2023.11.27

Andrius Kubilius. Apie karo realybę

Kad šiais metais Ukrainai sunkiau sekasi išvaduoti savo okupuotas teritorijas nei pernai, – tą visi gerai žinome. Vis dažniau skamba perspėjimai (nuo generolo Zalužnyj iki mūsų ministro Gabrieliaus Landsbergio), kad karas gali tapti užstrigusiu apkasų karu, o tai naudinga tik Rusijai. Ta proga įvairiuose Vakarų kampuose pasigirsta įtikinėjimų, kad vienintelis būdas, kaip galima išvengti apkasų karo stagnacijos – tai tartis su Rusija dėl taikos pagal Putino sąlygas.

Tik Prezidentui Nausėdai atrodo, kad niekur nieko naujo nevyksta ir naujų, susirūpinimą keliančių tendencijų nesimato, todėl atseit galima ir toliau ramiai gulėti ant “nusiraminimo sofutės” bei rūpintis tik krepšinio varžybomis. Ir net kitus paraginti šalia prigulti.

Tuo tarpu pasaulyje daug ką neramina ir tokie faktai, kaip tai, kad JAV kongresas niekaip negali patvirtinti naujo finansinės paramos Ukrainai paketo. Be to dar artėja ir JAV Prezidento rinkimai, kuriuose gali laimėti D.Trumpas ir to įtaką tolesnei karo eigai yra neįmanoma suprognozuoti. Kas be ko, yra dar ir tokia Vengrija, kuri ES sprendimų dėl paramos Ukrainai priėmimą taip pat daro neprognozuojamu.

Štai tokiame fone ir verta paieškoti esminių atsakymų, kodėl fronto reikalai Ukrainoje stringa, nors Vakarai skelbiasi, kad Ukrainai suteikė daug karinės paramos, kurios turi užtekti pergalei pasiekti. Net ir F-16 tuoj atskris.

Vis dažniau Vakaruose gali išgirsti užuominų, kad Vakarai jau “pavargo” ar tuoj “pavargs” remti Ukrainą, nes fronto reikalai yra užstrigę. Surasti milijoną artilerijos sviedinių Rusijai Šiaurės Korėja yra pajėgi per mėnesį, tačiau Europos Sąjunga ir per metus to nesugeba padaryti. Tuo tarpu generolas Zalužnyj iš Vakarų prašo nebe tankų ar artilerijos (kuriuos Vakarai tiekė tol, kol jų turėjo sandėliuose, nes karinė Vakarų pramonė gamybos apsukų vis dar nesugeba padidinti), o dronų, elektroninių anti-dronų ar radarų, kuriuos ir patys ukrainiečiai galėtų pasigaminti, jeigu gautų tam reikalingą finansavimą.

Štai čia ir iškyla esminis klausimas: kodėl Vakarai, remdami Ukrainą, niekaip nesugeba pasiekti esminio persilaužimo Ukrainos išsivadavimo kare prieš Rusiją. Juk Vakarai ekonomiškai yra kelias dešimtis kartų stipresni už Rusiją, o kaip rodo istorija – karus galų gale visada laimi stipresnės ekonomikos. Taip iki šiol visada būdavo. Kodėl šį kartą to dar vis nestebime?

Norėdami suvokti problemos esmę, turime šiek tiek detaliau panagrinėti Rusijos, Ukrainos bei Vakarų “karo finansų” buhalteriją. Buhalterija yra svarbi ne tik rūpinantis valstybės biudžeto, bet ir rūpinantis karo reikalais. Taigi toliau – keletas svarbių skaičių.

Visų pirma apie Rusijos ir Vakarų ekonominį potencialą: 2022 metais Rusijos BVP siekė 1,8 trln. JAV dolerių, Europos Sąjungos – 18,35 trln. JAV dolerių, o JAV – 26,23 trln. JAV dolerių. Taigi vien tik ES savo ekonominiu potencialu viršija Rusijos potencialą 10 kartų, o sudėjus ES ir JAV skaičius paaiškėja, kad toks skirtumas tarp didžiųjų Vakarų ir Rusijos išauga net iki 25 kartų.

Vakarai ekonomiškai yra 25 kartus stipresni nei Rusija! Pagal paprastą istorinę ir ekonominę karų logiką – Rusija jau seniai turėjo būti sutriuškinta Ukrainoje. Bet, kaip matome – taip dar nėra.

Kodėl?

Todėl yra verta atidžiau pažiūrėti į “karo finansų” buhalteriją: kiek karo finansavimui lėšų skiria Rusija, Ukraina ir kiek tam paramos suteikia Vakarai?

Nagrinėjant Rusijos duomenis tenka pastebėti, kad įvairiose ekspertinėse publikacijose ar Pasaulio Banko statistikoje skelbiami duomenys varijuoja gana plačiose ribose, nes nuo karo pradžios Rusijos valdžia įslaptino finansų statistiką. Štai Pasaulio Bankas skelbia, kad 2022 m. Rusija karo reikalams išleido 86 mlrd. JAV dolerių, tuo tarpu Švedijos SIPRI instituto ekspertai nurodo 61 mlrd. USD, o Wilson Center skelbia 81,7 mlrd. JAV dolerių skaičių. Dar labiau varijuoja 2023 metų skaičiai: tarp 80 mlrd. JAV dolerių (SIPRI) ir 120 mlrd. JAV dolerių (Wilson Center). Wilson Center taip pat teigia, kad Rusijos “karo išlaidos” neapima visų su karu susijusių išlaidų, nes neįtraukia sužeistųjų gydymo ir daug kitų išlaidų (jas įtraukus Rusijos išlaidos 2023 metais išaugtų iki 160 mlrd. JAV dolerių). Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad Rusijos valdžia skelbia, jog 2024 m. didins karines išlaidas net 70%.

Nors ekspertų skelbiami Rusijos karinių išlaidų skaičiai tarpusavyje skiriasi, bet apibendrinant galima teigti, kad 2022 metais tokios išlaidos siekė apie 80 mlrd. JAV dolerių, 2023 m. – apie 100 mlrd. JAV dolerių, o 2024 metais gali dar labiau išaugti.

Skaičiuojant Rusijos karinių išlaidų santykį su BVP, randame, kad 2022 metais jis siekė maždaug 4%, 2023 m. – virš 5%, o 2024 m. – viršys 6%.

Rusija tokias karines išlaidas pajėgia finansuoti, nes vien tik iš naftos ir dujų eksporto Rusija per mėnesį uždirba apie 7,4 mlrd. JAV dolerių, o tai reiškia, kad per metus Rusija gali uždirbti apie 90 mlrd. JAV dolerių.

Ukraina ir 2023, ir 2024 planuoja išleisti karo finansavimui beveik nesikeičiančias lėšų sumas – apie 1,7 trln. hryvinų arba apie 44 mlrd. JAV dolerių. Tokios karo išlaidos sudaro net 26,6% nuo Ukrainos BVP, todėl Ukrainos biudžeto deficitas siekia net 38 mlrd. JAV dolerių arba 27% nuo BVP. Todėl Ukrainai reikia ne tik Vakarų karinės paramos, bet ir paramos uždengiant biudžeto “skylę”. Ukraina taip pat planuoja 2024 metais skirti 1,25 mlrd. JAV dolerių modernių dronų įsigijimui.

