×

Žyma: Astravo AE

2026.07.01

Liudas Mažylis. Branduolinė sauga karo sąlygomis: Ukraina, Baltarusija ir Rusijos atsakomybė

Rusijos karas prieš Ukrainą parodė, kaip lengvai atominė energetika gali tapti karinio šantažo įrankiu. Šiandien, kalbant apie branduolinę saugą regione, pirmiausia reikia pradėti nuo Ukrainos – valstybės, tapusios Rusijos agresijos auka ir jau ketverius metus priverstos saugoti branduolinę infrastruktūrą karo sąlygomis.

Zaporižios atominės elektrinės užgrobimas išlieka beprecedentis atvejis branduolinės energetikos istorijoje. Didžiausia Europos atominė elektrinė nuo 2022 m. yra Rusijos okupantų rankose. Tai reiškia, kad branduolinės saugos rizika ten kyla ne dėl Ukrainos veiksmų, o dėl paties okupacijos fakto. Elektrinė yra atskirta nuo įprastos Ukrainos priežiūros sistemos, jos personalas dirba nuolatinio spaudimo sąlygomis, o išorinis elektros tiekimas nuolat priklauso nuo karo veiksmų ir pažeidžiamos infrastruktūros. Net ir sustabdytiems reaktoriams būtinas patikimas elektros tiekimas, kad būtų aušinamas branduolinis kuras ir veiktų saugos sistemos. Todėl kiekvienas elektros linijų pažeidimas, artilerijos ar dronų smūgis netoli infrastruktūros yra tiesioginis branduolinės saugos išbandymas visai Europai. Per pastaruosius porą metų Ukrainos branduolinės saugos padėtis iš esmės pasikeitė. Iš pradžių daugiausia dėmesio buvo skiriama pačiai Zaporižios AE okupacijai ir Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) ekspertų nuolatiniam buvimui objekte. Vėliau problema išsiplėtė: Rusija pradėjo sistemingai smūgiuoti Ukrainos energetikos infrastruktūrai, nuo kurios priklauso ir kitų atominių elektrinių sauga – Rivnės, Chmelnyckio, Pietų Ukrainos AE bei Černobylio zonos objektų.

TATENA naujausioje savo ataskaitoje apie Ukrainos branduolinę saugą pabrėžia, kad problema jau nebėra susijusi vien su Zaporižios AE. Rusijos atakos prieš energetikos infrastruktūrą kelia pavojų visam šalies branduolinės saugos režimui, nes atominėms elektrinėms būtinas stabilus išorinis elektros tiekimas. Dar aiškiau tai suformuluota TATENA Valdybos rezoliucijoje, kurioje akcentuojama, kad nestabili elektros tiekimo infrastruktūra, nuo kurios priklauso branduolinių objektų sauga, pati savaime tampa branduolinio saugumo grėsme.Iš pradžių Europa daugiausia kalbėjo apie Zaporižios AE okupaciją. O ypač grėsmingas įvykis buvo Černobylio naujojo apsauginio gaubto apgadinimas 2025 m. vasarį. Černobylis Europai yra ne tik istorinis skaudulys, bet ir įspėjimas, kad radioaktyvios grėsmės neturi sienų. Rusijos ataka prieš objektą, kurio paskirtis – izoliuoti 1986 m. katastrofos palikimą, parodė visišką Kremliaus cinizmą. Net jeigu radiacijos lygis po incidento išliko normalus, pats faktas, kad karo metu gali būti pažeistas branduolinės katastrofos padarinius izoliuojantis objektas, privalo būti vertinamas kaip strateginė grėsmė. TATENA teigia, kad Zaporižios branduolinės saugos ir saugumo padėtis tebėra trapi: kai kurie pagrindiniai branduolinės saugos principai yra visiškai arba iš dalies pažeisti. Artumas frontui, ribotas aušinimo vandens prieinamumas, trapus ryšys su išoriniu elektros tinklu ir apribota TATENA prieiga prie informacijos yra pagrindiniai iššūkiai. Nors TATENA nurodo, kad radiacinė avarija kol kas neįvyko, rizika išlieka labai didelė, nes branduolinei saugai būtinos sistemos yra nuolat veikiamos karo padarinių.

