2024.05.09

A.Kubiliaus kalba iškilmingame LR Seimo posėdyje

EP nario Andriaus Kubiliaus kalba 2024 m. gegužės 9 d. iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame Europos Dienai ir Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dvidešimtmečiui.

Gerbiamos ir Gerbiamieji,

Specifinis jausmas vėl stovėti šioje Seimo tribūnoje.

Noriu kreiptis į Jus ne tik kaip pirmasis Seimo Europos Reikalų Komiteto pirmininkas, bet ir kaip 2000 metų Lietuvos Ministras Pirmininkas, nes tų metų vasario mėnesį Lietuva pagaliau buvo pakviesta pradėti derybas dėl narystės Europos Sąjungoje ir tada mums teko įrodyti, kad Lietuva yra pasirengusi tapti ES nare kartu su pirmuoju “big-bang” plėtros dešimtuku.

Tada ir Nidos grožiai padėjo tai pasiekti. Ir kitos Nidos gėrybės.

Kažkada Vytautas Landsbergis pasakė labai tikslius žodžius: NATO mums garantuoja gyvenimą, Europos Sąjunga – geresnį gyvenimą.

Tuo ir džiaugėmės pastaruosius 20 metų: narystė Europos Sąjungoje ir jos turtingoje Bendrojoje rinkoje leido mums patiems kurti savo sėkmės istoriją, kurią galima prilyginti ir stebuklui šimtametėje Lietuvos istorijoje.

Verta prisiminti, kad 2000 metais, kai Lietuva tik pradėjo derybas dėl narystės Europos Sąjungoje, mūsų ekonomikos išsivystymo lygis siekė tik 34% ES vidurkio.

Tai yra – pagal europinius standartus buvome neturtingas, iš sovietinės okupacijos neseniai išsivadavęs kraštas, gyvenome stipriai atsilikdami nuo vidutinio europiečio.

Dabar šis rodiklis siekia jau 90% ES vidurkio. Tai yra, baigiame pasivyti Europą, esame tarp pirmaujančiųjų „naujosios Europos“ šalių ir jau pralenkėme tokias ES senbuves, kaip Ispaniją, Graikiją, Portugaliją. Mums, lietuviams, svarbiausia, kad 1% aplenkėme kaimynę Estiją.

Per šiuos 20 metų ne tik ekonomiškai pasivijome Europą, bet ir civilizacine, kultūrine prasme sugrįžome į Europą: įveikėme Nepriklausomybės pradžioje klestėjusią korupciją, įtvirtinome europietiškus teisinės valstybės principus, išmokome rūpintis žmogaus teisėmis ir laisvėmis bei demokratinėmis vertybėmis.

Galėtume tikėtis, kad ir per ateinančius dešimtmečius kartu su Europos Sąjunga mes saugiai kursime savo sėkmę ir taikysimės jau nebe į Europos Sąjungos vidurkį, bet į ekonomiškai pirmaujančiųjų penketuką.

Tačiau akivaizdu, kad tokią svajonę būsime pajėgūs įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu kartu su ES ir NATO įveiksime šiandieninę gilią viso Europos žemyno bei visos Europos Sąjungos geopolitinę krizę, kurią sukėlė Rusijos karas prieš Ukrainą.

Artimiausią dešimtmetį Europos Sąjunga neturės didesnio rūpesčio nei atkurti tvarią taiką visame Europos žemyne. To nebus galima pasiekti kokiomis nors derybomis dėl trumpalaikio ugnies nutraukimo ar sutariant dėl taikos Putino sąlygomis.

Tvari taika Europos žemyne yra galima tik tada, jeigu geopolitinės transformacijos įvyks plačiame Europos rytinės dalies regione, įskaitant Rusiją ir Baltarusiją.

O tam reikia, kad Rusija pralaimėtų karą Ukrainoje ir Kremliuje žlugtų Putino režimas. Ačiū Ukrainai už tai kad gina mus ir už tai, kad atveria galimybes sulaukti tokio žlugimo.

Ukrainos pergalė atvertų galimybes pozityvioms permainoms visame Europos Rytų regione.

Mes turime būti pasiruošę pilnai išnaudoti šį galimybių langą, nes tik tai leis atkurti tvarią taiką ir saugaus augimo galimybes visame Europos žemyne, taigi ir Lietuvoje.

Artimiausias dešimtmetis bus Europos geopolitinės krizės įveikimo dešimtmetis, grįžimo prie tvarios taikos dešimtmetis. Jis bus „Ukrainos dešimtmetis“, nes tik Ukrainos sėkmė (tai yra, jos pergalė prieš Rusiją, jos atstatymas ir modernizacija, jos narystė Europos Sąjungoje ir NATO) padės transformuotis platesniam Europos Rytų regionui.

Todėl Ukrainos pergalė ir tapimas Europos Sąjungos nare yra reikalinga ne tik pačiai Ukrainai, tai yra reikalinga ir visai Europos Sąjungai. Nes tvarios taikos reikia ne tik Ukrainai, jos reikia visiems europiečiams, įskaitant ir lietuvius.

O Ukrainos pergalė, jos atstatymas, euroatlantinė integracija yra tai, ką gali ir privalo padaryti Europos Sąjunga bei kitos Vakarų valstybės.

Brutalus Rusijos karas prieš Ukrainą ir prieš visą civiliuotą pasaulį tęsiasi jau daugiau nei du metus.

Europos Sąjunga suteikdama karinę ir kitokią paramą Ukrainai, įvesdama sankcijas Rusijai, pakviesdama Ukrainą pradėti narystės derybas – padarė daugiau nei buvo galima iš ES tikėtis prieš karą.

Galima tik sveikinti tvirtą Europos Komisijos Prezidentės Ursulos von der Leyen lyderystę sutelkiant Europos Sąjungos beprecedentinę materialią ir politinę paramą Ukrainai. Tačiau šiandien turime matyti, kad tokios paramos iki šiol pakako tik tam, kad Ukraina nepralaimėtų, bet jos kol kas nepakanka tam, kad Ukraina laimėtų.

Praeitais metais Rusija karui prieš Ukrainą išleido daugiau kaip 100 mlrd. eurų, tuo tarpu Ukraina savo gynybai kartu su visa Vakarų (JAV ir ES) parama galėjo išleisti tik 80 mlrd. eurų ir iš jų visa Vakarų karinė parama siekė tik 40 mlrd. eurų, arba 0.1% viso Vakarų BVP.

To tikrai nepakanka Ukrainos pergalei. Todėl Lietuva turi raginti Europos Sąjungą neatidėliojant imtis iniciatyvos ir parengti Europos Sąjungos Planą Ukrainos pergalei pasiekti, kuriame būtų tiksliai įvertinta kokios ir kiek ginkluotės reikia tokiai pergalei pasiekti, kur ir kada tai bus pagaminta, bei kaip tai bus finansuojama.

Akivaizdu, kad Vakarų parama Ukrainos pergalei per metus turi siekti ne 40 mlrd. eurų, o bent 100 mlrd., arba 0.25% viso Vakarų BVP. Ir visa tai turi būti išdėstyta aiškiame Ukrainos Pergalės Plane, imant pavyzdį iš Jungtinių Valstijų 1941 metų birželio mėn parengto Pergalės Plano, kuriame buvo viskas tiksliai suplanuota kaip per 4 metus pasiekti besąlygišką pergalę prieš Hitlerį ir prieš imperinę Japoniją.

Lietuva taip pat turi raginti Europos Sąjunga imtis įgyvendinti plačią Europos Rytų erdvės transformacijos strategiją, tai ką galima būtų vadinti Grand Strategija, kuri apimtų visas paramos politinei Rusijos ir Baltarusijos transformacijai priemones, įskaitant paramą tų šalių pilietinei visuomenei ir opozicijai, o taip pat ir Ukrainos pergalę bei integracijos sėkmę vertinant kaip esminius faktorius, lemsiančius tokios transformacijos sėkmę.

Tokia ES strategija yra reikalinga tam, kad Vakaruose būtų įveiktos Rusijos pralaimėjimo ir Putino režimo griūties baimės, Vakarams nerimaujant, kad po Putino režimo griūties Rusijoje bus tik blogiau. Tokios nepagrįstos baimės ir yra viena iš pagrindinių kliūčių, stabdančių Vakarų ryžtą suteikti didesnę karinę paramą Ukrainai.

Todėl Grand Strategijoje pozityvios permainos Europos Rytų regione yra reikalingos visai Europai, nes tai vienintelis kelias į tokių baimių įveikimą, o tuo pačiu ir į tvarią taiką Europos kontinente. Tokioms permainoms yra būtina Ukrainos pergalė ir Ukrainos sparti euroatlantinė integracija.

Tai yra dideli tikslai. Todėl prabėgus mūsų narystės 20 metų, vardan tokių tikslų įgyvendinimo turime pagaliau atsikratyti vis dar gajos mūsų tarpe “naujokų” savivokos, kad nuo mūsų “mažiukų” niekas nepriklauso toje didelėje Europos Sąjungoje.

Mes galime ir privalome įtakoti Europos Sąjungos politiką, ypač mūsų regionui svarbių sprendimų atžvilgiu.

Tam turime nebijoti siūlyti savo idėjas, svarbias visai Europai, turime išmokti aplink tokias idėjas burti bendraminčius iš įvarių partijų ir įvairių šalių.

Tai jau sėkmingai padarėme suburdami pasaulinę parlamentarų “United for Ukraine” koaliciją.

Noriu pasinaudoti proga ir padėkoti Žygiui Paviloniui bei kitiems Seimo nariams, aktyviausiems šios koalicijos nariams.

Todėl šiandien žvelgdami ir į ateinančius dešimtmečius, sutarkime dėl to, kad mūsų pačių europietiškoje veikloje artimiausias dešimtmetis bus tikrai “Ukrainos dešimtmetis”, per Ukrainos pergalę ir jos euroatlantinę integraciją siekiant transformuoti visą Europos Rytų erdvę.

To turime siekti visų pirma išnaudodami svarbiausius Europos Sąjungos politikos darymo ir derinimo instrumentus – Europos politines partijas Europos Parlamente ir visose ES Tarybose, kuriose po visų šiais metais įvyksiančių rinkimų dirbs ir Lietuvos atstovai ir jau dabar sutardami dėl svarbiausių politinių prioritetų vardan Ukrainos ir visos Europos Rytų erdvės transformacijos.

Todėl jau dabar įsipareigokime, kad 2027 metais mūsų antrojo pirmininkavimo Europos Sąjungai svarbiausias politinis prioritetas bus Ukraina ir visa Europos Rytų erdvė. Ta proga imkimės burti “Vilniaus koaliciją” už Ukrainą ir visos Rytų erdvės transformaciją, taip, kaip Berlynas yra subūręs “Berlyno koaliciją” už Vakarų Balkanus.

Turime Vakarams įrodyti, kad Ukrainos pergalė ir integracinė sėkmė yra reikalinga ne tik Ukrainai ir Lietuvai, bet ir visai Europos Sąjungai. Turime įtikinti Centrinę Europą nebijoti Ukrainos ekonominės konkurencijos, nebijoti kvalifikuotos daugumos balsavimo ir turime įtikinti Centrinę Europą netapti pagrindine politine kliūtimi tolesnei ES plėtrai tiek į Ukrainą, tiek ir į Vakarų Balkanus ar Moldovą.

Vardan to jau dabar pasiekime, kad svarbiausiose Europos Sąjungos institucijose, ypatingai atsakingose už “Ukrainos dešimtmečio” politikos įgyvendinimą, dirbtų kiek galima daugiau aukščiausios kvalifikacijos Lietuvos atstovų ir kad Lietuvos atstovas taptų Europos Sąjungos Plėtros komisaru, atsakingu už tai, kad ES plėtros nauja banga būtų realizuota iki 2030 metų.

Nes mums tokia plėtra tikrai rūpi kaip niekam kitam Europos Sąjungoje.

Prieš daugiau kaip 30 metų kovomis už savo laisvę prisidėjome prie to, kad griūtų Berlyno siena ir subyrėtų Sovietų Sąjunga, dabar mūsų pastangų reikia ne tik tam, kad Ukraina laimėtų, bet ir tam, kad subyrėtų Kremliaus diktatūros ir neoimperinės agresijos “sienos”.

Europos Sąjunga yra pajėgi tai pasiekti, o mes esame pajėgūs pasiekti, kad Europos Sąjunga norėtų tai pasiekti.

Su europietišku dvidešimtmečiu!!! Ir Slava Ukrainy!

Ačiū už dėmesį!

(LR Seimo kanceliarijos nuotrauka, aut. Ilona Šilenkova)

2024.04.19

A.Kubilius. Antrojo pasaulinio karo pamokos šių dienų Europai

I dalis. Pergalės Plano pamoka

Europos Parlamentas, supykęs dėl ES šalių valdžių impotencijos karinės paramos Ukrainai reikaluose, nutarė atidėti Europos Sąjungos Tarybos (tame tarpe ir Vadovų Tarybos) biudžeto ataskaitos patvirtinimą. Po įspūdingos buvusio Belgijos Premjero Guy Verhofstadt kalbos, kurios metu jis pareikalavo, kad tokio klausimo svarstymas būtų atidėtas iki tol, kol šalys narės (kurios ir priima ES sprendimus Vadovų Taryboje) nesusitars dėl neatidėliotino bent 7 Patriot sistemų pristatymo Ukrainai, pasigirdo audringi parlamentarų plojimai ir tokiam pasiūlymui buvo pritarta milžiniška balsų dauguma.

Iš tiesų kartais apima niūraus beviltiškumo jausmas, kai matai, kaip vienas po kito Europos Sąjungos premjerai ir prezidentai ragina visus kitus suteikti daugiau karinės paramos Ukrainai, prisiekinėja, kad Rusija negali laimėti, tačiau realybėje Ukraina sulaukia vis mažiau ES ir visų Vakarų karinės paramos, o Rusija vis labiau intensyvina Ukrainos miestų ir energetinės infrastruktūros bombardavimus, nes Ukraina nebeturi kuo gintis nuo raketų ir dronų atakų. Tuo tarpu, kaip skelbia J.Borrell, Europos Sąjungos šalys turi bent 100 Patriot sistemų, kurių šiuo metu niekam nenaudoja, nes su niekuo nekariauja.

Kyla klausimas – kaip įveikti tokią Vakarų impotenciją, kai tarp garsių paramos pareiškimų ir realios paramos suteikimo atsiranda vis platėjantis beviltiškumo plyšys?

Norint rasti būdą, kuris galbūt padėtų Vakarams suvokti, ką šiandien reikia daryti (ir ko nedaryti), geriausia būtų visiems sugrįžti į mokyklų suolus ir pasimokyti II Pasaulinio karo istorijos.

1941 metų vasarą, dar iki gruodžio mėnesio Pearl Harboro atakos ir JAV sprendimo stoti į karą tiek prieš Japoniją, tiek ir prieš Hitlerį, Prezidentas F. D. Roosevelt suprato, kad tokiam karui reikia pradėti ruoštis. 1941 metų birželį, nors JAV vis dar laikėsi nedalyvavimo kare politikos, tačiau Jungtinės Valstijos jau teikė lend-leas’o paramą Britanijai ir Sovietų Sąjungai. W. Churchill tam, kad JAV karinės paramos teikimas kovojančiai Britanijai būtų geriau koordinuojamas, į Vašingtoną atsiuntė sutriuškintos Prancūzijos atstovą, būsimąjį Europos Bendrijos krikštatėvį Jean Monnet, kuris dar ikikarinėje Prancūzijoje buvo pagarsėjęs, kaip geras strateginių planų rengėjas. Kaip rašo istorijos vadovėliai W.Churchill ir J.Monnet sugebėjo įtikinti JAV Prezidentą F.D. Roosevelt ir karinių pajėgų vadą G. Marshall pradėti rengti JAV dalyvavimo kare planą. G. Marshall, gavęs tokį pavedimą, paskyrė Karinių Pajėgų Planavimo komitete dirbusį pulkininką A. Wedemeyer kartu su bendradarbiais parengti tokį planą. Po 3 mėnesių intensyvaus darbo gimė Pergalės Planas, labai tiksliai numatęs, kad JAV karinis prioritetas bus Hitlerio sutriuškinimas Europos žemyne. Kartu buvo tiksliai suskaičiuota, ko reikės tokiai pergalei pasiekti. Skaičiavimai parodė, kad tam JAV turės mobilizuoti 8 mln. dydžio karines pajėgas (1941 metais JAV ginkluotosios pajėgos buvo tik kelių šimtų tūkstančių dydžio), taip pat buvo suskaičiuota, kaip ir kur tokios pajėgos bus apmokytos, kur ir kada bus pagaminta reikalinga ginkluotė ir pastatytas transportavimui į Europą reikalingas laivynas. Taip pat buvo skaičiuojama ir kokia ginkluotė turės būti pagaminta, norint tuo pat metu ginklais tinkamai aprūpinti ir Britaniją bei Sovietų Sąjungą.

Visa tai suskaičiavus buvo nustatyta, kad JAV bus pasirengusi išsilaipinti Prancūzijoje 1943 metų liepos mėnesį. Taip buvo parengtas Pergalės Planas, pergalės prieš Hitlerį planas. Kaip rašo istorikai, toks Pergalės Planas mobilizuojant kariuomenę ir karinę pramonę, buvo įgyvendintas stebėtinai tiksliai, išskyrus tai, kad W. Churchill įtikino F. D. Roosevelt JAV karinių pajėgų išsilaipinimą Prancūzijoje atidėti iki 1944-ųjų vasaros. A. Wedemeyer dar 1980-ais metais savo interviu tvirtino, kad toks atidėjimas buvo klaida ir kad jis lėmė tai, jog Sovietai spėjo iki karo pabaigos užimti visą Centrinę Europą.

Tačiau bet kuriuo atveju Hitleris buvo sutriuškintas ir tai didele dalimi lėmė tai, kad JAV dar 1941 metais parengė detalų Pergalės Planą ir jį ėmėsi nuosekliai bei efektyviai įgyvendinti.

Pirmoji II Pasaulinio karo pamoka šiandieniniams Vakarams – norint Ukrainoje pasiekti pergalę, nedelsiant reikia parengti Vakarų (ar bent Europos Sąjungos) Ukrainos Pergalės Planą.

Be abejo, iki tol, kol toks Ukrainos Pergalės Planas bus parengtas ir pradėtas įgyvendinti, neatidėliojant reikia išspręsti Patriot sistemų ir artilerijos sviedinių tiekimo problemas, tačiau Ukraina nesugebės pergalės pasiekti, jeigu ir toliau Vakarų karinė parama bus tokia atsitiktinė ir priklausanti tik nuo krizinių sprendimų: šiek tiek anksčiau Čekijos prezidentas P. Pavel (nedalyvaujantis Vadovų Tarybos posėdžiuose) ėmėsi iniciatyvos spręsti artilerijos sviedinių krizę, dabar oro gynybos krizės sprendimo ėmėsi ieškoti Europos Parlamento narys Guy Verhofstadt.

Kuo užsiima Vadovų Taryba – lieka neaišku.

