2026.05.25

Liudas Mažylis. Ar Europa pajėgi apsiginti pati be JAV saugumo skėčio?

Europos saugumas šiandien yra testuojamas ne tik hibridiniais, bet ir tiesioginiais karo veiksmais Ukrainoje. Pripažįstant, kad Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą, energetinis šantažas, kibernetinės atakos ir nestabili saugumo aplinka verčia Europą iš naujo įvertinti savo pačios galimybes, vis dėlto NATO ir JAV indėlis į Europos saugumą išlieka esminis. Klausimas, ar Europos Sąjunga turėtų atsiriboti nuo JAV saugumo skėčio, apskritai neturėti kilti. Toks požiūris būtų klaidingas ir net pavojingas. Kitas klausimas – ar Europa gali sustiprinti savo gynybinius pajėgumus taip, kad būtų pajėgi greičiau reaguoti į krizes, labiau remtis savo pramone, užtikrinti paramos Ukrainai tęstinumą ir kartu tapti stipresne transatlantinio aljanso dalimi. Svarbu prisiminti, kad reikalavimai Europos valstybėms daugiau prisidėti prie NATO gynybos nėra naujas reiškinys. Tai neatsirado vien su Donaldo Trumpo administracija, nors būtent ji šį klausimą iškėlė garsiausiai. Dar Šaltojo karo pabaigoje ir po jo JAV administracijos nuolat kėlė vadinamojo naštos pasidalijimo klausimą. 1980-aisiais Jungtinės Valstijos net turėjo specialų atstovą NATO naštos pasidalijimo klausimams, o JAV Kongresas ir Pentagonas rengė metines ataskaitas apie sąjungininkų indėlį į bendrą gynybą. Todėl amerikiečių raginimas Europai daugiau investuoti į savo saugumą yra sena transatlantinių santykių tema, tik šiandien ji skamba kur kas rimčiau dėl Rusijos karo prieš Ukrainą. Taip pat ir Baracko Obamos administracija kalbėjo apie būtinybę europiečiams prisiimti didesnę atsakomybę. 2011 m. Libijoje vykusioje karinėje operacijoje, JAV sulaukė pagalbos iš Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir kitų Europos valstybių. NATO duomenimis, operacija Libijoje truko septynis mėnesius, apėmė veiksmus jūroje ir ore, o jos tikslas buvo apsaugoti civilius pagal JT mandatą.

Todėl dabartinė diskusija neturėtų būti suprantama kaip abejonė pačiu NATO aljansu. NATO yra abipusiai naudinga sąjunga. Europa po Antrojo pasaulinio karo gavo saugumo garantijas, kurios leido kurti gerovės valstybes, demokratines institucijas ir bendrąją rinką. Jungtinės Valstijos savo ruožtu gavo stabilų, demokratišką ir ekonomiškai stiprų partnerių bloką, karinį buvimą strategiškai svarbiame žemyne ir sąjungininkus, kurie ne kartą prisidėjo tada, kai pagalbos reikėjo pačioms Jungtinėms Valstijoms. Ryškiausias pavyzdys – 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro išpuoliai. Vienintelį kartą NATO istorijoje buvo aktyvuotas 5-asis straipsnis, ir tai padaryta, kai to prireikė Jungtinėms Amerikos Valstijoms. NATO sąjungininkai tada pripažino, kad išpuolis prieš JAV yra išpuolis prieš visą Aljansą. Po to sekė realūs veiksmai: NATO sąjungininkai prisidėjo prie oro erdvės stebėjimo virš JAV, kovos su terorizmu operacijų Viduržemio jūroje ir ilgametės misijos Afganistane. Afganistanas tapo bene rimčiausiu pavyzdžiu, įrodančiu, kad Europa yra aktyvi NATO dalyvė. Beveik 20 metų NATO sąjungininkai ir partneriai buvo dislokuoti Afganistane pagal JT Saugumo Tarybos mandatą. Tai buvo ne Europos karas siaurąja prasme, bet Europos valstybės prisiėmė politinę ir karinę atsakomybę. Dalyvavo britai, vokiečiai, prancūzai, italai, lenkai, lietuviai ir daugelis kitų. Lietuva taip pat siuntė karius ir civilius specialistus, prisidėjo prie mokymo, logistikos ir saugumo užduočių. Taip pat negalima pamiršti Balkanų. NATO nuo 1999 m. vadovauja KFOR taikos palaikymo misijai Kosove, kurios tikslas – palaikyti saugią aplinką ir stabilumą regione. Tai europinis saugumo klausimas, bet kartu ir transatlantinio veikimo pavyzdys: JAV ir Europos sąjungininkai kartu užtikrino, kad po žiauraus karo Balkanuose vėl neatsinaujintų smurtas. Žinoma, Rusijos invazija į Ukrainą parodė, kad konvencinis karas Europoje nėra praeitis. Šaudmenų, oro gynybos, bepiločių sistemų, artilerijos, logistikos ir karinio mobilumo klausimai nėra techninės detalės. Tai yra išlikimo klausimai. O juk per pastaruosius porą metų Europos Sąjungoje vis dėlto įvyko rimtas lūžis. Europos Komisija ėmėsi kur kas aktyvesnio vaidmens gynybos pramonės ir bendrų pirkimų srityje. 2023 m. buvo priimtas Šaudmenų gamybos rėmimo aktas, kuriam numatyta daugiau kaip 500 mln. eurų ir kuriuo siekta didinti šaudmenų bei raketų gamybos pajėgumus Europoje. 2025 m. Komisija ir vyriausioji įgaliotinė pristatė Baltąją knygą dėl Europos gynybos pasirengimo iki 2030 m. ir „ReArm Europe“ / „Readiness 2030“ planą. Labai svarbus tapo ir SAFE instrumentas, kuris numato iki 150 mlrd. eurų ilgalaikių paskolų valstybėms narėms gynybos investicijoms. Šios lėšos skirtos didelio masto ir skubiems bendriems pirkimams, kad Europos gynybos pramonė galėtų tiekti tai, ko reikia dabar. Mes Europos Parlamente šiame procese taip pat atlikome svarbų vaidmenį: nuosekliai rėmėme karinę, finansinę ir politinę paramą Ukrainai, spaudėme dėl spartesnių sprendimų, kėlėme sankcijų efektyvumo, gynybos pramonės ir Europos atsparumo klausimus.