Visai kitokia, bet taip pat pavojinga, yra Baltarusijos situacija. Čia nėra aktyvių mūšių aplink Astravo AE, tačiau pati elektrinė nuo pat pradžių buvo Rusijos geopolitinis projektas. Astravo AE kelia pagrįstų Lietuvos ir visos Europos abejonių dėl saugos kultūros, skaidrumo ir tarptautinių rekomendacijų įgyvendinimo. Baltarusija šiandien priversta tvarkytis su objektu, kuris buvo sukurtas ne tiek kaip energetinė būtinybė, kiek kaip Kremliaus įtakos instrumentas. Pavyzdžiui, 2024 m. Branduolinės saugos ataskaitoje nurodoma, kad panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymas išlieka glaudžiai susietas su Rusija. Panaudotas kuras turi būti vežamas į Rusiją perdirbti, o po to radioaktyviosios atliekos grąžinamos į Baltarusiją. Konsultaciniuose procesuose dalyvauja „Rosatom“ struktūros. Tai reiškia, kad Astravas nėra savarankiškas Baltarusijos energetikos projektas. Tai ilgalaikės priklausomybės nuo Rusijos mechanizmas – nuo statybos ir kuro ciklo iki atliekų tvarkymo. Ši priklausomybė ypač pavojinga Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste, nes Baltarusijos teritorija vis dar naudojama Rusijos kariniams veiksmams prieš Ukrainą.

Dar visai neseniai, 2026 m. kovo 30 d., kreipiausi į Europos Komisiją dėl augančios branduolinės saugos grėsmės Baltarusijoje, akcentuodamas, kad Lietuva ir kitos regiono valstybės jau ne kartą atkreipė dėmesį į tai, jog Baltarusija sistemingai nesilaiko Espo konvencijos reikalavimų, vilkina arba nepateikia išsamių atsakymų į kaimyninių šalių klausimus. Už energetiką ir būstą atsakingas Europos Komisijos narys Danas Jorgensenas atsakė, kad Komisija toliau stebi, kaip Baltarusija įgyvendina likusias saugos gerinimo rekomendacijas pagal daugiašales konvencijas, priimtas Tarptautinės atominės energijos agentūros kontekste. Taip pat Komisija palaiko ryšius su TATENA, kuri turi įgaliojimus skatinti tarptautinių branduolinės saugos standartų įgyvendinimą visame pasaulyje, įskaitant Baltarusiją. Tačiau esminis klausimas išlieka: ar autoritarinė, nuo Rusijos priklausoma valstybė gali užtikrinti realų skaidrumą, nepriklausomą priežiūrą ir patikimą informacijos pateikimą incidento atveju? Ukraina, būdama karo auka, bendradarbiauja su TATENA, įsileidžia ekspertus, prašo techninės pagalbos ir siekia išlaikyti tarptautinę priežiūrą net ekstremaliomis sąlygomis.

O kalbant apie Europos Sąjungos vaidmenį branduolinės energetikos kontekste, jis pasireiškia per finansinę ir techninę paramą. Nėra abejonių, kad Europos parama Ukrainai yra investicija į bendrą branduolinę saugą. Pagal 2024–2027 m. „Ukraine Facility“ priemonę Europos Sąjunga Ukrainai numatė iki 50 mlrd. eurų, o nuo 2024 m. pagal šios priemonės pirmąjį ramstį jau išmokėta apie 29,5 mlrd. eurų. Bendra ES ir valstybių narių parama Ukrainai nuo plataus masto invazijos pradžios siekia daugiau kaip 211 mlrd. eurų. Tai apima finansinę, karinę ir humanitarinę pagalbą, paramą pabėgėliams bei pajamas iš įšaldyto Rusijos turto. Ukraina gavo tūkstančius generatorių, transformatorių, autotransformatorių ir kitos įrangos, kuri padeda išlaikyti elektros sistemos veikimą po Rusijos smūgių. ES parama Ukrainos energetiniam saugumui nuo invazijos pradžios siekia bent 3 mlrd. eurų. Nuo 1991 m. ES branduolinės saugos srityje Ukrainai skyrė daugiau kaip 1 mlrd. eurų. Iš jų šimtai milijonų eurų buvo susiję su Černobylio naujojo apsauginio gaubto statyba ir palaikymu. Po Rusijos dronų atakos Europos Komisija 2025 m. skyrė beveik 37 mln. eurų gaubto remontui, o 2026 m. paskelbta dar 75 mln. eurų ES dotacija jo atkūrimui. Tai labai aiškiai parodo, kad Rusijos karas sugrąžino Černobylio problemos sprendimą į aktyvią Europos saugumo darbotvarkę.