Europos Sąjunga nuo karo pradžios Ukrainai suteikė karinės paramos už 29 mlrd. JAV dolerių. Tai parama, kurią Ukrainos karinėms reikmėms suteikė tiek ES iš savo biudžeto (6 mlrd. eurų), tiek ir visos ES šalys narės kartu sudėjus, tai yra sudėjus visą paramą, kurią Ukrainai suteikė Vokietija, Lietuva, Lenkija ir visos kitos ES narės.

Tačiau tokia suma sudaro tik 0,15% Europos Sąjungos bendrojo vidaus produkto!!! Per 2 metus – tik 0,15%! Per vienerius metus išeina 2 kartus mažiau – 14,5 mlrd. JAV dolerių arba 0,075 % nuo ES BVP.

NATO standartas gynybai – 2% nuo BVP. ES sako, kad “su Ukraina stovės kartu tiek, kiek reikės” ir kad Ukrainos karas yra ir “mūsų” karas, tačiau šitam “mūsų” karui skiria tik 0,075%.

Ukraina 2023 metais skiria 26% nuo BVP šio karo reikmėms, Rusija – 6%, o ES – tik 0,075%. Pribloškiantis skirtumas!!!

Be abejo, yra tokių šalių kaip Lietuva (pirmaujanti), Estija, Latvija ar Lenkija, kurios karinei paramai jau yra paskyrę po 1% ar net daugiau nuo savo BVP, bet bendras ES karinės paramos Ukrainai lygis atrodo liūdnai – 0,075%.

Be abejo, Europos Sąjunga nemažai lėšų skiria Ukrainos makrofinansinei paramai, arba kitaip sakant, kitoms Ukrainos biudžeto išlaidoms finansuoti, bet tai nekeičia esmės – karą galima laimėti tik finansuojant karinę pergalę. Vien politiniais solidarumo pareiškimais karai nėra laimimi.

Jungtinių Valstijų karinė parama Ukrainai per 2 metus pasiekė 42,1 mlrd. JAV dolerių arba 0,20% nuo JAV BVP. Nedaug geriau nei ES parama. Per vienierius karo metus JAV parama siekia tik 21 mlrd. JAV dolerių arba 0,10% nuo BVP.

Susidėliojus atskirus skaičius, galima pereiti ir prie bendro karo “buhalterijos” vaizdo, iš kurio ir paaiškėja pagrindinė šio karo Rytų fronte užstrigimo priežastis.

Kaip jau buvo parodyta, 2023 metais Rusijos karinės išlaidos siekia 100 mlrd. JAV dolerių. O gal ir daugiau.

Ukrainos karinės išlaidos – 44 mlrd. JAV dolerių. Europos Sąjunga prie to prideda 14,5 mlrd. JAV dolerių, o JAV – dar 21 mlrd. JAV dolerių. Prie to dar būtų galima pridėti Didžiosios Britanijos ar Norvegijos (nepatenka į ES statistiką) paramos skaičius, bet jie nekeičia esmės.

Taigi bendra Ukrainos bei ES ir JAV lėšų suma, 2023 metais skirta tam, kad kariniu būdu būtų atremta Rusijos agresija, siekia tik 79,5 mlrd. JAV dolerių, o tai yra mažiau nei 100 mlrd. JAV dolerių, kuriuos tam pačiam tikslui šiais metais skyrė Rusija.

Priminsiu – JAV ir ES yra 25 kartus ekonomiškai galingesnės nei Rusija. Bet Rusija šiam karui skiria 6% savo BVP, o ES ir JAV tik 0,075% ir 0,10% atitinkamai. Tai yra Rusija šiam karui skiria 60-80 kartų didesnę savo ekonomikos dalį, nei JAV ar ES.

Pabrėžiu – 60-80 kartų didesnę!

Štai dėl to karas ir stringa apkasuose, nes Rusija akivaizdžiai laimi prieš Vakarus savo ekonomikos mobilizacijos karui fronte.

Matant tokį bendrą karo finansų “buhalterijos” vaizdą, pasidaro aišku ir tai, ko reikia tam, kad Rytų kariniame fronte būtų išvengta nelaimimo apkasų karo. Tam reikia laimėti politiniame Vakarų fronte. O tai ir yra vienas svarbiausių geopolitinių Lietuvos uždavinių. Lietuva turi rūpintis ne tik savo dvišale parama Ukrainai, bet ir kaip suburti panašiai mąstančių ir panašiai remiančių Ukrainą (1% nuo BVP) koaliciją (Baltijos šalys, Lenkija, Skandinavija, Didžioji Britanija) ir tada imtis įtikinėti kitus Vakaruose sekti mūsų pavyzdžiu.

Dar ir dar kartą galiu pakartoti tai, ką jau ne vieną kartą sakiau: Lietuvai šiandien yra svarbu rūpintis ir kovoti Vakarų fronte, kad Rusija pralaimėtų ties Chersonu ir Charkovu, o ne tik susitaikius su “apkasų karo” dabartine situacija Ukrainoje, jau dabar galvoti vien apie tai, kaip ginsime Vilnių, kai Putinas po pergalės Ukrainoje ateis ir pas mus.

Rusija pralaimės Ukrainoje, jeigu mes laimėsime Vakaruose. Tai ir yra mūsų gynybos bei saugumo strategijos “alfa” ir “omega”.

Tam reikia, kad susireikšminę veikėjai nebegulinėtų ant “nusiraminimo sofutės” ir nebesirūpintų tik krepšiniu, bet ir “dirbtų bei kovotų” (ne vien tik “pasisakytų”) Vadovų Tarybose Briuselyje ir Vašingtone bei kituose Vakarų forpostuose. Apie tokias “nusiraminti” kviečiančiųjų kovas Vakarų fronte ir koalicijų būrimus vardan mūsų pergalių tame fronte iki šiol neteko nieko girdėti.

Apie laukinčias vis naujas kovas Vakarų fronte ir būsimas Ukrainos pergales kalbėsimės mūsų sukurtos U4U (“United for Ukraine”) koalicijos organizuojamoje aukšto lygmens konferencijoje jau ateinantį antradienį, lapkričio 28 d. Į U4U koaliciją pirmąją karo dieną pradėjome burtis tam, kad laimėtume kovas Vakarų fronte. Nes tik tada galutinai laimės ir Ukraina.

Ir mes tai pasieksime!

2022.12.15

Lietuvos Europos Parlamento narių inicijuota rezoliucija siūloma Holodomorą pripažinti genocidu prieš ukrainiečių tautą

Europos Parlamentas (EP) šiandien plenarinėje sesijoje Strasbūre diskutuos ir balsuos dėl rezoliucijos, kuria genocidu prieš ukrainiečių tautą būtų pripažintas Holodomoras – dirbtinai sukeltas badas Ukrainoje 1932-1933 m., kurį sukėlė sąmoninga sovietų režimo politika.

EP Europos liaudies partijos frakcijos inicijuota rezoliucija siūloma griežtai pasmerkti šiuos totalitarinio sovietinio režimo genocidinius veiksmus, dėl kurių žuvo milijonai ukrainiečių ir kurie smarkiai pakenkė Ukrainos visuomenės pamatams.