Ne kartą mūsų regione buvo svarstyti ir „B“, ir „C“ saugumo užtikrinimo scenarijai. Pastaruoju metu šios diskusijos įgauna vis konkretesnį politinį ir praktinį pagrindą. 2026 m. gegužės 7 d. Europos Parlamente buvo įsteigta Europos gynybos sąjungos grupė. Regime ir aktyvėjančias Europos Komisijos pastangas saugumo bei gynybos srityje. Regioninis aljansas „Nuo Helsinkio iki Kijevo“ taip pat vis labiau materializuojasi, ypač Lenkijai įsigyjant naikintuvus F-35. Pastarųjų dienų dronų atakų prieš Baltijos valstybes grėsmės dar labiau išryškino būtinybę koordinuoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos veiksmus, stiprinant atsparumą. Tikimasi, kad 2026 m. gegužės 26 d. į Lietuvą atvyksianti Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen taip pat prisidės prie bendro veiksmų koordinavimo. Taigi, tiek regioniniu, tiek ir Europos Sąjungos lygmeniu dėmesys skirtas saugumui yra akivaizdus.

Tačiau vis dar išlieka sričių, kuriose priklausomybė nuo JAV tebėra labai didelė: strateginė žvalgyba, oro gynyba, priešraketinė gynyba, branduolinis atgrasymas, strateginis transportas, kai kurios aukštųjų technologijų karinės sistemos. Reali užduotis yra per artimiausius metus sukurti tokią Europos gynybinę bazę, kuri leistų Europai prisiimti daug didesnę atsakomybės dalį, o JAV buvimą paverstų ne vieninteliu saugumo ramsčiu, bet stipriu bendros architektūros elementu. Mūsų regione, ypač Lietuvoje, NATO buvimas, JAV pajėgos ir transatlantinis įsipareigojimas yra egzistencinės reikšmės. Tačiau būtent todėl turime būti tarp tų, kurie Europoje ragina daugiau investuoti į gynybą, stiprinti rytinį flangą, plėsti karinį mobilumą, spartinti amunicijos gamybą ir užtikrinti ilgalaikę paramą Ukrainai. Todėl šiandien nereikėtų dramatizuoti klausimo, ar JAV pasitrauks iš Europos. JAV ir Europa yra pernelyg glaudžiai susijusios ekonomiškai, politiškai ir strategiškai. Transatlantinė sąjunga naudinga abiem pusėms. Tačiau būtų neatsakinga nematyti, kad JAV strateginis dėmesys vis labiau krypsta ir į Ramiojo vandenyno regioną, Kinijos iššūkį bei vidaus politinius prioritetus. Europa turi į tai reaguoti ne panika, o pasirengimu. Mano vertinimu Europa turi siekti būti pajėgi su JAV veikti kaip rimtesnė, stipresnė ir patikimesnė sąjungininkė. Tai reiškia daugiau atsakomybės, daugiau investicijų, daugiau gamybos, greitesnius sprendimus ir aiškų suvokimą, kad saugumas kainuoja.

