×

Žyma: Rusija

2023.10.12

Andrius Kubilius. Du pastebėjimai ir išvados

Pirmasis pastebėjimas

Ne taip seniai, 2015 m. visi žinojome apie tokią Daesh, arba kitaip vadinamą „Islamo valstybę“ – išgarsėjusią teroristinę organizaciją, veikusią Irako, Sirijos teritorije, okupavusią didžiules regiono teritorijas. Žudė arabus, prievartavo jų moteris, kirsdino vaikų galvas. Jazidų religinė bendruomenė patyrė tikrą genocidą. Galų gale Irako kariuomenė ir kurdai, su amerikiečių kariškių pagalba, sugebėjo sutriuškinti Daesh. Visas demokratinis pasaulis tam pritarė. Net ir Putinas vaizdavo, kad Sirijoje jis kariauja su Daesh. Galų gale arabai buvo išvaduoti nuo Daesh teroro.

Hamas teroristai Izraelyje elgiasi lygiai taip pat, kaip elgėsi Daesh. Gal net žiauriau. Kai kas sako, kad Hamas yra tas pats Daesh, nauja jo atauga. Su Hamas turi būti elgiamasi taip, kaip buvo pasielgta su Daesh. Hamas turi būti sutriuškintas. Ir tai turi būti ne tik Izraelio reikalas. Tai turi būti visų Vakarų reikalas. Ir reikalas tų arabų, kurie nebenori gyventi okupuoti savo teroristų. Bet atrodo, kad kažkas mato skirtumą tarp kovos su Daesh ir kovos su Hamas. Nepalieka jausmas, kad skirtumas yra matomas tik todėl, kad su Daesh kovojo patys arabai, patyrę Daesh terorą, o su Hamas kovoja Izraelio žydai, patyrę Hamas terorą. Man toks skirtingas reagavimas į Daesh ir Hamas teroristų triuškinimą yra panašus į sisteminį antisemitizmą.

2015 metais Daesh teroras ir rusų „kiliminis“ Sirijos miestų bombardavimas sukėlė milžinišką pabėgėlių srautą į Europą. Europos Sąjunga išgyveno vieną iš didesnių krizių.

 

Antras pastebėjimas

Iki šiol Vakarai labai stengėsi padaryti viską, kad Rusija savo karinius veiksmus ir agresiją realizuotų tik Ukrainoje. Todėl iš Vakarų visada girdėjosi NATO vadų ir valstybių vadovų pareiškimai, kad Vakarai šio karo nekariauja, kad NATO nedalyvauja ir kad tai tik Ukrainos karas ginantis nuo Rusijos agresijos. Net ir pakankamai ginklų duoti Ukrainai Vakarai bijojo, labai nerimaudami, kad Putinas keršydamas už ginklų tiekimą, išplės savo karinius teroristinius veiksmus į platesnes erdves.

Putinas savo agresijos veiksmus išplėtė. Į Europos Sąjungos „papilvę“: Vidurio Rytus. Tik aklas gali nematyti Kremliaus sąsajų su visu tuo Hamas terorizmu: Kremliaus bendrystė su Iranu, Šiaurės Korėja, Sirija (visos trys yra JAV oficialiai pripažintos teroristinėmis valstybėmis), šiuometiniai Hamas lyderių vizitai į Kremlių – visa tai buvo įžanga į Hamas pradėtą teroristinį karą prieš Izraelį. Kremliaus tikslai aiškūs – nukreipti Vakarų dėmesį nuo Ukrainos ir sukelti „instrumentalizuotos“ migracijos bangą į Europą. Tuo pačiu įkvėpti savo bendražygius „teroristus“ sekti Hamas pavyzdžiu ir plėsti „teroristinio karo“ veiksmus į naujus regionus: Pietų Korėjos žvalgyba jau perspėja, kad Šiaurės Korėja jau ruošiasi pakartoti Hamas „sėkmę“, šturmuojant Šiaurės ir Pietų Korėjas skiriančią sieną; JAV žvalgyba perspėja, kad per artimiausias 2 savaites Iranas jau gali turėti atominę bombą. Putinas pasistengė, kad ne tik Hamas, bet ir Šiaurės Korėja bei Iranas būtų pasiruošę plėtoti „teroristinį karą“ (gal net branduolinį) vis naujose teritorijose.

Naujoji Putino karo prieš Vakarus strategija – nereikia tankų, divizijų ar karinės aviacijos, užtenka organizuotų, dar geriau valstybinių teroristų, nesvarbu kaip jie vadinasi: Hamas, Wagner ar Daesh.

Vakarai turi suprasti, kad Putinas prieš Vakarus, prieš Europą kovoja jau ne vien tik Ukrainoje. Kruvinąjį savaitgalį tai buvo perkelta į Izraelį. Ilgam ir su neprognozuojamomis pasekmėmis. Poryt tai gali persikelti į Pietų Korėją ar Vakarų Balkanus. Putinui nesunku tokiam „teroristiniam karui“ suvadovauti. Jis tam yra nuo seno gerai pasiruošęs. Dar nuo sovietmečio laikų KGB gyveno su vienu šūkiu: „Visų šalių teroristai – vienykitės!“. Putinas ir šią KGB užduotį efektyviai realizavo.

 

Išvados po dviejų pastebėjimų: ką turi daryti Vakarai?

Pirma, Vakarai jau gali nebesibaiminti, kad dėl Vakarų veiksmų, tiekiant ginklus Ukrainai, Putinas išplės savo karo teritorijas. Putinas savo teroristinio karo prieš Vakarus teritoriją jau išplėtė. Tai jau nebe vien tik Ukraina. Todėl Vakarai jau gali nebesibaiminti tiekti ginklus Ukrainai.

Antra, Vakarai turi suprasti, kad pradėto teroristinio karo smegenų ir finansų centras yra Kremlius. Todėl teroristinį Kremlių reikia sutriuškinti taip, kaip buvo sutriuškintas Daesh, o dabar triuškinamas Hamas. Ir tai neatidėliojant reikia padaryti Ukrainoje. Neatidėliojant, nes kitaip Kremlius savo „teroristinį karą“ perkels dar į naujas teritorijas. Ir nežinome į kurias.

Kai kas pergyvena, kad dėl Hamas pradėto teroristinio karo prieš Izraelį Ukraina dabar praranda Vakarų dėmesį.

Ukrainai reikia ne Vakarų dėmesio, o Vakarų ginklų. Ir Vakarų smegenų bei supratimo, kad pasaulinį teroristinį karą galima ir reikia sustabdyti dabar, Ukrainoje sutriuškintant Putiną, vyriausiąjį pasaulio teroristą.

2023.08.17

Andrius Kubilius. Rusijos karas prieš Ukrainą: ką apie Vakarų tikslus šiame kare pasakytų F.D.Rooseveltas ir W.Churchillis?

Ankstesniame tekste rašiau, kad Vakarai į Rusijos karą prieš Ukrainą vis dar nežiūri kaip į „savo karą“, kaip į „mūsų karą“. Parama Ukrainai yra teikiama, tačiau naujos kokybės ginklai Ukrainą pasiekia tik po ilgų Vakarų dvejonių, baimių, kaip į tai pažiūrės Putinas, keistų savo veiksmų sąsajų – Vokietijos Kancleris O.Scholzas žada pradėti tiekti vokiškas toliašaudes Taurus raketas tik tuo atveju, jeigu JAV Prezidentas J.Bidenas sutiks pradėti tiekti ATACMS raketas. Savo ruožtu, J.Bidenas po ilgų dvejonių pagaliau paskelbė, kad JAV pradeda apmokyti Ukrainos lakūnus skraidyti F-16 naikintuvais ir jie taps F-16 pilotais, bet tik 2024 m. liepos mėn. Sakytumei ir tai gerai, bet kartu yra pranešama, kad į tokius apmokymus yra paimti tik 6 Ukrainos lakūnai. Šeši. Kai reikia gal 60 ar 100.

Kodėl Vakarų parama yra tokia drungna, lėta ir vėluojanti?

Esu įsitikinęs, kad taip yra todėl, kad Vakarai nėra aiškiai, nedviprasmiškai ir viešai apibrėžę savo, tai yra Vakarų, tikslo šiame kare.

Ukrainos tikslai yra pakankamai aiškūs – apginti savo laisvę, išvaduoti savo okupuotas teritorijas ir padaryti viską, kad Rusija ir ateityje nebedrįstų vėl užpulti Ukrainos.

Vakarų tikslai gali sutapti su Ukrainos tikslais, gali būti ir didesni nei Ukrainos (siekti ne tik karinių, bet ir geopolitinių tikslų: Europos Rytų regiono (apimant ir Rusiją bei Baltarusiją) geopolitinės transformacijos link demokratijos, taip panaikinant patį grėsmės šaltinį), bet gali būti ir mažesni ar menkesni nei Ukrainos tikslai, Vakarams visų pirma rūpinantis, kad pralaiminti Rusija visiškai nenusilptų ir jos neapimtų visiškas, tariamai labai pavojingas chaosas.

Deja, iki šiol Vakarai, kalbėdami apie savo tikslus šiame kare, vengia aiškiau apibrėžti savo savarankiškus tikslus ir apsiriboja gražiai skambančiomis, bet labai drungnomis frazėmis: kad Vakarai su Ukraina bus tiek, kiek reikės (as long as it takes); kad tik Ukraina nuspręs kada taika yra galima (only Ukraine will decide when peace is possible); tačiau visada neužmirštama pabrėžti, kad NATO (tai yra, Vakarai) nėra šio karo dalyviai (we are not part of this conflict). Na, ir bendram nusiraminimui yra pakartojama graži (tačiau tuščia) diplomatinė formuluotė – „nieko apie Ukrainą, nedalyvaujant pačiai Ukrainai“ (nothing about Ukraine without Ukraine).

Atrodytų, kad tokiomis formuluotėmis Vakarai demonstruoja visišką solidarumą ir ištikimybę Ukrainai. As long as it takes… Gali pagalvoti, kad ta Vakarų deklaruojama ištikimybė gal ir yra per mažai ambicinga, gal ji yra per lėta ir kartais nepakankamai efektyvi, bet ji vis tiek yra ir ji skamba gražiai.

Tačiau vien gražaus skambėjimo neužtenka. Susidaro vaizdas, jog patys Vakarai savarankiškai nedrįsta pasakyti, ko jie patys šiame kare siekia: nedrįsta pasakyti, kad jie patys nori ir patys sieks, jog Ukraina išvaduotų visą savo teritoriją, o Rusija pralaimėtų šį karą. Vakarai savo tikslus šiame kare tariamai subordinuoja Ukrainos tikslams ir tai atrodo labai solidariai. Tačiau visa tai skamba ir kaip Vakarų pastanga išsaugoti sau galimybę daryti paslėptą ar atvirą spaudimą Ukrainai, kad ji savo tikslus šiame kare mažintų ir, pvz. nebesiektų visos savo teritorijos išvadavimo. Nes toks išvadavimas būtų labai skausmingas Putinui. O Vakarai bijo, kokias pasekmes tai sukels Rusijai. Todėl Vakarai, patys neformuluodami savo tikslų šiame kare, taip palieka sau galimybę daryti spaudimą Ukrainai, kad ji pergalvotų savo tikslus šiame kare. Galima ir ginklų tiekimui atitinkamas sąlygas pradėti kelti. Ir kai Ukraina, patirdama Vakarų spaudimą, bus priversta savo tikslus šiame kare sumažinti, Vakarai bus pasiruošę viešai ir garsiai pritarti Ukrainai, nes Vakarai visada yra su Ukraina whatever it takes.

Būtų galima numoti ranka į tokių scenarijų galimybę, būnant įsitikinus, kad tai niekada neįvyks. Tačiau matant, kaip sunkiai Ukrainai tenka vaduoti savo teritorijas ir sekant tarptautinę žiniasklaidą bei Vakarų ekspertų svarstymus, galima prognozuoti, kad rudenį prasidės nauja Ukrainos spaudimo „siekti taikos ir pradėti derybas“ banga. Nes karo Ukraina, tariamai, negali laimėti. Ir galima prognozuoti, kad toje naujoje „taikos bangoje“ dalyvaus ne tik tradiciniai „taikos bet kokiomis sąlygomis“ šaukliai: Afrika, Kinija, Brazilija, bet ir dalis Vakarų.

Tokiame nei Ukrainai, nei mums nepriimtiname galimame „taikos (pagal Putino sąlygas)“ scenarijuje didžiausią pavojų kelia tai, kad jame gali aktyviai dalyvauti (atrodo, kad jau ir dalyvauja) ir dalis oficialaus bei neoficialaus Vašingtono.

Apie tokias Vašingtono galimo dalyvavimo „taikos bangoje“ aplinkybes pastaruoju metu įtikinamai rašė žinomas Rusijos opozicinis ekspertas A.Piontkovskis (čia ir čia), šiuo metu pats gyvenantis Vašingtone ir iš arti stebintis oficialaus ir neoficialaus Vašingtono šių dienų veiksmus bei tokių veiksmų planus. A.Piontkovskis išsamiai nagrinėja „Rusijos nepralaimėjimo“ grupuotės veiklą, kuriai A.Piontkovskis priskiria W.Burnsą (buv. JAV ambasadorius Rusijoje, dabar CŽA direktorius, nesenai pakeltas iki Kabineto nario lygmens, reguliariai bendraujantis su Rusijos žvalgybos vadovu S.Naryškinu), J.Sullivaną (J.Bideno patarėjas nacionalinio saugumo klausimais), T.Grahamą (buvęs specialus Prezidento B.Obamos patarėjas ir Rusijos reikalų direktorius Nacionalinio Saugumo Taryboje 2004-2007 metais).

Galima būtų galvoti, kad tai yra tik A.Piontkovskio, žinomo Putino kritiko, išsigalvojimai ir iš piršto laužtos sąmokslo teorijos. Tačiau rimtai į Piontkovskio pastebėjimus ir perspėjimus pažiūrėti priverčia tas faktas, kad A.Piontkovskis dėsto ne tiek savo mintis, kiek perpasakoja ir komentuoja neseniai žinomame JAV leidinyje „Newsweek“ paskelbtą išsamų apžvalginį tekstą apie CŽA (ir paties W.Burnso) veiklą Ukrainos karo reikaluose: tiek dabar, tiek ir prieš karą. Skaitant straipsnio tekstą ir cituojamus gausius pačių CŽA atstovų liudijimus bei analizes, susidaro įspūdis, kad pati CŽA buvo suinteresuota tokio teksto pasirodymu.

Įdomiausiai pačiame „Newsweek“ nuskamba CŽA pareigūno liudijimas apie 2021 metų lapkričio mėnesį (dar iki Rusijos invazijos į Ukrainą) vykusį W.Burnso vizitą į Maskvą, kur jis susitiko su S.Naryškinu bei telefonu kalbėjosi su V.Putinu. Kalbėjosi apie Putino grasinimus pradėti karą prieš Ukrainą. Ir pasirodo, abi pusės sutarė: kaip tas karas turi vykti ir ką abi pusės darys bei ko nedarys. Štai “Newsweek” taip aprašo minėto vizito ir pokalbių rezultatus:

„Tačiau kaip ironiškai tai beskambėtų, susitikimas buvo labai sėkmingas“, – sako antrasis aukšto rango žvalgybos pareigūnas, kuris buvo detaliai informuotas apie susitikimus ir pokalbius. Nors Rusija įsiveržė, abi šalys sugebėjo iš anksto patvirtinti ir įgyvendinti jau istorijos patikrintas ir efektyvias savo elgesio kare taisykles. Bideno administracija pažadėjo, kad JAV nekovos šiame kare tiesiogiai ir nesieks režimo Rusijoje pakeitimo. Rusija apribotų savo puolimą tik Ukraina ir veiktų tik pagal niekur nepatvirtintas, bet gerai suprantamas tokių slaptųjų operacijų gaires. („In some ironic ways though, the meeting was highly successful,” says the second senior intelligence official, who was briefed on it. Even though Russia invaded, the two countries were able to accept tried and true rules of the road. The United States would not fight directly nor seek regime change, the Biden administration pledged. Russia would limit its assault to Ukraine and act in accordance with unstated but well-understood guidelines for secret operations.”).

Dar aiškiau šiame „Newsweek“ paskelbtame tekste išdėstytą JAV administracijos ir CŽA poziciją apibendrina šiai publikacijai skirtas straipsnis, paskelbtas italų portale „nova.news“. Šiame straipsnyje „Newsweek“ publikacijos turinys yra apibendrinamas tokiu pasažu:

„2022 m. sausio mėn., likus mėnesiui iki Rusijos invazijos, CŽA galėjo veikti kaip tarpininkė tarp Vašingtono ir Maskvos, kad nustatytų kelias bendras „taisykles“: per jau žinomą agentūros direktoriaus Williamo Burnso vizitą Kremliuje Rusija įsipareigojo nepraplėsti konflikto už Ukrainos sienų ir vengti atominių ginklų naudojimo; mainais prezidento Joe Bideno administracija įsipareigojo užtikrinti, kad Kyjivas „nesiimtų jokių veiksmų, galinčių tiesiogiai kelti grėsmę Rusijai ar Rusijos valstybės išlikimui“. Remiantis Vašingtono ir Maskvos susitarimais, JAV tektų užtikrinti šių įsipareigojimų laikymąsi.” („In January 2022, a month before the Russian invasion, the CIA would have acted as an intermediary between Washington and Moscow to establish a series of shared „rules”: during an already known visit to the Kremlin by the director of the agency, William Burns, Russia pledged not to extend the conflict beyond the borders of Ukraine and to avoid the use of atomic weapons; in return, President Joe Biden’s administration would ensure that Kiev „would not take any action that could directly threaten Russia or the survival of the Russian state”. Based on the agreements between Washington and Moscow, it would be up to the United States to ensure compliance with these commitments.”).

Tokie Vašingtono ir Maskvos susitarimai dėl būsimojo karo prieš Ukrainą eigos skamba mažų mažiausiai keistai. Susidaro vaizdas, kad Putinas sugebėjo išgauti iš Vašingtono vos ne savo agresyvaus karo tylų „palaiminimą“, su sąlyga jog Kremlius šiame kare laikysis tam tikrų apribojimų. O Vašingtonas papildomai įsipareigojo taip pat laikytis apribojimų. Ir dar įtakoti Ukrainą: ką ji gali ir ko negali daryti šiame kare.

„Miuncheno suokalbyje“ 1938 metų rugsėjo 30 d. Hitleris (kartu su Mussolini) taip pat įsipareigojo iš Čekoslovakijos atimti tik vokiečių apgyvendintą Sudetų kraštą ir garantavo naujų Čekoslovakijos sienų (be Sudetų) saugumą, o Vakarai (N.Chamberlainas ir E.Daladier) ne tik palaimino tokius Hitlerio veiksmus, bet ir įsipareigojo įtikinti Čekoslovakijos vadovybę nesipriešinti tokio „didžiųjų“ susitarimo įgyvendinimui. Čekoslovakijos vadovybei neliko nieko kito, kaip tik sutikti su tokiu susitarimu ir su visų susitarimo dalyvių saugumo garantijomis naujoms jos sienoms. Kaip žinia, jau 1939 metų kovo mėnesį Hitleris okupavo visą Čekoslovakijos teritoriją.

Nesinori kalbant apie Vakarus vėl naudoti tų pačių, jau gana nuvalkiotų, klišinių palyginimų su „Miuncheno suokalbiu“, bet tie palyginimai savaime prašosi. O išvada yra viena: tartis su agresoriumi apie tai, kad jis savo karo agresiją turi kaip nors apriboti, yra ne tik beviltiškas reikalas, bet ir moraliai labai slidus reikalas, nes taip agresorius sukuria vaizdą, kad jo veiksmai yra palaiminti ir „didžiųjų“ demokratų Vakaruose.

Šiandien kyla esminis klausimas: kodėl vis tik Vakarai pasiduoda tokiai, atrodytų, beviltiškai naiviai pagundai tartis su agresoriumi apie tai, kokių abipusių taisyklių reikia laikytis tokios agresijos metu?

„Newsweek“ tekstas pateikia vieną iš galimų atsakymų: „Newsweek“ cituoja vieną iš JAV žvalgybos pareigūnų apie tai, kad JAV tiesiog bijo, jog Rusija gali eskaluoti savo karo pastangas, jeigu pamatys, kad JAV parama Ukrainai ženkliai viršija iš anksto su Rusija aptartus apribojimus:

„Būtų klaidinga nepilnai įvertinti, kiek svarbus Bideno administracijai yra jų prioritetas apsaugoti amerikiečius nuo karo žalos ir patikinti Rusiją, kad nėra priežasčių jai eskaluoti savo karines pastangas“, – sako vyresnysis žvalgybos pareigūnas.“ (“Don’t underestimate the Biden administration’s priority to keep Americans out of harm’s way and reassure Russia that it doesn’t need to escalate,” the senior intelligence officer says.”).

Kita tokios atsargios JAV pozicijos priežastis gali būti paaiškinta tuo, kas paaiškėja skaitant ekspertų publikacijas apie šiais metais vykusius buvusių Prezidento Obamos pareigūnų, dabar užimančių aukštas ekspertines pareigas, neformalius pokalbius su Kremliaus vadovybe, įskaitant patį Lavrovą. Kaip skelbia NBC, tokiuose pokalbiuose su Lavrovu dalyvavo buvęs diplomatas ir kadenciją baigęs žinomos ekspertinės Užsienio santykių Tarybos (Council on Foreign Relations) pirmininkas Richardas Haassas, taip pat Europos ekspertas Charles Kupchanas ir Rusijos ekspertas Thomas Grahamas, buvę Baltųjų rūmų ir Valstybės departamento pareigūnai (Obamos laikais), o šiuo metu tos pačios ekspertinės Užsienio santykių Tarybos bendradarbiai. Visi trys yra ir žinomi kaip reikšmingi JAV viešosios nuomonės formuotojai, turintys įtaką Bideno administracijai, dažnai rašantys apie karą, apie Ukrainą, Rusiją ir JAV tikslus šiame kare.

Apie ką jie kalbėjosi su Lavrovu, geriausiai atspindi vieno iš jų žodžiai, kuriuos cituoja „The Moscow Times“:

„Bandymas izoliuoti ir susilpninti Rusiją iki pažeminimo ar žlugimo taško reikštų, kad derybos taptų beveik neįmanomos – tai jau matome iš Maskvos pareigūnų reakcijos“, – sakė jis.

„Tiesą sakant, mes pabrėžėme (past. – susitikimo su Rusijos atstovais metu), kad Jungtinėms Valstijoms reikia ir toliau reikės pakankamai stiprios Rusijos, kad ji galėtų sukurti stabilumą palei savo periferiją. JAV nori Rusijos su strateginės autonomijos galia, kad JAV galėtų išplėtoti diplomatines galimybes Centrinėje Azijoje. Mes, JAV, turime pripažinti, kad visiška pergalė Europoje (past. – prieš Rusiją) gali pakenkti mūsų interesams kitose pasaulio srityse.

„Rusijos galia, – jis padarė išvadą, – nebūtinai yra blogas dalykas.“

(“An attempt to isolate and cripple Russia to the point of humiliation or collapse would make negotiating almost impossible — we are already seeing this in the reticence from Moscow officials,” he said. “In fact, we emphasized that the U.S. needs, and will continue to need, a strong enough Russia to create stability along its periphery. The U.S. wants a Russia with strategic autonomy in order for the U.S. to advance diplomatic opportunities in Central Asia. We in the U.S. have to recognize that total victory in Europe could harm our interests in other areas of the world. “Russian power,” he concluded, “is not necessarily a bad thing.”)

