2026.05.04

Liudas Mažylis. Ukraina: nepavargti

Karas Ukrainoje tęsiasi jau penktus metus, o kartu su juo ir mūsų pareiga tęsti paramą Ukrainai. Pasaulio geopolitinis paveikslas kinta sparčiai, šie pokyčiai pasiekia ir mūsų regiono politinį kraštovaizdį, o Ukraina ir toliau įrodinėja savo svarbą. 2026 m. balandžio mėn. Ukraina pasirašė susitarimą su Persijos įlankos šalimis dėl gynybos paramos mainais į iškastinį kurą. Ketverius metus kaupta karinė patirtis tampa strateginiu Ukrainos indėliu padedant atremti Irano dronų atakas, tokias pat, su kuriomis Ukraina kasdien susiduria Rusijos vykdomos agresijos metu.

O ką Europa?: Atrodėme vieningi, o iš tiesų tik po Vengrijoje įvykusio politinio lūžio aiškiai pajutome, kad parama Ukrainai ligi šiol buvo pakankamai ribota. Dabar randasi daugiau vilčių dėl vieningesnės paramos Ukrainai. Orbano era baigėsi, o su ja, tikimės, ir sisteminga blokada ES lygmeniu. Dabar niekas nebesustabdys 90 mlrd. eurų paskolos.

Deja, tuo pat metu tarptautinė kultūros ir sporto erdvė Rusijai vėl atveria duris – tiek Venecijos bienalėje, tiek žiemos parolimpinėse žaidynėse Rusija dalyvavo kaip lygiateisė narė. Tęsiantis ginkluotam konfliktui ir išvengiant atsakomybės už rusų padarytus nusikaltimus, teigiu, kad valstybės agresorės dalyvavimas šiose erdvėse prieštarauja šių renginių ir visos Europos vertybėms. Taip kalbėjau EP plenarinėje sesijoje. Šiame besikeičiančių aljansų ir politinių lūžių kontekste Europa turi išlaikyti aiškią kryptį ir neprarasti ryžto. Manau, kad diskursai dėl Ukrainos neturi apsiriboti aptakiomis frazėmis. Būtina struktūruota analizė.

Viena svarbiausių trajektorijų – Ukrainos artinimas iki pilnavertės ES narystės. 2025 m. lapkričio 4 d. Europos Komisija priėmė metinį plėtros paketą, kuriame įvertinta partnerių per pastaruosius dvylika mėnesių padaryta pažanga. Ukrainos rezultatai išties reikšmingi. Siekdamas atkreipti dėmesį į šiuos pasiekimus ir išryškinti, kur dar reikia sutelkti daugiau pastangų, šias mintis išdėsčiau ir pasiūlymuose Europos Parlamento ataskaitai dėl 2025 m. Komisijos ataskaitos apie Ukrainą. Nepaisant nesiliaujančios Rusijos agresijos, Ukraina tvirtai žengia Europos Sąjungos narystės link – tęsiamas politinis ir ekonominis dialogas su ES, suderinamumo su bendrąja užsienio ir saugumo politika lygis išlieka aukštas. Ukraina stiprina demokratines institucijas, vykdo teismų reformą ir kovoja su korupcija, ir visa tai esant precedento neturinčiam karo spaudimui. Svarbu nepamiršti, kad Ukraina vienu metu kruviname konflikte kovoja už savo išgyvenimą, bet ir įgyvendina sudėtingus teisėkūros bei institucinius pokyčius, kurių reikalauja ES stojimo procesas. Ukrainos Aukščiausioji Rada per visą karo laikotarpį toliau leido įstatymus, diskutavo ir palaikė ryšius su tarptautiniais partneriais – tai demokratinių institucijų atsparumo pavyzdys. Ukrainos narystė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) kovos su kyšininkavimu darbo grupėje, nors ir techninio pobūdžio žingsnis, yra politiškai reikšmingas signalas, kuris patvirtina tvirtą šalies įsipareigojimą tarptautiniams skaidrumo ir gero valdymo standartams. Ukrainos gynybos pramonė taip pat tapo gyvybiškai svarbiu Europos saugumo komponentu. Ukraina per 2025 m. pagamino nuo 2,5 iki 4 milijonų dronų ir siekia pagaminti maždaug 7 milijonus per 2026 m. Be to, jos karo lauke patikrintos inovacijos suteikia unikalių galimybių, kurios papildo ir stiprina Europos gynybos pramonės ekosistemą. Vis dėlto iššūkių išlieka – ir ne tik Ukrainai. Europos Sąjunga turi išlaikyti gebėjimą sutelkti dėmesį ten, kur jo labiausiai trūksta. Vis dar yra sričių, kurioms reikalingas aiškus prioritetų nustatymas, didesnis politinis dėmesys ir realus, o ne deklaratyvus palaikymas.

Viena iš sričių, kuriai ES politiniame diskurse vis dar trūksta dėmesio – sistemingas kultūros paveldo naikinimas. UNESCO duomenimis, iki 2026 m. balandžio 15 d. Ukrainoje sunaikinta ar pakenkta daugiau nei 500 kultūros objektų: religiniai paminklai, istorinės ir meninės reikšmės pastatai, muziejai, bibliotekos, archeologinės vietovės ir archyvai. Išpuolių mastas ir sistemiškumas leidžia teigti, kad tai nėra atsitiktiniai karo padariniai. Akivaizdu, kad tai Kremliaus strategija, nukreipta prieš ukrainiečių kultūrinę tapatybę ir istorinę atmintį. 2026 m. kovo mėnesio išpuolis prieš Lvivo istorinį centrą, UNESCO pasaulio paveldo sąrašo objektą, tėra vienas iš daugelio, tačiau atskleidžia bendrą tendenciją, kad paveldo naikinimas yra nuoseklus ir besitęsiantis procesas. Lygiagrečiai vyksta ir sistemingas kultūros vertybių grobimas iš okupuotų teritorijų, kurį ekspertai apibūdina kaip didžiausią tokio pobūdžio nusikaltimą Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo. Būtent todėl reikalingas teisėsaugos institucijų atsakas ir sustiprintas operatyvinis bendradarbiavimas su Ukraina dėl pavogtų vertybių sugrąžinimo ir kultūros paveldo apsaugos.

Dar vienas aktualus klausimas, į kurį atkreipiau dėmesį ir savo pasiūlymuose – Ukrainos energetikos infrastruktūros būklė. Rusija sąmoningai taikosi į civilinę infrastruktūrą ir pavojuje laiko branduolinius objektus, o tokių veiksmų keliama grėsmė peržengia Ukrainos sienas ir liečia jau visos Europos saugumą. Ypač tai pasakytina apie Zaporižios atominę elektrinę – didžiausią branduolinę jėgainę Europoje, kuri nuo 2022 m. kovo mėn. yra neteisėtai okupuota Rusijos. Per visą konflikto laikotarpį jėgainė patyrė dvylika visiškų išorinio maitinimo nutrūkimų. Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) padėtį ne kartą įvertino kaip itin pavojingą, o 2025-2026 m. ataskaitose rizika vertinama kaip padidėjusi, tiesiogiai siejant ją su tyčiniais ir sistemingais, agresyviais veiksmais nukreiptais prieš Ukrainos elektros tinklus. Branduolinis incidentas nepaisytų jokių karo fronto linijų, jo pasekmės pasiektų milijonus Europos piliečių, todėl svarbu ne tik pasmerkti tokius veiksmus, bet ir reikalauti realių atgrasymo ir atsakomybės priemonių. To ir reikalauju daugelyje savo kreipimųsi į EK. Atskiro dėmesio ES sankcijų sistemoje reikalauja ir civilinės infrastruktūros apsauga. 2026 m. sausio mėnesį Rusija beveik kasdien rengė išpuolius prieš Ukrainos energetikos infrastruktūrą. Šių išpuolių metu buvo sugadinti arba sunaikinti pagrindiniai energetikos komponentai mažiausiai 17 Ukrainos regionų. Konkretus pavyzdys – Kyjivas. Pakartotiniai smūgiai į dvi kombinuotąsias šilumos ir elektros jėgaines kiekvieną kartą sutrikdė centrinį šildymą beveik 6000 daugiabučių namų. Infrastruktūros apsauga – tai tik pirmas žingsnis. Sunaikintų gamybos pajėgumų, tinklo infrastruktūros ir šilumos sistemų atkūrimas yra būtina sąlyga tiek Ukrainos visuomenės atsparumui, tiek gyvybiškai svarbi dalis kasdieniam piliečių funkcionavimui. Tai kartu ir ilgalaikis viso Europos kontinento strateginis klausimas, nes modernizuota ir į Europos rinkas integruota Ukrainos energetikos sistema galėtų reikšmingai stiprinti ES energetinį saugumą.

Karo anatomija neapsiriboja vien teritorijomis ir infrastruktūra, giliausi randai visgi išlieka žmonių išgyvenimuose. Nuo 2022 m. vasario 24 d. užregistruota beveik 2600 išpuolių prieš Ukrainos sveikatos priežiūros sistemą. Daugiau nei 1380 išpuolių sugadino arba sunaikino ligonines ir klinikas, o mažiausiai 360 sveikatos priežiūros darbuotojų žuvo. Gilus ir ilgalaikis daromos žalos poveikis visuomenės sveikatai, net vertinant pagal bet kokį kitą istorinį standartą, yra išskirtinis. Apskaičiuota, kad iki 2025 m. pradžios dėl neteisėtų Rusijos karinių veiksmų buvo atlikta daugiau nei 100 000 amputacijų, o PSO duomenimis, humanitarinės pagalbos reikia maždaug 10,8 mln. žmonių, iš kurių 4,47 mln. reikia specializuotos sveikatos priežiūros pagalbos. Viena labiausiai pažeidžiamų ir skubaus dėmesio reikalaujančių demografinių grupių yra vaikai. Žala, padaryta šiai grupei, neturi precedento. Nuo 2022 m. vasario mėn. Ukrainoje žuvo arba buvo sužeista mažiausiai 3452 vaikai. Vien 2026 m. kovo mėn. Jungtinių Tautų žmogaus teisių stebėjimo misijos Ukrainoje duomenimis dėl nesiliaujančių išpuolių nukentėjo 89 vaikai. Ypač jautri ir specializuoto dėmesio reikalaujanti kategorija, tai Rusijos pagrobti vaikai. Priverstinis vaikų deportavimas reikalauja dvejopo atsako: teisinės atsakomybės kaltininkams ir veiksmingo, specialiai šioms aukoms pritaikyto pagalbos mechanizmo. JT nepriklausomos tarptautinės tyrimo komisijos Ukrainoje išvadomis daugiau nei 1200 vaikų iš penkių Ukrainos regionų patvirtinti kaip deportuoti arba perkelti, o praėjus ketveriems metams, 80 procentų vaikų, remiantis dokumentuotais atvejais, vis dar negrąžinti šeimoms. Akivaizdu, kad šie skaičiai nėra karo suirutės atvaizdas, o apgalvotos Rusijos politikos rezultatas. Net ir grįžę namo, pas artimuosius ir šeimas, šie vaikai deportacijos padarinius išgyvena ir toliau, žiauraus nusikaltimo pasekmės įžengus atgal į gimtuosius namus. Jų psichosocialiniai poreikiai grįžus yra išskirtiniai ir negali būti tenkinami vien standartinių pagalbos programų rėmuose, itin reikalinga tikslinė pagalba. UNICEF duomenys atskleidžia, kad 2026 m. humanitarinės pagalbos poreikiai tarp Ukrainos vaikų ir toliau auga – šiuo metu jos reikia virš 2,2 mln. jauniausiųjų Ukrainos gyventojų. Svarbu užtikrinti, kad fizinė reabilitacija, psichinė sveikata ir psichosocialinis atsigavimas taptų ne papildomu, o centriniu ilgalaikės pagalbos Ukrainai elementu.

