2022.03.07

Liudas Mažylis. Rusijos agresija Ukrainoje dar labiau suaktualina Europos Žaliąjį kursą

Jei kam nors galėjo pasirodyti, kad Rusijos agresija Ukrainoje nureikšmins Europos Sąjungos Žaliąjį kursą, tai atsitiko visai priešingai. Būtinybė Europai tapti kuo mažiau priklausomai nuo Rusijos iškastinio kuro Žaliąjį kursą dar labiau suaktualina. „Žaliasis kursas yra sprendimas, o ne problema“, – teigia Europos Parlamento narys, Europos liaudies partijos koordinatorius Aplinkos komitete Peteris Liese.
ES lyderiai dar iki karo apie kontinento energetinę priklausomybę nuo rusiškų dujų importo yra užsiminę ne kartą. O kovo 1 d., šeštąją karo dieną, per neeilinę Europos Parlamento sesiją Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen priminė, jog Rusija užtikrina 40 proc. ES energijos importo, todėl Europos energetinė nepriklausomybė yra strateginio svarbumo klausimas. Tasai pats Peteris Liese suskaičiavo, kad vien pernai Europa sumokėjo Rusijai už anglį, naftą ir dujas 99 milijardus eurų; o tai du kartus daugiau, negu Rusijos karinis biudžetas, beveik 20 proc. Rusijos BVP. Prasidėjus šiam dar nematyto masto Kremliaus karui prieš Ukrainą, Europos šalių lyderiai ir JAV iš karto sutarė dėl griežčiausių sankcijų Rusijos energetikos sektoriui. Tad akivaizdu, kad ES yra reikalinga nauja bendra energetikos strategija. O ir Rusija gali atkirsti Europą nuo savo tiekimų bet kuriuo momentu. Reikia rengtis viskam.

Trumpalaikės perspektyvos

Pirmasis tvirtas ir labai lauktas žingsnis buvo žengtas Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo: jis paskelbė dujotiekio „Nord Stream 2“ sertifikavimo užšaldymą. Ilgą laiką tai buvo audringų diskusijų Europos Parlamente objektas, kadangi su šio vamzdžio sertifikavimu Europa patektų į dar didesnę energetinę priklausomybė nuo Rusijos, o mūsų sumokėti Rusijai pinigai būtų tiesiogiai naudojami karui Ukrainoje. O dabar diskusijų nebėra. Užtat diskutuojama apie kitus dalykus. Vokietijos atominių elektrinių, kurias buvo susirengta uždaryti iki metų pabaigos, darbą manoma pratęsti. Kalbama net ir „pirmojo“ „Nord Stream“ atsisakymą. (Apie jo keliamus pavojus menu rašęs dar 2010-aisiais). Vakarai priklausomi nuo Rusijos energetiškai, o Rusija per tai – nuo Vakarų finansiškai. Net ir juodžiausiais Šaltojo karo metais pavykdavo su Maskva (tada dar SSRS sostine) dėl šitos „Realpolitik“ sutarti. Bet dabar karas nebe „šaltas“ – jis tikras, konvencinis, žiaurus, nukreiptas prieš taikius žmones, taikią Ukrainos tautą. Netekus šios rinkos, smūgis Rusijos ekonomikai būtų milžiniškas, nors ir taip pagal investicinių bankų (tokių kaip „Goldman Sachs“) prognozes, ekonomika metų pabaigoje smuks net iki 7 proc..
Kita priežastis atsitraukti nuo nešvarios Rusijos energijos yra Kremliaus organizuojamos kainų ir saugyklose turimų atsargų manipuliacijos. Aukštų energijos kainų šią žiemą, bent dalinis kaltininkas yra Rusija, kartu su jų valdžios kontroliuojamu Gazprom. Tarptautinė energetikos agentūra (IAE) yra pateikusi duomenis, kad, kai buvo jaučiamas didžiausias energijos trūkumas Europoje (tai yra, 2021 m. rudenį), Gazprom specialiai sumažino tiekimą 21 proc. arba 13 mln. kubinių metrų, lyginant su 2020 m. tuo pačiu laikotarpiu. Nors teigiama, kad Gazprom saugyklų atsargos siekė apie 83 proc. pilno pajėgumo, o jos net nebuvo pajudintos. Be to, 2021 metais ES poreikis rusiškoms dujoms pakilo nuo 25 proc. iki 33 proc. O dabar nebekyla abejonių, kad būtini ryžtingi ES žingsniai, siekiant atsisakyti nešvarios rusiškos energijos.