Aišku tik viena, kad ir Ukrainai, ir pačiai Europos Sąjungai reikia Europos Sąjungos Plano Ukrainos Pergalei Pasiekti (arba sutrumpintai – Ukrainos Pergalės Plano). Kaip rodo II Pasaulinio karo patirtis – toks Planas yra vienintelis kelias į Ukrainos pergalę ir Putino sutriuškinimą; ligšiolinio beplanio vakarietiško chaoso ir krizinių sprendimų tąsa yra kelias tik į Rusijos pergales.

Prieš porą mėnesių ėmiausi iniciatyvos rūpintis tuo, kad ES pradėtų rengti tokį Ukrainos Pergalės Planą ir jau pavyko įtikinti Europos Liaudies Partijos (kuriai priklausome) Kongresą patvirtinti specialią Rezoliuciją, kurioje didžiausią įtaką Europos Sąjungoje turinti Europos Liaudies Partija pareikalavo, kad Europos Sąjunga artimiausiu metu parengtų tokį Ukrainos Pergalės Planą. Prieš kelias dienas ir ELP frakcija Europos Parlamente patvirtino išsamesnį šiai temai skirtą savo pozicijos dokumentą. Būtų gerai, kad ir ES Vadovų Taryboje kas nors pagaliau suvoktų tokio Ukrainos Pergalės Plano svarbą.

Pergalės nėra pasiekiamos vien tik valstybių vadovų ir kitų lyderių žodiniais narsiais pareiškimais, kad kažkas turi suteikti Ukrainai didesnę paramą. Pergalės yra pasiekiamos tik pergalių darymo būdu. Pergalių darymui reikia Pergalės plano. Tai II-jo Pasaulinio karo svarbiausia pamoka šiandieniniam karui.

 

II dalis. Penkios pagrindinės ano karo pamokos

Svarbi II-ojo Pasulinio Karo pamoka šiandienai – kad norint pasiekti Ukrainos pergalę, reikia Vakaruose parengto ir įgyvendinamo Ukrainos Pergalės Plano.

Bet tai yra ne vienintelė pamoka, kurią šiandieniniai Vakarai turi nedelsiant išmokti iš ano karo. Apie kai kurias iš tokių pamokų esu jau rašęs, bet dabar nutariau į vieną tekstą suglausti visų tokių pamokų sąvadą.

Tiesą sakant, niekaip negaliu nustoti stebėtis iš kur tuo metu buvo tiek daug stiprios intelektualios lyderystės, gebėjimo priimti neatidėliotinus strateginius sprendimus bei juos efektyviai įgyvendinti, ir kur visa tai yra dabar pradingę.

Todėl ir belieka viltis, kad II-ojo Pasaulinio karo pamokos kaip nors užpildys tą lyderystės ir strategiškumo deficitą, kuris yra tapęs pagrindiniu šių dienų Vakarų politikos bruožu.

Štai tos pamokos:

 

1 pamoka: 1938-ieji: Miuncheno „Taikos“ sutartis su Hitleriu – vartai į visuotinį karą.

Šiandien, kai iš visų pusių girdisi raginimai, kad vardan taikos reikia susodinti už taikos derybų stalo Zelenskį ir Putiną, ir kad tokiai visuotinai pageidaujamai taikai Ukraina turi paaukoti „tik“ okupuotas Krymo ir Donbaso teritorijas (tariamai todėl, kad ten gyvena rusakalbiai), yra verta dar kartą prisiminti istorines 1938-ųjų metų Miuncheno „Taikos Konferencijos“ (toks buvo jos oficialus pavadinimas) pamokas.

„Miuncheno suokalbyje“ 1938 m. rugsėjo 30 d. Adolfas Hitleris (kartu su Benito Mussolini) įsipareigojo iš Čekoslovakijos atimti taip pat tik vokiečių apgyvendintą Sudetų kraštą ir garantavo naujų Čekoslovakijos sienų (be Sudetų) saugumą, o Vakarai (Neville Chamberlain ir Édouard Daladier) vardan „taikos“ ne tik palaimino tokius Hitlerio veiksmus, bet ir įsipareigojo įtikinti Čekoslovakijos vadovybę nesipriešinti tokio „didžiųjų“ susitarimo įgyvendinimui. Čekoslovakijos vadovybei neliko nieko kito, kaip tik sutikti su tokiu susitarimu ir su visų susitarimo dalyvių saugumo garantijomis naujoms jos sienoms. Kaip žinome, jau 1939 metų kovo mėnesį Hitleris okupavo visą Čekoslovakijos teritoriją, kartu perimdamas visus Čekoslovakijos karinius resursus ir galingą Čekoslovakijos karinę pramonę. Jau 1939 metų rugsėjo mėnesį čekiški tankai su vokiečių kariuomenės tankistais riedėjo Varšuvos, o 1940 metų gegužę ir Paryžiaus gatvėmis.

Pamokos esmė paprasta: tartis su agresoriumi dėl to, kad jis savo karo agresiją turi kaip nors apriboti, yra ne tik beviltiškas reikalas, bet ir moraliai labai „slidus“ reikalas, nes taip agresorius sukuria vaizdą, kad jo veiksmai yra palaiminti ir „didžiųjų“ demokratų Vakaruose. Kaip „taikos“ derybos su Hitleriu, taip ir „taikos“ derybos su Putinu baigsis tuo pačiu: bus atverti vartai Putinui užimti visą Ukrainą, o kartu ir perimti galingą Ukrainos pramonės potencialą. Po metų ar dvejų Charkive pagaminti tankai rusų tankistų valdomi riedėtų tomis pačiomis Varšuvos gatvėmis.

 

2 pamoka: 1940-ujų pabaigoje Roosevelt ir Churchill pradeda kurti ne „pro-britišką“ koaliciją, o „anti-Hitlerinę“ koaliciją

1940 metų pabaigoje W.Churchill pradeda intensyviai bendrauti su trečiai kadencijai perrinktu F.D. Roosevelt. Taip padedami pamatai antihitlerinės koalicijos formavimui, nors JAV dar nedalyvauja kare. 1941 m. rugpjūčio 14 d. JAV karinio jūrų laivyno bazėje „Argentina“, kuri buvo įkurta Placentia įlankoje Kanados Šiaurės Atlanto pakrantėje, W. Churchill ir F. D. Roosevelt pirmą kartą susitiko akis į akį nuo tada, kai prasidėjo II Pasaulinis karas. Ten gimė Atlanto Chartija – pamatinis antihitlerinės koalicijos karo plano ir būsimojo pokario tvarką nustatantis strateginis dokumentas.

Norint, kad Vakarai ir šiandien turėtų kokią nors labiau konsoliduotą savo veikimo šiame kare strategiją, pirmiausia reikia pasiekti, kad dabar Vakaruose egzistuojanti, nors savo tikslų ir nepajėgianti aiškiai apibrėžti „proukrainietiška“ koalicija išdrįstų tapti „antiputiniška“ koalicija. Kaip labai protingai rašo šią mintį suformulavęs Rusijos opozicijos analitikas Vladislavas Inozemcevas – Antrajame Pasauliniame kare pergalė prieš Adolfą Hitlerį buvo pasiekta dėl to, kad prieš nacius kovojo ne kokia nors „pro-britaniška“ koalicija, bet aiškiai savo tikslus apsibrėžusi antihitlerinė koalicija, kuri 1943 metais paskelbė, kad sieks besąlygiško Hitlerio sutriuškinimo. Taip ir dabar demokratiniam Vakarų pasauliui pagaliau reikia išdrįsti jungtis į „antiputinišką“ koaliciją ir siekti besąlygiško V.Putino režimo sutriuškinimo, bent jau Ukrainoje. Tokios „antiputiniškos koalicijos“ sukūrimas yra būtina sąlyga tam, kad Vakarai pagaliau išdrįstų ir pajėgtų siekti besąlygiškos Ukrainos pergalės ir į ją kiekvienais metais investuotų ne mažiau 100 mlrd. eurų, be ko pergalė niekaip nebus pasiekta.

 

3 pamoka: 1941 metų vasarą F.D. Roosevelt pavedimu pulkininkas A. Wedemeyer parengia tikslų ir išsamų antihitlerinės koalicijos Pergalės Planą.

Kodėl šiandien reikia tokio pat pobūdžio Ukrainos Pergalės Plano, surašyta I-oje dalyje.

 

4 pamoka: 1943-iųjų sausis – F.D.Roosevelt ir W. Churchill paskelbia Kasablankos Deklaraciją dėl karo tikslo: „besąlyginė Hitlerio kapituliacija“.

1943 metų sausį Kasablankos konferencijos metu F. D. Roosvelt ir W. Churchill, pasikvietę į talką nenugalėtos Prancūzijos lyderį, generolą Charles de Gaulle (nedalyvaujant Josifui Stalinui), patvirtino deklaraciją, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė savo dalyvavimo kare prieš Hitlerį tikslą. Įvardytas tikslas nepaliko jokios dviprasmybės: Aljanso nariai sieks besąlygiškos Hitlerio kapituliacijos; jokių separatinių derybų su Hitleriu nebus; nebus ir jokių derybų su Hitleriu „dėl taikos ir ugnies nutraukimo“, karo tikslas ir pergalės apibrėžimas yra tik besąlygiška Hitlerio kapituliacija. Sąjungininkai iki pat karo pabaigos vieningai laikėsi tokios pozicijos. Kodėl jie to siekė, labai aiškiai dar Kasablankoje viešai paaiškino pats F. D. Roosevelt: vienintelis būdas, kaip galima užtikrinti, kad po karo įsivyrautų ilgalaikė tvari taika, tai įgyvendinti „besąlygiškos kapituliacijos“ politiką, tuo tarpu derybos dėl ugnies nutraukimo tik laikinai sustabdytų kovos veiksmus (bet negarantuotų ilgalaikės taikos po karo). Besąlygiškos kapituliacijos sąlyga paskatintų tiek Vokietijos kariškius, tiek ir platesnę Vokietijos visuomenę toliau neberemti karo. Jeigu Aljanso nariams pavyktų susilpninti paramos Hitleriui pačioje Vokietijoje pamatus, taip susilpninat ir pačios kariuomenės motyvaciją bei kovinę dvasią, tai būtų tik laiko klausimas, kada Hitleris būtų galutinai sutriuškintas. Prezidentas F.D.Roosevelt Kasablankoje pabrėžė, kad Vakarų tikslas siekti besąlygiškos Hitlerio kapituliacijos visiškai nereiškia, kad yra siekiama Vokietijos visuomenės sutriuškinimo, nes yra siekiama tik sutriuškinti Vokietijoje vyraujančią nacistinę filosofiją, mąstymą, kuris remiasi kitų tautų užkariavimo ir pavergimo idėjomis. Istorija parodė, kad F.D.Roosvelt ir W.Churchill suformuluoti aiškūs karo tikslai – tik besąlygiška Hitlerio kapituliacija – visiškai pasiteisino. Tai leido po karo gimti naujai Vokietijai, atsisveikinusiai su nacizmo filosofija, kuri buvo sutriuškinta kare. Taip vakarinėje Europos žemyno dalyje buvo įtvirtinta ilgalaikė taika. Vokietija, ilgą laiką buvusi didžiausia grėsme Europos saugumui, po pasiektos besąlygiškos kapituliacijos atgimė kaip stabili demokratija, tapusi Vakarų Europos taikaus vienijimosi lokomotyvu.

Šiandien svarbiausia priežastis, kodėl dalis Vakarų lyderių nedrįsta Ukrainai skirti didesnės karinės paramos yra ta, kad šie lyderiai bijo Rusijos kariuomenės sutriuškinimo ir Putino režimo griūties, nes baiminasi, kad po to Rusijoje susiklostys tik dar blogesnė padėtis: į valdžią ateis dar kruvinesni diktatoriai, ar prasidės kruvina Rusijos griūtis ir regionų tarpusavio kovos, kai nebebus aišku, kas toliau valdys Rusijos branduolinį ginklą.

II-ojo Pasulinio karo pamoka yra aiški – nereikia bijoti sutriuškinti agresorių. Kaip po Hitlerio atsivėrė galimybės atgimti demokratinei Vokietijai, taip ir po Putino sutriuškinimo atsivers galimybės pozityvioms permainoms Rusijoje. O tai ir yra svarbiausia sąlyga tvariai taikai Europos žemyne. Tam visų pirma reikia Ukrainos pergalės ir Ukrainos Pergalės Plano.

 

5 pamoka. 1944-ieji: Vakarų (nugalėtojų) planas pokarinei sutriuškintai Vokietijai (be Hitlerio): nuo Morgenthau Plano iki Maršalo Plano

Dar 1944 metais sąjungininkams svarstant, kaip turėtų būti elgiamasi su pralaimėjusios Vokietijos ekonomika, buvo patvirtintas JAV iždo sekretoriaus Henry Morgenthau parengtas planas, įgavęs „Morgenthau plano“ pavadinimą, kuriame buvo numatyta, kad Vokietijos sunkioji pramonė turėtų būti sunaikinta, o pati Vokietija padalinta į kelias nepriklausomas valstybes. Toks planas rėmėsi paties Morgenthau ir jo bendraminčių pagrindine nuostata, kad tik tokiu būdu būtų galima išvengti, jog po karo ekonomiškai atsigavusi Vokietija po dešimties metų nepradėtų 3-iojo Pasaulinio karo. Viename iš „Morgenthau planą“ patvirtinusių memorandumų buvo rašoma, kad Vokietijos Ruro ir Saaro regionuose (pagrindiniuose industriniuose regionuose) turės būti sunaikinta karinė pramonė, o pati Vokietija ilgainiui turės būti paversta į žemės ūkio ir kaimišką, pastoralinę savo pobūdžiu valstybę („country primarily agricultural and pastoral in its character“).

Tačiau po karo amerikiečiai labai greitai suprato, kad toks planas yra visiškai klaidingas, nes jis pasmerktų vokiečius ilgam skurdui ir nepritekliams, o tai sudarytų galimybes rinkimus laimėti įvairiems radikalams, įskaitant komunistus, kuriuos rėmė Stalinas. Tokiu būdu jau 1946 metais Jungtinės Valstijos ir prezidentas Harry S.Truman pradėjo suvokti, kad pagrindinis JAV tikslas pokario Europoje yra apginti demokratijas nuo Stalino pasikėsinimų į jas, todėl skubiai atsisakė Morgenthau doktrinos įgyvendinimo ir bet kokių užuominų apie Vokietijos ekonomikos sunaikinimą ar jos teritorinį padalijimą. JAV Valstybės sekretorius Jamesas F.Byrnes 1946 metų rugsėjo 6 d. Štutgarte pasakė garsiąją kalbą, pačių vokiečių pavadintą „vilties kalba“, kurioje iš esmės „palaidojo“ Morgenthau planą ir nubrėžė savarankiškos, demokratinės ir ekonomiškai stiprios Vokietijos perspektyvą. 1947 metais JAV paskelbė Trumano doktriną ir Maršalo planą, kurio įgyvendinimas ir buvo skirtas pokarinės Europos (taip pat ir Vokietijos) ekonominiam atstatymui, o už viso to stovėjo aiškus geopolitinis tikslas – apginti Europos demokratijas nuo pokario sunkumais nusivylusių rinkėjų radikalizmo ir nuo Stalino komunistinės ekspansijos.

Ši II Pasaulinio karo pamoka mums šiandien sako – jeigu norime didesnio saugumo sau, rūpinkimės demokratija Rusijoje. O tam reikia, kad kada nors po Ukrainos pergalės ir Putino sutriuškinimo atgimusi demokratinė Rusija turėtų galimybes vystytis ekonomiškai ir tapti stipria ekonomika. Todėl šiandien, kai svarstome, kaip Vakarams reikės tvarkytis su karą pralaimėjusia Rusija, reikia svarstyti ne „Morgenthau planus“ tokiai Rusijai, o kažką panašaus į Maršalo planą, skirtą demokratinei Rusijai. Nes tik tai padės stabilizuoti po pralaimėto karo atgimusią Rusijos demokratiją, jeigu toks atgimimas įvyks. Apie tai kartu su Vakarų ir Rusijos opozicijos ekspertais esame rašę specialiai tam skirtame tekste „The EU’s Relations With a Future Democratic Russia: A Strategy“ .

 

******

Tokios yra II-ojo Pasaulinio karo pamokos dabartinei Europos Sąjungai.

Jeigu visas šias pamokas sudedi į vieną krepšį, supranti, kad Europos Sąjungai šiuo metu reikia sutarti ne tik dėl Ukrainos Pergalės Plano, bet ir dėl platesnės bei ilgesnio laikotarpio strategijos, skirtos Europos žemyno Rytų erdvės pertvarkai. Kitaip sakant, reikia ne tik Ukrainos Pergalės Plano, bet ir Rusijos bei Baltarusijos transformacijos strategijos, tampriai susietos su Ukrainos pergale. Galime sakyti, kad Europos Sajungai reikia Europos žemyno Rytų erdvės pertvarkos Grand strategijos.

2022 metų pabaigoje J.Borrell, kalbėdamas Europos Parlamente pripažino, kad iki karo prieš Ukrainą pradžios Europos Sąjunga neturėjo Rusijos strategijos, nes ES buvo labai stipriai priklausoma nuo Rusijos dujų; tuo pačiu ES neturėjo ir Ukrainos strategijos, nes ES strategija Ukrainos atžvilgiu buvo subordinuota ES strategijai Rusijos atžvilgiu.

J.Borrell tikėjo, kad nebelikus ES priklausomybės nuo Rusijos dujų gali gimti ir nauja ES strategija Rusijos atžvilgiu.

Mano įsitikinimu, tokia ES strategija Rusijos atžvilgiu nuo šiol turi būti subordinuota ES strategijai Ukrainos atžvilgiu.

O ES strategija Ukrainos atžvilgiu turi būti visų pirma koncentruota į Ukrainos pergalę ir Rusijos sutriuškinimą, bet taip pat ji turi apimti ir Ukrainos tapimą ES ir NATO nare, nes tik tai sukurs ilgalaikę Ukrainos sėkmę, o tai bus įkvepiantis pavyzdys eiliniams rusams. V. Putinas karą prieš Ukrainą pradėjo tik todėl, kad išsigando, jog ji gali tapti tokiu sėkmės pavyzdžiu.

Vakarų strategija Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu turi siekti tiek Ukrainos pergalės, tiek ir tokios pergalės tapimo postūmiu pozityvioms permainoms Rusijoje. Tai yra vienintelis kelias ne tik į Ukrainos saugumą, bet ir į ilgalaikę taiką bei saugumą visoje Europoje.

Laikas pradėti įgyvendinti tokią tvarios taikos Europos kontinente Grand strategiją.

 

2024.03.04

Andrius Kubilius. Kai nuo protestų apsisuka galvos

Lenkijos ūkininkai nutarė blokuoti ir Lietuvos sienas.

Kaip žinia, Lenkijos nei vienokia, nei kitokia valdžia jų nestabdo, jiems ilgą laiką blokuojant Ukrainos sienas, kas nei moraliai, nei politiškai yra visiškai nepriimtina. Net humanitarinė parama iš Lietuvos negali pasiekti Ukrainos, nes lenkų ūkininkai kovoja savo tariamai „teisingas“ kovas.