Tęsiant apie ES veiksmus, dar viena būtina sąlyga – griežtos ir visapusiškos sankcijos. Tačiau jų efektyvumas priklauso ne vien nuo griežtumo, bet kartu ir nuo aprėpties bei gebėjimo užkirsti kelią jų apėjimui. Nuo 2022 m. Europos Sąjunga, glaudžiai koordinuodama veiksmus su Didžiojo septyneto partneriais, priėmė 20 sankcijų paketų prieš Rusiją. Nors sankcijos apsunkino Rusijos karinius veiksmus, bet vis išlieka ir sisteminių spragų. Naujausias 20-tasis sankcijų paketas, priimtas 2026 m. balandžio mėn. išsiskiria tuo, kad pirmą kartą aktyvuotas „kovos su apėjimu“ mechanizmas. Taip pat išplečiamos priemonės nukreiptos prieš finansines paslaugas (įskaitant ir kriptovaliutas), prekybą ir žiniasklaidos propagandą, taip pat apimamos papildomos ES ūkio subjektų apsaugos priemonės. Rusijos šešėlinis laivynas – vienas iškalbingiausių pavyzdžių, atskleidžiančių, kur sankcijų aprėptis buvo nepakankama. Šį aspektą pabrėžiau ir savo pasiūlymuose Europos Parlamentui, ir tai – nebe pirmą kartą. Daugiau nei 1100 senstančių laivų, veikiančių už tarptautinių reguliavimo sistemų ribų, perveža 65-70 proc. Rusijos jūrų naftos eksporto ir kasmet generuoja milijardus pajamų Kremliaus karo mašinai. Šie prastai prižiūrimi laivai ne tik išvengia sankcijų, tačiau kelia vis didėjančią grėsmę jūrų saugumui ir ekologijai, taip pat ir Baltijos jūroje. Šią spragą iš dalies siekiama užpildyti ir 20-uoju sankcijų paketu, kuriame numatytas tolimesnis Rusijos naftos eksporto pajamų mažinimas, į sąrašus įtraukiant papildomus šešėlinio laivyno subjektus, įskaitant veikiančius trečiosiose šalyse – jūrų draudimo bendrovę ir 46 papildomus laivus. Su šiais papildymais ES sąrašuose šiuo metu yra iš viso 632 Rusijos šešėlinio laivyno laivai, kuriems taikomas draudimas įplaukti į uostus ir gauti paslaugas.

Finansinių priemonių srityje taip pat atsirado lauktų pokyčių. Europos Sąjunga atsisakė kovoti su pavienėmis platformomis ir įvedė sektorinį draudimą visoms Rusijoje registruotoms kriptovaliutų paslaugoms. Draudžiama vykdyti mainus su bet kuriuo Rusijos kriptovaliutų turto paslaugų teikėju, taip pat su decentralizuotomis platformomis, naudojamomis sankcijoms apeiti. Papildomai taikinyje atsiduria dvi priemonės, kurias Maskva naudojo kaip išėjimą iš finansinių spąstų: RUBx, rubliu pagrįsta kriptovaliuta, ir skaitmeninis rublis, Rusijos centrinio banko kuriama skaitmeninė valiuta, tiesiogiai skirta sankcijų apėjimo galimybėms išplėsti. Kaip ir minėta, aktyvuojamas „kovos su apėjimu“ mechanizmas. Siunčiamas aiškus signalas, kad Europos Sąjunga nebetoleruos situacijų, kai trečiosios šalys tampa sistemingu sankcijų apėjimo koridoriumi. Pavyzdžiui, tokia kryptis – Kirgizija, per kurią į Rusiją patenka ES kilmės staklės ir telekomunikacijų įranga, naudojama dronų bei raketų gamybai. Šios prekės leidžia Rusijai išlaikyti karinį pajėgumą ir tęst agresiją prieš Ukrainą. 20-ajame sankcijų pakete numatytos priemonės ir kovai su propaganda. Naujomis priemonėmis taikomasi į veidrodines svetaines – skaitmeninius kanalus, kuriais sankcionuotos propagandinės žiniasklaidos priemonės, tokios kaip „Russia Today“ ar „Sputnik“, tęsia veiklą, apeidamos transliavimo draudimą. Šių svetainių ir domenų turinys ES bus uždraustas, o pats mechanizmas leis greičiau blokuoti arba uždaryti kanalus, veikiančius kaip oficialių propagandos priemonių klonai ar tarpininkai. Sankcijų mastas ir specifika neišvengiamai sukuria įgyvendinimo iššūkių, todėl spragų šalinimas nėra vienkartinis uždavinys, o nuolatinis prioritetas.

Sankcijos pačios savaime nėra karo pabaigos instrumentas – jos negali nei užbaigti karo, nei per naktį pakeisti politinės realybės, tačiau tai ir nėra jų paskirtis. Nuosekliai taikomos, jos gali sistemingai mažinti Rusijos gebėjimą finansuoti ir aprūpinti karo mašiną ilgus metus. Todėl, kalbant sporto terminais, į sankcijas reikia žvelgti ne per sprinto, bet per maratono logiką. Turi būti kuriamas ne momentinis spaudimas, o nuolatinis, kuris sistemingai ardytų Rusijos ekonominę erdvę, technologijų ir inovacijų bazę, jėgos demonstravimą. Šis procesas įmanomas tik tada, kai sankcijas taikančios valstybės išlaiko politinį vieningumą, kartu integruojant karinę paramą Ukrainai ir platesnę atgrasymo bei gynybos politiką. Prioritetas, siekiant užtikrinti sankcijų efektyvumą – tvarus bendradarbiavimas su partneriais, žvalgybos duomenų telkimas ir užtikrinimas, kad sankcijos nėra apeinamos. Lygiagrečiai būtinos ir antrinės sankcijos bei kitos priemonės, prieš subjektus ir įstaigas, kurios pakartotinai lengvina sankcijų vengimą Rusijai. Būtina užtikrinti, kad sankcijų sistema būtų reguliariai pildoma ir peržiūrima, ieškoti teisinių mechanizmų, kuriais būtų galima užtikrinti efektyvų jų įgyvendinimą.

Gautas ir dar vienas reikšmingas paramos Ukrainai signalas. Po ilgų ir sunkių derybų, kuriose Vengrija ir Slovakija, anksčiau blokavusios finansinį paketą, atšaukė savo veto. Tai įvyko tik po to, kai buvo atnaujintas naftos tiekimas per „Družba“ naftotiekį, apgadintą per Rusijos atakas šių metų pradžioje. Europos Vadovų Taryba dėl 90 mlrd. paskolos susitarė dar 2025 m. gruodį, numatydama, kad Ukraina pradės ją grąžinti tik tada, kai Rusija sumokės karo reparacijas. Tai buvo kompromisas, priimtas tuomet, kai ES valstybės narės nesugebėjo susitarti dėl įšaldyto Rusijos turto konfiskavimo. 2026 m. vasarį Europos Parlamentas pagal skubos procedūrą, priėmė paramos paketui užbaigti reikalingus teisės aktus, siekiant užtikrinti greitą pagalbos Ukrainai suteikimą. Iš 90 mlrd. eurų: 60 mlrd. skiriama gynybinių pramoninių pajėgumų rėmimui, o 30 mlrd. – makrofinansinei pagalbai.

Parama Ukrainai negali baigtis su lig paskutiniais šūviais. Taika be atsakomybės – tai ne taika. Būtina užtikrinti, kad visa karo metu padaryta žala būtų visiškai atlyginta. 2026 m. balandžio mėn. Strasbūro plenarinėje sesijoje buvo svarstomas esminis klausimas dėl dar vienos institucijos įsteigimo. Tai – Tarptautinės žalos atlyginimo komisija Ukrainai. Reikėjo išankstinio Europos Parlamento pritarimo, ir balsavimas dėl šio teisės akto buvo inicijuotas skubos tvarka. Juk 2023 m. gegužės mėn. Europos Taryba, dalyvaujant Europos Sąjungai, įsteigė žalos registrą – pirmąjį atsakomybės už padarytą žalą mechanizmo institucinį elementą. O tos komisijos įsteigimas yra kitas būtinas sistemos elementas – jis užtikrins, kad atsakomybės mechanizmas veiktų ne fragmentiškai, o kaip vientisa ir funkcionuojanti visuma. Europos Sąjunga tvirtai laikosi pozicijos, kad Rusija privalės atsakyti už kiekvieną tarptautinės teisės pažeidimą, padarytą prieš Ukrainą, ir atlyginti visą padarytą žalą.

Tai, kas išdėstyta šioje apžvalgoje, yra daugiau nei tik politinė retorika. Įsipareigojimai ir jų įgyvendinimas yra Europos Sąjungos rankose. Solidarumas su Ukraina negali apsiriboti vien gestais. Turime ryžtingai įgyvendinti savo politinę valią, nuolat tvirtinti, kad Europa nepamiršo, nepavargo ir neatsitrauks nuo Ukrainos. Ukrainos europinė ateitis nėra vien skambus pažadas, tai kryptis, kurios įsipareigojame laikytis.

2026.04.30

Liudas Mažylis. Černobylis po 40 metų: ko neišmoko Rusija

2026 m. balandžio 26-oji pažymėjo jau keturiasdešimtąsias Černobylio tragedijos metinės. Atrodytų, per tiek laiko žmonija turėjo išmokti labai paprastą pamoką: branduolinė sauga nėra geopolitinio šantažo, nei karo žaidimų objektas. Tačiau šiandien, kai Ukrainoje jau penktus metus tęsiasi Rusijos pradėtas plataus masto karas, Černobylis nebėra vien istorinė atmintis.

