir sunkių derybų, kuriose Vengrija ir Slovakija, anksčiau blokavusios finansinį paketą, atšaukė savo veto. Tai įvyko tik po to, kai buvo atnaujintas naftos tiekimas per „Družba“ naftotiekį, apgadintą per Rusijos atakas šių metų pradžioje. Europos Vadovų Taryba dėl 90 mlrd. paskolos susitarė dar 2025 m. gruodį, numatydama, kad Ukraina pradės ją grąžinti tik tada, kai Rusija sumokės karo reparacijas. Tai buvo kompromisas, priimtas tuomet, kai ES valstybės narės nesugebėjo susitarti dėl įšaldyto Rusijos turto konfiskavimo. 2026 m. vasarį Europos Parlamentas pagal skubos procedūrą, priėmė paramos paketui užbaigti reikalingus teisės aktus, siekiant užtikrinti greitą pagalbos Ukrainai suteikimą. Iš 90 mlrd. eurų: 60 mlrd. skiriama gynybinių pramoninių pajėgumų rėmimui, o 30 mlrd. – makrofinansinei pagalbai.

Parama Ukrainai negali baigtis su lig paskutiniais šūviais. Taika be atsakomybės – tai ne taika. Būtina užtikrinti, kad visa karo metu padaryta žala būtų visiškai atlyginta. 2026 m. balandžio mėn. Strasbūro plenarinėje sesijoje buvo svarstomas esminis klausimas dėl dar vienos institucijos įsteigimo. Tai – Tarptautinės žalos atlyginimo komisija Ukrainai. Reikėjo išankstinio Europos Parlamento pritarimo, ir balsavimas dėl šio teisės akto buvo inicijuotas skubos tvarka. Juk 2023 m. gegužės mėn. Europos Taryba, dalyvaujant Europos Sąjungai, įsteigė žalos registrą – pirmąjį atsakomybės už padarytą žalą mechanizmo institucinį elementą. O tos komisijos įsteigimas yra kitas būtinas sistemos elementas – jis užtikrins, kad atsakomybės mechanizmas veiktų ne fragmentiškai, o kaip vientisa ir funkcionuojanti visuma. Europos Sąjunga tvirtai laikosi pozicijos, kad Rusija privalės atsakyti už kiekvieną tarptautinės teisės pažeidimą, padarytą prieš Ukrainą, ir atlyginti visą padarytą žalą.

Tai, kas išdėstyta šioje apžvalgoje, yra daugiau nei tik politinė retorika. Įsipareigojimai ir jų įgyvendinimas yra Europos Sąjungos rankose. Solidarumas su Ukraina negali apsiriboti vien gestais. Turime ryžtingai įgyvendinti savo politinę valią, nuolat tvirtinti, kad Europa nepamiršo, nepavargo ir neatsitrauks nuo Ukrainos. Ukrainos europinė ateitis nėra vien skambus pažadas, tai kryptis, kurios įsipareigojame laikytis.

2026.04.30

Liudas Mažylis. Černobylis po 40 metų: ko neišmoko Rusija

2026 m. balandžio 26-oji pažymėjo jau keturiasdešimtąsias Černobylio tragedijos metinės. Atrodytų, per tiek laiko žmonija turėjo išmokti labai paprastą pamoką: branduolinė sauga nėra geopolitinio šantažo, nei karo žaidimų objektas. Tačiau šiandien, kai Ukrainoje jau penktus metus tęsiasi Rusijos pradėtas plataus masto karas, Černobylis nebėra vien istorinė atmintis.