Viena iš dokumento iniciatorių europarlamentarė Rasa Juknevičienė pabrėžia, kad Putino Rusijos karas Ukrainoje vyksta ir dėl to, kad sovietinio totalitarinio režimo nusikaltimai iki šiol nebuvo teisiškai įvertinti, jų vykdytojai nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o tarptautinė bendruomenė niekada aiškiai nepasmerkė šių nusikaltimų,

“Ukrainai minint 90-ąsias Holodomoro metines, negalime ignoruoti istorinių paralelių. Stalino Rusija naikino civilius maistą paversdama ginklu. Šiandieninė Putino Rusija naudoja tokius pačius metodus. Teroristines priemones naudojanti valstybė, vykdo siaubingus nusikaltimus prieš Ukrainos žmones, bandydama sušaldyti juos, žiemą naikinant Ukrainos civilinę energetikos infrastruktūrą”, – teigia ELP frakcijos vicepirmininkė R. Juknevičienė.

Pasak jos, šia rezoliucija “raginama visapusiškai, istoriškai ir teisiškai įvertinti sovietinį režimą ir surengti skaidrias viešas diskusijas apie jo nusikaltimus, nes tai labai svarbu kuriant bendrą Europos istoriją ir atmintį”.

Taip pat dokumentu pagerbiamas visų Holodomoro aukų atminimas ir reiškiamas solidarumas su Ukrainos žmonėmis, nukentėjusiais nuo šios tragedijos, ypač su likusiais gyvais po holodomoro ir jų šeimomis; atiduoda pagarbą tiems, kurie mirė dėl šių totalitarinio sovietų režimo įvykdytų nusikaltimų.

Europos Parlamento nariai dokumentu “ragina visas šalis ir tarptautines organizacijas, kurios dar nepripažino Holodomoro genocidu, tai padaryti; taip pat ragina Rusijos Federaciją, kaip pagrindinę Sovietų Sąjungos įpėdinę, oficialiai pripažinti Holodomorą ir atsiprašyti už šiuos nusikaltimus”.

Be to, rezoliucija pažymima, kad “minint 90-ąsias holodomoro metines, Rusija tęsia agresyvų karą prieš Ukrainą, pažeidžia šios šalies suverenitetą ir teritorinį vientisumą, siekia likviduoti Ukrainą kaip nacionalinę valstybę ir sunaikinti jos žmonių tapatybę bei kultūrą; be to, smerkia tai, kad Rusijos agresyvus karas prieš Ukrainą sukėlė pasaulinę maisto krizę, nes Rusija naikina ir plėšia Ukrainos grūdų atsargas ir toliau trukdo Ukrainai eksportuoti grūdus į labiausiai skurstančias šalis”.

Iki š. m. gruodžio mėn. daugiau kaip 20 šalių parlamentai ar kitos atstovaujamosios valstybinio lygmens institucijos pripažino Holodomorą genocidu arba nusikaltimu prieš Ukrainos žmones ir žmoniją.

Rezoliucijos tekstas: https://www.europarl.europa.eu/doceo/document/RC-9-2022-0559_EN.html

2022.10.10

EP narė R. Juknevičienė: „Svarbiausias tikslas yra padėti Ukrainai laimėti karą“

Europos Parlamento (EP) Saugumo ir gynybos pakomitečio vicepirmininkė Rasa Juknevičienė pirmadienį Briuselyje dalyvaudama Europos Komisijos organizuojamos aukšto lygio konferencijos dėl ES metinio biudžeto diskusijoje „Investuojant į atgrasymą – saugumo ir gynybos biudžetas“ kartu su Europos Komisijos nariu Thierry Breton’u, NATO generalinio sekretoriaus pavaduotoju Mircea Geoana, įmonės “Leonardo“ generaliniu direktoriumi Alessandro Profumo pažymėjo, kad Rusijos barbariška agresija Ukrainoje ir paskutiniai šiandienos įvykiai, kai bombarduojamas Kijevas, kiti Ukrainos miestai, parodė, jog atėjo laikas į karą įsitraukti NATO arba NATO valstybių koalicijai.

„Šiuo metu, kai mes kalbame apie mūsų ateities saugumą, yra stipriai bombarduojama Ukraina, taip pat ir Kijevo centras, energetiniai centrai. Tai yra putino konvulsijos, paskutinis šio žiauraus karo etapas. Mes ir toliau turime padėti Ukrainai laimėti“, – teigė R. Juknevičienė.

„Atėjo laikas tiesiogiai įsitraukti NATO arba NATO valstybių koalicijai ir sustabdyti šį genocidą. Sprendimų reikia dabar, šiomis minutėmis. Jeigu ėjome ginti Srebrenicoje žudomų žmonių, tai turime padėti ir ukrainiečiams“, – pabrėžė EP narė.

Pasak jos, nors Ukrainai pagelbėta labai daug, tačiau nepakankamai.

„Šios dienos aukų ir sugriovimų galėjo nebūti, jei Ukraina būtų turėjusi ilgojo nuotolio raketas ir oro gynybą. Tai tik parodo, kad nepakankama investicija į saugumą atneša didelius nuostolius. Todėl Europos Sąjunga turi stiprinti ir savo karinius pajėgumus – tiek Šalių Narių lygmenyje, tiek bendrai pačioje ES“, – akcentavo EP narė.

Kalbėdama apie dėl Rusijos karo Ukrainoje kylančius trumpalaikius ir strateginius ilgalaikius iššūkius, ji pabrėžė, kad svarbiausias ir artimiausias tikslas yra padėti Ukrainai laimėti.

„Ukraina laimi, ji gina mus, tačiau iki pergalės dar toli. Todėl esminis prioritetas yra finansiniai ir biudžeto klausimai, susiję su ginklų Ukrainai tiekimu ir pagalba užtikrinant valstybės funkcionavimą. Turime suprasti, kad daugiau nebus “business as usual” kaip iki šiol. Saugumas po karo priklausys nuo to, kokie procesai vyks Rusijoje, ir ar ES valstybės sutars dėl tolimesnio režimo sulaikymo“, – pažymėjo R. Juknevičienė.

Pasak jos, ateityje laukia ilgas procesas.

„Pirmiausia, Ukrainos atstatymas ir jos karinių pajėgų stiprinimas. Ši valstybė bus svarbiausiu saugumo ramsčiu ginant rytinį ES flangą. Todėl Ukraina turės tapti ES ir NATO nare“, – sakė europarlamentarė.

Antras etapas, R. Juknevičienės teigimu – pačios Rusijos transformacija.

„Ukrainos pergalė turi atnešti pokyčius ir pačioje Rusijoje. Kviečiu jus nebijoti siekti ir kito ambicingo tikslo – neagresyvios, normalios Rusijos be imperialistinių intencijų“, – pažymėjo EP narė.

Kalbėdama apie Europos Parlamento vaidmenį, ji teigė, jog „Parlamente pasižymime didžiule vienybe balsuodami dėl rezoliucijų, išreikšdami savo nuomonę dėl Ukrainos“.

Kiti diskusijos prelegentai pažymėjo, kad būtina stiprinti ir tęsti ES ir NATO bendradarbiavimą ir sąveikumą, daugiau investuoti į gynybos pramonę.

Neišprovokuota ir nepateisinama Rusijos invazija į Ukrainą sukrėtė Europos saugumo architektūrą ir paskatino skubų Europos geopolitinio vaidmens peržiūrėjimą. Konferencijoje buvo diskutuojama apie ES biudžetą kaip instrumentą, paremiantį geopolitinę Europos rolę ir strateginės autonomijos kūrimą. Joje dalyvavo Europos ir pasaulio politikos formuotojai, tyrėjai, smegenų centrų atstovai, pilietinės visuomenės ir verslo lyderiai.