Lenkijos valdžios nuolaidžiavimo lenkų blokadoms Ukrainos pasienyje pasekmės visiškai atitinka lietuvišką patarlę: leisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips, – dabar nutarė blokuoti ir Lietuvos sieną. Nes blokuoti tik Ukrainos pasienį jau darosi nebeįdomu.

Lenkų ūkininkai sukūrė ir sėkmingai išplatino tarptautinėje erdvėje mitą, kad jie vis dar labai smarkiai kenčia nuo Ukrainos grūdų antplūdžio. Ir todėl protestuoja. Tai buvo dalinė tiesa iki 2023 birželio mėn., bet po to, kai ES Komisija ir Ukraina ėmėsi specialių priemonių tam, kad kaimyninių su Ukraina šalių rinkos būtų apsaugotos, tai yra tikras melas. Nuo to laiko jokie pertekliniai Ukrainos grūdai nei į Lenkijos, nei į kitų kaimynių rinkas nepatenka. Tai matosi iš ES sukauptais statistikos duomenimis paremto grafiko (žr. 1 pav.), rodančio, kiek grūdų nuo pat 2021 metų pabaigos patenka į Lenkijos, Vengrijos, Slovakijos, Rumunijos ir Bulgarijos rinkas. Matome, kad po piko 2022 lapkričio mėn, kai į šias rinkas patekdavo beveik 1 mln. tonų, dabar patenka tik apie 15 tūkst. tonų (60 kartų mažiau), ir tai visiškai sutampa su prieškariniu Ukrainos grūdų eksporto į šias rinkas skaičiais.

Galima būtų suprasti, jog ūkininkai gali būti nepatenkinti tuo, kad kviečių grūdų kainos pasaulinėse rinkose nuosekliai mažėja nuo to piko, kai jos buvo išaugę bent 3 kartus nuo 300 USD už santykinį svorio vienetą (prieš karą) iki 1200 USD pirmaisiais mėnesiais po karo pradžios. Dabar jos yra nukritę iki 570 USD ir toliau mažėja, bet yra vis dar didesnės nei buvo prieš karą (žr. 2 pav). Tokias pasaulines kainų tendencijas lemia ne Ukraina, o geri šių metų derliai Argentinoje bei prognozuojami geri derliai Jungtinėse Valstijose ar Kanadoje. Kainų mažėjimas gali sukelti įvairių baimių Lenkijos ūkininkams, bet dėl to protestuoti ant Ukrainos ar Lietuvos sienos yra nei moralu, nei protinga. Lygiai taip pat, kaip ir dėl Briuselyje patvirtintų “Green Deal” sukeliamų pasekmių protestuoti ant Ukrainos ar Lietuvos sienų gali tik tie, kuriems nuo protestų yra apsisukusi galva.

Tokių protestų pasekmės Lenkijos žemdirbiams gali būti labai paprastos: nenustebsiu, jeigu Lietuvoje prasidės vieša visuomenės akcija „pirk prekę ukrainietišką, ir nepirk lenkiškos“.

Ukrainiečių lašinukai ir horilka (nealkoholinė) yra puikios kokybės.

**********

Pav. 1. Javų importas iš Ukrainos į kaimynines (ES ) valstybes nares. Šaltinis: Europos Komisija, Statistics on Ukrainian grains and oilseeds exports

 

Pav. 2. Kviečių kainos pasaulinėse rinkose dinamika (2015-2024, JAV doleriai už bušelį). Šaltinis: tradingeconomics.com

2024.02.21

ELP grupės siūlymas: „Europos Sąjungos planas Ukrainos pergalei”

Europos liaudies partija visada buvo ir bus pagrindinė Europos politinė jėga, palaikanti Ukrainos žmones. Mes ir toliau pirmaujame ES iniciatyvomis, kuriomis siekiama remti Ukrainą teikiant karinę, humanitarinę ir finansinę pagalbą, padėti Ukrainai atkurti šalį ir pasirengti integracijai į ES ir NATO.

Šiuo metu didžiausias ES ir Vakarų pasaulio rūpestis ir iššūkis – užtikrinti ilgalaikę karinę paramą, kurios pakaktų Ukrainai pasiekti pergalę ir nugalėti Rusiją. Nepaisant to, kad Vakarų ekonominė galia 25 kartus viršija Rusijos ekonominę galią, pastaraisiais metais Vakarų suteikta karinė parama apsaugojo Ukrainą nuo pralaimėjimo, tačiau jos nepakako karui laimėti.

Būtina skubiai peržiūrėti Vakarų karinės paramos Ukrainai sistemą, kuri iki šiol buvo grindžiama savanoriškais atskirų šalių sprendimais dėl karinės paramos. Mūsų sistema turi būti pakeista į sistemą, pagrįstą kolektyviniais sprendimais ir įsipareigojimais, kad būtų suteikta būtina parama Ukrainai, kad ji galėtų nugalėti ir laimėti karą. Ši sistema taip pat turėtų apimti kolektyvinį sprendimą dėl ES karinės pramonės stiprinimo, kad artimiausiu metu būtų gaminama tai, ko reikia Ukrainos gynybai ir pergalei.

Siekdama spręsti šiuos klausimus, ELP frakcija siūlo ES institucijoms skubiai parengti „ES planą Ukrainos pergalei”. Šis planas būtų pagrindas bendriems ES sprendimams priimti ir skubiems veiksmams, susijusiems su karine pagalba Ukrainai, būtina jos pergalei, įgyvendinti. Šiame projekte pateikiama pagrindinė informacija ir argumentai dėl tokio plano rengimo.

Skaityti „Europos Sąjungos planą Ukrainos pergalei” (pdf)

2024.02.14

A.Kubilius. Kaip sustabdyti V.Orbano veto siautėjimą ir Europos Sąjungos „orbanizaciją“?

Pastaruosius keletą metų Viktoras Orbanas yra pavertęs Vengriją didžiausiu galvos skausmu visai Europos Sąjungai.

Nepaisant to, kad per porą paskutinių ES Tarybos posėdžių  jis palaipsniui atsisakė savo taktikos vetuoti visus su Ukraina susijusius ES sprendimus, vis tik per pastaruosius keletą  metų V. Orbanas pastoviai  kėlė nuolatinę grėsmę Europos Sąjungai būti „orbanizuotai“. ES „orbanizacija“ – tai  ES gebėjimų priimti sprendimus degradacija, kai ES valstybė narė, piktnaudžiaudama veto teise, siekia šantažuoti visą ES ir neleidžia priimti svarbių sprendimų

Europos Sąjunga ieško  geriausio būdo, kaip sustabdyti tokios naujos „šantažo kultūros“ plitimą, tačiau vis dar neturi sisteminio požiūrio į tokį iššūkį.

Tenka konstatuoti, kad Europos Sąjungai tikrai atėjo laikas ieškoti tinkamo atsakymo į „orbanizacijos“ iššūkį, kol tai dar  netapo mirties nuosprendžiu pačiai Europos Sąjungai.

Kad galėtume ieškoti būdų kaip stabdyti šantažo kultūros plėtrą, pirmiausia turime pažvelgti į praeitį, kad suprastume, kaip ir kada pradėjo reikštis „orbanizacijos“ reiškinys.

Reikia prisiminti, kad Europos Sąjunga visų pirma  buvo priversta ieškoti naujų būdų, kaip stabdyti V.Orbano ir Vengrijos veiksmus, pažeidžiančius ES sutartyse nustatytas bazines ES teisinės valstybės vertybes, nes tokie Vengrijos veiksmai gresia tuo, kad jie gali sutrikdyti esminių ES mechanizmų, įskaitant ES Bendrąją rinką, veiklą, nes šie ES mechanizmai veikia remdamiesi vienodu teisinės valstybės principų taikymu visoje ES teritorijoje.

Siekdama priversti Vengriją sugrįžti prie besąlygiško teisinės valstybės principų taikymo pačioje Vengrijoje, ES prieš keletą metų  teisėtai sustabdė („užšaldė“) Vengrijai priklausančių ES pandeminių Recovery fondo lėšų (apie 30 mlrd. eurų) išmokėjimą. Praeitų metų gruodžio mėn., kai Vengrija buvo priversta ištaisyti kai kurias savo klaidas teisinės valstybės reikaluose, ES Komisija priėmė sprendimą „atšildyti“ 10 mlrd. eurų mokėjimų sumą Vengrijai.

Tačiau V. Orbanas, jau prieš keletą metų sulaukęs ES Komisijos „finansinių bausmių“, nutarė, kad jis  visų pirma taisys ne  Vengrijos įstatymus, bet imsis „veto šantažo“ prieš visą ES (ir tokiu būdu „išmušinės“ ES lėšų „atšildymą“), nes ES Sutartyje yra numatyta, kad ES Vadovų Taryboje (kurioje dalyvauja ir V.Orbanas) daugelis sprendimų turi būti priimti vienbalsiai.

Pagal vienbalsiškumo teisės apibrėžimą  Vengrija turi formalią veto teisę stabdyti svarbius ES sprendimus. Iki šiol Europos Sąjungoje yra susiklosčiusi tokia praktika, kad ES valstybei narei visiškai nereikia pagrįsti kokiais nors rimtais argumentais, kodėl valstybė nutarė pasinaudoti veto teise ir taip sustabdyti bendro ES sprendimo priėmimą, todėl V. Orbano nuolatinių ir reguliarių  pastangų dėka Sutartyje numatyta veto teisė tapo tiesiog naujos „šantažo kultūros“ svarbiu instrumentu. Ir tokia „šantažo kultūra“ sparčiai plinta per visą ES, ypač „naujojoje Europoje“. Tai daro ES pavojingai neveiksminga, ypač todėl, kad Orbano veto pastaruosius du metus, nuo pat  karo prieš Ukrainą pradžios, yra specifiškai nukreipta prieš ES pastangas paremti Ukrainą.

Todėl verta skirti žymiai daugiau dėmesio tam, kad būtų rasti efektyvūs ES teisiniai instrumentai, kaip Orbano šantažinis siautėjimas galėtų būti pagaliau sustabdytas.

Visų pirma reikia aiškiai įvardinti, kad V.Orbano veiksmai pažeidžia dvi skirtingas ES veiklos sritis: pirma, jie pažeidžia ES Sutartyje įtvirtintus ES šalių veiklos principus, kurie yra nustatyti jų „vidinei“ veiklai savo šalyse; antra, V.Orbano veiksmai  taip pat pažeidžia ir principus, nustatytus ES šalių „išorinei“ veiklai santykiuose su kitomis ES šalimis ir su visa ES bendrija.

Akivaizdu, kad Viktoras Orbanas ir jo valdžia priima sprendimus, kurie pačioje Vengrijoje, „namuose“, pažeidžia europietiškas demokratijos, teisės viršenybės, žmogaus teisių vertybes, kurios yra apibrėžtos ES Sutarties 2-jame straipsnyje.

Tačiau V.Orbanas savo veiksmais taip pat netinkamai elgiasi ir Vengrijos „išorėje“, ES tarptautinėje erdvėje, šantažuodamas visą ES savo atrastu metodu piktnaudžiauti ES sutartyse numatyta veto teise.

Tam, kad sustabdytume V.Orbano veiksmus, pažeidžiančius ES sutartis (tiek šalies „viduje“, tiek ir „išorėje“) turime naudoti specialius, specifinius ir skirtingus ES teisės instrumentus, skirtus ES Sutarčių nuostatų gynybai skirtingose srityse.

Galime diskutuoti ilgai apie tai, ką V.Orbanas netinkamo daro „namuose“ Vengrijoje ir kaip reikia priversti Orbaną grįžti prie Sutarties 2-ajame straipsnyje apibrėžtų vertybių įgyvendinimo. Tačiau šiuo metu Europos Sąjungoje esame labiausiai susirūpinę dėl V.Orbano naudojamo „veto šantažo“, o tai yra Vengrijos  „išorės“ veikla. Tačiau nuo tokio „išorės“ šantažo ir toliau bandome apsiginti ir apginti ES, remdamiesi tik ES Sutarties 7 straipsniu, ginančiu ES vertybes nuo netinkamo ES šalių nacionalinių vyriausybių elgesio „namuose“, kai yra pažeidžiamos ES Sutarties 2-jame straipsnyje apibrėžtos demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės vertybės.

Mūsų bandymai įrodyti, kad „veto šantažas“ (taikomas „išorėje“) pažeidžia ir Sutarties 2-ojo straipsnio vertybes (kurios yra „vidinės“), teisiškai nėra labai veiksmingi ir tikėtina, kad sunkiai gali sustabdyti „veto šantažą”.

Todėl yra verta ieškoti ir kitų būdų, kaip teisiškai būtų galima stabdyti tokią “veto šantažo kultūros” sklaidą Europos Sąjungoje.

Ieškant būdų, kaip ES gali efektyviai sustabdyti V.Orbano „veto šantažą“, verta prisiminti ir ES Sutarties 4 straipsnio 3 dalį: „Valstybės narės padeda Sąjungai įgyvendinti jos užduotis ir nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų.“ (“The Member States shall facilitate the achievement of the Union’s tasks and refrain from any measure which could jeopardize the attainment of the Union’s objectives”).

Kaip teigiama Europos Sąjungos Sutarties komentare, skirtame šiam Sutarties straipsniui[1]: „Nuoširdaus bendradarbiavimo principas yra dar viena svarbi Sąjungos teisės sąvoka. /…/ Šis principas gali būti laikomas Sąjungos teisinės tvarkos kertiniu akmeniu. /…/ Nuoširdaus bendradarbiavimo principas reikalauja ir bendradarbiavimo, ir pagarbos. /…/ Kaip bendrąją pareigą šalims, kylančią iš lojalumo principo, ESTT (ES Teisingumo Teismas) išvedė sąžiningumo principą, pagal kurį valstybei narei draudžiama piktnaudžiauti Sutartyje numatytomis šalies teisėmis”.

Mathias Herdegen, analizuodamas ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį, aiškina[2]: „Sąjungos požiūriu, Sutarties laikymasis įpareigoja valstybes nares lojaliai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. /…/ Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad „lojalumo Sąjungai“ principo pažeidimą galima įžvelgti „tuščios kėdės politikoje“ arba atsisakyme dalyvauti Europos Sąjungos Taryboje, kai tuo yra  siekiama tam tikrų vienos šalies  tikslų“.  Nepaisant to, kad M. Herdegen nieko nekomentuoja apie piktnaudžiavimą veto teise, „tuščios kėdės politika“ turėjo tą patį tikslą kaip ir šiandieninė „piktnaudžiavimo veto teise“ politika: ji buvo ir yra naudojama „siekiant tam tikrų vienos šalies  tikslų, pažeidžiant „lojalumo Europos Sąjungai” principą“.

Iš šio straipsnio formuluotės tenka daryti išvadą, jog ES šalių narių veto teisė, numatyta ES Sutartyje, nėra absoliuti teisė, nes naudotis veto teise tam ir taip, kad būtų trukdoma siekti Sąjungos tikslų, yra akivaizdus Sutarties pažeidimas. Tai reiškia, kad kuri nors ES šalis veto teise gali naudotis tik išimtinais atvejais, kai kyla grėsmė svarbiausiam šalies nacionaliniam interesui. Tokiems  atvejams turėtų būti sukurtas ir objektyvus mechanizmas, kuris vertintų veto argumentų pagrįstumą.

Šiandien yra visiškai akivaizdu, kad V.Orbano veiksmai, piktnaudžiaujant „veto šantažu“, visai Europos Sąjungai „trukdo siekti Sąjungos tikslų“ remti Ukrainą. Tokį tikslą – remti Ukrainą – Europos Sąjunga yra patvirtinusi aukščiausiu lygiu ir tai yra deklaravusi ne vieną kartą nuo pat karo pradžios. Tačiau V.Orbanas ir toliau nuosekliai tęsia savo šantažo taktikos įgyvendinimą, nuolat, be jokių rimtų argumentų siekdamas torpeduoti ES pastangas įgyvendinti pačios ES  tikslą ir užduotį remti Ukrainą. O tai – akivaizdus Sutarties pažeidimas, sukeliantis didelę grėsmę ne tik Ukrainai, bet ir visai Europos Sąjungai.

Europos Parlamentas 2024 m. sausio 18 d. rezoliucijoje „Padėtis Vengrijoje ir įšaldytos ES lėšos“[3] aiškiai pareiškė, kad 2023 m. gruodžio mėn. ES Tarybos posėdyje Vengrija, vetavusi sprendimą dėl esminės DFP peržiūros, įskaitant pagalbos Ukrainai paketą, elgėsi „visiškai nepaisydama ES strateginių interesų ir juos pažeidė“. Ir dar daugiau – Europos Parlamentas aiškiai pareiškė, kad tokiu būdu Vengrija pažeidė savo įsipareigojimus, kylančius iš ES  Sutarties: „/Europos Parlamentas/ mano, kad tokiais [Vengrijos] veiksmais yra pažeidžiamas Sutartyse įtvirtintas lojalaus bendradarbiavimo principas.“

Taigi galima teigti vienareikšmiškai: Sąjungos „orbanizacija“ akivaizdžiai pažeidžia pagrindinius lojalaus bendradarbiavimo ir lojalumo Sąjungai principus, kurie yra „pamatinis Sąjungos teisinės tvarkos akmuo“.

Šioje vietoje verta priminti ir  ES Sutarties 17 straipsnį, pagal kurį Komisija „užtikrina, kad Sutartys […] būtų taikomos. Ji prižiūri Europos Sąjungos teisės taikymą /…/“ (“Commission shall ensure the application of the treaties /…/. It shall oversee the application of the Union law /…/”).

Taigi Europos Komisija turi imtis veiksmų, kad Europos Sąjungos Sutarties 4 straipsnio 3 dalies nuostatų įgyvendinimas būtų apgintas ir apsaugotas nuo V.Orbano akivaizdaus piktnaudžiavimo veto teise. Sutartis numato, kad Komisija, būdama ES Sutarčių ir ES teisės normų sergėtoja, savo pareigą saugoti turi atlikti remdamasi Europos Teisingumo Teismo sprendimais. Pats laikas Komisijai imtis iniciatyvos ir atlikti savo pareigą.

Sutarties dėl  Europos Sąjungos Veikimo (SESV) 258 straipsnyje labai aiškiai nurodyta:

„Jei Komisija mano, kad kuri nors valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal Sutartis, ji šiuo reikalu pareiškia pagrįstą nuomonę, pirma suteikusi atitinkamai valstybei narei galimybę išdėstyti savo pastabas.

Jei atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką neatsižvelgia į tą nuomonę, Komisija gali perduoti šį reikalą svarstyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui“.

Jei Komisija dėl kokių nors priežasčių delsia imtis veiksmų, derėtų prisiminti, kad SESV 259 straipsnyje nustatyta:

„Valstybė narė, kuri mano, kad kita valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal Sutartis, gali šiuo reikalu kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.“

Todėl į Teisingumo Teismą gali kreiptis valstybė , pavyzdžiui, Lietuva, dėl Vengrijos „veto šantažo“ ir Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalies vykdymo.

V.Orbano šantažas turi būti sustabdytas. Ir tai galima padaryti. Galime padaryti mes patys. Neužtenka  vien tik skųstis, kokia bloga ir silpna yra Europos Sąjunga. Mes esame Europos Sąjunga! Padėkime patys sau.

