2025.12.11

Liudas Mažylis. Rytų Partnerystės asamblėja Jerevane: Europa, energetika ir „realios Armėnijos“ kontūrai

Spalio 27-30 dienomis Jerevane vyko Rytų partnerystės parlamentinės asamblėjos sesija. Kaip įprasta, darbas vyko frakcijose, komitetuose ir plenariniuose posėdžiuose – savotiškai atkartojo Europos Parlamento „mini modelį“. Dalyviai diskutavo aktualiausius regiono klausimus, dalijosi patirtimi ir aptarė bendrus iššūkius. Programoje netrūko susitikimų su Armėnijoje reziduojančiais ES bei valstybių narių ambasadoriais – tai suteikė platesnį geopolitinį kontekstą ir leido aiškiau suprasti Europos buvimą šiame jautriame regione.

Energetikos komitetas

Energetinis saugumas šiandien tapo neatsiejama nacionalinio ir kolektyvinio saugumo dalimi. Rytų partnerystės šalys šią realybę išgyvena kasdien – jų energetikos sistemos lieka geopolitinių konfrontacijų priešakyje. Rusijos agresija prieš Ukrainą ir nuolatinės manipuliacijos dujų bei elektros tiekimu parodė, kaip energetinė priklausomybė gali būti paversta ginklu prieš suverenitetą ir stabilumą. Bendra Ukrainos ir Moldovos patirtis liudija: tik stipresnis energetinis susijungimas su Europa gali tapti patikimu skydu.

Todėl komiteto svarstyti dokumentai ir priimtos pataisos aiškiai pabrėžė, kad saugumas prasideda nuo jungčių. Sinchronizacija su Europos tinklais, investicijos į tarpvalstybinę infrastruktūrą, skaidrus valdymas, kibernetinis saugumas ir koordinuotas reagavimas į krizes – tai strateginiai prioritetai, o ne techninės detalės. Kuo stipresnis Rytų partnerystės šalių energetinis savarankiškumas, tuo saugesnė Europa.

Rezoliucijos

Asamblėjos metu buvo priimtos keturios rezoliucijos. Taip pat, Ukrainos delegacija papildomai pateikė pasiūlymą rezoliucijai dėl derybinių klasterių atidarymo Moldovai ir pačiai Ukrainai – žingsnio, priartinančio šias šalis prie ES integracijos, kuri irgi buvo priimta.

Diskusijos atskleidė ir bendrystę, ir skirtumus tarp šešių Rytų kaimynystės valstybių. Moldovoje matomas realus progresas. Ukraina ruošiasi sunkiai žiemai ir vis dar gyvena karo tęstinumo sąlygomis. Sakartvelo vyriausybė delegacijos neatsiuntė, tačiau pažymėtas pozityvus proveržis Armėnijos ir Azerbaidžano santykiuose – nors Azerbaidžano delegacijos taip pat nebuvo.

Armėnijos dabartis ir iššūkiai

Asamblėjos diskusijose daug dėmesio skirta ir pačios Armėnijos „einamosioms“ problemoms. Dabartinio premjero Nikolo Pašiniano pristatoma „realios Armėnijos“ idėja grindžiama pragmatizmu – valstybės plėtra ir stiprinimu esamose sienose dabartinėje geopolitinėje realybėje. Tačiau ar toks požiūris gali būti priimtinas visiems? Atrodo, kad jis smarkiai sujudina visą armėnų tautinę savivoką. Pasigirsta balsų, kvestionuojančių demokratinę Armėnijos ateitį. Jautrios temos – pabėgėliai iš Arcacho (Kalnų Karabacho) bei kalinių Azerbaidžane likimas – nuolat sugrąžina dėmesį į vidaus politikos jautrumą.

Simboliškai galima sakyti, jog tai – Armėnija be Ararato, be jūros, kuria kadaise, pasak legendos, atplaukė Nojaus laivas, ir be Arcacho (Kalnų Karabacho), iš kurio tūkstančiai ten gyvenusių armėnų per kelias dienas tapo politiniais pabėgėliais. Opozicija kelia konceptualius klausimus dėl valstybės santykio su religiniais lyderiais – trys vyskupai šiuo metu yra sulaikyti. Be to, reikia nepamiršti, kad armėnų diaspora išsibarsčiusi po visą pasaulį. Tai įtakinga ir dažnai pasiturinti bendruomenė, kurios narių skaičius maždaug dvigubai daugiau nei „realios Armėnijos“ gyventojų. Tad natūralu, kad tautinės savivokos pokyčiai gali kelti ir prieštaringas emocijas.