Tokiu atveju, ką Europos Komisija turi atlikti visų pirma, tai pabandyti įvertinti kiekvienos ES narės energetikos poreikius. Ypač dabar vykstant perėjimo prie Žaliojo kurso, iškyla reali grėsmė pažeidžiamiesiems, kurie jau dabar atsiranda „energetinio skurdo“ akivaizdoje dėl smarkiai išaugusių energijos kaštų. Taip pat atsiranda problema dėl darbo vietų praradimo, besikeičiant rinkos tendencijoms ir pereinant prie atsinaujinančių energijos šaltinių. Todėl, atsižvelgiant į socialinį aspektą, yra reikalingi nauji ES fondai, skirti dirbančiųjų perorientavimui, kaip tat Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas (angl. European Globalisation Adjustment Fund). Taip pat reikalingi ir kiti fondai, kurie, remiantis šiuo mechanizmu, galėtų būti įsteigti. Reikėtų leisti valstybėms narėms skolintis ir gerinti energetikos infrastruktūrą. O kritiniais atvejais, kaip tai atsitiko 2021 m rudenį, leisti subsidijuoti rekordinių energijos kainas.
Europos Komisija savo pasiūlymą kaip mažinti priklausomybę nuo rusiškų dujų pateiks kitą savaitę. Kaip išeitis trumpuoju laikotarpiu galėtų būti diversifikacija (pvz., tariamasi su Norvegija), ilgesnis anglies atsisakymo laikotarpis (pamename, kad būtent anglies atsisakymas iki šiol buvo tiesiog forsuojamas – ant mano stalo „EUROCOAL“ organizacijos vasario 22 d. laiškas, kuriame stebimasi Europos institucijų aršumu kuo skubiau uždarinėti anglies kasyklas), suskystintųjų dujų terminalai (kurie kai kurių radikalių žaliųjų europarlamentarų lūpose buvo virtę kone keiksmažodžiu), bendri ES dujų pirkimai. Vokietija jau nuo praeitos savaitės kalba apie dviejų naujų suskystintųjų dujų terminalų statybą, kaip papildomą priemonę mažinti priklausomybę nuo Rusijos. Akivaizdu, kad Europos retorika staigiai ir negrįžtamai pasikeitė, dabar laukia tik darbai.

Ilgalaikė perspektyva

Žaliasis kursas, nors ir trumpuoju laikotarpiu neužtikrina visų reikalingų energijos poreikių, tačiau ilguoju laiku turi daug potencialo Europai suteikti strateginės autonomijos energetikos srityje. Žinoma, svarbu yra investuoti į technologijas, inovacijas, alternatyvius energijos šaltinius ir jų prieinamumą. Dar iki karo Ukrainoje pradžios buvo bandoma atsisakyti priklausomybės nuo iškastinio kuro, tačiau dabar prioritetas šiek tiek pasistūmėjo: svarstoma, kaip atsisakyti priklausomybės nuo nestabilių, autokratinių valstybių, visų pirma Rusijos.

Esama prieštaringų reakcijų dėl Europos Komisijos parengto Taksonomijos akto. Vieni tai laiko dideliu smūgiu Žaliojo kurso tikslams ir pasidavimu lygioje vietoje“, kiti traktuoja jį kaip laikiną priemonę, siekiančią palengvinti rinkoje esantį energijos stygių ir kompensuoti aukštas kainas. Akivaizdu, kad kriziniams atvejams, kai yra didelis trūkumas išteklių, atominė energija ir dujos gali tikti kaip alternatyva, tačiau ilguoju laikotarpiu tokia praktika yra kenksminga. Įmonės, kurios pretenduoja diegti žaliąją energetiką, patirs didelių problemų rungiantis su iškastinio kuro rinka, kuri jau daug metų egzistuoja ir yra dominuojanti. Lengvatinės paskolos iš bankų Taksonomijos aktui įsigalėjus būtų galimos ir iškastinio kuro įmonėms, todėl tokia konkurencija bus žalinga siekiant energetinės autonomijos ir ilgalaikių Žaliojo kurso tikslų.

Tad Europos liaudies partijos frakcija, kuriai ir aš pats priklausau, rems ambicingesnį atsinaujinančios energijos tikslą: 2030 m. net 45 proc. visos suvartojamos energijos turi tekti atsinaujinančios energijos rūšims (iki šiol sakėme, kad 40 proc.). Žaliasis kursas jau yra puolamas, todėl atakų prieš jį (organizuojamų ir Rusijos) tik daugės, tad reikia kuo stipresnio ES institucijų palaikymo ir vieningos pozicijos. Karas Ukrainoje – ne tik didžiulė humanitarinė tragedija, bet ir kiekvieną dieną didėjanti ekologinė katastrofa (sprogimai, naikinamos naftos saugyklos, kėsinamasi į AE). Akivaizdu, kad norint atremti šiuos iššūkius, reikalinga ilgalaikė bendra ES energetikos strategija.