Taigi bent dalis Vašingtono įtakingos politinės bendruomenės tiesiog nenori Rusijos karinio sutriuškinimo, nes tai trukdytų taip siekiamoms „taikos“ deryboms. O taikos derybos, jų manymu, yra reikalingos, nes tai vienintelė galimybė išsaugoti Rusijos galią. Nes tokia galia tariamai yra reikalinga ir Vašingtonui. Taip Vakarų tikslą šiame kare supranta tie Vašingtono įtakingieji, kuriuos A.Piontkovskis taikliai pavadino „Rusijos nepralaimėjimo“ partija.

Be abejo, yra ir kitaip mąstančių Vašingtone. Ir turinčių didelės įtakos tiek Prezidento J.Bideno administracijai, tiek ir viešajai opinijai. Jie besąlygiškai remia Ukrainos pergalę ir Rusijos pralaimėjimą ir nebijo tokio Rusijos pralaimėjimo tariamos grėsmės.

Tačiau dviprasmybių Jungtinių Valstijų oficialiojoje pozicijoje lieka pakankamai daug. Ir ženkliai per daug, kad būtų galima į tai žiūrėti ramiai ir sudėjus rankas, vien tik tikintis, kad galų gale Amerika vis tiek pasielgs išmintingai. Nepaisant to, kad rinkimai artėja. Kol Jungtinės Valstijos tuo pat metu teigia, kad jie remia Ukrainos pergalę (whatever it takes) ir tuo pačiu metu patyliukais rūpinasi, kaip padaryti, kad Rusija nesijaustų pralaimėjusi karo, mes visi liekame „Vašingtono miglos“ pavojingoje nežinioje.

Verta atsiminti, kad Vilniaus Viršūnių susitikime JAV buvo pagrindinis ir beveik vienintelis dalyvis, kuris kategoriškai nepritarė tam, kad Susitikimas formaliai pakviestų Ukrainą tapti NATO nare. Aiškių priežasčių nebuvo įvardinta. Visi kiti nedrįso pasipriešinti tokiai JAV pozicijai. Tokio neapibrėžtumo Vašingtono mąstyme pasekmės yra tai, kad šiomis dienomis jau ir aukštas NATO pareigūnas (NATO Generalinio Sekretoriaus kabineto vadovas) paskelbė, kad Ukraina galėtų tikėtis tapti NATO nare, jeigu atsisakytų siekio išvaduoti visas okupuotas teritorijas, o jas paliktų Rusijos dispozicijoje. Esu pakankamai seniai politikoje, kad nebetikėčiau atsitiktinumu tokių frazių, kurias paskelbia tokie aukšto rango pareigūnai. Dažniausiai taip neformaliai, bet apgalvotai yra zonduojama ir bandoma paveikti viešąją nuomonę. Ukrainiečiai į tokius pašnekėjimus sureagavo labai griežtai. Kaip į tokius NATO pareigūno pasvarstymus reaguoja NATO narės, tarp jų ir Lietuva, nežinome.

Tai labiausiai ir gąsdina. Migla Vašingtono mąstyme patyliukais gali įsiurbti visus, tame tarpe ir stipriausius Ukrainos rėmėjus Vakaruose. Įskaitant ir Lietuvą. Ir taip yra todėl, kad iki šiol niekas Vakaruose neišdrįsta iškelti aiškaus klausimo: o koks yra galutinis Vakarų tikslas šiame kare? Solidarumo su Ukraina pareiškimų nebeužtenka: negalima tuo pačiu metu skelbti, kad remiame Ukrainos pergalę ir bijoti pasakyti, kad sieksime aiškaus Rusijos pralaimėjimo.

Ši dviprasmybė Vakarų mąstyme darosi pavojinga ne tik Ukrainai, bet ir visiems Vakarams. Nes Vakarams turi rūpėti, ne tik kaip galima būtų greičiau užbaigti karą Ukrainos pergale, bet ir kaip atrodys pokarinė taika Europos žemyne. Karo nepralaimėjęs Putinas išliks didžiausia grėsme viso Europos kontinento saugumui. „Miuncheno taika“ truko tik 6 mėnesius. Kiek truktų „Putino taika“, galima tik spėlioti.

Miuncheno „susitarimo dėl taikos“ nesėkmė buvo gera pamoka to meto Vakarų politikos lyderiams. Kokias išvadas po Miuncheno ilgainiui padarė karo prieš Hitlerį lyderiai (JAV Prezidentas F.D.Rooseveltas ir Britanijos Premjeras W.Churchillis), galėtų būti geras pavyzdys ir dabartiniams Vakarų lyderiams.

Verta atsiminti, kad 1943 metų sausio mėnesį Kasablankos konferencijos metu F.D.Rooseveltas ir W.Churchillis, pasikvietę į talką nenugalėtos Prancūzijos lyderį, generolą Ch.de Gaulle‘į (nedalyvaujant Stalinui), patvirtino deklaraciją, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė savo dalyvavimo kare prieš Hitlerį tikslą. Įvardintas tikslas buvo nepaliekantis jokios dviprasmybės: Aljanso nariai sieks besąlygiškos Hitlerio kapituliacijos; jokių separatinių derybų su Hitleriu nebus; nebus ir jokių derybų su Hitleriu „dėl taikos ir ugnies nutraukimo“ – tik besąlygiška Hitlerio kapituliacija yra karo tikslas ir pergalės apibrėžimas.

Sąjungininkai iki pat karo pabaigos vieningai laikėsi tokios pozicijos.

Kodėl jie to siekė, labai aiškiai dar Kasablankoje viešai paaiškino pats Rooseveltas: vienintelis būdas kaip galima užtikrinti, kad po karo įsivyrautų ilgalaikė tvari taika, tai įgyvendinti besąlyginės kapituliacijos politiką, tuo tarpu derybos dėl ugnies nutraukimo tik laikinai sustabdytų kovos veiksmus (bet negarantuotų ilgalaikės taikos po karo). Besąlygiškos kapitualiacijos sąlyga paskatintų tiek Vokietijos kariškius, tiek ir platesnę Vokietijos visuomenę toliau neberemti karo. Jeigu Aljanso nariams pavyktų susilpninti paramos Hitleriui pačioje Vokietijoje pamatus, taip susilpninat ir pačios kariuomenės motyvaciją bei moralę, tai būtų tik laiko klausimas, kada Hitleris būtų galutinai sutriuškintas. Prezidentas Rooseveltas Kasablankoje pabrėžė, kad Vakarų tikslas siekti besąlygiškos Hitlerio kapituliacijos visiškai nereiškia, kad yra siekiama Vokietijos visuomenės sutriuškinimo, nes yra siekiama tik sutriuškinti Vokietijoje vyraujančią filosofiją, mąstymą, kuris remiasi kitų tautų užkariavimo ir pavergimo idėjomis (apie tai galima paskaityti čia ir čia).

Istorija parodė, kad Roosevelto ir Churchillio suformuluoti aiškūs karo tikslai – tik besąlyginė Hitlerio kapitualiacija, visiškai pasiteisino. Tai leido po karo gimti naujai Vokietijai, atsisveikinusiai su nacizmo filosofija, kuri buvo sutriuškinta kare. Taip vakarinėje Europos žemyno dalyje buvo įtvirtinta ilgalaikė taika. Vokietija, ilgą laiką buvusi didžiausia grėsme Europos saugumui, po pasiektos besąlyginės Vokietijos kapituliacijos atgimė kaip stabili demokratija, tapusi Vakarų Europos taikaus vienijimosi lokomotyvu.

Galėčiau užtikrintai tikėtis, kad į teksto pavadinime užduotą retorinį klausimą, kaip Rooseveltas ir Churchillis šiandien formuluotų Vakarų tikslą Ukrainos kare prieš Rusijos agresiją, jų atsakymas būtų toks pat nedviprasmiškas, kaip ir Kasablankoje: besąlyginis Rusijos pralaimėjimas. Nes tik taip gali būti sutriuškinta nusikalstama „Novorosijos“ filosofija, iki šiol vyraujanti Rusijoje, o to reikia ilgalaikei taikai Europos žemyne.

Be abejo, Putino karas prieš Ukrainą skiriasi nuo Hitlerio sukelto II Pasaulinio karo. Nors tas skirtumas ir nėra labai didelis – vienintelis reikšmingas skirtumas yra tai, kad Hitleris neturėjo branduolinio ginklo, o Putinas jį turi. Ir taip pat tai, kad Vakarai nesiruošia okupuoti Rusijos, o Vokietija buvo okupuota.

Tačiau šie skirtumai tik dar labiau padidina poreikį, kad Vakarai jau šiandien aiškiai apibrėžtų savo tikslą šiame kare. Akivaizdu, kad vienintelė galimybė Vakarams išlikti nuosekliems, rūpinantis ne tik Ukrainos reikalais, bet ir pokarinės ilgalaikės taikos Europos žemyne reikalais, tai jau šiandien pakartoti Kasablankoje ištartus žodžius: Vakarų tikslas šiame kare yra besąlyginis Rusijos pralaimėjimas, išvaduojant visas okupuotas Ukrainos teritorijas. Rusija pati gali pasitraukti iš šių teritorijų arba jos bus išvaduotos su Taurus ir ATACMS raketų bei F-16 naikintuvų pagalba. Toks Vakarų tikslo šiame kare apibrėžimas būtų pirmas žingsnis į žymiai platesnę Vakarų strategiją, kaip Europos Rytuose (Rusijoje ir Baltarusijoje) gali būti įgyvendinta esminė geopolitinė transformacija, grąžinanti šias šalis į demokratijos kelią. Nes viskas tokioje rekonstrukcijoje prasideda nuo Ukrainos pergalės. Ir tuo pačiu – nuo dabartinės Rusijos besąlyginio pralaimėjimo.

Tokiai Vakarų pozicijai pareikšti nereikia nei Roosevelto, nei Churchillio stebuklingo prisikėlimo. JAV Prezidento rinkimų kampanija yra gera proga kažkuriam iš kandidatų tai garsiai pareikšti, ir dėl to sulaukti visų Ukrainos bičiulių visokeriopos paramos: tiek plačiame pasaulyje, tiek ir Amerikos rinkėjų tarpe – Čikagoje, Kalifornijoje ar Niujorke ir visur kitur, kur ir mes kažkada sulaukėme nedviprasmiškos paramos mūsų Nepriklausomybės pripažinimui.

Rusija ir Kremlius kaip visada stengsis sudalyvauti JAV Prezidento rinkimuose ir sies daug vilčių su galimais rinkimų rezultatais. Lietuva ir visa Centrinė Europa gali likti tik šių rinkimų stebėtojais ir „sofų komentatoriais“ arba galime užsiduoti sau tikslą kartu su JAV rinkėjais pasiekti, kad Rusija besąlygiškai pralaimėtų ir JAV Prezidento rinkimuose.

Tam turime nebijoti garsiai ir drąsiai formuluoti, kad Vakarų tikslas šiame kare turi būti besąlyginis Rusijos pralaimėjimas; turime sugebėti burti Vakarų bendraminčius, kurie pritaria tokiai nuostatai; ir turime nebijoti kreiptis į JAV rinkėjus: Njū Hempšyre, Santa Monikoje ar Arizonoje. Ir visur kitur.

Juk tai yra ir mūsų karas, ir Rusija turi jį besąlygiškai pralaimėti! Mums iš JAV reikia ne tik ATACMS ir F-16, bet ir aiškaus Vakarų tikslo šiame kare įvardijimo. Amerika tikrai yra pajėgi pakartoti tai, ką kažkada padarė Rooseveltas kartu su Churchilliu.

2023.06.28

R. Juknevičienė. Apie Rusiją, kuriai Putinas „vienodai rodo“

Tai, kad karas prieš Ukrainą yra ir karas dėl Rusijos ateities, bandydavau kalbėti jau senokai. Putino režimo žiaurumai Ukrainoje, natūralu, Rusijos ateities temą daugelio smegenyse buvo užblokavę, surasti dirvą tokiam pokalbiui ne tik Lietuvoje buvo sunku.

Pirmiausia todėl, kad mažai kas tikėjo ir tiki, kad Rusija gali būti kitokia. Iš tokios nuostatos Lietuvoje ir aplinkui mūsų regione daroma išvada, kad šią šalį reikia pamiršti, izoliuoti ir kad kalbėti apie Rusijos ateitį, kol liejasi ukrainiečių kraujas, apskritai nedora.

Kitokia išvada – Vakaruose. Ten taip pat galvojama, kad Rusijoje režimas nesikeis, net ir be Putino jis bus toks pats, todėl reikia galvoti apie kelią, kaip po karo reiks grįžti į kokį nors bendradarbiavimą.

Iš čia kyla Vakarų atsargumas, remiant Ukrainą ginklais – iš to paties netikėjimo ir iš baimės, kad Rusija yra galinga ir stipri, kad reikės derybų dėl karo pabaigos, nėra politinės valios pakviesti Ukrainą į NATO.

Ar pakeis tokias nuostatas viena Prigožino maišto para?

Pirmiausia, kad niekam nekiltų abejonių, man akivaizdu, kad Prigožinas yra toks pat karo nusikaltėlis, kaip ir Putinas. Jis nėra nei blogesnis, nei geresnis. Jis toks pats banditas.

Tačiau darbą jis padarė netikėtai svarbų. Net kai patraukė į Maskvą, netikėjau, kad jis gali nuversti Putiną.

Visgi tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog viskas baigėsi niekuo. Pirmiausia – nesibaigė.

Antra, Prigožino maištas pradūrė didžiulį oro balioną, gąsdinusį visą pasaulį. Oras dar neišeis tuoj pat. Teisybės dėlei, tai ukrainiečiai pirmi parodė, kad šio pasaulį gąsdinančio monstro nereikia bijoti.

Jie tai parodė prie Kijevo pernai, tačiau dar ne visi tuo patikėjo. Rusai – tuo labiau.

Šitas dūris pradėjo leisti orą pačioje Rusijoje ir balionas bliūkš toliau. Pasirodė, kad rusai visai nejaučia didžiulės meilės Putinui.

Prisipažinsiu, ir mane nustebino vaizdai iš Rostovo prie Dono, kur vyravo ne baimė, o visai draugiška atmosfera. Panašu, kad Kremliaus propagandos klapčiukams reikėjo gerokai paieškot Prigožinu besipiktinančio senuko. O ir kitur Rusijoje nebuvo nei išgąsčio, nei kokios kitokios emocijos. Beje, būtų įdomu, ką po pastarųjų įvykių svarsto Prigožino draugai Afrikoje, arba Putino – Kinijoje.

Tačiau tos rusų nuotaikos man atskleidė ir didelę tos valstybės tragediją. Ten žmonėms vienodai rodo. Tai toks iš sovietmečio ateinantis į galvą pasakymas.

Jiems „vienodai rodo“ ukrainiečių tragedija, jiems „vienodai rodo“ jų pačių valstybės būklė, jiems „vienodai rodo“, su kuo darytis asmenukes – su kuvalda pačius rusus užmušinėjančių samdinių vadu Prigožinu, ar su karo nusikaltėliu Putinu. Manau, ir su Zelenskiu darytųsi…

Beje, būkime objektyvūs.

Kai Viktoras Uspaskichas mėtydavo ledus festivaliuose, panaši minia susirinkdavo ir Lietuvoje. Sakysite, jis ne Prigožinas? Ne, bet Lietuvos kontekste, tai – Putino orbitos žmogus.

Taigi, kokia mano išvada apie Rusijos ateitį?

Reikia toliau dirbti Vakarų fronte ir bandyti įtikinti sąjungininkus, kad būtina ne tik dar daugiau padėti Ukrainai, nebesvarstyti apie jokias derybas, bet eiti drąsiai iki pergalės. O pergalė – tai ir Putino režimo griūtis, visiška griūtis. Nereikia to bijoti. Maištas parodė, kad patys rusai tos griūties visai nebijo. Taip buvo su SSRS, kuri griuvo pati ir griuvo greitai.

Šitą imperinį lavoną Putinas pabandė atkurti, bet net pačioje Rusijoje jis nelabai svarbus ir įdomus. Okupuota šalis – tokia Rusija man atsiskleidė per tą parą, o okupacijos ir imperijos turi savo pabaigas.

Kaip mes padėsime imperijai sugriūti? Čia yra ką veikti ir nuveikti – mūsų pačių labui.

Nes tik tai gali atnešti patikimą taiką ne tik Ukrainai, bet ir visai Europai.

2023.06.09

EP narės R. Juknevičienės ir rašytojo B. Akunino pokalbis – apie Rusijos istoriją ir jos ateitį

Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė kartu su žymiu Rusijos rašytoju, literatūros apžvalgininku, vertėju Borisu Akuninu Europos Parlamente (Briuselyje) kalbėjosi apie nusikalstamą užtvankos Naujojoje Kachovkoje Ukrainoje susprogdinimą, Rusijos karą prieš Ukrainą, istoriją bei ateitį. 

Rašytojas dalyvavo A. Kubiliaus inicijuotoje ir Europos Parlamente  vykusioje konferencijoje „DIENA PO: BRIUSELIO DIALOGAS” kartu su kitais Rusijos opozicijos aktyvistais bei ES atstovais. R. Juknevičienė teigė, kad esminė renginio mintis buvo, jog taikos Europos žemyne nebus be neagresyvios, normalios, demokratinės Rusijos ateityje.

B. Akuninas, gimęs Gruzijoje, jo tikrasis vardas yra Grigory Chkhartishvili. Užaugęs Maskvoje, iki 2014 m. gyveno Rusijoje, po Krymo užgrobimo išvažiavo iš šalies ir nuo to laiko ten nebuvo. Dabar gyvena Londone.

Rašytojo nuomone, istoriją reikia studijuoti ne todėl, kad didžiuotumėmės praeitimi, ne todėl, kad pateisintume pretenzijas dėl teritorijų, o tam, kad nedarytume ir nekartotume klaidų, kurias darė pirmtakai. 

„Todėl istoriją reikia žinoti objektyviai, be rožinių akinių. Reikia labai gerai suprasti visas klaidas ir nusikaltimus, kurie buvo praeityje. Jei kalbėsime apie tai, kodėl Rusijos Federacija dabar, XXI amžiuje, surengė šį košmarą Ukrainai ir visai Europai, kodėl ši griūtis atgal iš XXI a. į XX a., tankai, bombardavimai, sugriauti miestai – tai, kas jau atrodė liko praeityje“, – kalbėjo pašnekovas.

EP narė R. Juknevičienė priminė, kad pokalbis įrašytas tą dieną, kai buvo susprogdinta užtvakanka Naujojoje Kachovkoje (Ukrainoje). 

Pasak B. Akunino, tai – naujas baisingas nusikaltimas, humanitarinė katastrofa. 

„Jei kas nors man prieš du metus būtų pasakęs, kad tai įvyks, būčiau nepatikėjęs. Nors istorijos žinios man turėjo pasakyti, kad tai įvyks. Man atrodo, kad Rusija šiandien yra tokia, nes kitokia ji negali būti. Ji istoriškai kūrėsi tokiu būdu, kad negali nebūti autoritarine valstybe ir negali nebūti imperija. Tai įdėta į šios valstybės architektūrą, kai ji kūrėsi dar XV a.“, – sakė rašytojas. 

Aiškindamas Rusijos istoriją, jis teigė, kad kažkada buvo Rytų Europos ribos, kuriose egzistavo senoji Rusia, jos sostinė buvo Kijeve. Tuomet senoji Rusia sugriuvo ir išsiskirstė į tris skirtingus kelius. 

„Vienas kelias tai daugmaž europietiškas – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Antras kelias – respublikinis prekybinis Novgorodas. Trečias kelias – maskvietiškas, kuris buvo visiškoje Didžiosios Azijos mongolų imperijos įtakoje. Pamažu ši rytinė dalis, naudodama mongolų imperijos mechanizmus, absoliutų vertikalų valdymą – tai labai efektyvus modelis – pradėjo užkariauti kaimynines šalis ir plėstis. Ji keletą kartų atsinaujino, bet valstybės modelis liko toks pats. Ir jis nepasikeitė iki šiol. Pirma, ji laikosi valdymo iš vieno taško principo. Antra, viskas turi tarnauti valstybei. Trečia, šalies valdovas nekritikuojamas. Ketvirta, šita šalis negali būti valdoma įstatymų, tai – neteisinė valstybė. Kiekvieną kartą, kai Rusijos istorijoje buvo bandoma šią schemą sugriauti ir valstybė pradėdavo krikti, ir kitas valdytojas, ar tai būtų Stalinas, ar tai būtų Putinas, atstatydavo visas šias keturias atramas. Tai vyksta ir mūsų akyse XXI a. – panaikintas nepriklausomas teismas, Parlamentas, autonomijos, spaudos laisvė. Jis netrukus pradėjo atstatinėti imperiją. Ir jei jis „neišsilauš dantų“ Ukrainoje, galime būti tikri, kad jis tai tęs visose buvusiose sovietų sąjungos respublikose. Tai mano paaiškinimas, kodėl tai įvyko“, – svarstė B. Akuninas.

Europarlamentarės teigimu, Lietuvoje, kurie mokosi istorijos dabar, ir tie, kurie, kaip ji, gavo išsilavinimą šeimoje, kai jos močiutė ir mama pasakojo apie Sibirą, deportacijas, turime alternatyvą, o ne sovietinį naratyvą. 

„Mano šalyje, taip pat ir kitose, žmonės žino tą istoriją. Jie netiki, kad Rusija gali būti kitokia. Mažuma tiki, kad Rusija bus demokratinė valstybė. Ir dėl to yra du požiūriai. Vienas, kai Rytų Europos valstybės kalba, kad reikia uždaryti sienas ir Rusiją visiškai izoliuoti. O Vakarai galvoja, kad Rusija niekada nebus kitokia. Jie dabar palaikys Ukrainą, bet po šito karo jie vėl atnaujins su Rusija verslo santykius, nes tai labai didelė valstybė“, – teigė R. Juknevičienė. 

Ji pakvietė pašnekovą pasidalinti mintimis apie ateitį bei tai, apie ką diskutavo forume.

B. Akuninas teitė kalbėjęs apie tai, kad dauguma iš demokratiškai nusiteikusių opozicijos žmonių galvoja, kad griuvus Putino režimui – o kad jis grius, mums visiems tai aišku – Rusija išliks savo forma ir ribomis, bet ji taps demokratine valstybe. Kad bus parlamentinė respublika, kad bus rinkimai, spaudos laisvė. Mes tai jau matėme 1990 metais. 

Tačiau, rašytojo įsitikinimu, tai neveikia. 

„Kai tik susilpnės centro valdžia, kai tik prasidės valdžios pasidalijimas, vėl bus tankais apšaudomas Parlamentas, bus siunčiamos pajėgos į tas vietoves, kurios norės atsiskirti. Suprantate, yra du būdai, kad tokia didelė valstybė gali laikytis vieningai. Vienas būdas, tai konsensusas. Tai konfederacinis būdas, tokios jungtinės valstijos, kur kiekviena valstija sprendžia, kaip nori gyventi, ir  dalį įgaliojimų skiria centrui. Yra kitas būdas, kai valdoma iš vieno taško per jėgą ir baimę. Tai tradicinis Rusijos, vieningos valstybės, valdymo būdas. Jei Rusija liks tokia, tai Rusijos kaimynams ramybės nebus niekada. Po kurio laiko vėl viskas sugrįš“, – dėstė N. Akuninas. 

