2025.03.19

R. Juknevičienė: „Netikiu garbingu taikos susitarimu su banditais“

Apžvelgdama savaitės įvykius Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė kalbą pradėjo nuo pastaruoju metu dėmesį prikausčiusių įvykių Vašingtone ir Maskvoje.
Vaizdo įrašą žiūrėkite: https://youtu.be/w8gwt5OgLL8
„Kaip jau ne kartą vieni kitiems sakėme, reikia numatyti blogiausius scenarijus ir jiems ruoštis. Kol kas blogiausias scenarijus realus ir kiekviena diena pasipildo naujomis blogomis žiniomis, – kalbėjo EP narė. – Visi sekame Rusijos ir JAV pokalbius apie galimą ugnies nutraukimą. Aš netikiu garbingu taikos susitarimu su banditais. Netikiu, kad Donaldo Trumpo taktika atves į teisingą ir ilgalaikę taiką. Tai, kas dabar vyksta, man labiau primena 1938 metų Miuncheno sutartį su Hitleriu, deja. Manau, kad Dmitrijus Medvedevas, kuris dabar perėmė mirusio Žirinovskio funkcijas, šiandien parašė tai, ką iš tiesų galvoja Kremlius“.
Politikė pacitavo D. Medvedevo žodžius: „Prezidentų V. Putino ir D. Trumpo pokalbyje pasitvirtino gerai žinoma mintis – valgomajame tik Rusija ir Amerika. Meniu: lengvi užkandžiai – Briuselio kopūstai, britiška žuvis su traškučiais ir Paryžiaus gaidys. Pagrindinis patiekalas – Kijevo stiliaus kotletas. Mėgaukitės maistu!”
„Nemaniau, kad kada nors cituosiu D. Medvedevą, tačiau tokia šių dienų realybė. Jo pašaipioje žinutėje nuskambėjo tas blogasis scenarijus, kuriam turime ruoštis. Deja, bet Vašingtone ir toliau intensyviai siekiama pakeisti agresoriaus ir aukos naratyvą“, – sakė R. Juknevičienė.
JAV pasirodo straipsniai, kuriuose dėl karo kaltinama Ukraina ir buvęs Prezidentas Joe Bidenas. Net Maidanas vertinamas kaip neteisėtas veiksmas, pripažįstama, kad Viktoras Janukovyčius buvo tinkamas prezidentas. Visa tai vyksta šokiruojančių D. Trumpo administracijos sprendimų fone. Tie sprendimai jau turi poveikį visame pasaulyje.
Pasak R. Juknevičienės, mums jautriausia, kad USAID projektai sustabdyti laisvės nuo Rusijos siekiančioms tautoms – baltarusiams, ukrianiečiams, moldavams, kartvelams ir kitoms tautoms. Planuojama stabdyti „Voice of America“ ir „Laisvės radijo“ transliacijas.
„Neseniai lankiausi Sakartvele, kur „Laisvės radijas“ kartvelų kalba yra pagrindinis laisvo žodžio kanalas prorusiško oligarcho užvaldytoje valstybėje. Tačiau labiausiai nuvilianti šio ryto žinia iš Vašingtono yra ši – JAV planuoja atsisakyti savo lyderystės kariniu NATO lygiu.
Iki šiol visuomet SACEUR (NATO’s Supreme Allied Commander Europe) vadovaudavo JAV generolas (admirolas). Politinis vadovavimas NATO buvo skirtas Europos arba Kanados atstovams.
Ką reikštų, jei ši žinia taptų tikrove? Anot R. Juknevičienės, tai reikštų, kad JAV atsisako savo lyderystės NATO. Faktiškai atsitraukia nuo NATO. Akivaizdu, kodėl per SACEUR. Todėl, kad jau pirmojoje D. Trumpo kadencijoje Kongresas narystės NATO klausimus perėmė į savo rankas. JAV prezidentai negali vieni priimti sprendimo išeiti iš NATO. Atitraukti savo generolus, sumažinti dalyvavimą karinėje NATO dalyje – gali.
„O tai ir yra NATO. Karinė galia šiame aljanse yra esmė“, – komentavo R. Juknevičienė.
Tokiame fone svarbiausiu klausimu tampa Europos Sąjungos ir plačiau, negu vien ES, visos Europos gebėjimas per įmanomai greičiausią laiką sukurti reikalingus gynybinius pajėgumus.
Kovo 19-oji įeis į ES istoriją kaip Europos Gynybinės sąjungos pradžia, nes buvo pristatytas svarbus dokumentas, kaip ją kursime. Jį paruošė ir pristatė Lietuvos komisaras Andrius Kubilius.
„Jau nuo tada, kai jam buvo paskirtas šis portfelis, supratom, kad tai ne tik pasitikėjimo Lietuva klausimas, bet ir didžiulė atsakomybė. Tuo labiau tai aišku dabar, kai saugumo situacija Europoje darosi vis labiau dramatiška“, – kalbėjo R. Juknevičienė.
Pasak jos, Europos saugumo kontekste gyvename ir mes, Lietuva. Turime būti kaip niekada stiprūs. Realybė nėra džiuginanti.
„Aš labiausiai rami dėl mūsų kariuomenės pasiryžimo ir gebėjimų. Akivaizdu ir visi sutinka, kad turime ją stiprinti, stiprinti, stiprinti. Svarbūs sprendimai daromi pasienio apsaugoje. Tačiau man neramu, kad turime gana silpną ir tarpusavyje esminiais valstybės klausimais nesutariančią valdančią koaliciją. Tai darosi pavojinga“, – sakė politikė. – Perspėjome anksčiau, kad prorusiškų veikėjų pakvietimas į valstybės valdymą yra didelė klaida. Ir ne vien todėl. Neturiu priekaištų Krašto apsaugos ministrės Dovilės Šakalienės laikysenai ir pasisakymams. Nežinau, kaip ten reikalai pačios ministerijos darbuose, bet linkiu geriausios sėkmės. Tačiau tai, ką girdžiu iš premjero Gintauto Palucko, tai dažnai skamba kitaip, negu ministrės pasisakymai. Tai yra labai blogai. Premjeras mano, kad jei žmonėms kasdien sakysi „Nesureikšminkim“, tai karo ir nebus. Negalima žmonėms meluoti. Taip, kaip nemeluoja socialdemokratė Danijos premjerė, kaip aiškiai vokiečiams kalba būsimas kancleris krikščionis demokratas Friedrichas Merzas“.
Anot R. Juknevičienės, žmones reikia telkti, politines partijas reikia telkti, visus, kurie sunkiai dirba dezinformacijos frontuose reikia telkti. Deja, bet Prezidento Nausėdos iniciatyvos gąsdinti LRT žurnalistus, kad jie bijotų kalbėti ir rašyti, yra pavojingos. Kai karo akivaizdoje valstybės vadovas žaidžia tokius žaidimus, yra nedovanotina. Tuo labiau kad žaidžia vienoje smėlio dėžėje su visokiomis Janutienėm, Orlauskais ir Žemaitaičiais. Su tais, kurie neslepia neapykantos padoriajai žiniasklaidai ir ypač nacionaliniam transliuotojui.
Taigi saugumas yra plačiau, negu tik kariuomenė.
„Stiprios kariuomenės neužteks, nei bus silpna politinė valdžia. O kol kas ji silpna. Deja. Tad prisisekim saugos diržus ir tęskim savo šalies apsaugos darbus. Mes kiekvienas galim daug padaryti. Bent jau neleisti nedaryti“, – apibendrino R. Juknevičienė.

2025.03.06

R. Juknevičienė: „Bandome pabusti naujoje realybėje“

Apžvelgdama pastaruosius įvykius Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė kalbėjo apie JAV ir Ukrainos santykius.
„Bandome pabusti naujoje realybėje. O realybė tokia – Amerika išeina, – sakė EP narė. – Net jei jų prezidentas pasikeis ateityje, santykiai su JAV niekada nebegrįš į tą pačią vagą. Tikiu, kad kada nors sugrįš daugiau transatlantinio pasitikėjimo, kuris dabar gerokai susvyravęs, bet šiandien viskas kitaip“.
EP narė tęsė: „Penktadienio vaizdai iš Vašingtono man atvėrė gerai įsivaizduojamą, galimai labai tikrą vaizdą. Įsivaizdavau Ovaliame kabinete sėdinčius trijų Baltijos šalių vadovus, kurių JAV prezidentas klausia: „Ar suprantate, kad lošiate III pasauliniu karu? Jūs kalti, kad nepavyko pasiekti bendradarbiavimo su Putinu ar kuo kitu Rusijoje, kad elgiatės su Rusija nepagarbiai?“
Pasak politikės, Lietuva neturi daug pasirinkimų: privalome sustiprinti ES visais įmanomais būdais.
„Dabar mums reikia labiau pradėti tikėti Europa. Ir Europa turi pagaliau pradėti tikėti savimi, tikėti, kad turime, galime tapti stiprūs, nes esame stiprūs, tik dar nebuvom pabudę“, – sakė EP narė.
Pasak R. Juknevičienės, tam reikia vienos svarbiausios aplinkybės – neleisti Rusijai praryti Ukrainos. Ukraina ir ES ateitis, mūsų ateitis, – neatsiejami dalykai.
„Turime palikti Vikrorą Orbaną ten, kur jis dabar yra, tikėtis, kad jis taip pat vieną dieną nubus. Nustoti šokinėti pagal Orbano (Putino) šantažą. Kodėl mes visada verkiame dėl dviejų proputiniškų premjerų? Visos antraštės po Vadovų tarybos susitikimų tik apie juos. Juk yra ES25 valstybės, plius Didžioji Britanija ir Norvegija. Yra Kanada, bus ir daugiau“, – stebėjosi politikė.
R. Juknevičienė pasveikino Londono iniciatyvą: „Jungtinė Karalystė grįžta. Po „Brexit“ jie pažadėjo likti Europoje, nors išeina iš ES. Mums jų būtinai reikia“.
Politikė apžvelgė situaciją kitose šalyse. Pavyzdžiui, apklausos Norvegijoje rodo, kad parama narystei ES išaugo iki labai aukštų skaičių.
„Europa tikrai nemiega. Kalbu dabar iš tikrai nemiegančio Briuselio. Aš labai remiu idėją, kad Europa sukurtų europietišką Gynybos sąjungą, kartu stengdamasi išlaikyti transatlantinį ryšį, jis labai svarbus“, – sakė EP narė.
Man pačiai tenka dalyvauti rengiant dokumentus ir matau visų kolegų norą iš skirtingų valstybių daryti tą patį.
„Todėl labai kviečiu ir Lietuvą – ir ypač mūsų partiją – aktyviai dalyvauti tame procese. Kas, jei ne mes. Mes esame Europa. Ir mes turime padėti ją stiprią solidariai kurti“, – apibendrino R. Juknevičienė.
Pasisakymą žiūrėkite- https-::youtu.be:ZjD66OT3TFE

2025.02.25

Liudas Mažylis. Regioninis saugumo aljansas: planas, pasmerktas sėkmei

Kaip elgtis su Rusija? Pastarosiomis dienomis pasaulis pakibo tarp planų A ir planų B. O aš esu įsitikinęs, kad egzistuoja planas C. Tai – regioninis Baltijos baseino saugumo ir gynybos aljansas.

