2023.02.20

Andrius Kubilius. Kalba Euronest parlamentinės asamblėjos sesijos atidaryme

Andriaus Kubiliaus kalba Euronest parlamentinės asamblėjos sesijos atidaryme, Kišiniovas, 2023 m. vasario 20 d.

Andrius Kubilius

Europos Parlamento narys

Euronest PA ko-pirmininkas

Sveikinu visus Euronest parlamentinės asamblėjos narius ir dėkoju šeimininkams iš Moldovos. Tai unikali sesija, nes tai pirmoji Euronest sesija, vykstanti karo metu.

Karas atnešė tektoninių pokyčių ir geopolitinių žemės drebėjimų visame Rytų partnerystės regione ir visame Europos žemyne.

Pirmasis klausimas, į kurį turime atsakyti – kodėl Putinas pradėjo karą?

Kai kas šį karą vadina tradiciniu neoimperiniu arba kolonijiniu karu.

Norėčiau pabrėžti, kad tai žlungančios autokratijos karas prieš neišvengiamą demokratijos plitimą rytinėje Europos žemyno dalyje. Vadinčiau jį „Kremliaus režimo išlikimo karu“.

Kremlius pradėjo šį karą, kad neleistų demokratijai plisti į Rusiją. Kremliaus režimui išlikti Rusijoje didžiausią grėsmę kelia demokratinės Ukrainos ir kitų Rytų partnerystės šalių sėkmė, nes tai gali įkvėpti Rusijos žmones reikalauti tokios pat raidos Rusijoje.

Ukrainos (ir kitų Rytų partnerystės šalių) sėkmė gali būti pasiekta tokiu pat būdu, kaip 1990-aisiais buvo pasiekta Vidurio Europos sėkmė integruojantis į ES.  Tai vienintelis būdas, kaip galima sukurti posovietinės erdvės šalių sėkmę. Putino režimui Ukrainos, Moldovos ir Sakartvelo integracija į ES yra didžiausias pavojus jo režimo išlikimui. Dėl šios priežasties jis pradėjo karą prieš Ukrainos sėkmę.

Rusija šį karą pralaimės. Su Vakarų pagalba jie bus nugalėti Ukrainoje.  To reikia ne tik Ukrainai, to reikia visam demokratiniam pasauliui, ypač demokratinei Europai. Ir toks pralaimėjimas atneš autokratijos Rusijoje žlugimą, o tai atvers duris transformacijai atgal į demokratiją Rusijoje.

Tai itin svarbus istorinis momentas, kuris pakeis visą Europos žemyno geopolitinį kraštovaizdį. Mes, mano karta, matėme, kaip griuvo Berlyno siena, dabar artėjame prie tokios pat istorinės reikšmės momento, kai grius Kremliaus autoritarinio, agresyvaus režimo siena.

Ir šis istorinis pokytis išskirtinai priklauso nuo Ukrainos.

Nes Rusijos transformacija, visų pirma, įvyks tada, kai Rusijos žmonės atsikratys svajonės atkurti imperiją. Kad to pasiektume, visi kartu turime įgyvendinti tris svarbius uždavinius: 1) Rusijos karinis pralaimėjimas Ukrainoje; 2) tarptautinis tribunolas V. Putinui; 3) Ukrainos narystė NATO: rusai turi suprasti, kad Ukraina pasitraukė iš jų įtakos sferos.

Iš kitos pusės, kad tokia transformacija įvyktų, Rusijos žmonės turi patikėti, kad jie gali normaliai gyventi pačioje Rusijoje. O kad tai įvyktų, Ukrainos, Moldovos ir Sakartvelo integracija į ES vaidins svarbiausią strateginį vaidmenį, nes taip bus sukurta Ukrainos ir kitų Rytų partnerystės šalių sėkmė, ir sukurtas pavyzdys bei įkvėpimas Rusijos žmonėms.

Rusijos transformacija yra vienintelis būdas sukurti tvarią taiką Europos žemyne. Todėl Europos integracija yra vienintelis kelias į tvarią taiką, ir todėl Rytų partnerystės šalių integracija į ES reikalinga ne tik pačioms Rytų partnerystės šalims, bet strategiškai labai reikalinga ir pačiai ES. Būtent šį aspektą mums iš ES pusės vis dar reikia tinkamai įsisąmoninti. Štai kodėl Rytų partnerystės politika yra viena svarbiausių ES geopolitinių politikos krypčių ir štai kodėl Euronest parlamentinė asamblėja yra toks svarbus įvykis.

Taip pat labai svarbu, kad ši asamblėja vyksta čia, Kišiniove. Ne tik todėl, kad sesija vyksta Ukrainos kaimynystėje, bet visų pirma todėl, kad Moldova labai aiškiai parodo, jog jei Rytų partnerystės regiono žmonės turi galimybę laisvai rinktis, jie renkasi europinę kryptį. Nepaisant visų Kremliaus pastangų pasipriešinti tokiam pasirinkimui pasitelkiant visus Kremliaus hibridinius poveikio ginklus. Norėčiau pasveikinti prezidentę Maią Sandu ir visus Moldovos vadovus už puikų darbą, atvedusį Moldovą į Europos kelią.

Moldova aiškiai parodo, koks būtų Baltarusijos žmonių pasirinkimas, jei jie turėtų galimybę laisvai rinktis – šią pasirinkimo teisę iš jų pavogė Lukašenka. Toks pats būtų ir Rusijos žmonių pasirinkimas, todėl Kremlius svajoja, kaip sužlugdyti tokį Moldovos žmonių pasirinkimą. Tačiau jiems nepavyks.

Rusijos autokratija pralaimės: tiek karine prasme Ukrainoje, tiek geopolitiškai prieš Rytų partnerystės šalių europinę integraciją.

Kad tai įvyktų, reikia konsoliduotos politinės valios iš ES ir viso Vakarų pasaulio pusės. Turime tiekti ginklus Ukrainai ir turime užtikrinti integraciją, numatydami plataus užmojo „Trio“ šalių integracijos darbotvarkę ir šiais metais pradėdami Ukrainos ir Moldovos stojimo derybas.

„Kariniu Ramšteinu“ mes, Vakarai, parodėme būdą, kaip sustiprinti savo politinę valią, kad galėtume tiekti ginklus. Norėdami užtikrinti integraciją, turime sukurti „integracijos Ramšteiną“.

Turime užtikrinti integraciją taip, kad Rytų partnerystės šalys, pirmiausia Moldova ir Ukraina, ir, tikiuosi, Sakartvelas, iki 2029 m. taptų ES narėmis ir dalyvautų eiliniuose rinkimuose į Europos Parlamentą.

Tai kelias į tvarią taiką visame Europos žemyne. Kremliaus sienų griūtis pašalins svarbiausią destabilizuojantį veiksnį, agresijos ir priespaudos faktorių visam Rytų partnerystės regionui, ne tik Ukrainai ir Moldovai, bet ir Baltarusijai bei visam Pietų Kaukazui.

Tačiau visi pokyčiai Rytų partnerystės regione, visi geopolitiniai pokyčiai Europos žemyne prasideda nuo Ukrainos pergalės.

Todėl tegyvuoja Moldova ir Slava Ukrainy!

2023.02.18

L. Mažylis dalyvaus Euronest Parlamentinės Asamblėjos sesijoje Moldovoje

Vasario 19-21 dienomis Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis dalyvaus Euronest Parlamentinės Asamblėjos sesijoje Moldovoje, Kišiniove.  Tai jau 10-oji Euronest tarpparlamentinė Asamblėja tarp Europos Parlamento ir Rytų Partnerystės šalių parlamentų: Armėnijos, Azerbaidžano, Sakartvelo, Moldovos ir Ukrainos. Moldovoje vyksiančioje sesijoje dalyvaus ir Baltarusijos demokratinės opozicijos atstovai. Pagrindinė tema Kišiniove – Rusijos karo prieš Ukrainą įtaka Rytų Partnerystei ir kiti geopolitiniai iššūkiai.

„Moldovai kartu su Ukraina pernai birželį buvo suteiktas kandidatės į Europos Sąjungą statusas. Dabartinio karo prieš Ukrainą kontekste ES plėtra yra būtina, jei Europoje ir toliau norime išlaikyti demokratiją bei taiką. Žinoma, Ukraina ir Moldova turi būti nebe tik Rytų partnerės, o ir lygiateisės ES narės. Sakartvelas – tiek, kiek dės nuoseklių pastangų – taip pat galėtų artėti prie narystės“, –teigia EP narys prof. Liudas Mažylis ir kartu pabrėžia, kad Kišiniove sesija vyks tuo pat metu, kai Moldova dėl Kremliaus režimo įtakos patiria ir saugumo neramumus.

Pasak europarlamentaro, dabartinė Moldovos vadovybė šalyje įgyvendino daug demokratijos stiprinimo pokyčių. „Jų proeuropietišką prezidentę Maia Sandu išklausėme ir Europos Parlamente pernai. O dar iki tol, kol Moldova įstos į ES, mes turime daryti viską, kad tiek ši valstybė, tiek ir kitos Rytų partnerystės šalys būtų remiamos ES tiek saugumo, tiek ekonominių ryšių plėtros srityse“, – teigia Euronest Parlamentinės Asamblėjos narys L. Mažylis.

Vasario 19 d. „Euronest“ sesijos Moldovoje metu Liudas Mažylis pirmininkaus Ekonominės integracijos, teisės derinimo ir konvergencijos su ES politika komiteto posėdžiui (ECON). Taip pat bus balsuojama dėl miestų-sostinių ekonominės plėtros ir iššūkių po COVID-19 pandemijos.

Vizito Molodovoje metu vyks įvairių „Euronest“ komitetų ir darbo grupių susitikimai, kurių metu diskusijose dominuos ir nauji saugumo iššūkiai regione. Dalyviai taip pat priims rezoliucijas dėl ekonominės integracijos, energetinio saugumo ir socialiniais klausimų.

„Euronest“  Parlamentinę Asamblėją sudaro 60 Europos Parlamento narių delegacija ir po 10 narių iš kiekvienos Rytų partnerystės šalies Parlamentų. Asamblėjos misija – sudaryti sąlygas ES ir Rytų Europos bendradarbiavimui, ekonominei integracijai stiprinti. Kitos sesijos numatoma tema – Rusijos karo prieš Ukrainą poveikis ekonomikai.

2022.03.26

A.Kubilius. Apie Lietuvos užsienio politikos strategiją iki 2030-ųjų

Šis tekstas yra bandymas į vieną konceptualesnį pavidalą  sudėti užsienio ir saugumo politikai skirtas asmenines mintis, iniciatyvas, projektus, kuriuos per paskutinį dešimtmetį teko įvairiomis progomis dėstyti, aiškinti, inicijuoti, įgyvendinti tiek Lietuvoje, tiek Europos Parlamente, tiek Kijeve ar kitose pasaulio sostinėse. Kartu tai ir tylus paskatinimas tuos, kam rūpi Lietuvos užsienio politika, jos ilgalaikiai tikslai ir strategijos, skirtos tokių tikslų įgyvendinimui, imtis panašaus darbo – savo mintis išdėstyti panašiu būdu. Tai leistų toliau plėtotis racionaliai diskusijai dėl Lietuvos užsienio politikos pagrindinių doktrinos elementų ir jos ilgalaikių tikslų.

Todėl esu dėkingas Seimo politinių partijų iniciatyvai atnaujinti tarppartinį susitarimą dėl Lietuvos užsienio politikos prioritetų, į kurio rengimą ir aš buvau įtrauktas. Tai ir paskatino mane savo mintis išdėstyti ir tokiu platesnės apimties tekstu.

Vietoje įžangos

Du įvykiai paskatino imtis šio teksto. Visų pirma – Putino karas prieš Ukrainą. Antra – Seimo politinių partijų iniciatyva parengti naujus tarppartinius susitarimus dėl Lietuvos užsienio ir saugumo politikos. Į susitarimo dėl užsienio politikos rengimą buvau įtrauktas ir aš.

Dėl įvairių priežasčių per pastarąjį dešimtmetį teko daug darbuotis užsienio politikos baruose. Viena iš pagrindinių priežasčių, paskatinusių daugiau dėmesio skirti šiai sričiai, buvo 2014 metų Maidano revoliucija Ukrainoje. Jau tada pasidarė aišku, kad mūsų regione prasideda didelių tektoninių permainų metas. Demokratijos neišvengiama plėtra į Europos kontinento rytinę pusę ir postimperine nostalgija grįsta Kremliaus kleptokratija, bei vis labiau žiaurėjantis autoritarizmas buvo akivaizdžiausieji  šių tektoninių  slinkčių bruožai.

Putino pradėtas nusikalstamas karas prieš Ukrainą yra šių slinkčių kulminacija. Po šio karo, kurį Putinas pralaimės tiek Ukrainos frontuose,  tiek Rusijos ekonomikoje prieš Vakarų sankcijas, pasaulis ir ypač mūsų regionas bus kitoks. Bus kitokia ir Europos Sąjunga, ir Ukraina. Tikėtina, kitokia bus ir Rusija.

Lietuva šiose permainose vaidins ypatingą vaidmenį. Todėl labai svarbu, kad kaip tik šiuo metu Seimo politinės partijos ėmėsi iniciatyvos tartis dėl Lietuvos užsienio politikos ilgalaikių strateginių tikslų ir būdų, kaip tuos tikslus efektyviausiai pasiekti. Dalyvavimas šio susitarimo rengime ir paskatino mane į vieną tekstą sudėti tas mintis, koncepcijas, iniciatyvas, projektus, apie kuriuos per pastaruosius metus teko rašyti lietuviškoje ir tarptautinėje žiniasklaidoje, savo Facebook puslapyje, kalbėti įvairiuose seminaruose, susitikimuose įvairiose sostinėse ar Europos Parlamento posėdžiuose.

Tikiuosi, kаd tarppartinio susitarimo rengimas virs ir plačia bei intelektualia diskusija tiek apie dabar vykstančius bei ilgalaikius globalius geopolitinius pokyčius, tiek ir apie esminius Lietuvos užsienio politikos tikslus. Šiuo tekstu ir siekiu prisidėti prie tokios diskusijos paskatinimo.

I. Geopolitinis saugumas – pagrindinis Lietuvos užsienio politikos tikslas

Lietuvos užsienio politikos pagrindinis tikslas nuo pat Kovo 11-osios buvo, yra ir lieka – geopolitinis Lietuvos saugumas.

Pagrindinis iššūkis mūsų saugumui – agresyvi, autokratinė, postimperinė Putino Rusija ir jos satelitas – Lukašenkos Baltarusija.

Pagrindiniai strateginiai nekintantys veiksniai, galintys sustiprinti mūsų saugumą yra trys – euroatlantiniai aljansai; demokratijos plėtra į Europos kontinento rytinę pusę; ir Ukrainos sėkmė. Šiuos veiksnius galima trumpai apibūdinti taip:

  • integracija ir aktyvi veikla Vakarų aljansuose ir partnerystėse, kurios stiprina mūsų saugumą ir potencialiai gali atgrasinti arba apginti nuo agresyvių autoritarinių kaimynų; svarbu yra nuolat stiprinti šiuos Aljansus;
  • demokratijos stiprinimas ir plėtra į Rytus nuo mūsų, į rytinę Europos kontinento pusę. Laikomės istorijos įrodytos nuostatos, kad demokratijos tarpusavyje nekariauja. Demokratija Rusijoje būtų tas faktorius, kuris iš esmės išspręstų svarbiausius saugumo iššūkius ne tik mūsų regione, bet ir visame Europos kontinente;
  • demokratijos plėtroje į Rytus ypatingą vaidmenį vaidins Ukraina: ne tik jos pergalė Putino kare, bet ir spartus jos atstatymas su daugiamilijardinio Maršalo Plano Ukrainai pagalba ir Ukrainos sparti integracija į Europos Sąjungą. Visa tai garantuotų ilgalaikę jos demokratijos ir ekonomikos sėkmę. Ukrainos sėkmės pavyzdys vaidintų ypatingą minkštos galios vaidmenį, suteikiant ir Rusijos visuomenei įkvėpimą sekti Ukrainos pavyzdžiu. Ukrainos sparti integracija į Europos Sąjungą kaip ledlaužis pralaužtų kelią ir kitoms Asociacijos Trio (Sakartvelo, Moldova) šalims eiti tuo pačiu keliu. Akivaizdu, kad ir demokratinė Baltarusija, o taip pat ir Armėnija eitų šiuo keliu.

Putino karas prieš Ukrainą lems didelius pokyčius: tiek pačioje Ukrainoje ir jos bei platesnės Rytų kaimynystės perspektyvose, tiek Europos Sąjungoje ir NATO, tiek ir pačioje Rusijoje. Lietuva turi būti pasirengusi tokiems pokyčiams, būdama atvira būtinoms permainoms savo užsienio politikos taktikoje, ypač – žymiai efektyviau išnaudojant ir stiprinant pagrindinius veiksnius, kurie lemia mūsų geopolitinį saugumą.

II. Aljansai ir Partnerystės

Putino karas prieš Ukrainą parodė Vakarų aljansų, kuriems mes priklausome, stipriąsias puses, bet kartu išryškino ir silpnybes bei trūkumus.

Vienas iš bruožų, kuris tapo labai ryškus – tai Rusijos karinių pajėgų techninis, taktinis ir moralinis atsilikimas nuo Vakarų. Ir nuo Ukrainos. Vakarai savo potencialu yra žymiai stipresni už autoritarinę Rusiją.

Kita vertus, išryškėjo Vakarų politinės lyderystės problemos, kai dvejojama dėl ginklų tiekimo Ukrainai, kai Europos Sąjungoje nuo pat pradžių nesugebama įvesti griežčiausių sankcijų, įskaitant naftos ir dujų embargo.