Todėl, jo teigimu, yra du variantai. 

„Vienas, nuo pat pradžių reikia suprasti, kad Rusijoje turi įvykti demaskvizacija. Rusija turi tapti atskirų autonominių valstybių sąjunga, kurioje kiekviena valstybė pati sprendžia, kaip jai gyventi. Jas jungia ne baimė, o tai, kad joms naudinga būti drauge. Tai ne imperija. Tai nepavojinga sistema. Šalies dydis neapsprendžia šalies kokybės. Jei Rusija ir būtų mažesnė, galėtų būti vertinga šalimi, kurioje žmonėms būtų nepalyginamai geriau gyventi. Šitoje didelėje teritorijoje kažkur bus demokratija, o kažkur jos ir nebus. Jei norės išeiti iš Rusijos, tai tegul išeina. Tai turėtų būti savanoriška sąjunga, kuri naudinga ekonomiškai ir dėl didelių bendruomeninių projektų. Tai geras variantas, bet mažai tikėtinas. Daugiau tikėtinas kitas variantas, kai Rusija pasidalins ne pagal susitarimą, o prasidės pilietinis karas. Prasidės karas tarp vietos grupuočių, dėl resursų, sienų, įtakos. Tai šalis, turinti atominį ginklą, atominių elektrinių. Tai labai blogas ir pavojingas variantas“, – sakė rašytojas.

Taip pat, jo nuomone, yra ir trečias variantas, viskas juda jo link. Jis liečia ne tik Rusiją, jos kaimynus, bet ir visą pasaulį. 

„Pasaulis pasidalins į dvi kovojančias stovyklas. Vienos centras bus Vašingtone, kitos – Pekine. Vėl bus šaltasis karas. Jei tai įvyks, tai suprantama, kad Maskva taps mažesniu Pekino partneriu. Ji nebebus imperija, ji praras visišką laisvę priimti politinius sprendimus, bet ji išliks Europoje. Tai liūdna tendencija Ukrainai ir Lietuvai, nes šios šalys yra greta pastovios grėsmės. O kas vyks vargšėje Rusijoje, kas bus su jos žmonėmis, tai ir pagalvoti baisu. Tai visiškai reali grėsmė, kuriai Europa ir pati Rusija menkai ruošiasi“, – teigė B. Akuninas.

R. Juknevičienė kėlė du klausimus, susijusius su Rusija ir su Vakarais. 

„Kai kažkas kalba apie Rusijos griūtį, šalies žmonės buriasi apie savo lyderį Putiną. Putino klika ragina žmones žiūrėti, ką norima su jais padaryti. Būtų klausimas, kaip gyventi su tokia situacija? Vakaruose taip pat bijoma Rusijos sugriovimo. Režimo griūties nereikia bijoti, bet kaip įtikinti Vakarus, kad dar kartą pabandytų turėti demokratinės Rusijos ateities strategiją. Gal anksti kalbėti apie demokratiją, bet bent jau apie neagresyvią ir savarankišką Rusiją galime“, – svarstė europarlamentarė.

Pasak B. Akunino, buvo padaryta labai daug klaidų. 

„Pačioje pradžioje demokratinės Vakarų valstybės turėjo laikytis tendencijos “už mūsų ir jūsų laisvę”. Jos turėjo nuolat kalbėti, kad Putinas ir jo klika yra viena, o Rusijos liaudis yra kita. Konfliktas Ukrainoje neturi būti laikoma dviejų tautų kova. Tai kova už savo principus ir demokratiją, prieš tironiją. Labai gaila, bet dabar daugelis rusų, kurie yra Rusijoje, galvoja, kad visas pasaulis yra prieš juos. Ir nors daugumai jų Putinas visai nepatinka, jie galvoja, kad neturi išeities. Šitas karas pradėtas neteisingai, bet jiems nėra kur dėtis. Tai yra pavojingiausia, tą masinį suvokimą reikėtų keisti. Kalbant apie Vakarų klaidas istoriškai, tai jie turėjo žymiai aktyviau padėti Ukrainai po 2014 metų“, – kalbėjo rašytojas.

R. Juknevičienė teigė, kad nors klaidos jau padarytos, bet dabar daug kas pasidarė išvadas, ir teiravosi, kokių klaidų dabar Vakarams nereikėtų daryti?

B. Akuninas mano, kad viskas priklausys nuo Rusijos žmonių nuotaikų. 

„Kaip efektyviai Ukraina bekariautų, kaip mes visi benorėtume jos armijos pergalės, Ukraina Kremliaus nenugalės, valdžios ir režimo Rusijoje nepakeis. Reikia, kad rusai norėtų išsivaduoti nuo Putino, nuo to režimo. Kol tai neįvyks, Putinas taip ir laikysis. Viskas, kas padeda pasiekti pergalę už rusų protus ir širdis, naudinga“, – reziumavo rašytojas.

Europarlamentarė teigė mananti, kad mes kartais darome klaidą, kai kalbame, kad visi rusai vienodi. 

„Mes, politikai, žiūrintys į ateitį, turime galvoti apie tokią Europos ateitį, kurioje Rusija, kaip normali valstybė, turės vietą“, – sakė ji.

2023.06.08

A. Kubiliaus, R. Juknevičienės ir M. Feigino, O. Arestovyčiaus pokalbis – apie kitokią, demokratinę Rusiją ir branduolinį šantažą

Markas Feiginas ir Oleksijus Arestovyčius kartu su Andriumi Kubiliumi ir Rasa Juknevičiene savaitės video diskutavo apie demokratinės Rusijos ateitį ir iššūkius, su kuriais susiduria demokratiniai Vakarai Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste.

Šis Rusijos opozicijos atstovo, teisininko M. Feigino ir buvusio Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėjo O. Arestovyčiaus susitikimas su Lietuvos europarlamentarais įvyko birželio 5 d. Briuselyje A. Kubiliaus inicijuotos konferencijos „DIENA PO: BRIUSELIO DIALOGAS“, kurioje dalyvavo apie 250 ES institucijų bei demokratinės Rusijos atstovų, paraštėse.

Pasak EP narės R. Juknevičienės, M. Feiginas ir O. Arestovyčius yra Rytų fronto, tikrojo fronto, kuriame liejasi kraujas, atstovai bei klausė pašnekovų, kodėl reikia jau šiandien kalbėti apie Rusijos ateitį?

M. Feigino teigimu, viena svarbiausių priežasčių –tai, jog turime nubrėžti ateities planus, kad padarytume Rusiją numanoma, nepavojinga, Rusiją –civilizuotų tautų šeimoje.

„Tą turime pradėti jau dabar. Tai yra savalaikis pokalbis, kadangi kitu atveju ateityje bus neįmanoma gyventi. Jei nesiimsime veiksmų, jog Rusija ar bent jau jos dalis taptų civilizuota, nustotų kelti grėsmę. Kaimynams  –  pirmiausia jiems. Tai istorinė priežastis, kadangi mes matėme, koks buvo XX amžius“, – sakė pašnekovas.

Jo nuomone, daug kas galvoja, kad nėra kitos alternatyvos, tačiau, kad ir ką darytume, Rusija neišnyks, ji gali atsidurti Kinijos įtakoje, didelė jos dalis jau yra jos įtakoje.

„Ir mes nežinome, kiek tai bus nuspėjama karo ir naujų grėsmių jos kaimynams Europoje, Rytų Europoje, Baltijos šalyse ir t. t., požiūriu. Kita vertus, iš tų 140 mln. žmonių vis dar yra dalis europeizuotų, net jei tai būtų 10 proc. ar 20 proc., gal ir daugiau, bet šie žmonės nusipelno geresnės ateities, jie tiesiog negali būti pamesti“, – kalbėjo M. Feiginas.

Europarlamentarė R. Juknevičienė svarstė, jog daug kas Lietuvoje galvoja, kad rusai yra beviltiška tauta.

„Man sunku sakyti šiuos žodžius, bet aš manau, kad labai mažai kas Lietuvoje tiki, kaip kad aš ir Andrius Kubilius, kad Rusija gali būti kitokia“, – sakė politikė.

O. Arestovyčius: Matome kitokią Rusiją

Tačiau O. Arestovyčius pažymėjo, kad mes šiandien matome kitokią Rusiją.

„Šiandien matome Rusiją, kuri susivienijo į opoziciją, padeda Ukrainos pabėgėliams, rūpinasi, kad Putino režimui būtų įvestos sankcijos, reikalauja naujų ginklų ir įrangos Ukrainos gynybos pajėgoms. Matome kitokią Rusiją Laisvės legiono pavidalu ir Rusijos savanorių korpusą, šiandien kovojantį pačioje Rusijos teritorijoje, išlaisvinant ją nuo Putino režimo“, –sakė jis.

Pašnekovas priminė, kad tik prasidėjus karui, vasario 28 d. Rusijoje apie 138 tūkstančiai žmonių išėjo į protesto demonstraciją prieš įsiveržimą, nors tuomet visi buvo įsitikinę, kad Putinas laimi ir išeiti į tokią demonstraciją buvo labai didelė rizika.

„Iš sociologijos taip pat žinome, kad protestuoti išeina vienas procentas iš 100, o Putino atveju, tikriausiai mažiau. Bet jei padauginsime šį vieną procentą iš 138 tūkstančių, vadinasi, vasario 28 d. prieš karą buvo 14 milijonų rusų, taigi, vienas iš dešimties rusų, o gal ir daugiau“, – pažymėjo O. Arestovyčius.

Jo nuomone, Rusija gali būti kitokia.

„Rusijoje užtenka pakeisti politinę idėją, kad ir kaip tai skambėtų, ir rusai taps kitokie, pakanka sulaužyti jų propagandos mašiną. Pakanka sakyti tiesą“, – kalbėjo blogeris.

Jis taip pat akcentavo, kad reikalingas grįžtamasis ryšys iš Rusijos ir reikia kalbėtis net su tais, kurie šiandien yra paveikti Putino propagandos.

„ Ne tik su tais, apie kuriuos kalbėjo Markas, kurie puikiai žino, kokia yra naujosios Rusijos politinė idėja. Kad ji turėtų būti civilizuota šalis broliškų tautų šeimoje, grįžtų prie pasaulinio darbo pasidalijimo, į pasaulio politiką ir taptų normalia valstybe. Mes negalime sau leisti palikti šios šalies, Rusija niekur nedings. Techniškai neįmanoma, kad ji išnyktų, todėl turime dirbti su ja tokia, kokia ji yra. Ir mes paprasčiausiai negalime sau leisti, tai būtų asmeninės politinės neatsakomybės viršūnė – palikti Rusiją, izoliuoti Rusiją, neužsiimti Rusija“, – dėstė O. Arestovyčius.

A.Kubiliaus teigimu, mes turime tikėti kitokios demokratinės Rusijos ateitimi, nes tai yra mūsų saugumo klausimas. Jis pažymėjo, kad norime turėti gerus santykius su Rusija.

„ Geri santykiai su Rusija priklauso nuo vieno faktoriaus, ar Rusija taps europietiška šalimi, demokratine šalimi. Istorija rodo, kad bent jau nuo XX a. vidurio demokratinės valstybės tarpusavyje nekariauja. Šiandien Europos žemyno problema yra ta, kad Rusija yra galinga Europos žemyno valstybė. Tai autoritarinis, agresyvus režimas. Dėl to mums visiems kyla problemų“, – sakė europarlamentaras.

Jis įsitikinęs, kad pokyčiai Rusijoje gali įvykti tik per Ukrainą, per tai, ką jis vadina Ukrainos veiksniu.

„Tai yra Ukrainos pergalė, Ukrainos, kaip pavyzdžio Rusijai, sėkmė“, – kalbėjo A. Kubilius.

Pasak jo, šiame kontekste Vakarai gali suvaidinti stiprų vaidmenį: per karinę pagalbą Ukrainai, per Ukrainos integraciją į Europos Sąjungą, į NATO.

R. Juknevičienė pabrėžė, kad mes turime pakviesti Ukrainą, turime jos prašyti, kad ji taptų NATO nare.

O. Arestovyčius pritarė, kad tai – galingiausias signalas Rusijos visuomenei.

EP narys A. Kubilius kėlė klausimą, kaip bus su Rusijos visuomene, kokius signalus ji priims? Kiek Rusijos opozicijai pavyks įrodyti, kad pokyčiai tikrai būtini?

„Antrasis klausimas, kurį bandome išspręsti čia, šioje konferencijoje, tai kaip įtikinti Vakarus, kad demokratija Rusijoje tikrai įmanoma? Nes aš matau, kad net ir netolimoje ateityje gali kilti problemos, jei Vakarai nepakankamai tikės šia alternatyva ir pirmiausia pokyčiais“, – sakė EP narys.

Pasak jo, kai kuriose Vakarų šalyse nerimaujama dėl to, kur gali nuvesti tai, kaip vystysis Rusija, jeigu Ukraina ne tik laimės, bet ir sutriuškins Rusiją.

Tuomet ir kyla visokių klausimų: gal Rusija eis į chaosą, sumaištį, žlugimą ir pan., praras branduolinių ginklų kontrolę? Ir tada Vakarų sostinėse svarstoma, kad gal nereikia, kad Ukraina laimėtų, galbūt reikėtų sustabdyti ginkluotę ir teks greitai pereiti prie kokių nors taikos derybų, nes demokratijos Rusijoje vis tiek nebus.

Jis pabrėžė, kad šiuo atžvilgiu mato užduotį Ukrainai padėti  Vakaruose aiškinant, kad Rusijoje demokratija yra galima , kadangi Ukrainos sėkmė – mūsų reikalas.

Rusijos branduoliniai pajėgumai – šantažo veiksnys

Europarlamentarė R. Juknevičienė taip pat kreipėsi į pašnekovus dėl Vakaruose juntamų daugelio žmonių baimių, kylančių dėl Kremliaus režimo grasinimų branduoliniu ginklu ir klausė, kokius argumentus šie išsakytų mūsų kolegoms, jei apie tai kalbėtumėte Europos Parlamente, kaip reikėtų įtikinti juos nebijoti?

Teisininkas M. Feiginas teigė, kad nors Rusija buvo galingiausia branduolinė valstybė – įvairiais vertinimais, turėjusi nuo 3000 iki 4000 kovinių galvučių, o kiti sako, jog ir iki 5000 galvučių, tačiau Sovietų Sąjunga vis tiek pralaimėjo.

„Ne tik pralaimėjo, ji išnyko. Kaip valstybė, kaip darinys, ji tiesiog išgaravo“, – kalbėjo blogeris.

Pasak jo, liko ta jos dalis, kuri paveldėjo supratimą, jog branduoliniai pajėgumai yra sulaikymo ir šantažo veiksnys.

„Jei Rusija bus sutriuškinta – o mes kalbame apie sutriuškinimą Ukrainos teritorijoje, mes nekalbame apie tai, kad Maskvoje ar kur kitur pasikartotų tai, ką Rusija atnešė į Ukrainą – Bučos scenarijus ar pan. Tai pralaimėjimas imperialistiniame kare, kurį kariauja Kremlius, Putinas, jo aplinka, Nekalbama apie rusų tautos sunaikinimą. O kur ir kaip tai turėtų pasireikšti? Ar tai bus kažkoks genocidas, jėgų, siekiančių sunaikinti rusų tautą, Rusijos valstybę ir Rusijos istoriją, atėjimas? To nematau. Nematau tokio sutriuškinimo. Mes kalbame apie tai, kad reikia ištraukti tą imperialistinio karo geluonį, išlendantį vėl ir vėl“, – svarstė M. Feiginas.

O.Arestovyčius pabrėžė, kad šiame kontekste ypač svarbi Kinijos ir Indijos pozicija. Jis priminė, kad Kinija ne sykį viešai ir atvirai savo lyderio Xi Jinpingo lūpomis buvo pareiškusi, kad jie ne tik prieš branduolinio ginklo panaudojimą –jie net prieš kalbas apie branduolinį ginklą. Maskvoje jis net pasirašė atitinkamą deklaraciją, kurią Putinas, tiesa, iškart pažeidė nugabendamas branduolinį ginklą į Baltarusiją. Taigi Kinija ir Indija, du pagrindiniai geopolitiniai ir ekonominiai Purtino režimo partneriai, (dabar jau ir Turkija) –jie yra kategoriškai prieš branduolinio ginklo panaudojimą. Dirbti reikia su Kinija –jos pozicija bus pagrindinis sulaikantis faktorius. Antra, kolektyvinių Vakarų sulaikantis faktorius. Nežinomas realus Rusijos potencialas. Jei jis toks pats, kaip visos Rusijos armijos, tai branduolinė grėsmė žymiai sumenkusi – pusė ginkluotės greičiausiai nebeveikia, nes kovinės parengties palaikymas reikalauja didelių sąnaudų, specialistų. Todėl kyla labia daug abejonių tuo koviniu potencialu, kurį jie rodo turintys.

Pasak O. Arestovyčiaus, kolektyvinių Vakarų sulaikymo konvenciniais ginklais pajėgumai žymiai didesni nei Rusijos galimybės sėkmingai smogti branduoliniu ginklu pirmiems. Tai yra, Vakarai pajėgūs iš anksto pastebėti ir sureaguoti ir, susivienijus su Kinija, Indija, pašalinti tą grėsmę. Apie tai kalbėtis reikia dabar.

„Kalbant apie branduolinį ginklą, vien iš karinės pusės, jis skirstomas į strateginį ir taktinį. Strateginio naudoti jie nesiims, nes bet koks strateginio ginklo paleidimas – neaišku, kur jis lėks – o gal į Vašingtoną ar Pekiną? Todėl bus atitinkama reakcija – nedelsiant ir greitai, netgi dar pasiruošimo metu bus pasiųsti atitinkami patys griežčiausi signalai Maskvai. Manau, kad tuomet karštos galvos labai greitai nusiramins. Taktinis ginklas, kaip bet koks branduolinis ginklas, negali būti gynybinis – tik puolamasis. Norint panaudoti taktinį branduolinį ginklą, reikia turėti atitinkamą konvencinį puolamąjį potencialą, pasinaudojantį taktinio branduolinio ginklo panaudojimo rezultatais. O tokio potencialo Rusija neturi, mes jį sunaikinome“, – pažymėjo buvęs Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėjas.

Jis teigė, kad vienas iš vertinamų scenarijų: demonstratyvus rusų smūgis į tuščią Gyvačių salą, tikintis, kad ukrainiečiai išsigąs, tačiau pasak O. Arestovyčiaus, Mariupolis šiandien atrodo taip, tarsi prieš jį būtų buvę panaudota kokie 15 tokių taktinių taktinių branduolinių galvučių.

„Mes neišsigandome. Ten vien oficialiais duomenimis nužudyta 25000 civilių, – kalbėjo blogeris. – Svarbiausia, kad Ukraina neišsigąstų, Vakarai juk nekariauja. Mes tapsime dar piktesni, kariausime su dar didesne motyvacija ir mums tiesiog reikia daugiau ginklų. Vienos, dviejų, trijų galvučių panaudojimas nieko nepakeis, niekaip mūsų nepaveiks nei psichologiškai, nei ekonomine, nei karine prasme. O didesnio branduolinių galvučių skaičiaus panaudojimas pačiai Rusijai žalingas tuo, kad bus užteršta didelė Rusijos ir Baltarusijos teritorijos dalis, kur gyvena šimtas milijonų rusų“.

R.Juknevičienės nuomone, dabar jau aišku, kad Ukrainoje Putinas nugalėtas, kad Ukrainos jis neužims ir dabar jis tiesiog žudo.

„Tačiau kaip ilgai tai tęsis, mes nežinome. Šlovė Ukrainai ir ačiū jums, kadangi be tos drąsos nebūtų ir šiandieninio susitikimo, ir Rusijos opozicijos“, – baigdama pokalbį reziumavo EP narė R. Juknevičienė.

2023.01.31

Andrius Kubilius. Kaip Vakarai padės Rusijos demokratijai?

Pastaruoju metu tiek Vakaruose, tiek Rusijos opozicijos ir intelektualų tarpe vis daugiau diskutuojama apie tai, kaip Ukrainos pergalė paveiks pačios Rusijos ateitį. Paišomi patys įvairiausi scenarijai, ginčijamasi, ar Rusija gali kada nors tapti demokratija, ar jos laukia tik eilinis chaoso ir sumaišties laikotarpis.

Tuo tarpu Vakaruose yra kas gąsdinasi, kad tokia Ukrainos pergalė gali sukelti visišką Rusijos griūtį, chaosą, nevaldomo branduolinio arsenalo grėsmes. Gali būti, kad toks tariamų grėsmių įsivaizdavimas iki šiol ir  sulaikė kai kurias Vakarų sostines nuo Leopardų, Abramsų ir ATACMS tiekimo Ukrainai. Tik ką pasirodė ir stiprus M. Chodorkovskio bei G. Kasparovo atsakas į Vakaruose paplitusį tokių tariamų grėsmių hiperbolizavimą, nes jis yra labai naudingas Putinui: kuo labiau Vakarai gąsdinsis Ukrainos pergalės pasekmėmis Rusijai, tuo labiau tie patys Vakarai ribos savo sunkiosios ginkluotės tiekimą Ukrainai. M.Chodorkovskis ir G.Kasparovas pateikia įtikinamą Rusijos transformacijos į normalią valstybę koncepciją, su aiškiu „Day After“ planu, kas bus daroma nuo pirmos dienos po įvyksiančio valdžios pasikeitimo (po Putino, po pralaimėto karo), kad normali federacinė demokratija, su stipria regionų savivalda, įsitvirtintų Rusijoje. Kiek ankščiau panašų planą Rusijai „po Putino“ pateikė ir A.Navalnas.

Visiškai akivaizdu, kad transformaciją Rusijoje įgyvendins patys rusai: opozicija, pilietinės visuomenės aktyvistai, intelektualai ir kiti patriotai, kuriems tikrai rūpi Rusijos likimas, ir kurie aiškiai mato, kad dabartinė Kremliaus autokratinė, neoimperinė politika pačią Rusija atvedė į visišką egzistencinį akligatvį, į visišką katastrofą, grasinančią pačios Rusijos išlikimui, į tai, ką esu pavadinęs „Rusijos tragedija“.

Rusijos opozicija ruošia Rusijos transformacijos strategiją. Ar pavyks opozicijai ją įgyvendinti, priklausys ne tik nuo Ukrainos pergalės, kuri tokiai transformacijai atvers duris. Priklausys ir nuo to, ar Rusijos opozicijai tokios strategijos efektyvumu pavyks įtikinti Rusijos piliečius ar bent jau svarbiausias visuomenės grupes.

Transformacija įvyksta tada, kai piliečiai, remiantys tokią transformaciją, turi galimybių įsitikinti, kad jų yra dauguma. Ir kai visuomenė turi galimybių suvokti, kad ji nėra vieniša, kai ji supranta, kad tokia kova už  transformaciją  yra svarbi ne tik patiems Rusijos piliečiams, bet ir visam demokratiniam pasauliui. O tai įvyks tik tada, kai Vakarai įrodys, kad jie nebus tik pasyvūs tokios transformacijos  stebėtojai, vien tik paišantys įvairius teorinius Rusijos raidos scenarijus, bet įrodys ir tai, kad jie turi aiškią strategiją, kaip padėti tokiai Rusijos transformacijai įvykti.