Argumentai visai švieži. Pirma. Per šimtmečius bendros istorijos šiame regione dar niekada nebuvo tokios vienybės. Suomija, Švedija, Norvegija, Danija, Lenkija, Lietuva, Latvija ir Estija yra ne šiaip sau NATO nariai. Esame ypač motyvuoti, vienodai suvokiantys iššūkius ir Rusijos grėsmę. Pavyzdžiui, tokios vienybės nebuvo 1920 metais Bulduriuose. Ten visą mėnesį visu rimtumu buvo svarstoma, kaip sukurti bendrą valstybių erdvę nuo Suomijos iki Ukrainos. Įskaitant ir gynybinę sąjungą. Taigi mėginta kurti „draugų žiedą“ plačioje erdvėje tarp Baltijos ir Juodosios jūrų. Tąkart nepavyko, o rimčiausia kliūtis buvo nesutaikomi Lenkijos ir Lietuvos nesutarimai. Praėjo 100 metų, ir daug kas radikaliai pasikeitė.

Per ilgus šimtmečius tarp Šiaurės ir Baltijos regiono valstybių, įskaitant Lenkiją, tokių gerų tarpusavio santykių nėra buvę. Jie tiesiog pavyzdingi, o tokiais tapo palaipsniui. Keletas istorinių faktų. Štai 20 amžiaus 10 dešimtmetyje Švedija, Norvegija ir Danija ėmėsi tiesiogiai globoti Lietuvą, Latviją ir Estiją, pastarąsias integruojant į Europos Sąjungą ir NATO. Kadaise, 20 amžiaus 20-ųjų metais regioninis bendradarbiavimas buvo įstrigęs nemaža dalimi dėl konflikto tarp Lietuvos ir Lenkijos. Dabar jau santykiams tarp Lenkijos ir Lietuvos priekaištų nebeliko. Suomijai ir Švedijai neseniai įstojus į NATO, visos regiono valstybės yra NATO narės. Vadinasi, kokių nors įtarimų, kad, glaudžiau bendradarbiaujant regiono lygmeniu, kuriama kas nors „lygiagretaus“ platesniam aljansui – taip pat nebelieka. Nėra ir debesų, temdančių santykius su kitais galingais regionais. Neliko konfliktų su Vokietija, yra sutarimas su JAV, Didžiąja Britanija, su Ukraina. Tad aplinkybės palankios kaip niekada. Šį stojusį išties istorinį vieningumą būtina išlaikyti, į tai verta toliau investuoti.

O kaip su konkrečiais resursais tokiam bendradarbiavimui įgyvendinti?

Penkios iš šių valstybių betarpiškai ribojasi su agresyvia Rusija ir pavojinga Baltarusija. Tad, sutinkamai su vykstančiais svarstymais Europos Parlamente ir kitose ES institucijose, mes „nusipelnom“ išskirtinio finansavimo. Įmanoma ir reikia taip pat ieškoti kitų europinių paramos instrumentų – bendros europinės gynybos kontekste. Imant paskolas savo karinei infrastruktūrai plėtoti, daryti tai sutelkiant valstybes o ne pavieniui. Vienyti pastangas hibridinio karo frontuose, taip pat ir fiziškai apsaugant Baltijos dugno komunikacijų infrastruktūrą. Toliau plėtoti sankcijas Rusijai, ypatingą kontrolę sutelkiant rusiško iškastinio kuro eksporto per šešėlinį laivyną užkardymui. Bendradarbiavimas siekiant minėtų taktinių tikslų sutelktų mūsų valstybes didesniems strateginiams siekiams. Trumpuoju laikotarpiu svarbu pasinaudoti pirmininkavimo ES institucijose „pusmečiais“. Pavyzdžiui, šiuo metu pirmininkaujanti Lenkija pabrėžia Europos saugumą kaip pagrindinį prioritetą. Regioninio bendradarbiavimo formatas yra lankstesnis dar ir todėl, jog nebūtina kaskart atsižvelginėti į galimus veto. Pavyzdžiui, Vengrijos ar Turkijos. Toliau. Skirdamos 5-6 procentus savo BVP gynybai (o tai realu), mūsų regiono valstybės taps sektinu pavyzdžiu ir turės moralinę teisę to reikalauti iš kitų ES ir NATO valstybių.

Ir dar vienas svarbus istorinis argumentas. Rusai visada ir suomių, ir lenkų, ir lietuvių labai bijodavo. Tik nereikia pasiduoti jau 7 dešimtmečius anų varinėjamai propagandai apie ruso kareivio narsą. Anas visada labai bijodavo priešo, tik va dar labiau bijojo raudonojo komisaro, kuris durtuvu baksnojo jam į nugarą, stumdamas kareivėlį į ataką. Suomių narsa Šiaurės kare iki šiol tebėra pagarbiai sklindanti legenda rusų karinėse pajėgose; puikiai žinome, kaip paniškai rusas bijodavo susidurti su partizanais Lietuvos miškuose pokaryje; Lenkiją Antrajame pasauliniame rusai sudorojo tik su Hitlerio pagalba. Bijo dabar rusai ir ukrainiečių.

De facto toks regioninis bendravimas seniai vyksta ir istoriškai įsitvirtina. Beliktų tik sustiprinti ir aiškiau įtvirtinti bendradarbiavimo saugumo ir gynybos srityje segmentą, pabrėžti tarpusavio įsipareigojimus.. Konkretūs institucionalizacijos variantai galimi įvairūs. Pavyzdžiui, šiuo metu sėkmingai veikia NB8 – neformalaus regioninio formato bendradarbiavimas tarp 5 Šiaurės ir 3 Baltijos šalių Tai – didelė jėga, 33 milijonai gyventojų (prisidėjus Lenkijai, tas skaičius padvigubėtų). Kartu paėmus dabar tai – penkta pagal (absoliutų!) dydį Europos ekonomika. Pagal Human Development Index – vienas labiausiai klestinčių pasaulio regionų. Turint omenyje jau minėtus neseniai įvykusius pokyčius –Suomijos ir Švedijos narystę NATO – taip pat ir akivaizdžiai padidėjusias grėsmes iš Rusijos ir Baltarusijos pusės – šį modelį būtų galima labiau formalizuoti bei geografiškai išplėtoti. Priimti (bent jau – saugumo ir gynybos sferose, taip dar labiau sustiprinant gynybos ramstį) Lenkiją, tai būtų jau NB9.

Kitkas – jau daliniai argumentai, galbūt grynai mano asmeninės įžvalgos. Naujoji JAV administracija ką tik nedviprasmiškai pademonstravo pasitikėjimą Lenkija. Tad turėtų patvirtinti jį ir Lietuvos, ir kitų Baltijos regiono valstybių atžvilgiu. Tokia gi regioninio bendradarbiavimo filosofija, gerbiamieji! Suomija ir Lenkija, turėdamos gana ribotus resursus savo sienoms ginti, negali garantuoti dar ir Baltijos valstybių saugumo. Vis dėlto aš išskirčiau pabrėžtiną būtinybę investuoti į fizinį Suvalkų koridoriaus saugumą, o dar ir paspartinant Rail Baltica atkarpos per Lenkiją pilną išbaigimą. Bent jau iki Kauno. Labai svarbu ir tautų tapatybės savivoka. Šiaurės ir Baltijos valstybės vis aiškiau visuomenių yra suvokiamos kaip vientisas regionas. Nėra ir ryškių partinių takoskyrų, ką galiu asmeniškai paliudyti per savo veiklos Europos Parlamente patirtį. Svarstytina, ir gyvenimas parodys, gal verta suteikti tam tikrą statusą Grenlandijai, Farerams ir Alandams, išplėtojant iki bendradarbiavimo formatą iki N12. Na, ir pabrėžti, kad saugumas, gynyba, atgrasymas yra pagrindinė tokios organizacijos funkcija. Juk jau ir dabar NB8 formate bendradarbiavimas aprėpia kibernetinę erdvę, energetinį ir saugumo bendradarbiavimą, tereikia tai aiškiau struktūruoti.

Tai – vienas iš galimų institucinių variantų. O svarbiausia – suvokti, kad bet kokio tautų klestėjimo garantas visų pirma yra saugumas, to siekti sutelktomis pastangomis ir nuolat transliuoti pasauliui žinią apie tai. Šioje hibridinės veiksenos epochoje nepakanka jėgą tik turėti, ją būtina dar ir demonstruoti. Ir – atgrasymas pavyks.

Taigi toks būtų planas C. Toks „namų darbas“ mūsų regionui. Neabejotinai pasmerktas sėkmei. Nepaisant, kaip pakryptų planai A, ar planai B.

2025.01.27

EP Europos Parlamento Saugumo ir gynybos komitetui (SEDE) suteiktas nuolatinio komiteto statusas

Europos Parlamento Saugumo ir gynybos komitetui (SEDE) suteiktas nuolatinio komiteto statusas. Jame ir toliau išrinkta dirbti EP narė Rasa Juknevičienė. Patekti į šį komitetą buvo gana didelė konkurencija ELP frakcijoje. Komitetas glaudžiai bendradarbiauja su Europos Komisijos komisaro gynybai ir kosmosui A. Kubiliaus biuru.
„Europos Parlamento Saugumo ir gynybos pakomitečio (SEDE) tapimas pilnu komitetu yra reikšmingas žingsnis, žymintis statuso ir įgaliojimų padidėjimą. Iki šiol veikęs kaip Užsienio reikalų komiteto (AFET) dalis, dabar jis veiks savarankiškai, turėdamas savo darbotvarkę ir įgaliojimus. Šis pokytis atspindi didėjantį dėmesį Europos Sąjungos saugumo ir gynybos klausimams bei siekį stiprinti ES vaidmenį šioje srityje, prisitaikant prie besikeičiančios geopolitinės situacijos ir augančių saugumo iššūkių“, – sakė komiteto narė R. Juknevičienė.
Ji ir toliau išrinkta dirbti komiteto Europos liaudies partijos (ELP) frakcijos vicekoordinatore. Komiteto koordinatoriumi nuo ELP išrinktas EP narys iš Ispanijos Nicolas Pascual de la Parte. Koordinatoriai ir vicekoordinatoriai inicijuoja, formuoja frakcijos poziciją komiteto politinėje darbotvarkėje, todėl jų vaidmuo yra ypač svarbus.
„Europai šiuo laikotarpiu ypač reikia vienybės. Labai džiaugiuosi, kad ELP koordinatoriumi ir vicekoordinatore komitete išrinkti mūsų regiono ir Europos pietinių valstybių atstovai. Tai dar labiau sustiprins bendradarbiavimą tarp atskirų Europos regionų ir prisidės prie vieningos saugumo politikos formavimo“, – teigė EP narė.
Pasak politikės, ES susiduria su neeiliniais iššūkiais, ypač susijusiais su gynybos stiprinimu. Todėl aktyvi ir koordinuota komiteto veikla svarbi kaip niekada.
SEDE komitete dirba 43 europarlamentarai.