Tikėtina, kad po karo mūsų kaimynystėje bursis nauji gynybiniai aljansai – visų pirma tie, kurie prisiims atsakomybę garantuoti Ukrainos saugumą, jai bent kurį laiką netampant NATO nare. Tai gali būti Ukrainos, JAV, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Turkijos aljansas, kuris šiame kare jau įrodė savo tikrą, o ne teorinį pajėgumą. Lietuvai, kartu su kitomis Baltijos šalimis, būtų svarbu būti tokio aljanso partneriu (jeigu ne nariu), nes Ukraina jau įrodė, kad tarp Europos demokratijų ji turi stipriausias karines pajėgas.

Lietuvos geopolitinė partnerystė su JAV ir Didžiąja Britanija įgis dar didesnę svarbą, siekiant tiek sustiprinti Lietuvos gynybos potencialą, tiek ir  šių partnerių aktyvaus vaidmens demokratijos plėtros į Europos Rytus procesuose; taip pat dar svarbesne taps (ypač Ukrainos sėkmės reikaluose) geopolitinė Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos koalicija.

Europos Sąjunga, šiame kare atradusi savo geopolitinį svorį ir efektyvumą, tuo pat metu dar skaudžiau pajuto savo neišspręstų lyderystės problemų padarinius, kai viena šalis gali užblokuoti svarbaus užsienio ir saugumo politikos sprendimo priėmimą. Vienintelis šios problemos sprendimo būdas yra kvalifikuotos daugumos principo sprendimų priėmime įgyvendinimas, ypač priimant sprendimus užsienio ir saugumo politikos klausimais. Lietuva turi ryžtingai pasisakyti už tokio principo įgyvendinimą, turėdama omenyje ir tai, kad kvalifikuotos daugumos principo netaikymas yra viena iš svarbiausių priežasčių, stabdančių spartesnę ES plėtrą.

 

Kadangi Europos Sąjungos sprendimai užsienio ir saugumo politikos reikaluose iki šiol yra priimami remiantis konsensuso principu, o taip pat yra akivaizdu, kad atskiros ES valstybės narės turi kitokį nei Lietuva požiūrį į Europos Rytų politiką, todėl Lietuva kartu su bendraminčiais partneriais turi įgyvendinti bendrą informacinę, lobistinę strategiją, kuri padėtų šių skeptiškų šalių lyderius įtikinti mūsų požiūrio teisingumu.

III. Demokratijos plėtra į Rytus: trys mūsų kovos frontai

Putino karas prieš Ukrainą yra ir karas prieš mus. Mes esame kare. Esame kare už saugią Lietuvos, Ukrainos, Europos, kaimyninės Baltarusijos ir net Rusijos ateitį.

Šis karas gali būti varginantis ir ilgas. Putinas privalo šį karą pralaimėti. Pergalė jame priklausys ne tik nuo ukrainiečių didvyriškos kovos ginant savo žemę. Pergalė priklausys ir nuo mūsų visų, kurie save laikome Vakarų demokratinio pasaulio dalimi.

Nes šiame kare yra trys kovos frontai. Ir visi jie yra svarbūs.

Pirmasis frontas – be abejo, tai karinis frontas Ukrainoje. Šiuo metu tai pats svarbiausias frontas ir jame patys ukrainiečiai kaunasi didvyriškai. Kol kas mes galime padėti tik ginklais. Yra būtina nedelsiant padėti ir tokiais ginklais, kuriais būtų galima „uždaryti dangų“ virš Ukrainos. Yra būtina ruoštis ir tam, kad toks karas gali pereiti į ilgalaikę pozicinę stadiją. Jau dabar reikia galvoti apie paramos Ukrainai formas, kurios būtų pritaikytos tokiai karo eigai. Net ir po karo Ukraina liks ypatingai svarbus kovos frontas, reikalaujantis sutelktos Vakarų paramos atstatant Ukrainą, padedant jai reformuotis ir sparčiai integruotis į Europos Sąjungą.

Antrasis frontas – tai mūsų kovos frontas Vakarų sostinėse: už tikrą paramą Ukrainai, taip pat ir rimtais ginklais; už negailestingas sankcijas Rusijai, taip pat ir naftos bei dujų embargą jau nuo rytdienos; už tai, kad Ukraina taptų Europos Sąjungos nare ne po dešimtmečių (kaip teigia kai kurių ES šalių lyderiai), bet jau artimiausiu metu; už daugiamilijardinį Maršalo planą Ukrainos atstatymui; už tikrą Tarptautinį Tribunolą Putinui (kartu su Lukašenka). Norint to pasiekti, Lietuva turi išmokti savo užsienio politikoje žymiai didesnį vaidmenį skirti reikalingų ilgalaikių strategijų kūrimui ir bendraminčių koalicijų, reikalingų tokių strategijų įgyvendinimui, telkimui.

Ir galų gale mūsų Trečiasis frontas – kova už kitokią Rusiją. Už Rusiją be Putino ir už deputinizuotą Rusiją. Putinui pralaimėjus karą pirmajame Ukrainos fronte ir antrajame sankcijų fronte, kitokiai Rusijai atsivers naujos galimybės. Tačiau ar tos galimybės realizuosis, priklausys nuo mūsų visų kovos šiame trečiajame fronte. Kartu su Rusijos liberaliąja opozicija mūsų laukia bendra kova už eilinių Rusijos žmonių sąmonę ir širdis. Rusų sąmonės dezombizacija ir deputinizacija turi prasidėti jau šiandien, nepaisant net to, kad daugelis įprastų komunikacijos kanalų Putino pastangomis yra uždaryti. Už kitokią Rusijos ateitį teks kovoti ir Vakarų sostinėse, kur net ir nepaisant šio karo, noro sugrįžti prie „business as usual“, prie „dialogo su Putinu“ bus pakankamai daug. Šiame trečiajame fronte turime stovėti petys į petį su Rusijos opozicija, tiek padėdami jiems skelbti „kitokios Rusijos“ svajonę pačioje Rusijoje, tiek kartu su jais kovodami už Vakarų tikėjimą kitokios Rusijos galimybe.

Verta atsiminti, kad viso Europos kontinento, tame tarpe ir mūsų regiono saugumas bus visiškai kitoks, mes visi gyvensime neįsivaizduojamai saugiau, jeigu Rusija galų gale taps kitokia, jeigu ji taps Rusija be Putino ir deputinizuota Rusija. Už tai verta kovoti – ne tik ukrainiečiams ir ne tik Rusijos opozicijai, bet ir mums visiems, apjungus visas jėgas.

Tai mūsų karas. Tuo pačiu metu ir trijuose frontuose. Ir mes neturime teisės jo pralaimėti – nei viename fronte.

Nes karo dėsniai yra žinomi: pergalė viename fronte įkvepia ir įgalina pergalėms kituose frontuose, tačiau pralaimėjimas viename iš frontų dažniausiai lemia pralaimėjimą ir kituose frontuose. Ir viso karo pralaimėjimą.

Šie trys frontai sudaro mūsų užsienio politikos tikslų vienovę: Ukrainos sėkmė; demokratija Rusijoje, įkvėpta Ukrainos sėkmės ir pasiekiama kartu su Rusijos opozicija; Vakarai už Ukrainą ir už demokratiją Rusijoje. Todėl ir mūsų užsienio politikos strategija turi išsaugoti šią vienovę: nei vienas frontas negali būti užmirštas ar susilpnintas.

Šiuose tiksluose Ukraina vaidina ir vaidins ypatingą vaidmenį, tačiau tai nereiškia, kad gali būti užmirštamos kitos demokratinės Rytų Partnerystės šalys. Artimiausią dešimtmetį Ukraina dominuos Europos Sąjungos Rytų Partnerystės politikoje ir ji kaip ledlaužis gali pralaužti naujus šio regiono vystymosi ir integracijos kelius.

IV. „Antrasis Frontas“ ir Lietuvos pagrindiniai tikslai bei darbai

Nors Putino karas prieš Ukrainą ir mobilizavo Vakarus bei Europos Sąjungą, tačiau lieka visiškai neaišku, kiek ilgai tokia geopolitinė mobilizacija Vakarų sostinėse išliks karui pasibaigus.

Iki šiol (iki karo ir karo metu) neteko matyti Europos Sąjungos institucijų pastangų kurti ilgalaikes ambicingas strategijas, kuriomis būtų siekiama spartesnės Ukrainos integracijos į Europos Sąjungą. Neteko matyti ir strategijų, kuriomis būtų rūpinamasi demokratijos plėtra erdvėje, plytinčioje į Rytus nuo dabartinių Europos Sąjungos sienų. Tuo nepasižymėjo ir dauguma ES valstybių narių. Lietuva yra viena iš nedaugelio valstybių, kuri šioje srityje yra aktyviausia, nors taip pat stokoja aiškesnės ilgesnio laikotarpio valstybinės strategijos (ne tik kaip padėti Ukrainai reformų kelyje, bet ir kaip įgyvendinti bendrus tarptautinio veikimo, tarptautinio lobizmo projektus). Lietuva gali (ir privalo) suvaidinti ypatingą vaidmenį, tapdama ambicingos „Antrojo Fronto“ strategijos ir koalicijos kristalizavimo pradiniu iniciatoriumi. Tam reikia įsisąmoninti, kad mūsų nuoseklios pastangos, o ne didžiųjų Europos Sąjungos sostinių abejingumas gali lemti Europos Sąjungos politikos pokyčius ir naują tokios politikos farvaterio kryptį.

Laukia rimti darbai – Maršalo Planas Ukrainai, Ukrainos sparčios integracijos į Europos Sąjungą strategija, Tarptautinis Tribunolas Putinui, 2027-ųjų metų Lietuvos antrasis pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai, kai Ukrainos integracijos reikalus reikės padaryti pagrindiniu Europos Sąjungos darbotvarkės klausimu.

Norint pasiekti sėkmės šiuose darbuose, reikia telkti pajėgas Antrajam Frontui. Nuoseklus ne tik Lietuvos, bet ir platesnės bendraminčių koalicijos darbas Vakarų sostinėse reikalauja aiškios strategijos ir gerai sustyguotos, profesionalios komandos.

Lietuva galėtų imtis tokios iniciatyvos. Žiūrint valstybės mastu, toks strateginis tikslas ir nuolatinis darbas pareikalautų tokių pajėgų, kurias simboliškai būtų galima pavadinti „Ukrainos Ministerija“. Tai nebus lengva, bet yra verta tokios lyderystės naštos imtis.

V. „Ukrainos Ministerijos“ misija

Putino karas prieš Ukrainą akivaizdžiai parodė, kad yra dvi Europos Sąjungos pusės: Europos Sąjungos piliečiai dramatiškai didelėmis daugumomis tapo paramos Ukrainai, sankcijų Rusijai ir Ukrainos narystės Europos Sąjungoje šalininkais. Tuo tarpu Europos Sąjunga, turinti milžinišką kolektyvinį potencialą imtis globalios lyderystės tokio geopolitinio sukrėtimo akivaizdoje tiek telkiant paramą Ukrainai, tiek įvedant griežtas sankcijas Rusijai, pasirodo kaip organizacija, kuri yra nepajėgi to potencialo panaudoti, nes atskiriems nacionaliniams lyderiams rūpi kažkokie kiti rūpesčiai, o ne Ukrainos likimas.

Lietuva turi matyti abi šios problemos puses ir privalo turėti strategiją, kaip išnaudoti Europos piliečių entuziazmą paremti Ukrainą, taip pat ir tam, kad bendromis pastangomis būtų įveiktas kai kurių nacionalinių lyderių abejingumas ar skeptiškumas. Ir tai turėtų tapti vienu iš svarbiausių Lietuvos valstybės užsienio politikos tikslų – pasiekti, kad nei vienas Europos Sąjungos šalies lyderis nedrįstų stabdyti su parama Ukrainai ar su sankcijomis Rusijai susijusių sprendimų, kurie yra svarstomi Vadovų Taryboje. Tam neužtenka pačiame Tarybos posėdyje pasakyti, kad palaikome spartesnę Ukrainos integraciją į Europos Sąjungą. Privalome patys parengti tokios spartesnės integracijos projektus. Po to tarp ES šalių narių privalome rasti bendraminčių, kurie tokius strateginius pasiūlymus paremtų ir taptų tarpvalstybinės „pro-Ukraine koalicijos“ ar „Antrojo Fronto“ koalicijos dalyviais. Tada visiems kartu reikia imtis įgyvendinti ilgalaikę Berlyno, Paryžiaus, Amsterdamo „politinio užėmimo“ strategiją, rengiant ne vienkartinius Lietuvos lyderių vizitus, o planuojant pastovius „pro-Ukraine koalicijos“ lyderių, parlamentarų, ekspertų, Ukrainos menininkų vizitų, seminarų, parodų, koncertų ciklus visose šiose svarbiausiose Europos Sąjungos šalių sostinėse. Tai ir būtų „Antrojo Fronto“ strategija dėl to, kaip kartu su ukrainiečiais, jų politikos lyderiais bei kitais Vakarų bendraminčiais kovoti už tai, kad ir Vokietijos, Olandijos ar Prancūzijos lyderiai taptų tikrais Ukrainos sąjungininkais.

Štai tokiems dideliems ir platiems darbams reikia „Ukrainos Ministerijos“. Tai sąlyginis pavadinimas, pabrėžiantis, kad Ukrainos reikalai mūsų valstybėje yra ir šio dešimtmečio bėgyje bus tarp svarbiausių prioritetų.

Nepaisant to, kad tokiai institucijai ar organizacijai yra siūloma suteikti „Ukrainos Ministerijos“ pavadinimą, pati institucija neprivalo būti dar viena biurokratinė įstaiga. Pastarojo meto Lietuvos valstybės ir visuomenės veikla paremiant Ukrainą parodė, kiek daug sinergijos galima pasiekti visiems kartu turint bendrą tikslą ir derinant savo veiksmus bei padedant vieni kitiems. Įvairios visuomeninės iniciatyvos dažnai pasirodė besančios greitesnės, efektyvesnės, lankstesnės nei valstybės biurokratinis aparatas ir jo biurokratinės taisyklės. Tokių savybių labai reikia ne tik humanitarine pagalba remiant Ukrainą, bet ir siekiant pergalės ilgalaikėse kovose visuose trijuose frontuose.

Todėl ir „Ukrainos Ministerija“ galėtų būti efektyvi viešoji įstaiga, įsteigta Vyriausybės kartu su patikrintais visuomeniniais partneriais ir savo veikloje apimanti platų veiklos barą: nuo svarbių tarptautinių iniciatyvų (Maršalo Planas Ukrainai; Ukrainos sparčios europinės integracijos strategija) rengimo iki tarptautinių koalicijų būrimo bei tarptautinių lobistinių ar Berlyno, Paryžiaus, Amsterdamo atvertimo į „Ukrainos tikėjimą“ kampanijų organizavimo.

„Ukrainos Ministerijos“ pagrindinė misija – padėti Lietuvai būti reikšminga ir efektyvia „Ukrainos apsijungimo su  Europos Sąjunga“ proceso dalyve: ne tik tiesioginiuose santykiuose su Ukraina, bet ir įtemptai darbuojantis plačiuose Vakaruose, visuose Antrojo Fronto baruose. „Ukrainos Ministerija“ Vilniuje turi tapti vienu iš svarbių šio Antrojo Fronto štabų.

VI. Artimiausio laikotarpio Antrojo Fronto darbai

a) pasirengimas 2027 metų pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai

Lietuvai svarbiausias strateginis įvykis šiame „Ukrainos apsijungimo su ES“ kelyje – 2027 metai, kai Lietuva antrą kartą pirmininkaus ES Tarybai. Jau dabar reikia konsoliduoti politinę valią Lietuvoje, kad 2027 metais mūsų pirmininkavimo pagrindinis prioritetas būtų „Ukrainos apsijungimo su ES“ spartus procesas, kuris tampriai siesis ir  su „Ukrainos atstatymo“ projektu. Reikia prognozuoti, kad „Ukrainos apsijungimo su ES“ projektas vienaip ar kitaip padės ir kitų Trio šalių (Moldovos, Sakartvelo) europinei integracijai. Norint, kad 2027 metais būtų pasiekta kas nors reikšmingo, reikia jau dabar pradėti intensyvius paruošiamuosius darbus Lietuvoje. Ir tarptautinėje erdvėje.

Verta atsiminti, kad prieš 2027 metus, jau 2025 metais, pirmininkavimą ES Tarybai perims Lenkija. Lenkijos-Lietuvos pirmininkavimų tandemas gali suvaidinti ypatingą strateginį vaidmenį, pasiekiant tiek „Ukrainos atstatymo“, tiek „Ukrainos apsijungimo su ES“ projektų sėkmės.

Prieš Lenkiją ir Lietuvą ES Tarybai pirmininkaus Čekija (2022) ir Švedija (2023), vėliau pirmininkaus Latvija (2028). Visas jas galima laikyti „Ukrainos koalicijos“ pagrindinėmis narėmis, su kuriomis galima konstruoti bendrą tiek „Ukrainos atstatymo“, tiek ir „Ukrainos apsijungimo su  ES“ strategijos įgyvendinimo kalendorių.

