2022.06.27

Liudas Mažylis. Kova su tarša ES: palaipsniui perorientuotos ekonomikos svarba bei Žaliojo kurso aktualumas Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste

Įsibėgėjant vasarai klimato kaitos pasekmes akivaizdžiai juntame kiekvienas. Oro sąlygos nepastovios: vienas teritorijas Europoje užplūdo neįprastai ankstyvi karščiai, kitur nesiliauja liūtys. Kelerius metus iš eilės ir Lietuvoje stebėjome, kaip temperatūros stulpelis kilo aukščiau nei įprastai. Ilgalaikėje perspektyvoje šylantis klimatas veikia visos ekonomikos nestabilumą, aukštas energetikos kainas. Klimato kaita ir jos padariniai žemės ūkiui, verslui, bioįvairovei, žmonių sveikatai – nenuneigiami.

Kaip tai pakeisti? ES dar 2019 metais, nuo pat mano kadencijos Europos Parlamente pradžios, pristatė Žaliąjį kursą – ambicingą tikslą iki 2050 m. tapti klimatui neutraliu žemynu. Pernai liepą buvo patvirtintas Europos klimato teisės aktas, kuriuo įsipareigojame kurti ir pritaikyti teisėkūrą, reikalingą Žaliojo kurso įgyvendinimui. Taip atsirado tarpinis siekis – iki 2030 m. grynąjį išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti bent 55 proc., lyginant su 1990 metais. Šis pasirengimo įgyvendinti 55 proc. tikslą priemonių rinkinys, labiau pažįstamas kaip „Fit for 55“ paketas, apima su pramone, energetika, jūrų, oro ir žemės transportu ir net namų ūkiais susijusius teisės aktus.

Atkreipkime dėmesį į vietinės Lietuvos savivaldybių iniciatyvas. Štai, Neringos savivaldybė jau kelerius metus taiko taršos mokestį transportui įvažiuojant į Kuršių Neriją. O Vilniaus miestas šiemet taip pat ėmėsi įgyvendinti natūralių pievų ir savaime želiančių augalų projektą. Taip siekiama neutralizuoti kaitrą mieste, išsaugoti biologinę įvairovę. Vietiniai sprendimai sveikintini, bet, siekiant mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų taršą, reikia bendros strategijos visose srityse. „Fit for 55“ paketas tam ir skirtas.

Birželio pradžioje jau turėjome ir pirmuosius balsavimus, kurių metu išreiškėme Europos Parlamento poziciją dėl pirmųjų 8 šio paketo teisės aktų, kuriais remiantis iki 2030 m. sieksime sumažinti išmetamo anglies dioksido kiekį 55 proc. Politinių aistrų čia netrūko. Deja, dėl trijų pagrindinių teisės aktų bendros Parlamento pozicijos tąkart rasti nepavyko, nors jau iki tol viskas, rodos, atskirų frakcijų buvo suderinta iki smulkmenų. Žalieji, socialistai ir kraštutiniai dešinieji bei kairieji, veikdami „žalinimo“ emocijomis, atmetė ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos pokyčius. Kadangi šis teisės aktas yra glaudžiai susijęs Pasienio anglies dioksido korekciniu mechanizmu bei Socialiniu klimato fondu, tai ir dėl pastarųjų sprendimą teko nukelti. Visi šie klausimai buvo grąžinti į Aplinkos komitetą, kur balsavome dėl procedūros, kad būtina kuo skubiau rasti kompromisą ir priimti galutinį sprendimą. Birželio 22 d. galutinis sprendimas pagaliau buvo sėkmingai priimtas. Tai tikrai istorinis įvykis ir Parlamentui, ir visai ES.

Bendrą poziciją jau birželio pradžioje pavyko rasti dėl kitų „Fit for 55“ dalių: ES aviacijos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos peržiūros; Tarptautinės aviacijos išmetamo anglies dioksido kiekio kompensavimo ir mažinimo sistemos; Žemės naudojimo bei keitimo ir miškininkystės; lengvųjų automobilių ir furgonų išmetamo CO2 normos bei Valstybėms narėms nustatomų įpareigojimų sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų metinį kiekį (Pastangų pasidalijimo reglamento). Nors kai kur numatomi sprendimai dėl šių dalių įgyvendinimo bent jau man ir mano frakcijai atrodo „ribiniai“. Tik atkreipiu dėmesį, kad būtų suprantamas „Fit for 55“ paketo kompleksiškumas, čia kalbame tik apie tuos teisės aktus, kurie priklauso Aplinkos komiteto atsakomybei. Kitiems komitetams priskiriami klausimai bendroje plenarinėje sesijoje taip pat bus svarstomi artimiausiu metu.