2022.10.06

R. Juknevičienė: „Šiandien didžiausias iššūkis – atremti šantažą dujomis ir atominiu ginklu“

Europos liaudies partijos (ELP) frakcijos vicepirmininkė Rasa Juknevičienė trečiadienį vykusioje plenarinės sesijos diskusijoje apie Rusijos dezinformaciją pažymėjo, „kad pastaruosius 20 metų korupcija yra Putino režimo didžiausias eksportas“.

„Atviri Putino draugai, kurie nuolat kalba ir šioje salėje, atviri draugeliai šalyse narėse, yra svarbi Rusijos karo prieš Ukrainą ir demokratijas dalis. Tačiau jie yra žinomi, jie turi būti tiesiog izoliuoti nuo sprendimų priėmimo. Mes turime deputinizuoti visą politinę sistemą. Tačiau yra kita Europos putinizacijos pusė. Kremlius išvystė sofistikuotus metodus, kai yra naudojamasi demokratijos atvirumu tam, kad paveiktų žmonių ir politikų emocijas“, – kalbėjo R. Juknevičienė.

Europarlamentarės teigimu, Kremlius įgudo lengvai pasiekti tikslų per vadinamąją kitą nuomonę, kai jų manipuliacijos ir melas atsiduria pirmuosiuose žiniasklaidos puslapiuose, kai skverbiamasi į nevyriausybines organizacijas, kultūrines, verslo, sporto ir net bažnytines organizacijas.

Pasak jos, to mes dar iki galo neidentifikavome.

„Šiandien mums didžiausias iššūkis – atremti šantažą dujomis ir atominiu ginklu.

Kremliui reikia baimę keliančių antraščių ir kalbų. Mūsų atsakymas turi būti ne baimė“, – pažymėjo R. Juknevičienė.

EP narė paragino „deputinizuoti savo baimes“.

„Tiesos momentas, Kijevo momentas yra mūsų šansas įvertinti istoriją bei išvalyti savo politinę sistemą“, – sakė R. Juknevičienė.

2022.08.17

A. Kubilius: Kremlius padeda Vakarams

Europarlamentaras Andrius Kubilius sako, kad karą Ukrainoje sukėlęs Kremlius pats padeda Vakarams išsivaduoti nuo priklausomybės rusiškoms dujoms. Pasak jo, Rusijos grasinimai bei dujų tiekimo trikdymai siekiant paveikti Vokietijos politiką besiginančios Ukrainos atžvilgiu, suveikė ne taip, kaip tikėjosi Maskva.

„Kremlius tam tikra prasme padeda Vakarams tapti mažiau priklausomiems nuo Rusijos dujų. Jau dabar ši priklausomybė yra sumažėjusi, lyginant su tuo, kas buvo karo pradžioje. Tada daugiau kaip 40 procentų dujų Europoje buvo gaunama iš Rusijos, dabar tenka matyti, kad liko apie 20 procentų. Ta pati Vokietija skubiai stato suskystintųjų dujų terminalą, kuris pagal vokiečių planus, turėtų pradėti veikti kitų metų pačioje pradžioje. Tai tam tikra prasme tas išsivadavimas vyksta su dramatiškais pokyčiais“, – „Žinių radijui“ teigė A. Kubilius.

Dėl įtampos, susijusios su Rusijos karu Ukrainoje ir dėl jo paskelbtų Vakarų sankcijų, Maskva sumažino gamtinių dujų tiekimą daugeliui Europos valstybių, įskaitant Vokietiją. Dujotiekis „Nord Stream 1“, kuriuo Vokietija gauna dujas per Baltijos jūrą, nuo praėjusios savaitės veikia tik 20 proc. pajėgumu.

2022.03.10

Liudas Mažylis. Lietuvos atsijungimas nuo BRELL žiedo: kada, jei ne dabar?

Rusijos pradėtas negailestingas karas Ukrainoje privertė permąstyti Europos energetikos politiką, konkrečiai – priklausomybę nuo iškastinio Rusijos kuro: dujų, naftos ir anglies. Europos Parlamente labai drąsiai svarstoma apie absoliutų embargą visam Rusijos energijos sektoriui, visoms energetikos rūšims. Kaip tai galėtų paveikti Lietuvą? Pagal „Litgrid“ duomenis, Baltijos šalims siekiant sinchronizuotis su Vakarų Europos elektros tinklais, jau baigta daugiau nei 40 proc. visų sinchronizacijai reikalingų darbų ir įgyvendinti penki sinchronizacijos projektai. Todėl, atsižvelgiant į visas aplinkybes, Lietuva jau dabar turėtų bandyti kuo greičiau pati atsijungti nuo vadinamojo BRELL žiedo – energetikos sistemos, jungiančios Baltarusiją, Rusiją, Estiją, Latviją ir Lietuvą.

Kalbant apie elektros poreikius, „Antiastravinis įstatymas“, veikiantis jau nuo 2017 m., draudžia patekti į Lietuvos rinką elektrai iš Baltarusijos. Anksčiau kildavo nesutarimų su kitomis Baltijos šalimis dėl bendros metodikos taikymo nustatant maksimalų pralaidumą Baltarusijos ir Lietuvos tarpsisteminėje jungtyje, bandant išvengti baltarusiškos elektros energijos srautų. Tačiau esminė pozicija išlieka vieninga, tai yra, Astravo elektrai taikomas embargas. Dėl politinių susitarimų, jau nuo 2007 m. Europos Komisija ir Baltijos šalys techniniame lygmenyje patvirtino sinchronizacijos su kontinentiniu Europos tinklu projektą. O 2019 m. buvo sudarytas veiksmų planas dėl sinchronizacijos iki 2025 m. Per tuos metus nemažai infrastruktūros buvo sukurta siekiant patenkinti energijos poreikius ir pasiruošti perėjimui prie Europos tinklų. Dabar mes jau turime užmegztas jungtis – „LitPol Link“ su Lenkija, „NordBalt“ su Švedija ir „Estlink 1“ bei „Estlink 2“ su Suomija. Baltijos šalys yra sujungtos su Europos partneriais, ir šiuo metu sinchronizacija gali būti užtikrinta per esamą dviejų grandžių 400kV AC liniją „LitPol Link“ bei naują jūrinę aukštos įtampos nuolatinės srovės (HVDC) jungtį tarp Lenkijos ir Lietuvos. Todėl dabar egzistuoja viena iš geriausių progų derėtis, bent jau techniniame lygmenyje, su Baltarusija ir Rusija dėl atsijungimo. Prekyba baltarusiška elektra yra sustabdyta. Pasitraukimas iš BRELL sutarties ir linijų su Baltarusija atjungimas jokių ekonominių nuostolių tiesiogiai negalėtų sukelti. Energetikos ministras D. Kreivys dar neseniai pranešė, kad elektros energetikos srityje nuo kovo trijų Baltijos šalių susitarimu komercinis srautas iš Rusijos sumažinamas iki minimalaus techninio lygio. O bendras sistemos veikimas yra užtikrinamas vietine generacija bei importu per jungtis su Švedija, Lenkija ir Latvija. Tas pats 2017 m. pasirašytas „Antiastravinis įstatymas“ apibrėžia elektrinės keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai. O dabar dar ir karas vyksta. Todėl finansiškai remti Kremlių ir leisti jiems pirkti ginkluotę už mūsų pinigus būtų nedora.