Kai kas Vakaruose baiminasi kalbėti apie tokią paramos  Rusijos transformacijai strategiją, nes tariamai tai būtų panašu į „regime change“ strategiją, o apie tai kalbėti tariamai yra paprasčiausiai draudžiama. Tokia samprata yra visiškai neracionali ir persunkta iš Vakarų pasąmonės niekaip neišsivėdinančia paprasčiausia baime, kad kalbos apie demokratiją Rusijoje gali nepatikti Putinui.

Rusijos tapimas normalia demokratija yra toks pat visuotinis gėris Europos kontinentui, kaip ir klimato kaitos sustabdymas. Būtų keista, jeigu Vakarai turėtų strategiją kaip pasiekti vieną gėrį („Green Deal“), ir neturėtų jokios strategijos, kaip prisidėti prie kito gėrio (demokratijos Rusijoje) pasiekimo. O apsiribotų tik įvairių teorinių scenarijų svarstymu.

Esame istorinių lūžių akivaizdoje: daugelis dar pamename Berlyno sienos griūties istorinį momentą. Tikiu, kad šiuo metu artėjame prie „Kremliaus sienų“ griūties – prie autokratinio, kleptokratinio, agresyvaus neo-imperialistinio Kremliaus režimo sienų griūties. Būtų tiesiog gėdinga ir gaila, jeigu tokių istorinių lūžių akivaizdoje Vakarai liktų tik pasyviais stebėtojais, neturinčiais jokios strategijos.

Tokioje Vakarų paramos Rusijos transformacijai strategijoje turime kalbėti ne apie kokią nors Vakarų paramos ginkluotiems perversmams Rusijoje ar masiniams Maidanams Maskvoje  strategiją, o apie tokią Vakarų strategiją, kuri apimtų paramos Ukrainos pergalei ir Ukrainos integracijos į ES bei NATO strategijas, tribunolo Putinui ir būsimųjų ES santykių su demokratine Rusija strategijas. Visa tai turi būti skirta tam, kad būtų priartinta Rusijos transformacija. Vakarai tokiu savo politikos  įgyvendinimo būdu gali labai stipriai paremti ir Rusijos transformaciją.

Nors apie tai, kodėl Vakarai turėtų tikėti Rusijos demokratine perspektyva ir kokia turėtų būti Vakarų paramos strategija esu rašęs ne viename tekste (jau minėtoji „Rusijos tragedija“, taip pat – „Mūsų rusiški kompleksai“, tekstai apie Vakarų strategijos trūkumą ir apie Rusijos likimą nulensiančius protingus jos karininkus), tačiau nutariau glaustai ir viename tekste dar kartą pakartoti kai kurias pagrindines mintis,  susigulėjusias per paskutinius mėnesius apie tai, kaip tokia strategija turėtų atrodyti. Tai daryti skatina faktas, kad ir toliau tenka stebėti vis dar tebesitęsiantį Vakarų strateginį neryžtingumą Rusijos perspektyvų klausimu.

Taigi – kokia turėtų būti Vakarų strategija ir kaip galų gale Vakarai padės Rusijos demokratijai? Ir koks mūsų, Lietuvos, interesas visame tame?

Rusijos tragedija ir Vakarų atsakomybė

Kaip jau minėjau, akivaizdu, kad šiuo metu Rusija išgyvena vieną iš tragiškiausių savo istorijos puslapių, kuris atneša daug tragedijų ir kaimyninėms šalims, ypač Ukrainai.

Neapleidžia tikėjimas, kad Ukraina su Vakarų parama laimės šį karą ir turės visas galimybes atsigauti bei tapti sėkminga Europos šalimi.

Tuo tarpu Rusija yra istorinėje kryžkelėje. Jeigu Rusijoje toliau dominuos imperinės svajonės, ir jų nesugriaus dabartinis karas,  tai tokios tendencijos greičiausiai baigsis visiška istorine katastrofa Rusijos valstybei ir rusų tautai. Tuo tarpu pralaimėjimas kare gali atverti duris Rusijos transformacijai, giliam savęs apmąstymui ir Rusijos visuomenės deputinizacijai.

Akivaizdu, kad tokia Rusijos transformacija reikalinga ne tik Rusijai, bet ir visai Europai. Nes nuo to priklauso viso Europos kontinento saugumas. Demokratijos tarpusavyje nekovoja. Vien dėl to ES privalo  turėti strategiją, kaip padėti Rusijai šioje transformacijoje.

Atėjo laikas Vakarams suvokti, kad momentinės, vienadienės ar vien tik reagavimo į Kremliaus veiksmus politikos nebepakanka. Vakarams reikia ilgalaikės, aktyvios ir aiškia bei visa apimančia filosofija pagrįstos politikos Rusijos atžvilgiu: reikia aiškios izoliacinės politikos dabartinio Putino režimo atžvilgiu, reikia paramos būsimai transformacijai (po Putino) strategijos, reikia būsimųjų santykių su demokratine Rusija strategijos.

Vakarai panašaus požiūrio laikėsi ir Šaltojo karo metais, kai vykdė ilgalaikę Rusijos sulaikymo strategiją. Garsus JAV diplomatas ir analitikas Džordžas Kenanas (George Kennan) davė pradžią šiai strategijai savo filosofine doktrina apie Rusijos sulaikymą, kurią 1946 m. paaiškino „Ilgojoje telegramoje“. Ši doktrina buvo pagrįsta nuodugnia Rusijos vidaus procesų ir vyraujančio rusų visuomenės mentaliteto analize. Ši doktrina davė pradžią garsiajai Trumeno doktrinai, kuri nulėmė Vakarų elgesį Šaltojo karo metais. Pastaroji doktrina nuosekliai lėmė 1947 m. Maršalo planą Vakarų Europai, turėjusį įtakos Europos Sąjungos ir NATO įkūrimui. Taip Vakarai ne tik atsilaikė prieš stalinistinius, o vėliau ir sovietinius planus išplėsti savo komunistinę įtaką visoje pokario sumaišties apimtoje Vakarų Europoje bei likusiame pasaulyje, bet ir sugebėjo įveikti vieną iš ilgalaikių tektoninių konfliktų Europos žemyne, kuris buvo pagrindinė Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų priežastis.

Šis konfliktas buvo susijęs su XX a. pradžioje kilusiais Vokietijos ir Prancūzijos nesutarimais dėl dominavimo visame Europos žemyne ir nesugebėjimu pasidalyti ekonominę galią lemiančiais pramoniniais plieno ir anglies ištekliais Rūro regione. Šis ilgalaikis tektoninis konfliktas baigėsi tik tada, kai amerikiečiai abiem šalims ir visai Vakarų Europai pasiūlė Maršalo planą, ragindami sujungti anglių ir plieno pramonę ir taip pradėti visų Vakarų šalių ekonomikų vienijimo procesą. Šis ilgalaikis strateginis žingsnis užtikrino ne tik konfliktų dėl Rūro regiono turtų pabaigą, bet ir atnešė tvarią taiką Vakarų Europoje.

Lygiai taip pat yra verta prisiminti  XX amžiaus 9 dešimtmečio  Vakarų ir JAV strateginę lyderystę, pasiekiant, kad subyrėtų „Blogio Imperija“: viskas prasidėjo nuo lenko Karolio Voitylos tapimo Popiežiumi Jonu Pauliumi II, po to sekė JAV inspiruotas  dramatiškas pasaulinių naftos kainų kritimas, dar vėliau – R.Reigano gąsdinimas, kad JAV pradeda investuoti į „žvaigždžių karų“ technologijas, šalia to dar ir Stinger raketos Afganistano modžachedams. Gorbačiovas buvo priverstas skelbti „perestroiką“, o po to sekė ir „Blogio Imperijos“ žlugimas. Visa tai nebuvo atsitiktiniai Vakarų veiksmai, tai buvo daugiažingsnės Vakarų strategijos, skirtos „Blogio Imperijos“ įveikimui, nuoseklus įgyvendinimas.

Ir dabar reikia to paties.

Nors XX amžiuje Vakarai, turėdami aiškią strategiją, sugebėjo išspręsti gilaus tektoninio konflikto tarp Vokietijos ir Prancūzijos problemą, tačiau Europa ir Vakarai ir toliau kovoja su antruoju tektoniniu konfliktu Europos žemyne. Tai buvo ir tebėra tektoninis konfliktas tarp imperinės ar neo-imperinės Rusijos (Sovietų Sąjungos) ir žemyninės Europos. XX a. šis konfliktas lėmė kraujo praliejimą ir nelaisvę dideliuose Europos plotuose. Dėl to didelė Europos žemyno dalis ilgus dešimtmečius buvo okupuota ir atskirta nuo demokratijos, laisvės ir gerovės.

Po karo pabaigos 1945 m. ir iki pat 1990 m. pradžios šio konflikto priežastis buvo stalinistinė ir ekspansionistinė Rusijos imperijos politika. Po 1990  m. didžiąja Rusijos problema  tapo postimperinė  nostalgija  ir sentimentai buvusiai imperinei didybei, į kurių spąstus pateko Rusija. Tai užaugino ir Putino kleptokratinį, autokratinį bei vis agresyvesnį režimą, kuris galiausiai ir atvedė prie karo.

Nors Rusija yra šio tektoninio konflikto priežastis, Vakarai turi pasiūlyti ilgalaikę šio konflikto sprendimo strategiją. Tokia strategija turi pasiekti vieną tikslą – Rusija turi transformuotis į normalią, europietišką demokratiją. Demokratijos tarpusavyje nekariauja ir nekonfliktuoja kruvinais karais. Vakarai turi padėti tokiai transformacijai įvykti. Tam reikia Vakarų strategijos, o ji turi būti tokio pat masto ir sisteminio pobūdžio, kokia buvo Trumeno doktrina, Maršalo planas, Sovietų Rusijos sulaikymo ar „Blogio Imperijos“ sugriovimo strategija.

Konflikto tarp autoritarinės Rusijos ir demokratinės Europos pobūdis kinta ir tai reikalauja naujų priemonių jam spręsti. Tokio sprendimo paieška yra ir Vakarų atsakomybė, nes Rusijos transformacijos nesėkmės kaina ir žala gali būti ypatingai didelė. Nauji karai Europos žemyne gali būti dar baisesni.

Deja, Vakarai kol kas nėra sukūrę tokios ilgalaikės strategijos, kuri padėtų ne tik išspręsti šį konfliktą, bet ir padėtų Rusijai įveikti jos tragišką trajektoriją. Nes tik demokratija Rusijoje yra tinkamas ir ilgalaikis sprendimas.

Todėl Vakarai, ypač Europos Sąjunga, turi visų pirma pagaliau pabusti iš „geopolitinės tinginystės“ miego ir suprasti, kad Rusijos transformacija yra reikalinga ne tik pačiai Rusijai, bet lygiai taip pat strategiškai yra svarbi ir Europos Sąjungai, nes tokia Rusijos transformacija padėtų sukurti visai kitokią saugumo architektūrą visame Europos žemyne. Todėl Europos Sąjunga ir privalo turėti aiškią strategiją, kaip padėti tokiai transformacijai.

Sprendimo paieškos: Kaip Vakarai gali padėti Rusijos transformacijai?

Kaip  Europos Parlamento plenarinėje sesijoje dar praėjusių metų spalį labai atvirai pripažino ES užsienio ir saugumo reikalų „ministras“ Žozepas Borelis, Europos Sąjungos gili priklausomybė nuo Rusijos dujų ir kitų energetinių išteklių iki šiol neleido Europos Sąjungai turėti kokios nors aiškesnės strategijos santykiuose su Rusija, o tuo pačiu – ir strategijos Ukrainos atžvilgiu. Dabar, kai nuo karo pradžios rusiškų dujų kiekis ES rinkose sumažėjo nuo 41% (iki karo) iki 7,5% (rugsėjo mėnesį), pasak Ž.Borelio, atsiranda ir erdvės turėti savarankišką strategiją tiek Rusijos atžvilgiu, tiek Ukrainos atžvilgiu.

Toks ES praeities strateginių klaidų atviras ir drąsus pripažinimas, nuskambėjęs iš Ž.Borelio lūpų, leidžia tikėtis, kad ES bus tikrai pajėgi santykiuose su Putinu nuo „Putin-first!“ strategijos pagaliau pajudėti link „Democracy in Russia – first“ strategijos, o taip pat – ir link strategijos, kaip padėti Rusijai transformuotis.

Ši paramos transformacijai strategija turi remtis keliomis principinėmis nuostatomis:

  • Europos Sąjunga turi įveikti savo pasidalijimą į „tikinčius“ ir „netikinčius“ Rusijos demokratijos galimybėmis ir perspektyvomis.

Tik patikėję, kad Rusijoje demokratija yra galima, galėsime padėti tokiai transformacijai įvykti. Putinas ilgai stengėsi įrodyti Vakarų lyderiams, kad Rusijoje demokratija yra negalima. Tam tiko ir visi Litvinenkos, Skripalių, Navalno nuodijimai, kur Kremlius net nesistengdavo slėpti savo dalyvavimo pėdsakų. Nes tai turėjo tiesiog gąsdinti Vakarus ir rodyti, kokia yra Rusijos tikrovė, kurios Vakarai nesugebės pakeisti. Tam taip pat tiko tiek vidinė, tiek ir išorinė Kremliaus agresija, pastoviai komunikuojant Vakarams, kad Rusija yra tokia: agresyvi, laukinė, rytietiška, su atomine bomba rankose, pasiruošusi keršyti ir bausti visus, kurie bandys aiškinti apie demokratijos perspektyvas Rusijoje ir bausti tuos, kurie nenorės prisitaikyti prie tokios Rusijos, kokią sukūrė Putino režimas. Vakarų lyderiai pasidavė šiai Putino „įtaigai“ ir stengėsi adaptuotis prie tokios Rusijos, patys patikėdami, kad Rusija niekados netaps demokratija. Todėl ir atsirado visa „Putin-first!“ doktrina, kai į dialogą su Putinu veržėsi visi iš eilės Vakarų lyderiai, nepaisant to, kaip elgėsi pats Putinas.

  • Rusijos žmonių sąmonėje normalaus gyvenimo svajonė turi įveikti imperijos atstatymo svajonę.

Yra visiškai akivaizdu, kad bet kokią Rusijos transformaciją galės realizuoti tik patys rusai – tie, kurie pradės suprasti, kad Putino režimas yra didžiausia Rusijos tragedija. Putinas taiko „išdegintos žemės“ strategiją tokios opozicijos savo režimui atžvilgiu. Todėl nereikia stebėtis tuo, kad protestai prieš karą, prieš mobilizaciją netampa masiniu reiškiniu Rusijoje. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad transformacija Rusijoje artimiausiu metu neprasidės. Tai gali priklausyti nuo daugelio faktorių, kurių pats svarbiausias gali būti tai, ar eiliniams rusams bus padėta susikurti naują ateities, normalaus europietiško gyvenimo svajonę vietoje žlugusios svajonės sugrįžti į praeitį, į „šlovingus“ imperijos laikus. Europos Sąjunga gali suvaidinti ypatingai svarbų vaidmenį, padėdama rusams sugrįžti prie tokios normalaus gyvenimo svajonės ir siekti jos įgyvendinimo, iš esmės transformuojant Rusiją. Tokį vaidmenį Europos Sąjunga gali atlikti, nes daugelis Rusijos opozicijos žmonių, jos intelektualioji lyderystė didele dalimi šiuo metu yra emigravusi į įvairias Europos Sąjungos šalis. Europos Sąjunga, ištiesdama šiai opozicijai intensyvaus bendradarbiavimo ranką, galėtų padėti jai vienytis ir kartu su ES institucijomis jau dabar dirbti, rengiant bendras strateginio bendradarbiavimo programas, kurios galėtų būti įgyvendintos iš karto po to, kai bus realizuota Rusijos transformacija į demokratiją. Tai padėtų ir Europos Sąjungai mobilizuoti savo institucinius resursus tam, kad jau dabar būtų pradėtas visiškai naujas ES politikos Rusijos atžvilgiu etapas, realiai pereinant nuo „Putin-first!“ prie „Democracy in Russia-first!“ strategijos, kas, deja, vis dar nėra įvykę.

Kaip ES gali padėti rusams svajonių karuose?

Politikoje ir geopolitikoje dažniausiai svarstome tik šalių lyderių veiksmus, jų motyvacijas ir emocijas, nes daug kam atrodo, kad tai ir lemia šalių raidą bei tos valstybės vidinius ar išorinius veiksmus. Tai nėra nesvarbu, tačiau būtų klaida užmiršti plačiąją visuomenę, jos nostalgijas, jos lūkesčius, joje vyraujančius tikėjimus ar svajones. Žmonių svajonės lemia pokyčius demokratinėje santvarkoje, bet tai daro poveikį ir galimoms transformacijoms autoritarinėse sistemose. Net ir autoritariniai režimai turi rūpintis savo piliečių lojalumu, kuris priklauso nuo visuomenėje vyraujančios svajonės. Autoritariniai režimai negali ilgai išlikti valdžioje, besiremdami ar sėdėdami tik ant šautuvų durtuvų.

Ir Rusijoje permainos gali prasidėti tik tada, kai dauguma rusų patikės nauja, normalaus gyvenimo svajone, ir turės progą  įsitikinti, kad tokia svajone tiki dauguma.

Yra trys veiksmai, į kuriuos Vakarai, siekdami padėti rusams įgyti naują normalaus gyvenimo svajonę, turėtų koncentruoti savo pastangas:

  • Vakarai turi padėti rusams nedelsiant galutinai atsikratyti klaidingos nostalginės svajonės susigrąžinti tariamą imperijos „didybę“, nes tai veda tik į vis gilesnę Rusijos tragediją;
  • Vakarai turi jau šiandien kartu su Rusijos opozicijos intelektualais brėžti būsimų santykių tarp Vakarų (taip pat – ir Europos Sąjungos) bei būsimos demokratinės Rusijos strategiją, kuri eiliniams rusams parodytų, kaip kartu su Vakarais demokratinėje Rusijoje bus realizuota naujoji „normalaus gyvenimo“ svajonė;
  • Vakarai turi politiškai ir ekonomiškai investuoti į Ukrainos sėkmę, kad tokios sėkmės pavyzdys paskatintų ir rusus siekti naujos, normalaus gyvenimo Rusijoje svajonės įgyvendinimo;

Kuo  Rusijos visuomenei yra svarbi Ukrainos pergalė, Tribunolas Putinui ir Ukrainos narystė NATO?

Norint padėti Rusijos žmonėms atsikratyti senosios „imperinės“ svajonės, visų pirma reikia, kad ši svajonė būtų visiškai sutriuškinta karo lauke. Reikia, kad eiliniai rusai pajustų šios klaidingos svajonės tragiškas pasekmes patiems sau, taip pat ir dėl sankcijų Rusijai bei dėl Rusijos tarptautinės izoliacijos. Tik aiškus rusų supratimas, kad ši klaidinga svajonė atvedė Rusiją į katastrofišką aklavietę, kad tokia svajonė yra pagrindinė šių dienų Rusijos tragedijos priežastis ne tik palaidos šią „imperinę“ svajonę, bet ir atvers duris naujai, normalaus gyvenimo svajonei Rusijoje.

Todėl Vakarų tiekiami ginklai Ukrainai ir sankcijos Rusijai yra svarbūs ne tik tam, kad Ukraina galėtų apsiginti ir laimėti karą, bet ir tam, kad ši klaidinga „imperinė“ rusų svajonė būtų galutinai sutriuškinta ir tokiu būdu eiliniams rusams būtų padėta išsivaduoti iš tokios nostalgijos tragiškų pinklių.

Čia verta prisiminti Aleksejaus Navalno žodžius, paskelbtus jo 2022 m. rugsėjį publikuotame tekste:

„Žymiai daugiau Rusijos žmonių yra suinteresuoti normaliu gyvenimu dabar, nei Rusijos teritorijos plėtra. Ir tokių žmonių skaičius kiekvienais metais ryškiai didėja. Tiesiog dabar jie neturi už ką balsuoti.“

Rusijos opozicija gerai supranta, kaip yra svarbu, kad eiliniai rusai patikėtų nauja, normalaus gyvenimo Rusijoje svajone. Vakarai turi pareigą padėti rusams patikėti tokios svajonės realumu. Tam visų pirma reikia padėti rusams galutinai atsikratyti tikėjimo tuo, ką A. Navalnas pavadino „the phantom of territorial gains“. Tam reikia Rusijos sutriuškinimo šiame neo-imperiniame, neo-kolonijiniame kare. Ir vietoje to reikia padėti rusams patikėti tuo, ką tas pats A.Navalnas yra įvardinęs kaip svajonę apie „nuostabią ateities Rusiją“.

Antra, Rusijos visuomenei teks praeiti skausmingą savęs „deputinizacijos“ procesą. Jame bus daugelis svarbių dalių: nuo liustracijos iki autorefleksijos, nuo naujos Konstitucijos iki teisinės valstybės atkūrimo.

Visų pirma  patiems rusams teks pripažinti, kad pagrindinė dabartinės Rusijos krizės priežastis yra tai, kad jie sau leido patikėti jiems Kremliaus propagandos „įzombinta“ imperijos atstatymo svajone. Remdamasis taip dirbtinai išaukštinta nostalgine svajone, Putinas savo režimui garantavo nemažos dalies Rusijos visuomenės lojalumą. Tuo pat metu Putinas sukūrė mafijinę valdžios struktūrą, o mafijinės valdžios propagandos ir imperijos atstatymo svajonės mišrainė tapo naujojo, rusiškojo nacizmo ideologijos pamatu. Kaip ir Hitlerio laikais, tokio tipo nacizmas sugeba sugeneruoti nemenkos dalies tautos (net ir išsilavinusios vokiečių tautos) lojalumą, kuo savo laiku džiaugėsi Hitleris, ir kuo iki šiol naudojosi Putinas.

Patiems rusams teks atrasti savyje jėgų atsisveikinti su putinizmu. Kaip tai daryti, pavyzdžio toli ieškoti nereikia – kažkada, dar 1956 metais, N.Chruščiovui užteko drąsos TSKP XX-ajame suvažiavime atvirai įvardyti Stalino nusikaltimus ir juos pasmerkti. Taip bent kažkokiam laikotarpiui Sovietų Sąjungoje buvo atsisveikinta su stalinizmu. Ir dabar kažkam Rusijoje, gal net iš dabartinio Kremliaus elito aplinkos, teks imtis tokio pat vaidmens, tik jau kalbėti apie putinizmo nusikaltimus.

Tai būtų pirmas žingsnis į nacionalinį supratimą, kad valstybė ir nacija yra gilioje krizėje.

Tarptautinė bendruomenė šiame neišvengiame Rusijos po Putino autorefleksijos ir savianalizės kelyje gali suvaidinti ypatingai svarbų vaidmenį, jeigu neatidėliotinai įkurs Specialųjį Tarptautinį Tribunolą Putino karo agresijos nusikaltimui tirti. Visus Rusijos karo Ukrainoje nusikaltimus tiria ir tirs Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (ICC) Hagoje, tačiau Putino karo agresijos nusikaltimų tyrimui reikalingas specialusis Tribunolas, kuris atsakymą apie Putino kaltę galėtų pateikti ne po dešimties metų, bet per artimiausią laikotarpį. Tai taip pat padėtų Rusijai galutinai atsisveikinti su imperine svajone.

Rusams kelias nuo imperinės svajonės link normalaus gyvenimo svajonės nebus lengvas: neužteks vien tik pačių rusų visuomenės pripažinimo, kad putinizmas yra blogis. Neužteks ir tarptautinės bendruomenės įsteigto Tarptautinio Tribunolo sprendimų dėl Putino nusikaltimų. Pačiai Rusijai po Putino teks priimti sprendimus dėl žalos Ukrainai atlyginimo ir reparacijų mokėjimo. Teks imtis ir  tikros liustracijos bei patiems teisti kaltuosius. Tokia bus transformacijos kaina.