Černobylio tragedija buvo ne tik technologinė ar inžinerinė nesėkmė. Tai buvo sovietinės sistemos nusikaltimas – melas, slėpimas, abejingumas žmogaus gyvybei. Kaip ir tada, taip ir dabar Maskvai pirmiausia rūpi tik imperinis interesas. Šiandien šis interesas vėl labai aiškiai matomas Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d., pirmąją plataus masto invazijos dieną, Rusijos pajėgos užėmė Černobylio zoną. Daugiau kaip 200 elektrinės darbuotojų ir 169 Ukrainos nacionalinės gvardijos kariai atsidūrė Rusijos karių kontrolėje. Darbuotojai buvo priversti likti poste be normalios pamainų rotacijos, nors tokia rotacija yra elementari branduolinės saugos sąlyga. Rusai kasė apkasus Raudonajame miške, vienoje radioaktyviausių zonos vietų, judino užterštą gruntą, trikdė stebėsenos sistemas, ribojo darbuotojų ryšį su išoriniu pasauliu. O jau 2022 m. kovo 9 d. Černobylio elektrinė buvo netekusi išorinio elektros tiekimo. Ir lyg to dar būtų negana, 2025 m. vasario 14 d. dronas smogė į Černobylio Naująjį išorės gaubtą, kuris turėjo užtikrinti, kad 1986 m. katastrofos žaizda būtų bent technologiškai suvaldyta. TATENA vėliau patvirtino, kad smūgis pramušė didelę skylę konstrukcijos stoge, gaisrai ir rusenimas buvo gesinami kelias savaites, o žala buvo didelė. Kitaip tariant, keturis dešimtmečius po tragedijos Europa vėl turi rinkti pinigus tam, kad būtų taisoma tai, ką sugadino Rusijos karas.

Nuo 1991 m. ES finansavo daugiau kaip 1 mlrd. eurų vertės branduolinės saugos, saugumo ir radiacinės apsaugos veiklų Ukrainoje. Vien Naujojo saugaus gaubto statybai ES skyrė daugiau kaip 423 mln. eurų, o po 2025 m. smūgio dar 37 mln. eurų branduolinei saugai Ukrainoje ir skubiems gaubto taisymo darbams.

Tačiau šiandien tenka pripažinti, kad didžiausia branduolinė grėsmė Europoje vis dėlto yra Zaporižios atominė elektrinė. Nuo 2022 m. kovo pradžios ji yra užgrobta Rusijos pajėgų. Tai beprecedentis atvejis: veikianti branduolinė elektrinė tapo karinės okupacijos objektu. Jau anksčiau esu rašęs, kad Zaporižios AE yra teroristų rankose – ir, deja, ši formuluotė per šiuos metus tik dar labiau pasitvirtino. Pirmiausia – pats elektrinės užėmimas, darbuotojų pavertimas įkaitais, sisteminis spaudimas pasirašyti sutartis su Rosatom struktūromis. Vėliau atsirado vis daugiau liudijimų apie darbuotojų bauginimą, neteisėtus sulaikymus, kankinimus. Tuo pat metu elektrinė nuolat patiria karinių veiksmų keliamą riziką. TATENA 2024 m. balandžio 7 d. pranešė apie dronų smūgius Zaporižios AE teritorijoje – tai buvo tyčinis elektrinės puolimas nuo 2022 m. lapkričio. 2026 m. vasarį TATENA vėl įspėjo, kad Zaporižios AE veikia tik su viena likusia pagrindine išorinio elektros tiekimo linija, praradusi atsarginę liniją.

Mes Europos Parlamento 2025 m. rugsėjo rezoliucijoje labai aiškiai paraginome TATENA viešai ir nedviprasmiškai priešintis Rusijos planams atskirti Zaporižios AE nuo Ukrainos elektros tinklo ir integruoti ją į Rusijos energetikos sistemą. Parlamente taip pat raginome nedelsiant ir besąlygiškai išvesti visus Rusijos karius ir techniką iš Zaporižios AE bei iš kitų Ukrainos branduolinių objektų. Mano paties pozicija šiuo klausimu nesikeičia: branduolinė sauga yra Europos saugumo klausimas. Dar 2022 m. liepos mėnesį kreipiausi į Komisiją ir Tarybą dėl būtinybės imtis koordinuotų tarpinstitucinių veiksmų, siekiant demilitarizuoti Zaporižios AE ir grąžinti ją visiškai Ukrainos kontrolei. Apie tai esu nuosekliai rašęs ir kalbėjęs, nes branduolinio objekto užgrobimas nėra tik lokali Ukrainos problema – tai grėsmė visam žemynui. 2025 m. birželį Europos Komisiją raginau rimčiau įvertinti Rosatom vaidmenį ir siekti šią bendrovę bei jos padalinius Europoje skubiai įtraukti į ES sankcijų sąrašus. Juk Rosatom šiandien nėra vien „branduolinės energetikos įmonė“. Zaporižios atveju ji tapo okupacinės infrastruktūros dalimi. Žinoma, Europos Parlamentenuolatos raginame plėsti sankcijas ir į Rusijos branduolinį sektorių. O jeigu kalbame apie tikrą Europos strateginę autonomiją, negalime viena ranka remti Ukrainos, o kita ranka palikti pelno kanalus Rusijos valstybiniam branduoliniam milžinui. Branduolinės saugos klausimas turi būti siejamas su Ukrainos atsparumu, energetiniu saugumu, Rusijos atsakomybe, sankcijomis ir būsima Ukrainos naryste ES. Tai sveikintina.

O Černobylio tragedija prieš keturiasdešimt metų parodė, kas atsitinka, kai technologija atiduodama į neatsakingos sistemos rankas. Zaporižia šiandien rodo, kas atsitinka, kai branduolinė infrastruktūra atsiduria teroristinės valstybės rankose. O Astravas, kurį Lietuvoje puikiai pažįstame kaip Rusijos geopolitinį projektą Baltarusijoje, primena, kad branduolinė energetika tampa ne ekonomikos, o spaudimo įrankiu. Mano asmeninė pozicija dėl tokių objektų išlieka aiški: saugumas, visuomenės sveikata ir aplinkos apsauga negali būti nei derybų moneta, nei Kremliaus geopolitikos priedas. Todėl, minėdami Černobylį, turime kalbėti ne vien apie praeitį. Turime kalbėti apie šiandienos Rusijos atsakomybę. Apie pagrobtus darbuotojus ir karius. Europos Parlamente akcentuojame, kad teisinga ir ilgalaikė taika įmanoma tik tada, kai deportuoti vaikai, neteisėtai sulaikyti civiliai ir karo belaisviai bus sugrąžinti šeimoms, o atsakingi asmenys patraukti atsakomybėn. Žinoma, tam reikia dar daugiau politinės valios, sankcijų ir teisinės atsakomybės. Ir kol Rusija laikys užgrobusi Ukrainos branduolinius objektus, tol negalėsime sakyti, kad Černobylio pamokas jau išmokome.

2026.04.16

Liudas Mažylis. Vengrija po Orbano

2026 m. balandžio 12 d. Vengrija nubalsavo ne tik už naują valdžią. Ji nubalsavo prieš konkretų asmenį – Viktorą Orbaną, kuris ilgai atrodė beveik neįveikiamas. Peterio Magyaro vedama „Tisza“ laimėjo triuškinamai, iškovodama 138 vietas iš 199 ir konstitucinę dviejų trečdalių daugumą. Tai rinkimai pasižymėję rekordiniu aktyvumu. Vengrai pagaliau atsikratė „absenteizmo stigmos“, apie kurią esu rašęs dar 2003-aisias, kai rekordiškai žemas rinkėjų dalyvavimas Vengrijos euro-integraciniame referendume pasiuntė nerimo signalą ir Lietuvai: o gal ir lietuviai balsuoti nesusirinks?.. O 2026-ųjų pagrindinė žinia – Viktoro Orbano epocha baigėsi. Vengrų tautos masiškai pareikšta valia aiški: reikia permainų.

Norint suprasti ateities perspektyvas, verta retrospektyviai prisiminti iš kur atsirado Orbano Fidesz. Iš pradžių tai buvo visai kitokia politinė jėga, negu šiandieninė. Partija susikūrė 1988-aisiais kaip antikomunistinė jaunųjų demokratų jėga, kalbėjusi apie rinkos ekonomiką ir Europos integraciją. Toks jos veidas ne vienam Lietuvoje anuomet galėjo atrodyti beveik idealiu variantu: viena, sutelkta, drausminga, nesuskylanti dešiniojo centro jėga, kai mūsų Lietuvos Sąjūdis ilgainiui išsiskirstė į kelias politines partijas. Tačiau Orbano projektas ilgainiui virto centralizuota valdžios mašina, kuri pati ėmė skaldyti valstybę į lojaliuosius ir nepatogiuosius. Todėl istorinė paralelė įdomi būtent tuo, kad pradžia buvo panaši, o politinė raida – beveik priešinga: Lietuvoje politinė sistema dinamiškai vystėsi į demokratinę valstybę, o Vengrijoje iš antikomunistinio jaunimo maišto ilgainiui išsirutuliojo valdžios monopolį kuriantis režimas. Vengrijos autokratizacija buvo lipdoma nuosekliai, ypač po 2010 m., kai Orbano Fidesz gavo konstitucinę daugumą ir ėmė perrašinėti pačias žaidimo taisykles. Per tuos metus valdžia pertvarkė konstitucinę sistemą, sustiprino politinę įtaką teismams ir kitoms nepriklausomoms institucijoms, per lojalių verslo grupių tinklą užvaldė didelę žiniasklaidos dalį, susiaurino erdvę universitetams, nevyriausybinėms organizacijoms ir kritiškiems balsams, o rinkimų sistema vis labiau ėmė veikti valdančiųjų naudai. Nacionalinę Asamblėją sudaro 199 nariai: 106 skiriami vienmandatėse apygardose paprastos daugumos principu, o tik 93 – pagal nacionalinius partijų sąrašus, taigi net ir santykinai nedidelė persvara apygardose gali virsti labai didele persvara Parlamente. Orbanui sistema buvo naudinga ir todėl, kad po Fidesz valdymo reformų buvo keliami barjerai mažesniems konkurentams: norint patekti į nacionalinį proporcinį varžymąsi, nuo 2020 m. reikėjo vienu metu iškelti bent 71 kandidatą mažiausiai 14-oje apskričių ir Budapešte, o tai akivaizdžiai lengviau didelėms, gerai organizuotoms partijoms. Įtvirtinta ir daugiau specifinių elektorinių nuostatų, patogių Fidesz. Tačiau šį kartą tai negelbėjo.

Orbanas mėgino paversti rinkimus referendumu „karas ar taika“, nuosekliai perstumdamas kaltės ir grėsmės centrą nuo Rusijos į Ukrainą. Sausį jis paleido vadinamąją nacionalinę peticiją prieš ES finansavimą Ukrainai, vasarį–kovą Budapeštą užtvindė plakatai, negatyviai vaizduojantys Volodymyrą Zelenskį, Ursulą von der Leyen ir netgi mano frakcijos lyderį EP Manfredą Weberį. Rinkimų akivaizdoje jis sąmoningai kaitino antiukrainietiškas nuotaikas. Tuo tarpu Peteris Magyaras turėjo kitokių naratyvų. „Tisza“ – yra centro dešinės, proeuropinis, antikorupcinis projektas, labiau priminęs pilietinį judėjimą nei klasikinę politinę partiją. Jo ideologinės nuostatos netgi nebuvo aiškiai išsakytos. Rinkimų kampanijos stilistika radikaliai skyrėsi nuo įprastos vengrams. Pavyzdžiui, Magyaras po pergalės sakėsi per dvejus metus aplankęs 700 miestų ir kaimų, žygiavo į Rumuniją telkti ten gyvenančių vengrų balsų (nenuostabu, kad savo veiklą EP, – o mes EP esame toje pačioje frakcijoje, – jis beveik visiškai apleido…). Taigi jo kampanijos esminė formulė – ne abstrakti programa, o gyvas dalyvavimas, fizinis buvimas aikštėse (Orbano šalininkai ironizavo: atvyko Magyaras, pasiūlė šutintų kopūstų, – ne, taip pigiai aš savo balso neparduosiu!). Dar vienas simbolinis akcentas: po pergalės Magyaras paskelbė stabdysiantis valstybinio transliuotojo naujienų laidas, kol bus užtikrintas nešališkumas. Kitaip tariant, Vengrijoje laimėjo valdžia, kuriai jau nebereikia paklusnaus nacionalinio transliuotojo!