Mes Europos Parlamente taip pat nuosekliai laikomės principinės pozicijos. Ne kartą Europos Parlamento rezoliucijose akcentavome, kad Zaporižios AE yra neteisėtai kontroliuojama Rusijos. Raginome taikyti sankcijas Rusijos branduoliniam sektoriui ir tikslines sankcijas asmenims bei juridiniams subjektams, kaip Rosatom, atsakingiems už branduolinės saugos ir saugumo pažeidimus Zaporižios AE. Dar 2025 m. rugsėjo 9 d. rezoliucijoje dėl 2023 ir 2024 m. Komisijos ataskaitų apie Ukrainą tiesiogiai rėmėme Ukrainos branduolinės saugos ir radiologinio pasirengimo stiprinimą. Todėl galutinė pamoka Europai paprasta: branduolinė sauga karo sąlygomis neįmanoma be politinės atsakomybės. Techninės misijos, ekspertų ataskaitos ir avarinės procedūros yra būtinos. Ukraina turi gauti visą reikalingą paramą savo branduolinei ir energetinei infrastruktūrai apsaugoti. O Rusijai turi būti aiškiai pasakyta: branduolinis šantažas Europoje nėra ir nebus laikomas norma. Baltarusijos atveju situacija nėra tokia ūmi kaip Ukrainoje, tačiau egzistuoja ilgalaikės branduolinės saugos rizikos. Jos susijusios su saugiu Astravo AE eksploatavimu, radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymu, reguliavimo institucijų pajėgumu, saugos kultūra bei skaidriu informavimu kaimyninėms valstybėms. Baltarusijos Astravo AE privalo likti nuolatinėje Europos darbotvarkėje kaip nesaugaus ir politiškai pavojingo Rusijos projekto pavyzdys.

2026.04.08

Liudas Mažylis. (Ne)nauji Baltarusijos režimo darbeliai 

Pastaruoju metu Baltarusijos režimas vėl bando siųsti dviprasmiškus signalus. Viena vertus, iš kalėjimų paleidžiama dalis politinių kalinių, tarsi būtų mėginama sudaryti įspūdį, kad Minske atsiranda daugiau lankstumo ar net atsargaus atšilimo ženklų. Kita vertus, tikroji padėtis lieka nepakitusi: represijos nesibaigia, politinių kalinių problema nėra sprendžiama iš esmės, o pats režimas ir toliau tvirtai laikosi Maskvos geopolitinėje, karinėje ir energetinėje orbitoje. Dar daugiau – būtent dabar vis aštriau ryškėja su Astravo atomine elektrine ir galimais naujais branduoliniais projektais susijusios grėsmės, kurios liečia ne tik Baltarusijos vidaus politiką, bet ir tiesioginį Lietuvos bei visos Europos saugumą. Tad keli pavieniai kalinių išlaisvinimai neturi užgožti esmės: režimas nekeičia savo prigimties, o jo keliamos grėsmės ne mažėja, bet plečiasi. 