Dabar nebekyla abejonių, kad būtini ryžtingi ES žingsniai, siekiant atsisakyti nešvarios rusiškos energijos. Todėl Komisijos siūlomas naujas planas „REPowerEU“ turi potencialo padidinti visos ES energetikos sistemos atsparumą, remiantis dujų tiekimo įvairinimu, didesniu suskystintų gamtinių dujų (SGD) ir vamzdynų importu iš ne Rusijos tiekėjų bei didesne biometano ir vandenilio gamyba. Kartu kalbama ir apie atsinaujinančiąją energiją ir elektrifikavimą bei šalinant infrastruktūros kliūtis, o tai jau susiję su Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizacija. Todėl Europos bandymas atskirti nuo Rusijos energijos išteklių yra geras momentas Baltijos šalims bandyti paspartinti atsijungimą nuo BRELL.

Lietuva rusiškų dujų ir elektros gali bandyti atsisakyti visiškai, kadangi jau yra pasirengusi ir turi būtiną infrastruktūrą transformacijai. Nereikia laukti dar trejų metų iki numatytos sinchronizacijos projekto įgyvendinimo datos pabaigos. Vykstant karui, kuo skubiau reikia Lietuvai bandyti pasitraukti iš BRELL sutarties. Tai kartu būtų ir atsakas į Rusijos veiksmus Ukrainoje bei paskatinimas, kad partneriai elgtųsi panašiai. Lietuva turi pakankamą pajėgumą apsirūpinti dujomis, kurios daugiausia ir yra naudojamos elektros gamybai. Kritiniu atveju, elektrą įmanoma importuoti iš Švedijos, Latvijos ir Lenkijos. O suskystintas dujas taip pat galima pirkti ir iš alternatyvių rinkų. Tas pats galioja naftos produktams. Elektros tinklų sinchronizacija su Vakarų Europa privalo būti skubinama.

2022.03.09

Liudas Mažylis. Nerimas dėl atominių elektrinių: nuo Ukrainos iki Astravo

Rusijos veiksmai Ukrainoje verčia pasaulį baisėtis ne tik dėl taikių žmonių žudymo, bombardavimų, griovimų, ne tik dėl sukeltos humanitarinės krizės: ypatingą nerimą kelia Rusijos kariuomenės sukeliamos grėsmės atominėms elektrinėms. Juk bet kuriuo momentu gali įvykti radioaktyvus nuotėkis, o ir didelio masto branduolinė katastrofa.

Apie branduolines grėsmes artimoje Rytų kaimynystėje kalbame jau seniai, nuo pat tada, kai pradėta planuoti elektrinė Astrave. Apie Ukrainos atominius reaktorius kalbėdavome nebent Černobylio kontekste: atsimename 1986 metų katastrofą, tačiau pastaraisiais metais toji elektrinė nefunkcionavo; kitos, atrodė, pavojų nekėlė. Viskas nelemtai pasikeitė, kai vasario 24 d. Rusija užpuolė Ukrainą ir iš karto įvedė savo kariuomenę į Černobylio atominės elektrinės uždarąją zoną. Ten dirbantys 200 techninių darbuotojų ir sargybinių yra paimti įkaitais. Tie patys darbuotojai elektrinėje dirba jau beveik dvi savaites, neturėdami jokios galimybės pamainų pasikeitimui. Akivaizdu, kad tai kelia milžinišką „žmogiškosios klaidos“ pavojų, o tai gali sukelti neprognozuojamo masto pasekmes. Kitas pavojus – Zaporožės AE, didžiausią pajėgumą turinti atominė elektrinė Europoje, kuri patyrė apšaudymą ir dabar taip pat yra okupuota Rusijos karinių pajėgų. Nereikia pamiršti ir Astravo AE, Baltarusijoje, kuri netrukus pradės eksploatuoti elektrą komerciniais tikslais, pasitelkiant du reaktorius. Ten kariniai veiksmai šiuo metu nevyksta, tačiau žinome, kad buvo patirta avarijų ir padaryta darbo saugos pažeidimų statybų metu. Todėl galima teigti, kad išgyvename niekada istorijoje nebūto branduolinio nerimo laikus.

Ukrainoje okupuotos atominės elektrinės

Jau pačioje pradžioje, nuo vasario 27 d. vykstant oro atakomis Kijeve buvo pataikyta į valstybinės įmonės „Radon“ Kijevo padalinio radioaktyviųjų atliekų tvarkymo saugyklos teritoriją. Pagal Ukrainos saugos tarnybas, radiacijos lygis nepakilo, tačiau tapo akivaizdu, kad rusų karinės pajėgos, vykdydamos tokias nekoordinuotas atakas, kelia grėsmę ir branduoliniams objektams. Tikėtina, kad apie 114 įmonių Ukrainoje turi su branduoline energija susijusių medžiagų, todėl oro atakos bet kada gali išprovokuoti branduolinę katastrofą bet kurioje iš daugelio vietovių Ukrainoje. Dabar Charkovo miestas, kuris be jokio gailesčio toliau yra nuosekliai bombarduojamas, patyrė žalos keliančios radiacijos pavojų. Remiantis Tarptautinės atominės energetikos agentūros TATENA pranešimu, buvo apgadintas naujas branduolinių tyrimų objektas, gaminantis radioaktyvius izotopus medicinos ir pramonės reikmėms.

Kitas atvejis nutiko kovo 4 d., kai Ukraina pranešė, kad į Zaporožės atominės elektrinės mokymo centrą pataikė sviedinys, dėl kurio kilo gaisras. Pagal paskutinius duomenis, Zaporožės atominės elektrinės reaktorių saugos sistemos veikia įprastai, o jonizuojančiosios spinduliuotės lygis aikštelėje nepakitęs. Tačiau yra kitų neraminančių ženklų. TATENA pranešė, kad Rusijos pajėgos Zaporožėje išjungė kai kuriuos mobiliojo ryšio tinklus ir internetą, todėl susisiekimas su išoriniu pasauliu tapo sudėtingas, o su Černobyliu ir apskritai galima susisiekti tik naudojantis elektroniniu paštu. Baisiausia, kad atjungus nuo komunikacijos šaltinių, nebeliko prieigos prie Ukrainos Zaporožės atominės elektrinės radiacijos lygių įvertinimo realiuoju laiku. Todėl yra baiminamasi dėl galimų incidentų, kurie turėtų dar baisesnes pasekmes, negu 1986 m. Černobylio katastrofa. Pavyzdžiui, jeigu net trumpam laikui dingtų elektros energija, tai iškart atsilieptų reaktoriaus aušinimo sistemai. Tai galėtų atvesti prie reaktoriaus išsilydymo ir ištiktų tokia pati katastrofa kaip ir 1986 m. Černobylio AE, tačiau jos mastas būtų dar baisesnis. Tiesa, yra pranešta, kad darbuotojai sumažino galią reaktoriuose, o kitus reaktorius išjungė visiškai. Nors ir agentūra teigia, kad elektrinės darbuotojai valdo reaktorių darbą, visi veiksmai yra galimi tik patvirtinus rusų karinių pajėgų pareigūnams. Kai šį klausimą iškėliau susitikime su Europos Komisijos vicepirmininku Fransu Timmermansu, jis aptakiai atsakė, kad dėl to Europos Komisija bendradarbiaus su TATENA. Tačiau juk TATENA praneša, kad praktiškai nebegauna jokios informacijos apie situaciją, bent jau iš Černobylio. O Ukrainos Strateginės komunikacijos ir informacijos saugumo centras pranešė Černobylio AE liko visiškai be elektros, todėl branduolinėms kasetėms negaunant nuolatinio aušinimo, katastrofos rizika tik auga.

