2024.03.15

A.Kubilius. Kodėl Lukašenkai sekasi Lietuvoje?

Prieš kelias dienas VSD ir AOTD (Antrasis Operatyvinių Tarnybų Departamentas prie KAM) paskelbė svarbų valstybės gyvenimui dokumentą – eilinę 2024 metų „Grėsmių nacionaliniam saugumui
vertinimo” ataskaitą. Viešojoje erdvėje ir ekspertų vertinimuose daugiausiai dėmesio susilaukė šios ataskaitos teiginiai apie tai, kad nacionaliniam saugumui didelę grėsmę kelia ženkliai padidėjęs baltarusių kiekis Lietuvoje, nes yra stebimas Lukašenkos režimo specialiųjų tarnybų išaugęs dėmesys Lietuvos reikalams: Baltarusijos tarnybos bando verbuoti tiek Lietuvoje gyvenančius baltarusius, tiek dažnai Baltarusijoje besilankančius lietuvius.

Lietuvos visuomenės dėmesys tokioms mūsų saugumo tarnybų išvadoms yra suprantamas: gyvename karo prieš Ukrainą sąlygomis. Šiame kare dalyvauja ir Lukašenkos režimas, todėl šiandien viskas, kas yra susiję su Baltarusija, Lietuvoje susilaukia padidinto dėmesio ir nerimo.

Tačiau saugumo tarnybos savo ataskaitoje įvardijo ir kitus dalykus, susijusius su Lukašenkos režimu, jo strategija Lietuvos atžvilgiu, tačiau šios ataskaitos išvados nesusilaukė didesnio mūsų visuomenės ar ekspertų dėmesio, nors, mano įsitikinimu, jos yra netgi svarbesnės už išvadas apie tai, kokias grėsmes Lietuvos saugumui kelia padidėjęs baltarusių kiekis Lietuvoje.

O tos išvados, išvengusios visuomenės dėmesio, tačiau pateiktos minėtoje saugumo tarnybų parengtoje grėsmių ataskaitoje, skamba taip:

  • Pirmoji išvada yra susijusi su mūsų paramos Baltarusijos opozicijai reikalais: ”Baltarusijos režimas pagrindine grėsme laiko Vakarų valstybių ryšius su Baltarusijos demokratinėmis jėgomis, joms teikiamą paramą, Ukrainoje ginkluotosiose pajėgose kariaujančius baltarusius.”
  • Antroji išvada yra susijusi su staiga Lietuvoje imta plačiai aptarinėti taip vadinama “litvinizmo” baltarusiškąja paradigma, kuri iki šiol buvo menkai žinoma Lietuvoje (ir platesnėje Baltarusijos visuomenėje), bet staiga tapo vos ne pagrindiniu instrumentu gąsdinti lietuvius. Saugumo tarnybos “litvinizmo” klausimu pateikia labai svarbias išvadas – grėsmė yra ne pati “litvinizmo” paradigma, o Lukašenkos pastangos išnaudoti jos propagandą lietuvių ir baltarusių supriešinimui: “Baltarusijos režimas naudojasi litvinizmu, panaudodamas informacines atakas siekia skatinti priešpriešą tarp į Lietuvą atvykusių baltarusių ir Lietuvos gyventojų.”

Atrodytų, kad VSD išvados yra visiškai logiškos ir pagrįstos: savaime suprantama, kad tiek Lukašenkos, tiek Putino režimas kovoja su opozicija visur – Baltarusijoje ar Rusijoje juos sodina į kalėjimus, nuodija ir žudo, o tuos, kurie pabėga nuo tokio persekiojimo į Vakarus, siekia diskredituoti ar kitaip paveikti Vakarų nuomonę, kad parama tokiai opozicijai mažėtų.

Taip pat atrodytų, kad turėtų būti aiški ir mūsų reakcija į tokias Kremliaus ar Minsko pastangas – turime daryti viską, kad mūsų paramą Baltarusijos ar Rusijos opozicijai Lukašenkos ar Putino režimas ir toliau laikytų didžiausia grėsme savo režimui. Turime daryti viską, kad Lukašenkai nepavyktų supriešinti lietuvių su baltarusiais, tame tarpe ir Lukašenkai dirbtinai kurstant mūsų baimes. Nes Lukašenkos siekis yra akivaizdus: suskaldyti lietuvių ir baltarusių vienybę, kuri yra svarbi siekiant demokratinių permainų Baltarusijoje. Tam ir reikia supriešinti lietuvius su baltarusiais, tame tarpe ir su tais, kurie yra prieš Lukašenką.

O tokių, kaip rodė 2020 m. milžiniškos antilukašenkiškos demonstracijos Baltarusijoje, yra dauguma baltarusių.

Tačiau šiandien pats sau užduodu mane vis labiau neraminantį klausimą – ar tik man vienam atrodo, kad Lietuvos viešojoje erdvėje pastaruoju metu matome augančią (ar specialiai auginamą) nuotaikų bangą, nukreiptą tiek prieš baltarusius, tiek ir prieš baltarusių opoziją Lukašenkos režimui?

Todėl pats sau vis dažniau bandau atsakyti į kelis paprastus klausimus, į kuriuos vis nerandu atsakymo.

Pirmasis iš tokių klausimų: kodėl kai S.Tychanovskaja pakartoja tą patį teiginį (ką teigia VSD), sakydama, kad Maskvos ir Minsko KGB siekia įvairiomis provokacijomis supriešinti lietuvius ir baltarusius, į tai piktai sureaguoja kai kurie Lietuvos politikai, apžvalgininkai ir žiniasklaida, pasipiktinę Sviatlanos Tychanovskajos žodžiais? Kodėl Sviatlanos Tychanovskajos žodžiais yra piktinamasi, o tokiais pat VSD žodžiais nėra piktinamasi? Gal toks pasipiktinimas kyla dėl to, jog sąžinės gilumoje ir lietuviai supranta, kad Sviatlana Tychanovskaja yra teisi, kalbėdama apie Minsko ar Maskvos KGB siekį ir provokacijas, nuteikiant lietuvius prieš baltarusius? Nes tą patį sako ir VSD.

Dar daugiau: kyla klausimas kodėl pastaruoju metu po bendromis nuotraukomis su Sviatlana Tychanovskaja atsiranda tiek daug piktų botų ir šiaip tulžingų komentarų? Kodėl ir kas bando tą lietuviškos neapykantos baltarusiams bangą inicijuoti ir kurstyti net ir tokiais metodais?

Ir pagaliau: kodėl lietuviška žiniasklaida mirga nuo lietuvių “ekspertų” ir buvusių kariškių komentarų, koks pavojingas Lietuvai yra baltarusių “litvinizmas”, nors ir yra suvokiama, kad visa “litvinizmo” propaganda ir pastangos išgąsdinti lietuvius yra Lukašenkos režimo provokacijos, skirtos tik tam, kad (kaip teigia VSD) lietuviai būtų supriešinti su baltarusiais?

Akivaizdu, kad Lukašenka, suvokdamas, jog Vakarų parama Baltarusijos opozicijai yra didžiausia grėsmė jo režimui (taip teigia ir VSD), kovoja prieš tokią Vakarų paramą Baltarusijos opozicijai. Įvariomis pastangomis siekia ją diskredituoti. Tokie jo veiksmai yra lengvai nuspėjami. Yra sunkiau suprantama, kad tuo pat metu ir Lietuvoje pasigirsta skambių
pareiškimų, kad mūsų parama Baltarusijos opozicijai yra grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Ką tai reiškia? Ar tai tik atsitiktinis sutapimas su Lukašenkos tikslais? Ar paprasčiausiai Lukašenkos KGB žino kaip valdyti lietuvių emocijas ir tai sėkmingai daro, išnaudodami ir kai kurių Lietuvos politikų ar apžvalgininkų norą pasirodyti “super-patriotais”?

Iš lietuviško politinio gyvenimo patirties galiu pakankamai drąsiai tvirtinti, kad tokių atsitiktinių sutapimų nebūna.

Klausimas tik vienas – kiek lietuvių, turinčių įtaką viešai nuomonei, sąmoningai dalyvauja Lukašenkos strategijos įgyvendinime ir kiek tai daro, nesuprasdami savo veiklos pasekmių, kurios yra tokios, kokių ir pageidauja bei tikisi Lukašenkos režimas?

Nebūkime naivūs – jeigu Kremliaus ar Minsko KGB sugeba sukurti savo šnipų ar įtakos agentų tinklus daugelyje ES ar NATO valstybių tam, kad tose šalyse įtakotų viešąją nuomonę jiems reikalinga linkme, tai negalvokime, kad to paties tos struktūros nedaro Lietuvoje. Ir ne per kokius nors baltarusių kilmės “agentėlius”, nes šie būtų perdaug lengvai atpažįstami. Kaip galima spėti iš antibaltarusiškų nuotaikų bangos Lietuvoje, turime pripažinti, kad Lukašenkos režimui sekasi išnaudoti lietuvius tam, kad įtakotų viešąją nuomonę Lietuvoje.