Mažinti taršą nenaikinant pramonės ir darbo vietų

Taigi, noriu grįžti prie, mano nuomone, svarbiausių trijų teisės aktų, dėl kurių bendros Parlamento pozicijos priimti iš pirmo karto nepavyko: ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos pokyčių; Pasienio anglies dioksido korekcinio mechanizmo bei Socialinį klimato fondo. Čia mano frakcija atliko „tiltų statymo“ vaidmenį. Mums svarbu, kad kompromisas tarp politinių jėgų būtų rastas ir kad išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis tikrai sumažėtų. Šis įgyvendintas tikslas gali tapti sėkmės istorija pasauliui. Mes pasisakom ne už „žalinimo“ ambicijų sumažinimą, bet įgyvendinamus tikslus. Pavyzdžiui, kai kurie žaliųjų ar kraštutinių politinių grupių sprendimai orientuojasi į tiesioginį taršos pramonėje draudimą arba didelių mokesčių įvedimą. Visiški ir staigūs draudimai grėstų bankrotais, darbo vietų netekimu. Gi įmonės per vieną naktį netaps pilnai neutraliomis klimatui. Mano frakcija palaiko pramonės sričių modernizavimą, naujovių diegimą darbo vietose, taip pat ekonomikos perorientavimą į tvarią ir ES įmonių konkurencingumo su trečiosiomis šalimis užtikrinimą.

Šie pranešimų projektai, skirti pristatyti Parlamento poziciją, buvo parengti remiantis Europos Komisijos siūlymais. Taigi, po mūsų svarstymų, dabar galutinį sprendimą turės priimti Taryba. Tikiuosi, bendro sutarimo bus prieita greitai.

Perorientuota pramonė, konkurencijos užtikrinimas ir parama pažeidžiamiausiems

Visi trys teisės aktai, dėl kurių birželio 22 d. Parlamente galiausiai pavyko rasti vieningą poziciją, yra labai susiję. Pavyzdžiui, ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema jau veikia nuo 2005 m. Ir, išties, yra viena efektyviausių priemonių kovoje su klimato kaita. Ši priemonė yra skirta ES vidaus rinkai ir taikoma tiems pramonės sektoriams, kurie gali išmesti daug šiltnamio efektą sukeliančių dujų, taip pat – oro transporto kompanijoms bei elektros gamintojams. Taigi, įvairios įmonės pagal šią sistemą aukcione turi pirkti apyvartinius taršos leidimus jų išmetamam anglies dioksido kiekiui. Bet taip pat yra suteikiami nemokami apyvartiniai taršos leidimai, kurie padeda reguliuoti anglies dioksido nutekėjimą didelę riziką turinčioms įmonėms. Kokioms skirtingų šalių įmonėms bus suteikiami nemokami apyvartiniai taršos leidimai – sprendžia Europos Komisija, atliekamas tų įmonių vertinimas. Formuojant „Fit for 55“ paketą, Komisija pateikė siūlymą kad iki 2030 m. bendra visų sektorių, kuriems taikoma apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema, tarša sumažėtų iki 61 proc. lyginant su 2005 m. Parlamente balsuodami dėl ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos pokyčių, pritarėme kai kurioms šio Komisijos siūlymo sąlygoms. Pavyzdžiui, į šią sistemą įtraukti ir jūros transportą. Taip pat šių leidimų sistemos pagalba įgyvendinti ir Tarptautinės aviacijos išmetamo anglies dioksido kiekio kompensavimo ir mažinimo sistemą. Pritarėme ir finansavimo įmonėms padidinimą, kad jos investuotų į šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo technologijas, atnaujintų savo įrangą, infrastruktūrą. Pavyzdžiui, tam būtų plačiau taikomi ES Modernizavimo ir inovacijų fondai. Bet Komisija siūlo palaipsniui panaikinti nemokamai skiriamus apyvartinius taršos leidimus toms pramonės ir aviacijos įmonėms, kurioms numatomas visiškai naujas (dar praktikoje nenaudojamas) pasienio anglies dioksido korekcinis mechanizmas, dėl kurio taip pat balsavome šioje sesijoje.