O kas, jeigu kariniai veiksmai Černobylio ir Zaporožės srityse suaktyvės? Arba, Ukrainai bandant atsiimti atominių elektrinių kontrolę, rusų kariai specialiai sabotuos reaktorių darbą? Pasekmės būtų milžiniškos, tačiau kas gali užtikrinti, kad taip negalėtų įvykti? Todėl, bent iš tarptautinės teisės pusės, atitinkamai Rusija ir Baltarusija turėtų būti teisiamos už tokios protu nesuvokiamos grėsmės provokavimą. Menką prasmę beturi Rusijos buvimas tarptautinėse organizacijose, tokiose kaip Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Juk vis tiek Rusija (o ir Baltarusija) nesilaiko tarptautinių susitarimų, todėl nėra jokio tikslo joms suteikti vietą ir balsą prie stalo. Juolab veto teisę JT ST. Ateityje Putinas ir Lukašenka turi būti teisiami specialiuose tribunoluose už nusikaltimus prieš žmogiškumą, nepamirštant ir sistemingai bei kryptingai vykdyto tyčinio branduolinių grėsmių provokavimo.

Baltarusija ir Astravas

Kalbant apie Astravo AE branduolinę grėsmę, prisiminkime, kad Baltarusija netrukus žada pradėti prekiauti ten pagaminama elektra. Žinome, kad Astravo AE yra pastatyta už rusiškus pinigus ir ji taip pat turi didelį potencialą branduolinei katastrofai: statybų metu padarytas ne vienas saugos pažeidimas, kurie buvo užfiksuoti ENSREG; apie tai ne kartą esu siuntęs raštiškus klausimus Europos Komisijai. Vertinant pastarųjų metų įvykius, galima teigti, kad tiek Astravo, tiek ir Kaliningrado atominės elektrinės yra grubi tiesioginė reakcija Baltijos šalims bandančioms atsijungti nuo BRELL žiedo (BRELL vadinama integruota Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos energetinė sistema). O juk nėra jokių abejonių, kad Astravo išgyvenimui yra reikalingas elektros energijos eksportas į Baltijos šalis. Juk Lukašenka, imdamas milžiniškas paskolas iš Maskvos, tikėjosi, jog pagamintas elektros energijos perteklius Astravo AE padės išspręsti šalies ekonomines problemas. Tuo labiau, kad Baltijos šalių rinka būtų užtikrinusi stabilias pajamas dėl importo per BRELL jungtį. Kita vertus, Lietuva iki 2025 m. turėtų būti pilnai būti sinchronizuota su kontinentiniu Europos tinklu, o šiuo metu jau 40 proc. darbų yra atlikta.

Nereikia pamiršti, kad Lukašenka dėl Astravo AE statybų yra įsiskolinęs Putinui apie 10 milijardų (skaičiuojant JAV doleriais), o paskolos atidavimas, remiantis sutarties sąlygomis, turės prasidėti jau nuo 2023 m., pilnai sumokant iki 2036 m. Kadangi elektros energijos importas iš Astravo jau nuo 2017 m. yra uždraustas Lietuvoje, Lukašenka aktyviai bandė sudaryti sutartį su Ukraina, tačiau 2021 m. prekyba elektra su Baltarusija buvo suspenduota. Rezultatas – praktiškai nenaudojama atominė elektrinė, kuri praskolino Minsko režimą, o dar ir neturinti tikslinės rinkos, kur galėtų parduoti elektrą. Nėra paslaptis, kad Rusija artimiausiu metu susidurs su energijos eksporto problemomis, kadangi JAV jau šią savaitę įves naftos, dujų ir anglies embargą. ES svarsto irgi panašias priemones, o Europos lyderiai ieško alternatyvių energijos šaltinių. Todėl Rusijai, tikėtina, nelabai reikės Astravo energijos. Baltarusija dar iki Astravo AE statybų savo poreikiams turėjo elektros energijos perteklių, todėl naujų reaktorių paleidimas dar labiau padidins šią problemą.

Neturinti realios praktinės paskirties elektrinė Lietuvos pašonėje jau ir dabar kelia grėsmę. Todėl, svarstant blogiausius scenarijus, nereikia atmesti galimybės, kad Lukašenka sugalvotų elektrinę paversti ginklu. Žinoma, tamsiausi scenarijai nebūtinai tampa realybe. Tai ne pagrindas skleisti paniką savo pačių tarpe. Tačiau visada reikia būti pasiruošus. Atsakingos institucijos turi pasirūpinti civilių gyventojų saugumu. Juk karas nebėra teorinė ateities tikimybė. Karas vyksta.

2022.03.08

Liudas Mažylis: „Rusijai užpuolus Ukrainą, geriau negu iki šiol suvokiame dezinformacijos kampanijų galią ir žalą“

Kovo 8 d. Europos Parlamento (EP) plenarinės sesijos metu Strasbūre vyko debatai dėl užsienio šalių kišimosi į visus demokratinius procesus Europos Sąjungoje, įskaitant dezinformaciją. EP narys Liudas Mažylis primena, kad šiai problemai jau buvo skirta 2019-ųjų spalio 10 d. rezoliucija dėl užsienio subjektų kišimosi į rinkimus bei dezinformacijos vykstant nacionaliniams ir Europos demokratiniams procesams.

Šiandienos debatai buvo skirti aptarti Europos liaudies partijos frakcijos EP narės Sandros Kalnietės parengto pranešimo projektui šia tema. Pranešimas buvo rengiamas dvejus metus specialiai tam dar 2020 m. sukurtame užsienio šalių kišimosi į visus demokratinius procesus komitete. Balsavimas dėl šio projekto priėmimo EP vyks kovo 9 d. Jį patvirtinus, EP pozicija bus pristatyta Europos Komisijai, Europos Vadovų Tarybai ir kitoms ES institucijoms. Europos Komisija turės parengti konkrečią ES kovos su užsienio subjektų kišimusi strategiją, t. y., kaip kovoti su trečiųjų šalių (tokių kaip Kinija, Rusija ar kt.) hibridinėmis, kibernetinėmis atakomis prieš demokratinius procesus, taip pat su dezinformacija ir propaganda.

Kovo 8 d. vykusiuose debatuose EP narys prof. Liudas Mažylis savo pasisakyme pabrėžė, jo nuomone, svarbiausius šio turiningo, savalaikio pranešimo nuostatų akcentus. „Rusijai užpuolus Ukrainą, geriau negu iki šiol suvokiame dezinformacijos kampanijų galią ir žalą – tą, kuri jau padaryta ir tebedaroma toliau“,– pasisakymo metu Strasbūre kalbėjo L. Mažylis. Pasak politiko, šis pranešimas siūlo konkrečius veiksmus, kaip užkirsti tam kelią. EP narys pritaria pranešime išsakytai pozicijai, kad reikalinga suderinta ES kovos su užsienio subjektų kišimusi strategija, būtina griežčiau vykdyti Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą. „Taip pat reikia nustatyti privalomas Europos Sąjungos taisykles, pagal kurias interneto platformos būtų išbandomos, jas vertinant ir mažinant manipuliavimą informacija“, – kovos su dezinformacija elektroninėje erdvėje būtinybę pabrėžė politikas. – Pritariu, kad platformoms būtų nustatyta archyvavimo pareiga, kad būtų galima išsiaiškinti reklamos tikslinę grupę ir sumokėjusį subjektą.“ Anot L. Mažylio, siekiant atsverti įtaką, daromą per rusakalbius kanalus, reikia ryžtingiau šalinti juos iš Europos Sąjungos žiniasklaidos erdvės. „Geri pavyzdžiai – „Sputnik“ ir „Russia Today“. Lygiai tas pat pasakytina ir apie kitų užsienio šalių bandymus manipuliuoti diskursu“, – EP plenarinės sesijos debatuose kalbėjo L. Mažylis.