Ir svarbiausia – Rusija po Putino, joje įvykusios permainos visų pirma bus vertinamos pagal santykius su kaimynais. Tik visiškas naujosios Rusijos atsiribojimas nuo agresyvios, neoimperinės politikos Ukrainos ir kitų kaimynų atžvilgiu, okupuotų teritorijų ne tik Ukrainoje, bet ir Padniestrėje, Abchazijoje, Pietų Osetijoje išlaisvinimas bus pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos Vakarų demokratijos vertins Rusijos transformacijos link demokratijos rezultatus. Niekas nepatikės „permainomis“ Rusijoje, jeigu jos neatitiks čia išvardintų minimalių kriterijų. Net jeigu ir nebebus Putino.

Galų gale – naujos svajonės labui reikia, kad Putino puoselėta imperinė „Novorosijos“ svajonė būtų ne tik sutriuškinta, bet ir neleista jai atsigauti net tada, kai iš naujo atgaivintą jauną Rusijos demokratiją vėl užpuls neišvengiama porevoliucinė nostalgijos praeičiai banga. O tam reikia, kad net ir Rusijos imperiniai „vanagai“ pagaliau suprastų, jog Ukraina jiems tampa nebepasiekiama. Todėl Vakarai turi būti suinteresuoti artimiausiu metu suteikti Ukrainai narystę NATO. Tai yra svarbu ne tiek todėl, kad tai padidintų Ukrainos saugumą (Ukraina pati, ir be NATO narystės, tai puikiai daro), bet todėl, kad taip būtų padėta rusams nebepasiduoti imperinei nostalgijai.

NATO buvo sukurtas tam, kad Vakarai galėtų pasipriešinti Rusijos/Sovietų Sąjungos imperinei ekspansijai, tame tarpe ir Vakarų visuomenių nusivylimais ar nostalgijomis; demokratinės Europos gynyboje Ukraina dabar tai ir daro, savo kariniais gebėjimais viršydama visus NATO narystės kriterijus; NATO, priimdamas Ukrainą į savo gretas, ne tik sustiprintų savo karinius pajėgumus, bet ir padėtų Rusijai galutinai atsisveikinti su „imperine“ svajone: Rusijos imperinis sugrįžimas į Ukrainą kariniu būdu taptų nebeįmanomas, o tokios svajonės – neberealios.

Ukrainos narystė Europos Sąjungoje – kertinė Europos Sąjungos strategijos „Democracy in Russia – first!“ ašis

Kaip ir Ukrainos narystė NATO, taip ir Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra svarbi ne tik todėl, kad tai yra vienintelis kelias, kaip gali būti sukurta Ukrainos demokratinė ir ekonominė sėkmė, bet ir todėl, kad tai yra dar vienas būdas, kaip padėti Rusijai išsivaduoti iš „imperinės“ nostalgijos gniaužtų. Ukrainos tapimas visateise Europos Sąjungos bendruomenės nare būtų triuškinantis ir galutinai nokautuojantis smūgis Putino ilgametei „imperinei“ svajonei, kurios realizavimą Kremlius koncentravo į Ukrainą.

Pagrindinis Putino „imperinės“ svajonės pragmatinis tikslas visada buvo tas pats – neleisti Ukrainai tapti sėkminga valstybe, nes Putino mafijiniam režimui buvo ir yra pavojingas toks užkrečiantis pavyzdys Rusijos žmonėms. Tuo tarpu postsovietinėje erdvėje vienintelis patikrintas būdas, kaip šalis gali tapti sėkminga, yra gerai žinomas – tai šalies integracija į Europos Sąjungą ir ES narystė.

A.Navalnas jau minėtame tekste pabrėžia tas pačias Putino agresijos prieš Ukrainą priežastis: pavydas Ukrainai ir jos galimai sėkmei, neapykanta Ukrainos provakarietiškam pasirinkimui ir siekis Ukrainą paversti „failed state“ yra dominuojantys Putino „Ukrainos strategijos“ bruožai:

„… nuo Putino valdymo pradžios, o ypač po 2004 m. prasidėjusios Oranžinės revoliucijos, neapykanta Ukrainos europietiškam pasirinkimui ir noras paversti ją žlugusia valstybe tapo ilgalaike ne tik Putino, bet ir visų jo kartos politikų manija.“

Lygiai tą patį pastebi ne tik rusų opozicijos lyderiai, bet ir žinomiausi Vakarų ekspertai. Štai likus kelioms dienoms iki karo pradžios, buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Maiklas Makfolas McFaul (Michael McFaul) kartu su Robertu Personu (Robert Person) paskelbė vertingą tekstą „Ko Putinas bijo labiausiai?“.

Autorių atsakymas į savo suformuluotą klausimą buvo nedviprasmiškas – Putinas labiausiai bijo ne Ukrainos narystės NATO organizacijoje, bet Ukrainos narystės Europos Sąjungoje. Nes Putinas  paniškai bijo Ukrainos sėkmės, o Ukrainos sėkmė gali būti sukurta tik tuo atveju, jeigu Vakarai bus suinteresuoti ir padės Ukrainai tapti Europos Sąjungos nare. Nes visa Centrinė Europa ir Baltijos valstybės tapo sėkmės istorijomis tik tuomet, kai devinto dešimtmečio pabaigoje iš karto po demokratinių revoliucijų šioms šalims buvo sudaryta galimybė sparčiai integruotis į Europos Sąjungą.

Putino „Ukrainos strategija“ visada buvo aiški ir nedviprasmiška – neleisti Ukrainai tapti sėkminga valstybe. Tai buvo pridengiama įvairiais imperinės nostalgijos šūkiais, bet iš esmės pagrindinis Putino tikslas buvo ne naujų „Novorosijos“ teritorijų aneksavimas, o Ukrainos sėkmės griovimas. „Novorosija“ buvo ir lieka tik instrumentas tokiam strateginiam tikslui pasiekti, nes nuo Ukrainos sėkmės sustabdymo priklauso Putino režimo išlikimas. Todėl Putinas ir kovoja prieš Ukrainos sėkmę, ir tai – jo pastarųjų dešimtmečių visos geopolitinės strategijos ašis.

Deja, bet iki pat karo pradžios Vakarai (taip pat – ir Europos Sąjunga) neturėjo savo aiškesnės „Ukrainos strategijos“, neturėjo strategijos, kaip atremti Putino „Ukrainos strategijos“ įgyvendinimą. Neturėjo strategijos, kaip su ambicinga ES plėtros strategija padėti kurti Ukrainos sėkmę.

Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl Putinas pasidavė pagundai pradėti karą prieš Ukrainą: jam atrodė, kad Vakarai ir toliau neturės jokios strategijos Ukrainos atžvilgiu, ir todėl labai greitai sugrįš prie „business as usual“ su Putinu.

Kodėl Vakarai iki šiol neturėjo savo „Ukrainos strategijos“, kaip jau buvo minėta, labai atvirai ir reikšmingai buvo pripažinęs Ž.Borelis, ES Užsienio ir Saugumo reikalų „ministras“ – tik dėl to, kad Europos Sąjunga iki šiol buvo labai reikšmingai priklausoma nuo Rusijos dujų: „Mes neturėjome savo užsienio politikos Ukrainos atžvilgiu“. Tai yra atviriausias ir drąsiausias ES praeities klaidų, prisidėjusių prie to, kad šiandien visas Europos kontinentas yra gilioje geopolitinėje krizėje, pripažinimas iš ES vadovų lūpų.

Išeitis iš šios geopolitinės krizės yra viena – Europos Sąjunga privalo turėti ambicingą ir efektyvią „Ukrainos strategiją“. Tai turi būti Ukrainos sparčios integracijos į Europos Sąjungą ir pilnos narystės strategija. Tokia strategija turi būti realizuota iki šio dešimtmečio pabaigos. Pirmieji teisingi žingsniai šia kryptimi jau yra padaryti: Ukrainai suteiktas kandidatės statusas. Bet tam, kad Ukraina taptų ES nare iki šio dešimtmečio pabaigos, derybos Briuselyje dėl jos narystės turi būti pradėtos jau 2023 metais, o ne tradiciškai biurokratiškai vilkinamos.

ES biurokratai ir politiniai lyderiai turi atsiminti, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra reikalinga ne tik pačiai Ukrainai, nes tik taip gali būti sukurta jos sėkmė. Ukrainos narystė taip pat yra reikalinga ir Rusijos transformacijai bei ES strategijos „Democracy in Russia – first!“ įgyvendinimui. Todėl yra akivaizdu, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra visų pirma reikalinga pačiai Europos Sąjungai, nes tik tokiu būdu ES gali įgyvendinti strategiją, kuri lemtų tai, kad taika ir saugumas pagaliau įsitvirtintų Europos kontinente. Demokratijos, normalaus gyvenimo svajonės plėtra į Europos kontinento Rytus yra vienintelis būdas, kaip pasiekti, kad pagaliau realizuotųsi pagrindinė europiečių svajonė: „Europa – vieninga, laisva ir gyvenanti taikoje“ („Europe – whole, free and at peace“), nes demokratijos tarpusavyje paprastai nekariauja. Ir tai Europos Sąjunga gali realizuoti visų pirma kurdama Ukrainos sėkmę, kuri turės milžiniškos pozityvios įtakos ir transformacijai Rusijoje.

Ukrainos geopolitinė integracija į Vakarus (t.y., narystė ES ir NATO) yra ne mažiau svarbi nei Leopardai ar Abramsai svarbūs Ukrainos gynybai. Tam reikia konsoliduotos politinės valios. Ukrainos gynybos reikalams reikalinga politinė Vakarų valia yra konsoliduojama „kariniame Ramštaine“. Akivaizdu, kad Vakarams yra reikalingas ir „Integracijos Ramštainas“, tam, kad būtų sutelkta politinė valia, reikalinga Ukrainos narystės Europos Sąjungoje ir NATO realizacijai.

Verta dar ir dar kartą prisiminti, kad Europos kontinente šalių ir žmonių sėkmė yra kuriama tik šių šalių integracijos su Europos Sąjunga dėka. Europos Sąjunga turi milžinišką „minkštąją galią“ pozityviai veikti ir keisti kaimyninių šalių gyvenimą, jų politikos kryptis, tik dažnai pati Europos Sąjunga užmiršta apie šią savo ypatingą galią. Arba kartais nedrįsta jos panaudoti, kaip atvirai pripažino Ž.Borelis.

Apie šią Europos sėkmės formulę yra verta kalbėti ne tik prisimenant Centrinės Europos ir Baltijos šalių sėkmės istorijas, ne tik kalbant apie tai kaip gali būti sukurta Ukrainos sėkmės istorija, bet ir kalbant apie tai, kaip gali būti ateityje realizuotos normalaus, europietiško gyvenimo Rusijoje svajonės.

Normalaus, europietiško  gyvenimo Rusijoje perspektyva ir Europos Sąjunga

Nors Europos Sąjunga tikrai nepasiūlys Demokratinei Rusijai narystės Europos Sąjungoje perspektyvos, tačiau Europos Sąjunga jau dabar turi siūlyti būsimų santykių su Demokratine Rusija strategiją, kurioje būtų numatyti tokie patys efektyviausi santykių mechanizmai, kurie Demokratinei Rusijai suteiktų tokias pat jauną demokratiją stabilizuojančias perspektyvas, kokias Centrinės Europos ir Baltijos valstybių jaunoms demokratijoms suteikė jau 1993 metais joms suformuluota narystės Europos Sąjungoje perspektyva.

Europos Sąjunga ir demokratinė Rusija jau dabar galėtų pradėti planuoti būsimąją specialią Asociacijos sutartį – kažką panašaus į tai, ką savo laiku Europos Sąjunga pasirašė su Ukraina, Moldova, Sakartvelu (Gruzija), o vėliau ir su Armėnija. Tokioje būsimoje sutartyje su demokratine Rusija turėtų būti numatyti tamprūs laisvos prekybos, bevizio režimo, ekonominės partnerystės vardan modernizavimo būsimieji santykiai, kurių aiški perspektyva jau šiandien leistų eiliniams rusams patikėti nauja svajone – normalaus, europietiško gyvenimo Rusijoje galimybe.

Demokratinei Rusijai ES taip pat turėtų atverti duris jungtis vienokiu ar kitokiu statusu prie regioninės Rytų Partnerystės programos, ir tai demokratinei Rusijai leistų su kaimynėmis bendrauti europiniame formate, o ne buvusios imperinės  metropolijos diktato būdu, kuris ir atvedė iki dabartinės katastrofos.

Tokia demokratinei Rusijai pritaikyta ES būsimųjų santykių strategija  būtų svarbi ne tik todėl, kad ji jau dabar padėtų formuotis  naujai rusų normalaus, europietiško gyvenimo svajonei, bet ir todėl, kad tokios strategijos vėlesnis įgyvendinimas bus labai svarbus norint apsaugoti jauną, atgimusią Rusijos demokratiją nuo griaunančios jėgos, kurią su savimi atneša neišvengiama porevoliucinė nostalgija praeičiai. Taip, kaip pokario Maršalo planas apsaugojo jauną Vokietijos demokratiją nuo nostalgijos pralaimėjusiam nacizmui, taip šis planas apsaugojo ir visas sunkiai  po karo tragedijų atsigaunančias senosios Europos demokratijas, pergalės kare džiaugsmą visoje Europoje labai greitai ėmus gniaužti sugriautos ekonomikos sunkumams, o tokių sunkumų prislėgtoms visuomenėms ėmus labai sparčiai radikalizuotis – to tik ir laukė kiekvienoje šalyje veikę vietiniai, bet Stalinui paklusnūs komunistai. Maršalo planas išgelbėjo senąją Europą nuo tokios radikalizacijos ir nuo visuomenės  paramos komunistams.

Centrinės  Europos jaunas demokratijas  praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje nuo tokios pačios nostalgijos ir radikalizacijos pavojų  išgelbėjo narystės Europos Sąjungoje perspektyva. Tačiau jaunos Rusijos demokratijos tais pačiais laikais niekas neišgelbėjo nuo staiga išaugusios  nostalginės radikalizacijos grėsmės, todėl po Jelcino ir atėjo Putinas.

Štai todėl tokios būsimųjų ES santykių su Demokratine Rusija strategijos svarbą ir pabrėžė Europos Parlamentas dar 2021 metų rugsėjo mėnesį patvirtintame specialiame parlamento pranešime, skirtame ES santykių su Rusija strategijai. Kaip tokia ES santykių su Demokratine Rusija strategija galėtų atrodyti, ir kodėl yra svarbu ją jau šiandien parengti, buvo išsamiai išdėstyta  Europos Sąjungos ir Rusijos ekspertų parengoje ir 2022 m. liepos mėnesį Willfriedo Martenso tyrimų centro paskelbtoje specialioje studijoje „The EU’s Relations With a Future Democratic Russia: A Strategy“ („ES santykiai su būsima demokratine Rusija. Strategija“).

Tiek Europos Parlamento pranešime, tiek studijoje pabrėžiami tie patys principai:  Europos Sąjunga  (taigi ir Lietuva) siekia gerų, abipusiai naudingų santykių su Rusija, bet tai priklauso nuo to, ar Rusija sugebės transformuotis iš autoritarinės, agresyvios valstybės į demokratinę, normalią, europietišką valstybę. Tai yra vienas iš svarbiausių strateginių Europos Sąjungos interesų, ir Europos Sąjunga privalo turėti aiškią strategiją, kaip ji gali padėti Rusijoje įvykti tokiai transformacijai. Tokioje paramos strategijoje svarbią vietą turi užimti būsimųjų santykių su Demokratine Rusija strategija, nes tai ir yra būdas šiandien padėti Rusijos piliečiams patikėti normalios Rusijos svajone ir tokiu būdu padėti Rusijos transformacijai.

Tokia būsimų santykių strategija turi būti strategija, kaip padėti Rusijai – ne Putino režimui,  ir vėl siūlant Kremliui „business as usual“, bet Rusijai ir Rusijos žmonėms. Tai turi būti strategija, kaip padėti rusams išvengti „Rusijos tragedijos“, kaip padėti išvengti tokios tragedijos katastrofiškų pasekmių pačiai Rusijai. Nes nuo „Rusijos tragedijos“ katastrofiško išsipildymo kentėtų ne tik pati Rusija, tačiau ir visa Europa, visas pasaulis.

Todėl būtų tiesiog neatsakinga teigti, kad „Rusijos tragedija“ yra tik pačių rusų reikalas.

Laikas veikti: Lietuvos interesas

Lietuva yra labiausiai suinteresuota tuo, kad Vakarai tokią strategiją turėtų ir ją sistemingai įgyvendintų, nes nuo to, ar Rusija ilgainiui taps proeuropietiška, demokratine ir taikia šalimi, priklauso Lietuvos geopolitinis saugumas. Kaip pagaliau pripažino NATO – autoritarinė Rusija yra didžiausia grėsmė Europos kontinento saugumui. Mes, tie kurie esame dabartinės Rusijos kaimynystėje,  tą grėsmę jaučiame ypatingai skausmingai. Nes tai yra ne kokia nors tolima ir teorinė, bet reali ir matoma grėsmė. Tai mums sako ir mūsų skausminga istorinė patirtis.

Todėl negalime tiesiog sėdėti rankas sudėję ir laukti, kol kada nors Vakarai parengs tokią strategiją Rusijos atžvilgiu – turėtume patys aktyviau siekti, kad tokia strategija gimtų. Matydami tokią grėsmę, turėtume neapsiriboti vien prašymais sustiprinti Lietuvoje dislokuotus NATO batalionus ir neapsiriboti vien tik ieškojimu, kaip dar stipriau Lietuvos veiksmais paremti Ukrainą. Mums reikia ambicingos ir visapusiškos Vakarų strategijos Rusijos atžvilgiu, ir mes turime ją pasiūlyti. Mums reikia, kad Vakarai kartu su NATO turėtų strategiją ne  tik kaip „atgrasyti“ (deterrence) ir „apsiginti“ (defence) nuo autoritarinės Rusijos grėsmės, bet kad Vakarai turėtų ir strategiją, kaip padėti autoritarinei  Rusijai  transformuotis į normalią, europietišką, demokratinę valstybę. Tik tada nebeliks Rusijos grėsmės: nei Europos kontinentui, nei kaimynams, nei pačios Rusijos visuomenei.

Tam reikia, kad Vakarai šiandien ne tik prognozuotų „Rusijos po Putino“ scenarijus, bet ir turėtų strategiją, kuris padėtų realizuoti „gerąjį scenarijų“ – gerąjį Rusijos, o tuo pačiu ir visos Europos ateičiai.

 

 

 

 

 

2022.12.30

Andrius Kubilius. Rusijos likimą nuspręs protingi Rusijos karininkai?

Baigiasi metai. Metai, kurie pasaulio istorijoje bus pažymėti „Karo metų“ titulu.

Per šiuos metus ir pas mus, ir Vakaruose nuskambėjo daug analizių, kodėl Putinas pradėjo šį karą ir daug pranašysčių, kuo šis karas užsibaigs ir koks bus jo poveikis tiek Ukrainai, tiek Vakarams, tiek ir pačiai Rusijai.

Kaip bebūtų keista, baigiantis metams turiu padaryti išvadą, kad ko gero tiksliausią šio karo priežasčių ir pasekmių analizę likus mėnesiui iki karo, dar sausio pabaigoje pateikė Rusijos atsargos generolas Leonidas Ivašovas, kuris garsiajame Rusijos karininkų Susirinkimo pareiškime labai kategoriškai perspėjo dėl tragiškų šio karo pasekmių visų pirma pačiai Rusijai. Pareiškimas tuo metu pasirodė reikšmingu tuo, kad jame buvo radikaliai pasisakoma prieš Kremliaus planuojamą karą su Ukraina, traktuojant kad toks karas gali galutinai sunaikinti Rusijos valstybingumą. Šalia to išdėstoma ir daugiau itin kietų ir karčių kritikos žodžių Putino tiek vidaus, tiek ir užsienio politikai, aiškiai įvardinant, kad tokia politika tiesiog kenkia Rusijai. Todėl pareiškimo pabaigoje yra ultimatyviai pareikalaujama ir Putino atsistatydinimo.

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Ivašovas nėra koks nors Putinui visą laiką oponuojantis liberalas, bet nėra ir dar vienas Girkinas, Rogozinas ar Prigožinas, kurie kritikuoja Putiną už tai, kad pastarasis nesutriuškina Ukrainos ir neatkuria NovoRosijos.

Generolas pulkininkas L. Ivašovas yra žinomas kaip ortodoksinis Rusijos nacionalistas ir tikrai nėra Vakarų draugas. Jelcino laikais ėjo aukštas pareigas Rusijos Gynybos ministerijoje (Начальник Главного управления международного военного сотрудничества Министерства обороны России (1996-2001)), pagarsėjo Jugoslavijos karo metu, įvesdamas su NATO nederintas Rusijos karines pajėgas į Prištiną ir tuo sukėlęs didelę sumaištį, buvo ir liko aršus NATO plėtros į Rytus priešininkas.

Kas paskatino beveik 80-metį generolą padaryti tokį pareiškimą ir kas už to stovi – šiandien sunku pasakyti. Kaip skelbia Wikipedia, L.Ivašovas yra garsaus dekabristo Ivašov palikuonis; 2001 metais Putinas jį, kartu su daugeliu kitų karininkų, anksčiau laiko atleido iš pareigų; šiuo metu generolas yra garsaus „Izboro klubo“ nariu, kur, kaip rašo M. Laurinavičius, yra sprendžiami visi svarbiausieji Rusijos reikalai. Įskaitant ir reikalus, susijusius su jos geopolitine situacija.

Gali būti, kad visos trys priežastys – nostalgija dekabristų šlovei, asmeninė nemeilė Putinui, kuris Ivašovą atleido iš aukštų pareigų ir galiausiai Izboro elite dar iki karo susiformavęs supratimas, kad struktūriškai Rusija yra gilioje krizėje – lėmė tokio pareiškimo paskelbimą, kartu perspėjant ir dėl tragiškų tokio karo pasekmių pačiai Rusijai.

Verta atkreipti dėmesį, kad generolas Ivašovas ir toliau įvairiuose YouTube kanaluose komentuoja karo eigą ir išlieka nuoseklus – Putinas turi trauktis iš pareigų, o Kremliaus skelbiami branduoliniai grasinimai Vakarams yra visiška nesąmonė, nes bet koks Rusijos bandymas panaudoti branduolinį ginklą baigtųsi Rusijos valstybės likvidavimu. Nors generolas Ivašovas jau yra sulaukęs garbingo amžiaus ir mėgsta nukrypti į prisiminimus, tačiau bendras situacijos ir egzistencinių grėsmių, kurias karas sukėlė Rusijai, supratimas lieka labai aiškus. Ir įtikinantis.

Todėl tarpušventyje radęs laiko, dar kartą atidžiai perskaičiau šių metų sausio 26 d. paskelbtą Rusijos karininkų Susirinkimo pareiškimą, pasirašytą generolo Leonido Ivašovo ir likau gerokai nustebintas, kiek tiksli buvo tuo metu paskelbta analizė, kodėl Putinas siekia karo ir kiek tikslios buvo tuo metu paskelbtos pranašystės, kokia Rusijos tragedija šis karas gali pasibaigti pačiai Rusijai.