Reikia planuoti, kaip į tokią tarpvalstybinę „pro- Ukraine koaliciją“ įtraukti ir kitas Baltijos bei Centrinės Europos valstybes, o taip pat ir Šiaurės valstybes bei Vokietiją ir Prancūziją.

b) Ukrainos atstatymo projektas – Maršalo Planas Ukrainai

Akivaizdu, kad pirmasis bendras Antrojo Fronto darbas bus „Ukrainos atstatymo“ projektas. Jis gali pareikalauti dešimčių, jeigu ne šimtų milijardų eurų lėšų. Daug kas sutinka, kad tai pareikalaus tos pačios išminties, gebėjimų ir resursų, kurie buvo panaudoti originaliam Jungtinių Valstijų įgyvendintam Maršalo planui, kuris buvo skirtas Vakarų Europos atstatymui ir stabilizavimui po Antrojo Pasaulinio karo. Verta atsiminti, kad pokarinis Maršalo Planas lėmė ir Europos apsijungimo  pradžią, nes tokia buvo Vašingtono sąlyga karo sugriautai Europai. Kaip galima būtų organizuoti, finansuoti ir įgyvendinti šiuolaikinį Maršalo Planą karo sugriautai Ukrainai – diskutuoti ir spręsti verta jau dabar. Tai gali būti ir Donorų konferencijos suneštos lėšos, ir įšaldytos Rusijos Centrinio Banko ar Rusijos oligarchų lėšos, naudojamos kaip Rusijai priskirtos reparacijos už Ukrainai padarytą žalą, tai gali būti ir ES vardu pasiskolintos lėšos, taip, kaip pandemijos metu buvo finansuojamas Atsigavimo Fondas. Tokio Maršalo Plano Ukrainai parengimas ir įgyvendinimas ukrainiečiams suteiktų reikšmingos vilties, o viltis tokiame kare vaidina ypatingą vaidmenį. Verta prisiminti ir 2016-2019 Lietuvos Seimo sprendimu įgyvendintos neformalios „Maršalo Plano Ukrainai“ iniciatyvos patirtį, kuri labai aiškiai parodė, kad didžiausia problema sutelkiant ir realizuojant tokią paramą yra ne Vakarų finansinės paramos trūkumas, bet tokių lėšų įsisavinimo (absorbcijos) gebėjimų stoka pačioje Ukrainoje.

c) spartus Ukrainos apsijungimas su ES – integracija į Bendrąją Rinką; ES plėtros filosofijos keitimas

Spartus Ukrainos apsijungimas su Europos Sąjunga yra vienas svarbiausių geopolitinių veiksnių, kuris iš esmės pakeistų geopolitinio saugumo situaciją visame regione. Tai garantuotų spartų Ukrainos ekonominės ir socialinės gerovės vystymąsi, plėstų stabilios demokratijos erdvę visame Europos kontinente, į Europos Bendrąją rinką integruotų natūraliais ištekliais ir derlinga žeme turtingą Ukrainos ekonomiką, Rusijos piliečiams taptų įkvepiančiu pavyzdžiu sekti Ukrainos demokratinio vystymosi pėdomis. Europos Sąjungos plėtra yra vienintelis veiksmas, kuris Europos Sąjungos kaimynystėje kuria stabilią, europinėmis vertybėmis pagrįstą erdvę. Ir tai yra naudinga visų pirma pačiai Europos Sąjungai.

Deja, paskutiniais metais Europos Sąjungos plėtra tiek į Vakarų Balkanus, tiek į Rytų kaimynystės regioną, tame tarpe ir į Ukrainą, pasižymėjo tik ryškia stagnacija. Gali būti, kad tai lėmė ir Putino sprendimą pradėti karą prieš Ukrainą.

Tikėtina, kad po Putino pralaimėto karo Europos kontinente susidarys visai naujos geopolitinės sąlygos, kurios leis įgyvendinti greitą Ukrainos apsijungimo su Europos Sąjunga procesą.

Lietuva turi būti tarp tų šalių, kurios pirmosios pasiūlys tiek Ukrainai, tiek Europos Sąjungai priimtiną greito apsijungimo algoritmą.

Bet kuris tolesnis apsijungimo algoritmas reikalauja, kad Ukrainai kandidato į Europos Sąjungos narius statusas būtų suteiktas jau artimiausiu metu. Verta atsiminti, kad Vakarų Balkanų šalys tokį statusą turi jau pakankamai seniai, nors Trio šalių integraciniai pasiekimai yra visiškai tokie patys kaip Vakarų Balkanų šalių (žr. CEPS studiją Balkan and Eastern European Comparisons)

Verta pastebėti, kad dabartinė ES plėtros filosofija, kuri davė gerų rezultatų į Europos Sąjungą priimant Centrinės Europos ir Baltijos šalis, šiuo metu nebepasižymi jokia sėkme: Vakarų Balkanų integracija yra įstrigusi ir neatrodo, kad galėtų padaryti kokią nors ryškesnę pažangą, Ukrainai ir kitoms Trio šalims nesugebama pasiūlyti kažko ambicingo, konkretaus, ir praktiškai įgyvendinamo.

Todėl pačią plėtros filosofiją, kuri nebetinka šiam laikmečiui, yra verta peržiūrėti iš esmės (žr. Eastern Partnership ‘Beyond Westlessness’: A New Momentum For The European Integration).

Vienas iš siūlymų – Ukrainai ir kitoms Trio šalims (taip pat ir Vakarų Balkanų šalims) taikyti pagreitintos integracijos į Europos Sąjungos Bendrąją Rinką procedūrą. Tai reikalautų, kad Ukraina nedelsiant įgyvendintų net 70% ES Acquis Communautaire, tuo pačiu gautų visus buvimo visateise Bendros Rinkos dalimi privalumus, tačiau kol kas neįgautų institucinių teisių Europos Sąjungos Taryboje ar Komisijoje. Ne tik daugelis ES ekspertų, bet ir Europos Parlamentas paskutiniuose sprendimuose yra pabrėžęs, kad tai yra realus būdas įveikti dabartinę integracijos stagnaciją.

Antras galimas siūlymas – iš esmės peržiūrėti plėtros strategiją, atkreipiant dėmesį į 1990 metais įvykusią Rytų Vokietijos įntegraciją į Europos Sąjungą, kuomet po apsijungimo su Vakarų Vokietija, įvykusio per vienerius metus po Berlyno sienos griūties, Rytų Vokietija taip pat tapo ir Europos Bendrijos nare. Ir tai truko mažiau nei metus. Rytų Vokietija, apsijungdama su Vakarų Vokietija, vienu ypu iš jos perėmė visą teisyną (visą Acquis Communautaire), ir tik po to mokėsi, kaip reikia gyventi su tokiomis naujomis teisės normomis. Kitaip sakant, Rytų Vokietija iš pradžių tapo Europos Bendrijos nare, tik po to integravosi. Tuo tarpu Centrinei Europai ir Baltijos valstybėms Europos Sąjunga taikė visai priešingą filosofiją: pradžioje vertė perimti visą ES teisę, egzaminavo, ar mokame gyventi pagal tokią europinę teisę, ir tik pabaigoje įvykdė formalumą – įteikė mums ES narių pažymėjimus. Taigi mes ėjome ilgai užtrunkančiu keliu – pradžioje integracija (įrodymas, kad galime gyventi pagal ES taisykles) ir tik po to ES nario pažymėjimas. Tokia plėtros filosofija pakankamai sėkmingai veikė mūsų atžvilgiu ir tuo laiku, kai mes stojome į ES, bet dabar ji nebeveikia nei Vakarų Balkanuose, nei Trio šalyse.

Todėl Europos Sąjungą ir yra ištikusi gili geopolitinė krizė. Paprastai iš krizių ES išeina, keisdama savo filosofiją krizę ištikusioje srityje, iš pačios krizės išeidama su nauja filosofija ir sustiprėjusi, o taip pat ir įgijusi naujų politikos instrumentų toje krizę ištikusioje srityje.

Šiuo metu Europos Sąjungą yra ištikusi gili geopolitinė kaimynystės politikos krizė. Todėl akivaizdu, kad ši Europos Sąjungos politika turės radikaliai keistis. Tam reikės naujų idėjų. Lietuva yra vienas iš nedaugelio centrų, kur tokios ES plėtros naujos filosofijos idėjos gali gimti. Ir Lietuva privalo imtis tokios iniciatyvos.

d) „Ukrainos ministerijos“  steigimas: pirmasis darbas – pasaulinė politinių solidarumo tinklų logistika

d1) veiksmai Lietuvoje:

Visų pirma įkuriamas tarppartinis, tarpinstitucinis neformalus darbinis branduolys, apimantis įvairias Vyriausybės bei Seimo institucijas, Lietuvos diplomatines atstovybes, Lietuvos atstovus įvairiose ES institucijose, aktyviausias visuomenines organizacijas. Šiame neformaliame branduolyje turėtų būti pasiektas sutarimas dėl „Ukrainos Ministerijos“ steigimo, pagrindinių jos veiklos tikslų bei artimiausio laikotarpio svarbiausių darbų. Tokio neformalaus branduolio sukūrimo iniciatyvos turėtų imtis Seimo Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetai.

Turint omenyje, kad 2027 metų Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai įvyks po 2024 metų Seimo ir Prezidento rinkimų, jau dabar neatidėliojant turi būti siekiama tarppartinio ir tarpinstitucinio susitarimo dėl 2027 metų Pirmininkavimo ES Tarybai svarbiausio geopolitinio prioriteto – „Ukrainos apsijungimo su ES“ įgyvendinimo.

Turi būti ieškoma sutarimo dėl „Ukrainos apsijungimo su ES“ procesui skirto Lietuvos specialaus atstovo, sąlygiškai pavadinto „Special envoy for Second Front“ (taip pat su atsakomybe už pasirengimą 2027 metams) paskyrimo.

Turi būti parengiamas Pasirengimo 2027 metų Pirmininkavimui konkretus veiksmų planas; taip pat susitariama dėl pasirengimo 2027 m. Pirmininkavimui ir „Ukrainos apsijungimo su  Europos Sąjunga“ strategijos įgyvendinimo finansavimo apimčių Lietuvos valstybės biudžete.

d2) „Ukrainos ministerijos“  ir Lietuvos valstybės veiksmai Ukrainoje:

Visų pirma, turi būti siekiama Lietuvos ambasados Ukrainoje radikalaus išplėtimo ir stiprinimo, taip pat turi būti stiprinami jos padaliniai ir garbės konsulatai įvairiuose Ukrainos regionuose.

Kiti artimiausio laikotarpio veiksmai:

  • „Ukrainos Ministerijos“ padalinio Kijeve steigimas (prie Lietuvos ambasados Kijeve), suteikiant jam „Lietuvos Namų“ pavadinimą, ir numatant misiją – apjungti įvairias bendrų interesų grupes ir iniciatyvas;
  • Lietuvos verslo, kultūros tinklų Ukrainoje mezgimas, išnaudojant „Lietuvos Namų“ potencialą ir resursus; tokių tinklų išnaudojimas tarptautinėse Antrojo Fronto lobistinėse kampanijose;
  • Lietuviškų think-tankų Ukrainoje kūrimas ir ryšių tiek su Ukrainos, tiek ir su Vakarų think-tankais mezgimas bei išnaudojimas tarptautinei lobistinei veiklai;
  • Iš esmės padidinta lietuviška International Development parama, tampant reikšmingais paramos Ukrainai donorais;
  • Parama Ukrainos nacionalinės integracijos strategijos kūrimui ir jos įgyvendinimui – parama ukrainiečių tarptautiniam politiniam, ekonominiam, kultūriniam lobizmui;
  • Intensyvus dalyvavimas jų svarbiausiose reformose, laimint Twining‘o ir kitas ES programas;
  • Darbas su pagrindinėmis Tarptautinėmis finansų institucijomis (IFI) veikiančiomis Ukrainoje, SGUA, Europos Komisijos atstovybe Kijeve, G7 ambasadomis Kijeve, dirbant politinio lobizmo darbą ir tuo pačiu kuriant naujus finansinės ir ekonominės paramos Ukrainai instrumentus bei padedant efektyviai panaudoti Maršalo Plano Ukrainai lėšas.

d3) „United for Ukraine (U4U)“ globalaus Vakarų demokratijų  politikų, ekspertų, žiniasklaidos atstovų tinklo sudarymas

Į vieną informacinį ir partnerystės bei bendro politinio veikimo tinklą United for Ukraine (U4U) suburiami Ukrainos ir Vakarų politikai, kuriems rūpi Ukrainos sėkmė. Tinklo dalyviai aprūpinami pastoviu informaciniu srautu, inicijuojamos bendros lobistinės kampanijos, telkiama būtina parama Ukrainai. Tai tampa tikra bendra Antrojo Fronto koalicija.

Į vieną informacinį ir partnerystės tinklą, veikiantį lygiagrečiai su politiniu U4U tinklu, suburiami Vakarų ir Rytų Partnerystės šalių proeuropietiški ekspertai, kuriems rūpi „Ukrainos apsijungimo su Europos Sąjunga“ strategijos sėkmė. Taip pat į vieną partnerystės tinklą suburiami tarptautinės žiniasklaidos rašantieji, kuriems rūpi Ukrainos sėkmė.

Ši United for Ukraine koalicija turėtų imtis lyderystės ir sprendžiant platesnius Europos kontinento rytinės dalies geopolitinius iššūkius: koalicija turėtų taip pat rasti galimybių rūpintis ir kitų Trio šalių (Sakartvelo, Moldovos) europine integracija, turėtų rūpintis Armėnijos europinio suartėjimo perspektyva bei demokratijos plėtros Baltarusijoje ir Rusijoje tolesnėmis galimybėmis, turint omenyje ir Trečiojo Fronto svarbiausius tikslus bei iššūkius.

d4) „Ukrainos ministerijos“ veiksmai Briuselyje

  • „Pro-Ukraine koalicijos“ sustiprinimas Europos Parlamente;
  • „Pro-Ukraine koalicijos“ subūrimas „Briuselio burbule“, sutelkiant visus institucijų, think-tankų, NVO, žiniasklaidos atstovus, kuriems rūpi Ukrainos sėkmė;
  • „Pro-Ukraine koalicijos“ forumo seminarinė ir konferencinė veikla Europos parlamente, įtraukiant kitas Briuselio institucijas, tarptautinius think-tankus bei žiniasklaidą;
  • „Europietiškos Rusijos draugų Forumo“ veikla Europos Parlamente;
  • Briuselio pagrindinių geopolitinių think-tankų tinklo užangažavimas „Ukrainos apsijungimo su Europos Sąjunga“ strategijai;
  • Europos Sąjungos Maršalo Plano Ukrainai filosofijos ir konkrečių priemonių kūrimas, derinimas, inicijavimas;
  • „Ukrainos apsijungimo su ES“ (sparčios europinės integracijos) strategijos kūrimas, priimant domėn ligšiolinę ES plėtros politikos neigiamą patirtį tiek integruojant Rytų Partnerystės šalis, tiek ir Vakarų Balkanus.

d5) Geopolitinės Koalicijos su Lenkija sudarymas

Akivaizdu, kad „Ukrainos atstatymo“ ir „Ukrainos apsijungimo su ES“ strategijų kūrime ir įgyvendinime ypatingą vaidmenį vaidins istorinė Ukrainos, Lietuvos ir Lenkijos partnerystė, kuri turi tapti dar intensyvesne. Todėl santykiuose su Lenkija šalia gebėjimo spręsti svarbius bendrus ūkinius reikalus, verta susigrąžinti gebėjimą kurti bendrą geopolitinę darbotvarkę. Tam yra skirtas Liublino trišalės Ukrainos, Lenkijos, Lietuvos koalicijos formatas, kuris toliau turėtų vaidinti dar svarbesnį vaidmenį.

Tačiau verta būtų sukurti dar du reguliarius forumus:

  • „Spalio 20-tos Forumas“, kuris būtų skirtas Lenkijos-Lietuvos dvišalėms geopolitinėms iniciatyvoms aptarti;
  • „Gegužės 3-ios Forumas“ – Ukrainos, Lietuvos bei Lenkijos iniciatyva reguliariai vykstantis platesnės „Pro-Ukraine koalicijos“ Forumas.

d6) Centrinės Europos „pro-Ukraine koalicijos“ sudarymas bei Šiaurės šalių  sugrąžinimas

Pradedant nuo Europos Parlamento ir baigiant nacionaliniais Parlamentais buriama Centrinės Europos tarpvalstybinė „pro-Ukraine koalicija“, įtraukiant ir vykdomosios valdžios atstovus;

Bendromis pastangomis bandoma atgaivinti Šiaurės šalių angažavimąsi Rytų Partnerystės regionui, ir ypač Ukrainai.

d7) Darbas Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Kanadoje

Sukuriama „pro-Ukraine koalicijos“ kartu su Ukrainos (Trio šalių) politikais pastovaus lobistinio darbo Vokietijos, Prancūzijos, Olandijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Kanados valdžios politiniuose koridoriuose sistema, siekiant politinės paramos labai konkrečioms „Ukrainos atstatymo“ ir „Ukrainos apsijungimo su ES“ programoms. Tam išnaudojamas visas „United for Ukraine“ tinklo potencialas: tiek politinis, tiek ir ekspertinis, kultūrinis ar žiniasklaidos. Esminis šio darbo tikslas – šių šalių rinkėjai turi išlaikyti savo nuostatas ir toliau visomis išgalėmis remti Ukrainą, tuo tarpu šiuo metu įvardintų šalių skeptiškieji lyderiai turi atvirsti į paramos Ukrainai entuziastus, o tam turi padėti tie ES šalių lyderiai, kurie ir šiandien yra Ukrainos pusėje.

d8) „pro-Ukraine koalicijos“ žmogiškųjų resursų telkimas Briuselyje

„Briuselio burbulas“ (Europos Sąjungos institucijos) vaidina ir vaidins svarbų vaidmenį įgyvendinant tiek „Ukrainos atstatymo“, tiek „Ukrainos apsijungimo su ES“ strategijas. Todėl šios institucijos yra nusipelnę ne tik pastovių „Pro-Ukraine koalicijos“ ar „United for Ukraine“ tinklo lobistinių pastangų. Verta atsiminti, kad šioms institucijoms vadovauja arba jų svarbiuose postuose dirba konkretūs žmonės, kurie gali būti arba tikri abejingi Briuselio biurokratai arba tikri Ukrainos sėkmės advokatai ir lyderiai. Šiuo metu pastarųjų nėra daug. Kad situacija keistųsi, reikia, jog Lietuva turėtų aiškią žmogiškųjų resursų telkimo Briuselyje strategiją, kurioje būtų aiškiai įsivardinta ne tik užimamų postų kiekybės, bet ir kokybės tikslai. Yra labai svarbu jau dabar imtis iniciatyvos ir pradėti rūpintis, kad ateityje, nuo 2024 metų naujos kadencijos, Europos Komisijos narys, atsakingas už Europos Sąjungos plėtrą būtų tikrai įsipareigojęs Ukrainos sėkmei; nemažiau svarbu yra ir tai, kad Komisijos Viceprezidento, atsakingo už ES užsienio ir saugumo politiką, postas pagaliau atitektų Centrinės Europos ir Baltijos regiono atstovui. Tam ir reikia jau dabar burti „pro-Ukraine koaliciją“, kuri rūpintųsi ir tokiais reikalais.

d9) Ukrainos, Lenkijos, Lietuvos išeivijos – „United for Ukraine“!