Šiandien mes patys turime atsakyti į paprastą klausimą: ar tikrai leisime, kad įvyktų tai, jog net ir antilukašenkiškų pozicijų baltarusiai laikytų Lietuvą sau nedraugiškiausia valstybe Europoje? Juk tai būtų triuškinanti Lukašenkos pergalė Lietuvoje ir visoje Europoje. Kur tas lietuvių solidarumas su kovojančiais baltarusiais, kurį demonstravome 2020 metų rugpjūčio 23 d. dešimtimis tūkstančių išsirikiavę į gyvą solidarumo grandinę nuo Katedros aikštės iki pat Medininkų pasienio?

Šitą supriešinimo bangą reikia stabdyti jau šiandien. Tai politikos lyderių, intelektualų, kultūrininkų uždavinys – neleisti mūsų viešosios sąmonės užvaldyti Lukašenkai ar Putinui, jų provokacijoms ar hibridinėms operacijoms, kurios yra nesunkiai atpažįstamos. Ginti savo žmonių protus ir jausmus nuo priešo pastangų juos užnuodyti ir okupuoti yra ne mažiau svarbu nei būti pasiruošus ginti savo šalies teritoriją nuo tų pačių priešų karinės agresijos.

Lukašenkai nėra sunku siekti lietuvių ir baltarusių supriešinimo, nes per pastaruosius kelis metus į Lietuvą atvyko ne tik Lukašenkos opozicijos branduolys, bet ir nemažai eilinių baltarusių, šiandien Lietuvoje dirbančių tolimųjų reisų vairuotojais ar statybininkais. Jie atvyksta, nes juos kviečiasi Lietuvos verslas, kuris kiekvienais metais prašo Vyriausybės nustatyti vis didesnes kvotas tokiai įsivežamai darbo jėgai. VSD skaičiuoja, kad tarp tų 60 tūkst. baltarusių, kurie šiandien yra Lietuvoje, aštuoni iš dešimties nėra kaip nors susiję su opozicija, o yra tiesiog
vairuotojai, taksistai, IT specialistai ar statybininkai.

Praeitų metų pabaigoje spauda paskelbė tokią informaciją: “VRM skaičiuoja, kad Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičius pirmą kartą perkopė 200 tūkstančių. Iš jų, apie 60 tūkst. yra baltarusių ir apie 50 tūkst. ukrainiečių. Pastarųjų po truputį mažėja. Tačiau atvykstančiųjų srautai iš Vidurinės Azijos nesenka. „Iš viso 2023 metais į Lietuvą atvyko dirbti 50 tūkst. užsieniečių. Ir pagrindinės kilmės šalys yra Baltarusija, Uzbekistanas, Ukraina, Kirgizija, taip pat auga užsieniečių, atvykstančių iš Tadžikistano, Kazachstano ir Azerbaidžano skaičiai“, – statistinius duomenis pateikė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė.”

Matant tokią pastarųjų kelerių metų darbo jėgos imigracijos į Lietuvą dinamiką, nenuostabu, kad lietuvius apima vis didesnis nerimo jausmas. Nes gatvėse girdisi vis daugiau rusų kalbos, kavinėse ir restoranuose – taip pat, nors kai užsisakai “Uber” taksi, tai su jaunu vairuotoju iš Tadžikistano kalnų gali susikalbėti tik pirštais, nes nepadeda nei rusų, nei tuo labiau anglų kalba.

Lukašenka tokiu natūraliu lietuvių nerimu labai sėkmingai naudojasi savo hibridinėms operacijoms, nes supranta, kad lietuvių emocijas tokiomis aplinkybėmis yra nesunku įtakoti, nukreipiant jas į lietuvių susipriešinimą su baltarusiais, gąsdinant lietuvius tariamai tarp baltarusių plačiai paplitusia “litvinizmo” paradigma (nors tarp eilinių baltarusių tai neturi didelio atgarsio) ir taip bandant sukelti lietuvių priešpriešą net ir baltarusių opozicijai. Lukašenka žino, kad tokiam lietuvių nerimui pasklidus platesnėje visuomenėje, Lietuvoje (kaip ir bet kurioje kitoje demokratinėje valstybėje) visada atsiras politikų ar nuomonės formuotojų, kurie stengsis pelnytis populiarumo, atliepdami tokiam nerimui ir tuo pačiu prisidėdami prie to, kad toks nerimas dar labiau didėtų. O tuo pačiu didėtų ir susipriešinimas tiek su baltarusiais, tiek ir su Baltarusijos opozicija.

VSD perspėja mus dėl tokios Lukašenkos strategijos siekti supriešinimo, kurią Lukašenkai pavyksta pakankamai sėkmingai realizuoti Lietuvoje. Tačiau atrodo, kad tokių VSD perspėjimų neužtenka arba nėra stengiamasi, kad jie būtų išgirsti, nes Lukašenkai naudinga susipriešinimo banga tik auga. Tai reiškia, kad neatidėliojant reikia aiškių valstybės politikos nuostatų, kurių šiuo metu akivaizdžiai stinga. Ypač kai kalbame apie kaimyninę Baltarusiją.

Reikia suprasti, kad turime tris atskiras problemas, kurias sieja tik tai, kad jos savo prigimtimi yra “baltarusiškos”. Ir nors jos yra visai skirtingos, bet jas sieja Lukašenkos tikslas mažinti Vakarų (tame tarpe ir Lietuvos) paramą Baltarusijos opozicijai. Mes turime tas problemas atskirti ir kiekvieną iš jų spręsti atskirai tam, kad neleistume Lukašenkai laimėti Lietuvoje su savo strategija. Tos atskiros problemos yra a) vairuotojai ir darbininkai iš Baltarusijos (apie 50 000); b) Lukašenkos agentai (tiek baltarusiai, tiek lietuviai – skaičius nežinomas); Baltarusijos opozicija (keli tūkstančiai).

Lukašenkos strategija Lietuvoje yra akivaizdi: gąsdinti lietuvius baltarusių grėsme, pasinaudojant realiai dideliais baltarusių darbo jėgos skaičiais Lietuvoje; tokiam gąsdinimui panaudoti ir Minsko režimo agentus (tiek sąmoningus, tiek ir nesąmoningai jam pasitarnaujančius); taip sukeltą priešpriešą tarp lietuvių ir baltarusių išnaudoti tam, kad lietuvių parama Baltarusijos opozicijai imtų mažėti.

Kadangi visa Lukašenkos strategija gąsdinti lietuvius baltarusiais remiasi į pastarųjų metų baltarusių darbo jėgos didelio masto imigraciją į Lietuvą, mes visų pirma turime atsakyti į klausimą – ar tikrai tokios darbo jėgos imigracija iš trečiųjų šalių yra būtina Lietuvos ekonomikai.

Tai yra grynai ekonominės politikos reikalas, nieko bendro neturintis su mūsų paramos Baltarusijos opozicijai nuostatomis. Bet Lukašenka tokius didelius darbo jėgos iš Baltarusijos kiekius išnaudoja savo strateginiams tikslams: kiek galima labiau supriešinti lietuvius ir baltarusius, ir tuo pačiu mažinti lietuvių paramą Baltarusijos opozicijai.

Todėl tam, kad neleistume Lukašenkai laimėti su savo strategija Lietuvoje, pradžioje turime atsakyti į keletą svarbių Lietuvos ekonominės ir darbo jėgos imigracijos politikos klausimų, nors ir netiesiogiai, tačiau susijusių su mūsų saugumo klausimais.

Štai tie klausimai:

  • Ar Lietuvos verslui tikrai reikia tiek daug pigesnės darbo jėgos iš Baltarusijos ir kitų trečiųjų šalių, turi atsakyti Lietuvos verslas ir Lietuvosvaldžios institucijos?
  • Ar mums pavojų kelia tik didelė darbo jėgos imigracija iš kaimyninės Baltarusijos, kurią valdo diktatūrinis Lukašenkos režimas, atsakyti turi tos institucijos, kurios yra atsakingos už valstybės
    saugumą ir imigracijos politiką?
  • Ar bus geriau, jeigu sustabdžius darbo jėgos imigraciją iš Baltarusijos, ją pakeis darbo jėgos imigracija iš tolimojo Tadžikistano, turi atsakyti tiek Lietuvos verslas, tiek ir Lietuvos
    politikai?