Kita dalis rinkimų dramos – ekonomika ir įšaldytos ES lėšos. Nuo 2022 m. gruodžio 12 d. ES Taryba pagal teisės viršenybės sąlygiškumo mechanizmą nusprendė sustabdyti apie 6,3 mlrd. eurų Vengrijai skirtų sanglaudos įsipareigojimų, nes nustatė rimtas problemas viešuosiuose pirkimuose, prokuratūros veiksmingume ir kovos su korupcija sistemoje, įskaitant interesų konfliktus vadinamuosiuose viešojo intereso fonduose. Tų pačių metų gruodžio 22 d. Komisija pareiškė sulaikanti visus 22 mlrd. eurų sanglaudos fondų pinigų, kol bus įvykdytos sąlygos, susijusios su teismų nepriklausomybe, akademine laisve ir prieglobsčio sistema. Per tai 2026 m. balandį susidarė jau apie 17–18 mlrd. eurų įšaldytų lėšų. Neminint SAFE fondo finansų. Tai niekaip negalėjo prisidėti prie Vengrijos ekonomikos, veikiau atvirkščiai. Įšaldyti ES pinigai smogė investicijoms ir sustiprino neapibrėžtumą. O ekonomikos problemų nemažai: silpna pramonė, vangus eksportas, priklausomybė nuo išorės paklausos, ypač Vokietijos. Tad susideda viskas: silpnas produktyvumas, politinė korupcija, iškreipta investicinė aplinka. O čia laikas paminėti rusiškąją „energetinę adatą“. Vien 2024 m. Rusija tiekė 74 proc. Vengrijos iškastinių dujų importo ir 48 proc. naftos bei naftos produktų. Taip pat, Rusija vis dar tebevysto branduolinį projektą netoli Budapešto. Gi Lietuva savo energetikos politikoje pasirinko radikaliai priešingą kelią: dar 2014 m. Klaipėdos SGD terminalas nutraukė „Gazprom“ monopoliją, 2022 m. balandį Lietuva visiškai sustabdė rusiškų dujų importą vidaus poreikiams, o 2025 m. vasarį kartu su Latvija ir Estija galutinai atsijungė nuo rusiškos elektros sistemos (sulaužė BRELL žiedą) ir sinchronizavosi su kontinentine Europa.

Toliau Vengrijoje, tikėtina, matysime ne revoliuciją per vieną dieną, o nelengvą ir tikriausiai netrumpai užtruksiantį valstybės atstatymą: tikėtina, kad naujoji Peterio Magyaro valdžia pirmiausia mėgins atblokuoti apie 17 mlrd. eurų įšaldytų ES lėšų, iš jų apie 10 mlrd. eurų turi ypač trumpą terminą – iki rugpjūčio pabaigos, todėl bus stengiamasi skubiai priimti antikorupcinius sprendimus, stiprinti teismų ir tyrimo institucijų nepriklausomumą, gražinti žiniasklaidos ir akademinę laisvę, o galbūt ir jungtis prie Europos prokuratūros. Būtent šios sritys dabar aiškiai įvardijamos kaip greičiausiai taisytinos. Žinoma net ir turėdamas stiprų mandatą Magyaras susidurs su Orbano paskirtų lojalistų tinklu institucijose ir viešajame sektoriuje, todėl laukia kova ne tik dėl įstatymų, bet ir dėl realios valstybės kontrolės. Santykiuose su Briuseliu greičiausiai baigsis demonstratyvus veto ir nuolatinio konflikto teatras, bet nebūtinai suliepsnos besąlyginė meilė: veikiau formuosis šaltesnis, pragmatiškesnis bendradarbiavimas, kuriame Budapeštas bandys susigrąžinti patikimumą.

Todėl galima tik apibendrinti: kadaise Vengrija atrodė kaip viena iš Vidurio Europos pažangos pirmūnių. Paskui ji tapo perspėjimu. Ar galima išardyti per keliolika metų sustatytą „neliberalią demokratiją“ ir atstatyti pilnai funkcionuojančią teisinę demokratinę valstybę? Vengrai savo balsais bent jau parodė, kad galima pradėti.

2026.04.08

Liudas Mažylis. (Ne)nauji Baltarusijos režimo darbeliai

Pastaruoju metu Baltarusijos režimas vėl bando siųsti dviprasmiškus signalus. Viena vertus, iš kalėjimų paleidžiama dalis politinių kalinių, tarsi būtų mėginama sudaryti įspūdį, kad Minske atsiranda daugiau lankstumo ar net atsargaus atšilimo ženklų. Kita vertus, tikroji padėtis lieka nepakitusi: represijos nesibaigia, politinių kalinių problema nėra sprendžiama iš esmės, o pats režimas ir toliau tvirtai laikosi Maskvos geopolitinėje, karinėje ir energetinėje orbitoje. Dar daugiau – būtent dabar vis aštriau ryškėja su Astravo atomine elektrine ir galimais naujais branduoliniais projektais susijusios grėsmės, kurios liečia ne tik Baltarusijos vidaus politiką, bet ir tiesioginį Lietuvos bei visos Europos saugumą. Tad keli pavieniai kalinių išlaisvinimai neturi užgožti esmės: režimas nekeičia savo prigimties, o jo keliamos grėsmės ne mažėja, bet plečiasi.

Pirmiausia svarbu aptarti Astravo atominę elektrinę ir platesnį energetinį kontekstą. Astravo AE kelią branduolinę grėsmę. Dar visai neseniai nutiko viešai nuskambėjęs Astravo AE incidentas 2025 m. liepos 17 d., kai antrasis blokas buvo atjungtas nuo tinklo dėl aušinimo sistemos signalo. Dar svarbiau tai, kad 2025 m. rugsėjo 26 d. Lukašenka viešai pareiškė, jog Baltarusija galėtų statyti dar vieną atominę elektrinę rytinėje šalies dalyje tam, kad tiektų elektrą Rusijos kontroliuojamoms Ukrainos teritorijoms — Zaporižios, Chersono, Luhansko ir Donecko kryptimis. Putinas tuo pačiu pareiškė, kad finansavimas nesudarytų problemų. Kitaip tariant, kalbėta ne apie neutralų elektros eksportą, o apie Baltarusijos energetinį įsitraukimą į Rusijos karą Ukrainoje. Tokiu atveju Baltarusija dar vienu būdu prisidėtų prie karo Ukrainoje. Kita svarbi naujiena yra planuojama Baltarusijos radioaktyviųjų atliekų saugykla. Oficialiuose Baltarusijos dokumentuose nurodoma, kad šalis jau yra pradėjusi teisinį ir institucinį pasirengimą tokio objekto statybai: 2024 m. kovo 7 d. buvo sudaryta valstybinė komisija prioritetinei aikštelei parinkti, o 2026 m. TATENA (Tarptautinė atominės energijos agentūra) pateiktoje Baltarusijos nacionalinėje ataskaitoje tiesiogiai rašoma apie planuojamą radioaktyviųjų atliekų laidojimo objekto statybą šalyje. 2026 m. kovą valstybinė agentūra BELTA pranešė, kad viešas pasirinktos vietos svarstymas turėtų prasidėti rugpjūtį, o galutinis sprendimas tikėtinas 2026–2027 metais. Tarp svarstomų variantų viešai įvardijamos trys kryptys: teritorija prie Astravo, Polesės valstybinis radioekologinis rezervatas Černobylio paveiktoje zonoje ir Mogiliavo sritis. Tokios žinios Lietuvai ir visam regionui kelia papildomą nerimą, nes prie Astravo svarstomas variantas reikštų dar didesnę branduolinės infrastruktūros koncentraciją netoli Lietuvos sienos ir keltų potencialių incidentų riziką. Todėl kovo 26 dieną, išsiunčiau klausimą Europos Komisijai dėl augančių branduolinės saugos grėsmių Baltarusijoje. Mano kreipimesi į Europos Komisiją prašoma sukonkretinti: galima Astravo atominės elektrinės plėtra, trečiojo reaktoriaus planai ir naujų su branduoline veikla susijusių objektų vystymas. Europos Sąjunga nebegali tenkintis abstrakčiais raginimais „laikytis standartų“. Minsko režimas jau ne kartą parodė, kad skaidrumas, tarptautiniai įsipareigojimai ir kaimyninių valstybių saugumas jam tėra antraeiliai dalykai. 2022 metais, kai dar buvo paleistas Astravo antrasis blokas, adresavau klausimus tiek į TATENĄ, tiek ir į Komisiją dėl pirmojo bloko saugumo, apie galimus techninius gedimus, ir ekspertų rekomendacijų įgyvendinimą. Kaip ir galima buvo tikėtis, kad beveik iškart po antrojo bloko paleidimo prasidėjo saugos pažeidimai. Todėl toliau šį klausimą dėl incidentų galinčių kelti grėsmę branduolinei saugai, apie galimą nepakankamą „streso testų“ rekomendacijų įgyvendinimą adresavau Komisijai.

Žinoma, ES vieningai laikosi sankcijų politikos Baltarusijos klausimu. Tačiau visame šitame paveiksle atsirado naujas kintamasis – JAV. Po 2025 m. rugsėjo 11 d. Lukašenkos įvykdyto 52 kalinių paleidimo Jungtinės Valstijos ėmė švelninti kai kuriuos apribojimus „Belavia“, leisdamos jai gauti dalį su „Boeing“ susijusių paslaugų ir komponentų; 2025 m. lapkričio pradžioje šis švelninimas dar labiau išsiplėtė, apimdamas ir su Lukašenkos naudojamais orlaiviais susijusius sandorius. Po 2025 m. gruodžio 13 d. paleistų 123 kalinių Vašingtonas jau oficialiai autorizavo sandorius su „Belaruskali“, „Belarusian Potash Company“ ir „Agrorozkvit“, o po šių metų kovo 19 d. dar vieno, iki šiol didžiausio, 250 kalinių paleidimo buvo pranešta ir apie sankcijų panaikinimą dviem Baltarusijos bankams bei Finansų ministerijai. Kitaip tariant, kalinių paleidimai akivaizdžiai tapo režimo „valiuta“ santykiuose su Vakarais. Tačiau būtent čia ir slypi pavojus: Baltarusija šiandien nėra tas režimas, kuriam tereikia šiek tiek daugiau diplomatinės erdvės, kad jis pradėtų tolti nuo Rusijos. Priešingai – jo saugumo, ekonominis ir politinis stuburas vis labiau remiasi į Kremlių. Todėl pagrįstai kyla klausimas: ar JAV iš tiesų turi aiškų ilgalaikį tikslą santykiuose su Minsku, ar tik dar kartą mėgina prikelti seną iliuziją, kad taktinių nuolaidų mainais galima išjudinti režimą, kurio pati prigimtis remiasi represijomis? Naujoji JAV administracija, panašu, kad rizikuoja kartoti seną Vakarų klaidą: tikėti, kad su autoritariniu režimu galima atsargiai, taktiškai, kantriai tartis ir taip pamažu atplėšti jį nuo Maskvos.