2026.03.06

Liudas Mažylis: „Europos sprendimai dėl Ukrainos lemia ir Lietuvos saugumą“

Kalbėdamas apie svarbiausius pastarojo meto Europos Parlamento sprendimus, europarlamentaras pirmiausia išskiria paramą Ukrainai. Pasak jo, ši tema ir toliau išlieka vienu svarbiausių Europos darbotvarkės klausimų.

„Pastarojoj sesijoj, kuri vyko kovo 9-12 d., vėl priimtas sprendimas ir dėl finansavimo, ir dėl visokeriopos kitokios paramos. Turint omeny, kad bendra užsienio ir saugumo politika sutartyse tarp 27 valstybių apibrėžta gana aptakiai, vis dėlto Europos Parlamentas ir kitos institucijos aiškiai įvardija, kad tai yra karas prieš mus ir telkiamos jėgos bei resursai jam atsispirti. Jau dvidešimtas sankcijų paketas yra pakeliui. Tai yra tie geri dalykai“, – sako L. Mažylis.

Vis dėlto, pasak jo, bendri sprendimai ne visada priimami lengvai. Europos Sąjungoje esama valstybių, kurios stengiasi stabdyti ar vilkinti svarbius sprendimus.

„Mes turim blokuoti valstybes, kurios bando blokuoti europinius sprendimus, priešiškais ir kenksmingais būdais. Europos Parlamente tą gal ir mažiau jaučiam, bet tai labai pasireiškia ES Ministrų Taryboje. Be to, vien priimti sankcijų paketus neužtenka. Reikia užtikrinti, kad jų būtų laikomasi, kad sankcijos nebūtų apeinamos“, – kalba europarlamentaras.

Taigi Europos Parlamento sprendimai ir toliau tiesiogiai siejasi su Rusijos pradėtu karu Ukrainoje. Kartu tai ir viena jautriausių temų: juk nuolat juntame Rusijos veikimą per ES valstybes, esančias didesnėje ar mažesnėje įtakoje. ES turi griežtinti sankcijas Rusijai, o paramą Ukrainai stiprinti.

Kalbėdamas apie kitus Europos Sąjungos projektus, Mažylis pabrėžė nuolatinį dėmesį „Rail Baltica“ projektui. Turime siekti komunikacinio nuoseklumo. Aš pats kiek įmanoma gilinuosi į visą „Rail Baltica“ projektą. Turėtų būti geriau koordinuojamas visų valstybių ministerijų darbas, kad visuomenė justų projekto naudą.

Pokalbio nuoroda: https://www.youtube.com/watch?v=9gzk0Qvk3PI

2025.12.11

Liudas Mažylis. Europos demokratijos apsauga naujos geopolitinės realybės fone

Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą tęsiasi. Šiame kontekste spaudimą patiria ir Europos Sąjungos valstybės, ypač informacinėje erdvėje. Pridėkime dar Kinijos vykdomą ekonominę prievartą, iš Baltarusijos nutaikytus išpuolius mūsų oro erdvei, nuolatinius mėginimus apeiti sankcijas, taikomas Rusijai ir Baltarusijai – ir matysime, kaip veiksmingai autoritariniai režimai vienijasi prieš demokratiją. Prie to prisideda ir parama radikalioms politinėms jėgoms Europoje, užmojai energetikos srity, nelegalios migracijos skatinimas. Būtent šiame kontekste ir gimė Europos demokratijos skydas (EUDS) – iniciatyva, kuria siekiama užkirsti kelią užsienio veikėjų kišimuisi, informacinėms manipuliacijoms, politinių kampanijų finansavimo pažeidimams ir įvairioms hibridinėms atakoms.