Armėnijos santykiai su Rusija išlieka sudėtingi: pasitikėjimo rusais nebeliko, tačiau fiziškai jie dar nėra iš čia visiškai pasitraukę, o politiniame spektre esama ir atvirai prorusiškų jėgų. Neramina, kad 2026-ųjų rinkimuose Rusija bandys įvairius, jų gerai įvaldytus, poveikio instrumentus. Asamblėjoje daugybę kartų buvo minimas pastarųjų Moldovos rinkimų atvejis. Moldavams pavyko atsispirti beprecedentiniam Rusijos spaudimui, jie išsirinko proeuropietišką parlamentą. Bet neabejotinai, rusai bandys tą patį ir Armėnijoje.

ES „buvimas“ ir investicijos

ES buvimas regione neapsiriboja deklaracijomis – jis matomas konkrečiais darbais, investicijomis ir partneryste, kurios prisideda prie energetikos, transporto, miesto infrastruktūros ir verslo plėtros. Armėnijoje ši parama įgauna realią formą per įvairius projektus, kurie ne tik modernizuoja infrastruktūrą, bet ir stiprina šalies atsparumą, skatina ekonomikos augimą bei gerina gyvenimo kokybę miestų ir kaimo bendruomenėse.

Pavyzdžiui, energetikos srityje vyksta Armėnijos–Sakartvelo elektros jungties projektas (Europos Investicijų Bankas, EIB) – strateginis projektas, jungiantis Armėnijos elektros tinklus su Sakartvelu ir didinantis regiono energetinį saugumą. Transporto infrastruktūra taip pat modernizuojama: „North–South Road Corridor Investment Program“ Sisian–Kajaran ruože (~85 mln. eurų, EIB) įrengti nauji keliai su 9 tuneliais ir 27 tiltais, o urbanistinė plėtra apima Gyumri miesto atnaujinimo projektą („Gyumri Urban Development“, ES grantai), kuriame gerinamas energinis efektyvumas, renovuojami viešieji pastatai ir modernizuojami apšvietimo tinklai.

Kitas svarbus žingsnis – vandens tiekimo ir nuotekų tinklų modernizavimas Jerevane, Giumri ir Vanadzore (EIB + ES grantai), leidžiantis atnaujinti kelis šimtus kilometrų vamzdynų, sumažinti vandens nuostolius ir pagerinti sanitariją. Kaimo ir žemės ūkio sektorius stiprinamas ENPARD programos (~26 mln. eurų, ES) parama, remiančia žemės ūkį, kaimo infrastruktūrą ir kooperatyvus. Viešojo transporto tinklas modernizuojamas Jerevano metro projekte (EBRD + ES grantai), užtikrinant patogesnį ir efektyvesnį keleivinio transporto aptarnavimą.

Visa tai įsikomponuoja į Global Gateway iniciatyvą – ilgalaikį ES investicijų paketą, apimantį transporto, energetikos ir skaitmeninės infrastruktūros projektus regione, papildomai įgyvendinant Armėnijos atsparumo ir augimo projektą, skatinantį reformas prekybos, transporto, energetikos ir kitose pagrindinėse srityse, kuriose taikomas vizų liberalizavimo dialogas, ir skirta daugiau nei 200 mln. eurų investicijų.

Simboliška, kad į šių metų renginį atvyko du Turkijos parlamento nariai – per dešimtmečius tai būtų buvę neįsivaizduojama. Prisimintina, kaip buvęs Turkijos premjeras Suleimanas Demirelis sakė: „Santykių su Armėnija užmezgimas – niekada“. O dabar Turkija jau svarsto investicijų galimybes, kurios būtų reikšmingos ir Armėnijai.

Armėnijos ir Azerbaidžano santykių dinamika

Šiuo metu stebimas palyginti ramus laikotarpis – taika tarp Armėnijos ir Azerbaidžano suteikė atokvėpį: neskamba šūviai, nebekrenta sviediniai, nežūsta žmonės. Tai vienas iš pozityvių ženklų po dešimtmečius trukusių karinių įtampų. Vienas pagrindinių iššūkių – vadinamasis Zangezūro koridorius, apie 40 km ilgio ruožas per pietų Armėniją, jungiantis Azerbaidžano žemyninę dalį su Nachičevanės eksklavu. Nors Baku šį projektą laiko strateginiu tranzitu, Jerevanas pabrėžia valstybės suvereniteto apsaugą.