Lietuvos kelyje link euroatlantinės integracijos ypatingai svarbų vaidmenį suvaidino Lietuvos išeivija. Tiek veikdama atskirai, tiek kartu su Baltijos šalių ir Lenkijos išeiviais, išeivija buvo ypatingai efektyvi spausdama ir lobindama Vakarų parlamentus, pradedant nuo JAV Kongreso ir baigiant Europos Parlamentu.

Šią patirtį yra būtina išnaudoti ir šiandien – Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos bei Baltijos valstybių išeivijos po „United for Ukraine“ vėliava turi vienytis bendrai veiklai, ir ne tik organizuojant mitingus ar kitas viešas akcijas, bet ir imantis nuolatinio politinio spaudimo ir lobizmo savo šalių parlamentarų ir Vyriausybės narių atžvilgiu.

VII. Trečias Frontas – kitokia Rusija

Trečiasis mūsų kovų frontas – kova už kitokią Rusiją. Už Rusiją be Putino, už deputinizuotą Rusiją. Galų gale – už demokratinę Rusiją. Putino karas prieš Ukrainą, kurį Putinas ilgainiui pralaimės, atveria tam naujas galimybes.

Tenka dar ir dar kartą priminti, kad demokratijos plėtra į Europos kontinento rytinę dalį, į pačią Rusiją, saugumo situaciją visame Europos kontinente pakeis dramatiškai. Ir tai yra vienas iš svarbiausių Europos Sąjungos tikslų. „Europa vieninga, laisva ir gyvenanti taikoje“ (Europe whole, free and at peace), tai yra, „Europa susivienijusi, laisva (taip pat ir demokratinių laisvių prasme) ir nekariaujanti tarpusavyje“ – tokia yra ilgalaikės taikos ir saugumo Europos kontinente formulė. Mūsų vaizduotė šiandien yra netgi nepajėgi įvardinti visų esminių ir teigiamų pokyčių, kurie ištiktų Europos kontinentą, jeigu Rusija taptų demokratija.

Nėra jokių priežasčių galvoti, kad Rusija niekada negalės tapti demokratija. Jeigu Ukraina tapo sėkminga demokratija, jeigu baltarusiai, vedami Sviatlanos Cichnouskajos, kovoja už demokratiją savo šalyje, būtų klaida galvoti, kad Rusijos žmonės yra kitokie ir kad jiems demokratija yra svetima. Iki šiol tai yra Putino strategija ir visais laikais ji buvo tokia: įrodinėti Vakarams, kad Rusija niekada negalės tapti demokratija, kad ji yra pusiau laukinė, kad jai visada vadovaus koks nors sveiką protą praradęs diktatorius, savo rankoje laikantis branduolinio ginklo mygtuką, o todėl Vakarai turi tiesiog prisitaikyti prie Rusijos tokios, kokia ji yra, su Putinu priešakyje, nes Vakarams neprisitaikant, Kremlius esą gali supykti ir tada visiems bus blogai. Dar prieš karą, 2020 metų rugsėjo mėnesį Europos Parlamentas patvirtino rekomendacijas ES institucijoms dėl strategijos santykiuose su Rusija ir šiose rekomendacijose suformulavo aiškią nuostatą, kad santykiuose su Rusija Europos Sąjungos prioritetas turi būti skirtas demokratijos plėtros Rusijoje galimybėms. Prasidėjus Putino karui prieš Ukrainą, šis Vakarų politikos prioritetas santykiuose su Rusija tampa dar svarbesniu.

Trečiasis Frontas privalo turėti aiškius tikslus (karo stabdymas ir Putino užkardymas; parama opozicijai ir „kitokios Rusijos“ perspektyvai; parama demokratijos plėtrai į Europos kontinento rytinę pusę) ir priemones tiems tikslams pasiekti.

Trečio fronto veiklos laukas – visų pirma pati Rusija; antra – Vakarai, kur šiuo metu randasi didelė dalis opozicijos Putinui, ir Vakarų politiniai lyderiai, kurie privalo patikėti „kitokios Rusijos“ galimybe ir vardan jos dirbti; trečia – Rusijos kaimynai, ypač Ukraina, kurios sėkmė gali įkvėpti eilinius rusus siekti tokių pat permainų.

Artimiausio laikotarpio svarbiausias tikslas – sustabdyti karą ir priversti Putiną atsitraukti. Tam reikalingos pačios skausmingiausios sankcijos Rusijai nuo pat pradžių, kurios turi likti galioti tol, kol paskutinis Rusijos kareivis nepaliks okupuotų Ukrainos teritorijų, tame tarpe ir tų, kurios buvo okupuotos 2014 metais. Taip pat Putinas turi žinoti, kad Rusija turės mokėti reparacijas (taip pat ir dabar užšaldytais valstybės ar atskirų oligarchų turtais) už tą žalą, kurią Putino karas padarė Ukrainai, o Putinui ir jo aplinkai bei Lukašenkai už karo nusikaltimus teks atsakyti Tarptautiniame Tribunole.

Šios nuostatos turi tapti ne tik aiškia bendra Vakarų politine pozicija, bet ir Vakarų juridiniu reikalavimu Rusijai, tuo atveju jeigu Putinas pasiūlytų Vakarams derėtis dėl taikos kare prieš Ukrainą.

Vakarams taip pat turi būti svarbu tiek šio karo metu, tiek ypač pasibaigus karui, rūpintis liberalia opozicija Putinui – tiek ta, kuri yra likusi Rusijoje, tiek ta, kuri nuo Putino persekiojimo pasitraukė į Vakarus. Šiame Trečiajame fronte turime stovėti petys į petį su Rusijos opozicija, tiek padėdami jiems skelbti „kitokios Rusijos“ svajonę pačioje Rusijoje, tiek kartu su jais kovodami už Vakarų tikėjimą kitokios Rusijos galimybe. Trečiasis informacinis frontas, kuris turi veikti pačioje Rusijoje, reikalauja sutelktų Rusijos opozicijos ir Vakarų pastangų, tiek finansuojant ir sukuriant reikalingą komunikavimo infrastruktūrą, tiek ir rūpinantis informaciniu turiniu.

Nepaisant Putino karo prieš Ukrainą sukeltos sumaišties, Europos Sąjunga ilgai neatidėliodama turi pradėti rengti (kartu su Rusijos opozicijos ekspertais) būsimų santykių su Demokratine Rusija strategiją, kuri leistų eiliniams rusams suprasti, kiek jie daug praranda vien dėl to, kad vis dar gyvena ne „Rusijoje be Putino“; tokios bendros strategijos rengimas padėtų ir Rusijos opozicijai susivienyti ir sutelkti savo intelektinį kapitalą, kuris dabar pasklido po visą Vakarų pasaulį. Galų gale, įvykus demokratiniam virsmui Rusijoje, tokia strategija nuo pat pirmųjų dienų būtų reikalinga tam, kad Europos Sąjunga galėtų padėti stabilizuotis jaunai atgimusios Rusijos demokratijai.

Trečiajam frontui, kovojančiam už demokratiją Rusijoje, bus labai svarbios pergalės pirmuose dvejuose frontuose. Nes Ukrainos sėkmė tiek ginantis kare, tiek su Vakarų pagalba atsitiesiant po karo ir sparčiai integruojantis į Europos Sąjungą, eiliniams rusams taptų svarbiausiu įkvėpimo šaltiniu siekiant permainų ir pas save. Nes eilinis rusas taip pat norėtų gyventi taip, kaip gyvena europiečiai.

Tokios Trečiojo Fronto strategijos įgyvendinimas Lietuvos pastangomis reikalautų tų pačių gebėjimų, kaip ir įgyvendinant Antrojo Fronto strategiją – aiškių idėjų, gebėjimo burti tiek Rusijos opozicijos, tiek ir Vakarų koalicijas tokių strategijų įgyvendinimui. Reikia nuoseklaus darbo su Rusijos visuomene, padedant jai deputinizuotis ir su Vakarų sostinėmis, padedant joms nesugrįžti prie „business as usual“ su Putinu.

Pradiniame etape tokių darbų organizavimu galėtų užsiimti ta pati „Ukrainos Ministerija“.

VIII. Partnerystė su JAV – sėkmės trijuose frontuose garantija

Yra visiškai akivaizdu, kad bendra sėkmė visuose trijuose frontuose įmanoma tik tada, jeigu pergalių šiuose frontuose bus siekiama kartu su svarbiausiu partneriu kovose už demokratijos plėtrą Europos kontinento rytinėje dalyje, tai yra su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Jungtinės Valstijos yra svarbios ne tik padedant mums apsiginti. Partnerystė su JAV yra svarbi ir rūpinantis Ukrainos sėkme, ir dirbant ES sostinėse vardan sėkmės visuose trijuose Frontuose, ir remiant demokratijos plėtrą tiek kaimyninėje Baltarusijoje, tiek ir pačioje Rusijoje.

Partnerystė reikalauja abipusio solidarumo – mums rūpi Ukraina, rūpi demokratijos plėtra ir saugumas mūsų regione, Jungtinėms Valstijomis rūpi Taivanas, rūpi saugumas Indijos-Ramiojo vandenyno regione. Jeigu norime, kad amerikiečiai kartu su mumis dalintųsi rūpesčiais mums rūpimuose trijuose mūsų regiono Frontuose, turime būti kartu su jais jiems rūpimų regionų frontuose.

IX. Kodėl mums rūpi Globalaus Demokratijos Fronto sėkmė: autoritarizmo neišvengiamas virsmas į agresiją. Kinijos perspektyvos

Putino karas prieš Ukrainą parodė du svarbius dalykus: pirma, autoritarinė Rusija savo technologiniu, ekonominiu, moraliniu išsivystymu stipriai atsilieka nuo demokratinės Ukrainos ir nuo Vakarų; antra – autoritariniai režimai Europos kontinento rytinėje dalyje ilgainiui tampa vis nervingesni ir galų gale tampa nusikalstamais agresoriais.

Galima spėti, kad tokios tendencijos vis ryškiau matysis visame pasaulyje: autoritariniai režimai, neatlaikydami konkurencijos su globalia demokratija bei prarasdami savo piliečių lojalumą, darysis vis nervingesni ir galų gale pereis į atvirą agresiją. Kartu vis labiau aiškės jų technologinis atsilikimas, nepaisant visos jų pačios propagandos apie tariamai didelius vystymosi pasiekimus. Tokios tendencijos gali pasimatyti ir artimiausių dešimtmečių autoritarinės Kinijos raidoje, kam demokratinis pasaulis turi ruoštis jau dabar.

Globali demokratijų konkurencija ir kova su autoritariniais režimais artimiausių metu gali atvesti prie 4-osios globalios demokratizacijos bangos pagal S.Huntingtoną. Tokios tendencijos Lietuvai būtų labai palankios, nes tai palengvintų demokratinį virsmą kaimyninėse Baltarusijoje ir Rusijoje.

Todėl Lietuva turi visomis išgalėmis prisidėti ir aktyviai dalyvauti formuojantis globaliai demokratijų koalicijai. Globali demokratijos plėtra, įskaitant ir mūsų regioną, yra svarbiausias Lietuvos geopolitinio saugumo interesas.

X. Savo politinio lauko apsauga nuo hibridinių grėsmių: investicijų į autoritarines ekonomikas apskaita ir vertinimas

Sėkmingai Lietuvos kovai už demokratijos plėtrą trejuose globaliuose frontuose reikalinga viena būtina sąlyga: saugus demokratinis užnugaris mūsų pačių namuose. Daug kalbame apie mūsų demokratijos apsaugą nuo trečiųjų šalių (Baltarusijos, Rusijos, Kinijos) hibridinių interferencijų, išmokome uždaryti propagandinius Kremliaus kanalus, apsaugome rinkiminių kampanijų finansavimo saugumą, kontroliuojame užsienio investicijas iš nepatikimų šalių, tačiau kol kas esame visiškai neapsisaugoję nuo savų, kurie tampa svetimų įtakų retransliuotojais Lietuvoje.

Ne pirmą kartą susiduriame, kad Lietuvos subjektai, įkūrę savo verslą  kurioje nors autoritarinės valdžios valdomoje rinkoje (Rusijoje, Baltarusijoje, Kinijoje) ar užmezgę su tokia rinka intensyvius prekybinius ryšius, yra tos autoritarines valdžios verčiami tapti jos hibridinės propagandos ar politinės veiklos agentais. Apie tai ne vieną kartą savo ataskaitose rašė VSD, apie tai yra skelbta reikšmingose tarptautinių ekspertų studijose (žr. Kremlin Playbook: Understanding Russian Influence in Central and Eastern Europe (CSIS Reports)), apie tai, kaip Kinija stengiasi tokiu būdu išnaudoti Taivano investicijas į Kiniją, atvirai kalba Taivano politikai.

Tokios tendencijos demokratijų kovoje su autoritarinais režimais, valdančiais dideles ekonomikas, darosi vis pavojingesnės, ypač Lietuvos užsienio ir saugumo politikai. Lietuva turi išmokti gintis nuo tokių grėsmių. To galima pasiekti, pradedant saugumo požiūriu vertinti ne tik į Lietuvą ateinančias investicijas, bet ir Lietuvos verslo investicijas ar kitus verslo ryšius su autoritarinių valdžių valdomomis ekonomikomis.

XI. Užsienio politikos strategijos įgyvendinimas pagal „4E ir 1P“ principą

Putino karo prieš Ukrainą sukeltas sukrėtimas iššauks daug geopolitinių permainų tiek Europos kontinente, tiek globaliai.

Ateityje galime susidurti su visai naujais iššūkiais mūsų geopolitiniam saugumui, bet galime atrasti ir visai naujų galimybių mūsų svarbiausių ir ilgalaikių geopolitinio saugumo problemų sprendimui.

Visa tai reikalaus permainų ir mūsų užsienio politikos svarbiausių tikslų įgyvendinimo strategijose ir taktikose.

Svarbiausia yra mums patiems patikėti, kad mes patys galime daug nuveikti visuose trijuose frontuose, jeigu turėsime naujų idėjų ir sugebėsime burti bendraminčių koalicijas. Mūsų stiprybė yra ne tai, ką mes patys vieni galime nuveikti padėdami Ukrainai, bet kiek galime atrasti bendraminčių ir bendražygių, kurie padėtų tai pačiai Ukrainai. Mūsų uždavinys yra ne tik patiems elgtis teisingai, bet ir padėti savo Vakarų partneriams rasti teisingiausius sprendimus.

Svarbiausia yra patikėti savo jėgomis ir kovojant už Lietuvai svarbių tikslų įgyvendinimą,  visada  prisiminti garsiuosius buvusio globalios kompanijos „General Electric“  CEO Jack Welsh „General Electric“ vadyboje sėkmingai taikytus „4E ir 1P“ principus.

Pagal J.Welsh, bet kokioje veikloje yra svarbūs tie patys „4E ir 1P“ principai:

  • 1E: „energy“ (energija) – gebėjimas demonstruoti energiją, užsidegimą; gebėjimas energingai  inicijuoti naujus projektus, naujas strategijas;
  • 2E: „energize“ (gebėjimas energizuoti) – sugebėjimas savo energija įtikinti ir užkrėsti aplinkinius, burti bendraminčių koalicijas;
  • 3E: „edge“ (aštri riba) – gebėjimas priimti drąsius ir aiškius „taip“ ar „ne“ sprendimus, net jeigu pradinėse diskusijoje  tokie sprendimai susilaukia nemažai kritikos ir nepasitenkinimo;
  • 4E: „execute“ (įgyvendinimas) – sugebėjimas įgyvendinti priimtus sprendimus ir pasiekti tikslą bet kuriame fronte.
  • 1P: „passion“ (aistra) – sugebėjimas dirbti, su visa aistra atsiduodant darbui ir tikslo siekimui.

Remdamasi tokiais principais „General Electric“ tapo globalia lydere.

Lietuvos užsienio politikai atsiveria naujų išmėginimų ir naujų galimybių metas. „4E ir 1P“ principai yra tai, kas tokiais neramiais ir didelių permainų laikais gali padėti tinkamai išnaudoti atsiveriančias galimybes. Ir imtis energingos lyderystės.

2021.12.14

A. Kubilius: „Tarpinė narystė ES Bendrojoje rinkoje „Asocijuotųjų Trio“ šalims leistų įveikti dabartinę integracijos stagnaciją“

Gruodžio 15 dieną Briuselyje įvyks šeštasis Rytų Partnerystės aukščiausio lygio susitikimas (angl. – Summit), kuriame dalyvaus visi Europos Sąjungos ir jos šalių narių vadovai bei penkių Rytų Partnerystės šalių (Ukrainos, Moldovos, Sakartvelo, Armėnijos, Azerbaidžiano) lyderiai.

Pasak Europos Parlamento EURONEST Parlamentinės Asamblėjos (PA) pirmininko Andriaus Kubiliaus, nors Rytų Partnerystės regionas turėtų sulaukti ypatingo geopolitinio Europos Sąjungos dėmesio, nes pastaruoju metu Putinas ir Lukašenka čia kelia daugiausiai geopolitinių iššūkių Europos Sąjungai, tačiau kažin, ar verta tikėtis iš šio susitikimo reikšmingų rezultatų. 

Neseniai vykusiame EURONEST PA biuro posėdyje buvo patvirtintas stiprus įsipareigojimas  Rytų Partnerystei, remiantis abipusiais interesais, kurie padėtų regiono vystymuisi ir stabilumui. Vienintelis būdas to pasiekti – aiški integracijos Europos Sąjungoje perspektyva.