EUDS atsiradimą galima laikyti natūraliu atsaku į daugelį metų nuosekliai augusias grėsmes – nuo Rusijos kišimosi į demokratinius procesus iki Baltarusijos režimo vykdytų hibridinių atakų, migrantų instrumentalizavimo ir pilietinės visuomenės slopinimo. Šie procesai atskleidė seniai žinomą faktą: Europos valstybių demokratija yra nuolatinio koordinuoto spaudimo objektas. Apie tai ne kartą kalbėjau ir rašiau Europos Parlamente. Buvo diskutuojama, tačiau ilgą laiką nebuvo suformuota struktūrinė sistema, galinti atremti tokio pobūdžio grėsmes – nuo dirbtinio intelekto naudojimo manipuliuojant viešąja nuomone iki kibernetinių atakų prieš politines partijas ir žiniasklaidos infrastruktūrą. Ekonominė įtampa ir socialiniai neramumai taip pat tampa derlinga dirva veikti autoritariniams režimams, mėginantiems paversti Europoje kylančias krizes savo geopolitiniais instrumentais. Pagrindiniai autoritariniai centrai – Rusija ir Kinija. Rusija dar iki karo Ukrainoje aktyviai kišosi į ES politinius procesus, naudodama dezinformaciją, energetikos šantažą, kibernetines atakas. Tam buvo skirta viena pirmųjų rezoliucijų, man tapus EP nariu, už kurią balsavau. Kinija veikia subtiliau, bet ne mažiau pavojingai – per ekonomines priklausomybes, technologinę infiltraciją, spaudimą valstybėms narėms bei ES institucijoms, subsidijuotą strateginių sektorių perėmimą bei įtakos tinklų kūrimą. Gerai žinome, kokią ekonominę prievartą patyrė Lietuva, kai atidarė taivaniečių atstovybę – tiksliau, todėl, kad nepasidavė Kinijos peršamam išskirtinių santykių formatui. Šios dvi valstybės, nepaisant skirtingų metodų, turi bendrą tikslą – silpninti Vakarų demokratijų vienybę, kurti priklausomybes ir mažinti pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis. Solidūs veiksmai, skirti suvaldyti šias grėsmes tiek iš Europos Parlamento, tiek iš kitų institucijų buvo žengti 2022 m., kai nuosekliai priėmėme rezoliucijas dėl užsienio kišimosi į demokratinius procesus, hibridinių atakų ir dezinformacijos, taip kuriant politinį pagrindą EUDS atsiradimui. Vienas svarbiausių balsavimų įvyko 2023 m. birželio 1 d., kai priėmėme rezoliuciją dėl užsienio šalių kišimosi į ES demokratinius procesus ir dezinformacijos, kurioje tiesiogiai raginome kurti europinį demokratijos apsaugos mechanizmą. 2023 m. spalį Parlamentas patvirtino Kovos su prievarta priemonę (angl. Anti-Coercion Instrument), kuri tapo vienu iš EUDS idėjos kertinių elementų, nes suteikia apsaugą nuo ekonominio ir politinio spaudimo ES valstybėms narėms – o Lietuva buvo itin ryškus tokios prievartos pavyzdys.

2024 m. Parlamentas daug dėmesio skyrė „Russiagate“ tyrimams, EP narių saugumo procedūrų griežtinimui ir išorės finansavimo kontrolei. 2025 m. pradžioje diskusijose dėl Europos demokratijos stiprinimo oficialiai pritarta Tarybos siūlymui kurti nuolatinę ES demokratijos apsaugos struktūrą. Galima teigti, kad per EUDS iniciatyvą siekiama sukurti prevencinę skydinę struktūrą, apsaugančią Europos politinius procesus nuo išorės kišimosi. Tai apimtų kibernetinį saugumą, politinės reklamos skaidrumo mechanizmus, išorės finansavimo ribojimus, greito reagavimo į dezinformaciją priemones. Taip pat yra siekiama sukurti infrastruktūrą, skirtą informacinėms, hibridinėms ar ekonominėms atakoms atremti. Žinoma, Europa turi būti pajėgi reaguoti ne tik į kibernetines grėsmes, bet ir į platesnes hibridines kampanijas, kaip tas, kurias 2021 m. organizavo Lukašenkos režimas prieš ES sienas, tai yra Lietuvą, Latviją ir Lenkiją. Akivaizdu, kad šiuo metu Europai yra reikalingi papildomi instituciniai pajėgumai, kurie būtų išnaudoti atsakingai: užsienio veikėjų informacinės manipuliacijos ir kišimosi į ES procesus nustatymas, analizė ir dokumentavimas. Tokia struktūra turėtų ne tik identifikuoti ir sekti apgaulingą turinį, bet ir padėti jį šalinti, didinti visuomenės informuotumą, koordinuoti žvalgybos duomenų mainus bei kurti pajėgumus nustatyti atsakomybę ir taikyti atsakomąsias priemones. Todėl siekiant sistemingai spręsti šiuos klausimus, 2025 m. vasario 3 d. Europos Parlamente pradėjo veikti Specialusis komitetas Europos demokratijos skydo klausimams nagrinėti. Jo tikslas – užtikrinti, kad demokratinės institucijos, rinkimų procesai ir viešoji erdvė būtų apsaugoti nuo koordinuotų hibridinių grėsmių. Komitetas vertina esamų ES priemonių veiksmingumą ir teikia rekomendacijas, kaip jas stiprinti. Bendrai, reikia pripažinti, kad Europos Parlamento darbotvarkėje demokratijos iššūkių temos niekur nedingsta. Pavyzdžiui 2025 m. balandžio 2 d. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl bendros saugumo ir gynybos politikos pabrėžėme ne tik tradicinių priemonių stiprinimą, bet ir platesnės ES gynybos integracijos viziją. 2025 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamentas diskutavo dėl Europos Komisijos pranešimo apie Europos demokratijos skydą. Debatų metu pabrėžėme būtinybę stiprinti demokratines institucijas, užtikrinti laisvus ir sąžiningus rinkimus, remti nepriklausomą žiniasklaidą. Komisija planuoja naujus finansavimo mechanizmus – AgoraEU su savo MEDIA+ ir CERV+ paketais, skirtais žiniasklaidos tvarumui, rinkimų procesų procesams ir pilietiniam įsitraukimui. Šios priemonės bus finansuojamos iš naujos 2028–2034 m. ES daugiametės finansinės programos.