Kaip pastebi politikas, taip pat svarbi pranešimo dalis – kad kova su dezinformacija turi būti tinkamai reglamentuota: reikia nustatyti taisykles, užtikrinančias didesnį politinės reklamos skaidrumą, sugriežtinti partijų finansavimo reglamentavimą.

Remiantis EP pranešimo projektu, dėl užsienio šalių kišimosi į visus demokratinius procesus Europos Sąjungoje, įskaitant dezinformaciją, būsima bendra ES strategija turi apimti piliečių ir infrastruktūros saugumą, kovą su kibernetinėmis atakomis, internetinių ir socialinių medijų veiklą, ES valstybių narių, institucijų, agentūrų, delegacijų ir misijų apsaugą ir kt. Kaip atsakomoji priemonė gali būti taikomos sankcijos užsienio šalių (Kinijos, Rusijos ir kt.) subjektams. Itin svarbus aspektas kovoje su kišimusi į ES demokratinius procesus – ir pasaulinis bendradarbiavimas su kitomis demokratinėmis valstybėmis.

2022.03.07

Liudas Mažylis. Rusijos agresija Ukrainoje dar labiau suaktualina Europos Žaliąjį kursą

Jei kam nors galėjo pasirodyti, kad Rusijos agresija Ukrainoje nureikšmins Europos Sąjungos Žaliąjį kursą, tai atsitiko visai priešingai. Būtinybė Europai tapti kuo mažiau priklausomai nuo Rusijos iškastinio kuro Žaliąjį kursą dar labiau suaktualina. „Žaliasis kursas yra sprendimas, o ne problema“, – teigia Europos Parlamento narys, Europos liaudies partijos koordinatorius Aplinkos komitete Peteris Liese.
ES lyderiai dar iki karo apie kontinento energetinę priklausomybę nuo rusiškų dujų importo yra užsiminę ne kartą. O kovo 1 d., šeštąją karo dieną, per neeilinę Europos Parlamento sesiją Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen priminė, jog Rusija užtikrina 40 proc. ES energijos importo, todėl Europos energetinė nepriklausomybė yra strateginio svarbumo klausimas. Tasai pats Peteris Liese suskaičiavo, kad vien pernai Europa sumokėjo Rusijai už anglį, naftą ir dujas 99 milijardus eurų; o tai du kartus daugiau, negu Rusijos karinis biudžetas, beveik 20 proc. Rusijos BVP. Prasidėjus šiam dar nematyto masto Kremliaus karui prieš Ukrainą, Europos šalių lyderiai ir JAV iš karto sutarė dėl griežčiausių sankcijų Rusijos energetikos sektoriui. Tad akivaizdu, kad ES yra reikalinga nauja bendra energetikos strategija. O ir Rusija gali atkirsti Europą nuo savo tiekimų bet kuriuo momentu. Reikia rengtis viskam.

Trumpalaikės perspektyvos

Pirmasis tvirtas ir labai lauktas žingsnis buvo žengtas Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo: jis paskelbė dujotiekio „Nord Stream 2“ sertifikavimo užšaldymą. Ilgą laiką tai buvo audringų diskusijų Europos Parlamente objektas, kadangi su šio vamzdžio sertifikavimu Europa patektų į dar didesnę energetinę priklausomybė nuo Rusijos, o mūsų sumokėti Rusijai pinigai būtų tiesiogiai naudojami karui Ukrainoje. O dabar diskusijų nebėra. Užtat diskutuojama apie kitus dalykus. Vokietijos atominių elektrinių, kurias buvo susirengta uždaryti iki metų pabaigos, darbą manoma pratęsti. Kalbama net ir „pirmojo“ „Nord Stream“ atsisakymą. (Apie jo keliamus pavojus menu rašęs dar 2010-aisiais). Vakarai priklausomi nuo Rusijos energetiškai, o Rusija per tai – nuo Vakarų finansiškai. Net ir juodžiausiais Šaltojo karo metais pavykdavo su Maskva (tada dar SSRS sostine) dėl šitos „Realpolitik“ sutarti. Bet dabar karas nebe „šaltas“ – jis tikras, konvencinis, žiaurus, nukreiptas prieš taikius žmones, taikią Ukrainos tautą. Netekus šios rinkos, smūgis Rusijos ekonomikai būtų milžiniškas, nors ir taip pagal investicinių bankų (tokių kaip „Goldman Sachs“) prognozes, ekonomika metų pabaigoje smuks net iki 7 proc..
Kita priežastis atsitraukti nuo nešvarios Rusijos energijos yra Kremliaus organizuojamos kainų ir saugyklose turimų atsargų manipuliacijos. Aukštų energijos kainų šią žiemą, bent dalinis kaltininkas yra Rusija, kartu su jų valdžios kontroliuojamu Gazprom. Tarptautinė energetikos agentūra (IAE) yra pateikusi duomenis, kad, kai buvo jaučiamas didžiausias energijos trūkumas Europoje (tai yra, 2021 m. rudenį), Gazprom specialiai sumažino tiekimą 21 proc. arba 13 mln. kubinių metrų, lyginant su 2020 m. tuo pačiu laikotarpiu. Nors teigiama, kad Gazprom saugyklų atsargos siekė apie 83 proc. pilno pajėgumo, o jos net nebuvo pajudintos. Be to, 2021 metais ES poreikis rusiškoms dujoms pakilo nuo 25 proc. iki 33 proc. O dabar nebekyla abejonių, kad būtini ryžtingi ES žingsniai, siekiant atsisakyti nešvarios rusiškos energijos.