2024.11.27

R. Juknevičienė: „Geriausias būdas apsaugoti kritinę infrastruktūrą ir sustabdyti Putino hibridinį karą – padėti Ukrainai laimėti karą“

Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė šiandien plenariniame posėdyje Strasbūre kalbėdama apie ypatingos svarbos infrastruktūros pažeidžiamumą ir hibridinės grėsmės Baltijos jūroje pabrėžė, kad geriausias būdas apsaugoti kritinę infrastruktūrą ir sustabdyti Putino hibridinį karą ne tik Baltijos regione – padėti Ukrainai laimėti karą.
„Ir mes tai darome. Per mažai, bet darome. Putinas mano, kad demokratijos iš principo nemoka apsiginti, todėl jis peržengia tiek raudonų linijų, kiek jam leidžiama, – sakė R. Juknevičienė. – Putinas prarado įtaką Baltijos jūroje Švedijai ir Suomijai tapus NATO, todėl bando keršyti. Tačiau negalime to leisti. Turime įrodyti, kad demokratijos moka gintis“.
Pasak EP narės, ES turi visas galimybes apsaugoti save ir Baltijos jūrą paversti saugiausiu regionu Europoje. Tam reikia valios ir sprendimų, kurie yra pateikti Sauli Niinistö raporte apie Europos civilinio ir karinio pasirengimo stiprinimą.
Parlamentarė naudodamasi proga iš parlamento tribūnos pasveikino ir naujos sudėties Europos Komisiją bei išreiškė viltį, kad ji imsis ryžtingų sprendimų Europos saugumo srityje.

2024.11.22

EP nariai: „Šiandien situacija Ukrainos fronte Putinui leidžia galvoti, kad Vakarai yra silpni“

Savaitės įvykius Europos Parlamento nariai Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius apžvelgė visiškai baigiantis A. Kubiliaus, kaip Europos Parlamento nario, įgaliojimams. Todėl ir kalbėta daugiausia apie naujus iššūkius dirbant Europos Komisijos Komisaru gynybai ir kosmosui.
Įrašą žiūrėkite: https://youtu.be/zV1FZTEQJzs
Trečiadienį vėlai vakare Europos Parlamento politinės grupės pagaliau sutarė dėl balsavimo už galutinį komisijos sąrašą. Nė vieno pasiūlyto komisaro kandidatūra neatmesta, nors įtampa kilo dėl Ispanijos ir Italijos pasiūlytų kandidatų. Kitą savaitę Strasbūre bus balsuojama už visą sąrašą.
„Taip susiklostė, kad aš ir Kaja Kallas, abu iš Baltijos valstybių, tampame atsakingi už saugumą ir gynybą, dirbame užsienio politikoje. Aš tai suprantu kaip ženklą, kad Europos lyderiai nori, jog mes savo idėjomis, matymu truputį supurtytume senąją Europą ir išvestume iš sąstingio“, – prieš pradėdamas naują darbą sakė A. Kubilius.
Pasak R. Juknevičienės, EK Pirmininkė Ursula von der Leyen viename savo metinių pranešimų, jau prasidėjus plataus masto karui, yra pripažinusi, kad klydo neklausydami Baltijos valstybių ir Lenkijos parlamentarų. Akivaizdu, kad politika, kurią vykdė Vokietija ir kitos šalys Rusijos atžvilgiu, žlugo.
Komisaras įvardijo pirmąjį darbą su EK komisijos pirmininkės pavaduoja K. Kallas: per pirmą šimtą dienų parengti vadinamą Baltąją knygą apie Europos gynybą. Tai turėtų būti konsoliduota naujų idėjų politinė programa.
A. Kubilius sakė: „Pradedame matyti, kur yra esminiai dalykai, ką mes turime daryti ir ką turėsime pasiekti per artimiausius penkerius metus. Viskas turi prasidėti nuo labai aiškaus grėsmių suvokimo. Tik tada mes galėsime išjudinti Europą, kad ji išeitų iš komforto zonos. Europa turi suvokti, kad grėsmės yra ne tik mums, gyvenantiems Baltijos valstybėse, ar šalia mūsų esantiems suomiams, švedams ar norvegams. Baltoji knyga bus komisijos dokumentas. Ir jį traktuosime kaip tam tikrą instrumentą pradėti diskusijas ir priiminėti sprendimus. Pradėsime nuo grėsmių analizės.“
EP narė R. Juknevičienė priminė, jog U. von der Leyen misijos laiške A. Kubiliui nubrėžė gaires pradėti ruošti ES galimam karui. Labai svarbu pradėti nuo Ukrainos. ES būsimoji gynybinė strategija labai priklauso nuo Ukrainos karo baigties. Nuo to priklausys ir pačios Europos pajėgumas. Labai svarbu pasirūpinti ir finansavimu.
Pasak A. Kubiliaus, EK vadovybė tikisi strategijos, kad būtume pasirengę karinei agresijai. Pirmiausia reikia įvertinti, kokia yra reali grėsmė. Kur šiandien yra Rusija? Rusija visą ekonomiką yra pastačiusi ant karo bėgių. Gaminama produkcija dabartiniam frontui ir kaupiamos atsargos. Ji turi ir sąjungininkų: Iranas, Šiaurės Korėja, Kinija.
Vokietijos Kylio instituto atliktas tyrimas parodė, kad dabar Rusija per šešis mėnesius gali pasigaminti tiek ginklų, kiek visa Vokietijos kariuomenė turi savo atsargose. Jei matuotume Rusijos išlaidas gynybai pagal perkamosios galios paritetą, t. y. kiek už savo išleidžiamus pinigus jie gali pasigaminti tankų, kurių gamyba Rusijoje pigesnė negu Europoje, gauname tokį rezultatą, kad Rusija kitais metais karui gali išleisti daugiau nei visa Europos Sąjunga gynybai kartu sudėjus.
„Klausimas, kaip mums atremti, kaip pasiruošti gynybai ir įrodyti Putinui, kad bet kokie jo tolesni kariniai planai testuoti Europos Sąjungą ar NATO yra beviltiški. Mes turime parodyti, kad nesame silpni remdami Ukrainą. Šiandien situacija Ukrainos fronte Putinui leidžia galvoti, kad Vakarai yra silpni. Ekonomiškai mes esame dešimt kartų stipresni nei Rusija. Sudėjus su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis esame dvidešimt penkis kartus ekonomiškai stipresni. Bet fronte to nesimato. Jeigu Putinui pavyktų pasiekti, kad realiai mūsų parama būtų tiek sumažėjusi, kad Rusija galėtų gerokai pasistūmėti karo frontuose, tada mums kiltų grėsmės, – dėstė Komisaras. – Kitas Rusijos taikinys gali būti kažkas iš ES ar NATO valstybių. Tos grėsmės pagal dabartinius Vokietijos žvalgybos vertinimus gali būti realizuotos iki 2030 metų. Grėsmių dydis ir mastas gali būti dar pavojingesni. Klausimas, ką mes turime padaryti, kad neleistume Putinui laimėti naratyvų kare. Dabar susidaro vaizdas, kad Rusija yra galinga, kad Ukraina niekada nepasieks pergalės, kad reikia susitaikyti, nieko nepadarysi, Rusijos neįveiksi, tai branduolinė valstybė. Tokie argumentai yra visiškai nelogiški. Tokiu atveju turi pasiduoti ir Pietų Korėja, nes Šiaurės Korėja yra branduolinė. Aš jau nekalbu apie šalia Kinijos esančias valstybes. Su tokia logika toli nenueisi. Priešingai, mes turime parodyti, kad turime aiškų planą, su labai aiškiais skaičiais, įsipareigojimais, kokia ginkluotė bus pagaminta Ukrainai už mūsų pinigus, arba mes ją pagaminsime ir pateiksime Ukrainai ne tik praktiniu lygiu, kad Ukraina sustiprėtų, bet ir tam, kad galėtume nusiųsti stiprų signalą Putinui, kad jis nieko nepasieks“.
Į R. Juknevičienės klausimą, kaip pavyks įrodyti visiems komisarams, kad Ukrainos likimas yra ir mūsų strateginė gynimosi kryptis, A. Kubilius atsakė:
„Visi mes norime, kad karas pasibaigtų. Taip pat taikos. Klausimas – kokios taikos ir kaip į tą taiką ateinama? Yra du variantai. Vienas, karo pabaigos scenarijus yra toks, kad Ukraina tiesiog nebegauna Vakarų ir JAV paramos ir priverčiama pasiduoti. Rusija tada stovi dar arčiau Europos. Ir ne tik fiziškai. Rusija daro išvadą, kad esame silpni ir galima mus toliau testuoti. Kinija daro išvadą, kad Vakarai silpni ir galima testuoti Taivaną. Šiaurės Korėja čia pasimoko kariauti ir eina į Pietų Korėją. Turime juodą scenarijų. Kitas variantas siekti karo pabaigos stiprinant savo karinę paramą Ukrainai, stiprinant savo karinį pajėgumą Europoje, parodant Putinui, kad jis nieko nepasieks. Mes turime orientuotis į šitą kelią. Kaip įtikinti visus komisarus? Baltoji knyga ir yra instrumentas realiai tartis koledže (komisijoje). Mums reikia eiti su plačiomis, išsamiomis diskusijomis įtraukiant ir šalis nares, dirbant su NATO“.
Į pašnekovės klausimą, kokioje situacijoje yra ES valstybės narės gynybine prasme, A. Kubilius atsakė skaičiais.
Pasak jo, jei nepadedame Ukrainai, tai grėsmės tik didėja. Ir tada klausimas, kiek pati Europa yra pasiruošusi.
„Šituos klausimus mes aptariame su NATO, nes jie rengia gynybos planus, gebėjimų tikslus. Susidaro visa grandinė: grėsmės, gynybos planas, finansai. Lietuvos karinių simuliacijų pratimai parodė, kad jei Rusija bandytų pulti Lietuvą apie 2028 m., tai tam, kad mes pajėgtume apsiginti bent dešimt dienų ir neleisti rusams mus okupuoti, reikia papildomai investuoti 10 mlrd. eurų, jei mes liekame vieni pasirengimo laikotarpiu ir jei mums iš anksto niekas nesuteikia paramos. Turėtume didinti gynybos išlaidas nuo 3 proc. iki 6 proc. Bet tai yra signalas ir ES šalims, nes jos tikrai nėra geresnėje situacijoje.“
Pasak Komisaro, NATO daro labai aiškius planus, ką turi šalys-narės įsipareigoti gynybos pajėgumo srityje. Visai neseniai Vokietijos žiniasklaidoje buvo skelbiama informacija, kad NATO peržvelgia visus gynybos planus, atsižvelgiant į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, ir formuluoja kitiems metams labai aiškias užduotis, kad reikia papildomų 49 brigadų NATO pajėgumo pakete. Bendras reikalingas brigadų skaičius – 130. Viena brigada yra 5 tūkst. karių. Taip pat skelbiama, kad papildomai reikėtų 1,5 tūkst. tankų, kelių tūkstančių šarvuočių. „Leopard“ tankų pagaminama ne daugiau nei 100 per metus. Tai žinant, būtina įvertinti pramonės galimybes. Taigi reikia ilgalaikės perspektyvos.
„ES gali prisidėti prie to, ką sako NATO. Mes galime priimti naujus teisinius reguliavimus. NATO laukia bendro plano, kad galėtų numatyti, kiek jiems reikia laiko išplėtoti gamybai. NATO planuoja beveik dvidešimties metų laikotarpiui. Mes negalime tiek laukti. Šiandien šalys-narės leidžia gynybai tik po 2 proc. ar net mažiau. Mes turime ateiti su aiškia nuostata, kad NATO planus reikia įgyvendinti iki 2028 m. Šitame biudžete pinigų gynybai beveik nėra. Reikės skolintis, kas buvo daroma ir pandemijos metu. Yra baimių dėl grąžinimo, nes dar nesugrąžinti ir pandemijai paskolinti pinigai. Matau vieną kelią: visos šalys turi tartis, kad bus grąžinama iš nacionalinių gynybai skiriamų išlaidų. Grąžinimas būtų išdėliotas keliolikai metų. Būtų galima paraginti bankus. Europos Investicijų bankas visiškai neinvestuoja į gynybą. Yra daug dalykų, kuriuos turėtume daryti vienu metu, – kalbėjo A. Kubilius ir pridūrė: – Pabaigai pakartosiu: arba ruošiamės gintis, arba paliekame tokią būseną, kaip dabar, kaip aš pavadinčiau, pagundą Putinui“.
„The New York Times“ apie A. Kubiliaus paskyrimą parašė, kad turėsime karalių be karalystės.
„Liaudiškai tariant, karalius be kariuomenės. Bet aš galiu būti karaliumi su ginklais. Kiti turi kariuomenes, bet ginklų neturi“, – replikavo Komisaras.