Diskusijose svarstomi keli modeliai – nuo „Kaliningrado modelio“, kur tranzitas vyksta be pasienio patikrų, bet kelias lieka armėniškas, iki abipusio kompromiso, kai tiek Armėnija, tiek Azerbaidžanas turi laisvą judėjimą, tačiau be eksteritorialumo. Nuo 2003 m. Rusijos piliečiai kerta Lietuvos teritoriją specialiais traukiniais, tiesa, privalo deklaruoti savo tapatybę, o tai gali būti prilyginta savotiškam „tranzitinės vizos“ analogui. Rusiškos prekės vežamos be muitų. Panaši schema gali tapti orientyru ir regione, leidžianti derinti laisvą judėjimą su suvereniteto apsauga. Taip pat svarstomas Arazos maršrutas per Iraną, leidžiantis Baku apeiti Armėniją. Vis dėlto kiekvienas variantas turi savo geopolitines kliūtis – įtaką lemia Irano, Rusijos ir Turkijos interesai bei vidaus politinis pasipriešinimas Armėnijoje. Nepaisant to, nutilę šūviai suteikia erdvės diplomatinėms alternatyvoms.

Šio konteksto fone akivaizdu, kad kiekvienas iš galimų modelių turi savo iššūkių. Armėnijoje – stiprus vidaus politinis pasipriešinimas: bet koks susitarimas dėl „koridoriaus“ laikomas rizika valstybingumui. Azerbaidžane – lūkesčiai po karinės pergalės, todėl bet koks lankstumas gali būti suprastas kaip silpnumas. Iranas kategoriškai priešinasi bet kokiam eksteritorialiam keliui per Armėniją, o Rusija, formaliai išlikdama proceso garante, šiandien pati ieško savo vaidmens tarp prarandamų įtakų. Šioje situacijoje Pietų Kaukaze ir platesniu mastu ryškėja „įmūrytų“ sienų problema, kuri stabo fizinius ryšius. Jeigu jas pavyktų „sugriauti“, Europa priartėtų prie regiono, o ryšiai su Centrine Azija palengvėtų.

2025.10.27

EP narė Rasa Juknevičienė dalyvauja „Euronest“ Parlamentinės Asamblėjos posėdžiuose Jerevane

Europos Parlamento narė, „Euronest“ Parlamentinės Asamblėjos vicepirmininkė Rasa Juknevičienė nuo šio pirmadienio visą savaitę kartu su Parlamento delegacija dalyvauja Parlamentinės Asamblėjos posėdžiuose Jerevane, Armėnijoje.
„Rytų partnerystės šalyse vyksta svarbiausi Europos ateities procesai. Jie susiję su Rusijos imperialistine kolonijine politika šių šalių atžvilgiu. Šiuo metu tai labai skirtingomis trajektorijomis savo politiką vykdančios valstybės. Ukraina kovoja tikrą konvencinį karą už savo europietišką kelią, Moldovai tenka didžiausi hibridinio karo išbandymai. Abi šios šalys yra realiausios kandidatės artimiausiu metu pradėti stojimo derybas. Jas, deja, blokuoja Vengrija, – apie „Euronest“ PA kuruojamas šalis ir veiklos apimtis sako EP narė. – Sakartvelas, prieš gerą dešimtmetį buvęs šios šalių grupės europinės integracijos lyderiu, šiandien, deja, yra liūdnas Kremliaus sėkmės pavyzdys. Baltarusija ir Azerbaidžanas, nors ir labai skirtingos, tačiau nėra demokratinės valstybės“.
Pasak R. Juknevičienės, istoriniai procesai vyksta Armėnijoje, kuri yra renginio šeimininkė. Ši šalis atsisako ilgametės Rusijos globos ir siekia atverti savo šalį europinei krypčiai.
Apie visus šiuos procesus, apie valstybių santykius su ES ir bus kalbama sesijos posėdžiuose
Asamblėjos darbotvarkėje numatytas Baltarusijos darbo grupės susitikimas, kurio metu kalbą turėjo sakyti Demokratinės Baltarusijos atstovė Sviatlana Cichanouskaja, atšauktas, nes Lietuva atsisakė išrinktajai Baltarusijos Prezidentei skirti apsaugą.