Tokiu atveju, ką Europos Komisija turi atlikti visų pirma, tai pabandyti įvertinti kiekvienos ES narės energetikos poreikius. Ypač dabar vykstant perėjimo prie Žaliojo kurso, iškyla reali grėsmė pažeidžiamiesiems, kurie jau dabar atsiranda „energetinio skurdo“ akivaizdoje dėl smarkiai išaugusių energijos kaštų. Taip pat atsiranda problema dėl darbo vietų praradimo, besikeičiant rinkos tendencijoms ir pereinant prie atsinaujinančių energijos šaltinių. Todėl, atsižvelgiant į socialinį aspektą, yra reikalingi nauji ES fondai, skirti dirbančiųjų perorientavimui, kaip tat Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas (angl. European Globalisation Adjustment Fund). Taip pat reikalingi ir kiti fondai, kurie, remiantis šiuo mechanizmu, galėtų būti įsteigti. Reikėtų leisti valstybėms narėms skolintis ir gerinti energetikos infrastruktūrą. O kritiniais atvejais, kaip tai atsitiko 2021 m rudenį, leisti subsidijuoti rekordinių energijos kainas.
Europos Komisija savo pasiūlymą kaip mažinti priklausomybę nuo rusiškų dujų pateiks kitą savaitę. Kaip išeitis trumpuoju laikotarpiu galėtų būti diversifikacija (pvz., tariamasi su Norvegija), ilgesnis anglies atsisakymo laikotarpis (pamename, kad būtent anglies atsisakymas iki šiol buvo tiesiog forsuojamas – ant mano stalo „EUROCOAL“ organizacijos vasario 22 d. laiškas, kuriame stebimasi Europos institucijų aršumu kuo skubiau uždarinėti anglies kasyklas), suskystintųjų dujų terminalai (kurie kai kurių radikalių žaliųjų europarlamentarų lūpose buvo virtę kone keiksmažodžiu), bendri ES dujų pirkimai. Vokietija jau nuo praeitos savaitės kalba apie dviejų naujų suskystintųjų dujų terminalų statybą, kaip papildomą priemonę mažinti priklausomybę nuo Rusijos. Akivaizdu, kad Europos retorika staigiai ir negrįžtamai pasikeitė, dabar laukia tik darbai.

Ilgalaikė perspektyva

Žaliasis kursas, nors ir trumpuoju laikotarpiu neužtikrina visų reikalingų energijos poreikių, tačiau ilguoju laiku turi daug potencialo Europai suteikti strateginės autonomijos energetikos srityje. Žinoma, svarbu yra investuoti į technologijas, inovacijas, alternatyvius energijos šaltinius ir jų prieinamumą. Dar iki karo Ukrainoje pradžios buvo bandoma atsisakyti priklausomybės nuo iškastinio kuro, tačiau dabar prioritetas šiek tiek pasistūmėjo: svarstoma, kaip atsisakyti priklausomybės nuo nestabilių, autokratinių valstybių, visų pirma Rusijos.

Esama prieštaringų reakcijų dėl Europos Komisijos parengto Taksonomijos akto. Vieni tai laiko dideliu smūgiu Žaliojo kurso tikslams ir pasidavimu lygioje vietoje“, kiti traktuoja jį kaip laikiną priemonę, siekiančią palengvinti rinkoje esantį energijos stygių ir kompensuoti aukštas kainas. Akivaizdu, kad kriziniams atvejams, kai yra didelis trūkumas išteklių, atominė energija ir dujos gali tikti kaip alternatyva, tačiau ilguoju laikotarpiu tokia praktika yra kenksminga. Įmonės, kurios pretenduoja diegti žaliąją energetiką, patirs didelių problemų rungiantis su iškastinio kuro rinka, kuri jau daug metų egzistuoja ir yra dominuojanti. Lengvatinės paskolos iš bankų Taksonomijos aktui įsigalėjus būtų galimos ir iškastinio kuro įmonėms, todėl tokia konkurencija bus žalinga siekiant energetinės autonomijos ir ilgalaikių Žaliojo kurso tikslų.

Tad Europos liaudies partijos frakcija, kuriai ir aš pats priklausau, rems ambicingesnį atsinaujinančios energijos tikslą: 2030 m. net 45 proc. visos suvartojamos energijos turi tekti atsinaujinančios energijos rūšims (iki šiol sakėme, kad 40 proc.). Žaliasis kursas jau yra puolamas, todėl atakų prieš jį (organizuojamų ir Rusijos) tik daugės, tad reikia kuo stipresnio ES institucijų palaikymo ir vieningos pozicijos. Karas Ukrainoje – ne tik didžiulė humanitarinė tragedija, bet ir kiekvieną dieną didėjanti ekologinė katastrofa (sprogimai, naikinamos naftos saugyklos, kėsinamasi į AE). Akivaizdu, kad norint atremti šiuos iššūkius, reikalinga ilgalaikė bendra ES energetikos strategija.

Pabaigai pastebėsiu, kad atsakinga už energetiką Europos Komisijos narė Kadri Simson visai vienareikšmiškai pareiškė, kad kitą šildymo sezoną Ukraina jau bus Vakarų energetikos sistemos dalis. Energetikos ištekliai, tekėję per Ukrainą link Vakarų, pakeis kryptį, ir Vakarai tieks išteklius Ukrainai. Man norisi pasmalsauti: o ar Lietuva ir toliau „tūpčios“ energetiniame BRELL žiede? Plūduriuosime „vienoje valtyje“ su Baltarusija ir Rusija, apie kurių agresyvumą taip garsiai šaukiame kartu su visu pasauliu?

2022.03.02

R. Juknevičienė: „Ukraina krauju pasirašė pareiškimą ES narystei“

Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė antradienį neeilinėje EP sesijoje, surengtoje dėl Rusijos invazijos prieš Ukrainą pareiškė, kad Ukraina krauju pasirašė pareiškimą ES narystei ir kreipėsi į rusų tautą, kviesdama sustabdyti karo nusikaltėlį V. Putiną.

Posėdyje kalbėję Europos Sąjungos vadovai vieningai ir griežtai pasmerkė Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą ir pabrėžė, kad Bendrija remia Ukrainą ir yra solidari su ja, taip pat kad turi apginti taiką ir demokratiją Europoje.

EP pirmininkė Roberta Metsola pabrėžė, kad Parlamentas sveikina Ukrainos pareiškimą tapti ES nare kandidate ir kad imsis veiksmų šiuo klausimu.

Ji taip pat pažymėjo, kad V. Putinas ir A. Lukašenka turės atsakyti už savo veiksmus, o Europos Parlamentas palaikys Tarptautinio baudžiamojo teismo tyrimą dėl įvykdytų karo nusikaltimų Ukrainoje.

Į parlamentarus taip pat kreipėsi Ukrainos prezidentas Vladimiras Zelenskis. Jis paragino Europos Sąjungą „įrodyti“, kad ji yra solidari su Ukraina, besipriešinančia Rusijos invazijai.

„Atsiprašau ukrainiečių ir visų kitų, kad buvau per silpna įtikinti savo draugus Vakaruose, kad Putinas yra didžiausia grėsmė ir kad didžiausia provokacija yra ne mūsų narystės NATO, o nepakvietimas į NATO ir ES. Apie tai kalbėjome nenuilsdami“, – pažymėjo R. Juknevičienė.

Pasak jos, šiandien nebėra Rytų ir Vakarų europiečių, yra tik viena bendra atsakomybė už Europos žemyną.

„Noriu kreiptis į rusus. Jūs galite sustabdyti karo nusikaltėlį Putiną. Suprantu, kad patys esate įkalinti ir apnuodyti melo. Tačiau nepaisant to, junkitės prie mūsų. Ukrainiečiai taip pat miršta už jus, už laisvą Rusiją“, – sakė EP narė.

Jos teigimu, „koks nors žmogus Kremliuje turi taip pat veikti siekiant izoliuoti šį karo nusikaltėlį, turintį branduolinio ginklo mygtuką savo rankose“.

R. Juknevičienė paragino tuos parlamentarus, kurie vyko į okupuotą Krymą, dabar vykti pas Putiną ir jį sustabdyti– „ukrainiečių kraujas jus įpareigoja“.

„Mes liudijame Putino pabaigos pradžią. Kada ji ateis, negaliu pasakyti. Žinau tik, kad turime padaryti viską savo galioje, kad ta pabaiga ateitų greičiau“, – pažymėjo ELP frakcijos vicepirmininkė.