×

Žyma: Baltarusijos režimas

2025.12.22

Liudas Mažylis. Baltarusija: seni režimo triukai ir nauji išbandymai Europai

2025 m. gruodžio 13d. Baltarusijos režimas paleido daugiau nei šimtą politinių kalinių, o netrukus po to Jungtinės Amerikos Valstijos paskelbė apie ribotą sankcijų režimo sušvelninimą, susijusį su Baltarusijos kalio trąšų sektoriumi. Šie įvykiai pateikiami kaip galimas „pozityvus signalas“, tačiau jie taip pat kelia rimtų klausimų dėl Vakarų politikos nuoseklumo ir ilgametės patirties, kurią Europa jau yra sukaupusi bendraudama su Aliaksandro Lukašenkos režimu.

Riboto masto politinių kalinių išlaisvinimai sutapo su intensyvesnėmis JAV diplomatinėmis pastangomis ir diskusijomis dėl sankcijų. Tačiau tuo pat metu nebuvo nutrauktos represijos, nebuvo atšauktas politiškai motyvuotų bylų nagrinėjimas ir neatsirado jokių ženklų, kad režimas būtų pasirengęs keisti savo elgesį struktūriniu lygmeniu. Baltarusijos teismuose ir toliau štampuojami nuosprendžiai, pilietinė visuomenė veikia pogrindyje arba tremtyje, o saugumo struktūros išlaiko visišką nebaudžiamumą.

Svarbu pabrėžti, kad kalbame ne apie sisteminius pokyčius Baltarusijoje, o apie pavienį ir riboto masto režimo veiksmą, nepalietusį represinės sistemos pagrindų. Net ir po pastarųjų paleidimų Baltarusijoje lieka daugiau nei tūkstantis politinių kalinių, toliau veikia represiniai teismai ir saugumo struktūros, o bet kokia politinė ar pilietinė veikla tebėra kriminalizuojama. Režimas neatsisakė nei politinių bylų fabrikavimo, nei kankinimų, nei visiškos informacinės izoliacijos.

Istorinė patirtis tik patvirtina šį režimo veidmainiškumą. 2015–2016 m. politinių kalinių išlaisvinimai taip pat paskatino Vakarus ieškoti „dialogo lango“, o Europos Sąjunga tuo metu sušvelnino dalį sankcijų. Šio ciklo pabaiga buvo tragiškai aiški: 2020 m. rugpjūčio 9 d. suklastoti prezidento rinkimai, masinės represijos, tūkstančiai sulaikytųjų, šimtai politinių bylų ir visiškas Baltarusijos visuomenės užgniaužimas. Todėl bet koks sankcijų švelninimas, paremtas pavieniais gestais, faktiškai tampa finansiniu atlygiu už įkaitų laikymą. Tokia praktika ne silpnina, o priešingai – įtvirtina režimo gebėjimą naudoti politinius kalinius kaip derybinį instrumentą.

Be to, šiandien Baltarusija nėra izoliuotas autoritarinis režimas – ji yra Kremliaus karinės ir geopolitinės infrastruktūros dalis, aktyviai prisidėjusi prie agresijos prieš Ukrainą. Ekonominių srautų atlaisvinimas neišvengiamai stiprina ir šią priklausomybę.

Kol kas dar anksti vertinti, kokių pasekmių Lietuvai turės JAV sprendimas švelninti sankcijas Baltarusijai. Tačiau atlaisvinti Baltarusijos trąšų eksporto kanalai neišvengiamai gali virsti nauju politiniu spaudimu iš Minsko, reikalaujant atnaujinti logistiką per Lietuvą. Todėl Europos Sąjungos privalo toliau išlaikyti sankcijas Baltarusijai, taip saugodama valstybių narių interesus. Jei ES nusileistų spaudimui ir imtų sekti pavieniais JAV sprendimais, neįtvirtinusi aiškių ir patikrinamų kriterijų, tai siųstų signalą, kad vertybinė politika gali būti lengvai koreguojama dėl taktinių režimo gestų. Tokia žinutė būtų pavojinga ne tik Baltarusijos atveju, bet ir platesniame autoritarinių režimų kontekste.