2024.11.21

A.Kubiliaus pagrindinis pranešimas Berlyno saugumo konferencijoje

Andrius Kubilius, EP narys, paskirtasis Europos Komisijos narys, atsakingas už gynybą ir kosmosą

Berlynas, 2024.11.20

Gerbiami Berlyno saugumo konferencijos dalyviai,

leiskite padėkoti konferencijos organizatoriams už tai, kad pakvietė mane – kol kas dar tik paskirtąjį Komisijos narį.

Vis dėlto jau tikrai aišku, kad ES turės pirmąjį Komisijos narį, atsakingą už gynybą ir kosmosą.

Iki šiol Europos Sąjunga nebuvo laikoma svarbia žaidėja Europos gynybos srityje.

Tačiau ši nuostata keičiasi.

Neišsiplėsiu, kodėl ES reikia už gynybą atsakingo Komisijos nario. Didžiausią dalį atsakymų į šį klausimą pateikia V. Putino karas prieš Ukrainą.

Vietoj to sutelkime dėmesį į tai, ko Europos Sąjungai reikia, ko ji nori ir ką gali padaryti, kad sustiprintų Europos gynybą.

Iki šiol atrodė, kad Europos gynyba yra tik NATO ir valstybių narių reikalas.

Tačiau laikai keičiasi.

Man yra visiškai aišku – kad ir kaip keistųsi mūsų saugumo aplinka, vienas dalykas nepasikeis: Europos Sąjunga niekada nekonkuravo, nekonkuruoja ir nekonkuruos su NATO Europos gynybos srityje. Būtent NATO rengia ir įgyvendina mūsų gynybos planus, būtent NATO rūpinasi vyriausiąja karine vadovybe. ES nesiekia konkuruoti su NATO šiais klausimais.

Ką ES gali padaryti,tai suteikti pridėtinės vertės, padedant ES valstybėms narėms (kurios taip pat yra NATO narės) plėtoti gynybos pajėgumus ir gynybos išteklius, reikalingus NATO gynybos planams įgyvendinti. ES gali padaryti tai, ko negali padaryti NATO: surinkti papildomų lėšų gynybai ir priimti naujus teisės aktus, kurie padėtų valstybėms narėms plėtoti savo gynybos išteklius.

Kokius pajėgumus ir išteklius ES gali padėti plėtoti ir išlaikyti?

Yra keturios gynybos išteklių rūšys, būtinos gynybai iki prasidedant karui ir jo metu:

Gynybos įranga ir gynybai reikalingos paslaugos, įskaitant kosmoso paslaugas; tai turi būti paruošta ir prieinama pasirengimo gynybai etape.
Apmokytas karinis personalas, kuris gali būti mobilizuotas karo atveju.
Karinis mobilumas ir logistika.
Europos teritorijoje esantys karinės pramonės pajėgumai, galintys ir pasirengę gaminti tai, ko reikia, ypač tuo atveju jei vyktų ilgalaikis karas, ir esantys netoli fronto linijos.

Šiuo metu Europoje susiduriame su nemažais iššūkiais, susijusiais su visais šiais pajėgumais ir ištekliais.

Norint geriau suprasti šiuos iššūkius, turime pažvelgti į grėsmes mūsų saugumui:

Pirmiausia, kaip tikriausiai žinote, Komisijos pirmininkės man įteiktame Įgaliojimų laiške nurodyta, jog kartu su Vyriausiąja įgaliotine Kaja Kallas per pirmąsias 100 mūsų įgaliojimų dienų privalome parengti ir paskelbti „Baltąją knygą dėl Europos gynybos“. Šioje Baltojoje knygoje turi būti apibrėžtos priemonės, padėsiančios Europai pasirengti „ekstremaliausiems kariniams nenumatytiems atvejams“. Kitaip tariant, Baltojoje knygoje turi būti aprašyta, kaip ES pasirengs Rusijos agresijos prieš ES valstybes nares galimybei.

Tai tvirti, atviri ir realistiški žodžiai apie didžiausią mums kylančią grėsmę.

Kaip žinote, įvairiuose naujausiuose žvalgybos vertinimuose, įskaitant Vokietijos, teigiama, kad Rusija gali išbandyti ES arba NATO ryžtą iki šio dešimtmečio pabaigos, t. y. vėliausiai iki 2030 m.

Kylio institutas (dar vienas Vokietijos mokslinių tyrimų centras) neseniai paskelbtame dokumente padarė akis atveriančią išvadą – Rusijos karo ekonomika per 6 mėnesius gali pagaminti tiek, kiek visa Vokietijos kariuomenė turi savo atsargose.

Anot kito ekspertinio vertinimo, vertinant pagal perkamosios galios paritetą, per ateinančius metus Rusija savo kariuomenei išleis daugiau nei visos 27 ES valstybės narės kartu paėmus išleidžia gynybai.

Kita vertus, mūsų pačių gynybinių pajėgumų šiandieninės būsenos analizė rodo, kad esame gerokai žemiau vadinamųjų NATO pajėgumų tikslų.

Kaip atvirai teigiama Prezidento S. Niinistö parengtame pranešime: „Šiuo metu atlikta ES valstybių narių (kurių dauguma taip pat yra NATO sąjungininkės) kolektyvinė pajėgumų inventorizacija ir toliau rodo rimtas spragas ir trūkumus, įskaitant ilgalaikę priklausomybę nuo JAV, ypač didelio intensyvumo operacijose. Kaip parodė naujausia patirtis ir kas atsispindi pajėgumų planavimo procesuose, 27 ES valstybėms narėms trūksta beveik visko – nuo amunicijos ir strateginių priemonių iki aukšto lygio pajėgumų.“

Atsižvelgiant į žemą mūsų pasirengimo lygį, aptardami Europos gynybos poreikius tiek artimiausiam laikotarpiui tiek ilgalaikei perspektyvai, omenyje turime turėti du strateginius veiksnius:

Pirma, turime skubiai pasirengti Rusijos agresijos prieš ES galimybei artimuoju laikotarpiu.
Antra, turime pasirengti ilgalaikiam iššūkiui, kad JAV bus priverstos vis daugiau dėmesio skirti ne Europos gynybai, o atsakui į didėjančią Kinijos karinę galią.

Mano asmenine nuomone, būtent apie tai turės būti mūsų „Baltoji knyga apie Europos gynybą“: kaip mes pasirengsime pasitikti, atgrasyti ir apsiginti nuo pačių ekstremaliausių karinių nenumatytų atvejų tokiame „realybės kraštovaizdyje“ tiek trumpuoju laikotarpiu, tiek ilgesniuoju laikotarpiu.

Šiandien savo komentaruose daugiausia dėmesio skirsiu trumpalaikiam iššūkiui. Tai reiškia Rusiją, jos karą prieš Ukrainą ir Rusijos agresijos prieš ES galimybę.

Asmeniškai aš norėčiau, kad būsimoje Baltojoje knygoje daugiausia dėmesio būtų skiriama trims svarbiausiems blokams, kuriuose turime susitarti dėl neatidėliotinų bendrų sprendimų, kuriuos būtina įgyvendinti arba siekiant sumažinti grėsmes, arba būti pasirengusiems nuo jų apsiginti. Šiuose trijuose blokuose daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama:

1. Mūsų karinei paramai Ukrainos gynybai.

2. Mūsų gynybos pramonės gamybos didinimui, kad NATO pajėgumų tikslus pasiektume ne iki 2044 m., o iki 2030 m.

3. Gynybos finansavimui – atsakant, kaip finansuosime neatidėliotinus mūsų pasirengimo gynybai poreikius.

Prieš pereidamas prie trumpos šių 3 blokų turinio apžvalgos, norėčiau priminti, kad, jei jaučiate poreikį įdarbinti savo intelektinį potencialą per Kalėdų atostogas, kviečiu jį panaudoti teikiant savo idėjas ir pasiūlymus Baltajai knygai. Negaliu pažadėti, kad įtrauksime visus jūsų pasiūlymus, tačiau būsime labai dėkingi už jūsų indėlį.

Dabar leiskite pasidalyti savo mintimis apie šiuos tris Baltosios knygos sudedamuosius elementus.

Pirmiausia – dėl Ukrainos.

Kodėl Ukrainos gynyba yra tokia svarbi mūsų pasirengimo ekstremaliausiems kariniams nenumatytiems atvejams, t. y. Rusijos karinei agresijai prieš ES, plano dalis? Pirma, todėl, kad Ukrainos gynyba priklauso tik nuo Vakarų, įskaitant ES, karinės paramos.

Antra, jei mūsų parama bus nesėkminga ir Ukraina bus priversta pasiduoti ir sutikti su vadinamąja „taikos“ sutartimi, parengta pagal V. Putino sąlygas, išaugs tikimybė, kad Rusija gali imtis veiksmų prieš ES ar NATO daug greičiau, nei mes to tikimės.