Tačiau net nelaukiant išsamesnių atsakymų į tokius klausimus, turbūt galime pateikti paprastas rekomendacijas, kokius savo politikos instrumentus turime išnaudoti kovodami su Lukašenkos pastangomis įgyvendinti savo strategiją Lietuvoje: darbo jėgos imigraciją iš tokių šalių (Baltarusija, Rusija, Kinija), kurios turi geopolitinių tikslų keisti Lietuvos ar visos ES politiką jų atžvilgiu, reikia žymiai griežčiau riboti ir mažinti. Šiuo metu tai visų pirma liečia darbo jėgos įsivežimą iš Baltarusijos. Net jei dauguma vairuotojų ar statybininkų nėra kokie nors Lukašenkos agentai, vis tiek turime rimtai vertinti visuomenės nuogąstavimus, kuriais efektyviai naudojasi Lukašenkos režimas.

b) Lukašenkos (ar Putino) agentus (tame tarpe ir skirtus įtakoti viešąją nuomonę Lietuvoje) VSD ir kitų valstybės institucijų pastangomis reikia gaudyti žymiai griežčiau ir efektyviau nei iki šiol, nepaisant tokių agentų kilmės ar tautybės;

c) Lukašenkos (ar Putino) opozicijos veiklą reikia remti žymiai stipresnėmis pajėgomis tiek Lietuvoje, tiek ir visame Vakarų pasaulyje.

VSD turi apsaugoti mūsų pastangas didinti paramą Lukašenkos opozicijai nuo Lukašenkos režimo pastangų kovoti su tokia mūsų parama. Privalome įgyvendinti ne tik lietuviškąją “gynybos strategiją”, siekdami save apsaugoti nuo Lukašenkos (ar Putino) režimų mums keliamos grėsmės. Privalome įgyvendinti ir savąją “puolimo strategiją”, kuri keltų grėsmę Lukašenkos (ar Putino) režimo išlikimui. Ir tai yra visų pirma mūsų paramos Ukrainos pergalei ir paramos Lukašenkos (Putino) opozicijai strategijos.

Tiek Lukašenka, tiek Putinas bijo mūsų “puolimo strategijos” ir mūsų pastangų suburti platesnius Vakarus tokiai “puolimo strategijai” įgyvendinti. Lukašenka tai mato, kaip svarbiausią grėsmę savo režimui. Ir su tokia grėsme kovoja. Tai nedviprasmiškai įvardina ir VSD. Todėl turime suprasti, kad šiandien Lietuvoje sprendžiamas ne tik Lietuvos, bet ir platesnės Europos saugumui esminis klausimas: kas nugalės Lietuvoje – ar visuomenės parama mūsų formuluojamai “puolimo strategijai” ar visuomenės pasidavimas Lukašenkos strategijos manipuliacinėms ir hibridinėms informacinėms atakoms, užvaldant lietuvių emocijas ir supriešinant mus tiek su eiliniais baltarusiais, tiek ir su opozicija Lukašenkos režimui.

Kažkada kartu su baltarusiais, ukrainiečiais ir lenkais kovojome su Rusijos imperija, vienijami vieno šūkio – “Už jūsų ir mūsų laisvę!”. Tada nelaimėjome, nes pritrūkome vienybės. Ir šiandien imperija kovoja tiek prieš mūsų laisvę, tiek ir prieš mūsų vienybę. Nes tik vienybė garantuoja pergalę už laisvę.

Šį kartą privalome laimėti!

2024.01.19

Baltarusiai: priešai ar draugai? Savaitės apžvalga

Europos Parlamento nariai Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė savaitės apžvalgoje daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos saugumui ir artimiausių kaimynių – Baltarusijai ir kodėl ji svarbi Lietuvos saugumui. 

R.Juknevičienė pabrėžė, kad dirbant Europos Parlamente, europarlamentarų didžiausias rūpestis yra Lietuvos ilgalaikis saugumas.

„Žinoma, Ukraina svarbiausia. Tai yra, buvo ir bus. Į bendrą pagalbos Ukrainai ir mūsų saugumo paketą įeina daug platesni dalykai, nei tik pagalba Ukrainai ir jos teritorijos išvadavimas. Aš noriu žmonėms priminti, kad mes Europos Sąjungoje ir NATO esame kraštiniai. Tie, ties kuriais baigiasi demokratija, visos laisvės, viena civilizacija ir prasideda grėsmingas diktatorių valdomas pasaulis. Jie specialiai ir sukėlė šitą karą prieš demokratiją“, – kalbėjo EP narė.

Kalbant apie Lietuvos interesą žvelgiant į tolesnę perspektyvą ir apie Baltarusiją, R. Juknevičienė pažymėjo, kad tai – artimiausia mūsų kaimynystė Rytuose ir svarstė, kokie prasidės procesai Rusijoje, taip pat ir Baltarusijoje, su kuriomis mus sieja bendra istorija.

„Dabar mus skiria jau tikra siena – tai labai gerai, čia mūsų didžiausias laimėjimas. Kokią erdvę į Rytus mes norime matyti? Ar normalu, kad ten visada būtų taip, kaip dabar, ir kad mums grėsmė iš ten nuolat ateitų?“ – klausė ji.

Pasak jos, yra manančių, kad kitaip niekada nebus, kad baltarusiai yra pasmerkti gyventi su panašiais į Lukašenką diktatoriais. „Aš taip nemanau“, – sakė europarlamentarė.

A.Kubilius pritarė, kad gyventi šalia autoritarinių diktatūrų, agresyvių režimų yra pavojinga. „Jei režimų nebeliktų, mes gyventume žymiai saugiau, tai kartojame nuolat. Logika čia paprasta. Klausimas, ar gali Baltarusija ir Rusija tapti kitokiomis. Kai kas tuo netiki. O Lukašenka bando įtikinti, kad demokratija Baltarusijoje yra tiesiog negalima. Kaip ir Putinas bando įtikinti, kad demokratija Rusijoje taip pat negalima. Arba mes patikime A. Lukašenka, arba netikime. Ir galvojame, kad, kaip ukrainiečiai, moldavai, kaip mes kažkada, ir Baltarusija gali tapti normalia valstybe“, – kalbėjo EP narys.

Jo įsitikinimu, visiškai akivaizdu, kad Lukašenka yra mūsų pastangomis nepatenkintas. O Baltarusijos diktatoriaus tikslas yra padaryti viską, kad santykiai tarp lietuvių ir baltarusių žmonių taptų kiek galima labiau įtempti, todėl jis daro visokias provokacijas.

Politiko nuomone, artėja rinkimai, daug pagundų rodyti, kokie esame kovotojai už Lietuvos saugumą kovodami su eiliniais baltarusiais. „Tendencijos Lietuvoje tampa pavojingomis“, – sakė europarlamentaras.

R.Juknevičienės teigimu, lietuvių interesas yra, kad demokratijos erdvė išsiplėstų bent iki Smolensko, prie to prisidėtų ir ukrainiečių pergalė. Tačiau politikė akcentavo, kad Lietuvoje kai kurios pozicijos kelia nerimą.

„Labai retas atvejis, kad per televiziją kalbėtų Lietuvos Valstybės saugumo departamento vadovas, kuris iš viso migracijos kompleksinio klausimo kalba tik viena tema, apie baltarusius. Žinoma, politikai, tarnybos turi visokių faktų“, – svarstė ji.

EP narės nuomone, Lukašenka stengiasi Lietuvoje įgyvendinti ir savo interesus. Tačiau prieš rinkimus iškelti karo kirvį „prieš“ visada yra paprasčiau, lengviau ir suprantamiau, nei „už“ kažką kalbėti.

„Mes jaučiamės tokie truputį Don Kichotai, nes bandome kalbėti „už“. Už ką mes ateityje ir kodėl mes už tai, kad negalima baltarusių taip marginalizuoti ir padaryti visų baltarusių mūsų priešais. Nepaisant to, kad aš suprantu ir girdžiu žmones sakant, kad Vilniuje jau per daug rusų kalbos ir jos pastaruoju metu labai padaugėjo“, – kalbėjo R. Juknevičienė.

A.Kubilius išskyrė dvi temas, kurias reikėtų paliesti, viena jų – istorinė.

„Lietuvoje pasigirsta baimių dėl litvinizmo teorijos ar praktikos, kad baltarusiai ateis ir atims Vilnių. Absurdiška to baimintis. Lukašenka tyčia erzina, o lietuviai labai susinervina. Visas provokacijas priimti reikėtų truputį ramiau. Mums nereikia gailėti Didžiosios Kunigaikštystės paveldo, kai, kurdami savo tautinį identitetą, juo bando naudotis ir baltarusių žmonės, baltarusių istorikai ir politikai. Kitokį normalų europietišką identitetą jiems sunku atrasti. Tai nacija, kuri kentėjo nuo rusų ir kuriai nepavyko susikurti savo valstybingumo, ji bando ieškoti šaknų Didžiojoje Kunigaikštystėje, kurioje buvome kartu vienoje didelėje valstybėje“, – sakė europarlamentaras. Jis prisiminė Signatarų klubo vadovės Birutės Valionytės labai gerą iniciatyvą – fotografijų albumą „Didžioji Lietuva“ ir kvietė pavartyti ir pažiūrėti, kur yra mūsų paveldas.