2025.07.01

Europos Parlamente bus rodomas filmas apie 21 amžiaus Rusijos koncentracijos stovyklas

Europos Parlamento narės Rasos Juknevičienės iniciatyva Parlamente liepos 1 d. vyks filmo „Kaliniai: teroro sistema“ premjera. Tai žiniasklaidos projekto „Activatica“ sukurtas dokumentinis filmas, atskleidžiantis brutalią Rusijos režimo represijų sistemą okupuotose Ukrainos teritorijose.
Filme rodoma šiurpi pagrobtų civilių kasdienybė – mušimas, kankinimas, izoliacija, sufabrikuoti kaltinimai ir kalinimas iki gyvos galvos slaptuose kalėjimuose. Tai tarsi 21 amžiaus koncentracijos stovyklos, iš kurių nėra galimybės išeiti gyvam. Tūkstančiai Ukrainos civilių tapo Rusijos teroro sistemos aukomis ir šiandien kali Rusijos teritorijoje – nepasiekiami nei artimiesiems, nei kaliniams pagalbą teikiančioms organizacijoms. Tikslus sulaikytų civilių skaičius nežinomas, tačiau skaičiavimai svyruoja nuo 7000 iki 30 000.
Balandžio mėnesį pasaulį sukrėtė tragiškai žuvusios 27 metų žurnalistės V. Roščinos istorija. Praėjus beveik pusei metų nuo jos mirties nelaisvėje, jos kūnas buvo sugrąžintas į Ukrainą, jame matyti šokiruojantys kankinimo požymiai. Nuo to laiko ji tapo žiaurumo, kurį patyrė tūkstančiai Ukrainos civilių iš Rusijos okupuotų teritorijų, simboliu, primindama, kad teroras plinta toli už aktyvių kovos zonų ribų. Rusijos okupacija – ne tik teritorijų praradimas, bet ir siaubinga nauja realybė jų gyventojams.
Filmas „Kaliniai: teroro sistema“ analizuoja šią priespaudos sistemą ir atskleidžia likimų tų, kuriuos ji pasiglemžė.
Filme taip pat keliamas esminis klausimas: ar įmanoma kaip nors išsigelbėti iš šios sistemos? Tokia kalinimo sistema Rusijoje nėra nauja. Ji susiformavo per karą Čečėnijoje ir dabar diegiama Ukrainoje. Tai kruopščiai sukurtas represijų aparatas, veikiantis visiškai už įstatymų ribų.

Po filmo peržiūros organizuojama diskusija su Ukrainos žmogaus teisių aktyvistu ir buvusiu civiliu kaliniu Oleksandru Tarasovu, Ukrainos kalinio Domiano Omelianenko motina ir NVO „Liberta“ įkūrėja Tetiana Omelianenko bei žmogaus teisių gynėja ir „Activatica“ koordinatore Jevgenija Čirikova.
Diskusija vyks Europos Parlamentui rengiant rezoliuciją apie Rusijos karo prieš Ukrainą žmogiškąją kainą ir neatidėliotiną poreikį nutraukti Rusijos agresiją, ypatingą dėmesį skiriant neteisėtai sulaikytų civilių ir karo belaisvių padėčiai bei nuolatiniam civilių bombardavimui. Dėl rezoliucijos EP balsuos liepos 9 d. Strasbūre vyksiančioje plenarinėje sesijoje.
Šią savaitę vyksianti filmo peržiūra ir diskusija – tai proga EP nariams ir visuomenei giliau susipažinti su problema, jos ištakomis, bei išgirsti Rusijos terorą patyrusiųjų liudijimus.