Geriausias būdas atsikratyti „veto šantažo kultūros“, žinoma, yra visiškai atsisakyti veto teisės priimant sprendimus ir pereiti prie kvalifikuotos daugumos principo. Būtent to ES piliečiai reikalavo konferencijos dėl ES ateities rezultatuose. Tačiau kol tai bus pasiekta, turime įrodyti, kad ES gali apsiginti nuo bet kokio šantažo. Už pagrindinių ES principų – lojalaus bendradarbiavimo ir lojalumo Sąjungai – pažeidimą turėtų būti baudžiama taip pat griežtai, kaip Sąjunga baudžia šalis nares už pagrindinių ES vertybių – demokratijos, žmogaus teisių ir teisinės valstybės – pažeidimą.

[1] The Treaty on European Union (TEU), H.-J.Blanke and St. Mangiameli (Ed’s.),  Springer-Verlag, Berlin, 2013, https://doi.org/10.1007/978-3-642-31706-4, p.232-234.

[2] Mathias Herdegen, “Europarecht” (Beck C.H., 2019)

[3] https://www.europarl.europa.eu/doceo/document/TA-9-2024-0053_LT.html 

2024.01.15

Andrius Kubilius. Kodėl Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra reikalinga Europos Sąjungai?

Europos Sąjungos Vadovų Tarybos gruodžio mėn. sprendimas pradėti narystės derybas dėl Ukrainos ir Moldovos narystės Europos Sąjungoje yra ypatingos istorinės reikšmės. Ir tai nėra vien tik  tušti žodžiai apie šio sprendimo reikšmę. Nes  Ukrainos tapimas Europos Sąjungos nare iš esmės keičia ilgalaikę Europos kontinento  vystymosi perspektyvą. Ir šiandien yra ypatingai svarbu suprasti pačiai Europos Sąjungai, jos šalims narėms ir jos piliečiams, kad  Ukrainos tapimas Europos Sąjungos  nare yra ne kokia nors Europos Sąjungos labdara Ukrainai, sunkiai kovojančiai už savo laisvę, bet tai yra tikslas, kuris yra svarbus ne tik to nuo Maidano revoliucijos laikų siekiančiai Ukrainai, bet nemažiau yra svarbus ir pačiai Europos Sąjungai.

Kodėl Europos Sąjungai yra svarbu tai suprasti? Nes Europos Sąjungos plėtros procesas didele dalimi priklauso nuo pačios Europos Sąjungos politinės valios – 1990-ųjų pabaigoje ES derybos su Centrinės Europos ir Baltijos šalimis truko 3-4 metus ir buvo rezultatyvius, tuo tarpu beveik prieš 20 metų prasidėjęs Vakarų Balkanų integracijos procesas niekaip nepajuda iš vietos. Nes  ES paskelbė, kad ji „pavargo nuo plėtros“ ir nebeturi „alkio plėtrai“.

Ukrainos integracijos procesas gali ir privalo sugrąžinti Europos Sąjungai „plėtros alkį“ ir supratimą, kad tokia plėtra yra taip pat reikalinga ir Europos Sąjungai, ne tik pačiai Ukrainai. Ukrainos „alkis“ narystei ES yra pagrindinis veiksnys, ledlaužis, kuris verčia ES keisti savo požiūrį į visą plėtros procesą: ne tik į Rytų partnerystės, bet ir į Vakarų Balkanų regioną.Europos Sąjungai  tokios plėtros strateginę reikšmę turėtų padėti suprasti prieš du metus pradėtas Rusijos karas prieš Ukrainą. Kodėl? Todėl, kad ilgalaikę taiką Europos kontinente galima pasiekti tik tada jeigu ES pastangomis bus išpildytos  dvi esminės sąlygos: a) jeigu Vakarai turės pakankamai politinės valios suteikti  pakankamą  karinę  paramą Ukrainai ir taip  bus sukurtos sąlygos Ukrainai pasiekti pergalę prieš Rusiją; ir b) jeigu Europos Sąjunga turės pakankamai politinės valios padaryti viską, kad Ukraina ir kitos Rytų partnerystės bei Vakarų Balkaų šalys taptų ES narėmis iki 2030 metų.

Kodėl tai yra svarbu?

Yra trys pagrindinės priežastys, kodėl Europos Sąjunga Ukrainos tapimą savo nare iki 2030 metų turėtų matyti kaip savo svarbiausią strateginį tikslą. Štai tos priežastys:

1. ES narystė yra vienintelis kelias kaip gali būti sukurta Ukrainos ekonominė sėkmė, o tai yra reikalinga ne tik Ukrainai, bet ir Europos Sąjungai 

Centrinės Europos ir Baltijos šalių paskutinių dviejų dešimtmečių sėkmingo ekonominio vystymosi istorija, joms būnant ES narėmis, yra akivaizdus įrodymas, kad postsovietinėje erdvėje šalių ekonominė sėkmė gali būti sukurta tik tuo atveju, jeigu tokia šalis turi galimybių tapti ES nare ir tuo pačiu metu turtingos ES Bendrosios rinkos dalimi. Mano šalis Lietuva derybas dėl narystės Europos Sąjungoje pradėjo 1999 metais. Jos truko tik 3 metus iki 2002 metų, o ES nare Lietuva  tapo 2004 metais. 1999 metais Lietuvos BVP/ capita pagal PPP siekė tik 36% ES šalių vidurkio. Po to kai Lietuva tapo ES nare, jos ekonominis vystymasis buvo toks spartus, kad šiuo metu tas pats Lietuvos ekonominio išsivystymo rodiklis siekia jau 90% ES vidurkio ir Lietuva yra aplenkusi ne tik daugelį Centrinės Europos valstybių, bet pradeda lenkti ir ES senbuves Vakarų Europoje.

Ukrainos ekonominis išsivystymas šiuo metu siekia tik tą lygį, kurį Lietuva buvo pasiekusi tolimais 1999 metais: Ukrainos BVP/capita pagal PPP šiuo metu siekia tik 36% ES vidurkio. Dėl įvairių geopolitinių priežasčių, didele dalimi nepriklaususių nuo pačios Ukrainos, ši šalis neturėjo galimybių jungtis į Europos Sąjunga, tuo metu kai šiuo keliu sėkmingai žengė Centrinės Europos ir Baltijos valstybės. Tai lėmė tą milžinišką Ukrainos ekonominį atsilikimą nuo Centrinės Europos, kurį stebime šiandien. Tačiau yra būtina atsiminti, kad 1990-ųjų Ukraina savo ekonominiu išsivystymu buvo lygi kaimyninei Lenkijai, nes Ukraina turėjo ir tebeturi stipriai išvystytą industrinę bazę, gausą aukštai kvalifikuotos darbo jėgos ir yra ypatingai turtinga natūraliais resursais. Visa tai yra akivaizdus įrodymas, kad Ukraina tapusi ES nare, o kartu ir įsiliedama į ES Bendrąją rinką, labai spračiai pakartotų Lietuvos (ir kitų Centrinės Europos šalių) sėkmingo ekonominio vystymosi kelią. Tai reiškia, kad per artimiausius 20 metų Ukraina, tapųsi ES nare, praktiškai pasivytų ES ekonominio išsivystymo lygį. O tai yra tai, ko ukrainiečiai yra tikrai nusipelnę. Taip pat tai reiškia ir tai, kad ES verslas, kuris investuotų į tampančios ES nare Ukrainos ekonomiką, per  20 metų būtų uždirbęs didžiulius pelnus ir kelis kartus padidinęs savo investicijų vertę. Ekonomiškai turtinga Ukraina padidintų ir pačios ES ekonominę galią. Ir be abejo, ekonomiškai sėkminga Ukraina, būdama ES nare, išplėstų europinės sėkmės ir stabilumo erdvę toli į Rytus. O tai  taip pat būtų akivaizdi strateginė nauda Europos Sąjungai.

2. Ukrainos narystė Europos Sąjungoje – saugumo pilkųjų zonų Europos kontinente naikinimas 

Nuo 2022 vasario 24 dienos visas Europos kontinentas, tuo pačiu ir Europos Sąjunga, gyvena milžiniškos geopolitinės krizės sąlygomis: Rusijos karo prieš Ukrainą sąlygomis. Viena iš priežasčių, kodėl  Putinas nusprendė pradėti karą prieš Ukrainą buvo tai, kad Vakarai ilgus dešimtmečius buvo Ukrainą palikę “pilkojoje saugumo erdvėje” be jokių aiškių tapimo ES ar NATO nare perspektyvų. Tai sukūrė Putinui pagundą patikėti klaidinga nuostata, kad Vakarai negins Ukrainos, palikdami ją Rusijos „interesų zonoje“.

Šiandien  yra akivaizdu, kad taika ir saugumas Europos kontinente gali būti realizuotas tik tada, kai Rusija nustos būti neoimperinės  agresijos šaltiniu. Visiems yra gerai žinomas garsusis Z. Brzezinski teiginys, kad Rusija,  kuri turės galimybę kontroliuoti Ukrainą, visada išliks imperija, ir tik Rusija, kuri praras tokią galimybę, turės galimybę tapti normalia europietiška valstybe. Taigi Ukrainos tapimas ES nare yra svarbus ir tuo, kad Europos kontinente nebeliks vienos iš pavojingiausių „pilkųjų saugumo zonų“. O tai ilgainiui ir Rusijai padės tapti normalia valstybe. Tokių  permainų Europos kontinente siekimas  turėtų būti pats svarbiausias Europos Sąjungos ilgalaikis strateginis tikslas. Todėl Ukrainos tapimas ES nare yra strategiškai svarbus Europos Sąjungai ir saugumo Europos kontinente požiūriu.

3. Ukrainos sėkmės istorija – permainų įkvėpimas plačiai postsovietinei Rytų erdvei 

Po 1990-ųjų postsovietinėje erdvėje, kuri nuo demokratinio Vakarų pasaulio ilgus dešimtmečius buvo atskirta „geležine uždanga“,   vyksta neišvengiamos istorinės permainos: demokratijos  ir europinės teisinės valstybės vertybės lėtai, bet neišvengiamai plinta iš vakarinių šios erdvės pakraščių  į rytines erdves, vis dar apimtas autoritarizmo  bei atsilikimo. Pradžioje Centrinė Europa ir Baltijos valstybės, dabar Ukraina ir Moldova bei Sakartvelo eina tuo pačiu keliu. Armėnija skuba sekti šiuo pavyzdžiu. Nes jis yra patrauklus ir užkrečiantis, kadangi tik taip sėkmė postsovietinėje erdvėje gali būti sukurta. O normali sėkminga valstybė yra tai, ko natūraliai nori dauguma joje gyvenančių piliečių.

Europos Sąjunga, padėdama Ukrainai tapti ES nare ir tuo pačiu  sėkminga šalimi, kartu sukurs ir patį galingiausią geopolitinį savo pozityvios įtakos instrumentą, nes Ukraina savo sėkmės pavyzdžiu įkvėps pozityvioms permainoms ir Rusijos bei Baltarusijos, Užkaukazės bei Centrinės Azijos gyventojus, kurie taip pat nori gyventi savo normaliose šalyse. Šis laikmetis yra ypatingai reikšmingas tuo, kad Europos  Sąjunga turi Europos kontinento skausmingoje istorijoje niekada nepatirtą  realių galimybių langą padėti Europos rytinei daliai  transformuotis ir įveikti savo atsilikimą. Tas Europos Sąjungos galimybių langas turi labai aiškų pavadinimą – „Ukrainos sėkmė“. O tokia Ukrainos sėkmė gali būti sukurta tik Europos Sąjungai realizuojant “Ukrainos tapimo ES nare” ambicingą planą. Nes Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra reikalinga ne tik Ukrainai, ji reikalinga pačiai Europos Sąjungai, ji reikalinga permainoms Rusijoje, Baltarusijoje, Užkaukazėje ir net Centrinėje Azijoje.

Jeigu Ukrainos narystė yra reikalinga pačiai Europos Sąjungai, tai kas tam gali sutrukdyti? 

Nors yra akivaizdu, kad Ukrainos narystė yra reikalinga ir pačiai Europos Sąjungai, tačiau pati Europos Sąjunga gali tapti ir didžiausia kliūtimi šiame jai pačiai  strategiškai ypač svarbiame kelyje. Didžiausia kliūtis – per artimiausių dienų kasdienybę nebematyti ilgalaikių strateginių tikslų. O kasdienybėje potencialiai daugiausiai kliūčių galinčiomis sukelti bus dvi problemos: a) pačios ES sukurtos derybų dėl plėtros taisyklės, kurios kiekviename derybų žingsnyje reikalauja vienbalsio visų ES narių pritarimo; ir b) ES senbuvių (ypač Centrinėje Europoje) baimė, kad Ukrainos ekonominė sėkmė gali sukurti daug konkurencinio skausmo seniems ir naujiems ES nariams. Europos Sąjungai teks išlaikyti savo pačios „išminties egzaminą“.

Todėl, kad ES plėtra taptų sėkmės istorija, ne tik Ukraina ir kitos kandidatės turės įgyvendinti reformas, bet ir pati ES turės išlaikyti „išminties egzaminą“.

Norėdami išlaikyti šį „išminties egzaminą“, ES pirmiausia turės peržiūrėti narystės derybų struktūrą ir sprendimų priėmimo procesą, kad sukurtų taisykles ir procedūras, kurios ne veiktų kaip spąstai, o atvirkščiai, palengvintų derybas. Iki šiol ES politinė valia plėtrai buvo per silpna, o biurokratiniai spąstai derybose – per sudėtingi. ES plėtros nebuvimas per pastaruosius dešimtmečius, kaip ir Rusijos agresija prieš Ukrainą – tiesioginė šių problemų pasekmė. Dabar yra laikas ES būti išmintingai.

Antra, Vidurio Europos baimė dėl ekonominės konkurencijos su sėkminga Ukrainos ekonomika yra visiškai tokia pati, kaip buvo 1990-aisiais, kai Vokietija ir Prancūzija bijojo būsimo konkuravimo su Lenkijos ekonomika ir žemės ūkiu. Tuo metu vokiečių ir prancūzų verslai įveikė savo baimę ir pradėjo investuoti į Lenkijos ekonomiką, iš kurios gavo milžinišką pelną. Tas pats atsitiks su tomis ES įmonėmis, kurios pradės investuoti į Ukrainą šiandien. Tai pirmiausiai galėtų būti Vidurio Europos verslai, kurie investuos į Ukrainą ir turės asmeninį interesą dėl sėkmingos Ukrainos integracijos į ES, nes tai sukurs prognozuojamą Europos verslo aplinką. Tačiau, jei Vidurio Europos verslai sutelks dėmesį tik į tai, kaip neleisti Ukrainos verslui patekti į ES bendrąją rinką, tuomet Vakarų Europos įmonės, investuos, „užims“ Ukrainos rinką ir uždirbs milžinišką pelną. Vidurio Europa tiesiog pralaimės konkurencijoje su Vakarų Europa. Atėjo laikas Vidurio Europos „išminčiai“.

Europos Sąjunga yra ant istorinių perspektyvų slenksčio . Šių perspektyvų vardas –  „plėtra“, jos realizuosis tik tuo atveju, jeigu pati Europos Sąjunga supras, kad plėtra yra visų pirma reikalinga pačiai Sąjungai, nes tik drąsi plėtra sukurs pačios ES sėkmę. O tam reikia, kad Europos Sąjunga išmoktų gyventi ne vien tik  „baimių“, bet ir „pergalių“ paradigmoje. Ukrainos narystė Europos Sąjungoje iki 2030 metų bus ir Ukrainos, ir Europos Sąjungos istorinė pergalė.

2023.12.03

Andrius Kubilius. Ukrainos ir Europos išdavystės vieta – būsimoji Vadovų Taryba?

Gruodžio 14-15 dienomis rinksis ES Vadovų Taryba. Dalyvaus ir Prezidentas Gitanas Nausėda. Bet tai nebus eilinė Taryba. Vadovų Tarybos sprendimas gruodžio viduryje bus lemiantis tolesnę Europos istorijos raidą.

Kodėl?

Todėl, kad jame turi būti priimtas sprendimas pritarti Europos Komisijos rekomendacijai pradėti formalias derybas su Ukraina (ir Moldova) dėl būsimos jų narystės Europos Sąjungoje.

Bet toks sprendimas gali būti ir nepriimtas.

Kodėl?

Todėl, kad kokia nors Vengrija grasinasi jį blokuoti. Nes Orbanas nemyli Ukrainos. Bet draugauja su Putinu. O kokia nors Austrija gali blokuoti Ukrainą, jeigu nebus pozityvaus sprendimo dėl Bosnijos. O Olandija pasiruošusi blokuoti Bosniją. Todėl visi sprendimai gali būti perkelti į kitų metų kovą. O ten, žiūrėk, ir Komisijos mandatas baigsis su naujais Europos Parlamento rinkimais. Be to, nuo metų vidurio Vengrija perims pirmininkavimą Vadovų Tarybai. Ir t.t.

Tokių gandų ir žinių pilni Briuselio koridoriai. Ir liūdnų vertinimų, kad, nepaisant Rusijos karo prieš Ukrainą ir visą Europos kontinentą ištikusios geopolitinės krizės, Europos Sąjungos lyderiai, atrodo, vis dar nesupranta, kad ES plėtra yra rimčiausias geopolitinis ES atsakas į Rusijos agresiją. Todėl kol kas ir nesimato jokių pokyčių nuo beviltiškos ir liūdnos paskutinių dešimtmečių plėtros patirties, kai derybos ir plėtra į Vakarų Balkanus vyko tokiais tempais, kuriuos galima sulyginti su vėžlių lenktynėmis.

Jeigu Vadovų Taryba pasirinks tokią pačią derybų bei plėtros taktiką ir su Ukraina, kai sprendimai yra blokuojami ir atidėliojami, o procesai vyksta vėžlio tempu, tai ir bus Ukrainos išdavystė. Ir visos Europos išdavystė. Nes nuo to ar Ukraina per artimiausią dešimtmetį taps ES nare, priklauso ne tik Ukrainos likimas, bet ir visos Europos likimas. Nes Europos Sąjungos nesugebėjimas tokios plėtros realizuoti parodys, kad Europa yra nepajėgi (arba nenori) įveikti Kremliaus pasipriešinimo Ukrainos euro-atlantinei integracijai. O tai bus toks pat Vakarų pralaimėjimas autoritarinei Rusijai, kokiu būtų ir Vakarų negebėjimas pasiekti karinės pergalės Ukrainos fronte.

O tai, kad būsimoji Vadovų Taryba yra visai netoli tokio išdavystės slenksčio, galima pajausti iš teksto, kurį vakar paskelbė Gerald Knaus, Europos sostinėse gerai žinomas austrų kilmės Berlyne besidarbuojantis ekspertas (gerai žinantis ir tai, kas vyksta ES sostinėse), vadovaujantis įtakingam European Stability Iniatitive think-tankui. Tekstas trumpas, mušantis visais aliarmo varpais ir konstatuojantis žiaurios realybės perspektyvą: “How enlargement dies” (“Kaip miršta Europos Sąjungos plėtra”).