Todėl nutariau tiesiog dar kartą detaliai peržvelgti šį pareiškimą, jo kertinius akcentus, pridėti keletą savo komentarų ir pabandyti pasidaryti keletą išvadų apie tolesnius įvykių scenarijus pačioje Rusijoje.

Pareiškimas prasideda nuo teiginio, kad pasaulis yra atsidūręs karo akivaizdoje (pareiškimas paskelbtas sausio 26 d., karas prasidėjo vasario 24 d.). Pasak pareiškimo autorių, kiekvienas didelis karas yra tragedija ir yra kažkieno sunkus nusikaltimas. Šios gresiančios katastrofos centre atsidūrė Rusija ir tai yra pirmas toks atvejis istorijoje, nes iki šiol Rusija kariaudavo gynybinius karus su grėsmę keliančiais priešais. Tačiau šiuo metu nėra tokių kritinių išorinių grėsmių Rusijai, kurios pateisintų karą, nes pačios didžiausios grėsmės Rusijai yra jos vidinės grėsmės.

Pareiškime yra teigiama, kad Rusija yra ant istorinio išnykimo slenksčio, nes visos svarbiausios valstybės gyvybinės sferos, įskaitant demografiją, pastoviai degraduoja, o gyventojų išmirimo tempai muša pasaulinius rekordus. Ir degradacija yra įgavusi sisteminį pobūdį, o bet kokioje sudėtingoje sistemoje vieno iš elementų žlugimas gali sukelti visos sistemos griūtį.

Ir tai pagal pareiškimo autorių yra didžiausia grėsmė Rusijos Federacijai. Bet tai yra vidinė grėsmė, kurios pagrindinės priežastys yra valstybės modelis, valdžios kokybė ir visuomenės būsena. Tai ir sukelia tą pagrindinę grėsmę Rusijos likimui: valstybės modelio negybingumas, visiškas valdžios sistemos ir valdančios biurokratijos negebėjimas dirbti bei neprofesionalumas, ir visuomenės neorganizuotumas bei pasyvumas. Anot pareiškimo autorių, tokioje būsenoje bet kokia valstybė ilgai neišgyventų.

Negali nesutikti su tokia kritine Rusijos dabartinės būsenos analize. Joje yra daug pagrįsto rūpesčio tokia Rusijos vidine būsena, kuri kelia grėsmę tolesniam Rusijos egzistavimui. Vienintelis stebinantis dalykas, kad tai skelbia Rusijos generolai ir karininkai. Bet pasaulio istorijoje yra buvę daug atvejų, kai karininkai imdavosi gelbėti savo valstybę nuo tų vidinių grėsmių, kurias jie patys gebėdavo įžvelgti.

Toliau pareiškimo autoriai tęsia, kad Ukrainos klausimu Kremliaus keliama įtampa (pareiškimas skelbtas likus mėnesiui iki karo pradžios, bet Kremliui aktyviai viešai keliant Ukrainos tariamos grėsmės klausimą) yra dirbtinė ir savanaudiška, nes naudos čia ieško kai kurios vidinės Rusijos politinės jėgos. Kaip teigiama pareiškime, po Sovietų Sąjungos griūties Ukraina tapo nepriklausoma valstybe, Jungtinių Tautų Organizacijos nare, pagal kurios Chartijos 51 str. turi teisę į individualią ir kolektyvinę gynybą. Iki šiol Kremliaus valdžia visose Minsko derybose teigdavo, kad Donbasas priklauso Ukrainai ir niekada nei vienoje tarptautinėje organizacijoje (nei JTO, nei ESBO) nekalbėjo apie tai, kad Ukraina vykdo Donbaso gyventojų genocidą.

Anot pareiškimo autorių, tam, kad Ukraina liktų Rusijos draugišku kaimynu, reikėjo Ukrainai pademonstruoti Rusijos valstybės modelio ir valdžios sistemos patrauklumą. Tačiau Rusija tokia patrauklia netapo, jos vystymosi modelis ir užsienio politikoje naudojami tarptautinio bendradarbiavimo mechanizmai atstumia praktiškai visus kaimynus ir ne tik.

Pareiškimo autoriai toliau tęsia: tai, kad Rusija „įsigijo“ Krymą bei Sevastopolį, ir tai, kad to nepripažino tarptautinė bendruomenė (o tai reiškia, kad dauguma pasaulio valstybių ir toliau pripažįsta, kad tai yra Ukrainos „nuosavybė“) akivaizdžiai įrodo, kad Rusijos užsienio reikalų politika yra nesėkminga, o vidinė politika – nepatraukli. Bandymai ultimatumais ar jėgos grasinimais ką nors priversti „pamilti“ Rusijos Federaciją ir jos vadovus yra visiškai beprasmiški ir ypatingai pavojingi.

Karinės jėgos prieš Ukrainą panaudojimas visų pirma iškels klausimą dėl pačios Rusijos kaip valstybės tolesnio egzistavimo; antra, visiems laikams rusus ir ukrainiečius pavers mirtinais priešais. Ir trečia, iš abiejų pusių bus dešimtys tūkstančių žuvusiųjų ir tai visų pirma bus jauni, sveiki vyrai, kas turės įtakos abiem išmirštančioms šalims. Karo lauke rusų kariams teks susidurti ne tik su Ukrainos kariais, tarp kurių bus daug rusakalbių, bet teks susidurti ir su daugelio NATO valstybių kariškiais bei karine technika.

Vėlgi, verta pastebėti, kad karo eigos pranašystė, pateikta šiame tekste buvo ir išlieka stebėtinai tiksli, ypač, kai tai galime įvertinti prabėgus 10-čiai tragiško karo mėnesių. Jokių naivių įžvalgų, kad Kijevas bus užimtas per 3 dienas šiame pareiškime net su žiburiu negali įžvelgti.

Toliau pareiškimo autoriai teigia, kad jeigu Rusija pradės karą prieš Ukrainą, ji bus įtraukta į sąrašą valstybių, kurios grasina taikai ir tarptautiniam saugumui, jai bus pritaikytos sunkiausios sankcijos, Rusija taps atstumtuoju tarptautinėje bendruomenėje ir galimai neteks nepriklausomos valstybės statuso (! – reikšminga pranašystė).

Vėlgi negali nesistebėti tikslumu tokių pranašysčių apie karo pasekmes tarptautiniam Rusijos statusui. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad pareiškimo autoriai nuosekliai kartojasi, kalbėdami apie grėsmes Rusijos valstybės tolesniam egzistavimui. Jas kelia tiek struktūrinės vidaus grėsmės, tiek Putino režimo planuojamas nusikalstamas karas.

Pagal pareiškimo autorius, tokių pasekmių negali nematyti prezidentas, vyriausybė ir gynybos ministerija, nes jie nėra tiek kvaili, kad to nesuprastų. Todėl, anot pareiškimo autorių, kyla klausimas kokie yra tikrieji keliamos įtampos ir galimų plačios apimties karo veiksmų (abi pusės mobilizuoja ne mažiau kaip po 100 000 karių) tikslai?

Pareiškimo autoriai duoda atsakymą į savo iškeltą klausimą dėl tikrųjų karo priežasčių, teigdami, kad šalies vadovybė, nesugebėdama išvesti šalies iš sisteminės krizės (o tai gali atvesti prie liaudies sukilimo ir valdžios pakeitimo) bei palaikoma oligarchų ir korumpuotų valdininkų, o taip pat ir Kremliaus maitinamos žiniasklaidos bei jėgos struktūrų, apsisprendė prioritetiškai įgyvendinti tokią politinę strategiją, kuri galutinai sugriaus Rusijos valstybingumą ir išnaikins vietinę populiaciją. Ir karas yra ta priemonė, kuri leis tai pasiekti, turint vienintelį tikslą dar kurį laiką išsaugoti savo anti-nacionalinę valdžią ir išsaugoti prisigrobtus iš liaudies turtus. Kaip sako pareiškimo autoriai: kitokio paaiškinimo mes negalime pateikti.

Vėlgi stebėtinai tiksli tikrųjų karo priežasčių analizė: aš pats visą laiką kartoju tą patį: kad Putinas karą pradėjo ne todėl jog jautėsi esąs labai stiprus, o kaip tik priešingai – dėl to, kad jautė jog režimas silpsta, jokių sisteminių šalies problemų nepajėgia spręsti, žmonių lojalumas režimui tragiškai mažėja (kaip Baltarusijoje 2020-ais metais), todėl reikia eiti į karą. Vien tik tam, kad „dar kurį laiką išsaugoti savo anti-nacionalinę valdžią ir išsaugoti prisigrobtus iš liaudies turtus“.

Ir pareiškimo pabaigoje jo autoriai paaiškina, kad iš valstybės Prezidento jie, Rusijos karininkai, reikalauja atsisakyti nusikalstamos politikos provokuojant karą, kuriame Rusija atsidurs būdama vieniša prieš jungtines Vakarų pajėgas, ir taip pat reikalauja, kad Putinas atsistatydintų ir taip sudarytų galimybes praktiškai realizuoti Konstitucijos 3 straipsnį („Rusijos Federacijos daugiataučiai liaudžiai priklauso valstybės suverenitetas ir ji yra vienintelis Rusijos Federacijos valdžios šaltinis“).

******

Štai tokį pareiškimą beveik prieš metus paskelbė Rusijos karininkų Susirinkimas, kurio vadovas yra dekabristo Ivašovo palikuonis. Verta prisiminti, kad dekabristai buvo XIX amžiaus pradžios Rusijos karininkai, kurie 1825 m. norėjo tokių pat demokratinių permainų Rusijoje, kokias į to meto Europą nešė Didžioji Prancūzų Revoliucija.

Verta apibendrintai peržvelgti pagrindinius aptarto pareiškimo teiginius:

  • nei Ukraina, nei Vakarai nekelia saugumo grėsmių Rusijai; todėl Rusijos grasinimai karu Ukrainai yra nusikalstami;
  • didžiausias grėsmes Rusijos egzistavimui kelia jos sisteminė vidaus krizė, ypač demografinė;
  • vidaus krizės pagrindinė priežastis yra netinkamas valstybės modelis, netinkama valdžia ir pasyvi visuomenė. Kitaip sakant, autoritarinis valstybės modelis tampa pagrindine Rusijos krizės priežastimi ir esmine grėsme jos tolesniam egzistavimui;
  • Rusija nesukūrė nei kitiems patrauklaus savo valstybės valdymo modelio, nei sėkmingos savo užsienio politikos. Bandymai „jėga“ priversti kitus, kad jie „mylėtų“ Rusiją ar jos vadovus yra pasmerkti žlugimui ir yra pragaištingi pačiai Rusijai;
  • karas bus pražūtingas visų pirma pačiai Rusijai, nes rusai amžiams taps mirtinais priešais ukrainiečiams, pražus tūkstančiai jaunų vyrų, o Ukrainoje Rusijai teks kovoti ne tik su ukrainiečiais (tame tarpe ir rusakalbiais), bet ir su NATO valstybių technika bei kariais;
  • Rusijai karas gresia visiška tarptautine izoliacija, žlugdančiomis sankcijomis ir net nepriklausomos valstybės statuso praradimu;
  • karas gali visiškai sunaikinti Rusijos valstybę bei jos naciją; vienintelis atsakymas kodėl Kremlius inicijuoja tokį pražūtingą karą – valdžia turi vienintelį tikslą dar kurį laiką išsaugoti savo anti-nacionalinę valdžią ir išsaugoti prisigrobtus iš liaudies turtus;
  • todėl yra reikalaujama ne tik sustabdyti karą, bet ir neatidėliotino Putino atsistatydinimo, nes tai vienintelis būdas kaip išvengti Rusijos pražūties.

Dabar, prabėgus beveik metams nuo karo pradžios, tokios įžvalgos ir pranašystės tikrai stebina ne tik savo tikslumu, bet ir pilietine drąsa. Ir svarbiausia, kad už visų žodžių slypi gilus susirūpinimas Rusijos likimu, ne Girkino ar Prigožino imperinis „ura – patriotizmas“, bet nuoširdaus Rusijos patrioto susirūpinimas „Rusijos tragedija“. Toks pat, koks 1825 metais skambėjo patriotiniuose dekabristų pareiškimuose.

Galima tik spėlioti, kodėl generolui Ivašovui vis dar leidžiama viešai reikšti savo kritišką nuomonę, kai už žymiai menkesnę Putino ir karo kritiką yra negailestingai sodinama į kalėjimą. Gal Kremlius supranta, kad generolo sodinimas į kalėjimą tik sureikšmins jo skelbiamą kritiką, o generolas“ Rusijos visuomenėje yra tradiciškai gerbiamas labiau nei koks nors „liberalas opozicionierius“.

Galų gale, nėra labai svarbu tai, kokį vaidmenį šiuo metu Rusijos visuomenėje vaidina tas pats generolas Ivašovas ar jo vadovaujamas Rusijos karininkų Susirinkimas. Toks beveik prieš metus skelbtas pareiškimas tik rodo tą faktą, kad kritinio mąstymo Rusijoje yra daugiau, nei vien tai, ką galima atrasti liberaliojoje opozicijoje Putinui. Ir svarbiausia, kad to kritinio sisteminio mąstymo ryškiausius daigus galima pamatyti tarp kariškių ir atsargos karininkų.

Ar iš to galima daryti kokias nors toli siekiančias išvadas?

Tikrai – negalima!

Tačiau, kai daug kas šiais laikais svarsto, kaip po pralaimėto karo Rusijoje prasidės ir įvyks permainos, tenka išgirsti pačių įvairiausių, kartais net fantastinių scenarijų. Pavyzdžiui, kad sukils visos kažkada Rusijos užkariautos tautos: čiukčiai, čiuvašai, mordoviai, jakutai ir pan., ir tokiu būdu Rusija suskils į mažus gabaliukus, o jie jau bus niekam nepavojingi (man tai panašu į Arizonos ar Nevados indėnų sukilimų planavimą); lygiai taip pat nelabai įtikinamai atrodo viešai skelbiami planai Ukrainoje ir pačioje Rusijoje suburti ginkluotus rusų pasipriešinimo būrius, kurie atėjus laikui kažkaip užims Maskvą ir nuvers Putiną; taip pat mažai tikėtina, kad Rusijos platybėse gali kilti masinis judėjimas už permainas Rusijoje ir tokiam judėjimui demokratiniu keliu pavyks pasiekti permainų Rusijoje.

Be abejo, visokie scenarijai teoriškai yra galimi, galimas yra ir jų mišinys. Tačiau nereikia užmiršti ir tokios pakankamai plačiai paplitusios istorinės patirties, kai savo valstybes gelbėdami nuo pražūties tokios, kaip jie ją supranta, iniciatyvos imasi karininkai (nebūtinai aukščiausio rango), kurie panaudoja organizuotą bent dalies kariuomenės jėgą ir dažnai beveik be kraujo perima valdžią savo šalyje. Yra buvę nemažai atvejų, kai taip perėmę valdžią karininkai tapdavo kruvinais diktatoriais, bet istorijoje yra žinoma ir nemažai atvejų, kai taip valdžią perima ir „protingi karininkai“, kurie sugeba stabilizuoti šalį, grąžina ją į normalų vystymosi kelią ir sudaro tinkamas sąlygas demokratijos evoliucijai tokioje šalyje. Nesinorėtų šia tema plėtotis, tačiau tiems, kas norėtų plačiau susipažinti su akademiniais šios temos tyrimais, galiu tik dar kartą rekomenduoti S.Huntington puikų veikalą „The Third Wave: Democratization in the Late Twentieth Century“.

Nesu joks Rusijos kariuomenės ar jos karininkų tarpe vyraujančių nuomonių ekspertas. Ir nepretenduoju tokiu būti. Tačiau istorija rodo, kad pakankamai dažnai karininkai jaučia ypatingą atsakomybės jausmą už ateitį savo valstybės, kuriai jie yra prisiekę tarnauti.

Ar yra tokių karininkų Rusijos kariumenėje, nesiimu spręsti. Bet kad jų yra Rusijos atsargos karininkų tarpe – tai galima drąsiai teigti. Todėl ir gimsta toks sisteminis jų Susirinkimo pareiškimas.

Ar protingi Rusijos karininkai imsis iniciatyvos ir imsis gelbėti Rusiją nuo pražūties – atsakyti negaliu.

Tačiau, kad Rusijoje yra protingų žmonių taip pat negaliu paneigti. O tai reiškia, kad ateis metas, kai rusai imsis ieškoti būdų, kaip išgelbėti Rusiją nuo Putino režimo jai sukeltų grėsmių. Nes kitaip Rusijos laukia tikra pražūtis. O tai nėra patrauklu daugeliui rusų.

2022.12.27

Andrius Kubilius. Ko siekia Vakarai?

Esminis šio karo tolesnės eigos klausimas, kaip bebūtų paradoksalu, yra susijęs ne su Ukraina, bet su Rusija. Tai yra, su Vakarų požiūriu į Rusiją po karo. Nes Vakarų baimės, susietos su pokarinės Rusijos ateitimi, lemia ir valdo šiandieninius Vakarų sprendimus dėl paramos Ukrainai.

Kad Vakarai remia Ukrainą – tai yra akivaizdu. Kad jos dėka Ukraina laimėjo keletą strateginių pergalių – taip pat yra akivaizdu. Bet tolesnė karo eiga gali būti arba nuosekli ir dar spartesnė Ukrainos pergalių tąsa, arba „užšaldytas apkasų karas“, varginantis Ukrainą, galbūt varginantis ir Rusiją, bet patogus Vakarams, nes nereikalauja jokių aiškių strateginių atsakymų į klausimą – ko nori ir ko siekia Vakarai?

Teoriškai atsakymą lyg ir girdime – Vakarai lyg ir skelbia, kad nori Ukrainos pergalės ir kad Ukraina pati turi nuspręsti, kokio rezultato ji siekia. Tačiau ar Vakarai tikrai nori Rusijos pralaimėjimo (ir dar triuškinamo pralaimėjimo), taip ir lieka neaišku.

Žodžiai apie tai, kad dėl karo baigties turi nuspręsti Ukraina, skamba kaip šalutinio stebėtojo pozicija, joje neatsispindi joks Vakarų strateginis interesas: ar jie nori Ukrainos triuškinančios pergalės, ar tik status quo išlaikymo?

Mano įsitikinimu, šiame karo etape esminiu tampa klausimas: ar Vakarai turi strategiją, kokios baigties Ukrainos kare prieš Rusijos agresiją jie nori. Ir šio klausimo esmė ne tiek apie Ukrainos karinės pergalės mastą, bet apie tos pergalės įtaką Rusijos ateičiai po pralaimėto karo. Ar Vakarai nori, kad Rusija po karo iš esmės transformuotųsi į normalią valstybę, ar Vakarai tokia transformacija netiki ir baiminasi, kad Rusijos ateitis po karo gali būti net baisesnė, nei dabartis su Putinu?

Tokios baimės ir yra dabartinio Vakarų neryžtingumo remiant Ukrainą pagrindinė priežastis.

Ukraina gali pasiekti triuškinančią pergalę, jeigu Vakarai suteiks Ukrainai tiek ginklų, kiek reikia pergalei, o ne tiek, kiek dabar gauna (žr. generolo Zalužnyj interviu the Economist). Dešimt karo mėnesių akivaizdžiai įrodė, kad Rusijos karinė galia neprilygsta Vakarų karinėms technologijoms ir Ukrainos karių drąsai bei motyvacijai. Tai yra ir Ukrainos pergalės lygtis, kurioje svarbiausias kintamasis, nuo kurio priklauso kada Ukrainai pavyks pasiekti pergalę – yra Vakarų karinė parama.

Kodėl Vakarai nepadidina ginklų tiekimo kiekybės ir kokybės? Yra tik trys galimos priežastys: a) patys nebeturi daugiau ginklų sandėliuose ir nepajėgia daugiau pagaminti; b) bijo „eskalacijos“, kad stipri ir ženkliai didesnė Vakarų parama Ukrainai Leopard tankais ar ATACMS toliašaudėmis raketomis iššauks beprotišką branduolinį Putino atsaką; c) patys Vakarai neturi pergalės Rusijos atžvilgiu strategijos ir nežino ar tikrai nori Ukrainos totalinės pergalės.

Nenagrinėsiu techninių problemų – ar Vakarai gali pagaminti daugiau ginklų. Tikrai gali, jeigu nori. Kyla klausimas – ar tikrai nori, ir kiek nori.

Kalbos apie eskalacijos baimes taip pat kuo toliau, tuo mažiau darosi įtikinamos. Tokias kalbas buvo galima suprasti kovo-balandžio mėnesiais, kai Vakarai Ukrainai tiekė tik lengvąją ginkluotę – stingerius ar džavelinus. Tačiau, kai amerikiečiai pradėjo tiekti vidutinio nuotolio HIMARS, labai reikšmingai prisidėjusių prie pastarojo laikotarpio ukrainiečių pergalių, tai nesukėlė kokios nors superbeprotiškos Rusijos reakcijos, išskyrus vadinamąją „mobilizaciją“ bei civilinių energetikos objektų apšaudymą. Todėl aiškinimas, kad Leopard, Abrams tankų ar ATACMS tiekimas Ukrainai taps priežastimi kokiai nors naujai Kremliaus beprotystei, yra tik bandymas pabėgti nuo pagrindinio klausimo – kokia šiame kare yra Vakarų strategija ir kokio strateginio tikslo šiame kare Vakarai siekia.

Atsakymo į šį klausimą vis dar nėra, todėl nėra ir Abrams ar ATACMS.

Esminė problema – Vakarai neturi strategijos, kokios karo baigties įtakos Rusijos ateičiai Vakarai tikisi ir nori. Vakarai žino, kokio scenarijaus jie bijo – Rusijos (po pralaimėto karo ir po Putino) visiškos griūties, su kruvinu vidiniu Rusijos chaosu, nebekontroliuojamais branduoliniais ir cheminiais ginklais. Vakarai nėra įsitikinę, kad po pralaimėto karo Rusija (su Vakarų pagalba) sugebės transformuotis į normalesnę, labiau europietiško tipo valstybę (taip, kaip nacių Vokietija transformavosi į dabartinę Vokietiją). Arba galvoja, kad tokia transformacija įvyks tik tada, jeigu Rusija ne tik pralaimės karą, bet prieš tai bus ir išvarginta ilgo ir Rusiją žlugdančio karo.

Tai nereiškia, kad kažkas Vakaruose labai nori po šio karo išsaugoti Putiną, tai reiškia tik tai, kad jie iki šiol nėra pasiruošę garsiai pasakyti – „unconditional surrender“ (besąlygiškas pasidavimas), taip, kaip Sąjungininkai dar karo pradžioje pasakė Hitleriui. Todėl Vakarai iki šiol kartoja, kad taikos sąlygas nustatys Ukraina (ir tai jau yra geriau, negu nieko), bet patys sau nepasako ko jie, kaip Vakarai, siekia.

Kai Vakarai iki šiol nežino, kokios šio karo baigties įtakos Rusijai jie nori ir siekia, tai ir Vakarų parama Ukrainai išlieka tokiame lygyje, kuris leidžia Ukrainai nepralaimėti, bet taip pat leidžia ir Rusijai išvengti totalinio sutriuškinimo. Kol kas.

Toks Vakarų neryžtingumas yra nedovanotinas. Ne tik todėl, kad kas dieną tai kainuoja dešimtis ir šimtus ukrainiečių gyvybių. Bet ir todėl, kad Vakarai nedrįsta ryžtingai imtis iniciatyvos bei lyderystės, sprendžiant ir Rusijos ateities klausimą.