2025.06.03

Europos Parlamente jau penktus metus iš eilės bus minimos sovietų vykdytų tremčių metinės bei skaitomos ištremtųjų pavardės

Europos Parlamentas jau penktą kartą iš eilės oficialiai minės masinius sovietų vykdytus trėmimus iš Vidurio ir Rytų Europos. Renginio metu bus skaitomos ištremtųjų pavardės bei pagerbtas jų atminimas. Minėjimas vyks birželio 4 d. Solidarumo aikštėje prie Parlamento.
„Praėjusį šimtmetį vykdyti sovietų nusikaltimai kartojasi XXI amžiuje. Putino Rusijos sukeltas karas Ukrainoje atnešė nekaltų žmonių žudymus, tremtis, grobimus, kankinimus. Kremliaus režimas bruka pasauliui savo „ruskij mir“ pačiu brutaliausiu būdu. Istorija kartojasi dar ir todėl, kad sovietiniai nusikaltimai nebuvo tinkamai pasmerkti ir įvertinti. Pasaulis privalo tai sustabdyti“, – sako Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė.
Renginį atidarys Europos Parlamento pirmininkė Roberta Metsola, jame dalyvaus ir pavardes skaitys įvairių ES valstybių europarlamentarai, šių šalių ambasadų bei diasporos bendruomenių atstovai. Atidarymo ceremonijoje kalbės Krasnojarsko krašte gimusi lietuvė Dalia Dyrienė. Jos tėvai buvo ištremti 1951 m. spalį. Skambės kare rusų okupantų sužaloto ukrainiečio tenoro Serhii Ivančiuk atliekamos dainos. Serhii Ivančiuk yra ukrainietis operos dainininkas, kuris tapo žinomas dėl savo drąsos ir pasiaukojimo Rusijos karo prieš Ukrainą metu. 2022 m. kovo pradžioje, evakuodamas žmones iš rusų puolamo Charkivo, jis buvo sunkiai sužeistas – į jo automobilį buvo paleista apie 30 kulkų, penkios jų pataikė į jį. Ivančiukui buvo peršautos abi kojos, pažeistos kepenys ir stuburas. Nepaisant sunkių sužeidimų, jis išgyveno ir buvo gydomas Vokietijoje, kur jam atlikta dešimt operacijų per mažiau nei tris mėnesius.
Minėjimo metu bus skaitomos sovietų režimo prievarta ištremtų žmonių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Ukrainos, Moldovos, Vengrijos, Vokietijos, Baltarusijos ir Sakartvelo pavardės.
Priminsime, kad trėmimų minėjimą ir ištremtųjų pavardžių skaitymus praėjusioje kadencijoje, 2021 metais, inicijavo EP narė Rasa Juknevičienė. Trečiaisiais metais parlamentarės iniciatyva jis tapo tradiciniu Europos Parlamento renginiu.
Norintiems skaityti pavardes Briuselyje dėl sklandaus renginio organizavimo rekomenduojama registracija:
https://ep-events.secure.europarl.europa.eu/europarl/SovietMassDeportations4June2025/e/ce/kk/d289f6c0fb0f96145835b00d04d380e5/?fbclid=IwY2xjawKlB7tleHRuA2FlbQIxMABicmlkETBuekpQNDdSZVJScFJxa2R0AR6_41cT4Gtxb8hhKrQZOR-LEqqfO3Nn-XaNQgV76a-NWDkdCC6m5kM7b_Bm5A_aem_yPgfw-Y3IYM28nbaC3HDNA
Renginys bus transliuojamas tiesiogiai.
https://multimedia.europarl.europa.eu/en/webstreaming/commemoration-of-victims-of-soviet-mass-deportation_20250604-1400-SPECIAL-OTHER?fbclid=IwY2xjawKrd6BleHRuA2FlbQIxMABicmlkETBuekpQNDdSZVJScFJxa2R0AR57ZhQbtz-ajYjRZv5e7CVBFnoatJHHOlei6IVxzS2eQ3GwaCW2cNpMlAc1Zg_aem_1B3K23qQep9TSWKXXqHxGg

2025.05.28

Rasa Juknevičienė gegužės 26-28 dienomis lankosi Jerevane ir Tbilisyje

Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė gegužės 26-28 dienomis lankosi Jerevane ir Tbilisyje.

Į Jerevaną EP narė pakviesta dalyvauti tarptautiniame forume „Jerevano dialogas 2025”. Šiemet forume bus nagrinėjamos intensyvėjančios politinės įtampos, didėjančio ekonominio neapibrėžtumo, aplinkosaugos, visuomenės poliarizacijos ir dirbtinio intelekto temos.

Parlamentarė pasisakys apie ES ir Rytų partnerystės šalių santykį, diskutuos kartu su kitais žinomais politikais, nuomonių lyderiais, analitinių centrų ekspertais.