Kad ir Lietuvoje būtų suprasta, kodėl yra būtina mušti visais pavojaus varpais, toliau pateikiu viso Gerald Knaus teksto lietuvišką vertimą.

Bet prieš tai raginu atkreipti dėmesį į tą faktą, kad pavojaus varpais muša austrų kilmės Berlyno ekspertas. Kažkodėl negirdžiu panašaus aistringo “ne-plėtros” pavojaus supratimo iš Centrinės Europos ar Baltijos šalių ekspertų. Negirdžiu tokio susirūpinimo ir iš tų, kurie dalyvauja Vadovų Tarybos posėdžiuose. Tame tarpe ir atstovaudami Lietuvai. Ką tai reiškia: ar Gerald Knaus susirūpinimas yra nepagrįstas; ar tie, kurie dalyvauja Vadovų Tarybos posėdžiuose yra tiesiog abejingi tiek plėtros perspektyvoms, tiek ir Ukrainos likimui?

Abejingumas yra alternatyvus išdavystės pavadinimas.

Toliau Gerald Knaus teksto vertimas:

*****

KAIP MIRŠTA EUROPOS SĄJUNGOS PLĖTRA (pirma dalis)

Gerald Knaus, European Stability Iniatitive

Jeigu ES stojimo derybos su Ukraina ir Moldova bus blokuojamos, tai būtų pražūtinga – nesąžininga, destabilizuojanti politinė beprotybė.

Bet tai kaip niekada, atrodo, yra vis labiau tikėtina.

Orbanas blokuos Ukrainą. Jei Bosnija bus blokuojama, Austrija blokuos kitus. Olandai blokuos Bosniją. Bulgarija blokuos Šiaurės Makedoniją. Kalbant apie Kosovą ar Albaniją… (kiti slepiasi už tų, kurie blokuoja).

Tik tie, kurie nekreipė dėmesio į pastaruosius du plėtros dešimtmečius – ir į Balkanus – stebisi tuo, kas ima smogti Ukrainos ir Moldovos integracijos perspektyvoms. Nieko nebuvo labiau nuspėjama.

Nuo 2013 m., po to kai Kroatija įstojo į ES, ES valstybės narės žaidė šį žaidimą su visomis Balkanų kandidatėmis.

Kosovas? „Europos perspektyva“. Bet po to, kai Kosovas pateikė paraišką dėl narystės: jokio garso. Jokio ES atsakymo. Tyla. Bet: „darykite tą ar aną, kad nesukeltumėt grėsmės savo europietiškai perspektyvai“.

Šiaurės Makedonija? „Spręskite santykius su kaimynais“. Jie tai padarė santykiuose su Graikija. Tada Prancūzija blokavo be jokios priežasties. Po to blokavo Bulgarija – su pasipiktinusiais reikalavimais, susijusiais su istorija, ir remiama visos ES. Dabar visi kaltina Skopję.

Juodkalnija? NATO narė, visiškai susiderinusi užsienio politikos reikaluose, mažiau nei 700 000 gyventojų: vis dar viršija ES „absorbcijos pajėgumus“. Po 11 metų trukusių derybų žinia: „ne anksčiau nei 2030 m., bet tikriausiai net ne tada“. Kodėl?

Albanija? Daugelį metų jai buvo sakoma „laukite Šiaurės Makedonijos“. Dabar Albanija gali būti užblokuota Graikijos. Ir kai kada nors, vieną dieną, pagaliau bus atidarytas pirmasis Albanijos derybų skyrius, Albanija vis tiek bus atsilikusi dešimtmečiu nuo Juodkalnijos šiose vėžlių lenktynėse.

Bosnija? Per liūdna visa tai vėl prisiminti. Niekada nesibaigiančios, nuolat besikeičiančios išankstinės sąlygos, labiau nei bet kuriai kitai kandidatei. Tuo tarpu: neribotas galias turinčio ES atstovo (“viceroy”) primetami įstatymai.

Jei Balkanų valstybių integracija užstringa, pastoviai yra kartojama, kad taip yra todėl, kad 1. jos nesireformuoja. O jei jos reformuojasi, tai 2. jos turi laukti, kol ES pasiruoš ir susivienys. Ir 3. jos turi įveikti kaimynų dvišalius veto. Arba laukti kitų.

Visa tai lydi nesikeičianti ES retorika: procesas yra „meritokratinis“; „griežtas, bet teisingas“; su akcentu, kad „pirmiausia fundamentinės vertybės“; svarbiausia – „teisinė valstybė“. Juoda yra balta. Žodžiai mažai ką reiškia.

Ką daryti?

Pirma: reikia pripažinti realybę.

Antra: reikia suplanuoti stojimo procesą su patikimai pasiekiamu tikslu visiems, ir tai padaryti reikia jau dabar. Tai dar galima padaryti.

*****

Baigdamas savo kupiną nerimo ir skausmingo sarkazmo tekstą, Gerald Knaus siūlo auditorijai įsiskaityti į jo jau anksčiau skelbtus analitinius tekstus, skirtus ES plėtros nesėkmių analizei, ir siūlymams, ką plėtros strategijoje reikėtų radikaliai keisti:

The turtle race (“Vėžlių rungtynės”): https://www.esiweb.org/publications/balkan-turtle-race-warning-ukraine

The bus without wheels (“Autobusas be ratų”): https://www.esiweb.org/newsletter/elephants-skopje-balkan-turtle-race-and-ukraine

The hamster wheel (“Žiurkėno ratas”): https://www.esiweb.org/publications/hamster-wheel-credibility-and-eu-balkan-policy

Orban on Ukraine (“Orbanas apie Ukrainą”): https://www.euractiv.com/section/europe-s-east/news/hungarys-orban-doubles-down-on-blocking-ukraine-accession-talks/

*****

Gerald Knaus siūlymai, ką reikia keisti plėtros strategijoje yra praktiški ir nesudėtingai įgyvendinami. Labai panašius siūlymus ir aš pats esu viešai siūlęs ir net kai kuriose Europos Parlamento rezoliucijose tai yra paminėta.

Jų esmė:

  • dalis Senosios Europos bijo plėtros, nes tariamai Europos Sąjungos institucijos ir sprendimų priėmimo mechanizmai tokiai išsiplėtusiai ES kol kas nėra pritaikyti. Vengrijos švaistymasis “veto” teise yra išgąsdinęs daug ką, nes yra bijoma, kad panašiai su “veto” teise elgsis ir Ukraina su Moldova bei kitos naujokės iš Vakarų Balkanų.
  • Todėl Senoji Europa reikalauja, kad prieš įvykstant naujai ES plėtros bangai, būtų įgyvendinta ES institucijų reforma ir atsisakyta “veto” teisės priimant sprendimus.
  • Naujoji Europa, tame tarpe ir Lietuva, nenori atsisakyti “veto” teisės.
  • ES plėtros procesas yra įstrigęs šioje kryžkelėje, ir Centrinė Europa nėra linkusi savo “veto” teisės aukoti vardan Ukrainos narystės Europos sąjungoje (mano įsitikinimu, tokia Naujosios Europos laikysena yra tragiškai klaidinga).
  • Tokios “institucinių reformų” v.s. “sparčios plėtros” šalininkų priešpriešos ir spąstų galima išvengti, jeigu artimiausioje Vadovų Taryboje būtų išgirstas Gerald Knaus pasiūlymas (kuriam pritariu visa širdimi) ir būtų priimtas sprendimas, kad pradiniame laikotarpyje Ukraina, Moldova ir Vakarų Balkanai vykdo derybas ir siekia narystės Europos Sąjungos Bendrojoje Rinkoje (o tai yra didžioji dalis narystės pačioje ES), turint omenyje, kad narystė Bendrojoje Rinkoje nesuteikia teisės dalyvauti ES sprendimų priėmime ir nereikalauja skubios ES institucijų reformos. Panašiai į narystę Europos Sąjungoje per tarpinę narystės Bendrojoje Rinkoje stotelę 90-ųjų pradžioje ėjo Skandinavijos šalys.
  • Tokiu būdu būtų išvengta nuostatos, kad plėtrą yra būtina nuo pat pradžių sieti su institucijų ir sprendimų priėmimo reforma; taip būtų nuraminta Senoji Europa; Naujoji Europa galėtų džiaugtis, kad plėtra pajuda iš dešimtmečių trukmės stagnacijos (kuri atrodo bus pratęsta, jeigu Vadovų Taryba gruodžio mėn. viduryje plėtros klausimu bus tokia nesėkminga, kaip kad dabar atrodo); o kandidatės į ES narius (Ukraina, Moldova ir Vakarų Balkanai) galėtų džiaugtis, kad joms atsiveria kelias link patikimai pasiekiamo ir praktiškai išskirtinai naudingo tikslo: narystės Bendrojoje rinkoje (narystė Bendrojoje rinkoje yra tai, kas Lietuvai davė daugiausiai ekonominės naudos; tas pats būtų su Ukraina).

******

Nemėgstu švaistytis tokiais kaltinimais, kaip “išdavystė”. Tačiau negaliu ir likti abejingu.

Tuo tarpu šiandien vieni, kurie dalyvauja sprendimų priėmime, abejingai stebi kaip ruošiamasi numarinti Europos Sąjungos plėtrą; kiti, kurie nedalyvauja sprendimų priėmime, abejingai stebi kaip tie, kurie spręs, ims ir numarins; tada visi pradės pergyventi ir vieni kitus kritikuoti.

Kai pastarosiomis savaitėmis matau, kaip kelius į Ukrainą blokuoja lenkų ir slovakų vežėjai, taip žlugdydami Ukrainos ekonomiką nemažiau nei Rusijos įgyvendinama Ukrainos uostų blokada; kai matau, kaip Vokietija atsisako pritarti 50 mlrd. eurų paramos Ukrainai skyrimui iš ES biudžeto, o Vengrija žada blokuoti Vadovų Tarybos sprendimą dėl derybų pradžios su Ukraina, o tuo tarpu kiti žada blokuoti visą plėtros procesą; ir kai matau, kad visa tai vyksta kažkokioje abejingoje europiečių tyloje – kai visa tai matau, atvirai sakau, kad man visa tai darosi panašu į išdavystę.

Tik dar kartą galiu pakartoti – abejingumas taip pat yra tolygus išdavystei.

Bet abejingumas kartais būna sunkiau pastebimas. Tik ne šį kartą…

Jeigu įvyks, išdavystė ir bus vadinama išdavyste. Ir bus žinoma, kas išdavė. Ir kas buvo jos abejingais bendrininkais. Ir bus žinoma, kur tokia išdavystė įvyko. Gali būti, kad artimiausioje Vadovų Taryboje.

Andrius Kubilius. Ar Lenkija atlygins žalą Ukrainai?

Kol visi europiečiai ir Lenkijos kaimynai, tame tarpe ir Lietuva, mandagiai tyli, Lenkijos furistai blokuoja visus įvažiavimus į Ukrainą. Tam vadovauja kažkokie prorusiški Lenkijos aktyvistai. Ir tai jau tęsiasi pakankamai ilgai.

Lenkijos pusėje bandančių įvažiuoti į Ukrainą eilė jau siekia 40 km. Vairuotojai laukia savaitėmis.

Į Ukrainą nepatenka maisto prekės, vaistai, degalai, civilinė ir karinė labdara. Savanoriai, vežantys labdarą, kurie iki šiol per kelias dienas sukursuodavo į Ukrainą ir atgal į namus Europoje, nebegali to daryti, nes negali ant sienos laukti kelias savaites.

Visa tai detaliai aprašyta Mildos Goštautaitės, su kuria kartu vežėme labdarą į Chersoną, emocingame tekste “KURWA” (https://www.facebook.com/milda.gostautaite/posts/10168632459070441).

Kai matai tokią situaciją ant Ukrainos sienos, kitoks žodis į galvą ir neateina!

Juk tai yra Ukrainos išdavystė. Išdavystė elementaris!

Ir tai vyksta mūsų kaimynėje Lenkijoje. Ir jau ne pirmą kartą – prieš tai buvo fermeriai su grūdais.

Furistai yra ne visa Lenkija, kas nors galėtų sakyti, bet todėl yra dar baisiau, kad tokiomis aplinkybėmis nesigirdi Lenkijos valdžios balso. Kaczynski’o Vyriausybė dar neišėjo, Tusko – dar neatėjo, bet yra ir Prezidentas Duda. Tyla. Yra pilietinė Lenkijos visuomenė – ir ta tyli.

Yra Prezidento Dudos asmeninis draugas Prezidentas Nausėda. Ir tas tyli.

Pasekmių prasme nematau didelio skirtumo tarp kelių blokados, kurią vykdo Lenkijos furistai, ir Ukrainos uostų blokados, kurią vykdo Kremliaus režimas su savo kariniu laivynu Juodojoje jūroje. Abiejų pasekmės Ukrainai yra tokios pačios – žiaurus smūgis jos ekonomikai. Toks pat, kaip rusų raketoms subombarduojant kokią nors gamyklą Ukrainoje.

Nuo rusų raketų ar uostų blokadų Ukraina gali apsiginti savo gamybos dronais skandindama Rusijos karinius laivus.

O kaip apsiginti nuo išdavystės tokių kaimynų, kurie šiaip prisiekinėja ištikimybę?

Vakarų pasaulis yra vieningas dėl to, kad Rusija turės atlyginti Ukrainai padarytą žalą, tame tarpe ir žalą padarytą jos ekonomikai. “Russia must pay” (“Rusija turi sumokėti”) – net G-7 lygiu paskelbtas šūkis. Ir tai yra tarptautinio teisingumo reikalas – jeigu Rusija nebus priversta sumokėti, tai atsiras kitų norinčių sekti Rusijos pavyzdžiu.

Kyla natūralus klausimas: ar Lenkija yra pasiruošusi atlyginti Ukrainos ekonomikai daromą ir jau padarytą žalą? Nenustebsiu, jeigu Ukraina to pareikalaus. Nes Lenkijos pavyzdžiu jau seka Slovakija.

Tiek lenkiškai Ukrainos išdavystei, tiek Europos (tame tarpe ir Lietuvos) abejingam tylėjimui gali būti pritaikytas tas pats lenkiškas žodis, kuriuo Milda pavadino savo tekstą.

Gal tai bent mus pažadins…

2023.11.08

Andrius Kubilius. Populizmas Naujojoje Europoje: pradžios pabaiga ar pabaigos pradžia?

Pirmą sykį publikuota 2023 m. spalio 22 d.

2024 metais minėsime „Naujosios Europos“ dvidešimtmetį – gegužės 1-ąją sukaks 20 metų kai 8 Centrinės Europos ir Baltijos valstybės tapo Europos Sąjungos narėmis. Šiek tiek vėliau prie jų prisijungė Rumunija ir Bulgarija, ir paskutinė – Kroatija.

Kažkas iš amerikiečių visas šias naujokes pakrikštijo „Naujoji Europa“ dėl jų skirtumų nuo „Senosios Europos“, ir šis „Naujosios Europos“ titulas liko prigijęs.

Naujoji Europa, su naryste Europos Sąjungoje įgijusi galimybę įsijungti į žymiai turtingesnę ES Bendrąją rinką ir gaudama milijardinę finansinę paramą iš Europos Sąjungos fondų, per šiuos du dešimtmečius sugebėjo sparčiai augti ir vytis Senosios Europos ekonominio išsivystymo lygį.

Žiūrint į Naujosios Europos paskutinių šimtmečių liūdną istorinę patirtį, toks paskutinių dešimtmečių šio regiono sėkmės šuolis galėtų visuotinai būti vertinamas kaip stebuklas. Naujoji Europa turėtų būti didžiausia Europos Sąjungos entuziastė, nenustojanti šlovinti šio Senosios Europos pokarinio išradimo.

Tačiau taip nėra. Per paskutinį dešimtmetį Naujoji Europa tapo tuo regionu, kur valdžių sluoksniuose sparčiai plito antieuropietiškas populizmas, europietiškų teisinės valstybės ir demokratijos taisyklių bei tradicijų nesilaikymas ir „veto“ šantažo kultūros plėtra. Orbano Vengrija, neseniai Kačinskio Lenkija, šiek tiek anksčiau Babišo Čekija, o dabar ir Fico Slovakija buvo ir yra tokio populizmo vėliavnešiais, gąsdinančiais visą Europos Sąjungą. Prieš kelis metus Karbauskio idėjos Lietuvai taip pat buvo tos pačios krypties. Lietuvoje jos ir šiandien vis besikeičiančiais pavidalais nenustoja sklandyti tarp Daukanto aikštės ir dabartinės Seimo opozicijos.

Todėl verta žymiai giliau panagrinėti Naujosios Europos populizmo bangos priežastis ir tai, kur šiuo metu visa Naujoji Europa yra: tokios bangos pradžioje ir bangos pikas mūsų dar tik laukia, ar jau matome ir bangos atoslūgio pradžią? Ir ką su visu tuo mums daryti Lietuvoje, nes esame tos pačios Naujosios Europos dalis?

Spalio viduryje įvykusių rinkimų Lenkijoje rezultatai leidžia su didesniu optimizmu žiūrėti ne tik į Lenkijos, bet ir į visos Naujosios Europos, ypač Centrinės Europos, perspektyvas kovojant su šio laikotarpio populizmo pandemija Naujojoje Europoje. Ne tik Lenkija sugrįžo į Europą, bet, tikėtina, kad ir Europa sugrįžta ne tik į Lenkiją, bet ir į visą Centrinę Europą.

Kodėl esu toks santūrus optimistas?

Ieškant atsakymo į tokį klausimą, visų pirma reikia šiek tiek giliau panagrinėti tokio populizmo priežastis ir jo metodus Naujojoje Europoje.

Pradžioje reikia atsakyti į klausimą, kodėl ir kaip Naujojoje Europoje atsirado užsakymas populizmui, antra – reikia atsakyti į klausimą, kodėl toks populizmas toje pačioje Naujojoje Europoje tapo antieuropietišku populizmu.

Akivaizdu, kad populizmas nėra svetimas reiškinys šių dienų demokratiniam pasauliui. Tiek Europoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose gausu jo pavyzdžių: Le Pen Prancūzijoje, AfD Vokietijoje, trumpistai Junginėse Valstijose rinkimuose sulaukia nemažos sėkmės, visur naudodami tą pačią populizmo „sėkmės“ formulę: primityviai nurodydami nelabai išsilavinusiai elektorato daliai kas yra jų „priešas“, ir parodydami, kaip su tuo priešu yra ir bus kovojama.

Yra žinomas tokių „priešų“ standartinio meniu sąrašas, nuo seno sėkmingai naudojamas ir vis atnaujinamas: pasaulinis žydų, masonų ar gėjų sąmokslas, neo-liberalizmas, globalizacija ir Europos Sąjunga. Istorinė populistų patirtis rodo, kad šių „priešų“ įvardijimas ir tariama kova su jais pakankamai efektyviai mobilizuoja gausius rinkėjų būrius.