Nuoseklus sankcijų taikymas išlieka būtina priemone, siekiant apsaugoti Lietuvos saugumo interesus, išlaikyti ES vienybę ir nepakartoti klaidų, kurios praeityje jau kainavo pernelyg brangiai. Neatsitiktinai šia tema gruodžio 12 d. nusiunčiau parlamentinį klausimą Europos Komisijai, kuriame klausiau, kaip Komisija vertina pastaruosius režimo veiksmus politinių kalinių atžvilgiu platesniame sisteminių žmogaus teisių pažeidimų kontekste.

Esminė dilema – kaip užtikrinti, kad sankcijų politika išliktų nuosekli, nuspėjama ir orientuota į ilgalaikius tikslus: represijų nutraukimą, visų politinių kalinių besąlygišką paleidimą ir realius demokratinius pokyčius. Šią poziciją išsamiai išdėsčiau ir 2025 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento plenarinėje sesijoje, pabrėždamas, kad pastarieji politinių kalinių išlaisvinimai negali būti vertinami kaip humanitarinis gestas ar realios pažangos ženklas. Selektyvi „malonė“ yra ciniško režimo veikimo dalis, kai tuo pat metu už grotų tebelaikomi tokie žinomi politiniai kaliniai kaip Andrzejus Poczobutas, o represinė sistema veikia visu pajėgumu.

Gruodžio mėnesio Europos Parlamento plenarinės sesijos metu Baltarusijai buvo skirta itin daug dėmesio. Parlamente raginome plėsti ir griežtinti sankcijas Baltarusijos režimui, įtraukiant ne tik asmenis, atsakingus už represijas, bet ir struktūras bei veiklas, susijusias su hibridinėmis atakomis prieš Europos Sąjungą. Vienu svarbiausių mėnesio įvykių tapo ir Baltarusijos režimo veiksmai prieš ES valstybes nares, ypač prieš Lietuvą – buvo aptartos oro balionais vykdomos provokacijos Lietuvos su Baltarusija pasienyje.

Stebint naujausias Minsko režimo provokacijas, verta priminti, kad Baltarusijos hibridinės atakos tęsiasi jau nuo 2020 metų. Po suklastotų rinkimų ir masinių represijų režimas nuosekliai eskalavo konfrontaciją su Vakarais: 2021 m. įvykdytas „Ryanair“ lėktuvo nutupdymas Minske tapo precedento neturinčiu valstybiniu oro piratavimu, vėliau sekė migrantų instrumentalizavimas prieš Lietuvą, Latviją ir Lenkiją, nuolatinės provokacijos pasienyje, dezinformacijos kampanijos ir bandymai trikdyti Vilniaus oro uosto bei kitos kritinės infrastruktūros veiklą pasitelkiant oro balionus. Ši seka rodo ne atsitiktinius incidentus, o sistemingą priešišką politiką, kurią bet koks sankcijų švelninimas tik paskatintų.

Papildomą nerimą kelia Lietuvos sunkvežimių areštai Baltarusijoje, akivaizdžiai peržengiantys įprastų muitinių ar teisinių ginčų ribas. Šie veiksmai turi aiškų politinį atspalvį ir gali būti vertinami kaip ekonominio spaudimo bei hibridinių priemonių dalis, nukreipta prieš Lietuvą. Tokia praktika tik patvirtina, kad Baltarusija yra pasirengusi naudoti civilinę logistiką kaip politinio spaudimo instrumentą, sąmoningai griaudama bet kokias galimo bendradarbiavimo galimybes kaimynystėje.

Šie incidentai turi būti vertinami platesniame Baltarusijos ir Rusijos karinės sąjungos kontekste. Pastaraisiais metais Baltarusija faktiškai prarado strateginį savarankiškumą ir tapo Rusijos karinės infrastruktūros dalimi. Bendros pratybos, nuolatinis Rusijos karių buvimas, branduolinio ginklo dislokavimas bei „Orešnik“ tipo raketinių sistemų atsiradimas Baltarusijoje reikšmingai keičia regiono saugumo balansą. Šios sistemos siejamos su modernizuotais trumpojo ir vidutinio nuotolio raketų bei oro gynybos – smogiamųjų pajėgumų sprendiniais, integruojamais į bendrą Rusijos priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos architektūrą. Dislokuotos Baltarusijoje, jos išplečia Rusijos karinių pajėgumų veikimo nuotolį, sutrumpina reagavimo laiką ir padidina netikėtumo riziką krizės atveju.Tai didina grėsmių lygį visam NATO rytiniam flangui ir verčia Baltijos valstybes planuoti ne tik tradicines, bet ir hibridines bei netiesiogines grėsmes.