Kai kurios frakcijos užsiėmė populizmu ir užsidegė, kad iškart būtų atsisakoma nemokamų apyvartinių taršos leidimų. Visgi, galiausiai buvo sutarta, kad palaipsniui būtų mažinamas pačių leidimų skyrimo skaičius. Pirma aviacijai, paskui kitiems sektoriams. Nes toks staigus draudimas neskatintų verslo pokyčių, o tik apkrautų mokesčiais, taip įmonėms būtų sunku išsilaikyti, jos būtų pasmerktos bankrotui, o žmonės liktų be darbų. Aš ir mano frakcija pasisakome už tai, kad nemokami apyvartiniai taršos leidimai nebūtų mažinami tol, kol neįsitikinsime, kad naujasis pasienio anglies dioksido korekcinis mechanizmas veikia. Nes kam atsisakyti veikiančios priemonės? Džiaugiuosi, kad pavyko rasti kompromisą tarp Parlamento politinių grupių ir nemokamų apyvartinių taršos leidimų bus atsisakoma tik palaipsniui

Bendrai pasienio anglies dioksido korekcinis mechanizmas yra skirtas importui. Taigi, jei mes atsisakytume nemokamų taršos leidimų ES vidaus rinkos įmonėms, o importui taikomas anglies dioksido mokestis būtų neveiksmingas, kiltų didžiulė nelygios konkurencijos rizika. Tarkime, ES pramonė, gamintojai moka didžiulius mokesčius, o trečiosios šalys gamina pigiai, bet taršiai ir importuoja į ES. Rinkoje būtų sunku sureguliuoti kainas, o ES įmonėms, ypač vidutinio bei smulkaus verslo, kiltų daug iššūkių tęsti veiklą. Manau, kad patobulinus ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą, ją toliau sėkmingai galime taikyti, skatinti įmones atsinaujinti, kurti naujas darbo vietas.

Pats naujo anglies dioksido mechanizmo įvedimo importui sprendimas nėra blogas. Jis orientuotas į tarptautinę prekybą, jos teisę. Kad, pavyzdžiui, ES įmonėms nekiltų pagunda savo padalinius kurti už ES ribų, kad ir pačioje Europoje, bet tose šalyse, kur klimato kaita nėra prioritetas. Taigi, šis mechanizmas tikrai gali padėti sureguliuoti tokius atvejus, kai bandoma gudrauti, kai įmonės teršia kitur, bet prekiauti nori aukštą perkamąją galią turinčioje ES rinkoje. Už tai teks susimokėti arba tokią veiklą nutraukti. Šie du teisės aktai eina tarsi kartu – vienas skirtas vidaus rinkai, kitas importui. Bet kartu išlikime kritiški ir įdėmiai stebėkime, ar naujasis pasienio anglies dioksido korekcinis mechanizmas su laiku galėtų pakeisti nemokamus apyvartinius taršos leidimus.

Tam, kad ši nauja sistema veiktų, o įvairūs modernizavimo projektai, mokesčiai už taršą neprislėgtų pažeidžiamiausių visuomenės grupių bei smulkaus ir vidutinio verslo, Parlamente pritarėme ir dar vienam Komisijos siūlymui dėl Socialinio klimato fondo. 2025–2032 m. vien iš ES biudžeto šiam fondui numatoma skirti 72,2 mlrd. eurų. Dar tiek pat bendrai turėtų skirti valstybės narės. Pavyzdžiui, Lietuvoje vis dar aukštos energetikos kainos, su namų renovacijomis stipriai atsiliekama ir daugelis patalpų ir būstų yra taršūs, todėl pradėjus įgyvendinti šią naują sistemą gali kilti socialinių iššūkių. Šie pinigai padėtų spręsti kylančias transporto ir šildymo kainas, paskatintų pastatų renovacijas ir perėjimą prie atsinaujinančios energijos savo privačiuose būstuose ar valdomose įmonėse. Taip pat tikimasi, kad Socialinis klimato fondas skatins rinktis viešąjį transportą, važiavimą dviračiu arba automobilių dalijimąsi. Taigi, pinigai, surinkti į ES biudžetą taikant naują ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą pastatams ir kelių transportui, būtų paskirstomi kaip parama. Tai padės vidutines ir žemas pajamas gaunantiems namų ūkiams ir smulkiems, vidutiniams verslams bei bus investuojami į bendro naudojimo erdves, viešąjį transportą ir kitą taršos mažinimui skirtą infrastruktūrą (pavyzdžiui: elektromobilių krovimo stotelių įrengimą miestuose, rajonuose, autostradose).