Šią sėkmės formulę dar XX a. pirmojoje pusėje suformulavo garsus vokiečių politikos filosofas Karlas Šmitas (Carl Schmitt), teigęs, kad svarbiausia politikų funkcija yra įvardinti priešus ir su jais kovoti. Tokią K.Šmito atrastą politikos esmės formulę mėgo Hitleris, ja žavėjosi nuo bolševikų pabėgęs rusų filosofas I.Iljinas, kurio veikalais dabar žavisi Putinas ir Kremliaus elitas.

Šis Putino Rusijoje išbandytas populizmo arsenalas taip pat buvo pradėtas naudoti pakankamai efektyviai ir Naujojoje Europoje. Tai nebūtinai reiškia, kad Naujojoje Europoje jis buvo skleidžiamas išimtinai tik Kremliaus pastangomis (nors Kremlius mielai tai skleidė tiek Naujojoje, tiek ir Senojoje Europoje). Lenkijos Kačinskio negali įtarti simpatijomis Kremliui, tačiau Kremliaus atrandami propagandinės kovos prieš pagrindinius Rusijos „priešus“ metodai: prieš gėjų Europą ir Vakarų liberalią demokratiją, ar tariama kova už tradicines šeimos vertybes, labai greitai tapo naudojami ir Naujosios Europos populistų. Tame tarpe ir Lenkijoje. Ir Lietuvoje.

Naujojoje Europoje toks populizmas buvo išimtinai tik politikos lyderių populizmas. Tokiam populizmui gabūs politikos lyderiai teigė ir diegė savo visuomenėse tokį „priešų“ supratimą, tokiai propagandai telkdami savo rankose vis didesnes žiniasklaidos kontrolės galias ir tam reikalingus finansus. Platūs Naujosios Europos visuomenės sluoksniai buvo pasirengę atsiduoti tokiai propagandinei indoktrinacijai. Tai tapo efektyviu būdu užimti valdžią ir ją pakankamai ilgai išlaikyti.

Pirmieji to požymiai atsirado jau apie 2000 m., o įsitvirtinti pradėjo apie 2010 m. su V.Orbanu, kuris pradžioje kaip „priešą“ atrado Sorošą, o po to ir visą Europos Sąjungą bei liberalią demokratiją. Tuo netrukus pasekė J.Kačinskis ir PiS Lenkijoje, jau 2015 metais paskelbę, kad didžiausieji Lenkijos priešai šalia LGBT, yra Vokietija, Vokietijos valdoma Europos Sąjunga ir Vokietijai tarnaujantis D.Tuskas. 2017 metais Čekijos Premjeru tapo vienas turtingiausių verslininkų A.Babišas, pagarsėjęs savo konfliktais su Europa Sąjunga. Prieš mėnesį Slovakijoje į valdžią vėl sugrįžo R.Ficas, šį kartą garsiai deklaruodamas anti-ukrainietišką, o tuo pačiu ir antieuropietišką poziciją. Antieuropietiškas populizmas Naujojoje Europoje garantuoja politinį ilgaamžiškumą: V.Orbanas, R.Ficas, J.Kačinskis yra Naujosios Europos valdžios kadencijų rekordininkai, tuo tarpu A.Babišas šiuo metu Čekijoje vėl mėgaujasi populiariausio politiko statusu.

Lietuvai tokios populizmo tendencijos per paskutinius dvidešimt metų taip pat nebuvo svetimos. Pirmasis tradicinį populizmo instrumentarijų sėkmingai išnaudojo R.Paksas, vėliau sekė V.Uspaskicho populistinės sėkmės periodas. R.Karbauskis, naudodamas tokią pačią populizmo formulę, sulaukė sėkmės 2016 metų rinkimuose. Jo įvardijamų „priešų“ arsenalas buvo platus – nuo Landsbergio ir Kubiliaus iki globalizacijos ir globalios Lietuvos koncepcijos, Europos Sąjungos ir Briuselio biurokratų, neoliberalizmo, Stambulo Konvencijos ir LGBT, ir net iki „w“ raidės ar McDonald‘s iškabų.

Žiūrint į lietuvišką antieuropietiško populizmo istoriją yra nesunku įžvelgti vieną dėsnį, kad jis buvo ir yra susijęs visų pirma su tais politikos lyderiais, kurie kartu buvo ir stambūs verslo lyderiai. O toks verslas Lietuvoje buvo kuriamas, remiantis ne tik ryšiais Rusijoje, bet ir pasinaudojant stambia europietiškų fondų parama.

Labai panašių sąsajų galima atrasti ir Centrinėje Europoje: Čekijos A.Babišas yra ne tik milijardierius, bet ir sulaukęs ne vieno ES prokurorų tyrimo dėl jo paties korupcijos, savo verslui panaudojant ES fondų paramą, V.Orbanas jau seniai garsėja kaip spėjęs sukurti sau palankią bičiulių ir bendražygių verslo ir žinaisklaidos imperiją, kuri padeda jam monopolizuoti valdžią. Ir skirstyti ES fondų lėšas. J.Kačinskis ir PiS naudojo ES lėšas tam, kad išskirtinai stiprintų jiems palankias visuomenės grupes. Tokį reiškinį kai kurie Naujosios Europos akademiniai tyrinėtojai pavadino „didžiąja“ korupciją, taip atskirdami ją nuo „normalios“ korupcijos, kai kas nors, užimdamas valdišką postą, pasirūpina ir savo verslu. 2018 metais R.Ficas buvo priverstas atsistatydinti, nes kilo pagrįstų įtarimų, kad žinomas žurnalistas Janas Kučiakas ir jo draugė buvo nužudyti, nes žurnalistas siekė ištirti stambaus masto korupciją skirstant ES fondų lėšas, susijusią su Premjero aplinka. Dabar R.Ficas susigrąžino valdžią tam, kad (kaip pats skelbia) išvaikytų visus prokurorus ir tyrėjus, kurie jam iki šiol gadina gyvenimą.

Taigi, Naujosios Europos antieuropietiško populizmo bangos pagrindinė priežastis yra pačios Europos Sąjungos fondai ir pinigai, skirti paremti pačios Naujosios Europos vystymąsi. Tokie pinigai ir galimybė juos skirstyti kai ką gundo siekti valdžios bet kokia kaina ir bet kokio populizmo kaina, o po to naudoti tokius pinigus ir tam, kad būtų galima išlaikyti valdžią. Naujojoje Europoje populiariausias ir efektyviausias valdžios užėmimui ar jos išlaikymui populizmas yra antieuropietiškas populizmas. Štai taip ir gauname paradoksą – dosnioji Europos Sąjunga pati yra pagrindinė antieuropietiško populizmo Naujojoje Europoje priežastis. Ir tokio antieuropietiško populizmo bangų Naujojoje Europoje matysime tol, kol Naujoji Europa pati netaps finansine donore. Tada baigsis pagundos populistiniais metodais veržtis į valdžią vardan prieigos prie ES fondų. Kaip kažkada baigėsi veržimosi į valdžią vardan „prichvatizavimo“ laikotarpis. Atsiras kitų pagundų, vardan ko kas nors populistiškai veršis į valdžią, bet galima spėti, kad tame bus mažiau tiesioginių verslo interesų, o tuo pačiu ir mažiau politinės galios. Ir todėl tai bus mažiau pavojinga.

O kol kas ir mes Lietuvoje dar nesame toli pabėgę nuo antieuropietiško populizmo pavojų. Nors R.Karbauskio populizmo banga lyg ir atslūgo, tačiau tai nereiškia, kad kitų metų rinkimuose neatsiras naujos populizmo ir antieuropietiškos bangos požymių. Europiniai pinigai dar nesibaigia, būsimas Seimas ir Vyriausybė bei Prezidentas iki 2027 metų turės Briuselyje tartis ir derėtis dėl ES naujos finansinės perspektyvos 2027-2034 metams, kurioje bus apibrėžta kiek ir kam lėšų gaus ir Lietuva. Kai kam ir Lietuvoje gali pasirodyti, kad tokių derybų laikotarpiu Lietuvoje geriau turėti sukalbamesnę, dideliems interesams labiau „savą“ valdžią, nei dabartinė „nesukalbamų“ konservatorių ir liberalų valdžia.

Kaip to bus bandoma pasiekti?

Ir vėl kažkam teks išnaudoti antieuropietiško populizmo mobilizacinę galią. Instrumentai tam yra parengti: maršininkai ir celofanai, su už jų šmėžuojančiais Kremliaus agentėliais, janutienių jutūbai ir Daukanto aikštės palankumas – viskas tam bus panaudota. Tame aktyviai dalyvaus visas kairysis politinis arsenalas, nesvarbu kaip šiandien vadinasi: valstiečiais, demokratais ar socialdemokratais, ar tiesiog žemaitaičiais ir gražuliais. Visi jie vienaip ar kitaip glausis po Nausėdos ir Vėgelės sparnais, net jeigu pastarieji ir vaizduos, kad „jie čia yra ne prie ko“.

Būsimuose rinkimuose kova bus ne tarp politinės kairės ir dešinės pasirinkimų, o tarp populizmo ir nepopulizmo. Ir populizmas labai ryškiai links link antieuropietiškumo. Prezidento rinkimuose matysime ne tiek Nausėdos ir Šimonytės kovą, kiek tuščio populizmo ir dalykiško anti-populizmo dvikovą.

Nepopulizmas Lietuvoje nuo pat 1990-ųjų buvo, yra ir bus būdingas tik sveikai centro-dešinei, nors ir jai savo viduje pastoviai tenka stabdyti antieuropietiškas pagundas.

Ir pabaigai turiu atsakyti į klausimą, kodėl šio teksto pradžioje rašiau, kad esu santūrus optimistas žiūrint į ilgalaikes anti-europietiško populizmo perspektyvas tiek Naujojoje Europoje, tiek ir Lietuvoje?

Todėl, kad mano manymu kitų metų rinkimai Lietuvoje gali būti paskutiniai rinkimai, kai europietiškam nepopulizmui teks rungtis su visam regionui būdingu antieuropietišku populizmu. Vėliau tikėtina erdvė antieuropietiško populizmo bangoms ims ryškiai trauktis.

Kodėl taip galvoju?

Visų pirma todėl, kad dar šio dešimtmečio pabaigoje, ypač tuo atveju, jei Ukraina iki to laiko taps ES nare, Lietuva iš ES paramos gavėjos taps ES donore. Tuo pačiu nebeliks tokios aštrios pagundos kažkam veržtis į valdžią ir vardan to „plauti“ žmonių protus su visa anti-europietiška retorika. Tada ir paaiškės, kad dauguma lietuvių tikrai džiaugiasi tuo, kad esame ES nariai ir jie nori gyventi pagal europietiškas taisykles, tradicijas bei supratimus, tame tarpe ir žmogaus teisių reikaluose.

Antra, todėl, kad rinkimai Lenkijoje parodė, jog jaunoji karta „nebeperka“ visos tos antieuropietiškos retorikos ir gąsdinimų Briuselio keliamais pavojais tradicinėms vertybėms. Yra tikėtina, kad ir Lietuvoje stebėsime didesnį jaunosios kartos atsparumą populizmo bacilai.

Yra tikimybė, kad šio dešimtmečio pabaigoje Naujoji Europa ir Senoji Europa pagaliau supanašės: antieuropietiško populizmo ir pro-kremliško idiotizmo visur bus šioks toks kiekis, bet jis nebebus dominuojantis. Deja, tokio dominavimo šiandien vis dar yra kai kur Naujojoje Europoje.

Lietuva, kartu su naująja Lenkija, gali būti Naujosios Europos sveikimo nuo populizmo pandemijos priešakyje. To ir palinkėkime sau!

2023.01.31

Andrius Kubilius. Kaip Vakarai padės Rusijos demokratijai?

Pastaruoju metu tiek Vakaruose, tiek Rusijos opozicijos ir intelektualų tarpe vis daugiau diskutuojama apie tai, kaip Ukrainos pergalė paveiks pačios Rusijos ateitį. Paišomi patys įvairiausi scenarijai, ginčijamasi, ar Rusija gali kada nors tapti demokratija, ar jos laukia tik eilinis chaoso ir sumaišties laikotarpis.

Tuo tarpu Vakaruose yra kas gąsdinasi, kad tokia Ukrainos pergalė gali sukelti visišką Rusijos griūtį, chaosą, nevaldomo branduolinio arsenalo grėsmes. Gali būti, kad toks tariamų grėsmių įsivaizdavimas iki šiol ir  sulaikė kai kurias Vakarų sostines nuo Leopardų, Abramsų ir ATACMS tiekimo Ukrainai. Tik ką pasirodė ir stiprus M. Chodorkovskio bei G. Kasparovo atsakas į Vakaruose paplitusį tokių tariamų grėsmių hiperbolizavimą, nes jis yra labai naudingas Putinui: kuo labiau Vakarai gąsdinsis Ukrainos pergalės pasekmėmis Rusijai, tuo labiau tie patys Vakarai ribos savo sunkiosios ginkluotės tiekimą Ukrainai. M.Chodorkovskis ir G.Kasparovas pateikia įtikinamą Rusijos transformacijos į normalią valstybę koncepciją, su aiškiu „Day After“ planu, kas bus daroma nuo pirmos dienos po įvyksiančio valdžios pasikeitimo (po Putino, po pralaimėto karo), kad normali federacinė demokratija, su stipria regionų savivalda, įsitvirtintų Rusijoje. Kiek ankščiau panašų planą Rusijai „po Putino“ pateikė ir A.Navalnas.

Visiškai akivaizdu, kad transformaciją Rusijoje įgyvendins patys rusai: opozicija, pilietinės visuomenės aktyvistai, intelektualai ir kiti patriotai, kuriems tikrai rūpi Rusijos likimas, ir kurie aiškiai mato, kad dabartinė Kremliaus autokratinė, neoimperinė politika pačią Rusija atvedė į visišką egzistencinį akligatvį, į visišką katastrofą, grasinančią pačios Rusijos išlikimui, į tai, ką esu pavadinęs „Rusijos tragedija“.

Rusijos opozicija ruošia Rusijos transformacijos strategiją. Ar pavyks opozicijai ją įgyvendinti, priklausys ne tik nuo Ukrainos pergalės, kuri tokiai transformacijai atvers duris. Priklausys ir nuo to, ar Rusijos opozicijai tokios strategijos efektyvumu pavyks įtikinti Rusijos piliečius ar bent jau svarbiausias visuomenės grupes.

Transformacija įvyksta tada, kai piliečiai, remiantys tokią transformaciją, turi galimybių įsitikinti, kad jų yra dauguma. Ir kai visuomenė turi galimybių suvokti, kad ji nėra vieniša, kai ji supranta, kad tokia kova už  transformaciją  yra svarbi ne tik patiems Rusijos piliečiams, bet ir visam demokratiniam pasauliui. O tai įvyks tik tada, kai Vakarai įrodys, kad jie nebus tik pasyvūs tokios transformacijos  stebėtojai, vien tik paišantys įvairius teorinius Rusijos raidos scenarijus, bet įrodys ir tai, kad jie turi aiškią strategiją, kaip padėti tokiai Rusijos transformacijai įvykti.

Kai kas Vakaruose baiminasi kalbėti apie tokią paramos  Rusijos transformacijai strategiją, nes tariamai tai būtų panašu į „regime change“ strategiją, o apie tai kalbėti tariamai yra paprasčiausiai draudžiama. Tokia samprata yra visiškai neracionali ir persunkta iš Vakarų pasąmonės niekaip neišsivėdinančia paprasčiausia baime, kad kalbos apie demokratiją Rusijoje gali nepatikti Putinui.

Rusijos tapimas normalia demokratija yra toks pat visuotinis gėris Europos kontinentui, kaip ir klimato kaitos sustabdymas. Būtų keista, jeigu Vakarai turėtų strategiją kaip pasiekti vieną gėrį („Green Deal“), ir neturėtų jokios strategijos, kaip prisidėti prie kito gėrio (demokratijos Rusijoje) pasiekimo. O apsiribotų tik įvairių teorinių scenarijų svarstymu.

Esame istorinių lūžių akivaizdoje: daugelis dar pamename Berlyno sienos griūties istorinį momentą. Tikiu, kad šiuo metu artėjame prie „Kremliaus sienų“ griūties – prie autokratinio, kleptokratinio, agresyvaus neo-imperialistinio Kremliaus režimo sienų griūties. Būtų tiesiog gėdinga ir gaila, jeigu tokių istorinių lūžių akivaizdoje Vakarai liktų tik pasyviais stebėtojais, neturinčiais jokios strategijos.

Tokioje Vakarų paramos Rusijos transformacijai strategijoje turime kalbėti ne apie kokią nors Vakarų paramos ginkluotiems perversmams Rusijoje ar masiniams Maidanams Maskvoje  strategiją, o apie tokią Vakarų strategiją, kuri apimtų paramos Ukrainos pergalei ir Ukrainos integracijos į ES bei NATO strategijas, tribunolo Putinui ir būsimųjų ES santykių su demokratine Rusija strategijas. Visa tai turi būti skirta tam, kad būtų priartinta Rusijos transformacija. Vakarai tokiu savo politikos  įgyvendinimo būdu gali labai stipriai paremti ir Rusijos transformaciją.

Nors apie tai, kodėl Vakarai turėtų tikėti Rusijos demokratine perspektyva ir kokia turėtų būti Vakarų paramos strategija esu rašęs ne viename tekste (jau minėtoji „Rusijos tragedija“, taip pat – „Mūsų rusiški kompleksai“, tekstai apie Vakarų strategijos trūkumą ir apie Rusijos likimą nulensiančius protingus jos karininkus), tačiau nutariau glaustai ir viename tekste dar kartą pakartoti kai kurias pagrindines mintis,  susigulėjusias per paskutinius mėnesius apie tai, kaip tokia strategija turėtų atrodyti. Tai daryti skatina faktas, kad ir toliau tenka stebėti vis dar tebesitęsiantį Vakarų strateginį neryžtingumą Rusijos perspektyvų klausimu.

Taigi – kokia turėtų būti Vakarų strategija ir kaip galų gale Vakarai padės Rusijos demokratijai? Ir koks mūsų, Lietuvos, interesas visame tame?

Rusijos tragedija ir Vakarų atsakomybė

Kaip jau minėjau, akivaizdu, kad šiuo metu Rusija išgyvena vieną iš tragiškiausių savo istorijos puslapių, kuris atneša daug tragedijų ir kaimyninėms šalims, ypač Ukrainai.

Neapleidžia tikėjimas, kad Ukraina su Vakarų parama laimės šį karą ir turės visas galimybes atsigauti bei tapti sėkminga Europos šalimi.

Tuo tarpu Rusija yra istorinėje kryžkelėje. Jeigu Rusijoje toliau dominuos imperinės svajonės, ir jų nesugriaus dabartinis karas,  tai tokios tendencijos greičiausiai baigsis visiška istorine katastrofa Rusijos valstybei ir rusų tautai. Tuo tarpu pralaimėjimas kare gali atverti duris Rusijos transformacijai, giliam savęs apmąstymui ir Rusijos visuomenės deputinizacijai.

Akivaizdu, kad tokia Rusijos transformacija reikalinga ne tik Rusijai, bet ir visai Europai. Nes nuo to priklauso viso Europos kontinento saugumas. Demokratijos tarpusavyje nekovoja. Vien dėl to ES privalo  turėti strategiją, kaip padėti Rusijai šioje transformacijoje.