Todėl pastarųjų metų įvykiai, susiję su Baltarusija, tik patvirtina, kad Europos Sąjunga privalo išlikti principinga, nekeisti sankcijų politikos fragmentiškai ir saugoti valstybių narių saugumo interesus. Sankcijų švelninimas Minsko režimui dar niekada neatnešė realių pokyčių. Žvelgiant į ateinančius metus, pagrindinis lūkestis – kad Europos Sąjunga išlaikytų strateginę kantrybę ir principingumą. Tai reiškia ne tik sankcijų režimo išsaugojimą ir pratęsimą, bet ir aiškių kriterijų įtvirtinimą: visišką ir besąlygišką politinių kalinių paleidimą, represijų nutraukimą ir realų atsitraukimą nuo Rusijos karinės infrastruktūros.

2025.12.11

Liudas Mažylis. Baltarusijos režimo provokacijų grandinė

Baltarusijos režimo nuosmukis, regis, neturi dugno. Hibridinės jų atakos prieš kaimynines valstybes nėra jokia naujovė, keičiasi tik forma, ir kiekvieną kartą jie sugeba nustebinti ir sugluminti, beatodairiškai didindami spaudimą. Lukašenkos valdoma kaimyninė šalis, kadaise bandžiusi išlaikyti bent minimalią tarptautinę pagarbą, pastaraisiais metais vis labiau grimzta į begėdiškas provokacijas. Šiek tiek aprimus migrantų stūmimui į Latviją, Lietuvą ir Lenkiją, dabar į Lietuvą sistemiškai leidžiami balionai su kontrabandiniais kroviniais. Pigu. Veiksmas aiškiai nusikalstamas, bet „pasistengus“ – neva užkardomas… Betgi veiksenos esmė – ne kontrabanda, bent jau – tikrai ne vien kontrabanda. Sisteminga, sąmoninga hibridinė veiksena, pateikiama kaip rutininė cigarečių kontrabandininkų kasdienybė. Aišku, kad kontrabandininkai noriai vykdo savo verslą, jiems ar šiaip, ar taip – apsimoka. O režimui belieka visa tai sukoordinuoti ir tyliai džiūgauti dėl pasiektos „pridėtinės vertės“ – periodiško civilinės aviacijos skrydžių trikdymo. Ne kartą savęs klausiau, ar Lukašenkos režimas gali dar labiau degraduoti. Gali.

Žvelgiant į oficialius duomenis, šiemet tokių balionų jau perimta kelis kartus daugiau nei pernai. Balionai tikrai nėra vien ekonominė problema, susijusi su cigarečių kontrabanda. Tai yra instrumentas trikdyti Lietuvos oro erdvę ir civilinės aviacijos veiklą. Vilniaus oro uostas patyrė realius sutrikimus, kai dėl šių incidentų teko nukreipti keleivių skrydžius į Kauną, Palangą ar Rygą… Tai nėra menkniekis. Tai yra civilinės infrastruktūros saugumo pažeidimas, kurio tikslas griauti pasitikėjimą, o tai yra pačios civilinės aviacijos pamatas. Pridurčiau, kad pasikėsinta ir į esminį ES principą – laisvą asmenų judėjimą.

Prieš keliolika dienų išgirdome mūsų valdžios pareiškimus, kad hibridinės atakos suvaldytos, tačiau jau tada buvo akivaizdu, kad ta ramybė apgaulinga ir verta ruoštis kitoms veiksmų formoms. Tai neatleidžia mūsų nuo pareigos ruoštis. Juk hibridinės atakos niekada nebūna statiškos, jos nuolat kinta. Taip ir įvyko. Pabandžius uždaryti pasienio punktus iš Lietuvos pusės, Baltarusijos režimas pakeitė hibridinę veikseną. Išmąstė nesunkiai. Jie areštavo turtą – Lietuvoje registruotus sunkvežimius. Pigu? Čia jau ne tik pigu, bet dar ir pelninga. Jie sumanė apmokestinti „paslaugas“ už areštuoto turto apsaugą. Brutalu. Tikėtasi, kad staigus pasienio punktų atidarymas pagelbės. Lūkesčiai nepasiteisino. Pasienio punktų uždarymas ir vėl atidarymas režimui įspūdžio nepadarė.