Černobylio tragedija buvo ne tik technologinė ar inžinerinė nesėkmė. Tai buvo sovietinės sistemos nusikaltimas – melas, slėpimas, abejingumas žmogaus gyvybei. Kaip ir tada, taip ir dabar Maskvai pirmiausia rūpi tik imperinis interesas. Šiandien šis interesas vėl labai aiškiai matomas Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d., pirmąją plataus masto invazijos dieną, Rusijos pajėgos užėmė Černobylio zoną. Daugiau kaip 200 elektrinės darbuotojų ir 169 Ukrainos nacionalinės gvardijos kariai atsidūrė Rusijos karių kontrolėje. Darbuotojai buvo priversti likti poste be normalios pamainų rotacijos, nors tokia rotacija yra elementari branduolinės saugos sąlyga. Rusai kasė apkasus Raudonajame miške, vienoje radioaktyviausių zonos vietų, judino užterštą gruntą, trikdė stebėsenos sistemas, ribojo darbuotojų ryšį su išoriniu pasauliu. O jau 2022 m. kovo 9 d. Černobylio elektrinė buvo netekusi išorinio elektros tiekimo. Ir lyg to dar būtų negana, 2025 m. vasario 14 d. dronas smogė į Černobylio Naująjį išorės gaubtą, kuris turėjo užtikrinti, kad 1986 m. katastrofos žaizda būtų bent technologiškai suvaldyta. TATENA vėliau patvirtino, kad smūgis pramušė didelę skylę konstrukcijos stoge, gaisrai ir rusenimas buvo gesinami kelias savaites, o žala buvo didelė. Kitaip tariant, keturis dešimtmečius po tragedijos Europa vėl turi rinkti pinigus tam, kad būtų taisoma tai, ką sugadino Rusijos karas.

Nuo 1991 m. ES finansavo daugiau kaip 1 mlrd. eurų vertės branduolinės saugos, saugumo ir radiacinės apsaugos veiklų Ukrainoje. Vien Naujojo saugaus gaubto statybai ES skyrė daugiau kaip 423 mln. eurų, o po 2025 m. smūgio dar 37 mln. eurų branduolinei saugai Ukrainoje ir skubiems gaubto taisymo darbams.

Tačiau šiandien tenka pripažinti, kad didžiausia branduolinė grėsmė Europoje vis dėlto yra Zaporižios atominė elektrinė. Nuo 2022 m. kovo pradžios ji yra užgrobta Rusijos pajėgų. Tai beprecedentis atvejis: veikianti branduolinė elektrinė tapo karinės okupacijos objektu. Jau anksčiau esu rašęs, kad Zaporižios AE yra teroristų rankose – ir, deja, ši formuluotė per šiuos metus tik dar labiau pasitvirtino. Pirmiausia – pats elektrinės užėmimas, darbuotojų pavertimas įkaitais, sisteminis spaudimas pasirašyti sutartis su Rosatom struktūromis. Vėliau atsirado vis daugiau liudijimų apie darbuotojų bauginimą, neteisėtus sulaikymus, kankinimus. Tuo pat metu elektrinė nuolat patiria karinių veiksmų keliamą riziką. TATENA 2024 m. balandžio 7 d. pranešė apie dronų smūgius Zaporižios AE teritorijoje – tai buvo tyčinis elektrinės puolimas nuo 2022 m. lapkričio. 2026 m. vasarį TATENA vėl įspėjo, kad Zaporižios AE veikia tik su viena likusia pagrindine išorinio elektros tiekimo linija, praradusi atsarginę liniją.

Mes Europos Parlamento 2025 m. rugsėjo rezoliucijoje labai aiškiai paraginome TATENA viešai ir nedviprasmiškai priešintis Rusijos planams atskirti Zaporižios AE nuo Ukrainos elektros tinklo ir integruoti ją į Rusijos energetikos sistemą. Parlamente taip pat raginome nedelsiant ir besąlygiškai išvesti visus Rusijos karius ir techniką iš Zaporižios AE bei iš kitų Ukrainos branduolinių objektų. Mano paties pozicija šiuo klausimu nesikeičia: branduolinė sauga yra Europos saugumo klausimas. Dar 2022 m. liepos mėnesį kreipiausi į Komisiją ir Tarybą dėl būtinybės imtis koordinuotų tarpinstitucinių veiksmų, siekiant demilitarizuoti Zaporižios AE ir grąžinti ją visiškai Ukrainos kontrolei. Apie tai esu nuosekliai rašęs ir kalbėjęs, nes branduolinio objekto užgrobimas nėra tik lokali Ukrainos problema – tai grėsmė visam žemynui. 2025 m. birželį Europos Komisiją raginau rimčiau įvertinti Rosatom vaidmenį ir siekti šią bendrovę bei jos padalinius Europoje skubiai įtraukti į ES sankcijų sąrašus. Juk Rosatom šiandien nėra vien „branduolinės energetikos įmonė“. Zaporižios atveju ji tapo okupacinės infrastruktūros dalimi. Žinoma, Europos Parlamentenuolatos raginame plėsti sankcijas ir į Rusijos branduolinį sektorių. O jeigu kalbame apie tikrą Europos strateginę autonomiją, negalime viena ranka remti Ukrainos, o kita ranka palikti pelno kanalus Rusijos valstybiniam branduoliniam milžinui. Branduolinės saugos klausimas turi būti siejamas su Ukrainos atsparumu, energetiniu saugumu, Rusijos atsakomybe, sankcijomis ir būsima Ukrainos naryste ES. Tai sveikintina.