„Aiškesnės perspektyvos trūkumas iš ES pusės gali suardyti šalių partnerių siekius integruotis ir motyvaciją reformoms net tarp „Asocijuotųjų Trio” valstybių, jose gali išaugti politinė poliarizacija. Tuo pačiu šalys partnerės turi parodyti, kad jos rimtai nusiteikusios dėl reformų“, – sako europarlamentaras A. Kubilius.

Jo teigimu, būtina paskatinti Europos Sąjungos ambicingesnę Rytų Partnerystės šalių integracijos politiką. Viena iš tokių pasiūlytų iniciatyvų, vadinamoji „Trio strategija“, jau tampa realybe: 2019 metų pabaigoje tokią iniciatyvą pasiūlė EURONEST Parlamentinė Asamblėja, o šiais metais tokį svarbų formatą jau pripažįsta ir ES vadovai, neseniai atskiram pokalbiui į Briuselį pasikvietę Ukrainos, Moldovos, Sakartvelo premjerus. 

„Šiam Rytų Partnerystės susitikimui EURONEST vardu siūlome naują iniciatyvą: sparčią Trio šalių integraciją į ES Bendrąją rinką pagal dar R. Prodi 2002 m. paskelbtą formulę “viskas, išskyrus institucijas” (angl. – everything, but institutions). Tai tas pats, ką Šiaurės šalys ir Austrija darė iki 1992 metų, kai tapo Europos Ekonominės Erdvės (EEA) narėmis. Tai nesutrukdė joms vėliau, 1995 metais, tapti Europos Sąjungos narėmis (Norvegija ir Islandija referendumuose tokiai narystei nepritarė, todėl liko EEA narėmis)“, – pažymi EURONEST PA pirmininkas. 

Pasak A. Kubiliaus, integracija į Bendrąją rinką Trio šalims, kaip į tarpinę stotelę, būtų svarbus žingsnis todėl, kad tai leistų įveikti dabartinę integracijos stagnaciją. 

„Trio šalys reikalauja pilnos narystės perspektyvos, o kai kurios ES šalys teigia, kad kalbėti apie naujų narių priėmimą yra negalima tol, kol ES nereformuos savo institucijų ir sprendimų priėmimo procedūrų, nes net dabar su 27 ES nariais, sprendimų priėmimas kartais darosi neįmanomas. Integracija į Bendrąją rinką Trio šalims leistų įgyti visus tikros narystės suteikiamus ekonominius privalumus, tačiau nesuteiktų galimybės dalyvauti sprendimų priėmime“, – pabrėžia EP narys. 

Tokia narystė, anot jo, suteiktų privalumų. Pirmiausia – žymiai spartesnį ekonomikos augimą.

Tokio konkretaus ir abiem pusėms (Trio šalims bei ES) priimtino ir realiai įgyvendinamo tikslo (integracija į Bendrąją rinką) siekimas sugrąžintų Trio šalis tikėjimą, kad integracija tikrai gali vykti, o tai leistų šiose šalyse sugrįžti prie žymiai tvirtesnės motyvacijos reformoms.

„Matant, kokias geopolitines grėsmes šiam regionui šiuo metu kelia Kremlius, yra būtina suvokti, kad dabartinė ES ir NATO politikos dėl šio regiono stagnacija skatina Kremlių agresyviai veržtis į šį “pilkoje zonoje” paliktą regioną ar bent reiklalauti teisės daryti įtaką šio regiono geopolitiniams pasirinkimams. Bent ES į tokias geopolitines Kremliaus pretenzijas turi atsakyti žymiai ambicingesne ir realesne šio regiono integracijos strategija. Integracijos bent jau į Bendrąją Rinką strategija“, – vardija A. Kubilius.

EURONEST tokią ambicingą strategiją ir pasiūlė Rytų Partnerystės viršūnių susitikimui.

Išsamus EURONEST PA biuro pareiškimas: 

https://www.europarl.europa.eu/cmsdata/243445/Euronest%20PA%20Bureau%20message%20to%20the%20Eastern%20Partnership%20Summit%202021.pdf

2021.10.19

A. Kubilius, R. Stanionis. „Rytų Partnerystė“ ir Vakarų pasyvumo įveikimas: naujas impulsas Europos integracijai

Andrius Kubilius, Europos Parlamento narys, „Euronest parlamentinės asamblėjos bendrapirmininkis, buvęs Lietuvos ministras pirmininkas

Ramūnas Stanionis, Europos Parlamento nario politikos patarėjas

Įstrigusi integracija ir žadintuvo skambutis

Neseniai lankydamasi Ukrainoje, Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid dukart pakartojo savo griežtus pareiškimus, kad Ukraina neįstos į ES anksčiau negu 2040 metais ir kad Ukrainą nuo atitikties Kopenhagos kriterijams skiria keli kosminiai šviesmečiai.

Į šiuos Estijos vadovės pareiškimus Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmitro Kuleba sureagavo aiškia žinia, kad problemos kyla iš ES pusės, kuriai trūksta politinės valios pasiūlyti Ukrainai aiškią narystės perspektyvą, kokia yra suteikta Vakarų Balkanų šalims. Interviu britų žurnalui „The Independent“ jis taip pat pakomentavo, kad Ukrainoje nebeliko pasitikėjimo Vakarų pažadais. Šį pasikeitimą pareiškimais tarp Estijos ir Ukrainos valstybės pareigūnų labai mielai viešino Kremliaus propaganda.

Šio straipsnio autoriai nesutinka su griežtais Estijos prezidentės K. Kaljulaid teiginiais. Manome, kad Ukrainos ir kitų dviejų Asocijuotojo Trio (Ukraina, Moldova, Sakartvelas) šalių integracijos į ES pažanga gali būti žymiai ambicingesnė, dinamiškesnė ir veiksmingesnė.

Tačiau tokį kritišką vienos iš ES valstybių narių vadovės pareiškimą galima taip pat vertinti kaip garsų žadintuvo skambutį, kviečiantį atsibusti mus visus, kokiai pusei beatstovautumėme. Viena vertus, Asocijuotojo Trio šalims reikia spartinti europines reformas. Kita vertus, ES institucijoms ir valstybėms narėms artimiausiu metu dera pasiūlyti žymiai ambicingesnę darbotvarkę, kuri Asocijuotojo Trio šalių integracijos į ES procesui suteiktų naują pagreitį.

Manome, kad Trio gali per dešimtmetį iki 2030 metų pasiekti tikrą pažangą integruodamasis į ES, bet šiam tikslui pirmiausia reikia, kad ES iškeltų naujų idėjų, padėsiančių šį procesą pagreitinti.

Straipsnyje vertinamos pagrindinės kliūtys Asocijuotojo Trio šalių kelyje į ES ir siūlomos naujos idėjos, ką galėtų pasiūlyti ES, siekdama išlaisvinti daugiau energijos, kurios reikia Trio integracijai į Bendriją.

Visą straipsnį galite perskaityti čia: Andrius Kubilius_Rytu Partnerystes ir Vakaru pasyvumo iveikimas

2021.04.23

EP narys prof. L. Mažylis apie ES Rytų partnerystę: „Reikia spręsti įsisenėjusias problemas, reikia daugiau dinamiškumo“

Liudas Mažylis yra Delegacijos „Euronest“ Parlamentinėje asamblėjoje narys

Po beveik pusantrų metų pertraukos, šią savaitę vyko „Euronest“ Parlamentinės asamblėjos tarp Europos Parlamento ir Rytų partnerystės šalių parlamentų sesija.

Devintajame „Euronest“ susitikime buvo analizuojamos įvairios ES Rytų partnerėms šalims – Armėnijai, Azerbaidžanui, Sakartvelui, Moldovai ir Ukrainai – svarbios temos. Aptarta švietimo ir ekonomikos sinergija, demokratijos procesų stiprinimas, gyvenimo kokybė ES Rytų partnerystės šalyse, dabartinė situacija Baltarusijoje, energetikos iššūkiai, ES Rytų partnerystės atsigavimo, atsparumo ir demokratizavimo perspektyvos COVID-19 pandemijos akivaizdoje.

Geopolitinė situacija ir ES Rytų partnerių politiniai iššūkiai

Daug dėmesio skyrėme geopolitinei situacijai Rytų partnerystės šalyse. Savo ruožtu Armėnijos, Azerbaidžano, Sakartvelo,  Moldovos, Ukrainos parlamentarai bei Baltarusijos demokratinės opozicijos atstovai iš įvairių politinių institucijų bei nevyriausybinių organizacijų pristatė dabartinius valstybių iššūkius bei lūkesčius, ko  tikimasi iš ES.

Nuo praeitos „Euronest“ sesijos konfliktinių situacijų Rytų kaimynystės erdvėje, deja, tik padaugėjo. Iš naujo įsiliepsnojo Kalnų Karabacho konfliktas, kuriame dalyvauja Armėnija ir Azerbaidžanas. Jame aktyvų vaidmenį vaidino išorės jėgos – Rusija ir Turkija. O asamblėjos metu išgirdome raginimus ES atkreipti dėmesį ir į Armėnijos vidaus politikos pokyčius (teigta, kad dabartinis parlamentas be visuomenės žinios keičia rinkimų kodeksą bei įstatymus, tokiu būdu bandant organizuoti priešlaikinius rinkimus). Į tai reaguojama rezoliucijoje, skirtoje Rytų partnerystės šalių atsparumo, atsigavimo ir demokratijos skatinimui po COVID-19 pandemijos. Joje įvardijama, kad bus imtasi daugiau lyderystės ir strateginės atsakomybės, bandant grąžinti taiką Pietų Kaukazo regione. Apsikeitimas karo belaisviais taip pat būtu strategijos, skirtos taikos palaikymui regione, dalimi.

Gi Azerbaidžanas šiuo metu teigia jaučiąs spaudimą iš Armėnijos ir ES, jog jis turi prisiimti kaltę dėl karinių veiksmų Kalnų Karabache, nors iš tiesų ES jau daug metų bando skatinti dialogą tarp konflikto šalių, įtraukiant ir ESBO Minsko grupę, kuri siekia rasti konflikto sprendimą. Europos Komisija paskyrė 31,6 milijono eurų vertės paketą, skirtą sveikatos apsaugos sektoriui ir socialinių bei ekonominių padarinių malšinimui. Bendra inciatyva Europos Sąjungos institucijos Rytų partnerystės valstybėms mobilizavo paramos paketą, siekiantį 980 milijonų eurų, per „Team Europe“ platformą.

Atsigavimui nuo COVID-19 padarinių buvo suteikta 183 milijonų eurų finansinė parama ir Sakartvelui. Ši valstybė pastaruoju metu buvo susidūrusi su labai rimtais vidaus politikos iššūkiais, kadangi parlamentinę daugumą praeituose rinkimuose surinkusi partija buvo įkalinusi opozicinės partijos lyderį Nikanor Melia dėl protestų skatinimo šalyje ir rinkimų rezultatų nepripažinimo. Dar kovo mėnesį Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles Michel Tbilisyje pradėjo tarpininkavimą tarp opozicijos ir valdančiosios partijos. Didelių  Charles Michell ir C. Danielsono pastangų dėka, sutarimas tarp valdančios partijos ir opozicijos buvo pasirašytas. Tiesa, dar daug ką teks išspręsti, kad šį susitarimą galima būtų laikyti ES geopolitine pergale Rytų erdvėje. Turi būti pradėtos ne tik politinės reformos, skirtos stiprinti politinę sistemą bei demokratiją, bet ir kalinami opozicijos atstovai turi būti paleisti.

Neslopsta vidaus problemos ir Moldovoje, po to, kai politinės partijos nuo gruodžio mėnesio nesugebėjo išsirinkti naujos vyriausybės. Pro-europietiškų pažiūrų naujai išrinkta prezidentė Maja Sandu kreipėsi į konstitucinį teismą dėl leidimo organizuoti skubius parlamentinius rinkimus. Tačiau socialistų partija parlamente bando delsti arba net atšaukti naujų rinkimų perspektyvą visomis įmanomomis priemonėmis.  Vienas iš mėginimų – nepaprastosios padėties įvedimas iki gegužės. C. Michelis vasario mėnesį vizito Moldovoje metu patikino, jog ES sieks gilesnės ekonominės integracijos bei politinės asociacijos. Dėl šių įvykių šalyje pandemijos valdymas yra labai sudėtingas. Europos Komisija dar vasario mėnesį Moldovai paskyrė 21 600 vakcinos dozių bei 15 milijonų eurų finansinę paramą. Tačiau tokios paramos tiesiog per mažai tam, kad situacija būtų veiksmingai pagerinta. Moldova buvo paskelbusi net viešąjį pirkimą įsigyti daugiau vakcinos dozių, bet, deja, nei viena JAV ar ES vakcinas gaminanti farmacijos įmonė neatsakė – dėl turimų milžiniškų įsipareigojimų. Ekspertas Michael Emerson iš Europos politikos studijų centro asamblėjos metu paragino ES skirti bent papildomą 100 milijonų dozių Vakarų Balkanams ir Rytų erdvei, kadangi ES ir taip jau turi užsitikrinusi 2,6 milijardo ir dar 1,8 milijardo papildomų vakcinos dozių.

Nelengva geopolitinė situacija šiuo metu susiklostė ir Ukrainoje. Šalia valstybės sienų buvo dislokuota virš 100 tūkst. Rusijos karių kartu su sunkiąją karine artilerija. Nors prieš kelias dienas Kremlius paskelbė atšaukiantis  karines pajėgas, visas jas iki gegužės mėnesio susigrąžinant į bazes, geopolitinė situacija nepasikeitė nei Rytų Ukrainoje, nei Kryme. Dėl saugumo ir atsparumo regione didinimo, ES kovinės grupės organizavo bendrus taktinius pasiruošimus ir operacijas su Ukraina pagal bendrą saugumo ir gynybos politiką. Vidaus politika atspindi intensyvią kovą tarp valdančiosios daugumos ir opozicinių jėgų, tačiau vis tiek bendru tikslu išlieka demokratinės reformos bei kova su korupcija, taip siekiant ES narystės. O pandemijos metu ES paskyrė 600 milijonų eurų finansinę paramą Ukrainai.

Sprendžiant iš šių šalių atstovų pasisakymų, visiems šiuo metu itin svarbi integracija į bendrą rinką, saugumas, vizų galimybė ir politinė bei finansinė parama. Taip pat Rytų partnerės išreiškė norą, kad būtų kuriami ir nauji projektai labiau link integracijos į ES pažengusioms šalims.

Dėmesys ir Baltarusijai

Nors Baltarusija oficialiai nepriklauso „Euronest“ Asamblėjai, nes nėra įgyvendinusi būtinų narystės kriterijų (šalyje nevyksta tarptautinius standartus atitinkantys demokratiniai rinkimai, nėra ginamos žmogaus teisės, pagrindinės laisvės, demokratijos principai ir teisės viršenybė), kaip Delegacijos ryšiams su Baltarusija Europos Parlamente narys, pozityviai vertinu sprendimą sesijoje aptarti ir dabartinę Baltarusijos situaciją. Po pernai rugpjūtį įvykusių Baltarusijos prezidento rinkimų, stebime, kaip demokratinė Baltarusijos opozicija nenuleidžia rankų, bet tuo pat metu dabartinis režimas sulaiko, kalina nieko dėtus savo šalies piliečius. Palaikau pilietinės Baltarusijos visuomenės demokratinius siekius, todėl su ES Rytų partnerėmis svarbu aptarti ir visiems svarbią Baltarusijos situaciją, nes tai, kaip ši šalis toliau gyvuos, turės įtakos visam regionui.

Nuo 2020 metų vasaros Baltarusija taip pat patiria labai didelius politinius pokyčius. ES institucijos beveik nutraukė bet kokį bendradarbiavimą su neteisėtu A. Lukašenkos režimu, taip solidarizuojantis su Baltarusijos demokratine opozicija ir šalies piliečiais, siekiančiais laisvės… ES toliau siekia įgyvendinti finansinius instrumentus, kurie pasiektų pilietinę visuomenę, NVO, žurnalistus ir kitus prieš režimą kovojančius piliečius. Nuo praėjusių metų liepos 1 d. įsigaliojusius vizų režimo supaprastinimo ir readmisijos susitarimus su Baltarusija bei kitus žingsnius ES vykdo bandant suteikti reikalingą palaikymą visuomenei. Taip pat yra svarstoma sutelkti  politinę grupę, skitą palaikyti santykiams su baltarusių pilietine visuomene ir NVO. ES institucijos toliau ruošia naują sankcijų paketą.

Rezoliucijų gausa: nuo švietimo ir ekonomikos sinergijos iki demokratizavimo ir energetinio saugumo

Siekiant spręsti ES Rytų partnerių valstybių problemas ir stiprinti bendradarbiavimą, devintosios „Euronest“ metu priėmėme ir labai svarbias rezoliucijas. Viena jų – dėl naujo Europos integracijos postūmio į ilgalaikę ES Rytų partnerystės strategiją ir apie atsigavimą, atsparumą bei tolesnę demokratizaciją po COVID-19 pandemijos. Su šia itin konceptualia ir išsamia rezoliucija, kuri apima Vakarų Balkanų valstybių ir kitų Rytų Partnerystės šalių integraciją, paramą Baltarusijos demokratiniams siekiams ir pagalbą pandemijos metu, kreipsimės į Rytų partnerystės viršūnių susitikimą ir į ES institucijas. Dokumentas itin giliai apima galimus demokratizacijos procesus ir iššūkius, aptaria paramą piliečiams ir būtiną regiono saugumo užtikrinimą. Neaplenkiamas ir Kalnų Karabacho konflikto klausimas.

Kita rezoliucija dėl gyvenimo kokybės, įskaitant patikimas sveikatos priežiūros sistemas ir tvarią pensijų reformą ES ir Rytų partnerystės šalyse, daug dėmesio skiria žmonių gerovei. ES nuo pandemijos pradžios suprato būtinybę eiti bendros sveikatos sistemos link. Šia rezoliucija išsakoma pozicija ne tik dėl būtinosios pagalbos kovoje su COVID-19 infekcija, parama vakcinomis, bet ir sveikatos sistemų atnaujinimo, paslaugų kokybės.