Akivaizdu, kad šis klausimas yra svarbiausias šio karo klausimas. Ne tik kaip apginti Ukrainos suverenitetą šiame kare, bet ir kaip amžiams sunaikinti „imperinės Rusijos“ grėsmės faktorių – tai yra esminiai šio karo klausimai. Šis karas atveria galimybes ir minėtojo antrojo esminio klausimo sprendimui – „imperinės Rusijos“ grėsmės likvidavimui. O tam visų pirma reikia, kad Ukraina pasiektų triuškinančią karinę pergalę. Tačiau tam reikia žymiai didesnės Vakarų karinės paramos Ukrainai. O tai prasideda nuo Vakarų įsitikinimo, kad jie turi strategiją, kaip kare sutriuškintai Rusijai padėti transformuotis į normalią, europietiško tipo valstybę.

Paradoksas, tačiau toks dabartinės „Putino Rusijos“ sutriuškinimas jos pradėtame kare prieš Ukrainą būtų visų pirma naudingas pačiai Rusijai, nes tai yra vienintelė galimybė, kaip Rusija po pralaimėto karo galėtų pasukti radikalios transformacijos keliu. Ir tokiu būdu sugrįžti į civilizuotą pasaulį, modernizuotis ir išmokti kurti normalų gyvenimą pačioje Rusijoje palaipsnės evoliucijos keliu, o ne pačiai save bausti imperinių nostalgijų, civilizacinio atsilikimo ir vidaus revoliucijų ar kolonijinių karų tragedijomis.

Ir tai būtų naudinga Ukrainai, nes tai yra vienintelė galimybė, kad nebeliktų „imperinės Rusijos“, po kelių metų atsigavusios po pralaimėto karo ir vėl planuojančios, kaip sugrįžti į Ukrainą su nauja agresija.

Tai taip pat būtų naudinga Europos Sąjungai ir visiems Vakarams, nes tai vienintelis kelias, kaip Europos kontinente pagaliau išspręsti pagrindinę Europos saugumo problemą – „imperinės agresyvios Rusijos“ problemą. Tik demokratinė Rusija nebebus grėsmė Europos saugumui, nes demokratijos tarpusavyje nekariauja. Šiandien Vakarų pasirinkimas yra egzistencinis: arba Vakarai investuoja į atsiveriančią galimybę pagaliau išspręsti šią „Rusijos grėsmės“ problemą, arba ir toliau ateities kartos Europoje turės gyventi grėsmės paunksmėje.

Ko reikia, kad Vakarai pagaliau atrastų savyje drąsos ir intelektinės jėgos turėti tokią „Rusijos strategiją“, kokios šiandien reikia, ir kuri būtų paremta ne Putino beprotystės baime, ne įsikalbėta karo eskalacijos baime ar po pralaimėto karo sugriuvusios Rusijos chaoso baime, bet būtų orientuota į paramą pralaimėjusios Rusijos transformacijai, o tokios strategijos įgyvendinimas prasidėtų nuo tokios karinės paramos, kuri garantuotų neatidėliotiną ir triuškinančią Ukrainos pergalę?

Matau tik vieną atsakymą į šį klausimą: visų pirma reikia išspręsti Vakarų strateginės lyderystės deficito problemą. Nuo karo pradžios Vakarai esmingai pasikeitė: klaidingų iliuzijų dėl Putino nebeliko; Vakarai sugebėjo mobilizuoti tiek paramos Ukrainai, kad Ukraina pasiekė keletą strateginių karinių pergalių: prie Kyjivo, Charkivo, Chersono apskrityse; Ukrainai buvo suteiktas ES narystės kandidato statusas; Europos Sąjunga labai sėkmingai atsikratė energetinės priklausomybės. Tačiau visa tai buvo pasiekta tik reaguojant į Rusijos agresyvius veiksmus ir jų sukeltą šoką. Galima būtų pasidžiaugti, kad vis tik buvo sugebėta taip reaguoti, tačiau iki šiol nesimato, kad Vakarai drįstų atsakyti į esminį strateginį klausimą – ar Vakarai sieks Rusijos transformacijos, kuri prasidėtų nuo triuškinančios Ukrainos karinės pergalės? Ir ar pagaliau patys turės savo strategiją, ir siektų jos įgyvendinimo, o ne vien tik reaguos į Rusijos veiksmus?

Iš kur tokia lyderystė gali atsirasti? Abejoju, jog tokio vaidmens galėtų imtis kolektyvinė Europos Sąjunga (pastarąją reikia sveikinti vien už tai, ką iki šiol jai pavyko nuveikti ir nesitikėti ko nors kokybiškai ir strategiškai naujo). Kaip rašo Kadri Liik iš ECFR apie Europos Sąjungą, po to, kai prasidėjo karas: „Nei viena ES valstybė nesiima lyderystės formuojant ES politiką Rusijos atžvilgiu; užgimė „vienybė be lyderių“ (“No single EU member state is guiding Russia policy; a ‘leaderless unity’ has emerged.”).

Realiai tokios lyderystės Vakaruose gali imtis tik Jungtinės Valstijos ir Ukraina. Abiems joms reikia tartis ne tik dėl HIMARS ar ATACMS. Reikia tartis ir dėl Rusijos transformacijos (po to, kai Rusija bus sutriuškinta) ir strategijos kaip tokia transformacija gali būti įgyvendinta. Nes tik tada, kai Vašingtonas patikės tokios strategijos įgyvendinimo realumu, tik tada atsiras ir tokiai pergalei reikalingi ATACMS, ir žymiai daugiau HIMARS.

Koks Europos Sąjungos ir Lietuvos vaidmuo galėtų būti šio esminio šių dienų iššūkio Vakarams – Rusijos strategijos – reikale? Europos Sąjunga turi visų pirma spręsti savo „strateginės autonomijos“ paradoksą: jeigu Europos Sąjunga nori dalyvauti pokario Rusijos likimo svarstymuose, ji turi investuoti į karą tiek pat, kiek investuoja amerikiečiai (ginklais) ar ukrainiečiai (gyvybėmis). Tai, kad visa ES iki šiol ginklų Ukrainai patiekė 5 kartus mažiau nei JAV, rodo tik tai, kad ES sąmoningai vengia dalyvauti sprendžiant esminį klausimą – pokario Rusijos ateities klausimą. Arba bijo dalyvauti jį sprendžiant. Nes vis dar bijo suerzinti Putiną. Todėl E.Makronas vėl ir vėl kalba apie kažkokias „saugumo garantijas“ Rusijai ir kaip mažas vaikas, bent kelis kartus nudegęs burną nuo karštos sriubos, vis dar pučia į jau atvėsusią sriubos lėkštę. Nors ir yra akivaizdu, kad Rusijos ateičiai didžiausias grėsmes kelia pati dabartinė Rusija ir jos autoritarinis Putino režimas. Jeigu norima ateities Rusijai suteikti „saugumo garantijas“, tam yra vienintelis kelias: pasirūpinti pokario Rusijos transformacija į demokratiją. O tam reikia nustoti bijoti, tame tarpe ir dabartinio Putino ir to, kas įvyks su Rusija, kai Putinas šį karą triuškinančiai pralaimės. Europa turi pagaliau išsivaduoti iš „baimės autonomijos“.

Lietuvai būtų svarbu suprasti, kad Ukrainai galime padėti ne tik tuo, ką iki šiol jiems solidariai dvišališkai tiekdavome – ginklus ar generatorius, – ne tik naujais sankcijų paketais Rusijai, kurie vis mažiau ir mažiau besikandžioja, bet ir telkdami viešą paramą Jungtinių Valstijų lyderystei, ryžtingai sprendžiant pokario Rusijos transformacijos reikalą ir vardan to jau dabar investuojant į Ukrainos triuškinančią ir neatidėliotiną pergalę. Vašingtone turime kalbėtis ne tik kaip padidinti amerikiečių rotacinių pajėgų kiekį Lietuvoje, bet ir apie tai, kokios strategijos reikia laikytis pokario Rusijos atžvilgiu, nes atsakymas į šį klausimą esmingai svarbus tam, kad Ukraina jau artimiausiu metu galėtų pasiekti pergalę.

Ar Vakarai ir Jungtinės Valstijos yra pajėgūs tokiai strateginei lyderystei?

Prisiminkime XX amžiaus 9 dešimtmečio Vakarų ir JAV lyderystę, pasiekiant, kad subyrėtų Blogio Imperija: viskas prasidėjo nuo Jono Pauliaus II tapimo Popiežiumi, po to sekė dramatiškas naftos kainų kritimas, po to R.Reigano gąsdinimas, kad JAV pradeda investuoti į „žvaigždžių karų“ technologijas, šalia to dar ir Stinger raketos Afganistano modžachedams ir Gorbačiovas buvo priverstas skelbti „perestroiką“. Visa tai nebuvo atsitiktiniai Vakarų veiksmai, tai buvo daugiažingsnės Vakarų strategijos, skirtos Blogio Imperijos įveikimui, nuoseklus įgyvendinimas. Ir dabar to paties reikia.

Ne veltui tik ką įvykusį V.Zelenskio vizitą į Vašingtoną, daug kas lygino su garsiuoju V.Čerčilio vizitu į Jungtines Valstijas 1941-ais metais. Ruzvelto ir Čerčilio lyderystės pavyzdys yra labai reikalingas šių dienų Vakarams.

V.Putinas Kremliuje pagaliau turi išgirsti aiškią strateginę Vakarų žinią: „unconditional surrender“. Tai jam gali pasakyti tik Dž..Baidenas ir V.Zelenskis. Tikėkimės, kad ir europiečiai tokiai JAV ir Ukrainos lyderystei nesipriešins.

2022.12.12

Andrius Kubilius. Mūsų „rusiški“ kompleksai

Latviai uždarė rusų opozicinę TV „Dožd“. Prieš tai iš Maskvos ją išvarė Putinas.

Latviai gali spręsti kiek toks sprendimas buvo juridiškai ir politiškai pagrįstas. Rasos Juknevičienės ir mano įsitikinimu toks sprendimas nebuvo nei labai teisingas, nei strategiškai protingas. Bet toks sprendimas sulaukė gausių viešų reakcijų Lietuvoje, kurių dauguma buvo vienoda: taip jiems ir reikia, nes jie visi yra imperialistai. Visi rusai yra blogio imperijos agentai.

Rusų liberali opozicija atsakė tokia pat pikta reakcija be niuansų. Tai dar labiau supykdė tiek lietuvius, tiek latvius.

Štai tokia mūsų reakcija ir paskatino mane imtis šio teksto. Nes mano įsitikinimu tokia reakcija rodo, kokių problemų savo mąstyme, savo požiūriuose mes patys turime. Psichologai tai vadina psichologinių kompeksų problema. Kai kurie iš jų gali vesti link sunkių visuomenės ligų. Ir apie tai reikia atvirai kalbėti. Nes kai kurie iš jų gali turėti esminių neigiamų pasekmių, visų pirma mums patiems bei mūsų vaidmeniui regione.

Mes patys turime analizuoti savo problemas. Taip pat, kaip rusų opozicija pirmiausiai turi išsinagrinėti savo problemas. Mes dažnai jaučiamės ir teisesni, ir geresni nei rusų opozicija, todėl esame labiau linkę nagrinėti visų pirma jų problemas, bet ne savo. Tai nėra sveikas požiūris.

Todėl ir imuosi pirmiausia nagrinėti mus pačius. Ne rusų opoziciją. Kada nors gal ir to reikalo imsiuosi.

Toliau pabandysiu trumpai įvardinti tuos pagrindinius mūsų požiūrius, mūsų nuostatas, tuos pagrindinius mūsų „rusiškus“ kompleksus, ypač ryškiai nuskambėjusius „Dožd“ istorijos kontekste, kurie mano manymu yra klaidingi ir pabandysiu paaiškinti, kodėl jie yra klaidingi.

1 nuostata – Rusija nesuderinama su demokratija

Daug kas tiek Lietuvoje, tiek bendrai Vakaruose yra įtikėję nuostata, kad Rusija savo valstybingumo tradicijomis yra visiškai nepritaikyta demokratijai. Paveldėjusi daug valstybinių institutų iš totorių-mongolų invazijos, ji amžinai gyveno patvaldystės, carų, generalinių sekretorių ar autoritarinių Prezidentų valdoma, joje niekada nebuvo tikro parlamentarizmo, teisinės valstybės, tarpinstitucinio checks-and-balances. Rusijoje niekada neįvyko kas nors panašaus į Didžiąją Prancūzijos Revoliuciją, kurios nuostatos sukūrė dabartinius Vakarus. Todėl Vakarams reikia nustoti naiviai svajoti apie demokratinę Rusiją.

Verta pastebėti, kad Putinas nuosekliai siekia įtikinti Vakarus patikėti ta pačia nuostata – kad Rusija neturi jokių galimybių tapti demokratine. Savo paties veiksmais jis efektyviai kūrė ir kuria laukinės, rytietiškos Rusijos, nuodijančios savo oponentus, agresyvios, su branduoline bomba rankose valstybės įvaizdį. Tokioje valstybėje pagal Putiną niekada nebus demokratijos ir todėl Vakarai turi nustoti naiviai kalbėti apie demokratijos Rusijoje perspektyvas, nes tai gali sunervinti, išprovokuoti Putiną ir jis imsis vėl grasinti branduoliniu ginklu. Pagal Putiną, Vakarai tiesiog turi prisitaikyti, adaptuotis prie tokios Rusijos, kokia dabar yra, o tai reiškia Vakarai turi tiesiog palaikyti dialogą su Putinu, nepaisant to, kaip jis elgiasi.

E.Macronas yra pavyzdys, kad Vakarų lyderiai yra linkę priimti tokią Putino primestą doktriną ir yra linkę prie jos prisitaikyti, nes E.Macronas netiki, kad Rusija gali būti kitokia. To pasekmė yra tai, kad kai kurie Vakarų lyderiai vis dar yra linkę geopolitiškai „paaukoti“ Ukrainą, kad tik būtų galima „prisitaikyti“ prie Putino. Ir su parama Ukrainai reikia nenervuoti ir neprovokuoti Putino. Nes Putinas ir Rusija yra laukiniai, niekada nebus kitokie ir dar turi gąsdinančią branduolinę bombą.

Galima įvairiai vertinti istoriniu determinizmu pagrįstus argumentus, kad Rusija niekada negalės tapti demokratija, nes tariamai jos praeities istorija jai užkerta kelią į demokratiją. Aš tokiais argumentais netikiu, nes matau nemažai pavyzdžių, kai šalys ar nacijos, iki tol neturėję jokios demokratinės patirties, XX amžiaus pabaigoje virto demokratijomis ir toliau sėkmingai tvarkosi. Viena iš jų yra Mongolija, mongolų ir totorių protėvynė, šiandien pagal daugelį pasaulinių tyrimų visai neblogai atrodanti pagal sveikos demokratijos indeksus. Antras pavyzdys, Taivanas, demonstruoja ypatingus sugebėjimus tvarkytis demokratiškai, nepaisant to, kad pagrindinė jų nacija yra kinai, o daugelis istorinio determinizmo šalininkų turi šimtus argumentus, kodėl Kinija, kinai ir konfucianizmas yra nesuderinami su demokratija.

Taigi pirmas patarimas mūsų „rusiškų“ kompleksų reikalu – netikėkite, kad Rusija niekados netaps demokratija. Ar bent jau suabejokite tais, kurie tai atkakliai tvirtina. Nes tai tvirtina ir Putinas.

2 nuostata – rusai, kaip žmonės, nėra tinkami demokratijai

Dažnai girdime teiginius, kad rusai yra tiesiog netinkami demokratijai: visi jie ilgisi imperijos atstatymo, visi jie remia Putiną ir jo pradėtą karą prieš Ukrainą. Rusai – tamsi, neišsilavinusi liaudis („народ“), vatnikai, pragertomis ir propagandos praplautomis smegenimis. Jie neturi jokių demokratinių instinktų ir niekada jų neturės, todėl nustokime save apgaudinėti iliuzijomis apie demokratinę Rusijos perspektyvą.

Taip nejučia mes patys tampame ne kuo nors kitu, o tik paprastais rasistais. Nes toks požiūris reiškia tai, kad mūsų požiūriu rusai yra žemesnio išsivystymo nacija, taip, kaip kai kas ir šiais laikais galvoja apie Amerikos ar Afrikos juodaodžius. Ir kad jie niekada iš tos žemesnės kokybės nepakils. Mes save tyčia ar netyčia imame laikyti aukštesnės genetinės kokybės nacija palyginus su rusais. Putinas teigia priešingai, kad tik rusai yra „išrinktoji tauta“, todėl pagal jį rusai gali naikinti ukrainiečius. Tikiuosi, kad visų pirma mes laiku sustosime ir nenueisime nacių keliu vertinti ir skirstyti kitas tautas pagal kokybę, o „netinkamos kokybės“ atstovus siųsti į dujų kameras.

Visaip yra su tais rusais. Kaip ir su lietuviais. Pamenu eilinius rusus Gorbačiovo laikais milžiniškomis demonstracijomis kovojusius už demokratiją Rusijoje. Ir rėmusius Lietuvos nepriklausomybę. Netikiu, kad tokie genai gali būti pragerti. Jie gali būti „užasfaltuoti“ diktatūros ir persekiojimų volu, bet jie niekur nedingsta. Ir esant galimybei prasiveržia su milžiniška jėga. Taip, kaip tai vyko 2020-ųjų vasarą Baltarusijoje. Tai ir gąsdina Putiną. Dėl to ir karą pradėjo, kad Baltarusijos revoliucijos ir Ukrainos sėkmės pavyzdys neužkrėstų eilinių rusų.

3 nuostata – eiliniai rusai ir opozicija su ginklu nekovoja prieš Kremliaus režimą

Vis dažniau tenka išgirsti lietuvių išsakomus priekaištus, kad ne tik eiliniai rusai, bet ir liberalios opozicijos lyderiai gatvėse neprotestuoja prieš Kremliaus režimą, neima ginklų į rankas ir ar pačioje Rusijoje, ar Ukrainoje neina į frontą prieš nusikalstamą, imperijos atstatymui skirtą agresiją. Mobilizuojamieji rusai šimtais tūkstančių ar milijonais renkasi kelią bėgti iš Rusijos, bet ne imtis pačioje Rusijoje nepaklusnumo akcijų, kurios iš pamatų sudrebintų režimo pamatus.

Iš tiesų – tokių masinių protestų Rusijoje nesimato. Tai leidžia lietuviams, tokiems „saloniniams“ ar „šampaniniams“ revoliucionieriams, dalinti patarimus nuo Putino persekiojimų pabėgusiai liberaliai opozicijai, kad jie geriau „pasiimtų šautuvus“, grįžtų atgal į Rusiją ir ten imtųsi tikros kovos. Tuo pačiu lyg ir sakome, kad mes tai tikrai taip darytume, jeigu būtume jų vietoje. Nes mes gi didvyriškai iškovojome savo Nepriklausomybę ir demokratiją, rinkomės į milžiniškas demonstracijas, į Baltijos kelią ir taip sugriovėme Sovietinę imperiją bei komunistinę diktatūrą.

Kažkaip labai lengvai pasiduodame tokiai savimi patenkintų europiečių demagogijai. Užmirštame, kad iki Gorbačiovo perestroikos nei mes labai drįsome rinktis į masiškus mitingus, nei kaip nors kitaip masiškai protestuoti. Buvo drąsių disidentų, kalintų ir persekiotų, buvo Kalanta ir jo protesto laidotuvės, bet mobilizuoti į sovietinę kariuomenę lietuviai neprotestavo ir nebėgo iš jos ar nuo mobilizacijos, kai ta kariuomenė okupavo Čekoslovakiją ar veržėsi į Afganistaną. Kai kas Lietuvoje net dabar didžiuojasi savo „afganiška“ patirtimi.

Kodėl tada neturėjome drąsos, kurios dabar norime išmokyti rusų opoziciją? Todėl kad žmogiškai bijojome persekiojimo, kalėjimo, psichuškės, ar tiesiog negailestingai sugriautos profesinės karjeros. Todėl ir sukilome tik tada, kai patikėjome, kad Gorbačiovo perestroika reiškia tai, kad už dalyvavimą mitinge į kalėjimą nebesodins. O Rusijoje dabar sodina. Ir už įrašą Facebook’e gali gauti 8 metus sunkiųjų darbų kalėjimo. Arba gali būti paprasčiausiai nunuodytas. Novičioku.

Tai gal nustokime patogiai nuo sofutės mokyti rusus, kaip reikia kovoti su tokiu teroristiniu režimu. Nes patys nekovojome, kai buvome pavergti. Ir dabar tik vienetai mūsų kovotų.

4 nuostata – visi rusai yra kolektyviai kalti dėl karo prieš Ukrainą, todėl ir opozicija turi būti baudžiama

Kai matai rusų kariuomenės žiaurius karo nusikaltimus Bučios, Irpenės, Iziumo miestuose, be abejo, kad pirmas ir paprasčiausias teiginys ateina į galvą – visi rusai yra kalti. Vienodai. Nes jie leido Putinui ateiti į valdžią, jie leido Putinui tapti diktatoriumi, tapti agresoriumi, jie neprotestavo, jie nekovojo prieš šį nusikalstamą režimą, kuris šiandien karu, kankinimais, prievartavimais, žudymais terorizuoja Ukrainą, o kalėjimais ir Novičiokais terorizuoja rusų opoziciją.

Na, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad dalis tos kolektyvinės kaltės už dabartinį Putiną tenka ir Vakarams, nes Vakarai nuolat nuolaidžiavo Putinui, siekė dialogo ir santykių atnaujinimo net ir po karo prieš Sakartvelo 2008-ais ar Krymo okupacijos 2014-ais. Nes didelė dalis Europos Sąjungos leidosi Kremliui būti prijaukintais prie pigių dujų adatos, prie Nordstream’ų ir Abramovičiaus jachtų. Taip ir atsirado dabartinis Putinas, kai Vakaruose įsivyravo paradigma „tik nereikia provokuoti Putino“: nereikia provokuoti Kremliaus su Vakarų parama Ukrainos integracijai, su kova už žodžio ar susirinkimų laisvę Rusijoje, su kova prieš Navalno nuodijimą. Vakarai nereagavo į Putino nusikaltimus, todėl Putinas vis agresyviau reagavo į Vakarų ne-reakciją.

Mes galime save pateisinti, kad mes, lietuviai, reagavome ir garsiai šaukėme. Šiandien daug kas Vakaruose pripažįsta, kad mes buvome teisūs. Tačiau tai neleidžia mums pasijausti teisuoliais, nes esame kolektyvinių Vakarų dalis: ir geruose, ir prastesniuose reikaluose.

Be abejo, pateisinti Putino nusikaltimus vien tik Vakarų abejingumu ar susitaikymu būtų klaida. Tačiau ir visus rusus paversti vienodais kolektyvinės kaltės subjektais būtų klaida. Apie tai mes, keli Europos Parlamento nariai ir keli gerai žinomi Vakarų ekspertai nesenai esame rašę tekste „Collective guilt“ — the dilemma of penalising Russia’s opposition“ („Kolektyvinė atsakomybė“ – dilema, kuri iškyla baudžiant Rusijos opoziciją“).