Atėjo laikas Vakarams suvokti, kad momentinės, vienadienės ar vien tik reagavimo į Kremliaus veiksmus politikos nebepakanka. Vakarams reikia ilgalaikės, aktyvios ir aiškia bei visa apimančia filosofija pagrįstos politikos Rusijos atžvilgiu: reikia aiškios izoliacinės politikos dabartinio Putino režimo atžvilgiu, reikia paramos būsimai transformacijai (po Putino) strategijos, reikia būsimųjų santykių su demokratine Rusija strategijos.

Vakarai panašaus požiūrio laikėsi ir Šaltojo karo metais, kai vykdė ilgalaikę Rusijos sulaikymo strategiją. Garsus JAV diplomatas ir analitikas Džordžas Kenanas (George Kennan) davė pradžią šiai strategijai savo filosofine doktrina apie Rusijos sulaikymą, kurią 1946 m. paaiškino „Ilgojoje telegramoje“. Ši doktrina buvo pagrįsta nuodugnia Rusijos vidaus procesų ir vyraujančio rusų visuomenės mentaliteto analize. Ši doktrina davė pradžią garsiajai Trumeno doktrinai, kuri nulėmė Vakarų elgesį Šaltojo karo metais. Pastaroji doktrina nuosekliai lėmė 1947 m. Maršalo planą Vakarų Europai, turėjusį įtakos Europos Sąjungos ir NATO įkūrimui. Taip Vakarai ne tik atsilaikė prieš stalinistinius, o vėliau ir sovietinius planus išplėsti savo komunistinę įtaką visoje pokario sumaišties apimtoje Vakarų Europoje bei likusiame pasaulyje, bet ir sugebėjo įveikti vieną iš ilgalaikių tektoninių konfliktų Europos žemyne, kuris buvo pagrindinė Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų priežastis.

Šis konfliktas buvo susijęs su XX a. pradžioje kilusiais Vokietijos ir Prancūzijos nesutarimais dėl dominavimo visame Europos žemyne ir nesugebėjimu pasidalyti ekonominę galią lemiančiais pramoniniais plieno ir anglies ištekliais Rūro regione. Šis ilgalaikis tektoninis konfliktas baigėsi tik tada, kai amerikiečiai abiem šalims ir visai Vakarų Europai pasiūlė Maršalo planą, ragindami sujungti anglių ir plieno pramonę ir taip pradėti visų Vakarų šalių ekonomikų vienijimo procesą. Šis ilgalaikis strateginis žingsnis užtikrino ne tik konfliktų dėl Rūro regiono turtų pabaigą, bet ir atnešė tvarią taiką Vakarų Europoje.

Lygiai taip pat yra verta prisiminti  XX amžiaus 9 dešimtmečio  Vakarų ir JAV strateginę lyderystę, pasiekiant, kad subyrėtų „Blogio Imperija“: viskas prasidėjo nuo lenko Karolio Voitylos tapimo Popiežiumi Jonu Pauliumi II, po to sekė JAV inspiruotas  dramatiškas pasaulinių naftos kainų kritimas, dar vėliau – R.Reigano gąsdinimas, kad JAV pradeda investuoti į „žvaigždžių karų“ technologijas, šalia to dar ir Stinger raketos Afganistano modžachedams. Gorbačiovas buvo priverstas skelbti „perestroiką“, o po to sekė ir „Blogio Imperijos“ žlugimas. Visa tai nebuvo atsitiktiniai Vakarų veiksmai, tai buvo daugiažingsnės Vakarų strategijos, skirtos „Blogio Imperijos“ įveikimui, nuoseklus įgyvendinimas.

Ir dabar reikia to paties.

Nors XX amžiuje Vakarai, turėdami aiškią strategiją, sugebėjo išspręsti gilaus tektoninio konflikto tarp Vokietijos ir Prancūzijos problemą, tačiau Europa ir Vakarai ir toliau kovoja su antruoju tektoniniu konfliktu Europos žemyne. Tai buvo ir tebėra tektoninis konfliktas tarp imperinės ar neo-imperinės Rusijos (Sovietų Sąjungos) ir žemyninės Europos. XX a. šis konfliktas lėmė kraujo praliejimą ir nelaisvę dideliuose Europos plotuose. Dėl to didelė Europos žemyno dalis ilgus dešimtmečius buvo okupuota ir atskirta nuo demokratijos, laisvės ir gerovės.

Po karo pabaigos 1945 m. ir iki pat 1990 m. pradžios šio konflikto priežastis buvo stalinistinė ir ekspansionistinė Rusijos imperijos politika. Po 1990  m. didžiąja Rusijos problema  tapo postimperinė  nostalgija  ir sentimentai buvusiai imperinei didybei, į kurių spąstus pateko Rusija. Tai užaugino ir Putino kleptokratinį, autokratinį bei vis agresyvesnį režimą, kuris galiausiai ir atvedė prie karo.

Nors Rusija yra šio tektoninio konflikto priežastis, Vakarai turi pasiūlyti ilgalaikę šio konflikto sprendimo strategiją. Tokia strategija turi pasiekti vieną tikslą – Rusija turi transformuotis į normalią, europietišką demokratiją. Demokratijos tarpusavyje nekariauja ir nekonfliktuoja kruvinais karais. Vakarai turi padėti tokiai transformacijai įvykti. Tam reikia Vakarų strategijos, o ji turi būti tokio pat masto ir sisteminio pobūdžio, kokia buvo Trumeno doktrina, Maršalo planas, Sovietų Rusijos sulaikymo ar „Blogio Imperijos“ sugriovimo strategija.

Konflikto tarp autoritarinės Rusijos ir demokratinės Europos pobūdis kinta ir tai reikalauja naujų priemonių jam spręsti. Tokio sprendimo paieška yra ir Vakarų atsakomybė, nes Rusijos transformacijos nesėkmės kaina ir žala gali būti ypatingai didelė. Nauji karai Europos žemyne gali būti dar baisesni.

Deja, Vakarai kol kas nėra sukūrę tokios ilgalaikės strategijos, kuri padėtų ne tik išspręsti šį konfliktą, bet ir padėtų Rusijai įveikti jos tragišką trajektoriją. Nes tik demokratija Rusijoje yra tinkamas ir ilgalaikis sprendimas.

Todėl Vakarai, ypač Europos Sąjunga, turi visų pirma pagaliau pabusti iš „geopolitinės tinginystės“ miego ir suprasti, kad Rusijos transformacija yra reikalinga ne tik pačiai Rusijai, bet lygiai taip pat strategiškai yra svarbi ir Europos Sąjungai, nes tokia Rusijos transformacija padėtų sukurti visai kitokią saugumo architektūrą visame Europos žemyne. Todėl Europos Sąjunga ir privalo turėti aiškią strategiją, kaip padėti tokiai transformacijai.

Sprendimo paieškos: Kaip Vakarai gali padėti Rusijos transformacijai?

Kaip  Europos Parlamento plenarinėje sesijoje dar praėjusių metų spalį labai atvirai pripažino ES užsienio ir saugumo reikalų „ministras“ Žozepas Borelis, Europos Sąjungos gili priklausomybė nuo Rusijos dujų ir kitų energetinių išteklių iki šiol neleido Europos Sąjungai turėti kokios nors aiškesnės strategijos santykiuose su Rusija, o tuo pačiu – ir strategijos Ukrainos atžvilgiu. Dabar, kai nuo karo pradžios rusiškų dujų kiekis ES rinkose sumažėjo nuo 41% (iki karo) iki 7,5% (rugsėjo mėnesį), pasak Ž.Borelio, atsiranda ir erdvės turėti savarankišką strategiją tiek Rusijos atžvilgiu, tiek Ukrainos atžvilgiu.

Toks ES praeities strateginių klaidų atviras ir drąsus pripažinimas, nuskambėjęs iš Ž.Borelio lūpų, leidžia tikėtis, kad ES bus tikrai pajėgi santykiuose su Putinu nuo „Putin-first!“ strategijos pagaliau pajudėti link „Democracy in Russia – first“ strategijos, o taip pat – ir link strategijos, kaip padėti Rusijai transformuotis.

Ši paramos transformacijai strategija turi remtis keliomis principinėmis nuostatomis:

  • Europos Sąjunga turi įveikti savo pasidalijimą į „tikinčius“ ir „netikinčius“ Rusijos demokratijos galimybėmis ir perspektyvomis.

Tik patikėję, kad Rusijoje demokratija yra galima, galėsime padėti tokiai transformacijai įvykti. Putinas ilgai stengėsi įrodyti Vakarų lyderiams, kad Rusijoje demokratija yra negalima. Tam tiko ir visi Litvinenkos, Skripalių, Navalno nuodijimai, kur Kremlius net nesistengdavo slėpti savo dalyvavimo pėdsakų. Nes tai turėjo tiesiog gąsdinti Vakarus ir rodyti, kokia yra Rusijos tikrovė, kurios Vakarai nesugebės pakeisti. Tam taip pat tiko tiek vidinė, tiek ir išorinė Kremliaus agresija, pastoviai komunikuojant Vakarams, kad Rusija yra tokia: agresyvi, laukinė, rytietiška, su atomine bomba rankose, pasiruošusi keršyti ir bausti visus, kurie bandys aiškinti apie demokratijos perspektyvas Rusijoje ir bausti tuos, kurie nenorės prisitaikyti prie tokios Rusijos, kokią sukūrė Putino režimas. Vakarų lyderiai pasidavė šiai Putino „įtaigai“ ir stengėsi adaptuotis prie tokios Rusijos, patys patikėdami, kad Rusija niekados netaps demokratija. Todėl ir atsirado visa „Putin-first!“ doktrina, kai į dialogą su Putinu veržėsi visi iš eilės Vakarų lyderiai, nepaisant to, kaip elgėsi pats Putinas.

  • Rusijos žmonių sąmonėje normalaus gyvenimo svajonė turi įveikti imperijos atstatymo svajonę.

Yra visiškai akivaizdu, kad bet kokią Rusijos transformaciją galės realizuoti tik patys rusai – tie, kurie pradės suprasti, kad Putino režimas yra didžiausia Rusijos tragedija. Putinas taiko „išdegintos žemės“ strategiją tokios opozicijos savo režimui atžvilgiu. Todėl nereikia stebėtis tuo, kad protestai prieš karą, prieš mobilizaciją netampa masiniu reiškiniu Rusijoje. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad transformacija Rusijoje artimiausiu metu neprasidės. Tai gali priklausyti nuo daugelio faktorių, kurių pats svarbiausias gali būti tai, ar eiliniams rusams bus padėta susikurti naują ateities, normalaus europietiško gyvenimo svajonę vietoje žlugusios svajonės sugrįžti į praeitį, į „šlovingus“ imperijos laikus. Europos Sąjunga gali suvaidinti ypatingai svarbų vaidmenį, padėdama rusams sugrįžti prie tokios normalaus gyvenimo svajonės ir siekti jos įgyvendinimo, iš esmės transformuojant Rusiją. Tokį vaidmenį Europos Sąjunga gali atlikti, nes daugelis Rusijos opozicijos žmonių, jos intelektualioji lyderystė didele dalimi šiuo metu yra emigravusi į įvairias Europos Sąjungos šalis. Europos Sąjunga, ištiesdama šiai opozicijai intensyvaus bendradarbiavimo ranką, galėtų padėti jai vienytis ir kartu su ES institucijomis jau dabar dirbti, rengiant bendras strateginio bendradarbiavimo programas, kurios galėtų būti įgyvendintos iš karto po to, kai bus realizuota Rusijos transformacija į demokratiją. Tai padėtų ir Europos Sąjungai mobilizuoti savo institucinius resursus tam, kad jau dabar būtų pradėtas visiškai naujas ES politikos Rusijos atžvilgiu etapas, realiai pereinant nuo „Putin-first!“ prie „Democracy in Russia-first!“ strategijos, kas, deja, vis dar nėra įvykę.

Kaip ES gali padėti rusams svajonių karuose?

Politikoje ir geopolitikoje dažniausiai svarstome tik šalių lyderių veiksmus, jų motyvacijas ir emocijas, nes daug kam atrodo, kad tai ir lemia šalių raidą bei tos valstybės vidinius ar išorinius veiksmus. Tai nėra nesvarbu, tačiau būtų klaida užmiršti plačiąją visuomenę, jos nostalgijas, jos lūkesčius, joje vyraujančius tikėjimus ar svajones. Žmonių svajonės lemia pokyčius demokratinėje santvarkoje, bet tai daro poveikį ir galimoms transformacijoms autoritarinėse sistemose. Net ir autoritariniai režimai turi rūpintis savo piliečių lojalumu, kuris priklauso nuo visuomenėje vyraujančios svajonės. Autoritariniai režimai negali ilgai išlikti valdžioje, besiremdami ar sėdėdami tik ant šautuvų durtuvų.

Ir Rusijoje permainos gali prasidėti tik tada, kai dauguma rusų patikės nauja, normalaus gyvenimo svajone, ir turės progą  įsitikinti, kad tokia svajone tiki dauguma.

Yra trys veiksmai, į kuriuos Vakarai, siekdami padėti rusams įgyti naują normalaus gyvenimo svajonę, turėtų koncentruoti savo pastangas:

  • Vakarai turi padėti rusams nedelsiant galutinai atsikratyti klaidingos nostalginės svajonės susigrąžinti tariamą imperijos „didybę“, nes tai veda tik į vis gilesnę Rusijos tragediją;
  • Vakarai turi jau šiandien kartu su Rusijos opozicijos intelektualais brėžti būsimų santykių tarp Vakarų (taip pat – ir Europos Sąjungos) bei būsimos demokratinės Rusijos strategiją, kuri eiliniams rusams parodytų, kaip kartu su Vakarais demokratinėje Rusijoje bus realizuota naujoji „normalaus gyvenimo“ svajonė;
  • Vakarai turi politiškai ir ekonomiškai investuoti į Ukrainos sėkmę, kad tokios sėkmės pavyzdys paskatintų ir rusus siekti naujos, normalaus gyvenimo Rusijoje svajonės įgyvendinimo;

Kuo  Rusijos visuomenei yra svarbi Ukrainos pergalė, Tribunolas Putinui ir Ukrainos narystė NATO?

Norint padėti Rusijos žmonėms atsikratyti senosios „imperinės“ svajonės, visų pirma reikia, kad ši svajonė būtų visiškai sutriuškinta karo lauke. Reikia, kad eiliniai rusai pajustų šios klaidingos svajonės tragiškas pasekmes patiems sau, taip pat ir dėl sankcijų Rusijai bei dėl Rusijos tarptautinės izoliacijos. Tik aiškus rusų supratimas, kad ši klaidinga svajonė atvedė Rusiją į katastrofišką aklavietę, kad tokia svajonė yra pagrindinė šių dienų Rusijos tragedijos priežastis ne tik palaidos šią „imperinę“ svajonę, bet ir atvers duris naujai, normalaus gyvenimo svajonei Rusijoje.

Todėl Vakarų tiekiami ginklai Ukrainai ir sankcijos Rusijai yra svarbūs ne tik tam, kad Ukraina galėtų apsiginti ir laimėti karą, bet ir tam, kad ši klaidinga „imperinė“ rusų svajonė būtų galutinai sutriuškinta ir tokiu būdu eiliniams rusams būtų padėta išsivaduoti iš tokios nostalgijos tragiškų pinklių.

Čia verta prisiminti Aleksejaus Navalno žodžius, paskelbtus jo 2022 m. rugsėjį publikuotame tekste:

„Žymiai daugiau Rusijos žmonių yra suinteresuoti normaliu gyvenimu dabar, nei Rusijos teritorijos plėtra. Ir tokių žmonių skaičius kiekvienais metais ryškiai didėja. Tiesiog dabar jie neturi už ką balsuoti.“

Rusijos opozicija gerai supranta, kaip yra svarbu, kad eiliniai rusai patikėtų nauja, normalaus gyvenimo Rusijoje svajone. Vakarai turi pareigą padėti rusams patikėti tokios svajonės realumu. Tam visų pirma reikia padėti rusams galutinai atsikratyti tikėjimo tuo, ką A. Navalnas pavadino „the phantom of territorial gains“. Tam reikia Rusijos sutriuškinimo šiame neo-imperiniame, neo-kolonijiniame kare. Ir vietoje to reikia padėti rusams patikėti tuo, ką tas pats A.Navalnas yra įvardinęs kaip svajonę apie „nuostabią ateities Rusiją“.

Antra, Rusijos visuomenei teks praeiti skausmingą savęs „deputinizacijos“ procesą. Jame bus daugelis svarbių dalių: nuo liustracijos iki autorefleksijos, nuo naujos Konstitucijos iki teisinės valstybės atkūrimo.

Visų pirma  patiems rusams teks pripažinti, kad pagrindinė dabartinės Rusijos krizės priežastis yra tai, kad jie sau leido patikėti jiems Kremliaus propagandos „įzombinta“ imperijos atstatymo svajone. Remdamasis taip dirbtinai išaukštinta nostalgine svajone, Putinas savo režimui garantavo nemažos dalies Rusijos visuomenės lojalumą. Tuo pat metu Putinas sukūrė mafijinę valdžios struktūrą, o mafijinės valdžios propagandos ir imperijos atstatymo svajonės mišrainė tapo naujojo, rusiškojo nacizmo ideologijos pamatu. Kaip ir Hitlerio laikais, tokio tipo nacizmas sugeba sugeneruoti nemenkos dalies tautos (net ir išsilavinusios vokiečių tautos) lojalumą, kuo savo laiku džiaugėsi Hitleris, ir kuo iki šiol naudojosi Putinas.

Patiems rusams teks atrasti savyje jėgų atsisveikinti su putinizmu. Kaip tai daryti, pavyzdžio toli ieškoti nereikia – kažkada, dar 1956 metais, N.Chruščiovui užteko drąsos TSKP XX-ajame suvažiavime atvirai įvardyti Stalino nusikaltimus ir juos pasmerkti. Taip bent kažkokiam laikotarpiui Sovietų Sąjungoje buvo atsisveikinta su stalinizmu. Ir dabar kažkam Rusijoje, gal net iš dabartinio Kremliaus elito aplinkos, teks imtis tokio pat vaidmens, tik jau kalbėti apie putinizmo nusikaltimus.

Tai būtų pirmas žingsnis į nacionalinį supratimą, kad valstybė ir nacija yra gilioje krizėje.

Tarptautinė bendruomenė šiame neišvengiame Rusijos po Putino autorefleksijos ir savianalizės kelyje gali suvaidinti ypatingai svarbų vaidmenį, jeigu neatidėliotinai įkurs Specialųjį Tarptautinį Tribunolą Putino karo agresijos nusikaltimui tirti. Visus Rusijos karo Ukrainoje nusikaltimus tiria ir tirs Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (ICC) Hagoje, tačiau Putino karo agresijos nusikaltimų tyrimui reikalingas specialusis Tribunolas, kuris atsakymą apie Putino kaltę galėtų pateikti ne po dešimties metų, bet per artimiausią laikotarpį. Tai taip pat padėtų Rusijai galutinai atsisveikinti su imperine svajone.