„Turime bendrą paveldą, o dabar išsigąstame, kai reikia apie tai kalbėti. Mes pajuokaujame, kad ukrainiečiams geriausias kelias tapti Europos Sąjungos nariais – atkurti LDK. Sugrįžkite atgal ir tada tapsite. Mes žiūrime į paveldą taip ir manome, kad toks požiūris yra teisingas. Ir ukrainiečiams, ir baltarusiams LDK paveldas yra labai pozityvus“, – kalbėjo A. Kubilius.

R.Juknevičienė paantrino, kad tai – vakarietiška kryptis ir nusisukimas nuo sovietinio paveldo bei grįžimas į Europą.

Be to, pasak A. Kubiliaus, Lietuvoje įsivesta praktika, kad tai –  pavojus saugumui.

„Mūsų institucijos su pasididžiavimu praneša, kad praėjusiais metais nustatė 1500 baltarusių, keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ir juos išsiuntė atgal į Baltarusiją. Kai sudedi mūsų baimes dėl litvinizmo ir kai išgirsti tokius pareiškimus, suprantama, kad eiliniam Lietuvos piliečiui atrodo, jog į kiekvieną baltarusį reikia žiūrėti įtartinai, nes sukurta tokia atmosfera“, –  pažymėjo europarlamentaras.

Jis teigė matantis problemą sistemoje, kuria bandoma nustatyti, kur yra grėsmės. Jo nuomone, ydinga yra tai, kad kiekvienas baltarusis, prašantis leidimo gyventi Lietuvoje arba jau seniai dirbantis, privalo užpildyti anketą bei nurodyti, kur  ir kada jis dirbo Baltarusijoje, kam priklauso Krymas ir kaip jis žiūri į karą.

„Kai žmogus užrašo, kad jis nuo 1994 metų dirbo Baltarusijos Centriniame banke prie kompiuterio arba Baltarusijos muitinėje prie kompiuterio, Migracijos departamente iš karto užsidega pavojaus lemputė. Tokia anketa siunčiama į Lietuvos Valstybės saugumo departamentą. Valstybės saugumo departamentas netiria to asmens, bet uždeda antspaudą, kad jis kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Ir tada Migracijos departamentas automatiškai išsiunčia žmogų iš Lietuvos. Paaiškėjo, kad jei toks žmogus pasiskundžia Lietuvos teismui ir ten pasako, kad per mitingus stovėjo Sviatlanos Tsikhanouskayos pusėje, prieš Lukašenką, tai to užtenka, kad grėsmės ženklas būtų nuimamas. Tai reiškia, kad mūsų sistema veikia tuščiomis apsukomis. Štampuojame keliančias grėsmę etiketes, džiaugiamės, kad atrandame 1500 keliančių grėsmę. Sukuriama antibaltarusiška atmosfera. Mano manymu, tai pavojinga. Aš jau nekalbu apie ekonomines pasekmes. Kaimyninėje Lenkijoje baltarusiai nėra vertinami kaip grėsmė. Didelė dalis aukštos kvalifikacijos IT specialistų, kurie buvo pasirinkę Lietuvą, važiuoja į Lenkiją“, – kalbėjo EP narys.

Pasak R. Juknevičienės, daug dalykų susipina į vieną, prie to prisideda ir artėjantys rinkimai. „Grįžtant prie VSD, jie sako, kad trūksta finansavimo, skaičius labai didelis. Oponentai sakys, kad mes esame maža valstybė, Vilniuje susikaups labai daug kitataučių, o tai gali nulemti ir rinkimus ateityje, jie gali balsuoti ir savivaldybių rinkimuose. Bet visos tos bėdos yra išsprendžiamos. Mes tikrai nesakome, kad nereikia tikrinti. Mes tikrai nesakome, kad Lukašenka nesistengia per savo važinėjančius per sieną žmones veikti mūsų politinę aplinką. Bet tam ir yra tarnyba, kuri dirbtų darbą. Tik problema, kad ten nėra tokio globalesnio, strateginio mąstymo. Aš manau, kad ir Prezidento rinkimuose kai kurie kandidatai gali išeiti su šita vėliava. Atrodysime ne kažin kaip“, – sakė EP narė.

Ji teigė besididžiuojanti, kad Lietuvoje veikia Sviatlanos Tsikhanouskayos biuras, ir priminė, kad S. Tsikhanouskayą priglaudė buvusi Vyriausybė, kaip tik Linas Linkevičius buvo tuo metu URM vadovas. „Aš labai remiu šitą jų žingsnį. Aš manau, kad Putino ir Lukašenkos aplinkose yra ir toliau strateguojančių žmonių. Jiems labai norėtųsi, kad kaitinant atmosferą, baltarusiai ir Sviatlana Tsikhanouskaya nebegalėtų čia dirbti. Tada jie pasirinktų kitą šalį. Ar įsivaizduojate tokią etiketę užkabintą ant Lietuvos? Aš siūlau rimtai pamąstyti ir nepasiduoti tokioms emocijoms“, – kalbėjo R. Juknevičienė.

A. Kubiliaus įsitikinimu, atmosferos kaitinimas yra reali grėsmė. Pasak jo, kiek grėsmės atskiri baltarusiai atneša atvykę į Lietuvą, turi vertinti VSD.

„Bet, mano įsitikinimu, totalinis visų baltarusių tikrinimas tam tikra prasme yra saviapgaulė. Saugumas turi turėti tam tikras metodikas vertinti rizikas. Svarbu atrasti tuos, kurie tikrai gali būti Lietuvai pavojingi. Saugumas turėtų galvoti, kaip apsaugoti Lietuvą nuo potencialiai pavojingos etninių įtampų kurstymo operacijos, kurią Lukašenka su malonumu realizuos“, – sakė politikas.

R. Juknevičienė pabrėžė, kad esame Europos Sąjungos ir NATO valstybė, o nebe ta skriaudžiama „respublika“, kažkokios didelės imperijos sudėtinė dalis.

„Man atrodo, kad tai, su kuo mes dabar susiduriame, yra tam tikro mentaliteto klausimas. Mes turime pradėti save suvokti kaip kitos erdvės tauta, kuri nebijo tokių iššūkių, kuri gali padėti kaimynams. Į mus žiūri kaip į galinčius padėti tapti tokiais, kokiais mes tapome per šituos tris dešimtmečius. Labai norisi, kad mūsų žodis būtų išgirstas. Politikams, kurie nori būti išgirsti, reikėtų žiūrėti truputį toliau ir giliau. Ir nebijoti tapti tuo buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės branduoliu, bet kitokiomis XXI a. aplinkybėmis“, – sakė ELP frakcijos vicepirmininkė.

EP narys A. Kubilius reziumuodamas pokalbį teigė, kad svarbu kovoti už tikrus tikslus siekiant savo valstybės ir savo tautos saugumo.

„Siekdami būtent tokių tikslų, nepasiduokime provokacijoms, kurios mūsų galimybes pasiekti tokių tikslų gali sumažinti“, – sakė A. Kubilius. Pasak jo, vienas iš tokių tikslų – mums gyventi saugesnėje normalių valstybių kaimynystėje. To tikrai nenori nei Lukašenka, nei Putinas. Ir mes patys turime labai gerai suprati, kokiais veiksmais mes neturime padėti Lukašenkai ir Putinui.

2023.09.13

EP narė R. Juknevičienė: „Tikime Baltarusijos europietiška ir demokratine ateitimi“

Europos Parlamento narė, ELP frakcijos vicepirmininkė Rasa Juknevičienė antradienį Strasbūre vykusiuose plenarinės sesijos debatuose dėl situacijos Baltarusijoje pabrėžė, kad tvirtai tiki šios šalies europietiška ir demokratine ateitimi, nepaisant nuolatinių Lukašenkos provokacijų.

„Lietuva turi ilgiausią sieną su Baltarusija ir nuolat patiriame Lukašenkos provokacijas. Tačiau mes tvirtai tikime Baltarusijos europietiška ir demokratine ateitimi. Patyrėme Lukašenkos ginkluotus migracijos išpuolius, lėktuvo užgrobimą, branduolinio ginklo dislokavimą, teroristinės „Vagnerio“ grupės atvykimą, nuolatinius grasinimus ir šantažą. Bet mes nebijome! – kalbėjo R. Juknevičienė. – Nebijome įvardyti Lukašenkos ir Putino kaip karo nusikaltėlių”.

Europarlamentarė pažymėjo, kad “nebijome pripažinti, kad triuškinanti Ukrainos pergalė atneš pokyčių Rusijoje, Baltarusijoje ir regione“.

R. Juknevičienės teigimu, Lietuva suteikė prieglobstį neregėtam baltarusių skaičiui. Šalyje veikia vienintelis Europoje universitetas tremtyje ir Baltarusijos opozicijos lyderės Svetlanos Cichanouskajos biuras.

Europarlamentarė paragino nuolat palaikyti ryšius su demokratinės Baltarusijos atstovais ir nepamiršti politinių kalinių.