Kita vertus, Europos atsakas Minsko režimui pastaraisiais metais atrodo vieningas ir sistemiškas. Pavyzdžiui pastaruosius metus ir šių metų pradžioje Europos Parlamentas ne kartą griežtai grįžo prie Baltarusijos temos. 2025 m. sausio 22 d. Rezoliucijoje buvo dar sykį pakartotas Lukašenkos nepripažinimas teisėtu prezidentu, 2025 m. balandžio 3 d. pareikalauta griežtesnių sankcijų ir atsakomybės už nusikaltimus žmoniškumui, o 2025 m. spalio 22 d. Parlamentas vėl pareiškė paramą Sviatlanos Cichanouskajos vadovaujamoms demokratinėms jėgoms, paragino rengti naujus laisvus rinkimus ir perspėjo dėl Rusijos įtakos augimo Baltarusijoje. Komisijos ir Europos išorės veiksmų tarnybos linija taip pat išlieka pakankamai nuosekli. 2025 m. birželį ir 2026 m. kovo 6 d. Briuselyje vyko jau penktasis ir šeštasis ES konsultacinės grupės susitikimai su Baltarusijos demokratinėmis jėgomis ir pilietine visuomene. Taip pat Vadovų Taryba 2026 m. vasario 26 d. pratęsė sankcijas Baltarusijai iki 2027 m. vasario 28 d. pagal kurių režimą sankcionuojama 310 asmenų ir 46 subjektai. Verta paminėti, kad 2025 m. gruodį sankcijų režimo taikymo sritis buvo išplėsta, kad apimtų ir hibridines veiklas, o 2025 m. spalį priimtos naujos priemonės dėl Baltarusijos bendrininkavimo Rusijos kare prieš Ukrainą.

Taigi šiuo Europos ir JAV požiūriai į Baltarusiją ima skirtis. Europa jau ima suvokti praeities klaidas, ką reiškia nuolaidžiauti Lukašenkai. O Vakarų politika Baltarusijos atžvilgiu turėtų remtis ne naiviu „perkrovimo“ modeliu. Reikia ne mažinti dėmesį Baltarusijai, o priešingai – nuosekliai ją išskirti kaip atskirą Europos saugumo problemą. Reikia ir toliau viešinti režimo nusikaltimus, spausti dėl politinių kalinių, griežtai vertinti bet kokius branduolinės saugos pažeidimus Astrave ir aiškiai suprasti, kad Baltarusijos klausimas yra ne periferinis, o tiesiogiai susijęs su mūsų regiono saugumu.

2026.03.06

Liudas Mažylis: „Europos sprendimai dėl Ukrainos lemia ir Lietuvos saugumą“

Kalbėdamas apie svarbiausius pastarojo meto Europos Parlamento sprendimus, europarlamentaras pirmiausia išskiria paramą Ukrainai. Pasak jo, ši tema ir toliau išlieka vienu svarbiausių Europos darbotvarkės klausimų.

„Pastarojoj sesijoj, kuri vyko kovo 9-12 d., vėl priimtas sprendimas ir dėl finansavimo, ir dėl visokeriopos kitokios paramos. Turint omeny, kad bendra užsienio ir saugumo politika sutartyse tarp 27 valstybių apibrėžta gana aptakiai, vis dėlto Europos Parlamentas ir kitos institucijos aiškiai įvardija, kad tai yra karas prieš mus ir telkiamos jėgos bei resursai jam atsispirti. Jau dvidešimtas sankcijų paketas yra pakeliui. Tai yra tie geri dalykai“, – sako L. Mažylis.

Vis dėlto, pasak jo, bendri sprendimai ne visada priimami lengvai. Europos Sąjungoje esama valstybių, kurios stengiasi stabdyti ar vilkinti svarbius sprendimus.

„Mes turim blokuoti valstybes, kurios bando blokuoti europinius sprendimus, priešiškais ir kenksmingais būdais. Europos Parlamente tą gal ir mažiau jaučiam, bet tai labai pasireiškia ES Ministrų Taryboje. Be to, vien priimti sankcijų paketus neužtenka. Reikia užtikrinti, kad jų būtų laikomasi, kad sankcijos nebūtų apeinamos“, – kalba europarlamentaras.

Taigi Europos Parlamento sprendimai ir toliau tiesiogiai siejasi su Rusijos pradėtu karu Ukrainoje. Kartu tai ir viena jautriausių temų: juk nuolat juntame Rusijos veikimą per ES valstybes, esančias didesnėje ar mažesnėje įtakoje. ES turi griežtinti sankcijas Rusijai, o paramą Ukrainai stiprinti.

Kalbėdamas apie kitus Europos Sąjungos projektus, Mažylis pabrėžė nuolatinį dėmesį „Rail Baltica“ projektui. Turime siekti komunikacinio nuoseklumo. Aš pats kiek įmanoma gilinuosi į visą „Rail Baltica“ projektą. Turėtų būti geriau koordinuojamas visų valstybių ministerijų darbas, kad visuomenė justų projekto naudą.

Pokalbio nuoroda: https://www.youtube.com/watch?v=9gzk0Qvk3PI

2026.03.04

Liudas Mažylis. Iranas – nebe regioninė galia

Pastarojo meto įvykiai Artimuosiuose Rytuose pažymėti lūžiu, kurį dar visai neseniai daugelis būtų laikę neįtikėtinu: nukautas aukščiausiasis šalies lyderis ajatola Ali Khamenei, sunaikinta ir visa karinė vadovybė; per keletą dienų Iranas neteko karo aviacijos ir karinio laivyno. JAV tęsia serijinę totalitarinių režimų egzekuciją: Sirija, visai neseniai – Venesuela, dabar Iranas. Smūgis, suduotas tikslinės JAV operacijos metu, nutraukė dešimtmečius kurtą neliečiamumo mitą. Juk Irano opozicija ilgiems laikams buvo nustumta į politinio proceso paraštes. Kur, jei ne Europos Parlamente, tą buvo galima geriausiai pajausti! Tiesa, toji opozicija niekada nenurimo, buvo bene atkakliausias „geopolitinis lobistas“ EP koridoriuose. Dabar jie pagrįstai džiaugiasi: didžiausias, išskirtinai žiaurus režimas atrodo sudorotas. Ar tikrai taip yra, ir kuria kryptimi, keisis režimas – to prognozuoti turbūt negali niekas. Tačiau kas neabejotina – Iranas tikrai nebėra karinė galia, kokia buvo dar praeitą savaitę. Tai buvo didžiausia jungtinė JAV ir Izraelio operacija prieš Iraną per dešimtmečius, kartu sunaikinusi ir dalį režimo karinės viršūnės. Tai įvykis, perbraižantis Irano vietą regione ir atveriantis naują geopolitinį etapą. 

Iranas atsakė taip, kaip buvo tikėtasi: iš anksto parengta raketų ir dronų kampanija prieš naftos infrastruktūrą ir karinius objektus Persijos įlankos regione, atakos prieš JAV bazes, į konfliktą įtraukiamos regioninės kovotojų grupuotės – nuo „Hezbollah“ iki irakiečių šiitų milicijų. Kas buvo galbūt netikėta – tai Irano agresyvūs smūgiai kaimyninėms valstybėms, esą, tegul amerikiečiams „perduoda žinią“. O tokių veiksmų rezultatas bene bus tas, kad tos Irano kaimynės taps dar artimesniais JAV draugais. Hormūzo sąsiaurio blokada tiesiogiai fiziškai paveikė naftos rinką, pristabdydama penktadalio pasaulio naftos tiekimą. Naftos kainos pašoko, pasaulinės rinkos sureagavo nervingai, o Artimieji Rytai, o ir platesnis regionas, potencialiai gali patekti į daugiašalį konfliktą. Tačiau kartu išryškėjo ir kita tiesa: režimas, kuris žadėjo „sunaikinti Izraelį“ ir kasdien skandavo „mirtį Amerikai“, nesugebėjo apsaugoti net savo svarbiausio asmens. Tai šokas ne tik Irano elitui, bet ir visoms kitoms grupuotėms, iki šiol regėjusioms save kaip regioninę galią. Tačiau pasirodė, kad režimai nėra amžini. Įdėmiai stebėdamas režimų kaitą nuo pat „Arabų pavasario“, Teheranas pasirinko prevencinę taktiką: sustiprino „Basij“ pajėgas, sugriežtino informacijos kontrolę, išplėtė areštų infrastruktūrą. Režimas bijojo sukilimo ir darė viską, kad jis nepasiektų Irano gatvių.

Tačiau šiandien prie šios formulės prisideda naujas faktorius: išorinis smūgis, kuris panaikina režimo neliečiamumo aurą. Khamenei žūtis gali tapti tuo, ko taip bijojo Teheranas – ženklu patiems iraniečiams, kad autoritarinė valdžia realiai yra pažeidžiama. Tačiau, skirtingai nei prieš penkiolika metų, šiandien impulsas pašalinti režimą ateina iš išorės. Vašingtonas ilgą laiką siuntė aiškius signalus: Iranas turi atsisakyti branduolinių ambicijų. 2015 m. pasirašytas branduolinis susitarimas tarp JAV ir Irano turėjo tapti ilgalaikiu kompromisu: laipsniškas sankcijų švelninimas mainais į branduolinės programos apribojimą. Iranas, daugiau nei dešimtmetį turėjo galimybę nusiginkluoti, bet to nepadarė, toliau tęsdamas branduolinę programą. JAV, iš pradžių pateikdama gana kontroversiškų teiginių apie savo operacijos tikslus – nuo „branduolinės Irano programos sunaikinimo“ iki „režimo pakeitimo“ – dabar jau tuos tikslus formuluoja taip: raketinių pajėgumų, gebėjimo veikti jūroje ir paramilitarinių, teroristinių Irano remiamų grupuočių eliminavimas. Akivaizdu, kad pastarojo tikslo pasiekimas yra iš jų visų mažiausiai garantuotas.