Rusams kelias nuo imperinės svajonės link normalaus gyvenimo svajonės nebus lengvas: neužteks vien tik pačių rusų visuomenės pripažinimo, kad putinizmas yra blogis. Neužteks ir tarptautinės bendruomenės įsteigto Tarptautinio Tribunolo sprendimų dėl Putino nusikaltimų. Pačiai Rusijai po Putino teks priimti sprendimus dėl žalos Ukrainai atlyginimo ir reparacijų mokėjimo. Teks imtis ir  tikros liustracijos bei patiems teisti kaltuosius. Tokia bus transformacijos kaina.

Ir svarbiausia – Rusija po Putino, joje įvykusios permainos visų pirma bus vertinamos pagal santykius su kaimynais. Tik visiškas naujosios Rusijos atsiribojimas nuo agresyvios, neoimperinės politikos Ukrainos ir kitų kaimynų atžvilgiu, okupuotų teritorijų ne tik Ukrainoje, bet ir Padniestrėje, Abchazijoje, Pietų Osetijoje išlaisvinimas bus pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos Vakarų demokratijos vertins Rusijos transformacijos link demokratijos rezultatus. Niekas nepatikės „permainomis“ Rusijoje, jeigu jos neatitiks čia išvardintų minimalių kriterijų. Net jeigu ir nebebus Putino.

Galų gale – naujos svajonės labui reikia, kad Putino puoselėta imperinė „Novorosijos“ svajonė būtų ne tik sutriuškinta, bet ir neleista jai atsigauti net tada, kai iš naujo atgaivintą jauną Rusijos demokratiją vėl užpuls neišvengiama porevoliucinė nostalgijos praeičiai banga. O tam reikia, kad net ir Rusijos imperiniai „vanagai“ pagaliau suprastų, jog Ukraina jiems tampa nebepasiekiama. Todėl Vakarai turi būti suinteresuoti artimiausiu metu suteikti Ukrainai narystę NATO. Tai yra svarbu ne tiek todėl, kad tai padidintų Ukrainos saugumą (Ukraina pati, ir be NATO narystės, tai puikiai daro), bet todėl, kad taip būtų padėta rusams nebepasiduoti imperinei nostalgijai.

NATO buvo sukurtas tam, kad Vakarai galėtų pasipriešinti Rusijos/Sovietų Sąjungos imperinei ekspansijai, tame tarpe ir Vakarų visuomenių nusivylimais ar nostalgijomis; demokratinės Europos gynyboje Ukraina dabar tai ir daro, savo kariniais gebėjimais viršydama visus NATO narystės kriterijus; NATO, priimdamas Ukrainą į savo gretas, ne tik sustiprintų savo karinius pajėgumus, bet ir padėtų Rusijai galutinai atsisveikinti su „imperine“ svajone: Rusijos imperinis sugrįžimas į Ukrainą kariniu būdu taptų nebeįmanomas, o tokios svajonės – neberealios.

Ukrainos narystė Europos Sąjungoje – kertinė Europos Sąjungos strategijos „Democracy in Russia – first!“ ašis

Kaip ir Ukrainos narystė NATO, taip ir Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra svarbi ne tik todėl, kad tai yra vienintelis kelias, kaip gali būti sukurta Ukrainos demokratinė ir ekonominė sėkmė, bet ir todėl, kad tai yra dar vienas būdas, kaip padėti Rusijai išsivaduoti iš „imperinės“ nostalgijos gniaužtų. Ukrainos tapimas visateise Europos Sąjungos bendruomenės nare būtų triuškinantis ir galutinai nokautuojantis smūgis Putino ilgametei „imperinei“ svajonei, kurios realizavimą Kremlius koncentravo į Ukrainą.

Pagrindinis Putino „imperinės“ svajonės pragmatinis tikslas visada buvo tas pats – neleisti Ukrainai tapti sėkminga valstybe, nes Putino mafijiniam režimui buvo ir yra pavojingas toks užkrečiantis pavyzdys Rusijos žmonėms. Tuo tarpu postsovietinėje erdvėje vienintelis patikrintas būdas, kaip šalis gali tapti sėkminga, yra gerai žinomas – tai šalies integracija į Europos Sąjungą ir ES narystė.

A.Navalnas jau minėtame tekste pabrėžia tas pačias Putino agresijos prieš Ukrainą priežastis: pavydas Ukrainai ir jos galimai sėkmei, neapykanta Ukrainos provakarietiškam pasirinkimui ir siekis Ukrainą paversti „failed state“ yra dominuojantys Putino „Ukrainos strategijos“ bruožai:

„… nuo Putino valdymo pradžios, o ypač po 2004 m. prasidėjusios Oranžinės revoliucijos, neapykanta Ukrainos europietiškam pasirinkimui ir noras paversti ją žlugusia valstybe tapo ilgalaike ne tik Putino, bet ir visų jo kartos politikų manija.“

Lygiai tą patį pastebi ne tik rusų opozicijos lyderiai, bet ir žinomiausi Vakarų ekspertai. Štai likus kelioms dienoms iki karo pradžios, buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Maiklas Makfolas McFaul (Michael McFaul) kartu su Robertu Personu (Robert Person) paskelbė vertingą tekstą „Ko Putinas bijo labiausiai?“.

Autorių atsakymas į savo suformuluotą klausimą buvo nedviprasmiškas – Putinas labiausiai bijo ne Ukrainos narystės NATO organizacijoje, bet Ukrainos narystės Europos Sąjungoje. Nes Putinas  paniškai bijo Ukrainos sėkmės, o Ukrainos sėkmė gali būti sukurta tik tuo atveju, jeigu Vakarai bus suinteresuoti ir padės Ukrainai tapti Europos Sąjungos nare. Nes visa Centrinė Europa ir Baltijos valstybės tapo sėkmės istorijomis tik tuomet, kai devinto dešimtmečio pabaigoje iš karto po demokratinių revoliucijų šioms šalims buvo sudaryta galimybė sparčiai integruotis į Europos Sąjungą.

Putino „Ukrainos strategija“ visada buvo aiški ir nedviprasmiška – neleisti Ukrainai tapti sėkminga valstybe. Tai buvo pridengiama įvairiais imperinės nostalgijos šūkiais, bet iš esmės pagrindinis Putino tikslas buvo ne naujų „Novorosijos“ teritorijų aneksavimas, o Ukrainos sėkmės griovimas. „Novorosija“ buvo ir lieka tik instrumentas tokiam strateginiam tikslui pasiekti, nes nuo Ukrainos sėkmės sustabdymo priklauso Putino režimo išlikimas. Todėl Putinas ir kovoja prieš Ukrainos sėkmę, ir tai – jo pastarųjų dešimtmečių visos geopolitinės strategijos ašis.

Deja, bet iki pat karo pradžios Vakarai (taip pat – ir Europos Sąjunga) neturėjo savo aiškesnės „Ukrainos strategijos“, neturėjo strategijos, kaip atremti Putino „Ukrainos strategijos“ įgyvendinimą. Neturėjo strategijos, kaip su ambicinga ES plėtros strategija padėti kurti Ukrainos sėkmę.

Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl Putinas pasidavė pagundai pradėti karą prieš Ukrainą: jam atrodė, kad Vakarai ir toliau neturės jokios strategijos Ukrainos atžvilgiu, ir todėl labai greitai sugrįš prie „business as usual“ su Putinu.

Kodėl Vakarai iki šiol neturėjo savo „Ukrainos strategijos“, kaip jau buvo minėta, labai atvirai ir reikšmingai buvo pripažinęs Ž.Borelis, ES Užsienio ir Saugumo reikalų „ministras“ – tik dėl to, kad Europos Sąjunga iki šiol buvo labai reikšmingai priklausoma nuo Rusijos dujų: „Mes neturėjome savo užsienio politikos Ukrainos atžvilgiu“. Tai yra atviriausias ir drąsiausias ES praeities klaidų, prisidėjusių prie to, kad šiandien visas Europos kontinentas yra gilioje geopolitinėje krizėje, pripažinimas iš ES vadovų lūpų.

Išeitis iš šios geopolitinės krizės yra viena – Europos Sąjunga privalo turėti ambicingą ir efektyvią „Ukrainos strategiją“. Tai turi būti Ukrainos sparčios integracijos į Europos Sąjungą ir pilnos narystės strategija. Tokia strategija turi būti realizuota iki šio dešimtmečio pabaigos. Pirmieji teisingi žingsniai šia kryptimi jau yra padaryti: Ukrainai suteiktas kandidatės statusas. Bet tam, kad Ukraina taptų ES nare iki šio dešimtmečio pabaigos, derybos Briuselyje dėl jos narystės turi būti pradėtos jau 2023 metais, o ne tradiciškai biurokratiškai vilkinamos.

ES biurokratai ir politiniai lyderiai turi atsiminti, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra reikalinga ne tik pačiai Ukrainai, nes tik taip gali būti sukurta jos sėkmė. Ukrainos narystė taip pat yra reikalinga ir Rusijos transformacijai bei ES strategijos „Democracy in Russia – first!“ įgyvendinimui. Todėl yra akivaizdu, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra visų pirma reikalinga pačiai Europos Sąjungai, nes tik tokiu būdu ES gali įgyvendinti strategiją, kuri lemtų tai, kad taika ir saugumas pagaliau įsitvirtintų Europos kontinente. Demokratijos, normalaus gyvenimo svajonės plėtra į Europos kontinento Rytus yra vienintelis būdas, kaip pasiekti, kad pagaliau realizuotųsi pagrindinė europiečių svajonė: „Europa – vieninga, laisva ir gyvenanti taikoje“ („Europe – whole, free and at peace“), nes demokratijos tarpusavyje paprastai nekariauja. Ir tai Europos Sąjunga gali realizuoti visų pirma kurdama Ukrainos sėkmę, kuri turės milžiniškos pozityvios įtakos ir transformacijai Rusijoje.

Ukrainos geopolitinė integracija į Vakarus (t.y., narystė ES ir NATO) yra ne mažiau svarbi nei Leopardai ar Abramsai svarbūs Ukrainos gynybai. Tam reikia konsoliduotos politinės valios. Ukrainos gynybos reikalams reikalinga politinė Vakarų valia yra konsoliduojama „kariniame Ramštaine“. Akivaizdu, kad Vakarams yra reikalingas ir „Integracijos Ramštainas“, tam, kad būtų sutelkta politinė valia, reikalinga Ukrainos narystės Europos Sąjungoje ir NATO realizacijai.

Verta dar ir dar kartą prisiminti, kad Europos kontinente šalių ir žmonių sėkmė yra kuriama tik šių šalių integracijos su Europos Sąjunga dėka. Europos Sąjunga turi milžinišką „minkštąją galią“ pozityviai veikti ir keisti kaimyninių šalių gyvenimą, jų politikos kryptis, tik dažnai pati Europos Sąjunga užmiršta apie šią savo ypatingą galią. Arba kartais nedrįsta jos panaudoti, kaip atvirai pripažino Ž.Borelis.

Apie šią Europos sėkmės formulę yra verta kalbėti ne tik prisimenant Centrinės Europos ir Baltijos šalių sėkmės istorijas, ne tik kalbant apie tai kaip gali būti sukurta Ukrainos sėkmės istorija, bet ir kalbant apie tai, kaip gali būti ateityje realizuotos normalaus, europietiško gyvenimo Rusijoje svajonės.

Normalaus, europietiško  gyvenimo Rusijoje perspektyva ir Europos Sąjunga

Nors Europos Sąjunga tikrai nepasiūlys Demokratinei Rusijai narystės Europos Sąjungoje perspektyvos, tačiau Europos Sąjunga jau dabar turi siūlyti būsimų santykių su Demokratine Rusija strategiją, kurioje būtų numatyti tokie patys efektyviausi santykių mechanizmai, kurie Demokratinei Rusijai suteiktų tokias pat jauną demokratiją stabilizuojančias perspektyvas, kokias Centrinės Europos ir Baltijos valstybių jaunoms demokratijoms suteikė jau 1993 metais joms suformuluota narystės Europos Sąjungoje perspektyva.

Europos Sąjunga ir demokratinė Rusija jau dabar galėtų pradėti planuoti būsimąją specialią Asociacijos sutartį – kažką panašaus į tai, ką savo laiku Europos Sąjunga pasirašė su Ukraina, Moldova, Sakartvelu (Gruzija), o vėliau ir su Armėnija. Tokioje būsimoje sutartyje su demokratine Rusija turėtų būti numatyti tamprūs laisvos prekybos, bevizio režimo, ekonominės partnerystės vardan modernizavimo būsimieji santykiai, kurių aiški perspektyva jau šiandien leistų eiliniams rusams patikėti nauja svajone – normalaus, europietiško gyvenimo Rusijoje galimybe.

Demokratinei Rusijai ES taip pat turėtų atverti duris jungtis vienokiu ar kitokiu statusu prie regioninės Rytų Partnerystės programos, ir tai demokratinei Rusijai leistų su kaimynėmis bendrauti europiniame formate, o ne buvusios imperinės  metropolijos diktato būdu, kuris ir atvedė iki dabartinės katastrofos.

Tokia demokratinei Rusijai pritaikyta ES būsimųjų santykių strategija  būtų svarbi ne tik todėl, kad ji jau dabar padėtų formuotis  naujai rusų normalaus, europietiško gyvenimo svajonei, bet ir todėl, kad tokios strategijos vėlesnis įgyvendinimas bus labai svarbus norint apsaugoti jauną, atgimusią Rusijos demokratiją nuo griaunančios jėgos, kurią su savimi atneša neišvengiama porevoliucinė nostalgija praeičiai. Taip, kaip pokario Maršalo planas apsaugojo jauną Vokietijos demokratiją nuo nostalgijos pralaimėjusiam nacizmui, taip šis planas apsaugojo ir visas sunkiai  po karo tragedijų atsigaunančias senosios Europos demokratijas, pergalės kare džiaugsmą visoje Europoje labai greitai ėmus gniaužti sugriautos ekonomikos sunkumams, o tokių sunkumų prislėgtoms visuomenėms ėmus labai sparčiai radikalizuotis – to tik ir laukė kiekvienoje šalyje veikę vietiniai, bet Stalinui paklusnūs komunistai. Maršalo planas išgelbėjo senąją Europą nuo tokios radikalizacijos ir nuo visuomenės  paramos komunistams.

Centrinės  Europos jaunas demokratijas  praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje nuo tokios pačios nostalgijos ir radikalizacijos pavojų  išgelbėjo narystės Europos Sąjungoje perspektyva. Tačiau jaunos Rusijos demokratijos tais pačiais laikais niekas neišgelbėjo nuo staiga išaugusios  nostalginės radikalizacijos grėsmės, todėl po Jelcino ir atėjo Putinas.

Štai todėl tokios būsimųjų ES santykių su Demokratine Rusija strategijos svarbą ir pabrėžė Europos Parlamentas dar 2021 metų rugsėjo mėnesį patvirtintame specialiame parlamento pranešime, skirtame ES santykių su Rusija strategijai. Kaip tokia ES santykių su Demokratine Rusija strategija galėtų atrodyti, ir kodėl yra svarbu ją jau šiandien parengti, buvo išsamiai išdėstyta  Europos Sąjungos ir Rusijos ekspertų parengoje ir 2022 m. liepos mėnesį Willfriedo Martenso tyrimų centro paskelbtoje specialioje studijoje „The EU’s Relations With a Future Democratic Russia: A Strategy“ („ES santykiai su būsima demokratine Rusija. Strategija“).

Tiek Europos Parlamento pranešime, tiek studijoje pabrėžiami tie patys principai:  Europos Sąjunga  (taigi ir Lietuva) siekia gerų, abipusiai naudingų santykių su Rusija, bet tai priklauso nuo to, ar Rusija sugebės transformuotis iš autoritarinės, agresyvios valstybės į demokratinę, normalią, europietišką valstybę. Tai yra vienas iš svarbiausių strateginių Europos Sąjungos interesų, ir Europos Sąjunga privalo turėti aiškią strategiją, kaip ji gali padėti Rusijoje įvykti tokiai transformacijai. Tokioje paramos strategijoje svarbią vietą turi užimti būsimųjų santykių su Demokratine Rusija strategija, nes tai ir yra būdas šiandien padėti Rusijos piliečiams patikėti normalios Rusijos svajone ir tokiu būdu padėti Rusijos transformacijai.

Tokia būsimų santykių strategija turi būti strategija, kaip padėti Rusijai – ne Putino režimui,  ir vėl siūlant Kremliui „business as usual“, bet Rusijai ir Rusijos žmonėms. Tai turi būti strategija, kaip padėti rusams išvengti „Rusijos tragedijos“, kaip padėti išvengti tokios tragedijos katastrofiškų pasekmių pačiai Rusijai. Nes nuo „Rusijos tragedijos“ katastrofiško išsipildymo kentėtų ne tik pati Rusija, tačiau ir visa Europa, visas pasaulis.

Todėl būtų tiesiog neatsakinga teigti, kad „Rusijos tragedija“ yra tik pačių rusų reikalas.

Laikas veikti: Lietuvos interesas

Lietuva yra labiausiai suinteresuota tuo, kad Vakarai tokią strategiją turėtų ir ją sistemingai įgyvendintų, nes nuo to, ar Rusija ilgainiui taps proeuropietiška, demokratine ir taikia šalimi, priklauso Lietuvos geopolitinis saugumas. Kaip pagaliau pripažino NATO – autoritarinė Rusija yra didžiausia grėsmė Europos kontinento saugumui. Mes, tie kurie esame dabartinės Rusijos kaimynystėje,  tą grėsmę jaučiame ypatingai skausmingai. Nes tai yra ne kokia nors tolima ir teorinė, bet reali ir matoma grėsmė. Tai mums sako ir mūsų skausminga istorinė patirtis.

Todėl negalime tiesiog sėdėti rankas sudėję ir laukti, kol kada nors Vakarai parengs tokią strategiją Rusijos atžvilgiu – turėtume patys aktyviau siekti, kad tokia strategija gimtų. Matydami tokią grėsmę, turėtume neapsiriboti vien prašymais sustiprinti Lietuvoje dislokuotus NATO batalionus ir neapsiriboti vien tik ieškojimu, kaip dar stipriau Lietuvos veiksmais paremti Ukrainą. Mums reikia ambicingos ir visapusiškos Vakarų strategijos Rusijos atžvilgiu, ir mes turime ją pasiūlyti. Mums reikia, kad Vakarai kartu su NATO turėtų strategiją ne  tik kaip „atgrasyti“ (deterrence) ir „apsiginti“ (defence) nuo autoritarinės Rusijos grėsmės, bet kad Vakarai turėtų ir strategiją, kaip padėti autoritarinei  Rusijai  transformuotis į normalią, europietišką, demokratinę valstybę. Tik tada nebeliks Rusijos grėsmės: nei Europos kontinentui, nei kaimynams, nei pačios Rusijos visuomenei.

Tam reikia, kad Vakarai šiandien ne tik prognozuotų „Rusijos po Putino“ scenarijus, bet ir turėtų strategiją, kuris padėtų realizuoti „gerąjį scenarijų“ – gerąjį Rusijos, o tuo pačiu ir visos Europos ateičiai.

 

 

 

 

 

×