„Ruoškimės demokratinei Baltarusijai ir padėkime jai išsipildyti!“ – sakė R. Juknevičienė.

Migracijos departamento duomenimis, Lietuvoje įvairiais pagrindais gyvena apie 60 tūkst. Baltarusijos piliečių. Statistikos departamento duomenimis, vien 2022-aisiais Baltarusijos piliečiams išduota beveik 31 tūkst. leidimų laikinai gyventi Lietuvoje.

2023.06.14

A.Kubilius. Už opozicijos kančias – Lukašenka į Hagos tribunolą! Iš paskos – ir Putinas!

Birželio 12 dieną Vilniuje vyko svarbi tarptautinė konferencija “Responsibility of Lukashenka’s regime for crimes against humanity and migrant crisis: prospects for international justice” (“Lukašenkos režimo atsakomybė už nusikaltimus žmoniškumui ir migrantų krizę: tarptautinio teisingumo perspektyvos”), kurią organizavo Teisingumo ministerija ir Justice Hub/Law and Democracy Centre, kuriam vadovauja prof. D.Žalimas.

Praėjusiais metais vykusi pirmoji Vilniaus konferencija buvo ta vieta, kur buvo nubrėžtas kelias link tarptautinio tribunolo Putinui už karo agresijos nusikaltimą. Toks tribunolas dabar ir yra kuriamas. Šiais metais antroji Vilniaus konferencija brėžia kelią link tarptautinio tribunolo Lukašenkai už nusikaltimus žmoniškumui. Iš paskos sektų ir toks tribunolas Putinui.

Turėjau galimybę ir aš pasisakyti. Mano pagrindinės tezės:

Pagrindinė paskutinių dešimtmečių išvаda, kurią turime pasidaryti – jeigu tarptautinė demokratinė bendruomenė nesustabdo autoritarinio režimo pačioje pradžioje, kai jis tik pradeda pažeidinėti žmogaus teises ir demokratines normas, tai ilgainiui toks režimas evoliucionuoja iki tarptautinio agresoriaus (Rusija, Baltarusija).

Kartu per keletą paskutinių metų tapo aišku, kad žinomi tarptautinės teisės ir politikos instrumentai, pavyzdžiui – personalinės sankcijos arba universalios jurisdikcijos instrumentai, kuriais tradiciškai yra siekiama sustabdyti kokio nors autoritarinio reźimo vykdomus žmogaus teisių ir demokratinių normų pažeidimus, – deja, bet neduoda norimo rezultato – režimai nestabdo savo nusikalstamos veiklos.

Taigi tenka konstatuoti, kad tarptautinė demokratinė bendruomenė iki šiol demonstravo negebėjimą sustabdyti tų nusikaltimų, kuriuos autoritariniai režimai vykdo prieš savo piliečius.

Klausimas – ar yra kokie nors dar nepanaudoti tarptautinės teisės instrumentai, kurie demokratinei bendruomenei padėtų apginti Lukašenkos persekiojamų baltarusių žmogaus teises. Ar gali eiliniai baltarusiai sulaukti tarptautinio teisingumo, o Lukašenka tarptautinės baudžiamosios atsakomybės už tuos nusikaltimus, kuriuos jis yra įvykdęs prieš baltarusių tautą? Tas pats būtų taikoma ir rusų, kuriuos persekioja Putino režimas, teisėms ginti ir Putino tarptautinei baudžiamajai atsakomybei ne tik už karo agresijos nusikaltimą, ne tik už nusikalstamą Ukrainos vaikų deportaciją, bet ir už nusikaltimus persekiojant Rusijos opoziciją ir pilietinę visuomenę, už nusikaltimus prieš Navalną, Kara-Murzą, Jašiną, Gorinovą, kuriuos dabar laiko kalėjime, už nužudytus Nemcovą, Starovoitovą, Litvinenko ir kitus režimo kritikus.

Pagal tarptautinę teisę, jeigu režimo nusikaltimai prieš savo piliečių žmogaus teises pasiekia tokį masiškumo ir valdžios sąmoningos nusikalstamos politikos lygį, kad juos tarptautinė bendruomenė pripažįsta prilygstančiais nusikaltimams žmoniškumui, tokius režimo nusikaltimus turi tirti Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (International Criminal Court), kurį žmonės įprastai vadina Hagos Tribunolu. Jeigu Hagos Tribunolas konkrečios šalies atveju neturi mandato tirti tokius nusikaltimus, nes šalis nėra ratifikavusi Romos Statuto (taip yra su Baltarusija ir Rusija), tokiu atveju turi būti steigiamas Specialus Tarptautinis Tribunolas.

Tarptautinė bendruomenė jau sutarė taip elgtis dėl Putino režimo įvykdyto karo agresijos nusikaltimo tyrimo – bus steigiamas Specialus Tribunolas šiam nusikaltimui tirti.

Specialus Tarptautinis Tribunolas tirti Lukašenkos įvykdytus nusikaltimus žmoniškumui prieš pačią Baltarusijos visuomenę būtų stiprus tarptautinės bendruomenės žingsnis, suteikiant baltarusiams teisę į tarptautinį teisingumą. Kartu tai būtų signalas ir Lukašenkos elitui, kad laikas apsispręsti – ar jie tikrai nori kartu su Lukašenka patekti į Hagos Tribunolą.

Norint šiuo keliu eiti ir steigti specialų Tribunolą Lukašenkai, visų pirma reikia, kad tarptautinė bendruomenė įvardintų, jog Lukašenkos nusikalstami veiksmai prilygsta nusikaltimams žmoniškumui (geriausia jeigu tai padarytų Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja). Taip pernai prasidėjo kelias link dabar steigiamo specialaus tribunolo Putino karo agresijos nusikaltimui tirti: karo pradžioje Generalinė Asamblėja pareiškė, kad Putino kariniai veiksmai yra ne kokia nors speciali operacija, o nusikalstama karo agresija, pažeidžianti visas Jungtinių Tautų nustatytas tarptautinės taisykles.

Kelionė link to, kad tarptautinė bendruomenė pripažintų Lukašenkos veiksmus prilygstančiais nusikaltimams žmoniškumui, jau prasidėjo. Neseniai rašiau, kad Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisaras paskelbė tyrimo ataskaitą, kurioje nustatė, kad Lukašenka galimai yra įvykdęs nusikaltimus žmoniškumui, persekiodamas prieš jo režimą protestuojančius žmones.

Tolesnis kelias: Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija, kuri patvirtintų tų pačių Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisaro atlikto tyrimo išvadas, kad Lukašenkos įvykdyti ir vykdomi nusikaltimai prieš Baltarusijos žmones prilygsta nusikaltimams žmoniškumui. Tai atvertų duris steigti specialų triubunolą tokiems nusikaltimams tirti.

Lygiai taip pat turėtų būti elgiamasi ir su Putino nusikaltimais prieš Rusijos piliečius. Putino nusikaltimai yra tokio pat pobūdžio ir masto, kaip ir Lukašenkos nusikaltimai. Todėl ir tarptautinio teisingumo kelias turėtų būti panašus: pradžioje išsamus Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisaro tyrimas, kuris tikėtina pripažintų, kad tokie nusikaltimai prilygsta nusikaltimams žmoniškumui, tada speciali JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija ir tada specialus tribunolas.

Taigi Putino (ir Lukašenkos) laukia net trys tribunolai: steigiamas Specialus Tribunolas Hagoje karo agresijos nusikaltimui tirti (Lukašenka kaip agresijos bendrininkas); ICC tribunolas Hagoje Ukrainos vaikų deportacijos nusikaltimui tirti (Putinui arešto orderis jau išduotas; yra tiriamas Lukašenkos dalyvavimas šiame nusikaltime); dabar siūlome steigti specialius tribunolus, kurie tirtų Lukašenkos ir Putino nusikaltimus žmoniškumui, persekiojant savo šalių piliečius.

Demokratijos turi išmokti gintis ir ginti žmogaus teises ten, kur jos yra nusikalstamai pažeidžiamos. Autokratai turi žinoti, kad demokratijos nėra bedantės ir kad autokratų laukia tribunolai. Lietuva šiame kelyje gali suvaidinti labai svarbų vaidmenį.

2023.04.13

L. Mažylis ragina Europos Komisiją ir Tarptautinę atominės energijos agentūrą imtis veiksmų dėl Astravo AE saugumo. Papildyta J. Borrelio atsakymu Europos Komisijos vardu

Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis šią savaitę kreipėsi į Tarptautinę atominės energetikos agentūrą (TATENA) ir į Europos Komisiją dėl branduolinės saugos pažeidimų antrajame Astravo AE reaktoriaus bloke ir ragina tarptautinę bendruomenę sustabdyti visas operacijas šioje Baltarusijos atominėje elektrinėje.