O Černobylio tragedija prieš keturiasdešimt metų parodė, kas atsitinka, kai technologija atiduodama į neatsakingos sistemos rankas. Zaporižia šiandien rodo, kas atsitinka, kai branduolinė infrastruktūra atsiduria teroristinės valstybės rankose. O Astravas, kurį Lietuvoje puikiai pažįstame kaip Rusijos geopolitinį projektą Baltarusijoje, primena, kad branduolinė energetika tampa ne ekonomikos, o spaudimo įrankiu. Mano asmeninė pozicija dėl tokių objektų išlieka aiški: saugumas, visuomenės sveikata ir aplinkos apsauga negali būti nei derybų moneta, nei Kremliaus geopolitikos priedas. Todėl, minėdami Černobylį, turime kalbėti ne vien apie praeitį. Turime kalbėti apie šiandienos Rusijos atsakomybę. Apie pagrobtus darbuotojus ir karius. Europos Parlamente akcentuojame, kad teisinga ir ilgalaikė taika įmanoma tik tada, kai deportuoti vaikai, neteisėtai sulaikyti civiliai ir karo belaisviai bus sugrąžinti šeimoms, o atsakingi asmenys patraukti atsakomybėn. Žinoma, tam reikia dar daugiau politinės valios, sankcijų ir teisinės atsakomybės. Ir kol Rusija laikys užgrobusi Ukrainos branduolinius objektus, tol negalėsime sakyti, kad Černobylio pamokas jau išmokome.

2026.04.16

Liudas Mažylis. Vengrija po Orbano

2026 m. balandžio 12 d. Vengrija nubalsavo ne tik už naują valdžią. Ji nubalsavo prieš konkretų asmenį – Viktorą Orbaną, kuris ilgai atrodė beveik neįveikiamas. Peterio Magyaro vedama „Tisza“ laimėjo triuškinamai, iškovodama 138 vietas iš 199 ir konstitucinę dviejų trečdalių daugumą. Tai rinkimai pasižymėję rekordiniu aktyvumu. Vengrai pagaliau atsikratė „absenteizmo stigmos“, apie kurią esu rašęs dar 2003-aisias, kai rekordiškai žemas rinkėjų dalyvavimas Vengrijos euro-integraciniame referendume pasiuntė nerimo signalą ir Lietuvai: o gal ir lietuviai balsuoti nesusirinks?.. O 2026-ųjų pagrindinė žinia – Viktoro Orbano epocha baigėsi. Vengrų tautos masiškai pareikšta valia aiški: reikia permainų.