Daugeliui Rytų partnerystės šalių saugumo ir stabilumo užtikrinimas demokratiniu keliu yra pagrindinis prioritetas. Tačiau šios šalys susiduria su nemenkais iššūkiais. Todėl bus bandoma atsakyti į klausimus, kaip besikeičiant saugumo dinamikai regione, ES gali užtikrinti, jog jos parama Rytų kaimynystei skatintų ilgalaikį stabilumą? Su kokiais iššūkiais susiduria Rytų partnerystės šalys, siekdamos eiti europietiškumo keliu ir patirdamos įtakas iš išorės?

Iš Jerevano EP nuolatinė pranešėja Sakartvelui R. Juknevičienė vyks į Tbilisį, kur dalyvaus oficialioje Parlamento Žmogaus teisių pakomitečio (DROI) misijoje. Susitikimuose su vietos ir tarptautinių žmogaus teisų organizacijų atstovais, žurnalistais bei opozicinėmis politinėmis partijomis bus aiškinamasi, kokia yra žmogaus teisų situacija šalyje ir kaip išeiti iš vis dar tebesitęsiančios politinės krizės.

2025.05.08

R. Juknevičienė: „Antrojo pasaulinio karo pabaiga nereiškė laisvės visiems europiečiams“

Europos Parlamento narė, neformalios parlamentinės grupės „Europos Atminčiai“ pirmininkė Rasa Juknevičienė kreipėsi į parlamento narius kviesdama pasirašyti pareiškimą „Dėl Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje 80-mečio minėjimo“.
„Šiais metais minime Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje 80-metį. 1945 m. gegužės 8 d. pelnytai prisimenama kaip pergalės ir išsivadavimo diena – nacizmo pralaimėjimas, Holokausto pabaiga ir laisvės bei atstatymo pradžia didelėje Vakarų Europos dalyje. Tai džiugi proga švęsti, – rašome pareiškime, – Tačiau bendras Europos istorinės atminties paveikslas liks nepilnas, jei nepripažinsime visa apimančios istorinės patirties žemyne“.
Pasak pareiškimo autorės, po nacistų sutriuškinimo, karas nesibaigė visiems. Milijonams Vidurio ir Rytų Europos gyventojų 1945 m. gegužės 8 d. neatnešė išsivadavimo, tik totalitarinę priespaudą valdant kitam režimui: nacių valdymo pabaiga žymėjo sovietų okupacijos, masinių represijų ir beveik pusę amžiaus trukusių komunistinių diktatūrų pradžią.
Pasak parlamentarės, Sovietų Sąjungos 1945 m. įvykęs vadinamasis Vidurio ir Rytų Europos „išlaisvinimas“ buvo lydimas priverstinių deportacijų, plačiai paplitusio seksualinio smurto ir išžaginimų, kankinimų, egzekucijų bei nacionalinio suvereniteto slopinimo. Nepriklausomos valstybės buvo įtrauktos į sovietų įtakos sferą ir dešimtmečiams patyrė represijas. Ir toliau dešimtmečius vyko ginkluoti pasipriešinimo judėjimai Ukrainoje, Lenkijoje, Baltijos šalyse ir už jų ribų. Disidentų tinklai išliko iki 1989–1991 m. demokratinių revoliucijų. Milijonai žmonių visame regione tapo komunistinių nusikaltimų aukomis – šių žiaurumų negalime pamiršti.
„Šiandien Europa ir toliau grumiasi su nepasmerktų sovietinių ir komunistinių nusikaltimų pasekmėmis bei Rusijos bandymu monopolizuoti „didvyrišką pergalę“ Antrajame pasauliniame kare. Rusijos karas prieš Ukrainą ir hibridiniai išpuoliai visoje ES atspindi pavojingą imperinės ir revizionistinės politikos tęstinumą. Rusija ir toliau siekia įtvirtinti išskirtinės įtakos zonas savo kaimynystėje, atkartodama Molotovo-Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų dvasią. Savo agresiją – tiek savo šalies auditorijai, tiek tarptautinei bendruomenei – ji pateisina iškreiptomis istorinėmis analogijomis su Antruoju pasauliniu karu. Kremlius naudoja 1945 m. pergalės ir tariamo Europos „išvadavimo“ naratyvą, kad pateisintų savo dabartinius veiksmus, vaizduodamas Ukrainos ir kitų šalių invaziją kaip pastangas išlaisvinti jas nuo fiktyvių nacių režimų“, – teigiama pareiškime.
R. Juknevičienė pabrėžia: Turime pasipriešinti tokiam istorijos klastojimui vardan Europos saugumo ir vienybės. Būtina objektyviai įvertinti 1945 m. įvykius, atsižvelgiant į visą jų sudėtingumą ir įvairovę. Pripažinimas, kad Antrojo pasaulinio karo pabaiga nereiškė laisvės visiems europiečiams, yra gyvybiškai svarbus žingsnis siekiant teisingos Europos istorijos atminties. Lygiai taip pat svarbu pasmerkti sovietinius ir komunistinius nusikaltimus, siekiant pasipriešinti Kremliaus imperialistiniam naratyvui ir puoselėti laisvės, demokratijos bei žmogaus orumo vertybes.
„Mes vieningai pagerbiame visas totalitarinių režimų aukas ir įsipareigojame puoselėti įtraukią, teisingą ir istoriškai tikslią atminties kultūrą. Antrojo pasaulinio karo palikimas iš tikrųjų baigsis tik tada, kai bus visiškai nugalėti visi agresyvūs imperialistiniai totalitariniai režimai. Tai įmanoma tik visiškai pasiekus pergalę Ukrainoje ir suteikus visoms Europos šalims laisvę pasirinkti savo kelią“, – sakoma pareiškime.
Pareiškimą pasirašė 61 EP narys iš 20 ES šalių. Pasirašę parlamentarai atstovauja įvairioms EP frakcijoms.