Šiame tekste pateikėme istorinį pavyzdį apie tai, kaip keitėsi Vakarų požiūris į kolektyvinę vokiečių kaltę už nacių Vokietijos nusikaltimus. Štai citata iš minėto teksto:

„Pirmais metais po Hitlerio Vokietijos sutriuškinimo 1945-ais metais, “kolektyvinės kaltės” koncepcija, apkaltinant visus vokiečius dėl nacių agresijos, buvo sąjungininkų strategija santykiuose su vokiečių tauta.

Ši strategija buvo sąmoningai užbaigta, kai buvo suprasta, kad tokia strategija gali tapti kliūtimi kuriant demokratinę Vokietiją. “Kolektyvinės kaltės” strategija buvo pakeista į labiau individualizuotą strategiją ir vokiečiai, kurie žinomai priešinosi nacių režimui, buvo pilnai integruoti į Vokietijos transformacijos darbus.“

Turime patys sau atsakyti į klausimą, kas mums ir visiems Vakarams yra svarbiau: laikytis nuostatos, kad visi rusai yra „kolektyviai atsakingi“ ir „kolektyviai nusikaltę“ Putino nusikaltimais ar realiai rūpintis kaip, kartu su Putino oponentais kovoti prieš Putiną ir jį įveikus, bendromis pastangomis kurti kitokią, normalią Rusiją.

5 nuostata – demokratija Rusijoje gali būti mums pavojinga, nes Rusija vėl sustiprės

Daugelis suprantame, kad Rusija su autoritariniu Putinu priešakyje darosi vis silpnesnė ir politiškai, ir ekonomiškai, ir technologiškai. Tai supranta ir Putinas, ir tai yra viena iš pagrindinių jo agresijos priežasčių.

Taip pat yra suprantama, kad Rusijos pokyčiai jai sugrįžtant į demokratinį vystymosi kelią sudarytų galimybes Rusijai sugrįžti ir į pasaulio rinkas bei į normalų modernizacijos kelią. Tikėtina, kad tokiu atveju per artimiausius dešimtmečius vyksiantis Green Deal europinis įgyvendinimas priverstų ir Rusiją transformuoti savo ekonomiką bei atsisakyti visiškos priklausomybės nuo naftos ir dujų eksporto. Tai leistų Rusijai tapti ekonomiškai sėkminga bei stipria valstybe.

Tačiau yra lietuvių, kurie galvoja, kad geriau tegul Rusija lieka be demokratijos, nes jeigu demokratija sustiprins Rusijos ekonominę galią, tai mums to nereikia, nes tai yra pavojinga.

Tokios lietuviškos baimės priepuoliai, kad demokratijos plėtra į Rytus nuo mūsų gali būti mums nenaudinga, kartojasi kas keleri metai, kiekvieną kartą kai mūsų regione pradeda drebėti autoritarinių režimų pamatai. Taip prieš kelis metus, 2000-ųjų vasarą, mūsų ekspertai garsiai šaukė, kad Lietuva daro didelę klaidą remdama Baltarusijos opoziciją bei Svetlaną Tychanovskąją. Nes taip yra silpninamas Lukašenka, o Lukašenka tariamai yra vienintelis Baltarusijos suvereniteto garantas. Kur tas „garantas“ atvedė Baltarusiją, šiandien visi matome, bet niekas nedrįsta prisipažinti, kad tuo metu klydo.

Nenuostabu, kad tokio mąstymo mūsų kraštuose yra nemažai. Šiomis dienomis paaiškėjo, kad tokiu mąstymu neseniai buvo užsikrėtęs ir latvis Ivars Abolinš, šiandien vadovaujantis Latvijos Nacionalinei elektroninių informacijos priemonių tarybai (NEPLP), kuri neseniai panaikino „Dožd“ licenziją. Žiniasklaida skelbia, kad 2014-ais jis viešai pasisakė prieš Maidano revoliuciją, smerkdamas paramą jai, nes jo įsitikinimu Ukrainos integracija į Europos Sąjunga būtų pavojinga, kadangi daug rusakalbių atsidurtų Europoje. Jam taip pat atrodė, kad Putino režimas Rusijai yra tinkamas, nes savo autoritarine valdžia jis apsaugo Rusiją nuo subyrėjimo, o toks byrėjimas galėtų vėlgi būti pavojingas Europai. Tiesa, dabar tas pats Ivars Abolinš, kai po jo sprendimo uždaryti Dožd buvo priminti šie jo ankstesni žodžiai, viešai pripažino, kad tada klydo ir atsiprašė.

Bandydami atsakyti į šiuos baimės dėl demokratijos Rusijoje argumentus, turime visų pirma atsakyti į klausimą, kodėl ekonomiškai silpna Rusija nėra kažkoks gėris mums, kurio mes turėtume siekti ir vardan kurio turėtume priešintis Rusijos demokratinės transformacijos perspektyvoms.

Žinomi pasaulyje politikos mokslų akademikai jau seniai yra įrodę, kad demokratijos tarpusavyje nekariauja. Kad autoritariniai režimai yra linkę į karines agresijas, tuo galėjome dar kartą įsitikinti po vasario 24 d. Taigi mūsų pačių saugumo požiūriu Rusijos demokratija mums būtų naudinga. Tie patys akademikai yra įrodę, kad demokratija yra stabilesnė tose šalyse, kurios yra pakankamai turtingos ir ekonomiškai išsivystę (tai negalioja naftą ar dujas eksportuojančioms šalims). Skurdas ir demokratija būna sunkiai suderinamos, nes skurdas gimdo politinį radikalizmą. Gerai yra žinoma skaudi Vokietijos patirtis: po pralaimėto pirmo Pasaulinio karo Vokietija buvo nuskurdinta ypatingai didelių reparacijų, kurias žymusis John Maynard Keynes laikė nesąžiningomis ir pavojingomis, prie to dar prisidėjo 1929-ųjų metų pasaulinė krizė, ko pasekoje trapi Veimaro Respublikos demokratija subyrėjo, atverdama duris Hitlerio valdžiai.

Verta prisiminti ir Vakarų patirtį po II Pasaulinio karo. Dar 1944 metais sąjungininkams svarstant, kaip turėtų būti elgiamasi su pralaimėjusios Vokietijos ekonomika, buvo patvirtintas JAV iždo sekretoriaus Henry Morgenthau parengtas planas, įgavęs „Morgenthau plano“ pavadinimą, kuriame buvo numatyta, kad Vokietijos sunkioji pramonė turėtų būti sunaikinta, o pati Vokietija padalinta į kelias nepriklausomas valstybes. Toks planas rėmėsi į paties Morgenthau ir jo bendraminčių pagrindinę nuostatą, kad tik tokiu būdu būtų galima išvengti to, kad po karo ekonomiškai atsigavusi Vokietija po dešimties metų nepradėtų 3-iojo Pasaulinio karo.

Viename iš „Morgenthau planą“ patvirtinusių memorandumų buvo rašoma, kad Vokietijos Ruro ir Saaro regionuose (pagrindiniuose industriniuose regionuose) turės būti sunaikinta karinė pramonė, o pati Vokietija ilgainiui turės būti paversta į žemės ūkio ir kaimišką, pastoralinę savo charakteriu valstybę („country primarily agricultural and pastoral in its character“).

Tačiau po karo amerikiečiai labai greitai suprato, kad toks planas yra visiškai klaidingas, nes jis pasmerktų vokiečius ilgam skurdui ir nepritekliams, o tai sudarytų galimybes rinkimus laimėti įvairiems radikalams, įskaitant komunistus, kuriuos rėmė Stalinas.

Todėl jau 1946 metais Jungtinės Valstijos ir Prezidentas Harry S. Truman pradėjo suvokti, kad pagrindinis JAV tikslas pokario Europoje yra apginti demokratijas nuo Stalino pasikėsinimų į jas, skubiai atsisakė Morgenthau doktrinos įgyvendinimo ir bet kokių užuominų apie Vokietijos ekonomikos sunaikinimą ar jos teritorinį padalijimą. JAV Valstybės sekretorius James F.Byrnes 1946 metų rugsėjo 6 d. Štutgarte pasakė garsiąją kalbą, pačių vokiečių pavadintą „vilties kalba“, kurioje iš esmės „palaidojo“ Morgenthau planą ir nubrėžė savarankiškos, demokratinės ir stiprios ekonomiškai Vokietijos perspektyvą. 1947 metais JAV paskelbė Trumano doktriną ir Maršalo planą, kurio įgyvendinimas ir buvo skirtas pokarinės Europos (tame tarpe ir Vokietijos) ekonominiam atstatymui, o už viso to stovėjo aiškus geopolitinis tikslas – apginti Europos demokratijas nuo pokario sunkumais nusivylusių rinkėjų radikalizmo ir tuo pačių nuo Stalino komunistinės ekspansijos.

Taigi, jeigu norime sau didesnio saugumo, rūpinkimės demokratija Rusijoje. O tam reikia, kad demokratinė Rusija turėtų galimybes ekonomiškai vystytis ir tapti stipria ekonomika. Todėl šiandien, kai svarstome kaip Vakarams reikės tvarkytis su karą pralaimėjusia Rusija, reikia svarstyti ne „Morgenthau planus“ tokiai Rusijai, o kažką panašaus į Maršalo planą skirtą demokratinei Rusijai. Nes tik tai padės stabilizuoti po pralaimėto karo atgimusią Rusijos demokratiją, jeigu toks atgimimas įvyks. Apie tai, kartu su Vakarų ir Rusijos opozicijos ekspertais esame rašę specialiai tam skirtame tekste „The EU’s Relations With a Future Democratic Russia: A Strategy“

6 nuostata – vienintelis kelias mūsų saugumui – aptverti Rusiją aukšta tvora. Ir tegul uždaryta nuo pasaulio Rusija supūva bei sugriūva

Kai kas Lietuvoje tiki, kad mes nuo Rusijos galime atsitverti aukšta tvora. Labai aukšta tvora. Ne tik fizine, bet ir NATO 5- ojo straipsnio bei priešraketinės gynybos tvora. Jie taip pat sako, kad taip atsitvėrus nebereikės rūpintis tuo, kas toliau ištiks Rusiją, nes nuo mūsų tai vis tiek nepriklauso. Mums verčiau yra tapti „Baltijos Izraeliu“, kuris, nors ir apsuptas šimtų milijonų priešiškai nusiteikusių arabų, sugeba apginti savo suverenitetą, laimėti karus, ir tuo pačiu metu būti inovatyvia “start-up nation”, pajėgia pritraukti milijardus investicijų.

Nieko neturiu prieš tokią svajonę, tapti „Baltijos Izraeliu“. Tik ji man atrodo nelabai reali. Nes visų pirma mes nesame žydai, su visa jų skausminga ir tragiška istorine patirtimi, kuri suformavo unikalią Izraelio naciją.

Antra, Izraelis nors ir yra apsuptas šimtų milijonų arabų, vis tik turi tą privilegiją, kad disponuoja branduoliniu ginklu, tuo tarpu arabai jo neturi. Net Iranas jo kol kas neturi. O tuo tarpu lietuvių „svajonė“ – žlunganti ir suskilusi Rusija yra pavojinga tuo, kad Rusija yra branduolinė valstybė. Tradicinė „sumaištis“ („смута“) Rusijoje gali būti ne tik gausiai kruvina, bet ir šiurpiai branduolinė. Arba lydima Wagnerio plėšikų būrių ir teroristų difuzijos į Europą. Ir visų pirma per Lietuvą. Nes istoriškai Rusijos karų ar plėšikavimų kelias į Europą eidavo per Lietuvą, kaip geografiškai patogiausią traktą.

Tikėtis, kad galima sumaištis Rusijoje mūsų nepalies, yra mažų mažiausiai naivoka. Dar daugiau – tikėtina, kad tokios potencialios sumaišties Rusijoje perspektyva jau šiandien gąsdina kai kuriuos Vakarų lyderius. Ir todėl jie yra gundomi atsargiai žiūrėti į pagrindinę tokios galimos sumaišties priežastį – visišką Ukrainos karinę pergalę prieš Rusiją.

Mūsų tarpe populiarūs aiškinimai, kad Rusija niekada netaps demokratija ir kad geriausia yra Rusiją uždaryti jos pačios „puode“ ir iš saugaus tolio stebėti kaip ji pati save sunaikina ir sugriūva, yra tuo ir pavojingi, kad jie gali tik dar labiau paskatinti natūralias Vakarų baimes. O tokios Vakarų baimės ir yra labiausiai trokštamas ir puoselėjamas Putino sąjungininkas. Nes Putinas, pralaimėdamas karą Ukrainoje desperatiškai siekia jam naudingų taikos derybų su Vakarais ir jam labai reikia, kad visas pasaulis ir ypač Vakarai patikėtų, jog po pralaimėto karo ir po Putino Rusija tikrai panirs į visišką chaosą, pavojingą visam pasauliui, tame tarpe ir į branduolinį chaosą. Ir todėl pagal Putiną, Vakarai turėtų neberemti Ukrainos, nes jos pergalė ir sukels Rusijoje sumaištį.

Todėl mes turime nuoširdžiai paklausti savęs – ar tikrai mes norime padėti Putinui ir toliau gąsdinti Vakarus?

******

Tiek žodžių apie mūsų nuostatas Rusijos atžvilgiu. Kartais man susidaro vaizdas, kad jos net yra vyraujančios mūsų tarpe. Bet nepaisant to, aš teigiu, kad jos yra klaidingos nuostatos. Ir net pavojingos.

Kodėl jos yra klaidingos ir pavojingos – jau paaiškinau.

Nemažiau svarbu yra suprasti, kodėl taip galvojame. Ir kodėl taip jaučiamės. Kokie mūsų pačių psichologiniai kompleksai skatina mus taip elgtis? Ir kaip galime patys sau padėti?

Visų pirma yra akivaizdu, kad dalį tokių šiandieninių mūsų nuostatų lemia tai, ką mes matome savo akimis. Ne tik Putiną, bet visą Rusijos kariuomenę, visą Rusiją lydi ir lydės reportažai apie jų įvykdytus žiauriausius karo nusikaltimus, apie žudymus, prievartavimus, bombardavimus, apie beribę žmogišką ukrainiečių kančią. Negali viso to tik bejausmiai stebėti.

Solidarumas yra natūrali reakcija į tai. Ir neapykanta taip pat.

Neapykanta tiems, kurie žudo, neapykanta teroristinei kariuomenei, neapykanta Putinui, kuris tam vadovauja, ir neapykanta viskam, kas su tuo yra susiję. Tai natūrali emocinė reakcija ir ji yra neišvengiama.

Bet vien to neužtenka. Turime žymiai didesnę atsakomybę, nei vien tik atsiduoti neapykantai. Turime atsakomybę prieš ateities kartas padėti joms nebegyventi tokios grėsmės paunksmėje.

Mes ilgus dešimtmečius kartojome, kad Putino Rusija yra didžiausia grėsmė. Pagaliau tuo įsitikino ir likusieji Vakarai, pagaliau ir NATO įsirašė, kad autoritarinė Rusija yra didžiausia grėsmė Europos saugumui. Todėl NATO šiuo metu radikaliai stiprina savo esminius instrumentus kovai su tokia grėsme: Atbaidymo (Detterence) ir Gynybos (Defence) politikas.

Bet atbaidymo ir gynybos neužtenka, kad ta grėsmė visai išnyktų. Ta Rusijos grėsmė visai išnyks tik tada, jeigu Rusija transformuosis į demokratiją. Taip, kaip nacių Vokietijos grėsmė išnyko tik tada, kai po pralaimėto karo ji buvo priversta transformuotis į demokratiją.

Todėl Vakarų politika Rusijos atžvilgiu turi apimti tris dėmenis: Atbaidymas (Detterence), Gynyba (Defence) ir Transormacija (Transformacija).

Norint, kad tokia transformacija įvyktų reikia, kad Rusijos žmonėms būtų padėta atsikratyti senų svajonių apie imperijos atkūrimą ir padėta patikėti nauja normalaus gyvenimo Rusijoje svajone.

Todėl Vakarų įgyvendinama Transformacijos strategija visų pirma turi apimti Rusijos deputinizacijos planą (amerikiečiai turėjo Vokietijos denacifikacijos planą), kuris apimtų ir postimperinių svajonių sunaikinimą: Rusijos karinis sutriuškinimas Ukrainoje; Tribunolas Putinui ir jo bendrams; visuotinė liustracija dabartinio režimo politikams, administratoriams, teisėjams, jėgos struktūroms; Ukrainos NATO narystė, galutinai užmušanti postimperines Rusijos svajones.

Iš kitos pusės tokia Transformacijos strategija turi apimti Stiprios Ukrainos planą, nes stiprios, sėkmingos Ukrainos pavyzdys gali tapti stipriausiu akstinu eiliniams rusams reikalauti permainų pačioje Rusijoje. Stiprios Ukrainos tikslas reikalauja ne tik to, kad Vakarai padėtų Ukrainai laimėti karą ir padėtų Ukrainai atstatyti karo sugriautą ekonomiką, bet ir to, kad Vakarai ambicingai padėtų Ukrainai sparčiai tapti ES nare (nes tik tai sukuria ES kaimynų sėkmę).

Iš kitos pusės tokiame Transformacijos plane turi būti sutarta, kad Vakarai žymiai intensyviau dirbs su Rusijos oopozicija, su ja kurs kitokios, normalios, sėkmingos Rusijos planus, kuriuos ES, kartu su demokratine Rusija padėtų įgyvendinti. Vardan to Vakarai jau šiandien turi padėti Rusijos opozicijai vienytis ir turi padėti jai stiprinti komunikacijos su eiliniais rusais galimybes.

Tokia Transformacijos strategija yra reikalinga ne tik Rusijos opozicijai, ne tik pačios Rusijos perspektyvoms, bet tai yra reikalinga ir mums, ir visiems Vakarams. Nes kitokia Rusija nebekels pavojų Europos saugumui. Ir mūsų saugumui. Vardan to, kad mūsų ateinančios kartos nebeturėtų gyventi grėsmės paunksmėje yra verta dėti visas pastangas, nes galbūt tam artimiausiu metu atsivers realios galimybės.

Kai Rusija pralaimės karą, gali atsiverti galimybės permainoms Rusijoje. Yra būtina būti pasiruošus tas galimybes išnaudoti. Tam turi būti pasiruošę visi Vakarai, tam turime būti pasiruošę mes, tam turi būti pasiruošusi Rusijos opozicija.

Mes Lietuvoje esame unikalioje pozicijoje – prasidėjus karui į mūsų nuomonę pradėjo įsiklausyti Vakarai. Iš kitos pusės mes mokame dirbti kartu su Rusijos opozicija.

Vakarų parama Ukrainai yra mūsų pagrindinis strateginis tikslas šiuo metu. Vakarai rems Ukrainą dar stipriau, jeigu patikės kad Ukrainos pergalė atneš ir pozityvias permainas į Baltarusiją ir Rusiją. Bet jeigu jie tuo nepatikės, jeigu jie patikės, kad Rusija jokiomis aplinkybėmis negali tapti demokratija, jeigu jie patikės, kad Rusija be Putino pagrims į kruviną ir branduolinį chaosą, Vakarai paprasčiausiai gali išsigąsti Ukrainos pergalės pasekmių.

Taigi, supraskime, kad mūsų „rusiški“ kompleksai, garsūs pareiškimai apie tai, kad netikime demokratine ir bendražmogiška Rusijos perspektyva, apie tai, kad geriausia būtų, jog Rusija sugriūtų, yra pavojingi, nes mūsų jau klausosi Vakaruose.

Mes žymiai daugiau padėtume Ukrainai, jeigu Vakarams transliuotume savo tikėjimą Rusijos transformacijos galimybe, jeigu patys tokią strategiją imtume įgyvendinti, jeigu dar intensyviau dirbtume su Rusijos opozicija, jeigu rūpintumėmes kaip jai atidaryti daugiau komunikacijos su eiliniais rusais kanalų, o ne kaip juos, jau veikiančius, uždaryti.

Esame didžiulių istorinių įvykių akivaizdoje. Kažkada sugriuvo Berlyno siena. Mums teko prie to prisidėti. Dabar gali sugriūti „Kremliaus sienos“: autokratijos, kleptokratijos, agresijos ir valstybinio terorizmo sienos. Turime galimybių ir prie to prisidėti. Tačiau tik tuo atveju, jeigu kaip ir Sąjūdžio metais elgsimės ir išmintingai, ne tik emocingai.

Emocijos kartais yra patogus būdas pridengti intelektinę tinginystę. Vien tik pasmerkti yra lengviau nei ką nors dar ir sukurti. Paviršutinis populizmas yra galimas ir patriotinėmis bei geopolitinėmis temomis. Tuo tarpu karus šiais laikais laimi ne populizmas, o protas ir išmintis.

Palinkėkime ir sau daugiau išminties! Nes jos reikia mūsų saugumui!

2022.10.19

A. Kubilius: „Rusija kaip teroristinė valstybė migracija naudojasi kaip ginklu“

Europos Parlamento narys Andrius Kubilius antradienį Strasbūre vykusios plenarinės sesijos debatuose dėl Rusijos įsiveržimo į Ukrainą poveikio migracijos srautams į Europos Sąjungą, pažymėjo, kad Rusija kaip teroristinė valstybė migracija naudojosi ir naudojasi kaip ginklu.

Europarlamentaro teigimu, „nuo praėjusių metų Rusija naudojasi nelegalia žmonių iš Afrikos ir Artimųjų Rytų migracija per Baltarusiją į Lietuvą, Lenkiją, Latviją“. 

„Pradėdama žiaurų ir nusikalstamą karą prieš Ukrainą, Rusija tikėjosi, jog milijonai karo pabėgėlių iš Ukrainos nebus priimti ES valstybėse, ir įsivyraus chaosas. Putinui nepavyko – europiečiai parodė savo solidarumą. Pradėjęs Ukrainos civilinės infrastruktūros bombardavimą prieš žiemą, Putinas tikisi, kad nauji milijonai ukrainiečių bus priversti palikti savo šalį“, – sakė A. Kubilius.

Pasak jo, Kremlius, pradėjęs masinę karinę mobilizaciją pačioje Rusijoje, sukūrė naują migrantų bangą – iš pačios Rusijos. Šimtais tūkstančių jie bėga į Kazachstaną, Sakartvelą, Armėniją.

„Rusai nenori gyventi savo teroristinėje valstybėje. Tai – šiandieninės Rusijos esmė. Tai – Rusijos tragedija“, – kalbėjo EP narys.

Pasisakydamas apie tai, koks turėtų būti Europos politinis atsakas, A. Kubilius pasiūlė saugoti ES rytines sienas, taip pat priimti nuo karo bėgančius ukrainiečius.

„Pirma, turime griežtai saugoti savo rytines sienas nuo Putino ir Lukašenkos manipuliuojamų migrantų iš Afrikos ir Artimųjų Rytų. Antra, turime paskelbti, kad priimsime visus ukrainiečius, kurie bus priversti palikti savo šalį dėl Putino paskelbto karo. Trečia, turime finansiškai padėti Kazachstanui, Sakartvelui, Armėnijai, kurie priima didžiules pabėgėlių iš Rusijos minias“, – pabrėžė EP narys.

Jo teigimu, „imdamiesi tinkamų atsargumo priemonių ir laikydamiesi savo teisės aktų prieglobsčio srityje, turime būti pasirengę priimti tuos rusus, kurie bėgs nuo Rusijos ginkluotųjų pajėgų“.

„Teroristinės valstybės žlugs, kad ir kokius ginklus, įskaitant migrantų pavertimą savo ginklais, jie bandys naudoti prieš, kad mus“, – pasisakymą reziumavo A. Kubilius.

×