Žaliojo kurso aktualumas Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste

Kaip ir minėjau, čia yra tik keli svarbiausi aspektai, susiję su tarpiniu Žaliojo kurso tikslu iki 2030 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų taršą iki 55 proc. Daug kitų „failų“, pavyzdžiui, susijusių vien su energetika, dar plenarinę sesiją pasieks iš skirtingų Parlamento komitetų. Vėl ieškosime bendros pozicijos. Nors šiuo metu ES ir visas pasaulis išgyvena infliaciją ir galbūt šie sprendimai neatrodo tokie populiarūs, bet, mano nuomone, jie yra savalaikiai ir net būtini. Džiaugiuosi, kad ES, nepaisant visų sunkumų, laikosi Žaliojo kurso siekio, kuris, vykstant Rusijos agresijai ir totaliniam karui prieš Ukrainą, tampa kaip niekada aktualus. ES jau dabar patiria nedemokratinių Rusijos ir Baltarusijos režimų spaudimą ir susiduria su informaciniu karu, nukreiptu prieš Žaliąjį kursą. O ką jau kalbėti, kokią žalą Rusijos karas prieš Ukrainą daro net tik besiginančiai nepriklausomai valstybei, jos žmonėms, bet ir pačiam klimatui. Turime nustoti ES mokėti už dujas, naftą ir anglį bei taip finansuoti Kremliaus režimo karo mašiną. Ilgalaikėje perspektyvoje ekonomikos ir energetikos perorientavimas nuo iškastinio kuro prie modernių technologijų ir atsinaujinančios energetikos padėtų pasiekti visišką nepriklausomybę nuo rusiškų dujų, naftos ir anglies. ES dar turbūt pati nejaučia, kaip Žaliasis kursas prisideda prie vidaus demokratijos procesų ir net saugumo stiprinimo. Todėl labai tikiuosi, kad ateityje Europos Komisija, Europos Parlamento skirtingos politinės grupės ir Europos Vadovų Taryba veiks sutartinai ir priims visus būtinus bei įgyvendinamus teisės aktus. Turime padėti vidaus rinkai, savo piliečiams persiorientuoti nuo taršos iki tvarumo. Ir tik veikdami kartu galėsime atremti šiandienos ekonominius bei geopolitinius iššūkius bei pasiruošti ateičiai.

O kol reikiami teisės aktai įsigalios ir pradėsime matyti realius pokyčius, tol klimato kaitos iššūkiai bus ir toliau mūsų realybė. Bendras visų susitelkimas prisidės ir prie greitesnio pramonės bei visos ekonomikos persiorientavimo.

2022.04.05

Liudas Mažylis. ES energetikos politikai – esminių pokyčių metas

Šokiruojantys vaizdai iš Bučos bei kitų Kijevo apylinkių neatšaukiamai paveikė tuos, kurie to „dar“ nežinojo. Karo žiaurumai skatina Vakarų lyderius reaguoti.. Viena galimų priemonių – neapsiriboti dabartinėmis sankcijomis, o nutraukti bet kokius finansinius bei energetinius ryšius su teroristine Rusija. Tai – ir tempo, priemonių efektyvumo, veikimo „čia ir dabar“ būtinybė. Europos energetikos politika jau keičiasi, tačiau būtina kuo greičiau nustoti europiniais pinigais remti Rusijos karo mašiną. Sprendimų reikia dabar.

O lyderystę Europoje demonstruoja ne kas kitas, bet Lietuva. Nuo šio mėnesio pradžios atsikratyta priklausomybės nuo dujų importo iš Rusijos. Akivaizdu, kad ilgalaikės investicijos – įskaitant politinę valią – į Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą atsipirko. Dabar Vyriausybė dar ir pradėjo kalbas apie SGD dujų terminalo Klaipėdoje pajėgumo didinimą. Teigiama, jog veikdamas maksimaliu pajėgumu jis sugebėtų aprūpinti visų trijų Baltijos šalių suvartojimo poreikius. Tai parodo, jog kaip tik šios ES narės yra pajėgios nutraukti bent dujų importą.

