Rasa Juknevičienė. NATO tebėra svarbus mūsų valstybingumui
2022-03-30 | Saugumas ir gynybaŠiandien minime 18-ąsias narystės NATO metines. Kai kam gali kilti klausimas, ar NATO tebėra svarbus mūsų valstybingumui?
Atsakymas paprastas – taip, labai.
Ne vien NATO. Svarbi Europos Sąjunga, svarbus ir mūsų pačių gebėjimas tęsti demokratinės valstybės kūrimą, institucijų, visuomenės atsparumas.
Tačiau šiandien – apie NATO.
Kai pakvietus mus narystei iš džiaugsmo kėlėme vyno taures, vienas tuomet bendražygis sakė: „Kaip nuobodu dabar bus gyventi! Gyvensim, kaip koks Liuksemburgas, ramiai ir nuobodžiai…“
Buvo 2002–ieji, man tuomet protingų autoritetų žodžiai būdavo neginčytini, bet susimąsčiau, ar tikrai taip bus?
Kai dabar matome liepsnojančią Ukrainą, akivaizdu, kad istorijos pabaigos niekada nebūna.
O tuomet, kai stojome į NATO, driokstelėjo R. Pakso skandalas, kuris, beje, buvo kaip tik per stojimo į NATO laikmetį. Kas žino visas aplinkybes, turbūt neabejoja, kad tai buvo Kremliaus bandymas stabdyti mūsų kelią į NATO. Jie sugeba pasinaudoti susiklosčiusiomis aplinkybėmis, žmonių savybėmis ir įkaitinti reikalus iki liepsnojančios politinės įtampos. Paksas buvo jiems naudingas veikėjas.
Kremlius organizavo referendumą prieš NATO. Jo rengėju, beje, buvo ir Ramūnas Karbauskis.
2004 metais įstojome kartu su didele plėtros banga.
Beje, mes, trys Baltijos valstybės, vienintelės iš buvusių SSRS prisiplėštų teritorijų ir tiesiogiai inkorporuotų į jos sudėtį, tapome NATO ir ES narėmis.
Ukraina tuo metu dar ėjo kitais keliais. Jos paraiškai į narystę labiausiai trukdė piliečių apklausos – už NATO tuomet ten pasisakydavo ryški mažuma Ukrainos piliečių. Rimto nusiteikimo nebuvo ir tarp tuometinių Ukrainos politikos lyderių. Tuose sluoksniuose vyravo oligarchinės tendencijos, buvo kiti prioritetai.
Kruvina Ukrainos žemė sovietmetyje gyveno viena karta ilgiau. Esu įsitikinusi, kad tai esminė priežastis, kodėl mes esame kitame krante šiandien.
Įstojimas į NATO buvo lyg Kovo 11–osios akto įrėminimas tvirtu antspaudu. Dėl to neturiu jokių abejonių ir šiandien.
Tačiau tik įstojus atsirado labai pavojinga būsena, jog istorija baigėsi ir daugiau mums patiems saugumu rūpintisnebereikia. Juk aties JIE ir apgins! Pačiame NATO vis dar vyravo pergalės prieš SSRS ir romantiškos draugystės su nauja (?) Rusija nuotaikos. NATO šalys padėjo Rusijai modernizuoti savo karines pajėgas, karinę pramonę. Bet kokia žinia apie pavojingas tendencijas jau Putino valdomoje Rusijoje Vakaruose buvo sutinkama pasišaipymais dėl Baltijos šaliųypatingų jautrumų.
Pas mus, beje, irgi daugiau buvo tų, kurie kvietė draugauti su k i t o k i a Rusija. Jie laimėdavo rinkimus, nes visuomenėje, versle Rusija buvo lengvos ekonominės sėkmės šaltinis.
Papasakosiu vieną istoriją, kurią dabar dažnai pasakoju savo kolegoms Europos Parlamente.
Pamenate „Mistral“ laivo istoriją?