Norint suprasti ateities perspektyvas, verta retrospektyviai prisiminti iš kur atsirado Orbano Fidesz. Iš pradžių tai buvo visai kitokia politinė jėga, negu šiandieninė. Partija susikūrė 1988-aisiais kaip antikomunistinė jaunųjų demokratų jėga, kalbėjusi apie rinkos ekonomiką ir Europos integraciją. Toks jos veidas ne vienam Lietuvoje anuomet galėjo atrodyti beveik idealiu variantu: viena, sutelkta, drausminga, nesuskylanti dešiniojo centro jėga, kai mūsų Lietuvos Sąjūdis ilgainiui išsiskirstė į kelias politines partijas. Tačiau Orbano projektas ilgainiui virto centralizuota valdžios mašina, kuri pati ėmė skaldyti valstybę į lojaliuosius ir nepatogiuosius. Todėl istorinė paralelė įdomi būtent tuo, kad pradžia buvo panaši, o politinė raida – beveik priešinga: Lietuvoje politinė sistema dinamiškai vystėsi į demokratinę valstybę, o Vengrijoje iš antikomunistinio jaunimo maišto ilgainiui išsirutuliojo valdžios monopolį kuriantis režimas. Vengrijos autokratizacija buvo lipdoma nuosekliai, ypač po 2010 m., kai Orbano Fidesz gavo konstitucinę daugumą ir ėmė perrašinėti pačias žaidimo taisykles. Per tuos metus valdžia pertvarkė konstitucinę sistemą, sustiprino politinę įtaką teismams ir kitoms nepriklausomoms institucijoms, per lojalių verslo grupių tinklą užvaldė didelę žiniasklaidos dalį, susiaurino erdvę universitetams, nevyriausybinėms organizacijoms ir kritiškiems balsams, o rinkimų sistema vis labiau ėmė veikti valdančiųjų naudai. Nacionalinę Asamblėją sudaro 199 nariai: 106 skiriami vienmandatėse apygardose paprastos daugumos principu, o tik 93 – pagal nacionalinius partijų sąrašus, taigi net ir santykinai nedidelė persvara apygardose gali virsti labai didele persvara Parlamente. Orbanui sistema buvo naudinga ir todėl, kad po Fidesz valdymo reformų buvo keliami barjerai mažesniems konkurentams: norint patekti į nacionalinį proporcinį varžymąsi, nuo 2020 m. reikėjo vienu metu iškelti bent 71 kandidatą mažiausiai 14-oje apskričių ir Budapešte, o tai akivaizdžiai lengviau didelėms, gerai organizuotoms partijoms. Įtvirtinta ir daugiau specifinių elektorinių nuostatų, patogių Fidesz. Tačiau šį kartą tai negelbėjo.

Orbanas mėgino paversti rinkimus referendumu „karas ar taika“, nuosekliai perstumdamas kaltės ir grėsmės centrą nuo Rusijos į Ukrainą. Sausį jis paleido vadinamąją nacionalinę peticiją prieš ES finansavimą Ukrainai, vasarį–kovą Budapeštą užtvindė plakatai, negatyviai vaizduojantys Volodymyrą Zelenskį, Ursulą von der Leyen ir netgi mano frakcijos lyderį EP Manfredą Weberį. Rinkimų akivaizdoje jis sąmoningai kaitino antiukrainietiškas nuotaikas. Tuo tarpu Peteris Magyaras turėjo kitokių naratyvų. „Tisza“ – yra centro dešinės, proeuropinis, antikorupcinis projektas, labiau priminęs pilietinį judėjimą nei klasikinę politinę partiją. Jo ideologinės nuostatos netgi nebuvo aiškiai išsakytos. Rinkimų kampanijos stilistika radikaliai skyrėsi nuo įprastos vengrams. Pavyzdžiui, Magyaras po pergalės sakėsi per dvejus metus aplankęs 700 miestų ir kaimų, žygiavo į Rumuniją telkti ten gyvenančių vengrų balsų (nenuostabu, kad savo veiklą EP, – o mes EP esame toje pačioje frakcijoje, – jis beveik visiškai apleido…). Taigi jo kampanijos esminė formulė – ne abstrakti programa, o gyvas dalyvavimas, fizinis buvimas aikštėse (Orbano šalininkai ironizavo: atvyko Magyaras, pasiūlė šutintų kopūstų, – ne, taip pigiai aš savo balso neparduosiu!). Dar vienas simbolinis akcentas: po pergalės Magyaras paskelbė stabdysiantis valstybinio transliuotojo naujienų laidas, kol bus užtikrintas nešališkumas. Kitaip tariant, Vengrijoje laimėjo valdžia, kuriai jau nebereikia paklusnaus nacionalinio transliuotojo!