Kita problema – nafta. Europos Sąjunga rengia planą blokuoti visą Rusijos naftos sektorių. Visas iškastinis kuras ir jo produktai, kilę iš Rusijos, turėtų atsidurti naujausiame ES sankcijų pakete. Lenkija, Lietuva ir kitos Baltijos šalys šią idėją jau kurį laiką propagavo visuose ES institucijų lygmenyse, o dabar panašu, kad artimiausiu metu tai gali virsti realybe. Balandžio 6 d. – labai svarbaus ES ambasadorių susitikimo data, derinant valstybių narių poziciją dėl tolimesnių sankcijų. Tikėtina, kad naujos sankcijos įtrauks lėktuvų nuomą, plieno gaminius, prabangos prekes ir reaktyvinį kurą. Visgi nereikia pamiršti ir jau esančių sankcijų, kadangi yra paviešintų pranešimų, jog rusų naftos tanklaiviai ieško būdų apeiti sankcijas. Rublis praeitą savaitę grįžo prie iki karo buvusių rodiklių…. JAV įvestos sankcijos apima visą Rusijos energetikos sektorių, todėl tikėtina, kad Rusija, išgyvenanti totalų embargą ir bandydama jo išvengti, imasi panašių veiksmų kaip Iranas. O ir viešumoje pasirodė tyrimų, kad nuo karo pradžios „dingdavo“ nuo 1,2 mln. iki 1,5 mln. rusiškos naftos barelių per dieną. Tikėtina, kad Rusija už mažesnę negu rinkos kainą ją pardavinėja Indijai ir Kinijai.

Todėl ES narėms reikia tartis ir dėl ambicingesnių tikslų, net jeigu tai turės ir ekonominių padarinių pačiai Europai. ES valstybės turi galų gale suvokti, kad bet kokiuose ryšiuose su teroristine Rusija kelio atgal nėra. Negalime nusisukti nuo vykdomo genocido ukrainiečių tautos atžvilgiu, nuo trėmimų, griovimų. Vis dėlto absoliutus ir greitas atsitraukimas nuo rusiškos energijos yra sudėtingas, ypač tokioms didelėms pramoninėms šalims, kaip Vokietija. Nuo 2014 m. iki dabartinės Rusijos invazijos į Ukrainą Vokietija padidino importuojamų dujų kiekius iš Rusijos nuo 36 proc. iki 55 proc. Ką jau kalbėti apie „Nord Stream 2“ projektą… Dar tokios šalys kaip Vengrija (kuri akivaizdžiai tęs savo politiką po eilinio Orbano laimėjimo rinkimuose) ir Austrija nenori atsisakyti energijos – ypač dujų – importo iš Rusijos. O Ursulos von der Leyen paskelbtas tikslas iki 2027 m. visiškai atsisakyti energijos importo iš Rusijos atrodo pernelyg tolimas. Mažinant importą tokiais tempais, milžiniškos Europos sąskaitos už energiją toliau rems Rusijos karą ir jos ekonomiką. Vien tik praeitais metais ES Rusijai apmokėjo rekordinę sąskaitą už energijos produktus – 99 mlrd. eur. Nuo karo pradžios Europos Sąjunga jau sumokėjo Rusijai taip pat ne vieną milijardą. Šiaip ar taip, ES pilnu pajėgumu jau pradėjo rengti teisės aktus, skirtus diversifikuoti energijos šaltiniams bei padidinti dujų saugyklų minimaliems rezervų reikalavimams. Jau pradedame ruoštis kitai žiemai.

Naujasis Europos Komisijos siūlomas planas „REPowerEU“ orientuotas į galimybes padidinti visos ES energetikos sistemos atsparumą, remiantis dujų tiekimo įvairinimu, didesniu suskystintų gamtinių dujų ir vamzdynų importu iš ne Rusijos tiekėjų bei didesne biometano ir vandenilio gamyba. Taip pat yra rengiama direktyva, kuri numatytų, jog ES kiekvienais metais iki rudens turėtų minimalų 80 procentų dujų saugyklose rezervą. Tai leistų išvengti tokių scenarijų, kaip aną rudenį, kai Rusija, manipuliuodama savo rezervais, sumažino dujų tiekimą į Europą. Balandžio 5 d. Europos Parlamente kaip tik balsavome už šiuos naujus dujų rezervų taisyklių pakeitimus.