Pirmiausia svarbu aptarti Astravo atominę elektrinę ir platesnį energetinį kontekstą. Astravo AE kelią branduolinę grėsmę. Dar visai neseniai nutiko viešai nuskambėjęs Astravo AE incidentas 2025 m. liepos 17 d., kai antrasis blokas buvo atjungtas nuo tinklo dėl aušinimo sistemos signalo. Dar svarbiau tai, kad 2025 m. rugsėjo 26 d. Lukašenka viešai pareiškė, jog Baltarusija galėtų statyti dar vieną atominę elektrinę rytinėje šalies dalyje tam, kad tiektų elektrą Rusijos kontroliuojamoms Ukrainos teritorijoms — Zaporižios, Chersono, Luhansko ir Donecko kryptimis. Putinas tuo pačiu pareiškė, kad finansavimas nesudarytų problemų. Kitaip tariant, kalbėta ne apie neutralų elektros eksportą, o apie Baltarusijos energetinį įsitraukimą į Rusijos karą Ukrainoje. Tokiu atveju Baltarusija dar vienu būdu prisidėtų prie karo Ukrainoje. Kita svarbi naujiena yra planuojama Baltarusijos radioaktyviųjų atliekų saugykla. Oficialiuose Baltarusijos dokumentuose nurodoma, kad šalis jau yra pradėjusi teisinį ir institucinį pasirengimą tokio objekto statybai: 2024 m. kovo 7 d. buvo sudaryta valstybinė komisija prioritetinei aikštelei parinkti, o 2026 m. TATENA (Tarptautinė atominės energijos agentūra) pateiktoje Baltarusijos nacionalinėje ataskaitoje tiesiogiai rašoma apie planuojamą radioaktyviųjų atliekų laidojimo objekto statybą šalyje. 2026 m. kovą valstybinė agentūra BELTA pranešė, kad viešas pasirinktos vietos svarstymas turėtų prasidėti rugpjūtį, o galutinis sprendimas tikėtinas 2026–2027 metais. Tarp svarstomų variantų viešai įvardijamos trys kryptys: teritorija prie Astravo, Polesės valstybinis radioekologinis rezervatas Černobylio paveiktoje zonoje ir Mogiliavo sritis. Tokios žinios Lietuvai ir visam regionui kelia papildomą nerimą, nes prie Astravo svarstomas variantas reikštų dar didesnę branduolinės infrastruktūros koncentraciją netoli Lietuvos sienos ir keltų potencialių incidentų riziką. Todėl kovo 26 dieną, išsiunčiau klausimą Europos Komisijai dėl augančių branduolinės saugos grėsmių Baltarusijoje. Mano kreipimesi į Europos Komisiją prašoma sukonkretinti: galima Astravo atominės elektrinės plėtra, trečiojo reaktoriaus planai ir naujų su branduoline veikla susijusių objektų vystymas. Europos Sąjunga nebegali tenkintis abstrakčiais raginimais „laikytis standartų“. Minsko režimas jau ne kartą parodė, kad skaidrumas, tarptautiniai įsipareigojimai ir kaimyninių valstybių saugumas jam tėra antraeiliai dalykai. 2022 metais, kai dar buvo paleistas Astravo antrasis blokas, adresavau klausimus tiek į TATENĄ, tiek ir į Komisiją dėl pirmojo bloko saugumo, apie galimus techninius gedimus, ir ekspertų rekomendacijų įgyvendinimą. Kaip ir galima  buvo tikėtis, kad beveik iškart po antrojo bloko paleidimo prasidėjo saugos pažeidimai. Todėl toliau šį klausimą dėl incidentų galinčių kelti grėsmę branduolinei saugai, apie galimą nepakankamą „streso testų“ rekomendacijų įgyvendinimą adresavau Komisijai.  