Pabaigai pastebėsiu, kad atsakinga už energetiką Europos Komisijos narė Kadri Simson visai vienareikšmiškai pareiškė, kad kitą šildymo sezoną Ukraina jau bus Vakarų energetikos sistemos dalis. Energetikos ištekliai, tekėję per Ukrainą link Vakarų, pakeis kryptį, ir Vakarai tieks išteklius Ukrainai. Man norisi pasmalsauti: o ar Lietuva ir toliau „tūpčios“ energetiniame BRELL žiede? Plūduriuosime „vienoje valtyje“ su Baltarusija ir Rusija, apie kurių agresyvumą taip garsiai šaukiame kartu su visu pasauliu?

2020.12.11

Prof. Liudas Mažylis. Europos iššūkiai ir politiniai sprendimai

Prof. Liudas Mažylis yra Europos liaudies partijos frakcijos Europos Parlamente narys

Europos Sąjunga pasitinka vis naujus iššūkius. 2019-aisiais imtasi ryžtingų veiksmų, siekiant suvaldyti klimato kaitą. Tada dar niekas nebūtų galėjęs nuspėti, kad didžiausias 2020-ųjų iššūkis Europoje ir pasaulyje bus COVID-19 pandemija. O dar Brexit procesas, nestabili padėtis kaimyninėje Baltarusijoje… Pasaulis pasikeitė. Grėsmes patiria sveikatos sistema, ekonomika, apriboti socialiniai kontaktai, kultūrinis gyvenimas… Pokyčių netrūko ir politinėje darbotvarkėje. Europos Komisijos ir Europos Parlamento veiklas privalu buvo papildyti priemonėmis, kurios leistų įveikti sveikatos apsaugos krizę ir padėti ekonomikai, neatsisakant ambicingų Žaliojo kurso, kovos su klimato kaita, skaitmeninimo siekių. Nemažiau dėmesio buvo skirta smulkiam ir vidutiniam verslui bei ūkininkams, skaitmeninimui.

Mano atstovaujama Europos liaudies partijos frakcija (o ji didžiausia Europos Parlamente) įprastai pasisako už mokslu grįstus politinius sprendimus. Manome, kad Europa turi koordinuoti veiksmus daugelyje mūsų gyvenimo sričių, o įvairių valstybių piliečiai – turėti realių galimybių sėkmingai veikti ir kurti savo bei Europos ateitį. Politikoje privalu ieškoti kompromisų. Šiais pandemijos metais tai ypač akivaizdu.

Europos Žaliasis kursas: misija (ne)įmanoma

Savo Europos liaudies partijos frakcijai ir Lietuvai atstovauju veikdamas Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete. Nuo kadencijos pradžios buvo akivaizdu, kad Europos kontinento (o ir viso pasaulio) ateitį būtina sieti su aplinkos išsaugojimui palankia ekonomika. Pernai gruodį naujoji Europos Komisija suformulavo Europos žaliojo kurso tikslus. Numatytos priemonės, kuriomis iki 2050 m. ES taptų klimatui neutraliu žemynu. Europos liaudies partijos atstovai, taigi ir aš asmeniškai, daug dirbome, sukonkretindami šias priemones. Nuo pat pradžių laikėmės esminių principų: grįsti sprendimus mokslu, prioritetą teikti išmaniems sprendimams, nepadaryti žalos smulkiam ir vidutiniam verslui, išsaugant ir kuriant naujas darbo vietas. Investicijos turi būti orientuotos į būtinus mokslinius tyrimus ir inovacijas.