Astravo AE pajėgumus didins, o įtarimų dėl nesaugumo taip pat daugėja

„Baltarusija paskelbė, kad 2023 m. spalio mėn. prasidės pramoninis Astravo AE antrojo bloko eksploatavimas. „Rosatom“ ruošiasi Astrave paleisti antrąjį savo atominės elektrinės bloką ir planuoja prisijungti prie elektros tinklų. Nors jau ankstyvųjų Astravo AE statybos etapų metu Baltarusija šiurkščiai pažeidinėjo technologinius ir aplinkosaugos standartus“, – į neraminančią situaciją dėl Astravo AE atkreipia dėmesį prof. L. Mažylis. Kreipdamasis tiek į TATENA generalinį direktorių Rafaelį Mariano Grossi, tiek į ES vykdomąją valdžią – Europos Komisiją – europarlamentaras akcentuoja, kad, remiantis ekspertų duomenimis, 2022 m. pirmajame Astravo AE buvo užfiksuotos techninės problemos. „Pirmajame bloke – problemos, susijusios su turbogeneratoriaus automatinės apsaugos sistemos atsijungimu nuo tinklo, o antrajame bloke pernai buvo fiksuoti sutrikimai, susiję su susijusios bloko aušinimu“, – savo laiškuose pastebi L. Mažylis.

Gedimai slepiami nuo tarptautinės bendruomenės

Baltarusija ir „Rosatom“ nuslėpė nuo kaimyninių valstybių incidentus ir reaktorių sistemų gedimus Astravo AE. Pasak politiko, kuris nuo pat savo kadencijos pradžios daug dėmesio skiria Astravo atominės elektrinės saugumui, remiantis visais įvykusiais incidentais, galima tikėtis, kad jau esami defektai nebus išspręsti ir nebus laikomasi Europos branduolinės energetikos saugos standartų. „Kita svarbi problema yra ta, kad Baltarusijos ekstremalių situacijų ministerija atsisako dalytis informacija apie saugos gerinimo priemones, įgyvendintas vykdant planuojamą Baltarusijos AE 1-ojo bloko techninę priežiūrą ir 2-ojo bloko statybą bei paleidimą. Svarbiausia, kad tuo atveju dėl branduolinio reaktoriaus kritinio gedimo Europos žemynui iškiltų neišvengiamas pavojus“, – apie galimą pavojų visai Europai įspėja prof. L. Mažylis.

Misija į Astravo AE būtų prasminga

Savo laišku TATENA generaliniam direktoriui Rafaeliui Mariano Grossi, EP narys ragina Tarptautinę atominės energijos agentūrą vykdyti savo įgaliojimus, kad nedelsiant būtų sustabdyta Astravo AE veikla Baltarusijoje, kol bus išspręstos visos branduolinės saugos problemos. „Reikalinga JT Tarptautinės atominės energijos agentūros, Europos branduolinės saugos reguliuotojų grupės, Europos Komisijos ir EBPO Branduolinės energijos agentūros bendrai koordinuota visų tarptautinių ekspertų misija, kad būtų pateikti naujausi saugos vertinimai, aiškios rekomendacijos ir jų įgyvendinimo rezultatai“, – teigia L. Mažylis bei akcentuoja tarptautinės bendruomenės atsakomybę užtikrinti, kad Baltarusija laikytųsi branduolinės energijos saugos standartų.

Pateikdamas klausimus Europos Komisijai, europarlamentaras taip pat domisi, ar ši už ES  politikos įgyvendinimą atsakinga institucija ir Europos branduolinę saugos reguliuojančių institucijų grupė (ENSREG) yra informuoti apie praeitais metais įvykusius incidentus, keliančius grėsmę branduolinei saugai. „Jei – taip, tai svarbu, kaip jie yra vertinami ES. Tai pat pateikiau klausimą, ar Komisijai bei ENSREG nekyla abejonių dėl testavimo nepalankiausiomis sąlygomis ataskaitos rekomendacijų įgyvendinimo bei ar yra planuose organizuoti ekspertinę misiją“, –pristato EP narys. L. Mažylis savo kreipimesi taip pat prašo Komisijos įvardinti, kas ruošiamasi daryti, jeigu būtų nustatyta, jog branduolinės saugos rekomendacijos Astravo AE nėra įgyvendintos.

Europarlamentaras ragina tarptautinę bendruomenę imtis skubių veiksmų siekiant užkirsti kelią bet kokiai didelio masto nelaimei.

 

VYRIAUSIOJO ĮGALIOTINIO IR KOMISIJOS PIRMININKO PAVADUOTOJO J. BORRELLIO FONTELLESO ATSAKYMAS EUROPOS KOMISIJOS VARDU

2022.10.20

R. Juknevičienė paragino Europos Parlamentą oficialiai užmegzti ryšius su demokratine Baltarusija, kuriai vadovauja Sviatlana Cichanouskaja

Europos Parlamento (EP) plenarinėje sesijoje Strasbūre kalbėdama debatuose apie Lukašeknos režimo aktyvų vaidmenį Putino kare prieš Ukrainą EP narė, Europos liaudies partijos (ELP) frakcijos vicepirmininkė Rasa Juknevičienė pažymėjo, kad du karo nusikaltėliai Lukašenka ir Putinas laiko baltarusių tautą nelaisvėje ir ją terorizuoja.

Lukašenka ne tik pavogė rinkimus, bet ir atidavė Baltarusijos suverenitetą Rusijai. Lukašenka, kaip ir Irano režimas, padeda Rusijai kare prieš Ukrainą. Jie atsakingi už karo nusikaltimus. Jiems turi būti taikomos sankcijos ir jie turi būti teisiami Tarptautiniame tribunole“, – sakė EP narė.

Pasak R. Juknevičienės, Lukašenka jaučiasi pažeidžiamas ir išsigandęs.

Jis būtų atidaręs antrąjį frontą prieš Ukrainą. Tačiau jis žino tikrąją Baltarusijos žmonių valią jie pasisako prieš Rusijos agresiją, siekia būti gerais ukrainiečių kaimynais“, – sakė politikė.

Iš baltarusių savanorių suformuotas K. Kalinausko pulkas Ukrainoje yra tikroji Baltarusijos žmonių valios išraiška.

Tačiau Lukašenkos režimas ir toliau represijomis bei kalinimais baugina žmones. Politinių kalinių yra beveik 1500. Jų skaičius vis auga.

Kviečiu kiekvieną iš jūsų tapti vieno iš politinių kalinių krikštatėviu. Kiekvienas nusiųstas atvirukas ar telefono skambutis jų šeimai bus reikšmingas paramos ženklas. Pasirūpinkime, kad nė vienas iš jų nebūtų pamirštas, – paragino R. Juknevičienė, globojanti įkalinto Yuri Vlasovšeimą.Taip pat raginu Europos Parlamentą oficialiai užmegzti ryšius su demokratine Baltarusija, kuriai vadovauja Sviatlana Cichanouskaja.

Europos Parlamento narė įsitikinusi: „Laisva ir demokratiška Baltarusija yra įmanoma, tačiau turime padėti Ukrainai laimėti šį karą. Ukrainos pergalė atneš pergalę laisvai Baltarusijai ir laisvai Rusijai“.

R. Juknevičienė dar kartą paragino Europos Parlamentą padaryti viską, kad pasiektume Ukrainos pergalę.

2022.05.20

Liudas Mažylis. Baltarusijos karinė integracija su Rusija: kaina – šalies suverenitetas

Europos ligšiolinė senoji saugumo architektūra keičiasi. Vakarų Europos valstybės vis mažiau abejoja dėl tikrųjų Rusijos užmojų kare su Ukraina. Ekspertai pastebi kardinalias geopolitines slinktis visame regione: Baltarusija  tampa visiškai Maskvos valdoma,  dešimtmečius neutralios Švedija ir Suomija teikia paraiškas tapti NATO narėmis, Moldovoje  saugumo parengtis – aukščiausia, o kovo 3 d. pateikta paraiška dėl narystės ES tik dar kartą primena laisvą demokratinės valstybės apsisprendimą. Baltarusijoje priešingai: dėl A. Lukašenkos politinės laikysenos ji tapo kaip niekada priklausoma nuo Maskvos režimo. Dabartinė Baltarusija – tiesioginis Rusijos satelitas, visiškai neribojama Rusijos politikos veikimo erdvė. Stojus atpildo valandai dėl Rusijos agresijos Ukrainoje, Baltarusija, kaip tiesioginė Rusijos sąjungininkė tame kare, taip pat turės prisiimti atsakomybę.