Todėl, reikia pripažinti, kad lapkričio 25 d. debatai nubrėžė aiškią liniją: ES privalo kuo greičiau sukurti funkcionuojančią demokratijos apsaugos sistemą, kovai su informacinėmis manipuliacijomis, kibernetinį saugumą, rinkimų proceso skaidrumo užtikrinimą, politinio finansavimo kontrolę, pilietinės visuomenės stiprinimą ir nepriklausomos žiniasklaidos paramą. Tačiau jau dabar egzistuoja finansiniai instrumentai, galintys prisidėti prie demokratijos apsaugos sistemos kūrimo. Viena iš esminių finansavimo priemonių yra „Skaitmeninės Europos programa“ (angl. Digital Europe Programme). Tai yra, 2021–2027 m. ES daugiametėje finansinėje perspektyvoje įtvirtinta 7,5 mlrd. eurų vertės programa, skirta ne tik abstrakčiai „skaitmenizacijai“, o labai konkretiems, strategiškai jautriems pajėgumams, kurie šiandien tiesiogiai susiję su demokratijos apsauga. Svarbiausia „Skaitmeninės Europos“ kryptis – kibernetinis saugumas, kuriai skiriama beveik trečdalis viso programos biudžeto. Šios lėšos naudojamos kuriant pažangias kibernetinio atsparumo sistemas, nacionalinius ir Europos lygmens kibernetinio saugumo centrus. „Skaitmeninė Europa“ taip pat finansuoja krizių valdymo ir greito reagavimo priemones, kurios reikalingos stiprinant ES gebėjimą koordinuotai atsakyti į hibridines atakas. Programoje numatomi ištekliai, skirti greitai mobilizuoti ekspertų komandas, užtikrinti skaidrių algoritmų stebėseną ir plėtoti įrodymais grįstus informacijos patikros mechanizmus. Kita svarbi priemonė – „Globali Europa“, didžiausia ES išorės veiksmų finansavimo programa, kurios vertė siekia 79,5 mlrd. eurų. Ši priemonė veikia ne tik ES viduje, bet ir trečiosiose šalyse, ypač Rytų partnerystės regione, kur Kremlius aktyviai siekia silpninti proeuropietiškus naratyvus, skleisti dezinformaciją ir destabilizuoti situaciją. Todėl finansuojami projektai, skirti kibernetiniam saugumui, kritinės infrastruktūros apsaugai, kovai su užsienio kišimusi, institucinių pajėgumų stiprinimui.

Naujoje Rytų Partnerytės geopolitinėje situacijoje demokratinių procesų apsauga turi likti vienu iš ES. Norėdami padėti kitiems, turime ir patys gebėti apsiginti – ir parodyti pavyzdį. Juk nekyla abejonių, kad Europos demokratijos apsauga yra ilgas ir kompleksiškas procesas, reikalaujantis bendro ES institucijų ir valstybių narių įsitraukimo. Europa, nepaisant iššūkių, yra pasirengusi ginti savo vertybes taip pat ryžtingai, kaip ir savo ekonominius interesus. Naujos gynybos iniciatyvos rodo perėjimą nuo reaktyvaus prie proaktyvaus demokratijos saugumo modelio, kuriame Europa ne laukia, kol įvyks išpuolis, bet iš anksto formuoja atsparumo architektūrą.