Nuolat pasisakau už mokslinių tyrimų ir faktinių įrodymų būtinybę įgyvendinant Žaliąjį kursą. Aplinkosaugos problemos sudėtingos dar ir todėl, kad jų pasekmes pajaučiame ne iš karto. O kai pajaučiame, gali apvaldyti karštligiškos emocijos. Panašiai buvo svarstant Europos Parlamente tarpinį Žaliojo kurso tikslą – kiek iki 2030 metų turėtų būti mažinamos CO2 emisijos? Europos Komisija (ir mano frakcijos dauguma, ir aš) pasisakėme už mažinimą 55 proc. nuo 1990 m. lygio, o tai labai ambicingas tikslas. Turint omeny ekonomikos atsigavimą po pandemijos, reikės veikti apdairiai ir ryžtingai, skatinant investicijas į tausiai išteklius naudojančią ekonomiką, švarių technologijų inovacijas, konkurencingumą ir siekiant sukurti tvarias darbo vietas. Pateikdama šį siūlymą šių metų rugsėjį Europos Komisija aiškiai akcentavo, jog siūlymas yra pasvertas ir, remdamasi paskutiniais metais surengtų plataus masto konsultacijų rezultatais, Komisija atidžiai išnagrinėjo, kokį poveikį mūsų ekonomikai, visuomenei ir aplinkai padarytų veiksmai, kuriais būtų siekiama mažinti taršą. Mums, EP nariams, buvo pristatytas ir poveikio vertinimas, kuriame pateikta labai aiški analizė, koks turėtų būti turimų politikos priemonių derinys ir galimas kiekvieno ekonomikos sektoriaus indėlis iki 2030 m. Pritariau toms priemonėms, turėdamas omenyje ilgalaikes mūsų frakcijos nuostatas ir savo kolegos Peter Liese argumentus, jog pasiekti 55 proc. išmetamo CO2 kiekio mažinimo tikslą yra didžiulis iššūkis ne tik pramonei, bet ir mažesnes pajamas gaunančioms šeimoms bei vidutinės klasės namų savininkams. Balsuojant Europos Parlamente viršų paėmė emocijos, lėmė kitų frakcijų dauguma ir buvo nubalsuota dėl vargiai įgyvendinamo tikslo – jog išmetamų teršalų kiekis turėtų būti mažinamas iki 60 proc. Laikome, kad tai nepamatuotas ir nepasvertas sprendimas. Tie papildomi penki procentai smarkiai viršija mokslu grįstus ekonomikos ir pramonės padėties vertinimus. Tokia Europos liaudies partijos frakcijos ir mano pozicija.

Tikimės, kad pernelyg ambicingi kai kurių frakcijų tikslai nesutrukdys ir toliau priiminėti mokslu ir tyrimais grįstus sprendimus, kurie realiai, o ne tik triukšmingais šūkiais padės įgyvendinti Žaliąjį kursą, kartu apsaugant ir Bendrijos piliečius, jų darbo vietas, namų ūkius. Norėdami tapti pirmuoju klimato požiūriu neutraliu žemynu iki 2050 m., turime padėti Europos žmonėms, regionams ir pramonės šakoms, reikalaujantiems daug energijos bei priklausomiems nuo iškastinio kuro. Tam reikalingos didelės Europos Sąjungos ir valstybių narių finansinės pastangos. Tam reikalingos didesnės biudžeto apimtys, už kurias ir pasisakėme. Būtinos investicijos, perorientuojant pramonę į šiuolaikines švarias ir nekenksmingas technologijas. Tvarios ekonomikos, energetikos ir pramonės siekis, skaitmeninimo projektų įgyvendinimas turi padėti kurti tvarias darbo vietas.

2020.10.15

EP narys prof. Liudas Mažylis eurokomisarui Virginijui Sinkevičiui pateikė klausimų apie naująją ES Cheminių medžiagų strategiją

Spalio 15 dieną Europos Parlamento (EP) Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto (ENVI) posėdyje nuotoliniu būdu dalyvavo eurokomisaras Virginijus Sinkevičius, kuris vakar Europos Komisijos vardu pristatė ES cheminių medžiagų tvarumo strategiją siekiant sukurti netoksišką aplinką (angl. The EU’s chemicals strategy for sustainability towards a toxic-free environment).

ENVI komiteto pagrindinis narys prof. Liudas Mažylis posėdžio metu už aplinką, vandenynus ir žuvininkystę atsakingam V. Sinkevičiui uždavė klausimus apie tai, kaip ši naujoji ES chemikalų strategija bus įgyvendinama. „Naujoje paskelbtoje ambicingoje Chemikalų strategijoje Komisija deklaruoja perėjimą prie chemikalų, kurie yra saugūs ir tvarūs pagal savo struktūrą. Tai siūlo didelę ekonominę galimybę ir reikalauja bendrų valdžios, verslo įmonių, investuotojų ir tyrėjų pastangų, – į eurokomisarą kreipėsi L. Mažylis. – Ar galėtumėte šiek tiek išplėsti šią idėją? Kaip manote, per kiek laiko iš tikrųjų į rinką pateks saugios cheminės medžiagos? Taip pat – kaip padėti įmonėms, ypač smulkaus ir vidutinio verslo, susidoroti su administracine našta ir ekonominėmis bei cheminėmis kliūtimis?“

ENVI komiteto narys prof. L. Mažylis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad tarp aktualių finansavimo ir investavimo priemonių minima „Horizontas Europa“ programa ir kaip būtų galima išspręsti tyrimo grupių, ypač valstybių narių, dalyvavimo įtraukimo problemą.