Kaip neseniai „Politico“ komentavo NATO generalinis sekretorius Markas Rutte:„Iki šiol mūsų parama padėjo Ukrainai išlikti kovoje. Tačiau turime padaryti daug daugiau, kad pakeistume konflikto trajektoriją“. Štai kodėl, kai kalbame apie mūsų pasirengimą „atremti ekstremaliausius karinius nenumatytus atvejus“, pirmiausia turime padaryti viską, kad „pakeistume Rusijos karo prieš Ukrainą trajektoriją“. Turime suprasti, kad toks poslinkis priklauso tik nuo mūsų. Mūsų parama Ukrainai turi būti didesnė ir veiksmingesnė. Kaip Komisijos pirmininkė nurodė naujosios Komisijos politinėse gairėse: „Geriausia investicija į Europos saugumą yra investicija į Ukrainos saugumą“. Pradėkime kur kas daugiau investuoti į Ukrainos saugumą!

Keletas minčių apie antrąjį bloką – gynybos pramonės gamybos didinimą, kad NATO Pajėgumų Tikslai būtų pasiekti iki 2030 m., o ne iki dabar nustatyto 2044 m. termino;

Pirmiausia ES viduje turime aiškiai suprasti, koks yra tikrasis atotrūkis tarp vadinamųjų NATO Pajėgumų Tikslų (kuriuos NATO šiuo metu iš naujo apibrėžia po trejus metus trunkančio Rusijos karo prieš Ukrainą) ir šiuo metu ES valstybių narių turimų gynybos pajėgumų. Kaip mus įspėjo Prezidentas Niinistö, ES valstybių narių gynybiniuose pajėgumuose yra „rimtų spragų ir trūkumų“. Pasikeitęs informacija su kai kuriais ekspertais ir pareigūnais, norėčiau pabrėžti, kad tai „labai, labai rimtos spragos ir trūkumai“. Neseniai „Die Welt“ išspausdino straipsnį apie NATO gynybos planų atnaujinimą. Rašoma, kad NATO prašo valstybių narių parengti papildomas 49 brigadas, kurioms reikės papildomų 1200 tankų, 900 artilerijos vienetų, 2700 pėstininkų kovos mašinų, 3000 šarvuotųjų transporterių; 1170 priešlėktuvinių antžeminių dalinių ir kt.

Jei neužpildysime spragų ir trūkumų tarp to, kas yra, ir to, kas turėtų būti, tai ir toliau sudarysime Putinui pagundą mus išbandyti.

Turėdami aiškų kiekybinį visų pajėgumų ir ginkluotės rūšių spragų įvertinimą, turime atsakyti į aiškų politinį klausimą – kaip kuo skubiausiai užpildysime šias pajėgumų spragas?

Ar turėtume tęsti darbą kaip iki šiol, lėtai ir palaipsniui? Tokia ligšiolinė gynybos pajėgumų plėtra ir atvedė mus prie šiandien aptariamų spragų ir trūkumų.

O gal verčiau turėtume pradėti radikaliai keisti savo veiklos gynybos srityje būdą ir suprasti, kad Europos gynybai reikia esminio „kapitalinio remonto“, kaip Komisijos pirmininkė ragino mus visus šią vasarą savo pranešime, skaitytame Prahoje vykusioje Globsec konferencijoje?

Anksčiau cituotoje grėsmių analizėje mes visi esame perspėjami, kad Rusija gali būti pasirengusi mus išbandyti iki šio dešimtmečio pabaigos. Įspėjimas yra paskelbtas. Mes nebeturime prabangos gynybos srityje elgtis taip pat, kaip iki šiol: lėtai, tik žingsnelis po žingsnelio, inkrementiškai. Kilęs iššūkis ir visos gynybos sistemos „kapitalinio remonto“ skubumas reikalauja savotiško Big Bang („Didžiojo sprogimo“) požiūrio.

Toks „Didžiojo sprogimo“ požiūris reikalauja parengti aiškų Europos gynybos pramonės produkcijos planą, pagrįstą pajėgumų spragų analize pagal NATO vertinimus ir apimantį Europos gynybos įrangos gamybos „sprogstantį“ didinimą tose srityse, kur turime gynybos pajėgumų trūkumus, su aiškia tiksline šio plano įvykdymo data iki maždaug 2030 m.

Politiškai jautriausias klausimas bus tai, kokį Europos gynybos pramonės produkcijos plano realizavimo būdą ES šalys narės bus pasirengusios pristatyti Europos gynybos pramonei: ar turėtume ir toliau elgtis kaip iki šiol – ir toliau kiekviena valstybė narė spręs, kaip užpildyti savo pajėgumų spragas ir tradiciškai pati kreipsis į pramonę su savo nedideliais nacionaliniais užsakymais; ar turėtume raginti ir skatinti valstybes nares daugiau tartis ir susitarti tarpusavyje bei naudotis bendraisiais viešaisiais pirkimais, kurie palengva lemtų palaipsnį padėties Europos gynybos pramonėje gerėjimą; ar turėtume pasirinkti „Didžiojo sprogimo“ metodą – siekti, kad visos valstybės narės susitartų dėl neatidėliotinų bendrų viešųjų pirkimų visai valstybėms narėms reikalingai gynybos įrangai įsigyti? Panašų metodą ES valstybės narės taikė pandemijos metu, kai Komisija turėjo visų valstybių narių įgaliojimą įsigyti reikalingų vakcinų.

„Didžiojo sprogimo“ metodas turės keletą labai svarbių privalumų: Europos pramonė pamatys mūsų vieningą ir aiškią viziją, pamatys, ko reikia ir koks didelis yra bendras poreikis, o tai atneš pramonei ilgalaikių sutarčių – o tai yra pramonei labai reikalingos garantijos, kad ji gali plėsti savo gamybos pajėgumus; dėl masto ekonomijos tai gerokai sumažins gamybos sąnaudas ir įrangos kainą valstybėms narėms.

Turime sutarti, kad eaame tikrai pajėgūs pasiekti „Didįjį sprogimą“ mūsų gynybos reikaluose. Ir turime tai viešai ir garsiai paskelbti dabar, kad pasiųstume Putinui žinią, jog jis pralaimės karą, kurį kariauja prieš Europą ir kurį planuoja dar labiau išplėsti.

Be „Didžiojo sprogimo“ įprastinių pajėgumų srityje, reikalaujančio skubiai ir dideliu mastu padidinti mūsų pramonės gamybos pajėgumus, turime ryžtingai žengti į sritį, kurioje mūsų gynybos pajėgumai gali būti sukurti tik įgyvendinant bendro europinio intereso gynybos projektus, tokius kaip „Europos oro erdvės gynybos skydas“ ar „Europos kosmoso gynybos skydas“, kurių nė viena šalis negali įgyvendinti pati viena. Tas pats pasakytina ir apie kitų gynybai reikalingų strateginių įrangos ir priemonių spragų užpildymą, kurį galima pasiekti tik dirbant kartu.

Lygiai taip pat ir kalbant apie mūsų gynybos pramonės modernizavimą ir inovacijas: tai galime padaryti tik kartu, kitaip ir toliau pralaimėsime konkurencinėje kovoje su Jungtinėmis Valstijomis ar Kinija.

Veiksmų gynybos reikaluose bendrumas yra labai praktiškas dalykas – bendrais veiksmais su ta pačia pinigų suma galime geriau papildyti ir sukurti reikalingis tradicinius ir pažangius gynybos pajėgumus, palyginti su tuo, ką galėtume įsigyti, jei ir toliau tai darytume kiekvienas atskirai.

Kaip prieš kelis dešimtmečius sakė viena žinoma istorinė asmenybė: „Tai ekonomika, kvailuti!“

Ir galiausiai – dėl trečiojo Baltosios knygos bloko: gynybos finansavimo – kaip finansuosime savo neatidėliotinus gynybinės parengties poreikius?

Mano nuomone, gynybos finansavimas yra svarbiausias iš trijų blokų, nes be tinkamų investicijų į gynybą nieko nepasieksime: nebus taip reikalingos paramos Ukrainos gynybai ir nebus „Didžiojo sprogimo“ pertvarkant Europos gynybos sistemas.

Yra 3 vienodai svarbūs klausimai, kuriuos turime nedelsdami spręsti gynybos finansų srityje:

1. Gynybos išlaidų eilutė kitoje daugiametėje finansinėje programoje (DFP), kuri pradės veikti 2028 m. Ši gynybos išlaidų eilutė turėtų būti gerokai didesnė, palyginti su ta pačia eilute dabartinėje DFP (tik 10 mlrd. EUR gynybai);

2. Akivaizdu, kad neturime prabangos laukti, kol 2028 m. įsigalios naujoji DFP. Per 2025 m. turime susitarti, kaip finansuosime vadinamuosius „papildomus 500 mlrd. eurų gynybai per ateinantį dešimtmetį“, kaip nurodyta M. Draghi ataskaitoje. Turime suprasti – arba visi rasime susitarimą dėl finansinio gynybos paketo, arba liksime nepasirengę atremti tuos neatidėliotinus, ekstremaliausius karinius nenumatytus atvejus. Turime prisiminti, kad pasirengimas gynybai kainuoja daug, tačiau nepasirengimas kainuoja daug, daug daugiau.

3. Galiausiai turime rasti konstruktyvų sprendimą, kaip įtikinti Europos Investicijų Banką, kitas tarptautines finansų institucijas ir privačius Europos bankus nebijoti aktyviau investuoti į Europos gynybos pramonę. Tokio finansavimo trūkumas yra viena skaudžiausių kliūčių Europos gynybos pramonės planams plėsti gamybos linijas ir pajėgumus. Dėl to Europos pramonė atsiduria visiškai nekonkurencingoje aplinkoje, palyginti su Jungtinių Valstijų gynybos pramone.

********

Tiek mano minčių apie būsimą Baltąją knygą dėl Europos gynybos.

Dar kartą kviečiu jus pasinaudoti Kalėdų atostogomis ir parengti pasiūlymų Baltajai Knygai. Labai džiaugiuosi pirmuoju tokiu įnašu, kurį mums atsiuntė Europos gynybos ir kosmoso pramonės asociacija ir kuriame pateikta nemažai tikrai įdomių pasiūlymų.

********

Baigdamas norėčiau dar kartą pabrėžti: mes VISI esame vienoje valtyje – kariškiai, pramonės atstovai, įmonių vadovai ir politikai, ES piliečiai ir Ukrainos piliečiai, mes visi. Ir mes esame atsidūrę labai audringoje jūroje.

Taigi arba mes irkluosime sinchroniškai ir suvieniję visas jėgas įveiksime šiandienos audras, arba kiekvienas iš mūsų liksime vieni priešais audras ir agresyvius priešininkus.

Aš esu už tai, kad irkluotume kartu. Aš už „Didžiojo sprogimo“ metodą! Ir tvirtai pasisakau už tai, kad tokios strateginės mintys būtų įtrauktos į būsimą Baltąją Knygą dėl Europos gynybos!

Dėkoju už dėmesį.

2024.11.18

A.Kubilius. Apie taiką Ukrainoje ir Europos Sąjungos karinę paramą Ukrainai

Rusijos karas Ukrainoje, greitai peržengsiantis 1000 dienų ribą, o šiek tiek vėliau ir trejų metų slenkstį, tebelieka didžiausia geopolitine krize ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Kaip teigia kai kurie ekspertai, – šis karas jau yra įžengęs į Trečiojo pasaulinio karo stadiją.