Šiuo metu logiška bandyti ieškoti skubių alternatyvios energijos šaltinių, tokių kaip suskystintų gamtinių dujų (SGD) infrastruktūros plėtra. Galima rinktis iš tokių rinkų kaip JAV arba Saudo Arabija, tačiau reikėtų nepamiršti, kad ES turėtų vengti tapti vėl priklausoma nuo kurio nors vieno išskirtinio energijos tiekėjo. Rusijos reikalavimai susimokėti rubliais už dujas atrodo absurdiški, ypač šių dienų kontekste, kai sankcijomis kaip tik siekiama paveikti valiutos kursą ir ekonomiką Rusijai nepalankia linkme. Dabartinis Rusijos šantažas sumažinti dujų tiekimą į Europą vedą ją link desperacijos, tačiau reikia suvokti, kad ilguoju laikotarpiu ne dujos ir ne iškastinis kuras bus pagrindinis energijos garantas. Žaliasis kursas ilguoju laikotarpiu išlieka pati tinkamiausia perspektyva siekiant energetinės autonomijos. Naujų vėjo ir saulės elektrinių infrastruktūra jau ir taip buvo kuriama, tačiau tai turi vykti sparčiau. Tikėtina, kad Rusijos valdomos energetikos įmonės taip pat ateityje kėsinsis ir į atsinaujinančios energijos rinką Europoje, todėl sankcijos turi įtraukti ir „Gazprom“ bei kitus operatorius. Taip pat atsiranda pasiūlymų įvesti ES importo tarifus Rusijos naftai ir dujoms tol, kol jos bus perkamos, iki visiško atsijungimo. Įvedus tarifus už naftos ir dujų importą, pabrangtų jų eksportas į ES.

O kalbant apie lyderystę, Lietuva, atsijungusi nuo rusiškų dujų, privalo toliau siekti ambicingų tikslų. Jau esu rašęs, kad pasitraukimas iš BRELL energetikos sistemos žiedo būtų reikiamas tolesnis žingsnis. Sinchronizacija su kontinentine Europa artimiausiu metu leistų atjungti Lietuvos elektros sistemą nuo Rusijos. Vykstant karui, Lietuvai reikia kuo skubiau imtis pasitraukimo iš BRELL sutarties. Lietuva gali bandyti visiškai atsisakyti rusiškos elektros, kadangi, kaip ir anksčiau esu minėjęs, būtinoji infrastruktūra reikiamai transformacijai yra paruošta. Nereikia laukti dar trejų metų iki numatytos sinchronizacijos projekto įgyvendinimo datos pabaigos, tuo labiau, kad vykstant karui Lietuva negali sau leisti „sėdėti toje pačioje“ valtyje su Rusija ir Baltarusija. Desinchronizacija būtų ne tik stiprus sprendimas vertybiniu požiūriu, tačiau tikėtina, kad ir finansiškai ilguoju laikotarpiu ji atsipirktų.

Žinoma, vienos Lietuvos lyderystės neužteks. ES valstybės turi su kiekviena diena vis geriau suvokti (atrodo, kad ir suvokia), jog taip, kaip Europa gyveno iki Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios, nuo šiol gyventi nebeteks. Demokratija privalo apsiginti, negali leisti tyčiotis iš savęs. Reikia ryžtis nutraukti visokeriopą priklausomybę nuo Rusijos – energetinę ir, žinoma, ekonominę. Palaikyti ukrainiečių dvasią žodžiais, baisėtis Rusijos žvėriškumu nepakanka. Reikalingi skubūs, ryžtingi ir išmanūs sprendimai.

Nuotrauka: dw.com, autorius: Michael Brochstein.

2022.03.07

Liudas Mažylis. Rusijos agresija Ukrainoje dar labiau suaktualina Europos Žaliąjį kursą

Jei kam nors galėjo pasirodyti, kad Rusijos agresija Ukrainoje nureikšmins Europos Sąjungos Žaliąjį kursą, tai atsitiko visai priešingai. Būtinybė Europai tapti kuo mažiau priklausomai nuo Rusijos iškastinio kuro Žaliąjį kursą dar labiau suaktualina. „Žaliasis kursas yra sprendimas, o ne problema“, – teigia Europos Parlamento narys, Europos liaudies partijos koordinatorius Aplinkos komitete Peteris Liese.
ES lyderiai dar iki karo apie kontinento energetinę priklausomybę nuo rusiškų dujų importo yra užsiminę ne kartą. O kovo 1 d., šeštąją karo dieną, per neeilinę Europos Parlamento sesiją Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen priminė, jog Rusija užtikrina 40 proc. ES energijos importo, todėl Europos energetinė nepriklausomybė yra strateginio svarbumo klausimas. Tasai pats Peteris Liese suskaičiavo, kad vien pernai Europa sumokėjo Rusijai už anglį, naftą ir dujas 99 milijardus eurų; o tai du kartus daugiau, negu Rusijos karinis biudžetas, beveik 20 proc. Rusijos BVP. Prasidėjus šiam dar nematyto masto Kremliaus karui prieš Ukrainą, Europos šalių lyderiai ir JAV iš karto sutarė dėl griežčiausių sankcijų Rusijos energetikos sektoriui. Tad akivaizdu, kad ES yra reikalinga nauja bendra energetikos strategija. O ir Rusija gali atkirsti Europą nuo savo tiekimų bet kuriuo momentu. Reikia rengtis viskam.