Buvo priimta ir rezoliucija dėl energijos vartojimo efektyvumo, įvairinimo ir nepriklausomybės; sprendžiant pajėgumų poreikius stiprinant Europos energetikos politiką ir kovojant su energetinio saugumo grėsmėmis Rytų partnerystės šalyse. Ja akcentuojame būtinos bendrosios energetinės rinkos kūrimą. Kartu paliestas ir Žaliojo kurso aspektas – tvari energetika, Pietinis dujų koridorius, bendra dujų naudojimo situacija. Žinoma, neaplenkėme ir Astravo atominės elektrinės temos ir balandžio 26 dieną minimos Černobylio avarijos, kuriai šiemet sukanka jau 35-eri metai. Mes turime siekti bendros energetinės nepriklausomybės, nebegalime priklausyti nuo politinių režimų įtakos.

Aš asmeniškai, kaip „Euronest“ delegacijos narys, buvau atsakingas už raporto, skirto skatinti sąsajas tarp švietimo ir ekonomikos Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės šalyse, pataisų rengimą. Būtent šia tema tvirtinome ir rezoliuciją. Ja siekiama prisidėti prie solidarumo skatinimo, taip plečiant ES ir Rytų partnerių šalių bendradarbiavimą švietimo ir ekonomikos srityse. Švietimo ir ekonomikos sinergija itin svarbi Rytų partnerėms valstybėms, kurios nori stiprinti savo demokratijas, siekia ES integracijos. Pataisomis stengiausi apimti tokias temas, kaip švietimo ir ekonomikos skaitmenizavimas pasinaudojant esamomis ES programomis, taip pat kibernetinis raštingumas bei saugumas, valstybių akademinės visuomenės įtraukimas, tyrimo centrų kūrimas, žalioji ekonomika, švietimo ir ekonomikos svarba pandemijos metu ir kt.

Taip pat patvirtinome rezoliuciją  dėl demokratinių procesų stiprinimo: politinių partijų, pilietinės visuomenės, sąžiningos rinkimų aplinkos ir laisvos bei pliuralistinės žiniasklaidos vaidmens. Siekiant demokratizacijos, visose ES Rytų partnerėse, taip pat ir Baltarusijoje, itin svarbų vaidmenį atlieka pilietinė visuomenė ir žiniasklaida. Šiuo dokumentu skatiname laikytis pagrindinių žmogaus teisių, žodžio laisvės. Taip pat atkreipiame dėmesį į politinių partijų veiklos skaidrumą, jo būtinybę.

Būtinoji pagalba vakcinomis, apibendrinančios mintys ir ateities perspektyvos

Kaip sesijos metu pastebėjo Europos politikos studijų centro tyrėjas ekspertas Michael Emerson – šiuo metu egzistuoja vakcinacijos krizė visose šešiose Rytų partnerėse šalyse. Pritariu jo minčiai, kad Rytų vakcinacijos padėtis yra tikrai labai dramatiška. Štai eksperto pateiktame pavyzdyje, Moldova paskelbė konkursą vakcinoms įsigyti, bet nei viena farmacijos įmonė (ES ar JAV) jiems neatsakė, tik Kinija. Gi šios farmacijos kompanijos yra prisiėmusios vykdyti ir kitus dabartinius įsipareigojimus ES. 100 milijonų dozių turėtų būti skirta Rytų partnerystei ir Vakarų Balkanams.

Ir gerai pastebėjo dr. Hans Henri P. Kluge, Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regiono direktorius, padedantis Rytų partneriams įveikti COVID-19 pandemiją: „Virusai negerbia sienų“. Nors „COVAX“ parama vykdoma, bet Rytų Europoje procesai dar itin lėti. Solidarizuojuosi su jo mintimis, kad mums reikia dar didesnės politinės lyderystės, kad sukurtume pasitikėjimą. Taip pat būtinas pasirengimas ir būsimoms sveikatos krizėms.

Būdamas VDU profesoriumi, daugiau nei du dešimtmečius dėsčiau ir vysčiau mokslinę veiklą ES politikos ir integracijos temomis. Todėl, reaguodamas į „Euronest“ aptartas temas ir Rytų partnerių atstovų, Parlamento kolegų ir ekspertų mintis bei idėjas, devintąją „Euronest“ sesiją apibendrinčiau viena fraze – nauji iššūkiai senų kontekstų fone. Be naujų pandemijos iššūkių, mes patiriame nuolatinius geopolitinius iššūkius. ­Regiono saugumui ir stabilumui vėl gresia pavojus. ­Rusija išnaudoja įšaldytus konfliktus ir kuria naują nestabilumą. Vidinės aplinkybės kiekvienoje valstybėje išlieka skirtingos, bet bendrų vertybių svarba išlieka. ES Rytų partnerėms šalims itin svarbi yra aktyvi pilietinė visuomenė ir nepriklausoma žiniasklaida. Tai svarbu ir Baltarusijoje, nepriklausomai nuo brutalaus režimo.

Pagrindinės medicinos įrangos tiekimas ir net vidutiniškai padidėjęs vakcinų kiekis parodys solidarumą, užtikrins naudą piliečių kasdieniam gyvenimui ir išgelbės gyvybes.

Ir galų gale – Rytų partnerystės šalys amžiams negali likti tik kaimynine erdve. Visų ES institucijų kryptinga veikla, įskaitant tarpparlamentinį aspektą, turėtų užtikrinti stabilią ir negrįžtamą Europos integraciją. Tam šiai dienai turime stiprinti Rytų partnerių demokratiją, įveikti geopolitinius iššūkius.

Tai buvo neeilinė patirtis. Devintoji „Euronest“ sesija – itin konceptuali. Nors įprastai tokie susitikimai organizuojami kasmet, tačiau pernai jie dėl COVID-19 pandemijos neįvyko. O per pastaruosius metus atsirado daug naujų geopolitinių ir kitų aspektų, kurie turės svarbią įtaką Europos Rytų regiono ateičiai. ES savo bendradarbiavimą su Rytų partnerėmis šalimis toliau vystys politinės ir finansinės paramos būdais.

Bet net ir dabartinių iššūkių kontekste, manau, kad šiandien Europos institucijos yra įpareigotos būti aktyvios, greičiau reaguoti siūlydamos ekonomikos ir investicijų planus, pagrįstus skaitmeniniu ir tvariu perėjimu, inovacijomis. Nors tokie siekiai atrodo ambicingi, bet kartu tai žymi ilgalaikius tikslus. Žymi ir mūsų bendrą ateitį, jos perspektyvas.

Jeigu įdomu, kaip „Euronest“ klausimais dirbama Europos Parlamente – jiems yra skirti keturi komitetai: Politinių reikalų, žmogaus teisių ir demokratijos komitetas; Ekonominės integracijos, teisinio suderinimo ir konvergencijos su ES politika komitetas; Energetinio saugumo komitetas; ir Socialinių reikalų, užimtumo, švietimo, kultūros ir pilietinės visuomenės komitetas. Būtent šių komitetų pobūdis ir iniciatyvos yra skirtos ES Rytų partnerystės demokratijoms stiprinti ir galimos integracijos iššūkiams spręsti. O pačią Asamblėją sudaro šešiasdešimties Europos Parlamento narių delegacija ir po 10 narių iš kiekvienos Rytų partnerystės šalies. „Euronest“ forumas Parlamente vienija įvairius komitetus bei delegacijas ir savo veikla formuoja bendrą šios institucijos poziciją Rytų partnerystės klausimais.

2021.04.12

EP narys prof. Liudas Mažylis: „ES ir Rytų Partnerystės šalių ryšiai – seni kontekstai, nauji iššūkiai“

Kitą savaitę, balandžio 19–20 dienomis, vyks „Euronest“ Parlamentinės asamblėjos tarp Europos Parlamento ir Rytų Partnerystės šalių parlamentų posėdis. Jis vyks po pusantrų metų.

Devintajame, šįkart virtualiame, „Euronest“ susitikime bus analizuojamos įvairios ES Rytų partnerėms šalims – Armėnijai, Azerbaidžanui, Sakartvelui, Moldovai ir Ukrainai – svarbios temos.. Bus aptariama švietimo ir ekonomikos sinergija, demokratijos procesų stiprinimas, gyvenimo kokybė ES Rytų partnerystės šalyse, dabartinė situacija Baltarusijoje, energetikos iššūkiai, ES Rytų partnerystės atsigavimo, atsparumo ir demokratizavimo perspektyvos COVID-19 pandemijos akivaizdoje.

Bendradarbiavimo skatinimui švietimo ir ekonomikos srityje – svarbus dokumentas

Šią savaitę Europos Parlamento nariai ruošiasi kitos savaitės „Euronest“ Parlamentinės asamblėjos posėdžiams balsuodami dėl įvairių raportų, rezoliucijų projektų. Balandžio 12 dieną vyko balsavimas dėl raporto pataisų, skirtų skatinti sąsajas tarp švietimo ir ekonomikos Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės šalyse. Už dalies pataisų rengimą buvo atsakingas delegacijos „Euronest“ Parlamentinėje asamblėjoje narys prof. Liudas Mažylis. Balsavimų metu buvo patvirtintos net trisdešimt devynios L. Mažylio inicijuotos pataisos. Jomis siekiama prisidėti prie solidarumo skatinimo, taip plečiant ES ir Rytų partnerių šalių bendradarbiavimą švietimo ir ekonomikos srityse. Dokumentas patvirtintas balandžio 13 d. atitinkamame komitete, o jam dar turės pritarti „Euronest“ Parlamentinės asamblėjos nariai.

„Euronest“ delegacijos narys prof. L. Mažylis daug dėmesio skyrė švietimo ir ekonomikos skaitmenizavimui. „Šios ES sritys yra prioritetinės, todėl teikdamas pataisas atsižvelgiau į šios srities svarbą, siūlydamas naudotis turimomis ES priemonėmis bei programomis, – teigia EP narys. – Viena iš jų – Skaitmeninės Europos programa 2021–2027 m., kuri remiasi perėjimu prie skaitmenizavimo ir žaliosios ekonomikos.“ Programa kartu veikia ir kaip finansinis instrumentas, skirtas remti strateginius projektus, kurie ne tik skatina platesnį IT naudojimą visuomenėje, tačiau ir užtikrina valstybinės svarbos infrastruktūros objektų saugumą. Kartu su šiomis iniciatyvomis bus siekiama užtikrinti sklandų skaitmenizavimą ES šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, o jas vykdant bus galima pasidalinti gerosiomis patirtimis su Rytų partnerystės valstybėmis.

„ES ir Rytų partnerystės šalių saugumas išliko taip pat labai svarbiu pataisose aptariamu klausimu. Žinoma, saugumo užtikrinimas šiuo atveju buvo aptariamas per skaitmeninę dimensiją. Akivaizdu, kad šiuo metu didelė dalis viešojo ir privataus sektorių infrastruktūros priklauso nuo IT sistemų pasiruošimo ir atsparumo kibernetinėms atakoms. Todėl privalome nuosekliai siekti užsibrėžtų kibernetinio saugumo tikslų, t. y. užtikrinti reikalingus įrankius ir platformas, taip padedant gerinti piliečių kibernetinį raštingumą, kadangi dauguma kibernetinių atakų įvyksta dėl individų paliktų spragų, – analizuoja prof. L. Mažylis. Kibernetinis saugumas yra neabejotinai nacionalinio saugumo klausimas, todėl teiktas pasiūlymas yra ypač aktualus ir Lietuvai dėl dabartinių geopolitinių grėsmių.

„Viena iš mano pataisų buvo orientuota ir į Rytų partnerystės valstybių akademinės visuomenės įtraukimą siekiant lengvesnės ES normų integracijos jų šalyse. Akademinė visuomenė ir universitetai be jokių abejonių yra labai svarbi varomoji jėga pilietiškumo ir demokratijos ugdymui, – pastebi L. Mažylis. –  Todėl savo pateiktoje pataisoje rekomendavau įkurti virtualią mokymosi platformą, pasiekiamą Rytų partnerystės valstybių universitetuose, orientuotą į specializuotus mokymus apie pagrindinius ES, teisinės valstybės, valstybės institucijų bei kovos su korupcija principus. Europos Sąjungos, kaip Rytų partnerystės programos kūrėjos, viena iš pagrindinių misijų yra perteikti demokratines normas mūsų kaimynėms, taip užtikrinant bendrą saugumą ir stabilumą“.

Tęsiant akademinės visuomenės temą, savo siūlymuose politikas taip pat akcentavo ir poreikį įkurti akademinius tyrimų centrus, skirtus ne tik gilinti bendradarbiavimą tarp ES ir pačių Rytų partnerystės valstybių, tačiau ir konkrečiai analizuoti Rytų partnerystės politikos gaires. Jo teigimu, šie centrai ilgalaikėje perspektyvoje padėtų užmegzti glaudesnius ryšius tarp kaimyninių valstybių Rytų Europoje bei sustiprintų patį regioną mokslo ir švietimo srityje.

L. Mažylis į dokumentą įtraukė pasiūlymus ir dėl žaliosios ekonomikos svarbos ateityje. „Žiedinė ir žalioji ekonomika –potencialą turinčios alternatyvos, kurių įgyvendinimas sukurs naujų darbo vietų bei, žinoma, kartu sumažins naštą mūsų aplinkai. ES ir Rytų partnerystės šalys per bendras iniciatyvas galės plėtoti daugybę projektų, skirtų didinti pasiekiamumą regionuose, o taip kartu bus kuriama socialinė ir darbo rinkos politika“, – ateities iššūkius akcentuoja L. Mažylis. Darbo rinkos persiorientavimas į žaliąjį bei skaitmeninį kursą padidins mūsų atsparumą klimato kaitai, o ilguoju laikotarpiu leis laiku siekti mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos. Anot L. Mažylio, šie siekiai atrodo ambicingi net ir ES narėms, o kaimyninėms Rytų šalims jos gali kelti ypač sudėtingų iššūkių.

Dėmesys situacijai Baltarusijoje ir kiti  iššūkiai

Būdamas ir Delegacijos ryšiams su Baltarusija Europos Parlamente narys, politikas palaiko sprendimą kitą savaitę „Euronest“ virtualaus posėdžio metu aptarti ir dabartinę Baltarusijos situaciją. „Po pernai rugpjūtį įvykusių Baltarusijos prezidento rinkimų, stebime, kaip demokratinė Baltarusijos opozicija nenuleidžia rankų, bet tuo pat metu dabartinis režimas sulaiko, kalina nieko dėtus savo šalies piliečius. Palaikau pilietinės Baltarusijos visuomenės demokratinius siekius, todėl pritariu, jog kitą savaitę su ES Rytų partnerėmis spręsim ir visiems svarbią Baltarusijos situaciją, nes tai, kaip ši šalis toliau gyvuos, turės įtakos visam regionui“, – atkreipia dėmesį EP narys prof. L. Mažylis.

Baltarusija oficialiai nepriklauso „Euronest“ Asamblėjai, nes nėra įgyvendinusi būtinų narystės kriterijų. Šalyje nevyksta tarptautinius standartus atitinkantys demokratiniai rinkimai, nėra ginamos žmogaus teisės, pagrindinės laisvės, demokratijos principai ir teisės viršenybė.

Pasak politiko, „Euronest“ Asamblėja susiduria su vis naujais iššūkiais senų kontekstų fone. „Vaisingam bendradarbiavimui su Rytų kaimynystės šalimis ir jų integracijai į ES nuolat trukdo įvairūs geopolitiniai iššūkiai, kurie priklauso ir nuo kitų nedemokratinių režimų įsikišimo. Šiuo metu vis dar didelį nerimą kelia  kariniai konfliktai Ukrainoje, suklastoti rinkimai Baltarusijoje, situacija Kalnų Karabache…“, – į konfliktų įtaką ir nedemokratinius veiksmus dėmesį atkreipia prof. L. Mažylis.

Svarbiu klausimu darbotvarkėse išlieka ir bendradarbiavimo skatinimas tarp ES ir Rytų partnerystės pilietinių visuomenių. „Todėl tinkama buvo pasiūlyti „EaP Platform 4“ programą, kuri ir skatina bendradarbiavimą tarp įvairių sektorių, įskaitant ir NVO veiklą“, – į raportą įtrauktus L. Mažylio  siūlymus toliau vardija politikas. Nuosekliai dirbant šioje programoje bus skatinami ir žmonių kontaktai, todėl remiantis jau turima gerąja patirtimi su kitomis Rytų partnerystės šalimis, tokiomis kaip  Ukraina, keliavimo Šengeno zonoje ir vizos taisyklės potencialiai ateityje gali būti lengvinamos.

Pagalba kovoje su pandemija ir sveikatos apsaugos stiprinimas

Svarbiu ir išskirtinai sudėtingu klausimu išliko COVID-19 tema. „Vakcinacija Rytų kaimynystės šalyse vyksta žymiai lėčiau negu ES, todėl pataisų svarstymo metu šis klausimas akivaizdžiai išliko vienu iš labiausiai aptariamų“, – teigia Europos Parlamento narys prof. L. Mažylis. Kaip vieną iš pataisų, atsižvelgdamas į 2021 m. sausio 19 d. Europos Komisijos komunikatą, skirtą Europos Parlamentui, Tarybai ir Vadovų Tarybai dėl vieningos kovos su COVID-19 pandemija veiksmų, L. Mažylis pateikė siekį užtikrinti vakcinų prieinamumą Rytų partnerystės šalimis iš jau turimų 2,3 milijardo ES vakcinos dozių. Turime pavyzdį, kaip, tarkime, Moldovai Rumunija padovanojo apie 200 tūkstančių vakcinos dozių nuo COVID-19, bet tai – bene vienintelis solidarumo pavyzdys, o pagalbą Rytų partnerėms turime suteikti centralizuotai, koordinuojant procesus“, – teigia Europos Parlamento narys.