Kaip reaguoja Europa? Visų pirma drįsčiau konstatuoti, kad Europa kaip vienetas nesureagavo išvis niekaip. Bus buvę taip, kad alijantai – JAV ir Izraelis – buvo apsisprendę europiečių nei neįtraukinėti, nei netgi neinformuoti. (Prisiminkim, kad Ali Khamenei buvo „medžiojamas“ ne vieną savaitę, kol sulaukta tinkamo momento, tad toji tylos taktika dabar jau rodosi visai suprantama). NATO, savo generalinio sekretoriaus Marko Rutės asmenyje, pareiškė pritarimą JAV bei Izraelio veiksmams, tačiau kaip organizacija nuo jų nusišalino. Įvairių Europos Sąjungos institucijų reakcija ne visiems atrodė svarbi, labiau – atskirų Europos valstybių pozicijos. Iš pradžių pagrindinės Europos sostinės – Paryžius, Berlynas, Londonas – prabilo vienu balsu. Prancūzijos, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės lyderiai bendrame pareiškime paragino Iraną rinktis derybų kelią, pasmerkė Irano atsakomąsias raketų atakas ir pabrėžė, kad patys nedalyvavo JAV ir Izraelio karinėje operacijoje. Tuo pačiu pareiškimu jie aiškiai pakartojo siekį užkirsti kelią branduolinei Irano ginkluotei ir apsaugoti civilius regione. O Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen dar kartą pabrėžė tai, ką Briuselis kartojo ir anksčiau: vienintelė tvari išeitis Iranui – diplomatinė, bet ji įmanoma tik su sąlyga, kad šalyje prasidės tikras politinis perėjimas, bus nutraukta branduolinė ir balistinių raketų programa ir bus liautasi destabilizuoti regioną remiant teroristines grupuotes.

Europos Parlamento reakcija buvo tęstinė. Mes jau daug metų nuosekliai kritikuojame Irano režimą: nuo rezoliucijos dėl Mahsos Amini nužudymo ir moterų protestų malšinimo 2022 m. iki dokumentų, smerkiančių dronų ir raketų atakas prieš Izraelį 2024 m., kur Parlamente raginome įtraukti IRGC (Islamo revoliucinė gvardija) į teroristinių organizacijų sąrašą ir plėsti sankcijas Irano raketų ir bepiločių gamybai. Šių metų sausį priimta EP rezoliucija dar kartą pasmerkė brutalią protestų Irane represiją ir pareikalavo iš esmės peržiūrėti santykius su Teheranu. Verta paminėti, kad ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis aiškiai pasakė: kiekvieną kartą, kai JAV veikia ryžtingai, „pasauliniai nusikaltėliai silpnėja“ – ir šį signalą turėtų suprasti ir Maskva. Nuo 2022 m. rudenį pradėtų „Shahed“ dronų atakų prieš Ukrainos miestus, ES Taryba priėmė kelis sankcijų paketus, nukreiptus prieš Irano pareigūnus ir įmones, dalyvaujančias bepiločių orlaivių tiekime Rusijai, o 2023 m. liepą įsteigė specialų sankcijų režimą būtent už karinę paramą Rusijos agresijai. Europos Vadovų Tarybos išvadose aiškiai įrašyta: Iranas privalo nustoti tiekti dronus Rusijai.

Beje, po poros dienų Europos valstybių veiksena tapo nebe tokia vienalytė. Iranui smogus į britų karinę bazę Kipre, į ten buvo permestos Jungtinės Karalystės, Graikijos ir Prancūzijos karinės pajėgos – laivai, naikintuvai ir oro gynybos sistemos.Taip sutapo, kad VFR ir JAV lyderiai susitiko „gyvai“, tad buvo galimybė aptarti ir paderinti šių dviejų valstybių pozicijas. Ispanų socialistų vyriausybė bene atviriausiai deklaravo „nesikišimo“ poziciją, uždrausdama JAV naudotis karinėmis bazėmis Ispanijos teritorijoje, o tai privedė prie apsižodžiavimo viešojoje erdvėje.

Šioje vietoje Europa patiria savotišką déjàvu. Dar 2003 m. Irako karo fone ji buvo susiskaldžiusi, o takoskyros buvo tokios: Jungtinė Karalystė, Ispanija, kai kurios Vidurio Europos valstybės palaikė JAV, tuo tarpu Vokietija ir Prancūzija ragino neskubėti, abejojo dėl įrodymų, jog anuometinis Saddamo Husseino režimas disponuoja branduoliniu ginklu, klausinėjo: „o kas po to?“ Šiandien klausimas – tas pats, tik scena kita. Jungtinėse Valstijose, vadovaujamose naujos administracijos, buvo nuspręsta žengti ryžtingą karinį žingsnį prieš režimą, kuris dešimtmečius vykdė represijas, rėmė terorizmą, ignoravo įsipareigojimus dėl branduolinės programos ir, galiausiai, eksportavo mirtį į Europą per dronus virš Ukrainos miestų. Tai faktas, kurį Europos Vadovų Taryba įvardijo aiškiai, įvesdama sankcijų režimą už Irano karinę paramą Rusijai. Kitaip tariant, Teheranas jau seniai yra vienas iš karo Europoje kurstytojų. Todėl JAV smūgis šiandien europiečių akyse atrodo kitaip, nei anuomet tai buvo Irake. Tuomet buvo kalbama apie hipotetines grėsmes, o šiandien niekas neabejoja, kad Iranas yra visiškai konkrečiai atsakingas už nužudytus vaikus ir moteris Ukrainoje – didžioji dalis dronų, smogusių Kyjivui, Odesai, Charkivui, sukurta Irano ginklų gamyklose.

Apie reakcijas iš kitų pasaulio dalių.  Reakciją iš Maskvos lengvai buvo galima nuspėti: vartojo frazes „ciniška žmogžudystė“, „iš anksto suplanuotas ir nepateisinamas ginkluotos agresijos aktas“, „tarptautinės teisės normų laužymas“. Taip Rusijos užsienio reikalų ministerija ir Putinas apibūdino JAV ir Izraelio smūgius. O de facto Rusija, kuri pastaraisiais metais nuolat rėmėsi Iranu kaip sąjungininku kare prieš Ukrainą, šiandien stengiasi išvengti tiesioginio įsitraukimo į naują konfliktą. „Rosatom“ stabdo darbus Bušero atominėje elektrinėje dėl saugumo rizikų, dalis rusų specialistų evakuojami, nebeatžvelgiant į jokias egzistavusias strategines partnerystes. Maskva garsiai demonstruoja solidarumą, bet realiai palieka Teheraną vieną dorotis su JAV karine galia. O kas jau visiems akivaizdu – kad Rusija sparčiai netenka sąjungininkų vieno po kito. Natūralu, kad ėmė sklisti prognozės, jog kitas JAV taikinys gali būti Kuba. Juk ir ten klesti pseudodemokratinis uždaras režimas, palaikantis draugystę su kitomis diktatūromis, remiantis represijomis ir antiamerikietiška retorika. 

Tad tenka pripažinti, kad pastarosios dienos Irane primena, kad režimai nepajudinami atrodo tik iš tolo. Esminė išvada paprasta: jeigu JAV tikslai bus aiškūs, jeigu pavyks numatyti realią politinę raidą po Ali Khamenei – Europa ne tik reaguos, bet ir prisijungs. Europa turi daug svertų: sankcijas, diplomatinius kanalus, paramą pilietinei visuomenei, ekonominio spaudimo instrumentus. Belieka sužinoti, kaip bus apibrėžta toji bendra strategija.

2026.02.24

Liudas Mažylis Vilniaus knygų mugėje pristatys naujausią savo knygą „Byrantys Europos laikai“

Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis kviečia Vilniaus knygų mugės lankytojus vasario 27 d., 13.00 val., į savo naujausio politinio dienoraščio 6-ąjį numerį „Byrantys Europos laikai“ pristatymą. Renginys vyks Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ (Laisvės pr. 5, Vilnius), Rašytojų kampe – 5-oje salėje.

Tai naujausias prof. L. Mažylio politinis dienoraštis, kuriame pateikiamos įžvalgos apie 2025 metų politinius procesus pasaulyje, Europoje ir Lietuvoje, Europos Parlamento kasdienybę bei joje bręstančius sprendimus.

„Darbas Europos Parlamente išmokė veikti nuosekliai, nesiblaškyti. Net ir traukinių stotyje, bibliotekoje ar net galvosūkius sprendžiant geriau susigaudau, o taip pat – kitose srityse, kurios reikalauja struktūruoto mąstymo. Tai grūdina ir nurodo kelią. Kitaip tariant, kelias tave renkasi, o ne tu renkiesi kelią“, – rašo autorius. Taigi, knyga – ne vien apie EP.

Pasak prof. L. Mažylio, ši knyga – ne tik asmeninės patirties Europos Parlamente fiksavimas, bet ir platesnė refleksija apie šiandienos pasaulį, visuomenę, kultūrą. Tai – jau šeštoji panašaus žanro šio autoriaus knyga.

Jos atsiradimą pats autorius apibūdina kaip nuoseklų, atsakingą darbą: „Dabar jau be jokių šmaikštavimų diena po dienos rašau, kas vyksta Europos Parlamente ir koks mano vaidmuo jo darbe. Manyčiau, kad tie dienoraščiai ateityje turės reikšmės, kaip memuarai, ir be abejo – kaip ataskaita rinkėjams.“

Renginio metu dalyviai galės ne tik išgirsti išskirtines įžvalgas, bet ir dovanų gauti knygą su autoriaus parašu.

2026.02.17

Liudas Mažylis: „EP esu pasaulio reikalų liudininkas“

„Dirbdamas Europos Parlamente (EP) pajutau jėgą daryti įtaką politikos vyksmui. Čia esu pasaulio reikalų liudininkas ir pasauliui ne vis vien, kokias aš turiu nuostatas, savybes, kokias jas išsiugdysiu, kokius klausimus kelsiu, o galbūt kartais pasyviai pritarsiu“, – mintimis dalijosi antrą kadenciją Europos Parlamente Lietuvai atstovaujantis Liudas Mažylis.

L. Mažylio kelias į didžiąją politiką prasidėjo kiek neįprastai ir tam akstinu tapo itin svarbus Lietuvos istorijai įvykis – jis 2017 m. kovo 29 d. Vokietijos diplomatiniame archyve aptiko nutarimo dėl 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje originalą lietuvių ir vokiečių kalbomis.

Šio svarbaus dokumento, kurio yra ieškojęs ne vienas istorikas, atgabenimas į Lietuvą ir nutiesė L.Mažyliui kelią į europinę politiką – 2019 m. jis, kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovas, pirmą kartą buvo išrinktas į EP.

Kuo prieš Vasario 16-ąją gyvena politikas, kaip darbas EP pakeitė jo gyvenimą ir kuo praturtino, „Lietuvos rytas“ kalbėjosi šios svarbios Lietuvai šventės išvakarėse.

„Jau žinau, kaip svarbu turėti politinę nuojautą, tiksliai išskaičiuoti vienus ar kitus įvykius. Yra buvę ir tokių atvejų, kai sekundės tikslumu teko priimti sprendimą. Darbas EP išmokė veikti nuosekliai, nesiblaškyti. Net ir traukinių stotyje, bibliotekoje ar net spręsdamas galvosūkius geriau susigaudau, taip pat kitose srityse, kurios reikalauja struktūruoto mąstymo. Tai grūdina ir nurodo kelią. Kitaip tariant, kelias tave renkasi, o ne tu renkiesi kelią“, – dalijosi politine patirtimi L.Mažylis.

– Žvelgiant į tą didžiulę EP salę ir dar didesnius jos užkulisius atrodo, kad mažos Lietuvos atstovai – lyg lašas jūroje. Ar mūsų šalis ir jos deleguoti EP nariai yra girdimi, ar savo veikla atkreipia didžiųjų Europos Sąjungos šalių narių dėmesį?