Trumpalaikės perspektyvos

Pirmasis tvirtas ir labai lauktas žingsnis buvo žengtas Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo: jis paskelbė dujotiekio „Nord Stream 2“ sertifikavimo užšaldymą. Ilgą laiką tai buvo audringų diskusijų Europos Parlamente objektas, kadangi su šio vamzdžio sertifikavimu Europa patektų į dar didesnę energetinę priklausomybė nuo Rusijos, o mūsų sumokėti Rusijai pinigai būtų tiesiogiai naudojami karui Ukrainoje. O dabar diskusijų nebėra. Užtat diskutuojama apie kitus dalykus. Vokietijos atominių elektrinių, kurias buvo susirengta uždaryti iki metų pabaigos, darbą manoma pratęsti. Kalbama net ir „pirmojo“ „Nord Stream“ atsisakymą. (Apie jo keliamus pavojus menu rašęs dar 2010-aisiais). Vakarai priklausomi nuo Rusijos energetiškai, o Rusija per tai – nuo Vakarų finansiškai. Net ir juodžiausiais Šaltojo karo metais pavykdavo su Maskva (tada dar SSRS sostine) dėl šitos „Realpolitik“ sutarti. Bet dabar karas nebe „šaltas“ – jis tikras, konvencinis, žiaurus, nukreiptas prieš taikius žmones, taikią Ukrainos tautą. Netekus šios rinkos, smūgis Rusijos ekonomikai būtų milžiniškas, nors ir taip pagal investicinių bankų (tokių kaip „Goldman Sachs“) prognozes, ekonomika metų pabaigoje smuks net iki 7 proc..
Kita priežastis atsitraukti nuo nešvarios Rusijos energijos yra Kremliaus organizuojamos kainų ir saugyklose turimų atsargų manipuliacijos. Aukštų energijos kainų šią žiemą, bent dalinis kaltininkas yra Rusija, kartu su jų valdžios kontroliuojamu Gazprom. Tarptautinė energetikos agentūra (IAE) yra pateikusi duomenis, kad, kai buvo jaučiamas didžiausias energijos trūkumas Europoje (tai yra, 2021 m. rudenį), Gazprom specialiai sumažino tiekimą 21 proc. arba 13 mln. kubinių metrų, lyginant su 2020 m. tuo pačiu laikotarpiu. Nors teigiama, kad Gazprom saugyklų atsargos siekė apie 83 proc. pilno pajėgumo, o jos net nebuvo pajudintos. Be to, 2021 metais ES poreikis rusiškoms dujoms pakilo nuo 25 proc. iki 33 proc. O dabar nebekyla abejonių, kad būtini ryžtingi ES žingsniai, siekiant atsisakyti nešvarios rusiškos energijos.

Tokiu atveju, ką Europos Komisija turi atlikti visų pirma, tai pabandyti įvertinti kiekvienos ES narės energetikos poreikius. Ypač dabar vykstant perėjimo prie Žaliojo kurso, iškyla reali grėsmė pažeidžiamiesiems, kurie jau dabar atsiranda „energetinio skurdo“ akivaizdoje dėl smarkiai išaugusių energijos kaštų. Taip pat atsiranda problema dėl darbo vietų praradimo, besikeičiant rinkos tendencijoms ir pereinant prie atsinaujinančių energijos šaltinių. Todėl, atsižvelgiant į socialinį aspektą, yra reikalingi nauji ES fondai, skirti dirbančiųjų perorientavimui, kaip tat Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas (angl. European Globalisation Adjustment Fund). Taip pat reikalingi ir kiti fondai, kurie, remiantis šiuo mechanizmu, galėtų būti įsteigti. Reikėtų leisti valstybėms narėms skolintis ir gerinti energetikos infrastruktūrą. O kritiniais atvejais, kaip tai atsitiko 2021 m rudenį, leisti subsidijuoti rekordinių energijos kainas.
Europos Komisija savo pasiūlymą kaip mažinti priklausomybę nuo rusiškų dujų pateiks kitą savaitę. Kaip išeitis trumpuoju laikotarpiu galėtų būti diversifikacija (pvz., tariamasi su Norvegija), ilgesnis anglies atsisakymo laikotarpis (pamename, kad būtent anglies atsisakymas iki šiol buvo tiesiog forsuojamas – ant mano stalo „EUROCOAL“ organizacijos vasario 22 d. laiškas, kuriame stebimasi Europos institucijų aršumu kuo skubiau uždarinėti anglies kasyklas), suskystintųjų dujų terminalai (kurie kai kurių radikalių žaliųjų europarlamentarų lūpose buvo virtę kone keiksmažodžiu), bendri ES dujų pirkimai. Vokietija jau nuo praeitos savaitės kalba apie dviejų naujų suskystintųjų dujų terminalų statybą, kaip papildomą priemonę mažinti priklausomybę nuo Rusijos. Akivaizdu, kad Europos retorika staigiai ir negrįžtamai pasikeitė, dabar laukia tik darbai.