Nėra jokių abejonių, kad diktatoriaus Lukašenkos valdoma Baltarusija jau seniai tapo lygiaverte Rusijai kaltininke invazijos prieš Ukrainą kontekste. Nuo vasario 24 d. iš Baltarusijos teritorijos į Ukrainą paleista mažiausiai 700 raketų. Vykstant agresijai prieš Ukrainą Baltarusija teikia Rusijai pilną logistinę paramą. Teritorinė, oro, infrastruktūra, oro operacijų kontrolė – Ukrainoje veikia 50 punktų. Lukašenka sudaro galimybę dislokuoti ir transportuoti Rusijos karinį personalą (5000 dislokuotų rusų karių) šalies teritorijoje, saugoti karinę įrangą ir ginklus, įskaitant sunkiuosius (atsiranda branduolinio ginklo dislokavimo galimybė), leidžia Rusijos kariniams orlaiviams skristi virš Baltarusijos oro erdvės į Ukrainą, aprūpinant degalų papildymo punktais. Viso to dėka, Putinas tampa šalies de facto šeimininku. Rusijos ginkluotės telkimas Baltarusijos teritoriją paverčia „Vakarų karine apygarda“. Kalbant apie karinį Baltarusijos suverenitetą, jo tiesiog neliko. Dar 2021 m. lapkritį Lukašenka pasirašė dekretą, patvirtinantį „sąjunginės valstybės“ karinę doktriną, kurioje šalies kariuomenė yra pilnai integruojama su Rusijos kariniais daliniais. Operaciniame lygmenyje, pagal naująją karinę doktriną baltarusių daliniai veiks išvien su rusų pajėgomis, todėl galimybė, jog Lukašenka sausumos pajėgas pasiųs į Ukrainą, yra labai reali. Tiesa, buvo išreikšta abejonių, kad aukšto lygio karininkai Baltarusijoje bandė vilkinti šalies procesą dėl tiesioginio savo pajėgų įtraukimo į karą. Tačiau jau nuo gegužės 10 d. Baltarusija pradėjo antrąjį reagavimo pajėgų patikrinimo etapą, todėl sausumos pajėgų taktinės grupės buvo nukreiptos Vakarų ir Šiaurės Vakarų kryptimis, laukiant tolimesnių veiksmų. Didžioji dalis baltarusių, remiantis „Chatham House“ apklausomis, nepalaiko karo Ukrainoje ir tiki, kad įsitraukimas  neigiamai paveiks šalį. Tad, jeigu Baltarusija pasiųstų savo karines pajėgas į Ukrainą, pilietinės visuomenės konfrontacija su režimu ir naujų protestų tikimybė tik padidėtų.

Kitu požiūriu, tokia karinė integracija tiesiogiai paliečia Baltijos šalių saugumą:  Kaliningrade dislokuotos trumpojo nuotolio  raketos „Iskander“ dabar galimai bus dislokuotos ir Baltarusijoje. O dar ir 2022 m. vasario 27 d. Baltarusija surengė neteisėtą referendumą, kuriame buvo patvirtinta nauja konstitucija, pakeitusi šalies neutralumo, tiksliau, nebranduolinės valstybės statusą. Todėl Rusija dabar dėl pilnos karinės integracijos galės pasinaudoti Baltarusijos teritorija laikyti branduolinius ginklus, o tai komplikuoja Europos gynybines pozicijas. Kitas klausimas, kaip ateityje Suomija ir Švedija papildys šiaurinę gynybą, Baltijos jūrai tampant „NATO vidaus ežeru“.

Nuo 2020 m. prezidento rinkimų, represijų Baltarusijoje tempas nelėtėja. 2022 m. gegužės 4 d. buvo priimtas baudžiamojo kodekso 289 straipsnio pakeitimas, kuriuo įvedama mirties bausmė už „bandymus vykdyti teroro aktus“. Todėl jokia santykių normalizacija su ES atrodo neįmanoma. Lukašenka nesutinka įgyvendinti jokių reikalavimų dėl politinių kalinių paleidimo, represijų nutraukimo ar demokratinių rinkimų organizavimo. Europos Parlamento gegužės 18 d. rezoliucijoje dėl opozicijos persekiojimo ir profesinių sąjungų vadovų sulaikymų Baltarusijoje išreikšta pozicija, jog visos ES sankcijos, taikomos Rusijai, turi būti griežtai pritaikytos ir Baltarusijai. To dėka, principinga politika Lukašenkos atžvilgiu stumia jį į vis gilesnę izoliaciją. Ekspertai nebemato galimybių kaip nors „įkalti pleištą“ tarp dabartinių Rusijos ir Baltarusijos režimų. O patsai Lukašenka vis dar neatsisako ambicijų tapti „didžiuoju derybininku“ ir užimti vietą tarp įtakingų veikėjų prie derybų stalo, kaip tai buvo įvykę 2014 m. Minske po Krymo aneksijos. Būdamas de facto Rusijos agresijos Ukrainoje dalyvis ir bendrininkas, Lukašenka bando atrodyti nenorįs dalyvauti kare prieš Ukrainą (nors faktiškai tai daro nuo pat pirmos karo dienos) ir vaizduoti, jog bando sugrįžti prie „balansavimo politikos“, kuri savo laiku Minsko režimui buvo naudinga. Balandį Baltarusijos užsienio reikalų ministras Vladimiras Makėjus išsiuntė konfidencialų laišką daugeliui Europos šalių lyderių, prašydamas Vakarų panaikinti sankcijas Baltarusijai ir neigdamas, kad šalis dalyvauja kare prieš Ukrainą. Tokie desperatiški žingsniai tik parodo, kad Lukašenkos ir jį supančių aplinkos žmonių ateitis yra komplikuota.

Politinės Lukašenkos perspektyvos miglotos dar ir dėl finansinės priklausomybės nuo Maskvos. Lukašenka, matydamas, kad režimo ekonomika yra tiesiog traiškoma dėl ES taikomų sektorinių ekonominių sankcijų, imasi desperatiškų veiksmų. Pavyzdys – bevizio režimo įvedimas Lietuvos ir Latvijos gyventojams. Žinoma, tokia strategija tikrai neatgaivins ekonomikos, nebent bus eilinį kartą bus išnaudota propagandiniams tikslams.

O apibendrinant analizę, tenka su nerimu konstatuoti, kad, net ir karui Ukrainoje pasibaigus,  Rusijos politinė ir karinė įtaka Baltarusijai nesumažės, o Rusijos kariuomenė liks Baltarusijoje ilgam.

Nuotraukos šaltinis: atlanticcouncil.org

2022.05.19

A. Kubilius: Opozicijos ir profsąjungų lyderių persekiojimas Baltarusijoje – sunkus Lukašenkos režimo nusikaltimas

Europos Parlamento narys Andrius Kubilius, trečiadienį Briuselyje vykusioje plenarinės sesijos diskusijoje dėl situacijos Baltarusijoje pareiškė, kad „situacija Baltarusijoje pasikeis į gerąją pusę tik tuomet, kai Putinas ir Lukašenka bus nugalėti Ukrainoje“ ir „jei Ukrainai bus suteiktas ES kandidatės statusas“.

Jis pažymėjo, jog akivaizdu, kad nesibaigiantis opozicijos ir profsąjungų lyderių persekiojimas Baltarusijoje – sunkus Lukašenkos režimo nusikaltimas.

„Šiandien esame kartu su visais persekiojamais kovotojais už demokratinę Baltarusiją ir su legitimia demokratinės Baltarusijos lydere Sviatlana Cichanouskaja. Nebūkime naivūs – mūsų raginimai Lukašenkos režimui paleisti įkalintus kovotojus už demokratiją nebus išgirsti. Būtent dėl šios priežasties neturime apsiriboti tik Rezoliucijomis, kuriose pastaruosius kelerius metus kartojame tuos pačius raginimus“, – kalbėjo EP narys A. Kubilius.

Baltarusija – nėra tolima šalis kažkur Afrikoje su kažkokiomis žmogaus teisių problemomis. Baltarusija – yra mūsų kaimynystėje, geografiniame Europos žemyno centre. Pasak europarlamentaro, turime prisiimti atsakomybę, turime pažiūrėti, kokių esame padarę klaidų, leidusių įvykti šiems žiaurumams ir šiai karinei agresijai Europos centre, mūsų pašonėje. 

A. Kubiliaus teigimu, šiandien turime išmokti akivaizdžią pamoką – jei savo regione nesugebame sustabdyti autoritarinių režimų vykdomų žmogaus teisių pažeidimų nuo pat pradžių, tuomet tie režimai kažkuriuo metu tampa naujaisiais fašistiniais režimais ir tarptautiniais agresoriais.

„Štai todėl turime įsisąmoninti vieną paprastą tiesą – situacija Baltarusijoje pasikeis į gerąją pusę tik tuomet, kai Putinas ir Lukašenka bus nugalėti Ukrainoje. Ir jei Ukrainai bus suteiktas ES kandidatės statusas. Ukrainos sėkmė yra raktas į demokratinę ateitį Baltarusijoje ir Rusijoje. Štai todėl turime remti Ukrainą ir kartu su ja laimėti karą“, – sakė A. Kubilius.