– Ir Lietuvos, ir net pačios mažiausios Europos Sąjungos (ES) šalies narės Maltos parlamentarai yra gerbiami vienodai.

Galėčiau remtis ir savu pavyzdžiu – net vieno žmogaus veikla gali turėti svorį. Ir praėjusios, ir šios EP kadencijos metu, kai iš Rytų pusės slinko baisūs įvykiai, visi atsisuko į Lietuvą: „Juk jūs apie Rusijos ir Kremliaus užmojus visada teisingai kalbėjote, o mums atrodė, kad tos kalbos – jūsų istorinės nuoskaudos.“

– Nuo pat pirmos darbo dienos EP rašote dienoraštį. Apie ką rašėte pirmosios kadencijos pradžioje ir į ką kreipiate dėmesį šiuo metu?

– Viskas prasidėjo nuo to, kad man, dėstytojui, profesoriui, turinčiam penkerių metų patirtį savivaldos politikos srityje, teko iškeliauti į Briuselį ir Strasbūrą. Tada save vadinau „fuksu“. Šmaikštavau, žaidžiau santrumpomis, EP žargonu.

Prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą mano dienoraščiuose atsirado šių baisių įvykių dienų skaičiavimas – pirmoji, antroji, trečioji karo diena.

Dabar jau be jokių šmaikštavimų diena po dienos rašau, kas vyksta EP ir koks mano vaidmuo jo darbe. Šiemet išleisiu jau šeštą savo dienoraščių knygą. Manyčiau, kad tie dienoraščiai ateityje turės reikšmės kaip memuarai ir, be abejo, kaip ataskaita rinkėjams.

– Ar kasdienis dienoraščio rašymas nėra susijęs su jūsų ankstesne patirtimi – juk aprašyti gyvenimo įvykius kasdien reikia ir noro, ir savikontrolės?

– Taip, be abejo. Visai neseniai suradau pačius pirmuosius bandymus rašyti dienoraštį. Tada buvau gal septintoje mokyklos klasėje. Vėliau taip pat rašiau. Galėčiau savo asmenybės struktūrą palyginti su Vasario 16-osios Akto signataro Jurgio Šaulio. Jis dienoraščius rašė pripuolamai. Yra išlikę jo liudijimai, kas vyko politiniame ir jo asmeniniame gyvenime. O štai prieškario Lietuvos diplomatas ir Vasario 16-osios Akto signataras Petras Klimas dienoraščius rašė nuolat.

Psichologai sako, kad tie žmonės, kurie rašo dienoraščius kasdien, yra atviresni sau.

– Galbūt savo dienoraščiuose nepamirštate ir istorijos bei savo Vasario 16-osios Akto paieškų Berlyne? Gal tuos kelius istorijos labirintų link tęsiate?

– Sunku būtų tai pamiršti. Polėkis gilintis į istorijos gelmes mane yra apvaldęs iki šiol. Vasario 16-osios Akto temą tęsiu kol kas ne archyvuose, nes tam stinga laiko, o mokyklose, Lietuvos regionų bendruomenėse, Trečiojo amžiaus universitetuose. Netgi esu pastebėjęs dėsningumą, kad į tą pačią Lietuvos vietą nuvykstu po penkerių metų pertraukos. Prieš savaitę lankiausi Jonavoje, Šilutėje, pirmą kartą – Viduklėje.

Savo istorinį archyvą esu papildęs Vasario 16-osios Akto signatarų autografais. Parengiau paskaitą apie tai, kaip 1919 m. kūrėsi Lietuvos kariuomenė. Atrodytų, kad apie tai jau viskas žinoma arba galima rasti, kur paskaityti. Tačiau kai su šia paskaita lankiausi Lietuvos kariniuose daliniuose, mačiau, kaip žibėjo karių akys. Kalbėjau ne tik apie istorinius dalykus, bet ir apie šiandienos iššūkius.

– Kaip minite Vasario 16-ąją savo šeimoje? Galbūt tęsiate senelio, žinomo prieškario Kauno ginekologo Prano Mažylio puoselėtas tradicijas?

– Džiaugiuosi, kad sovietinė valdžia nekonfiskavo senelio knygų. Todėl aš nuo pat vaikystės gyvenau tarp jų tarsi tarp prieškario Lietuvos liudininkų.

Be to, man pasisekė, kad močiutė Antanina Mažylienė, mano tėtis Jonas Mažylis ir teta Liūda Mažylytė – puikūs pasakoriai, labai raiškiai mokėdavo papasakoti apie tarpukario Kauną ir tuometinę atmosferą. Ir iki šiol negaliu išsiplėšti iš anų laikų Kauno gatvių, architektūros, kultūros.

Pasibaigus darbams Strasbūre vėl grįšiu į savo Kauną. Tad ir Vasario 16-osios Akto paieškoms turėjo įtakos tai, ką paveldėjau iš savo šeimos ir gyvenimo patirties Kaune. Esu girdėjęs komplimentus, kad Vasario 16-osios Aktą galėjo surasti tik kaunietis.

– Kokia pati įsimintiniausia darbo EP savaitė ar diena, kurių iki šiol negalite pamiršti?

– 2022 m. vasarį į Lietuvą buvo atvažiavę Europos liaudies partijos lyderiai – vokiečiai, ispanai, italai, portugalai. Nuvažiavome mes į Ruklą. Buvo labai žvarbu. Kalbėjome, ar rusai puls Ukrainą? Po kelių dienų prasidėjo puolimas.

Tomis dienomis man buvo suteikta galimybė pasisakyti gimtajame Kaune, mitinge Vienybės aikštėje. Rusijos agresijos prieš Ukrainą nuotaikas susiejau su tragiškais 1991 m. sausio 13-osios įvykiais Lietuvoje.

„Naktys nebūna amžinos“, – užjausdamas ir drąsindamas ukrainiečius tada pasakiau.

– Kaip vertinate ir Lietuvos, ir Vakarų šalių apžvalgininkų vertinimus, kad ES per mažai padeda Ukrainai kovoje prieš fašistinę Rusiją?

– Europa nemiega ir dirba Ukrainos labui nuo pat pirmos karo dienos – ir minkštąja galia, ir finansiniais ištekliais. Ne kartą esu sakęs ir dar kartą galėčiau pakartoti, kad dėl Ukrainos daroma nepakankamai, bet negalima sakyti, jog nedaroma nieko. Tačiau padėti reikėtų kur kas daugiau.

– Smalsu, kokie artimiausi jūsų planai?

– Šauniai atšvęsti Vasario 16-ąją! O vasario 27 dieną 13 valandą Knygų mugėje pristatyti naują savo knygą. Kviečiu užsukti į Rašytojų kampą!

2026.02.06

Liudas Mažylis. Trys saugumo dilemos: Karakasas, Nukas, Kapčiamiestis

Karakasas, Nukas ir Kapčiamiestis – trys taškai pasaulio žemėlapyje, kuriuos jungia ne jūriniai keliai ar greitieji traukiniai, o saugumo ir geopolitinių įtampų linijos. Karakasas – didžiųjų valstybių galios varžybų aikštelė Lotynų Amerikoje, Nukas – strategiškai svarbūs Arkties vartai, Kapčiamiestis – ES ir NATO pasienio miestelis. Iš platesnės perspektyvos šie trys taškai atrodo labai skirtingi, tačiau visi jie pasakoja tą pačią istoriją: ten, kur kertasi geopolitinių interesų zonos, saugumo klausimai niekada negali būti ignoruojami.

Karakase, Venesuelos sostinėje, Kremliaus šešėlis buvo ypač ryškus. Ilgus metus Vladimiras Putinas turėjo ten ištikimą bičiulį Nikolą Maduro, kuris mainais už politinę paramą ir ginklų tiekimą suteikė Rusijai prieigą prie milžiniškų naftos išteklių ir propagandinio placdarmo Lotynų Amerikoje. O kaip Venesueloje gyvena paprasti žmonės, tie 28 milijonai? Šalies ekonomika – tai klasikinis pavyzdys, kaip milžiniškas gamtinių išteklių potencialas gali virsti struktūrine krize, jei valstybė tampa priklausoma nuo vieno sektoriaus ir politinio režimo užgaidų. Šalis turi vienas iš didžiausių patvirtintų naftos atsargų pasaulyje – daugiau nei 300 mlrd. barelių, bet BVP vienam gyventojui pastaraisiais metais svyruoja tik apie 5 tūkst. JAV dolerių – maždaug dvigubai mažiau nei Lotynų Amerikos vidurkis. Tai reiškia, kad šalis, turinti vienas didžiausių pasaulyje naftos atsargų, realiai gyvena kaip skurdi trečiojo pasaulio valstybė. Milijonai venesueliečių emigravo į kaimynines Kolumbiją, Braziliją, taip pat į JAV ir Europą, susiformavo ištisos diasporos. Šalyje išaugo skurdas, sutriko sveikatos sistema, trūksta vaistų ir įrangos, energijos tiekimas tapo nepatikimas. Ekonominė griūtis, korupcija, kleptokratija – visa tai privedė Venesuelą prie beveik žlugusios valstybės statuso. Žvelgiant per saugumo paradigmą, Maduro prioritetas visada buvo režimo išlikimas. Tačiau Maduro neįvertino, kad grėsmės režimo išlikimui gali būti ne tik vidinės, jos egzistuoja ir už Venesuelos ribų. Karakasas sąmoningai pasirinko būti priešpriešos JAV polyje, remdamasis Rusija, Kinija, Iranu ir kitais partneriais. Rusija tapo pagrindiniu gynybos ir saugumo partneriu: nuo AK-103 kalašnikovų gamybos licencijų, tankų ir artilerijos, S-300 priešlėktuvinių sistemų iki modernių naikintuvų ir naujesnių oro gynybos kompleksų tiekimo. Karakasas siūlė Maskvai net prieigą prie La Orchilos salos bazės, dalyvavo bendrose pratybose Karibuose, įsitraukė į simbolinius gestus, tokius kaip strateginiai Rusijos bombonešių vizitai. Tačiau Maduro bandymai žaisti „didžiųjų“ valstybių žaidimus su Vašingtonu ir Maskva baigėsi režimo griūtimi. Ironiška, kad Kremlius, jokių diplomatinių ar ekonominių ribojamųjų priemonių Vašingtonui dėl JAV įvykdytos karinės intervencijos taip ir nepritaikė. Todėl galima teigti, kad Maskva suteikia prastas saugumo garantijas savo „draugams“.