Ilgalaikė perspektyva

Žaliasis kursas, nors ir trumpuoju laikotarpiu neužtikrina visų reikalingų energijos poreikių, tačiau ilguoju laiku turi daug potencialo Europai suteikti strateginės autonomijos energetikos srityje. Žinoma, svarbu yra investuoti į technologijas, inovacijas, alternatyvius energijos šaltinius ir jų prieinamumą. Dar iki karo Ukrainoje pradžios buvo bandoma atsisakyti priklausomybės nuo iškastinio kuro, tačiau dabar prioritetas šiek tiek pasistūmėjo: svarstoma, kaip atsisakyti priklausomybės nuo nestabilių, autokratinių valstybių, visų pirma Rusijos.

Esama prieštaringų reakcijų dėl Europos Komisijos parengto Taksonomijos akto. Vieni tai laiko dideliu smūgiu Žaliojo kurso tikslams ir pasidavimu lygioje vietoje“, kiti traktuoja jį kaip laikiną priemonę, siekiančią palengvinti rinkoje esantį energijos stygių ir kompensuoti aukštas kainas. Akivaizdu, kad kriziniams atvejams, kai yra didelis trūkumas išteklių, atominė energija ir dujos gali tikti kaip alternatyva, tačiau ilguoju laikotarpiu tokia praktika yra kenksminga. Įmonės, kurios pretenduoja diegti žaliąją energetiką, patirs didelių problemų rungiantis su iškastinio kuro rinka, kuri jau daug metų egzistuoja ir yra dominuojanti. Lengvatinės paskolos iš bankų Taksonomijos aktui įsigalėjus būtų galimos ir iškastinio kuro įmonėms, todėl tokia konkurencija bus žalinga siekiant energetinės autonomijos ir ilgalaikių Žaliojo kurso tikslų.

Tad Europos liaudies partijos frakcija, kuriai ir aš pats priklausau, rems ambicingesnį atsinaujinančios energijos tikslą: 2030 m. net 45 proc. visos suvartojamos energijos turi tekti atsinaujinančios energijos rūšims (iki šiol sakėme, kad 40 proc.). Žaliasis kursas jau yra puolamas, todėl atakų prieš jį (organizuojamų ir Rusijos) tik daugės, tad reikia kuo stipresnio ES institucijų palaikymo ir vieningos pozicijos. Karas Ukrainoje – ne tik didžiulė humanitarinė tragedija, bet ir kiekvieną dieną didėjanti ekologinė katastrofa (sprogimai, naikinamos naftos saugyklos, kėsinamasi į AE). Akivaizdu, kad norint atremti šiuos iššūkius, reikalinga ilgalaikė bendra ES energetikos strategija.

Pabaigai pastebėsiu, kad atsakinga už energetiką Europos Komisijos narė Kadri Simson visai vienareikšmiškai pareiškė, kad kitą šildymo sezoną Ukraina jau bus Vakarų energetikos sistemos dalis. Energetikos ištekliai, tekėję per Ukrainą link Vakarų, pakeis kryptį, ir Vakarai tieks išteklius Ukrainai. Man norisi pasmalsauti: o ar Lietuva ir toliau „tūpčios“ energetiniame BRELL žiede? Plūduriuosime „vienoje valtyje“ su Baltarusija ir Rusija, apie kurių agresyvumą taip garsiai šaukiame kartu su visu pasauliu?