Pasak jo, kartu būtina galvoti ir apie pagalbą partnerėms šalims stiprinant sveikatos apsaugos sistemą, o čia pasitarnauti galės ir „ES – sveikatos labui“ programos patirtis. „Akivaizdu, kad tai didžiausia ES sveikatos klausimus aprėpianti programa 2021–2027 m. laikotarpiui. Šiais žingsniais rodoma, jog yra ruošiamasi sveikatos krizėms, kurios gali ištikti ateityje, – sveikatą kaip svarbų rodiklį švietimo bei ekonomikos bendradarbiavimui  akcentuoja su visuomenės sveikatos klausimais EP dirbantis prof. L. Mažylis. –  ES sėkmingai sustiprinus sveikatos infrastruktūrą bei įveikus pandemiją, šios programos modelį galėtume rekomenduoti kaip teigiamą pavyzdį individualiai Rytų partnerystės valstybėms“. Jo teigimu, ir dabar kaimynėms ES turi suteikti prieinamą materialinę pagalbą kovoje su pandemija, tačiau ateityje pasitelkiant šios programos principus bus galima organizuoti tikslingus mokymus sveikatos srities darbuotojams bei skatinti sveikatos sistemų skaitmeninimą.

„Euronest“ susitikimai įprastai organizuojami kasmet, tačiau pernai jie dėl COVID-19 pandemijos neįvyko. Paskutinis „Euronest“ Parlamentinės asamblėjos posėdis buvo Tbilisyje, 2019 m. gruodį. Asamblėją sudaro šešiasdešimties Europos Parlamento narių delegacija ir po 10 narių iš kiekvienos Rytų partnerystės šalies. „Euronest“ forumas Parlamente vienija įvairius komitetus ir delegacija ir savo veikla formuoja bendrą šios institucijos poziciją Rytų partnerystės klausimais.

 

2021.03.03

Kviečiame į diskusiją – naujas impulsas Europos integracijai: Balkanų šalių ir asocijuotųjų Rytų Europos šalių patirtis

Europos Parlamento narys Andrius Kubilius kviečia į diskusiją „Naujas impulsas Europos integracijai: Balkanų šalių ir asocijuotųjų Rytų Europos šalių patirtis. Tyrimo pristatymas”, organizuojamą kartu su Centre for European Policy Studies (CEPS), viena pagrindinių idėjų kalvių (think tank), atliekančių tyrimus Europos Sąjungos veiklos klausimais.

Diskusijos metu bus pristatytas CEPS parengtas Vakarų Balkanų šalių ir ES Rytų Partnerystės asocijuotųjų valstybių europinės integracijos lyginamasis tyrimas „Balkanų ir Rytų Europos šalių palyginimas“ („Balkan and Eastern European Comparisons“, nuoroda į tyrimą: https://www.ceps.eu/ceps-publications/balkan-and-eastern-european-comparisons/ )

Prieš daugiau nei dešimtmetį ES sukūrė ambicingą šešias valstybes (Sakartvelą, Moldovą, Ukrainą, Baltarusiją, Armėniją ir Azerbaidžaną) apimančią Rytų Partnerystę. Tai sukūrė prielaidas šių šalių augimui ir investicijoms į jas. Labiausia pažengusios Rytų Partnerystės valstybės, taip vadinamoji „Asocijuotųjų šalių trijulė“ (Moldova, Sakartvelas, Ukraina) ėmėsi įgyvendinti sudėtingas reformas.

Šios šalys žengė stabilumo ir regiono klestėjimo link, pakeliui susidurdamos ir su nemažai iššūkių. Negana to, per pirmuosius penkerius asociacijos su ES metus ši trijulė pavijo Vakarų Balkanų šalis, kurioms prieš beveik dešimtmetį Europos Sąjungos ryžtingos politikos dėka jau buvo suteikta narystės ES perspektyva.

Pasak A. Kubiliaus, nuo to laiko įvyko nemažai pokyčių. Pati Europos Sąjunga regione nuolat susiduria su geopolitiniais iššūkiais, pastaraisiais metais virtusiais ir už rytinių ES sienų mūsų stebimais iššūkiais demokratijai. Todėl šiandien vėl atėjo laikas priimti geopolitinius sprendimus. 

„Privalome atsakyti sau: ar Europos Sąjunga pasiruošusi naujoms drąsioms idėjoms, pasiūlydama su ja asociaciją sudariusioms valstybėms „narystės laukiamąjį“ – narystės instrumentą, apimantį tiek sąlygas, tiek privalumus. Ar esame pasiruošę Vakarų Balkanų europinės integracijos instrumentus (kartu su jų taikymui būtinomis sąlygomis) siūlyti ir pirmaujančioms Rytų Partnerystės šalims, pasiruošusioms šiam pasiūlymui? Ar Europos Sąjunga bus pasirengusi vienodai vertinti Vakarų Balkanų ir Rytų Partnerystės šalis?“, – diskusijos temas pristatė EP narys A. Kubilius.

Renginys vyks anglų kalba kovo 4 dieną 12:00-14:00 (Lietuvos laiku). Registracija į renginį: https://elpnariai.lt/registracijos/march04-balkan-east-european-comparisons/

Renginys taip pat bus transliuojamas socialiniuose tinkluose (Facebook ir Youtube).

2020.12.15

EP narys A. Kubilius: Rytų Partnerystės valstybės nusipelno aiškesnės vizijos dėl integracijos į ES

Europos Parlamento (EP) narys, delegacijos EURONEST parlamentinėje asamblėjoje pirmininkas Andrius Kubilius antradienį plenarinėje sesijoje vykusioje diskusijoje apie Europos Sąjungos Rytų Partnerystės politiką kreipėsi į vyr. įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo politikai Džozefą Borelį dėl Rytų Partnerystės regiono perspektyvų.

“Europos Sąjunga turi didelę transformacinę galią daryti pozityvią įtaką demokratijos vystymuisi, stabilumui ir klestėjimui savo kaimynystėje. Tai – ES plėtros ir integracijos pažadas”, – sakė A. Kubilius.

Pasak jo, prieš 20 metų Baltijos valstybės su tuo susidūrė ir už tai yra dėkingos.

“Dabar atėjo laikas Vakarų Balkanams. Rytų Partnerystės valstybės nusipelno to paties”, – kalbėjo EP narys plenariniame posėdyje.

Jis teigė apgailtestaujantis, kad Europos Sąjunga vis dar negali suteikti aiškesnės integracijos vizijos, o tai savo ruožtu sukuria nereikalingą frustraciją ir šių valstybių svajonių ir vilčių praradimą.

“Tačiau mes galime parodyti, kokioje situacijoje Rytų Partnerystės valstybės yra kelyje į integraciją. Sukurkime reguliarias vertinimo ir kriterijų atitikimo ataskaitas, palyginkime ne tik Rytų Partnerystės valstybes tarpusavyje, bet ir Rytų Partnerystės ir Vakarų Balkanų šalis jų kelyje į integraciją. Palyginimai atneš progreso ir perspektyvos pojūtį bei konkurencijos dinamiką”, – pažymėjo delegacijos EURONEST parlamentinėje asamblėjoje pirmininkas.

A. Kubilius teigimu, tai yra labai reikalinga visam Rytų Partnerystės regionui.

2020.06.19

EP narių R. Juknevičienės ir A. Kubiliaus savaitės įvykių apžvalga

Europos Parlamento nariai  Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius, kartu su pastarojo patarėju, Rytų partnerystės žinovu diplomatu Ramūnu Stanioniu savaitės įvykių apžvalgoje daugiausia dėmesio skyrė šią savaitę vykusiam Rytų partnerystės summit‘ui (viršūnių susitikimui).

„Euronest“ arba Europos Parlamento ir šešių rytų partnerystės šalių Parlamentinės Asamblėjos Prezidentas Andrius Kubilius pabrėžė, kad sėkminga Rytų partnerystės politika ypač dėl Ukrainos pažangos gali turėti labai didelę įtaką transformacijai Rusijoje:

„Remiamės ir cituojame garsųjį Amerikos politikos analitiką a. a. Samuel Huntington, kuris savo knygose aiškiai parodė, kad mes štai, Lietuva ir kitos šalys, visa centrinė Europa buvome trečiosios demokratizacijos bangos protrūkis. Tai pagal tokią teoriją aš galiu pasakyti, kad ketvirtoji demokratizacijos banga, kuri gali paliesti ir Rusiją, yra taip pat neišvengiama. Klausimas, ar po dešimties metų, ar po dvidešimt“.

Komentuodamas, kiek prie to gali prisidėti Lietuvos atstovai, parlamentaras sakė:

„Mes kartais dar vis turime tokį supratimą, kuris, man atrodo, vyrauja Centrinėje Europoje ir tose pačiose mūsų Rytų partnerystės kaimynėse, kad Europos Sąjungos politiką nusprendžia kažkas, turbūt Berlynas, Paryžius, o mes jau čia tik tam farvateryje ir galime plaukti. Mūsų pačių supratimas darosi vis aiškesnis. Tą pačią Rytų partnerystės politiką mes turime stumti į priekį. Negalima leisti įsivyrauti tokiai pagrindinei nuostatai, na, maždaug, paspirkim tą statinę nuo kalno, tegul rieda. Tai, ką mes darome, sukuria postūmių“, – sakė A.  Kubilius.

Į R. Juknevičienės klausimą, ar Lietuvos atstovai išties tiki sėkminga Rytų partnerystės šalių integracija į ES ir NATO, R. Stanionis atsakė: „Manau, kad mes ne tik, kad tikime, mes tiesiog nematome kito kelio. Tiesiog kito kelio nėra. Europos Sąjungos sprendimas, kurį ji padarė nusprendusi priimti Lietuvą ir kitas šalis kandidates prieš jau gerus dvidešimt metų, yra tęstinis. Mes su savo kaimynais gyvename tuo pačiu laikmečiu ir toje pačioje erdvėje. Tai, ką mes išgyvenome 1991 metais, kai sukūrėme Sąjūdį, tos šalys, kurios yra mūsų kaimynės, kurios yra mūsų rytuose, jos dabar tai išgyvena“.

„Mano atsakymas toks: mes stebuklų kažkokių nesitikime. Tai turbūt esame supratę, kad staigių lūžių negali įvykti. Bet nuoseklus darbas turi būti tęsiamas toliau. To nuoseklaus darbo darbuotojų frontas gal kol kas nėra labai didelis ir platus. Kartais pasigendame ir Lietuvos aktyvesnio dalyvavimo, bet čia vėl yra dalykas, kurį reikia darbiniu būdu spręsti. Neverkšlenti, kad mes čia vieni, niekas daugiau neremia, bet kurti koalicijas, tų pačių valstybių, kurios yra suinteresuotos Rytų partneryste“, – pabrėžė A. Kubilius.

Pokalbio išklotinė pridedama.

R. Juknevičienė:

Laba diena visiems. Aš Panevėžyje, Andrius Kubilius ir Ramūnas Stanionis   abudu iš Briuselio, iš Europos Parlamento.  Mes šiandien nutarėme, kad svarbiausias įvykis, bent jau toje orbitoje, kur sukasi geopolitika šią savaitę, tai yra Rytų partnerystės summit‘as, viršūnių susitikimas, kur Lietuvai iš tikrųjų labai svarbus klausimas. Nežinau, ar Lietuvoje visiems svarbu, bet mes norime įtikinti, kad tai tikrai yra svarbu.

Andrius, kaip žinote, yra „Euronest“ arba Europos Parlamento ir šešių rytų partnerystės šalių Parlamentinės Asamblėjos Prezidentas, o Ramūnas su juo dirba nuo pat pirmųjų minučių ir dar anksčiau. Kaip Andrius yra sakęs: „na, kas geriau už Ramūną gali žinoti visas detales, kas ten vyksta Rytų partnerystėje“.

Tai aš dabar nutariau paklausti tokių klausimų, kurie tvyro kad ir tų žmonių, kurie nelabai supranta, kodėl mes čia užsiimame Rytų partneryste, kodėl Kubilius paskendęs yra į tą Rytų partnerystę, galvose. Girdime, žmonės sako, ar patys ukrainiečiai iš tikrųjų nori tos Europos? Arba, kas ten vyksta Gruzijoje, Sakartvele, kur valdantis milijardierius, spjauna kartais į demokratiją. Moldovoje vėlgi perturbacijos dėl korupcijos didžiulės. Baltarusijoje, tai apskritai, ar ten įmanoma ką nors padaryti? Tai, Andriau ir Ramūnai, kodėl tai yra svarbu, ar tikrai nesate Don Kichotai, kur mažai kam įdomu, kartais ir patiems tų šalių politikams mažai įdomu. O jūs esate didesni ukrainiečiai, didesni gruzinai, didesni moldavai už juos pačius.

A. Kubilius:

Ačiū, Rasa, už tokį mūsų donkichotiškumo įvertinimą. To yra turbūt. Bet tai nėra blogai, mano manymu. Nes, pirmiausia aš toje Rytų partnerystės politikoje matau vieną iš svarbiausių mums saugumo klausimą. Kas mums yra geriau? Ar kad už trisdešimties kilometrų nuo Vilniaus yra autoritarinis diktatūrinis Lukašenkos režimas, nieko nepaisantis ir statantis Astravo elektrinę?

R. Juknevičienė:

Bet ką tu gali pakeisti? Ką mes galime pakeisti?

A. Kubilius:

Laikas eina, laikas bėga, dalykai keičiasi. Prisimink savo jaunystę. Prisimink 1985 metus. Ar tu įsivaizdavai, kad 1990 metais tu jau balsuosi už Kovo 11-osios Nepriklausomybę, o dar…

R. Juknevičienė:

Ne, neįsivaizdavau.

A. Kubilius:

Na, tai va. Daug kas keičiasi. Niekas nėra įkalta į betoną. Daug pažangos yra pasiekta ir toje pačioje Ukrainoje. Ko nėra ir ko mes stengiamės pasiekti, tai pačioje ES nėra įvykusio lūžio.

R. Juknevičienė:

Bet, palauk, sustokime ties Ukraina. Žmonės rašo Facebook‘uose ir nerimauja. Ruošiasi sodinti P. Porošenką. Na, tai kaip atrodo politika Ukrainos? Kada buvusį prezidentą bando sodinti nežinia dėl ko, dėl kažkokių keistų dalykų? Tai viskas panašiai, kaip Bidzina Ivanišvili elgiasi Sakartvele.

A. Kubilius:

Teisingai, Rasa.

R. Juknevičienė:

V. Zelenskis, turiu galvoje.

A. Kubilius:

Teisingai sakai. Taip, iš tikrųjų, ne viskas yra gerai. Ir toje pačioje Ukrainoje, iš tikrųjų, daromos klaidos. Kaip darė klaidas ir tas pats Bidzina Ivanišvili, dėl ko mes kovojome ir išvadavome tuos politinius kalinius, galų gale, privertėme suprasti klaidą. Lygiai tą patį darome ir su Ukraina, ir su V. Zelenskiu. Sakome: „Jūs darote didelę klaidą“. Bet pagunda turint vadinamąją monodaugumą arba parlamentinę daugumą, pagunda keršyti opozicijai ir buvusiems valdžioje, ji yra toks, taip sakant, labai žmogiškas dalykas.

R. Juknevičienė:

Bet juk ten oligarchai valdo visas politines jėgas.

A. Kubilius:

Tu pasižiūrėk į Lietuvą. Oligarchas valdo, oligarchas grasina pasodinti visus konservatorius, pradedant G. Landsbergiu, baigiant A. Kubiliumi. Taigi matydami bėdas kitur negalvokime, kad mes esame geresni.

R. Juknevičienė:

Taip, bet mes prašokome į Europos Sąjungą ir NATO, ačiū Dievui.

A. Kubilius:

Mes prašokome. Mums pasisekė. Tai dabar reikia padėti toms šalims prašokti. Ir kito kelio, gal Ramūnas įsijungs, kito kelio, kaip padėti toms šalims tapti stabilia demokratija, sėkmingomis valstybėmis su stipria ekonomika, su tam tikru visuomenės sutarimu, kito kelio, kaip integracija į Europos Sąjungą, nėra. Nieko kito neišradome. Tai mums, norint iš tikrųjų, kad ta saugumo erdvė, kuriai mes priklausome: ES ir NATO, kad ji nesibaigtų už trisdešimties kilometrų nuo mūsų, reikia, kad tos šalys, pradedant nuo sėkmingiausių: nuo Ukrainos, nuo Gruzijos, Sakartvelo, nuo Moldovos, galbūt baigiant ir Baltarusija, kad jos pajudėtų tuo pačiu keliu. Tai tam reikia, kad Europos Sąjunga pamažu atvertų joms duris. Atveria Vakarų Balkanams. Kol kas Rytų partnerystės šalims tų durų neatveria. Tai mes štai čia ir beldžiame. Ir esame vieni iš tų, kurie ir Europos Parlamente, ir Europos Sąjungoje bandome pakeisti situaciją. Ir manau…

R. Juknevičienė:

Tai palauk, apie nuotaikas Europos Sąjungoje mes dar pakalbėsime. Bet dabar klausimas buvo, Ramūnai, ir tau toks pat. Ar tu iš tikrųjų tiki tuo, ką darai? Ar tau nenusvyra rankos, kai išgirsti apie Moldovos prorusiško prezidento I. Dodon kalbas ir apie NATO, ir draugystę su Kremliumi. Kokia čia Europos Sąjunga ateityje gali būti, kai tokia situacija? Ar tu pats nuoširdžiai tiki, ar tik dirbi dėl to, kad tavo toks darbas?

R. Stanionis:

 Manau, kad mes ne tik, kad tikime, mes tiesiog nematome kito kelio. Tiesiog kito kelio nėra. Europos Sąjungos sprendimas, kurį ji padarė nusprendusi priimti Lietuvą ir kitas šalis kandidates prieš jau gerą dvidešimt metų, yra tęstinis. Mes su savo kaimynais gyvename tuo pačiu laikmečiu ir toje pačioje erdvėje. Tai, ką mes išgyvenome 1991 metais, kai sukūrėme Sąjūdį, tos šalys, kurios yra mūsų kaimynės, kurios yra mūsų rytuose, jos dabar tai išgyvena. Ukrainiečiai išgyvena.