Prof. L. Mažylis apie smulkų ir vidutinį verslą bei mokslo įsitraukimą jis pasirinko klausti būtent todėl, kad Žaliasis kursas bendrai turės didelę įtaką smulkiam ir vidutiniams verslui, o mokslo atstovų įsitraukimas, ypač šioje ES strategijoje siekiant cheminių medžiagų tvarumo, bus kaip niekada svarbus. EP narys tikisi pokyčių kenksmingų cheminių medžiagų naudojime žaisluose, vaikų priežiūros gaminiuose, kosmetikoje, su maistu besiliečiančiose medžiagose, tekstilėje ir Lietuvos tyrėjų įsijungimo.

V. Sinkevičius teigė, kad dabartinė ES tyrimų ir inovacijų darbotvarkė bus atnaujinta pagal naująją cheminių medžiagų strategiją. Pasak eurokomisaro, taip tai geriau atspindės tuos tikslus, kuriuos norima pasiekti ES veiklos ir Žaliojo kurso iki 2050 m. tikslų kontekste. Chemijos strategijoje teigiama, kad saugias ir tvarias chemines medžiagas paskatins kurti ir gaminti jau esamos programos: „Horizontas Europa“, sanglaudos politika, ES LIFE programa ir kt. Kaip vieną iš įsitraukimo motyvų jis mato mokslo, pilietinės visuomenės ir visų suinteresuotų šalių dialogą. Savo atsakyme V. Sinkevičius taip pat akcentavo, kad norima, jog chemikalai nebūtų kenksmingi aplinkai ir žmonių sveikatai ilgalaikėje ar naudojimo perspektyvoje. Kad to pavyktų išvengti, pačios cheminės medžiagos turėtų būti nuo pat pradinės stadijos kuriamos saugios ir tvarios. Tam reikia visų suinteresuotų šalių įsitraukimo, ypač gamybos industrijos. Anot eurokomisaro, kartu su visais interesantais bus kuriami kriterijai saugiems ir tvariems chemikalams, siekiant ES palaikymo ir skatinant plėtrą daugelyje mažmenininkų ir kitų gamintojų.

EP nario prof. L. Mažylio teigimu, džiugu, kad Europos Komisija net ir esant pasaulinei pandemijai bei šiuo metu bandant susitvarkyti su COVID-19 krize ES nepamiršta savo vieno pagrindinių prioritetų, kurie buvo pristatyti dar kadencijos pradžioje, šiuo atveju – kovos su klimato kaita. „Mes dar pavasarį matėme pavyzdį, kuomet Lietuvai būnant dar visiškame karantine Europos Komisija pristatė Žaliojo kurso dalį – Bioįvairovės strategiją. Tai puikus europinės politikos pavyzdys, kad mes suvokiame, jog laiko nėra, nepaisant viruso, ir klimato kaitos krizę turime spręsti dabar, – aptaria L. Mažylis. – Tai, kad ES imasi lyderystės ir Žaliasis kursas išties tampa ES politikos darbotvarkės dalimi, parodė ir neseniai Ursulos von der Leyen pristatyta ES padėtis, jos kalboje tvarumas ir „žaliosios“ inovacijos įvardijamos kaip neatsiejami mūsų ateities aspektai“.

Šių metų liepą Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Cheminių medžiagų strategijos tvarumui užtikrinti, kurios metu pateikė savo poziciją ir galimas rekomendacijas dėl būsimos strategijos turinio. Rezoliucijoje pagrindinis dėmesys buvo skiriamas tvariems pokyčiams žmonių sveikatai ir aplinkai bei inovacijų kūrimui.

Naujoji ES cheminių medžiagų tvarumo strategija siekiant sukurti netoksišką aplinką (angl. The EU’s chemicals strategy for sustainability towards a toxic-free environment) Europos Komisijos buvo priimta ir pristatyta vakar, spalio 14 dieną. Ši strategija yra vienas iš Europos Žaliojo kurso (angl. European Green deal), kuriuo siekiama Europos Sąjungos poveikio klimatui neutralizavimo iki 2050 m., dalių. Virginijus Sinkevičius buvo atsakingas už šią naują strategiją dėl cheminių medžiagų naudojimo kasdieninėse prekėse.

Šia strategija siekiama žymiai padidinti žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą nuo kenksmingų cheminių medžiagų, ypatingą dėmesį skiriant pažeidžiamoms gyventojų grupėms.