Kita dalis rinkimų dramos – ekonomika ir įšaldytos ES lėšos. Nuo 2022 m. gruodžio 12 d. ES Taryba pagal teisės viršenybės sąlygiškumo mechanizmą nusprendė sustabdyti apie 6,3 mlrd. eurų Vengrijai skirtų sanglaudos įsipareigojimų, nes nustatė rimtas problemas viešuosiuose pirkimuose, prokuratūros veiksmingume ir kovos su korupcija sistemoje, įskaitant interesų konfliktus vadinamuosiuose viešojo intereso fonduose. Tų pačių metų gruodžio 22 d. Komisija pareiškė sulaikanti visus 22 mlrd. eurų sanglaudos fondų pinigų, kol bus įvykdytos sąlygos, susijusios su teismų nepriklausomybe, akademine laisve ir prieglobsčio sistema. Per tai 2026 m. balandį susidarė jau apie 17–18 mlrd. eurų įšaldytų lėšų. Neminint SAFE fondo finansų. Tai niekaip negalėjo prisidėti prie Vengrijos ekonomikos, veikiau atvirkščiai. Įšaldyti ES pinigai smogė investicijoms ir sustiprino neapibrėžtumą. O ekonomikos problemų nemažai: silpna pramonė, vangus eksportas, priklausomybė nuo išorės paklausos, ypač Vokietijos. Tad susideda viskas: silpnas produktyvumas, politinė korupcija, iškreipta investicinė aplinka. O čia laikas paminėti rusiškąją „energetinę adatą“. Vien 2024 m. Rusija tiekė 74 proc. Vengrijos iškastinių dujų importo ir 48 proc. naftos bei naftos produktų. Taip pat, Rusija vis dar tebevysto branduolinį projektą netoli Budapešto. Gi Lietuva savo energetikos politikoje pasirinko radikaliai priešingą kelią: dar 2014 m. Klaipėdos SGD terminalas nutraukė „Gazprom“ monopoliją, 2022 m. balandį Lietuva visiškai sustabdė rusiškų dujų importą vidaus poreikiams, o 2025 m. vasarį kartu su Latvija ir Estija galutinai atsijungė nuo rusiškos elektros sistemos (sulaužė BRELL žiedą) ir sinchronizavosi su kontinentine Europa.

Toliau Vengrijoje, tikėtina, matysime ne revoliuciją per vieną dieną, o nelengvą ir tikriausiai netrumpai užtruksiantį valstybės atstatymą: tikėtina, kad naujoji Peterio Magyaro valdžia pirmiausia mėgins atblokuoti apie 17 mlrd. eurų įšaldytų ES lėšų, iš jų apie 10 mlrd. eurų turi ypač trumpą terminą – iki rugpjūčio pabaigos, todėl bus stengiamasi skubiai priimti antikorupcinius sprendimus, stiprinti teismų ir tyrimo institucijų nepriklausomumą, gražinti žiniasklaidos ir akademinę laisvę, o galbūt ir jungtis prie Europos prokuratūros. Būtent šios sritys dabar aiškiai įvardijamos kaip greičiausiai taisytinos. Žinoma net ir turėdamas stiprų mandatą Magyaras susidurs su Orbano paskirtų lojalistų tinklu institucijose ir viešajame sektoriuje, todėl laukia kova ne tik dėl įstatymų, bet ir dėl realios valstybės kontrolės. Santykiuose su Briuseliu greičiausiai baigsis demonstratyvus veto ir nuolatinio konflikto teatras, bet nebūtinai suliepsnos besąlyginė meilė: veikiau formuosis šaltesnis, pragmatiškesnis bendradarbiavimas, kuriame Budapeštas bandys susigrąžinti patikimumą.

Todėl galima tik apibendrinti: kadaise Vengrija atrodė kaip viena iš Vidurio Europos pažangos pirmūnių. Paskui ji tapo perspėjimu. Ar galima išardyti per keliolika metų sustatytą „neliberalią demokratiją“ ir atstatyti pilnai funkcionuojančią teisinę demokratinę valstybę? Vengrai savo balsais bent jau parodė, kad galima pradėti.

2026.04.08

Liudas Mažylis. (Ne)nauji Baltarusijos režimo darbeliai

Pastaruoju metu Baltarusijos režimas vėl bando siųsti dviprasmiškus signalus. Viena vertus, iš kalėjimų paleidžiama dalis politinių kalinių, tarsi būtų mėginama sudaryti įspūdį, kad Minske atsiranda daugiau lankstumo ar net atsargaus atšilimo ženklų. Kita vertus, tikroji padėtis lieka nepakitusi: represijos nesibaigia, politinių kalinių problema nėra sprendžiama iš esmės, o pats režimas ir toliau tvirtai laikosi Maskvos geopolitinėje, karinėje ir energetinėje orbitoje. Dar daugiau – būtent dabar vis aštriau ryškėja su Astravo atomine elektrine ir galimais naujais branduoliniais projektais susijusios grėsmės, kurios liečia ne tik Baltarusijos vidaus politiką, bet ir tiesioginį Lietuvos bei visos Europos saugumą. Tad keli pavieniai kalinių išlaisvinimai neturi užgožti esmės: režimas nekeičia savo prigimties, o jo keliamos grėsmės ne mažėja, bet plečiasi.