Tebesitęsiančio Rusijos karo prieš Ukrainą kiekviena diena yra nauja kruvinos tragedijos diena. Karas tęsiasi jau treti metai. Vakarų visuomenėse jaučiamas nusivylimas – kodėl negalime pasiekti greitų pergalių? Pasigirsta balsai, kad Ukrainos karinė pergalė išvaduojant okupuotas teritorijas nebegali būti vertinama kaip reali galimybė užbaigti karą artimiausiu metu. Ir todėl diskusijos dėl ugnies nutraukimo, dėl galimų taikos susitarimų su Putinu įgauna vis didesnį pagreitį. Kai kam atrodo, kad jei negalime pasiekti greitos Ukrainos pergalės, tai reikia siekti greitos taikos, net ir Putino sąlygomis. JAV Prezidento D.Trumpo išpopuliarintas rinkiminis pažadas užbaigti karą per 24 valandas šias diskusijas dar labiau užkaitina.

Šalia tikro tragiško karo Ukrainos frontuose vyksta ir globalus psichologinis percepcijų (nuo anglų kalbos žodžio perception, – lietuviškai: nuovoka, suvokimas, percepcija) karas. Tai yra, vyksta ir hibridinis propagandinis naratyvų karas dėl to, kaip pasaulyje turi būti suvokiamas šis karas ir jo eiga: Putinas deda dideles pastangas siekdamas skleisti naratyvą, kad Ukraina pralaimi, kad Ukraina kariauja beviltišką karą ir vis tiek bus priversta nusileisti, kad Rusijos yra neįmanoma įveikti, kad Ukrainai bet kokia taika yra geriau nei beviltiškas karas, ir t.t., ir t.t.

Toks percepcijų karas paveikia ir kai kuriuos Vakarų lyderius, kurie taip pat ima kartoti tokius pačius naratyvus. Taip formuojasi pavojingas naratyvas, kad Ukraina su visa Vakarų parama, šiame kare yra silpnoji pusė, nors jungtiniai Vakarai ekonomiškai yra 25 kartus stipresni nei Rusija (2023 metais Rusijos BVP – 2 trln. JAV dolerių; ES ir JAV bendras BVP – 45,7 trln. JAV dolerių).

Toks įsivyraujantis „Vakarų silpnumo“ naratyvas yra viena iš didžiausių grėsmių pačių Vakarų saugumui, nes tai tik kuria pagundas ne tik Rusijai, bet ir Šiaurės Korėjai, Iranui, ir net Kinijai tik didinti savo agresyvumą.

Todėl Vakarai turi rūpintis ne tik materialiniais savo gynybos pagrindais ir ne tik tuo, kaip plėtoti konkrečius savo gynybos pajėgumus, bet ir kaip laimėti ar bent jau nepralaimėti šiandieniniame percepcijų ar naratyvų kare.

Taika Europos žemyne, įskaitant ir Ukrainą, yra natūralus Europos Sąjungos, jos institucijų ir daugumos jos piliečių siekis. Dar labiau taikos reikia pačiai Ukrainai. Klausimas yra tik vienas – kaip tokios taikos ir kokio turinio taikos bus siekiama?

Suprantama, kad teoriškai taika (ar karo pabaiga) Ukrainoje gali būti pasiekta dviem būdais – priverčiant Ukrainą pasiduoti, neduodant jai pakankamai ginklų; arba priešingai – priverčiant Putiną suprasti, kad jis nieko nepasieks, kad jis kariauja beviltišką karą, ir todėl jam teks atsitraukti iš Ukrainos. Tokiam Putino supratimui atsirasti šiandien reikia vieno – akivaizdžių įrodymų, jog Vakarai nepavargs remti Ukrainos.

Pirmasis kelias link karo pabaigos būtų Putino pergalė ir Europai yra visiškai nepriimtinas, nes tai būtų pakankamai tikslus 1938-ųjų metų „Miuncheno suokalbio“ pakartojimas, kai Vakarų lyderiai, siekdami tariamos taikos su Hitleriu, privertė pasiruošusią su ginklu gintis Čekoslovakiją sutikti su tuo, kad Hitleris okupuos dalį jos teritorijos. Tai galų gale atvedė prie II-ojo Pasaulinio karo visame Europos žemyne.

Antrasis kelias yra Ukrainos ir Vakarų pergalės kelias, tačiau jo įgyvendinimui reikia naujų ir ryžtingų Ukrainos rėmimo pastangų visuose Vakaruose, ir ypač Europos Sąjungoje. Ir tokios pastangos turi būti paremtos aiškia strategija.

Šiandien tebesitęsiantis kruvinas karas vyksta tokiomis aplinkybėmis, kai demokratiniuose Vakaruose galimai bręsta nemaži pokyčiai: naujoji JAV administracija žada labai greitai sustabdyti karą Ukrainoje, galbūt tiesiog priverčiant užšaldyti dabartinę fronto situaciją; kaip skelbia JAV ekspertai, tam gali būti pasitelkti ir JAV paramos Ukrainai instrumentai, viešai ir neviešai perspėjant Ukrainą, kad tokia parama gali būti sustabdyta, jeigu Ukraina nesutiks su naujos JAV administracijos planais.

Tuo tarpu naujoji Europos Komisija skelbia jog imsis reikšmingų iniciatyvų stiprinti Europos Sąjungos gynybinius pajėgumus ir kurti Europos Gynybos Sąjungą: pirmą kartą savo istorijoje, Europos Sąjungos Komisijos vadovybė naujiems Komisarams įteiktuose jų Misijos Laiškuose atvirai teigia, jog Europos Sąjunga turi būti pasirengusi patiems ekstremaliausiems kariniams išmėginimams (“most extreme military contingencies”), kitaip sakant, potencialiai karinei agresijai prieš kurią nors ES šalį narę. Be abejo, turima omenyje visų pirma Rusijos agresija. O tokios agresijos tikimybė yra labai tampriai susijusi su karo Ukrainoje eiga.

Nuo karo pradžios prabėgus beveik trejiems metams akivaizdu, kad Rusija yra sukūrusi didelės apimties „karo ekonomiką“ ir masiškai gamina ginklus karui, o Ukrainos karo frontuose Rusijos kariuomenė (kartu su Šiaurės Korėjos kariais) efektyviai mokosi kariauti modernų karą. Šiandien Europos Sąjungos ir NATO žvalgybos perspėja, kad Rusija gali būti pasirengusi agresijai prieš kurią nors Europos Sąjungos šalį dar iki 2030 metų.

Jeigu Europos Sąjunga sudarys galimybę Putinui įsitikinti, kad Vakarai tikrai yra silpni ir nesugeba padėti Ukrainai apsiginti, jeigu Ukraina bus priversta pasirašyti taikos „pagal Putiną“ sąlygas, akivaizdu, kad tikimybė, jog Rusija susigundys pradėti agresiją prieš kurią ES šalį gali labai stipriai išaugti. Taip „pagal Putiną“ užbaigus karą Ukrainoje, Rusija savo agresiją prieš ES gali pradėti žymiai anksčiau nei 2030 metais.

Tuo tarpu jeigu bendromis Ukrainos ir Vakarų pastangomis Rusija bus priversta užbaigti karą Kremliui nepalankiomis sąlygomis, tokiu atveju ir Putino šiandieniniai planai kitu agresijos taikiniu pasirinkti kurią nors ES šalį gali būti negrįžtamai sugriauti.

Taigi Rusijos agresijos prieš ES ar NATO tikimybė, jos mastas ir jos tikėtina data vienareikšmiškai priklauso nuo vieno faktoriaus: nuo Rusijos karo prieš Ukrainą eigos. O tai reiškia – nuo Vakarų paramos Ukrainai lygio.

Todėl Europos Sąjunga, siekdama išvengti Rusijos potencialios agresijos, privalo turėti aiškią strategiją, kokių konkrečių tikslų siekia Europos Sąjunga, savo ištekliais remdama Ukrainos gynybinį potencialą, nes nebeužtenka pasakyti, kad remsime tiek, kiek reikės. Nors iki šiol Europos Sąjungos bendra parama Ukrainai (ne vien tik karinė) savo apimtimi buvo didesnė nei ta, kurią Ukrainai iki šiol suteikė JAV, tačiau kaip nesenai teigė naujasis NATO Generalinis Sekretorius Mark Rutte: „Ligšiolinė mūsų parama Ukrainai leido jai tęsti kovą. Bet mes turime padaryti žymiai daugiau tam, kad pakeistume konflikto trajektoriją“. (“So far, our support has kept Ukraine in the fight. But we need to do much more in order to shift the conflict’s trajectory”).

Europos Sąjunga turi visų pirma apsispręsti, kokios tolesnės konflikto (Rusijos karo prieš Ukrainą) trajektorijos ji pati sieks tam, kad Rusijos karinės agresijos tikimybė būtų reikšmingai sumažinta, o ne padidinta. Tam ES turi sutarti dėl pačios ES įgyvendinamos, tikslingos „Ukrainos strategijos“ ir turi pati surasti reikalingus išteklius tokios strategijos įgyvendinimui. Parengus tokią strategiją, ateitų laikas tartis ir su transatlantiniais partneriais dėl bendrų veiksmų jos įgyvendinimui. Tai leistų ir pačiai Europos Sąjungai būti pasiruošus imtis įgyvendinti tokią strategiją, jeigu nebūtų rasta sutarimo su partneriais.

Kokios „Ukrainos strategijos“ reikia Europos Sąjungai, kalbant apie karinę paramą Ukrainai?

Atsakymas yra paprastas – reikia tokios strategijos, kuri šiandien parodytų Putinui, kad Europos Sąjunga yra stipri ir pasirengusi atremti bet kokias Putino agresijas. Tokie Europos Sąjungos įrodymai turi prasidėti nuo Europos Sąjungos didėjančios paramos Ukrainai ir baigtis pačios Europos Sąjungos pakankamų gynybinių pajėgumų radikaliu stiprinimu.

Putino agresyvumą eskaluoja jo matomi mūsų, Vakarų, silpnumo įrodymai, o ne mūsų stiprumo ir pasirengimo apsiginti įrodymai. Putinui turi būti parodyta, kad jo agresija tiek prieš Ukrainą, tiek ir prieš Europos Sąjungą neatneš nei jam pačiam nei Rusijai jokių pergalių ir jokios sėkmės.

Kol kas Putinui vis dar atrodo, kad jis gali pasiekti Ukrainoje karinę pergalę, kad gali pralaužti Ukrainos gynybos frontą, kad gali sulaukti to momento, kai Vakarai pavargs remti Ukrainą. Putinas šiandieninę situaciją Ukrainos frontuose vertina kaip Vakarų silpnumo įrodymus.