R. Juknevičienė:

Visa tai aišku, bet žiūrėk, tada nebuvo V. Putino. Buvo B. Jelcinas, Rusija buvo kitokia. Ir mums susiklostė visai kitos aplinkybės. Bet dabar to ta pati Rusija niekada neleis.

R. Stanionis:

 Pasižiūrėkite į dabartinę Rusiją, kas ten vyksta. Mes matome, kad V. Putinas jau tikrai nėra toks, koks buvo. Krizė, pandemija, ten keičiasi iš esmės ir keičia žmonių lūkesčius. Žmonės eina į gatves.

R. Juknevičienė:

Tai tik Maskvoje.

R. Stanionis:

 Ne tik Maskvoje. Ir ne tik Rusijoje. Tas persiduoda į visas diktatūras. Matome kas vyksta Baltarusijoje pastaruoju metu. Matome, kad žmonės reikalauja daugiau demokratijos ir žmogaus teisių tolimesnėse šalyse. Tame pačiame Pietų Kaukaze. Mes matome, kad  Armėnijoje netyla žmogaus teisių gynėjai. Taigi šiomis aplinkybėmis Europos Sąjungos sprendimas (vėl  grįžtu į pradžią) yra tęstinis. Ir mes, lietuviai, tai turim nuolat priminti. Ir tai, ką mes darome su ponu Andriumi, kurdami trio strategiją, asocijuotų narių strategiją, taip mes ir siunčiame šitą signalą, kad Europa jūsų nepamiršo, kad laikas yra tas pats, kad iššūkiai yra tie patys. Ir kad juos mes visi kartu turime išgyventi.

R. Juknevičienė:

Tai, Andriau, bet tu esi nepataisomas optimistas. Bet dabar pereikime prie situacijos, kokia yra, kokią radome Europos Parlamente, kai buvome išrinkti, pačioje Europos Sąjungoje. Tu čia dirbi, aiškini. Aš dabar jau įsijaučiau į laidos vedančiosios rolę. Ir pabandysiu dar suformuluoti klausimą. Bet, kai tu sakai, kad tikėkime Rusija, Rusija gali būti kitokia, padėkime Ukrainai ir tada Rusija pasikeis. Aš matau, kad yra žmonių, kuriems atrodo naivus tas požiūris, niekada Rusija nebuvo demokratiška, niekada nebus. Ir staiga iššoka prezidentas E. Macron ir sako, kad vardan globalių dalykų kaip tik reikia bendrauti su Rusija. Tuo pačiu metu skaitome Ž. Borrell, kuris bendravo su S. Lavrovu, ir irgi kalba apie naująją strategiją dėl Rusijos. Ž. Borrell yra svarbiausia užsienio reikalų figūra Europos Sąjungoje. Tai kur tu čia matai tą kelią, kuriuo būtų galima kažko pasiekti?

A. Kubilius:

Pirma, Parlamente, iš tikrųjų, nuotaikos nėra blogos. Bendrai žiūrint net ir dėl tos pačios Rusijos. Pati matei praėjusiais metais iš Rezoliucijos dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios, dėl Molotovo-Ribentropo pakto pasmerkimo. Dauguma už tai balsavo. Buvo kitos dar be šios Rezoliucijos dėl Rusijos valdžios vykdomų persekiojimų. Didžiulė dauguma balsuoja už tokias rezoliucijas, kuriose Rusijos valdžios veiksmai yra pasmerkiami. Antra,  ko galbūt labiausiai trūksta, ką per metus mes čia pamatėme, trūksta tam tikrų konsoliduotų, strateginių iniciatyvų, kuriose būtų formuojama tam tikra ambicija ateinančiam dešimtmečiui. Ir šitoje vietoje Europos Sąjungos politika dėl Rusijos turi labai glaudžią sąsają su Europos Sąjungos politika dėl Rytų partnerystės šalių. Net pats Ž. Borrell yra pasakęs, kai mes kėlėme klausimą, kokia turėtų būti Europos Sąjungos politika dėl Rusijos, jis pats suformulavo tai, ką mes formuluojame.

R. Juknevičienė:

Jis norėjo, kad jūs balsuotumėte, perskaitė tavo tekstus.

A. Kubilius:

Šiuo atveju sėkminga Rytų partnerystės politika ypač dėl Ukrainos pažangos gali turėti labai didelę įtaką transformacijai Rusijoje. Tie dalykai yra glaudžiai susiję. Mes čia visą laiką remiamės ir cituojame garsųjį Amerikos politikos analitiką a. a. Samuel Huntington, kuris savo knygose aiškiai parodė, kad mes štai, Lietuva ir kitos šalys, visa centrinė Europa buvome trečiosios demokratizacijos bangos protrūkis. Tai pagal tokią teoriją aš galiu pasakyti, kad ketvirtoji demokratizacijos banga, kuri gali paliesti ir Rusiją, yra taip pat neišvengiama. Klausimas, ar po dešimties metų, ar po dvidešimt.

R. Juknevičienė:

Tai gerai. Teorija yra svarbu, bet kai mes kartu klausėme Ursulos von der Leyen prisistatymų, kai mes klausėmės dar jos pasisakymų EPP kongrese, buvo kalbama apie plėtrą  į vakarų Balkanus, bet nė vieno karto neišgirdome nieko apie šitas šalis, nei Ukraina buvo ten paminėta plėtros kokiame nors kontekste, nei kokia nors nauja žinutė apie apskritai Rytų partnerystę. Mes beldžiamės, laužiame tas duris. Beje, Rytų partnerystės Summit‘as, jūs esate patenkinti tuo, kaip Europos Sąjunga bando brėžti: ar liekame tokioje neapibrėžtoje erdvėje po visų šitų summitų, ar yra kas nors naujo, be jūsų pateiktų projektų?

A. Kubilius:

Ramūnas pradės, aš pratęsiu dar trumpai.

R. Stanionis:

 Ne tai, kad mes patenkinti, mes esame Europos Sąjungos dalis. Ir mes, kaip Parlamentas, Europos Sąjungos Parlamentas, pasiuntėme labai aiškią žinią šitam Summit‘ui, visiems lyderiams. Ir ta žinia skamba labai paprastai: duokime tiems nariams, kurie nori daugiau, duokime jiems daugiau. Duokime jiems reformų darbotvarkę, duokime jiems investicijas, duokime jiems ekonomikos augimą, duokime jiems viziją, kad jų šalis toliau eina, mažais žingsniais, bet eina į priekį. Tokia yra mūsų filosofija. Ir tą filosofiją mes stengiamės perduoti Europos diplomatams, tam pačiam Ž. Borrell. Ir Parlamentas tą turi daryti, tokia yra mūsų misija.

A. Kubilius:

Aš pridursiu prie to dar vieną dalyką. Ramūnas labai teisingai pasakė. Mes kartais dar vis turime tokį supratimą, kuris, man atrodo, vyrauja Centrinėje Europoje ir tose pačiose mūsų Rytų partnerystės kaimynėse, kad Europos Sąjungos politiką nusprendžia kažkas, turbūt Berlynas, Paryžius, o mes jau čia tik tam farvateryje ir galime plaukti. Mūsų supratimas darosi vis aiškesnis. Tą pačią Rytų partnerystės politiką mes turime stumti į priekį. Negalima leisti įsivyrauti tokiai pagrindinei nuostatai, na, maždaug, paspirkim tą statinę nuo kalno, tegul rieda. Tai, ką mes darome, tas matosi, yra postūmių. Bet dar svarbiau būtų, kad pati Lietuvos valstybė turėtų tokią ambiciją. Tai tos ambicijos man labai trūksta. Mūsų aukšti vadovai yra išmokę gražiai pakalbėti konferencijose, pasakyti: „remiame Ukrainą, smerkiame Rusiją“, bet to neužtenka. Tam reikia kasdienio darbo, tam reikia žmonių pajėgumo, piniginių resursų. Lietuva turi ruoštis 2027 metais antrą kartą pirmininkauti Europos Sąjungai. Ir vienas iš pagrindinių klausimų turi būti: tolimesni žingsniai dėl Rytų partnerystės. Mūsų misiją labai paprastai galima įvardinti: mes manome, kad štai per šitą dešimtmetį tos pažangiausios Europos Sąjungos šalys, trio, kaip mes vadiname, kurios turi Asociacijos sutartis (Armėnija eina iš paskos, galbūt Armėnija jas dar pasivys) tai iš šešių jau bus keturios, jos Europos Sąjungos veiksmų dėka turi patekti į tokią padėtį, kokioje dabar yra Vakarų Balkanų šalys. Turi atsiverti joms durys toliau derėtis ir eiti visavertės narystės link.

R. Juknevičienė:

Bet ar tikrai yra politinės valios Lietuvoje, nes aš kai pasižiūriu politinių partijų lyderius, tai vargu, ar be Tėvynės Sąjungos žmonių, tokių kaip tu, kam nors apskritai rūpi reikalai truputį toliau negu kad pačios Lietuvos siena. Gal ir rinkėjai čia, aišku, diktuoja taip  klausimą. Taigi, pirmas klausimas, ką daryti, kad pačioje Lietuvoje atsirastų politinės valios brėžti gaires į priekį? Antras klausimas platesnis. Šiek tiek jaučiame, kokios nuotaikos yra Europos Sąjungoje, ypač tose turtingesnėse šalyse, senosiose šalyse. Jos yra pavargusios nuo plėtros. Atsivėrė sienos, ką čia slėpti, ir iš Rumunijos, ir iš Bulgarijos, ir iš Lietuvos ne pačių geriausių piliečių nukako kur nors į Švediją ar kitur. Švedai dar kaip švedai, bet Prancūzijos  ar Vokietijos žmonės nedega entuziazmu plėsti Europos Sąjungos todėl, kad, būkim biedni, bet teisingi, juk moka tai vokiečiai.

A. Kubilius:

Bet čia vėlgi yra toks patikėjimas ir pasiteisinimas nieko nedaryti. Kad ten pavargo nuo plėtros. Man atrodo, Europos Sąjunga yra pavargusi nuo ryžtingo neveikimo. Tai aš turiu vieną argumentą, labai paprastą: Europos Sąjunga plečiasi į Vakarų Balkanus, dabar vyksta procesas, ir visas Europos Parlamentas labai džiugiai, ir smerkia čia ir Prancūziją, kodėl ten stabdė Albanijos ir Šiaurės Makedonijos derybų pradžią. Tai šitoje vietoje supratimas, kad iš tikrųjų Vakarų Balkanus reikia priimti yra pakankamai aiškus. Ir tu minėjai, ta pati Ursula von der Leyen labai teisingai formuluoja doktriną, kad jeigu neina Europos Sąjunga į Vakarų Balkanus, tai ten ateis Rusija ir destabilizuos.

R. Juknevičienė:

Ir Kinija.

A. Kubilius:

Kitas klausimas, kodėl tos pačios kalbos, tų pačių motyvų Europos Sąjunga nenaudoja kalbėdama apie Rytų partnerystės šalis. Kur Rusija jau yra atėjusi. Ir jau destabilizuoja. Atsakymas čia paprastas: baimė tų pačių Kremliaus, taip sakant, agresyvių veiksmų. Šitokiu būdu suteikiant V. Putinui tam tikrą teisę braižyti raudonas linijas. Tą teks įveikti. Tam argumentų yra pakankamai daug. Pavyzdžiui, ką mes bandome ir tame pačiame „Euronest“ pradėti, tą vystysime toliau: pradėti lyginti Rytų partnerystės šalis su Vakarų Balkanų šalimis. Kurios iš jų yra geriau pasirengusios integracijai. Ir paaiškėja (ne mūsų čia yra išvada, o žymių ekspertų, Briuselio atstovų), kad, pavyzdžiui, 2018 metais Sakartvelas  (Gruzija) buvo geriau pasirengusi negu bet kuri kita Vakarų Balkanų šalis.

R. Juknevičienė:

Tai lygiai taip pat, kaip su NATO.

A. Kubilius:

Mes turime priversti Europos Sąjungą labai aiškiai atsakyti į paprastus klausimus: tai kodėl tada Vakarų Balkanai yra integruojami, o Rytų partnerystės šalys nėra?

R. Juknevičienė:

Tai lygiai taip pat, kaip ir su NATO, kur Juodkalnija, pavyzdžiui, nepasakyčiau, kad buvo žymiai geriau pasiruošusi už tą pačią Gruziją (Sakartvelą), netgi mažiau pasiruošusi.

Baigiant mūsų pokalbį, tikiuosi, kad mūsų žiūrovus įtikinote, jog šis klausimas yra be galo svarbus, bet paskutinis klausimas jums: tai vis dėlto, ar bus koks nors proveržis  artimiausiu metu po šito savaitės labai svarbaus viršūnių susitikimo, ar toliau reikės labai sunkiai belstis į visas duris? Kokia laukia perspektyva dar dešimt metų? Be to, galų gale, kaip įtikinti ukrainiečius ir kitus turėti kantrybės bei nenusivilti šituo keliu, nes laiko faktorius labai svarbus? Kiek matome, Kremlius labai žaidžia tuo laiko faktoriumi.

A. Kubilius:

Mano atsakymas toks: mes stebuklų kažkokių nesitikime. Tai turbūt esame supratę, kad staigių lūžių negali įvykti. Bet nuoseklus darbas turi būti tęsiamas toliau. To nuoseklaus darbo darbuotojų frontas gal kol kas nėra labai didelis ir platus. Kartais pasigendame ir Lietuvos aktyvesnio dalyvavimo, bet čia vėl yra dalykas, kurį reikia darbiniu būdu spręsti. Neverkšlenti, kad mes čia vieni, niekas daugiau neremia, bet kurti koalicijas, tų pačių valstybių, kurios yra suinteresuotos Rytų partneryste.

Jau minėjau, Lietuva pirmininkaus ES 2027 metais. Prieš tai pirmininkaus, pavyzdžiui, Lenkija, tai ar turi jau dabar Lietuvos valstybė, Lietuvos aukšti vadovai kokį nors susitarimą su Lenkija dėl to, kaip bus išnaudotas tas vienas po kito sekantis pirmininkavimas tam, kad į priekį stumtume Rytų partnerystės reikalus. Mano žiniomis, tokio nėra. Reiškia, jį reikia rengti. Lietuva su Lenkija gali strategiškai bendradarbiauti ne tiktai elektros ar bėgių, ar kelių reikaluose, bet būti tuo branduoliu, kuris pradeda judinti naują bangą Rytų partnerystės politikos ateinančio dešimtmečio ambicingų tikslų. Prisijungs tada ir čekai, kurie pirmininkaus dar prieš Lenkiją. Švedai pirmininkaus. Visa tai reikia daryti. Tai aš už tai, ką mums pavyksta galbūt pasiekti, mums pavyksta į Europos Parlamento dokumentus įdėti tam tikrus žodžius, tam tikrus sakinius, tam tikrus tikslus. Tuos tikslus toliau reikia įgyvendinti. Jeigu mes jų nejudinsime, tai jie nusės Briuselio biurokratų stalčiuje, mes tą jau žinome. Tai belsk ir bus atidaryta.

R. Juknevičienė:

Ramūnai, o tarp tų Briuselio biurokratų (man nepatinka tas pavadinimas, nes iš tikrųjų žmonių čia yra labai daug puikiai dirbančių ir tikrai negalima jų ta blogąja tokia terminologija vadinti), pats jau daug žmonių pažįsti iš Europos Komisijos ir iš paties Parlamento, ar yra čia žmonių, kurie panašiai kaip jūs galvotų ir su kuriais būtų galima kalnus nuversti?

R. Stanionis:

 Šiaip Europos Sąjunga – tai yra, reikia pripažinti, politinis projektas. Ir daug ką lemia politikai. Mes negalime jų niekaip užmiršti ar nurašyti, ar kažkur palikti ir sakyti: čia viską Briuselio pilkieji technokratai ar kiti administratoriai sutvarkys. Jie visi dirba komanda. Ir kas mums, Lietuvai, svarbiausia, tai dirbti su politikais. Patiems politikams Lietuvoje reikia irgi, aš galvoju, išmokti susigrąžinti svajonę gyventi saugioje aplinkoje. Gyventi, kai už tavo Lietuvos sienų yra ne diktatūros, o atviros ir demokratinės valstybės. Nežinau, ar kada buvo toks atvejis mūsų istorijoje, kad visos mūsų sienos buvo atviros su kitomis demokratinėmis šalimis. Aš tikiu, kad mano karta, galbūt ir jūsų karta, mes sulauksime to laiko ir gyvensime visai kitoje erdvėje. Ir galbūt netgi visai jau tada kiti tikslai mums bus svarbūs. Bet pirmiausia reikia išmokti susigrąžinti svajonę.

R. Juknevičienė:

Taip. Tai ačiū labai, vyrai. Aš jums tikrai linkiu sėkmės, mane įtikinote. 

A. Kubilius:

O, tai bent vieną dar turime. Gerai.

R. Juknevičienė:

Iš tiesų, tikrai labai džiaugiuosi tuo darbu, ta lyderyste, kurią Andrius rodo, nors kartais iš tikrųjų man gaila jo, kad tas donkichotiškumas jaučiasi, bet jis nepasiduoda, kaip ir Ramūnas. Tai jums sėkmės. Mes tikrai prisidėsime, kiek galėsime, visi. Būna kartais, kad ir mažas akmenėlis vežimą išverčia. Tai būkime tais akmenėliais ir nepasiduokime tai tokiai kartais labai skeptiškai aplinkai. O baltarusiams, kurie sodinami į kalėjimus šiandien, aišku, mūsų bičiuliams visiems, linkiu ištvermės. Ir mes tikrai būsime kartu su jumis.

×