Pirmiausia svarbu aptarti Astravo atominę elektrinę ir platesnį energetinį kontekstą. Astravo AE kelią branduolinę grėsmę. Dar visai neseniai nutiko viešai nuskambėjęs Astravo AE incidentas 2025 m. liepos 17 d., kai antrasis blokas buvo atjungtas nuo tinklo dėl aušinimo sistemos signalo. Dar svarbiau tai, kad 2025 m. rugsėjo 26 d. Lukašenka viešai pareiškė, jog Baltarusija galėtų statyti dar vieną atominę elektrinę rytinėje šalies dalyje tam, kad tiektų elektrą Rusijos kontroliuojamoms Ukrainos teritorijoms — Zaporižios, Chersono, Luhansko ir Donecko kryptimis. Putinas tuo pačiu pareiškė, kad finansavimas nesudarytų problemų. Kitaip tariant, kalbėta ne apie neutralų elektros eksportą, o apie Baltarusijos energetinį įsitraukimą į Rusijos karą Ukrainoje. Tokiu atveju Baltarusija dar vienu būdu prisidėtų prie karo Ukrainoje. Kita svarbi naujiena yra planuojama Baltarusijos radioaktyviųjų atliekų saugykla. Oficialiuose Baltarusijos dokumentuose nurodoma, kad šalis jau yra pradėjusi teisinį ir institucinį pasirengimą tokio objekto statybai: 2024 m. kovo 7 d. buvo sudaryta valstybinė komisija prioritetinei aikštelei parinkti, o 2026 m. TATENA (Tarptautinė atominės energijos agentūra) pateiktoje Baltarusijos nacionalinėje ataskaitoje tiesiogiai rašoma apie planuojamą radioaktyviųjų atliekų laidojimo objekto statybą šalyje. 2026 m. kovą valstybinė agentūra BELTA pranešė, kad viešas pasirinktos vietos svarstymas turėtų prasidėti rugpjūtį, o galutinis sprendimas tikėtinas 2026–2027 metais. Tarp svarstomų variantų viešai įvardijamos trys kryptys: teritorija prie Astravo, Polesės valstybinis radioekologinis rezervatas Černobylio paveiktoje zonoje ir Mogiliavo sritis. Tokios žinios Lietuvai ir visam regionui kelia papildomą nerimą, nes prie Astravo svarstomas variantas reikštų dar didesnę branduolinės infrastruktūros koncentraciją netoli Lietuvos sienos ir keltų potencialių incidentų riziką. Todėl kovo 26 dieną, išsiunčiau klausimą Europos Komisijai dėl augančių branduolinės saugos grėsmių Baltarusijoje. Mano kreipimesi į Europos Komisiją prašoma sukonkretinti: galima Astravo atominės elektrinės plėtra, trečiojo reaktoriaus planai ir naujų su branduoline veikla susijusių objektų vystymas. Europos Sąjunga nebegali tenkintis abstrakčiais raginimais „laikytis standartų“. Minsko režimas jau ne kartą parodė, kad skaidrumas, tarptautiniai įsipareigojimai ir kaimyninių valstybių saugumas jam tėra antraeiliai dalykai. 2022 metais, kai dar buvo paleistas Astravo antrasis blokas, adresavau klausimus tiek į TATENĄ, tiek ir į Komisiją dėl pirmojo bloko saugumo, apie galimus techninius gedimus, ir ekspertų rekomendacijų įgyvendinimą. Kaip ir galima buvo tikėtis, kad beveik iškart po antrojo bloko paleidimo prasidėjo saugos pažeidimai. Todėl toliau šį klausimą dėl incidentų galinčių kelti grėsmę branduolinei saugai, apie galimą nepakankamą „streso testų“ rekomendacijų įgyvendinimą adresavau Komisijai.