Tokius lūkesčius Putinui sukelia tai, kad ligšiolinė Vakarų parama Ukrainai ne tik kad savo apimtimi nebuvo pakankama, bet ir pati suteikiama parama atrodė kaip stokojanti aiškios strategijos, neturinti aiškių tikslų ir ilgalaikių planų. Visa tai ir sudaro galimybes Putinui galvoti ir tikėtis, kad tokios Vakarų paramos srautai netrukus išseks.

Norint pakeisti tokį įspūdį ir reikia „Ukrainos Strategijos“. Ne tik tam, kad Ukrainai būtų garantuota didesnė ir efektyvesnė Vakarų karinė parama, bet ir tam, kad Putinas pradėtų pagaliau suprasti, kad jokių pergalių jam pasiekti nepavyks.

Tokia „Ukrainos strategija“ turi būti sudėtine dalimi „Europos Gynybos“ strategijos, kuriai bus skirtas ir naujos Europos Komisijos per pirmą šimtą dienų rengiamas strateginis dokumentas, skirtas Europos gynybai (“White Paper on European Defence”). Europos Gynybos strategija turi numatyti visas Europos Sąjungos dispozicijoje esančias priemones (industrines, ekonomines, finansines, teisines), kurios padėtų Europos Sąjungos šalims sukaupti būtinus gynybos išteklius, reikalingus tam, kad būtų pasirengta atremti bet kokią potencialią Rusijos agresiją. O taip pat ir tam, kad Ukrainai būtų suteikta reikalinga karinė parama. Tokia Europos Gynybos strategija taip pat yra reikalinga ir tam, kad Putinas jau šiandien suprastų, kad jo svajonės testuoti ES ar NATO, užpuolant kurią nors šių organizacijų narę, yra bergždžios – ES kartu su NATO apsigins.

Platesnę Europos Gynybos strategiją bus galima aptarti vėliau. Šis tekstas yra visų pirma skirtas išsamesniam „Ukrainos strategijos“ aptarimui. Tiek „Ukrainos strategija“, tiek ir platesė „Europos Gynybos“ strategija turi būti vertinamos kaip sudėtinės dalys to, ką buvęs Suomijos Prezidentas S. Niinisto savo nesenai paskelbtoje ataskaitoje įvardijo kaip ES Pasirengimo strategija, kurią, anot autoriaus, Europos Sąjungai yra būtina artimiausiu metu parengti ir pradėti įgyvendinti.

„Ukrainos strategija“ turi remtis aiškiu supratimu, kad ligšiolinė Europos karinė parama Ukrainai rėmėsi atskirų ES šalių narių individualiomis pastangomis, kurias kiek įmanoma koordinavo vadinamasis Ramšteino formatas. Tokiu būdu buvo pasiekta nemažai, tačiau ateina metas, kai, neatsisakant veikiančio Ramšteino formato, paramos Ukrainai organizavimas nuo koordinuojamų savanoriškų pastangų turi palaipsniui pereiti prie vis geriau suplanuoto ir labiau strategiško kolektyvinio veikimo. Toks ir būtų skiriamasis „Ukrainos strategijos“ bruožas – kolektyvinė ES pastanga stiprinti Ukrainos gynybą, o tuo pačiu ir visos Europos gynybą.

„Ukrainos strategija“ neturi būti labai sudėtinga: ji turi tiesiog numatyti, kokios apimties ginkluotė, kur pagaminta ir kaip finansuojama bus suteikiama Ukrainai per artimiausius kelerius metus.

Europos Sąjungai „Ukrainos strategija“ neatidėliotinai yra reikalinga ir tam, kad ES artimiausiu metu būtų tinkamai pasirengusi dialogui ir diskusijoms tiek su naująja JAV administracija, tiek ir su Ukraina. Kolektyvinių Vakarų politiniai prioritetai ir ES parama Ukrainai negali priklausyti vien tik nuo pokyčių Jungtinių Valstijų administracijoje ir jų strateginiuose prioritetuose.

„Ukrainos strategija“ gali būti rengiama įvairiai: ji gali būti platesnė ir detalesnė, orientuota į ilgalaikius bendresnius tikslus; tačiau pradiniame etape ji gali būti ir siauresnė bei nukreipta į konkrečiai apibrėžtų karinės paramos tikslų įgyvendinimą.

Pavyzdžiui, ji galėtų būti skirta tam, kad ES prisiimtų konkrečią atsakomybę finansuoti gamybą ir tiekimą tokios karinės technikos, kuri yra reikalinga rengiamoms naujoms Ukrainos kariuomenės brigadoms (Ukraina rengia 14 naujų brigadų) bei jų apginklavimui, įskaitant ir sunkiąja karine technika.

Kaip rodo Vakarų ekspertų vertinimai, tokiam apginklavimui reikėtų pakankamai nemažos apimties ginkluotės: 100-300 naujų, to paties modelio tankų; iki 1000 pėstininkų kovos mašinų; apie 500 naujų artilerijos sistemų (155 mm); iki 250 Gepard tipo oro gynybos sistemų, kurios gintų kariuomenės padalinius; taip pat reikšmingai padidintos dronų gamybos. Neatidėliotinai yra būtina ir sukurti bei išplėtoti Vakarų logistinę bei pramoninę infrastruktūrą pačioje Ukrainoje tam, kad būtų galima efektyviai prižiūrėti, remontuoti ir atnaujinti karinę techniką, pagamintą Europos Sąjungos gynybos pramonės įmonėse ir naudojamą Ukrainos frontuose.

Tokia technika galėtų būti pagaminta tiek Europos, tiek ir Ukrainos karinės pramonės. Per trejus karo metus paaiškėjo, kokia ir kur pagaminta karinė technika yra tinkamiausia ir labiausiai reikalinga Ukrainos kariuomenei. Nemaža dalis tokios technikos gali būti pagaminta ir pačios Ukrainos karinės pramonės įmonėse, jau šiandien sugebančiose gaminti ginkluotę, savo kokybe neatsiliekančia nuo Vakarų gamybos standartų. Kita dalis būtų gaminama Europos įmonių arba Ukrainoje įsteigtų bendrų Ukrainos-Vakarų įmonių, apjungiančių ukrainiečių įgytą modernaus karo technologinį know-how ir Vakarų industrinę galią.

Tai būtų ypač reikalinga tokiais atvejais, kai, pavyzdžiui, ukrainiečiai gali pasigaminti modernios artilerijos sistemos „Bohdana“ pabūklus, kurių gamyba Ukrainoje yra maždaug du kartus pigesnė, nei analogiškų artilerijos sistemų gamyba Europos Sąjungoje, tačiau ukraniečiams trūksta savaeigių platformų, ant kurių Ukrainoje pagamintos artilerijos sistemos turi būti montuojamos. Tokios platformos galėtų būti gaminamos Europos Sąjungoje ir tiekiamos Ukrainos gamintojams. Lygiai taip pat galėtų būti išplėtota ir įvairių reikalingų dronų gamyba – ukrainiečių fronto kovose įgytas technologinis know-how, sulietas su Europos Sąjungos gynybos pramonės potencialu garantuotų stiprų gamybinį proveržį ir Ukrainos karinį pranašumą.

Kiek ir kokia konkreti karinė technika prioritetiškai turėtų būti gaminama ir tiekiama Ukrainai, turi apsispręsti Ukrainos karinė vadovybė kartu su ES ir NATO ekspertais. Tačiau tai turi gulti į „Ukrainos strategijos“ gamybos ir tiekimo strateginį planą, paremtą aiškiais ES finansiniais ištekliais ir ilgalaikiais kontraktais tiek su ES, tiek ir su Ukrainos gynybos pramone.

Preliminarūs Vakarų ekspertų skaičiavimai, kiek ir kokios technikos tokioje „Ukrainos strategijoje“ turėtų būti įsipareigota pagaminti ir pateikti Ukrainos kariuomenei rodo, kad tokios strategijos įgyvendinimas pradiniame etape kainuotų apie 50 mlrd. eurų.

50 mlrd. eurų yra didelė pinigų suma, tačiau ji yra pakeliama Vakarų finansams. Net ir tuo atveju, jeigu tokias lėšas turėtų sutelkti vien tik ES, ji būtų pakeliama, ypač žinant, kad tokios apimties lėšos būtų išleistos ne per vienerius metus.

Verta atsiminti, kad per visus beveik trejus karo metus Europos Sąjungos karinė parama Ukrainai jau pasiekė 43 mlrd. eurų, o Jungtinių Amerikos Valstijų – 57 mlrd. eurų (tuo tarpu jau duoti įsipareigojimai paremti kitas Ukrainos biudžeto išlaidas yra tokie: ES – 84 mlrd.eurų; JAV – 31 mlrd. eurų). Taigi – per vienerius metus ES karinė parama Ukrainai siekė maždaug 14 mlrd. eurų, o Jungtinių Valstijų – maždaug 19 mlrd. eurų. Tiek ES, tiek ir JAV atveju tokios metinės išlaidos yra šiek tiek mažiau nei 0,1% atitinkamų BVP.

Ir ES, ir JAV tikrai yra ekonomiškai pajėgios skirti didesnę karinę paramą Ukrainai, ypač žinant, kad Rusija karinėms išlaidoms skiria 7% BVP, o Ukraina savo gynybai yra priversta išleisti net 25% BVP.

Taika kainuoja brangiai, nes, kaip teisingai sakydavo senovės romėnai: jeigu nori taikos, ruoškis karui. Pasiruošti karinei gynybai yra brangu, tačiau sulaukti karo jam nepasiruošus yra dar brangiau.

Europos pasiruošimas atremti potencialią Rusijos agresiją prasideda nuo šiandieninės paramos Ukrainos gynybai. Tokia parama yra brangi, tačiau dar brangiau kainuotų neremti Ukrainos ir tai, kokias pasekmes tai lemtų visai Europai.

Verta pakartoti dar kartą: Rusijos agresijos galime išvengti tik tuo atveju jeigu Putinas visų pirma supras, kad jis nieko nepasieks Ukrainoje, kad jis nenugalės Ukrainos ir kad neparklupdys Ukrainos. Lygiai taip pat, kad jis neįveiks nei Europos Sąjungos, nei mūsų valios remti Ukrainą. Tai ir yra tikras kelias tiek į taiką Ukrainoje, tiek ir visame Europos žemyne.

Ar įveiksime tokį kelią, priklauso visų pirma nuo mūsų pačių ir nuo mūsų politinės valios neatidėliojant imtis įgyvendinti tiek Ukrainos strategiją, tiek ir Europos Gynybos strategiją.

2024.10.04

Andrius Kubilius. Dėl Europos gynybos ateities

Pagal A.Kubiliaus pasisakymą Europos liaudies partijos frakcijos išvažiuojamojoje konferencijoje Neapolyje 2024 m. rugsėjo 25 d.

Europos žemyne gyvename sudėtingos geopolitinio saugumo krizės akivaizdoje. Agresyvi, autoritarinė Rusija yra didžiausia grėsmė Europos saugumui. Nors, žinoma, esama ir kitų grėsmių.