Žinoma, ES vieningai laikosi sankcijų politikos Baltarusijos klausimu. Tačiau visame šitame paveiksle atsirado naujas kintamasis – JAV.  Po 2025 m. rugsėjo 11 d. Lukašenkos įvykdyto 52 kalinių paleidimo Jungtinės Valstijos ėmė švelninti kai kuriuos apribojimus „Belavia“, leisdamos jai gauti dalį su „Boeing“ susijusių paslaugų ir komponentų; 2025 m. lapkričio pradžioje šis švelninimas dar labiau išsiplėtė, apimdamas ir su Lukašenkos naudojamais orlaiviais susijusius sandorius. Po 2025 m. gruodžio 13 d. paleistų 123 kalinių Vašingtonas jau oficialiai autorizavo sandorius su „Belaruskali“, „Belarusian Potash Company“ ir „Agrorozkvit“, o po šių metų kovo 19 d. dar vieno, iki šiol didžiausio, 250 kalinių paleidimo buvo pranešta ir apie sankcijų panaikinimą dviem Baltarusijos bankams bei Finansų ministerijai. Kitaip tariant, kalinių paleidimai akivaizdžiai tapo režimo „valiuta“ santykiuose su Vakarais. Tačiau būtent čia ir slypi pavojus: Baltarusija šiandien nėra tas režimas, kuriam tereikia šiek tiek daugiau diplomatinės erdvės, kad jis pradėtų tolti nuo Rusijos. Priešingai – jo saugumo, ekonominis ir politinis stuburas vis labiau remiasi į Kremlių. Todėl pagrįstai kyla klausimas: ar JAV iš tiesų turi aiškų ilgalaikį tikslą santykiuose su Minsku, ar tik dar kartą mėgina prikelti seną iliuziją, kad taktinių nuolaidų mainais galima išjudinti režimą, kurio pati prigimtis remiasi represijomis? Naujoji JAV administracija, panašu, kad rizikuoja kartoti seną Vakarų klaidą: tikėti, kad su autoritariniu režimu galima atsargiai, taktiškai, kantriai tartis ir taip pamažu atplėšti jį nuo Maskvos. 

Kita vertus, Europos atsakas Minsko režimui pastaraisiais metais atrodo vieningas ir sistemiškas. Pavyzdžiui pastaruosius metus ir šių metų pradžioje Europos Parlamentas ne kartą griežtai grįžo prie Baltarusijos temos. 2025 m. sausio 22 d. Rezoliucijoje buvo dar sykį pakartotas Lukašenkos nepripažinimas teisėtu prezidentu, 2025 m. balandžio 3 d. pareikalauta griežtesnių sankcijų ir atsakomybės už nusikaltimus žmoniškumui, o 2025 m. spalio 22 d. Parlamentas vėl pareiškė paramą Sviatlanos Cichanouskajos vadovaujamoms demokratinėms jėgoms, paragino rengti naujus laisvus rinkimus ir perspėjo dėl Rusijos įtakos augimo Baltarusijoje. Komisijos ir Europos išorės veiksmų tarnybos linija taip pat išlieka pakankamai nuosekli. 2025 m. birželį ir 2026 m. kovo 6 d. Briuselyje vyko jau penktasis ir šeštasis ES konsultacinės grupės susitikimai su Baltarusijos demokratinėmis jėgomis ir pilietine visuomene. Taip pat Vadovų Taryba 2026 m. vasario 26 d. pratęsė sankcijas Baltarusijai iki 2027 m. vasario 28 d. pagal kurių režimą sankcionuojama 310 asmenų ir 46 subjektai. Verta paminėti, kad 2025 m. gruodį sankcijų režimo taikymo sritis buvo išplėsta, kad apimtų ir hibridines veiklas, o 2025 m. spalį priimtos naujos priemonės dėl Baltarusijos bendrininkavimo Rusijos kare prieš Ukrainą.  

Taigi šiuo Europos ir JAV požiūriai į Baltarusiją ima skirtis. Europa jau ima suvokti praeities klaidas, ką reiškia nuolaidžiauti Lukašenkai. O Vakarų politika Baltarusijos atžvilgiu turėtų remtis ne naiviu „perkrovimo“ modeliu. Reikia ne mažinti dėmesį Baltarusijai, o priešingai – nuosekliai ją išskirti kaip atskirą Europos saugumo problemą. Reikia ir toliau viešinti režimo nusikaltimus, spausti dėl politinių kalinių, griežtai vertinti bet kokius branduolinės saugos pažeidimus Astrave ir aiškiai suprasti, kad Baltarusijos klausimas yra ne periferinis, o tiesiogiai susijęs su mūsų regiono saugumu. 

×