Žinoma, ES vieningai laikosi sankcijų politikos Baltarusijos klausimu. Tačiau visame šitame paveiksle atsirado naujas kintamasis – JAV. Po 2025 m. rugsėjo 11 d. Lukašenkos įvykdyto 52 kalinių paleidimo Jungtinės Valstijos ėmė švelninti kai kuriuos apribojimus „Belavia“, leisdamos jai gauti dalį su „Boeing“ susijusių paslaugų ir komponentų; 2025 m. lapkričio pradžioje šis švelninimas dar labiau išsiplėtė, apimdamas ir su Lukašenkos naudojamais orlaiviais susijusius sandorius. Po 2025 m. gruodžio 13 d. paleistų 123 kalinių Vašingtonas jau oficialiai autorizavo sandorius su „Belaruskali“, „Belarusian Potash Company“ ir „Agrorozkvit“, o po šių metų kovo 19 d. dar vieno, iki šiol didžiausio, 250 kalinių paleidimo buvo pranešta ir apie sankcijų panaikinimą dviem Baltarusijos bankams bei Finansų ministerijai. Kitaip tariant, kalinių paleidimai akivaizdžiai tapo režimo „valiuta“ santykiuose su Vakarais. Tačiau būtent čia ir slypi pavojus: Baltarusija šiandien nėra tas režimas, kuriam tereikia šiek tiek daugiau diplomatinės erdvės, kad jis pradėtų tolti nuo Rusijos. Priešingai – jo saugumo, ekonominis ir politinis stuburas vis labiau remiasi į Kremlių. Todėl pagrįstai kyla klausimas: ar JAV iš tiesų turi aiškų ilgalaikį tikslą santykiuose su Minsku, ar tik dar kartą mėgina prikelti seną iliuziją, kad taktinių nuolaidų mainais galima išjudinti režimą, kurio pati prigimtis remiasi represijomis? Naujoji JAV administracija, panašu, kad rizikuoja kartoti seną Vakarų klaidą: tikėti, kad su autoritariniu režimu galima atsargiai, taktiškai, kantriai tartis ir taip pamažu atplėšti jį nuo Maskvos.

Kita vertus, Europos atsakas Minsko režimui pastaraisiais metais atrodo vieningas ir sistemiškas. Pavyzdžiui pastaruosius metus ir šių metų pradžioje Europos Parlamentas ne kartą griežtai grįžo prie Baltarusijos temos. 2025 m. sausio 22 d. Rezoliucijoje buvo dar sykį pakartotas Lukašenkos nepripažinimas teisėtu prezidentu, 2025 m. balandžio 3 d. pareikalauta griežtesnių sankcijų ir atsakomybės už nusikaltimus žmoniškumui, o 2025 m. spalio 22 d. Parlamentas vėl pareiškė paramą Sviatlanos Cichanouskajos vadovaujamoms demokratinėms jėgoms, paragino rengti naujus laisvus rinkimus ir perspėjo dėl Rusijos įtakos augimo Baltarusijoje. Komisijos ir Europos išorės veiksmų tarnybos linija taip pat išlieka pakankamai nuosekli. 2025 m. birželį ir 2026 m. kovo 6 d. Briuselyje vyko jau penktasis ir šeštasis ES konsultacinės grupės susitikimai su Baltarusijos demokratinėmis jėgomis ir pilietine visuomene. Taip pat Vadovų Taryba 2026 m. vasario 26 d. pratęsė sankcijas Baltarusijai iki 2027 m. vasario 28 d. pagal kurių režimą sankcionuojama 310 asmenų ir 46 subjektai. Verta paminėti, kad 2025 m. gruodį sankcijų režimo taikymo sritis buvo išplėsta, kad apimtų ir hibridines veiklas, o 2025 m. spalį priimtos naujos priemonės dėl Baltarusijos bendrininkavimo Rusijos kare prieš Ukrainą.

Taigi šiuo Europos ir JAV požiūriai į Baltarusiją ima skirtis. Europa jau ima suvokti praeities klaidas, ką reiškia nuolaidžiauti Lukašenkai. O Vakarų politika Baltarusijos atžvilgiu turėtų remtis ne naiviu „perkrovimo“ modeliu. Reikia ne mažinti dėmesį Baltarusijai, o priešingai – nuosekliai ją išskirti kaip atskirą Europos saugumo problemą. Reikia ir toliau viešinti režimo nusikaltimus, spausti dėl politinių kalinių, griežtai vertinti bet kokius branduolinės saugos pažeidimus Astrave ir aiškiai suprasti, kad Baltarusijos klausimas yra ne periferinis, o tiesiogiai susijęs su mūsų regiono saugumu.