Nenuostabu, kad tiek Europos liaudies partijos rinkimų manifeste, tiek ir Europos Komisijos Pirmininkės Ursulos von der Leyen paskelbtose politinėse gairėse svarbiausiu naujosios Europos Komisijos prioritetu, šalia konkurencingumo, įvardinti ir gynyba bei saugumas.

„Europos gynyba“ turi galimybių tapti šios Komisijos nauju ir svarbiausiu „pavyzdiniu projektu”, kuris ateityje bus matomas kaip istorinis šios Komisijos palikimas.

Nenuostabu, jog suprantant Europos Gynybos svarbą, buvo žengtas ir kitas žingsnis – priimtas sprendimas įsteigti Gynybos komisaro poziciją Europos Komisijoje.

Kaip žinote, Ursula von der Leyen tapti pirmuoju Europos Sąjungos istorijoje Komisaru, atsakingu už gynybą ir kosmosą, pasiūlė man. Labai dėkoju už Jūsų pasitikėjimą mano asmenine patirtimi.

Noriu pasidalinti keliomis mintimis apie tai, kaip aš matau Europos Gynybos reikalus, ES vaidmenį vystant bendrą Europos Gynybą, atsižvelgiant į tai, kaip mano atsakomybės sritys yra apibrėžtos man skirtame „Įgaliojimų rašte“ (“Mission Letter”).

Europos Gynybos reikaluose matau dviejų skirtingų laikotarpių užduotis:

ką turime padaryti per artimiausius 5 metus, kad galėtume atlaikyti potencialią Rusijos agresiją ir
b) ką turime padaryti per artimiausius dešimtmečius, kad būtume pasirengę JAV vaidmens Europoje nuosekliam mažėjimui.

Pradžioje noriu priminti paprastą tiesą – Gynyba yra bendras reikalas: Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių ir pačios ES.

Nėra ir nebus konkurencijos tarp ES ir NATO. NATO vaidina svarbų vaidmenį su savo Gynybos ir atgrasymo planais ir savo karine vadovybe. Tuo tarpu ES pridėtinė vertė gali būti papildomi ištekliai gynybos planams realizuoti. ES, skirtingai nei NATO, turi finansinių ir teisinių instrumentų, kuriais galime pritraukti išteklius.

Kokia yra šiandien situacija su Europos Gynyba ir ką turime taisyti neatidėliodami?

Per pastarąjį dešimtmetį lėšos, kurias ES valstybės narės galėjo, bet nesugebėjo skirti gynybai, viršija 1 trilijoną eurų, o dar 300 milijardų eurų jos galėjo, bet nesugebėjo skirti ES gynybos pramonei (tiek lėšų būtų prieinama, jeigu valstybės būtų sugebėjusios gynybai paskirti po 2% nuo savo BVP)

Nuo Rusijos karo Ukrainoje pradžios ES valstybės narės didina finansavimą gynybai – nuo 200 milijardų eurų per metus prieš karą pasiekėme 300 milijardų eurų (tarp kitko, JAV gynybai skiria daugiau nei 800 milijardų, skaičiuojant eurais). Nepaisant padidėjusio finansavimo gynybai, ES valstybės narės iš ES gynybos pramonės perka tik 20 procentų būtinos karinės įrangos. Tai reiškia, kad mūsų pramonė yra paliekama be pinigų.

ES gynybos pramonės pajėgumai netenkina konvencinės gynybos poreikių. 2022 metais sugebėjome pagaminti tik 300 000 artilerijos sviedinių per metus. Vien Ukrainai reikia 4 mln. sviedinių per metus. Su ASAP programa (Act in Support of Ammunition Production, Įstatymas dėl paramos šaudmenų gamybai) padidinsime savo gamybos pajėgumus iki 2 milijonų sviedinių per metus, tačiau tik 2025 metų pabaigoje. Rusija kartu su Šiaurės Korėjos pajėgumais gali per metus turėti iki 10 milijonų sviedinių.

Kolektyviniai Vakarai yra 25 kartus ekonomiškai stipresni nei Rusija, bet fiziškai nesugebame paremti Ukrainos tiek, kad ji laimėtų.

Pasak nesenos Kiel Institute ataskaitos, Rusija per 6 mėnesius gali pasigaminti tiek karinės įrangos, kiek jos šiuo metu turi visa Vokietijos kariuomenė. Mes patys kuriame pagundą Putinui išbandyti ES ir NATO gebėjimą ginti Europą.

Vokietijos gynybos ministras Boris Pistorius, remdamasis Vokietijos ekspertais sako, kad Rusija per 6-8 metus bus pasiruošusi „išbandyti“ mūsų gynybą. Tą patį sako ir kai kurie NATO generolai. Kitų ekspertų skaičiavimas, teturime per 3-5 metus iki šių „išbandymų“.

Ursula von der Leyen man skirtame “Mission Letter” nurodė per pirmąsias 100 dienų, bendradarbiaujant su Aukštąja Įgaliotine užsienio politikai Kaja Kallas, parengti taip vadinamą Baltąją knygą dėl Europos Gynybos ateities, o joje „nustatyti investicijų poreikius /…/ gynybos pajėgumams užtikrinti /…/ parengiant ES ir valstybes nares ekstremaliausiems nenumatytiems kariniams atvejams.“

Tam, kad būtume pasirengę ekstremaliausiems nenumatytiems kariniams atvejams (tai yra, karinei agresijai), mums svarbios 4 gynybos išteklių rūšys (pajėgumai): karinė įranga, karinis personalas, karinė logistika (karinis mobilumas) ir gynybos pramonės pajėgumai tiekti karinę įrangą ilgo karo metu. Pastaroji pajėgumų rūšis (karinės pramonės pajėgumai), deja, dažnai lieka pamiršta. JAV ekspertų tyrimas rodo: iš 15 šios šalies turimų sunkiųjų brigadų po 10 mėnesių intensyvaus karo teliktų tik 2 brigados – JAV pramonė paprasčiausiai būtų nepajėgi pakeisti sugadintą įrangą.

Ką turime daryti ir kaip pasiruošti ekstremaliausiems nenumatytiems kariniams atvejams?

Visų pirma, mums reikalinga tiksli informacija – kokius išteklius turime šiuo metu, ir ko reikia mūsų šalių gynybai. Panašu, kad šiuo metu Europos Komisijai tokia informacija yra tiesiogiai neprieinama. Galbūt NATO ją turi, tačiau nesidalina.

Lietuvos ekspertų (kartu su NATO ekspertais ir buvusiais aukštais JAV karininkais) atliktos „karinės simuliacijos“ parodė, kad jeigu 2028 metais mums tektų gintis nuo rimtos Rusijos agresijos, savo teritoriją ginti bent 10 dienų būtume pasirengę tik tuo atveju, jei jau nuo šiandien gynybai skirtume ne 3%, o 6% nuo savo BVP. Kitu atveju – per 10 dienų būtume okupuoti. Ar prieinami tokie duomenys apie visą ES?

Antra, tam, kad kuo greičiau įveiktume išteklių trūkumą (taip pat – ir gamybos pajėgumų trūkumą), nedelsdami turime imtis veiksmų:

turime iš esmės padidinti investicijas į gynybos pramonę – iki 500 milijardų eurų per ateinančius 10 metų. Iš šios sumos 400 milijardų eurų turėtų būti skirta ES gynybos pramonei, o likę 100 miljardų – Ukrainos gynybos potencialo stiprinimui. Yra daugybė galimų (nors iš pirmo žvilgsnio ir nelabai akivaizdžių) lėšų šaltinių: bendras skolinimasis (taip vadinamos „Gynybos obligacijos“), ES Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonė, Europos stabilumo mechanizmas, Europos investicijų bankas. Be to, daugiau nei 100 milijardų eurų galime numatyti ir būsimoje ES daugiametėje finansinėje perspektyvoje (DFP) – kita vertus, laukti 2028 m., kuomet įsigalios naujoji DFP yra per ilgai.
Greitesnis vieningos gynybos rinkos kūrimas ir vystymas: Europos Parlamentas neatidėliodamas turi patvirtinti Europos gynybos pramonės programą (EDIP), taip atverdamas kelią gynybos pramonės standartizavimui ir bendram sertifikavimui.
Ukrainos gynybos pramonės integracija su ES gynybos pramone.
Turime aiškiai suprasti, kokios karinės paramos reikia Ukrainai, kad ji laimėtų karą. Turime skelbti ne tik kiek karinės paramos jau pristatėme į Ukrainą, tačiau ir kurią Ukrainos Pergalės plano dalį jau pavyko įgyvendinti.
Turime sukurti nuolatinę ir stabilią paklausą Europos karinei pramonei. Siūlau nustatyti Europos gynybos saugumo kriterijus – panašius į Energetikos sąjungos saugumo kriterijus – nustatant pareigą ES valstybėms narėms kaupti ir saugoti tam tikro dydžio karinės įrangos ir amunicijos atsargas. Tai gali įgyvendinti ir pati ES bei Europos Komisija – savo vardu įsigydama ir saugodama karinę įrangą.
Europos Sąjunga privalo parengti Taikos planą ar Pergalės planą (analogišką JAV 1941 metais parengtai Pergalės Programai), numatantį, kaip ES veiks Rusijos agresijos atveju. Turime patirties reaguodami į Pandemiją bendrais vakcinų, kitos medicininės įrangos pirkimais. Tačiau tam geriau būti pasiruošus iš anksto.

Bet kuriuo atveju tokios investicijos į gynybą apsimoka – ne tik atbaidytume Putiną, bet ir ženkliai sustiprintume ES ekonomikos konkurencigumą. Mario Draghi parengta ataskaita apie Europos konkurencingumo ateitį akivaizdžiai parodo – visame pasaulyje gynybos pramonė yra inovacijų variklis.

Mūsų didžiausia kliūtis – vis dar nemokame gynyba rūpintis visi bendrai. Tada neišnaudojame bendro ES ir Bendros rinkos potencialo gynybai. Yra tik vienas būdas tai įveikti: turime pradėti investuodami į Bendro Europinio Intereso Gynybos projektus – nuo Europos dangaus skydo (European Sky Shield Initiative) ir bendrų kibernetinės gynybos projektų (Cyber Defence Common Projects) iki Europos ginkluotės ir raketų iniciatyvos (European Ammunition and Missiles Iniative) ir Šiaurės Rytų gynybos skydo (NorthEastern Defence Shield). Galileo ir Copernicus kosmoso programų sėkmės patirtis parodo, kad galime tai padaryti.

Esame ištikti didžiausios saugumo krizės visame Europos žemyne po II Pasulinio karo. Bet turime išlikti optimistais. Krizės yra geriausias metas spręsti problemoms, kurių iki tol nesprendėme. Kaip sakė Jean Monet – tik per krizes bus kuriama Europos Bendrija. Iš šios krizės turime išeiti su nauju Bendrijos instrumentu – Europos Gynybos Sąjunga.

Du kartus buvau Premjeru. Abu kartus per krizes. Gavau „Krizių Premjero“ vardą. Įveikėme to meto krizes, įveiksime ir šią. Su Europos liaudies partijos lyderyste ir su ELP gynybos strategija.

(ELP frakcijos Sekretoriato nuotrauka)