 

2022.02.10

Liudas Mažylis. Naujasis Baltarusijos vaidmuo Rusijos karinių užmačių akivaizdoje

2020 m. rugpjūčio mėn. suklastoti Baltarusijos prezidento rinkimai tapo geopolitinės įtampos  regione atskaitos tašku, o ji palaipsniui tik augo. Nuo tada Aleksandras Lukašenka vis atviriau deklaravo politinį ir ekonominį lojalumą Kremliui. „Sąjunginės valstybės“ įsipareigojimų kontekste Baltarusijos autoritarinis lyderis galutinai pasiryžo karinei integracijai su Rusija, nors Baltarusija pagal galiojančią konstituciją laikė save neutralia šalimi. Vasario 10–20 d. vykstantys bendri Rusijos ir Baltarusijos kariniai veiksmai prie Ukrainos sienos kelia didžiulę įtampą. NATO Generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo teigimu, šiai dienai Baltarusijoje yra dislokuota virš 30 tūkst. karių iš Rusijos. Tad ko galima tikėtis po karinių pratybų, pavadintų „Sąjungininkų ryžtas“, pabaigos? Ar Lukašenkos režimas, o kartu ir Baltarusija, turi suverenią ateitį?

Apie didelę Rusijos invazijos į Ukrainą tikimybę saugumo ekspertai įsakmiai perspėja nuo 2020 m. pavasario. Daug neapibrėžtumo yra ir dėl situacijos raidos Baltarusijoje. Vienas iš pirmųjų ženklų, parodančių naują – karinį – Baltarusijos vaidmenį Rusijos geopolitiniuose žaidimuose buvo karinės pratybos „Zapad“ 2021 m. Iki 2020 m. įvykių Lukašenka dar buvo linkęs išlaikyti neutralitetą Ukrainos atžvilgiu: šalys turėjo gan artimus prekybinius ryšius. Tačiau jau šį rudenį A. Lukašenka tiesiai pareiškė, kad Rusijos konflikto su Ukraina atveju Baltarusija nuošalyje neliks. Galima neabejoti, kad toks pokytis yra Kremliaus spaudimo pasekmė. Aneksuotą Krymo teritoriją Baltarusija jau pripažįsta de jure Rusijos dalimi. Taigi Minsko režimas, kuris praeityje sugebėdavo gauti pragmatinės naudos, palaikydamas bent tam tikrą balansą tarp Rytų ir Vakarų, nebebando to daryti.

Tad 2022 m. pradžioje regime naują militarizuojamą Baltarusiją. Toks naujas jos vaidmuo išties strateginiu požiūriu Ukrainos padėtį apsukins. Karinių manevrų atveju iš Šiaurės Vakarų pusės Kijevas tampa tiesioginiu taikiniu. Kaip ir anksčiau, lieka ir tikimybė, kad kariniai veiksmai gali prasidėti ir iš Pietryčių pusės, tai yra, rusų sausumos divizijos iš Krymo pusiasalio bei Donecko ir Luhansko remiamų separatistinių respublikų galėtų bandyti užimti strategiškai svarbius miestus (tarkime, Mariupolį ar Odesą). Jie svarbūs dėl savo tiekimo grandžių bei prieigos prie Juodosios jūros. Remiantis pranešimais iš Baltųjų rūmų, Rusija dislokavo naują karinę techniką Baltarusijoje ties Ukrainos siena, pavyzdžiui, priešraketines gynybos sistemas „Iskander“, o šios balistinės raketos yra pajėgios nešti branduolines galvutes net 400 km. Taip pat, remiantis Baltųjų rūmų paviešintomis palydovinėmis nuotraukomis, Lunineco kariniame aerodrome yra dislokuoti naikintuvai ir priešraketinės oro gynybos sistemos, o Rusijos kariniai daliniai Baltarusijoje kuria lauko stovyklas, nutolusias tik 30 km nuo Ukrainos sienos. Kiti Baltarusijos miestai taip pat yra palaipsniui sukarinami. Pavyzdys – Jelskas, kur  yra pastebėtos mažiausiai trys Rusijos bataliono taktinės grupės. Nereikia pamiršti dar ir potencialios grėsmės, kylančios iš Padnestrės separatistinio regiono Moldavijoje, kuri taip pat veikia kaip Rusijos marionetinė teritorija ir turi dislokuotų karių.

Kadangi, remiantis pastarųjų dienų žiniomis, apie 70 proc. Rusijos pajėgų yra karinėje parengtyje, invazijos grėsmė išlieka didelė. Ar tikrai Rusija ryšis pradėti karą, lieka neaišku.  Dedama daug diplomatinių pastangų, kad tai neįvyktų. Gaila, bet tokie derybų formatai, kaip „Normandijos ketvertas“, nesugebėjo sušvelninti padėties. Tik visiškai akivaizdu, kad Baltarusijai pirmą kartą iškyla reali grėsmė dėl teritorinio suvereniteto, ten be jokių apribojimų judant Rusijos pajėgoms.

Paradoksalu, tačiau globalios sumaišties dėl Ukrainos fone pagrindinis kandidatas netekti suvereniteto yra galbūt visai ne Ukraina, o Baltarusija. Galima hipotetiškai svarstyti, ir sunku būtų paneigti, kad dėl Ukrainos vykstančios pratybos Baltarusijos teritorijoje yra tik pretekstas galutinai aneksuoti Baltarusiją. Rusijos siųsti kariai, jei liktų, ir toliau darytų spaudimą Lukašenkos režimui. Laiko požiūriu reikšmingas ir vasario 27-osios referendumas dėl Baltarusijos konstitucinių pataisų. Nors apie referendumo legitimumą kalbėti netenka, bet vis dėlto Rusijos kariuomenės buvimas po vasario 20-osios, kai numatyta Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų pabaiga, būtų svarbus papildomas faktorius. Prisimintina, kad, 2014 m. Kryme surengto referendumo metu, balsuojant piliečiams Rusijos kariuomenė jau stovėjo Kryme.

Taigi regime tolesnį Baltarusijos ir Rusijos artėjimą, kai Lukašenkos režimui beliks autonomijos trupiniai. Tiesa, vasario 7 d. Putinas pažadėjo Prancūzijos prezidentui Emanueliui Makronui po vasario 20-osios atitraukti Rusijos pajėgas. Vis dėlto, Rusijos įtakos Minsko režimui didėjimas vis akivaizdesnis, ir galima laukti naujų Kremliaus veikimo per Baltarusiją formų. Argi ne tai mes matome hibridinių atakų, naudojant migrantus prie ES sienų, metu?

2021.11.30

Baltarusija: EP nariai diskutuos apie žmogaus teisių pažeidėjų tarptautinę atsakomybę

Šį antradienį, 10.00 – 11.30 val. Lietuvos laiku, Europos Parlamento nariai ir kviestiniai pranešėjai susitiks ir aptars teisines galimybes patraukti tarptautinėn atsakomybėn asmenis, atsakingus už masinius žmogaus teisių pažeidimus.

Šiame, jau trečiajame susitikime, kurį organizuoja Europos Parlamentas, kovodamas prieš nebaudžiamumą Baltarusijoje, daugiausia dėmesio bus skiriama pažeidėjų atsakomybei ir teisingumui aukų atžvilgiu.

Europarlamentarai kartu su Baltarusijos pilietinės visuomenės atstovais, akademikais, kitų ES institucijų atstovais aiškinsis galimybes tarptautinei bendruomenei reaguoti į Baltarusijoje vykstančius įvykius.

EP narys Andrius Kubilius pažymi, kad Baltarusijos diktatoriui Aleksandrui Lukašenkai turi būti surengtas tarptautinis tribunolas ir jis patrauktas atsakomybėn už nusikaltimus prieš Baltarusijos žmones.

„ES turi imtis lyderystės inicijuojant tarptautines bylas prieš A. Lukašenką ir jo režimą. Baltarusijos vykdoma neteisėta migrantų kontrabanda yra nusikaltimas, apibrėžtas Jungtinių Tautų konvencijoje, kurią Baltarusija taip pat yra pasirašiusi“, – teigia europarlamentaras A. Kubilius.

Jis pradėjo konsultacijas su garsiomis Europos tarptautinių teisininkų kontoromis dėl tribunolo proceso inicijavimo A. Lukašenkai.

„Tribunolo inicijavimas, kaip tam tikras politinis–teisinis žingsnis, gali labai stipriai paveikti A. Lukašenkos režimą, jo artimiausią aplinką. Tai jį paveiktų net labiau nei papildomos sankcijos“, – pabrėžė A. Kubilius.

Posėdžio dalyviai aiškinsis, kaip panaudoti tarptautinę jurisdikciją tiriant ir keliant bylas už Baltarusijos režimo įvykdytus nusikaltimus, taip pat kokį vaidmenį gali vaidinti Tarptautinis teisingumo teismas ir Tarptautinis baudžiamasis teismas Baltarusijos byloje.

Posėdžio darbotvarkėhttps://www.europarl.europa.eu/doceo/document/DROI-OJ-2021-11-29-1_EN.html

Posėdį galima stebėti čiahttps://multimedia.europarl.europa.eu/en/subcommittee-on-human-rights_20211130-0900-COMMITTEE-DROI_vd .

×