Balionai skrenda virš mūsų laukų, o vilkikų vairuotojai kenčia dirbtinai sukurtą spaudimą. Bet gi ir buvo galima manyti, kad Lukašenkos atsakas bus neadekvatus. Baltarusijos užsienio reikalų ministerija išplatino įžeidų pareiškimą, esą Lietuva „išpūtė situaciją“ ir be reikalo apkaltino Baltarusiją, užuot ieškojusi kontrabandininkų tarp savo piliečių.

O ką Lietuvos valdžia pozityvaus pasiūlė? Paskelbė milijono eurų konkursą įmonėms, kurios pateiks veiksmingų sprendimų, kaip neutralizuoti balionus. Suma, tiesą sakant, atrodo kiek šykšti, turint omenyje grėsmių mastą. Ironiška: prieš 8 metus aš irgi esu susidūręs su milijono pasiūlymu. Pasiūlė vienas toks verslininkas, ne valstybė. Vis dėlto pats faktas, kad valstybė ieško technologinių atsakų į hibridines atakas galėtų būti tam tikras žingsnis į priekį.

Hibridinės veiksenos klausimu pasisakiau ne kartą. Tai nėra vien Lietuvos problema. Belgijoje, Danijoje ir kitose valstybėse jau matėme įtartiną dronų veiklą, skrydžių trikdymus, oro erdvės pažeidimus. Tai rodo, kad ši hibridinių instrumentų mozaika yra platesnio regioninio spaudimo dalis, ir tą daro ne tik Baltarusija, o neabejotinai – ir Rusija. Dėl to kreipiausi į Europos Komisiją, paprašydamas paaiškinti, ar ji renka ir sistemina informaciją apie visoje Europoje gausėjančius oro erdvės pažeidimus. Taip pat klausiau, ar matoma būtinybė kurti bendrą Europos reakcijos mechanizmą ir kokių teisinių bei techninių priemonių Komisija yra pasirengusi imtis. Komisija privalo rasti atsakymą, nes tai jau nebe pavieniai incidentai, o bendras europinis iššūkis.

Mūsų reakcija negali būti nei pavėluota, nei fragmentuota. Balionais tikrinama tai, ką mes saugome. Oro erdvė, sienų kontrolė, civilinė aviacija, žmonių judėjimas ir visos mūsų institucijos. Ir jei neatsakysime ryžtingai, režimas ieškos naujų metodų. Todėl turime veikti ne tik šiandien, bet ir ruoštis tam, kas bus rytoj. Hibridinių atakų forma keičiasi nuolat, o mūsų užduotis yra nesileisti įstumti į gynybinį kampą.

Man nepatinka ir Lietuvos valdžios komunikacinė taktika. Kažkodėl siekiama vartoti neutralius terminus ten, kur, mano nuomone, būtina rėžti aiškią ir negailestingą tiesą. Vykdoma grubi agresija prieš Lietuvos civilinę aviacijos infrastruktūrą, pažeidžiami asmeniniai keliaujančių žmonių interesai. O girdime – „reikia išgaudyti kontrabandininkus“. Baltarusijos režimas įvykdė neteisėtą sunkvežimių areštą – o mes girdim, kad sunkvežimiai „įstrigo“. Kartojama, kad pasieniečiai turėtų vykdyti „techninius pasikalbėjimus“. Techninius – apie ką? Apie šlagbaumo aukštį? O ką aiškinsim Lietuvos žmonėms, kai Baltarusija, už kurios neabejotinai stovi Rusija, pareikalaus padidinti šlagbaumo aukštį, kad tankas tilptų pravažiuoti?! Kokį terminą vartosim tada? Techniniai pasikalbėjimai agresoriaus tikrai netenkins, juk jie atvirai reikalauja diplomatinio dialogo, o to mes sau leisti, žinoma, negalime. Tad vienintelė išeitis – Europoje veikti koordinuotai ir griežtinti sankcijas ir Rusijai, ir Baltarusijai. Taip ir kalbėjau lapkričio 26 dieną Europos Parlamente.

×