Grenlandijos sostinėje Nuke, Kremliaus šešėlis kitoks nei Karakase: Rusijos karinės bazės Arktyje, povandeniniai laivai, bandymai įtvirtinti savo įtaką Šiaurėje. Grenlandijoje esama išskirtinių resursų – retieji metalai, naftos ir dujų potencialas, būsimieji Arkties laivybos keliai. Tai vilioja ir Kiniją, ir Rusiją, natūraliai ir JAV. Tačiau Nuke gyventojai nėra Kremliaus propagandos tiesioginiai taikiniai. Čia, skirtingai nei Venesueloje, jei kas nors nutiks, Vašingtonas, Kopenhaga, Briuselis laikysis duoto žodžio. Milžiniškoje apledėjusioje saloje, kurią kai kurie geografai netgi siūlydavo vadinti atskiru kontinentu, gyventojų čia vos 56 tūkstančiai. Verta paminėti, kad Grenlandija priskiriama prie dideles pajamas gaunančių šalių grupės: 2023 m. jos BVP vienam gyventojui pasiekė apie 58,5 tūkst. JAV dolerių, t. y. dešimt kartų daugiau nei Venesueloje ir gerokai virš daugelio kitų Arkties regionų. Bendra BVP apimtis siekia kelis milijardus JAV dolerių, tačiau būtent čia ryškiai matyti, kaip mažos, bet strategiškai svarbios ekonomikos tampa globalios geopolitikos mazgais. Vidutinio standartinio grenlando kasdienybė – žvejyba. Grenlandijos ūkio stuburas – žvejybos sektorius ir žuvies produktų eksportas: 2023 m. prekių eksportas sudarė apie 1,66 mlrd. JAV dolerių, didžiąją dalį sudarant būtent žuvies produktams. Danija kasmet skiria Grenlandijai maždaug 3,9 mlrd. Danijos kronų blokinę dotaciją, kuri sudaro maždaug penktadalį šalies BVP ir daugiau nei pusę viešojo sektoriaus biudžeto. Visgi Grenlandijos saugumo dilemos skiriasi nuo Venesuelos, nes čia kertasi kitokie interesai: vietos bendruomenės siekis daugiau savarankiškumo, Danijos ir NATO atsakomybė už gynybą bei JAV, Rusijos ir Kinijos varžybos dėl Arkties ir kritinių išteklių. Šiuo metu Grenlandijos klausimas tampa ir Europos, ir NATO išbandymu. Viena vertus, Danija ir visa Europos Sąjunga turi parodyti, kad Arkties saugumas yra bendras prioritetas, kad sąjungininkai pasiruošę stiprinti gynybą šiaurinėse platumose, atsižvelgdami į Rusijos karinį buvimą ir Kinijos ambicijas. Kita vertus, Europa jau pademonstravo ir toliau laikysis principo, jog net ir artimiausias sąjungininkas negali elgtis su autonomine teritorija tarsi su preke įsigijimui.

Kapčiamiestis – nedidelis Dzūkijos miestelis, seniūnija, kurioje pagal 2021 m. duomenis gyvena 478 gyventojai. Tačiau ten saugumo dilemos nė kiek nemažesnės už didžiųjų sostinių. Čia susikerta NATO rytinis flangas saugumo poreikiai, Lietuvos pasienio realybė ir vietos bendruomenės gyvenimas. Jei Venesueloje saugumo klausimai kyla iš režimo logikos ir nusikalstamumo, tai Kapčiamiesčio apylinkėse saugumo dilemos kyla iš geografijos. Šioje dilemoje kasdienis saugumas ir geopolitika susilieja. Vietos gyventojams pasienio keliai, punktai, patruliuojantys pasieniečiai yra įprastinė kasdienybė, norma, netrikdanti veiklos, kasdienio buvimo ežerų ir miškų apsuptyje, o valstybės mastu tai – kritinė infrastruktūra, per kurią gali būti testuojama mūsų sienų vientisumas, migracijos ir kontrabandos kontrolė, reakcija į kaimyninių režimų provokacijas. Reikia pripažinti, kad būsimas poligonas yra gynybos sistemos šerdis: ten treniruosis kariai, bus derinamas sąveikavimas su sąjungininkais bei ruošiami scenarijai tam atvejui, jei dabartinė hibridinė konfrontacija išsiplėtotų į fizinį konfliktą. Kariuomenei reikia realistiškų, intensyvių pratybų, o vietos bendruomenei – garantijų, kad karinis aktyvumas nepadidins rizikos kasdienėje aplinkoje. Todėl valdžia privalo pateikti kuo skaidresnę informaciją, kuo aiškesnius saugumo zonų, procedūrų, incidentų valdymo mechanizmus, kad neliktų vietos spekuliacijoms. Kitu atveju, poligono klausimas bus toliau eskaluojamas, siekiant jį paversti kritiniu hibridinio karo elementu. Rusija gali bandyti poligoną išnaudoti kaip propagandinį naratyvą: esą NATO ruošiasi agresijai, vietos žmonės aukojami dėl didžiųjų šalių interesų. Tokie naratyvai dažnai bando atsiremti į realius vietos žmonių nuogąstavimus: triukšmą, apribojimus, ekologines rizikas ir juos hiperbolizuoti, nukreipdami prieš patį valstybės gynybos ir NATO buvimo principą.

Iš Europos perspektyvos Karakasas, Nukas ir Kapčiamiestis yra trys aiškūs perspėjimo signalai. Jei norime, kad Karakase atsirastų erdvės tikram, o ne imituojamam saugumui, būtina remti ne tik politinę transformaciją, demokratines institucijas bei teisės viršenybę. Jei tikimės, kad Nukas ir toliau matys NATO kaip tikrą, saugumo garantą, turime susieti Arkties gynybą su aiškiu įsipareigojimu gerbti Grenlandijos balsą ir jos vientisumą. Jei norime, kad Kapčiamiestis išliktų atsparus, bet kokiam spaudimui iš Rytų, turime jį sieti su kariuomene, civiline sauga, aiškiu krizių valdymo planu ir įtraukta vietos bendruomene bei potencialia nauda vietos verslui, kurios galima tikėtis funkcionuojant poligonui.

2026.01.28

Liudas Mažylis. Pokyčiai Irane

Iranas ilgą laiką rėmėsi sistema, kurios esmė buvo aiški ir nekintanti: valdžia sutelkta siaurame politiniame ir religiniame centre, o visuomenė laikoma nuolatiniame paklusnumo režime. Ši konstrukcija dešimtmečiais veikė per baimę, kontrolę ir selektyvų smurtą, sudarydama įspūdį, kad bet koks pasipriešinimas anksčiau ar vėliau bus neutralizuotas. Tačiau šių metų pradžios įvykiai Irane rodo, kad šis mechanizmas pradėjo strigti.

Kad suprastume šiandienos Irano žmonių rezistencijos pakilimą, turime prisiminti 1979-uosius. Tuometinė revoliucija, žadėjusi išsivadavimą iš autokratijos, greitai virto vienu griežčiausių teokratinių eksperimentų žmonijos istorijoje. Per keturis dešimtmečius Irano režimas išvystė sistemą, kurioje religinė dogma tapo įrankiu politiniam absoliutizmui išlaikyti. Šis modelis sistemingai naikino bet kokią opoziciją, marginalizavo etnines ir religines mažumas bei įkalino ištisas kartas ideologiniame narve. O tai, ką matome šiandien, nėra atsitiktinis incidentas, o natūrali, nors ir skausminga, reakcija į dešimtmečius kauptą neteisybę, pasiekusią savo kritinį tašką.

Dabartinius įvykius Irane ženklina ne tik augantis laisvės siekis, bet ir režimo žiaurumas, kurį man tenka matyti ir vertinti tiesiogiai per kasdienę parlamentinę veiklą. Dabartinis susidorojimas su žmonėmis karinėmis priemonėmis nebėra tiesiog riaušių malšinimas. Režimas prieš savo piliečius naudoja karinę taktiką. Prieš bėgančius, beginklius protestuotojus pasitelkiami automatiniai kulkosvaidžiai. O aukų skaičius gali siekti net 20-30 tūkstančių žuvusiųjų bei dingusių be žinios.

Ypatingai tragiška situacija susiklostė periferijose – Beludžistane ir Kurdistane. Liudininkai pasakoja apie „Kruvinąjį penktadienį“ Zahidane, apie masinius moterų ir net vaikų areštus. Kurdistano miestai šiandien primena okupuotas teritorijas: virš gyvenamųjų rajonų nuolat patruliuoja kariniai sraigtasparniai, o gatvėse dislokuotos ginkluotos pajėgos. Režimas supranta: jei kris regionai, kris ir Teheranas. Todėl griebiamasi viduramžiško žiaurumo – sužeistieji kalėjimuose paliekami be jokios medicininės pagalbos, kur jie tiesiog lėtai nukraujuoja savo kamerose, taip siunčiant šiurpią žinią likusiems.

Viso to pasaulis beveik nemato. Mat režimas pasitelkė bene ilgiausią istorijoje interneto ryšio blokavimą, siekdamas sukurti informacinį vakuumą ir paslėpti savo nusikaltimų pėdsakus. Tačiau net ir pro šią tylos sieną mus pasiekia liudijimai apie nukankintus oponentus bei sužeistuosius. Sykiu ši izoliacija turi ir kitą pusę. Iranas vis akivaizdžiau glaudžiasi prie kito agresoriaus – Rusijos. Ir tas kolaboravimas nėra tik retorinis. Matome glaudų karinį bendradarbiavimą, bendras taktikas slopinant laisvę ir abipusį palaikymą tarptautinėje arenoje. Tai daro Irano klausimą neatsiejamą nuo mūsų paramos Ukrainai ir bendro Europos saugumo konteksto.

Šiame fone negalima ignoruoti ir platesnio tarptautinio konteksto, kuriame vis ryškesnis darosi poreikis, kad visos Europos Sąjungos valstybės pagaliau vieningai pritartų Irano revoliucinės gvardijos (IRGC) įtraukimui į teroristinių organizacijų sąrašą. Kol kas dėl to dvejojama, o kai kurios sostinės vis dar bando išlaikyti diplomatinius kanalus, tikėdamosi „dialogo“. Tačiau dialogas, kuomet aukų skaičius skaičiuojamas tūkstančiais vis sunkiau įmanomas.

Europos Parlamente šis klausimas ne kartą buvo keliamas diskusijose ir rezoliucijose, kalbant ne tik apie bendrą žmogaus teisių padėtį, bet ir apie konkrečių bendruomenių persekiojimą. Dar 2022-aisiais „Free Iran“ forumo metu turėjau galimybę pasisakyti, ir pabrėžiau, kad Irano žmonių teisė yra gyventi laisvėje ir orume. Toks požiūris vis labiau įsigali tarptautiniu mastu ir stiprėja. Neseniai pasirašiau rezoliuciją dėl eskaluojamų represijų prieš Bahajų bendruomenę Irane, nes matau, kaip režimas naudoja religinį persekiojimą kaip dar vieną įrankį visuomenei skaldyti.

Iranas stovi ties bedugne, tačiau tuo pačiu, galbūt, ties naujos pradžios slenksčiu. Matome, kad tai nebėra tik eilinis nepasitenkinimas ekonomika. Tai rezistencijos pakilimas, kuris negrįžtamai tapo politiniu judėjimu. Režimas gali išjungti internetą, gali užpildyti kalėjimus, tačiau jis nebegali sugrąžinti baimės į žmonių širdis taip, kaip anksčiau. O iš mūsų, reikalingas griežtas, vieningas valstybių narių sutarimas ir aiškus įvardijimas: tai, kas vyksta Irane, yra nusikaltimai žmogiškumui. Tik tada galėsime tikėtis, kad laisvės aušra Teherane nebus tik tolima viltis.