Prancūzai 2011 metais sudarė sutartį su Rusija ir įsipareigojo pastatyti karinį laivą, sraigtasparnių nešėją.
Pas mus ir kitur NATO kilo daug klausimų dėl to. Tuomet Rusija jau buvo įvykdžiusi agresiją prieš Sakartvelo, aplinkui mus jau buvo pradėjusi galingą militarizacijos ir savo karinių pajėgų modernizacijos procesą. Prie Pskovo, Kaliningrade jau buvo suplanuotos „Iskander“ raketos, Baltijos jūroje – modernizuoti jų kariniai laivai.
Prancūzijos sprendimas statyti Rusijai tokį laivą atrodė klaikiai.
Per gynybos ministrų susitikimą 2010 metais Ispanijoje pasiprašiau susitikimo su tuometiniu Prancūzijos gynybos ministru. Planavau paaiškinti kolegai apie Rusijos karinių pajėgų telkimą aplinkui mus, apie Kaliningrado srities militarizavimą, apie tai, kad toks laivas gali labai greitai būti panaudojamas prieš mus, tai yra prieš NATO ir ES.
Klausėsi ne itin palankiai nusiteikęs, o man baigus, pasakė: „Madam, SSRS seniai nebėra, o jums – fantominiai skausmai“.
Tuo mūsų pokalbis baigėsi. Tiesa, po 2014 metų Krymo aneksijos prancūzai patys turėjo fantominių skausmų su tuo „Mistraliu“, dėl visuomenės spaudimo nutraukė sutartį su rusais, perdarė laivą Egiptui.
Tačiau šis kartus pavyzdys atspindėjo ilgus metus trukusį požiūrį į mūsų perspėjimus. Reikėjo nuryti nuoskaudas ir nepavargti aiškinti.
Šiandien tik galiu atsiprašyti brolių ukrainiečių, kad nebuvome pakankamai stiprūs ir neįtikinome savo kolegų Vakaruose, kad Putinas tikrai yra chuilo.
Ukrainiečiai jau yra mus išgelbėję. Tai buvo 2014 metais, kai jie sukilo už Europos sutartį, kai kerštaudamas Kremlius aneksavo Krymą, kai ukrainiečiai žuvo Debalcevėje, kai aštuonerius metus gynėsi Rytų fronte.
Jei ne jie, Rusija būtų spėjusi pasiruošti ir būtų atakavusi mus.
Apie tai esu kalbėjusi dar 2012 metais Pentagone, kai bandžiau išsiaiškinti, kodėl Kremlius militarizacijai leidžia tiek pinigų ir tai daro prie pat mūsų sienų?
Juk iš NATO nebuvo jokios grėsmės, mūsų narystė tuomet iš esmės tebuvo popieriuje, jokių pajėgų pas mus nebuvo. Tuomet amerikiečių atsakymas nebuvo guodžiantis: „Jei situacija klostysis taip, kaip dabar, 2019 metais rusai bus pasiruošę testuoti NATO“. Testuoti per mus, nes čia yra geografiškai jautri NATO vieta.
Tačiau Rusijai aneksavus Krymą, NATO nubudo. Buvo dislokuotos pajėgos mūsų flange. Simbolinės, bet radosi. Mes sugrąžinome šaukimą, pradėjome rengti mobilizacinį rezervą. Padidinome krašto apsaugos finansavimą.
Todėl šiandien, nors 18–ąsias mūsų narystės NATO metines minime baisaus karo akivaizdoje, jaučiuosi saugiau, nei iki 2014 metų. Kodėl? Todėl, kad jei Kremlius NATO būtų testavęs tuomet, jau nebebūtume…
O šiandien turime laimėti šį baisų karą.
Ukrainai reikia padėti visais įmanomais būdais.
Turėsime deputinizuoti Europos kontinentą. Šįkart turime būti stiprūs, kad įtikintume savo sąjungininkus abiejose struktūrose, jog Putinas turi iškeliauti paskui savo karinį laivą.