2025.04.14

Rasa Juknevičienė balandžio 14-17 dienomis lankysis Moldovoje ir Odesoje

Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė balandžio 14-17 dienomis lankysis Moldovoje ir Odesoje. Ji vyksta oficialaus vizito su EP Saugumo ir gynybos komiteto SEDE delegacija.
Vizito metu numatyti susitikimai su Moldovos Prezidente Maja Sandu, Parlamento Pirmininku Igoriu Grosu, Moldovos Ministru Pirmininku, gynybos, užsienio reikalų, vidaus reikalų ministrais. Ypatingas dėmesys skiriamas Rusijos kišimosi ir dezinformacijos užkardymui, todėl bus susitinkama su Kibernetinio saugumo agentūros, Saugumo ir žvalgybos tarnybos, Strateginės komunikacijos ir kovos su dezinformacija vadovais.
Paskutinė misijos diena skirta vizitams Odesoje.

2025.01.24

EP nariai ragina Komisiją imtis ryžtingų priemonių, kad Europa savo pinigais nekurstytų Rusijos karo mašinos

Europos Parlamento nariai iš įvairių frakcijų kreipėsi į Europos Komisijos Pirmininkę Ursulą von der Leyen pabrėždami, kad būtina imtis papildomų priemonių, siekiant sustiprinti sankcijas Rusijos energetikos sektoriui ir paspartinti ES perėjimą prie energetinės nepriklausomybės. Šio kreipimosi iniciatorė yra EP narė Rasa Juknevičienė.
„Energetinis saugumas tebėra vienas iš svarbiausių ES prioritetų, ypač kalbant apie energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos bei tinkamą paramą Ukrainai, – rašoma kreipimesi. – Raginame Komisiją nedelsiant imtis veiksmų, siekiant pašalinti ES pažeidžiamumą ir užtikrinti nuoseklią pažangą siekiant energetinės nepriklausomybės“.
Raginama teisiškai įpareigoti vykdyti „RePowerEU“ tikslus. Įpareigojantys tikslai yra labai svarbūs siekiant užkirsti kelią valstybėms narėms grįžti prie Rusijos energetikos, ypač kai tam tikros politinės jėgos verčia persvarstyti Rusijos iškastinio kuro draudimus dėl ekonominio spaudimo.
Išimtys šalims, neturinčioms prieigos prie jūros, pavyzdžiui, Vengrijai ir Slovakijai, trukdo ES sankcijų veiksmingumui ir leido Rusijos žaliavoms toliau tekėti į ES rinkas. Vien per pirmąjį 2024 metų pusmetį šios šalys į Rusiją nusiuntė 1,9 mlrd. eurų, importuodamos rusišką naftą. Siekdama išvengti išimčių naudojimo ir užtikrinti pažangą, Komisija turėtų nustatyti galutinius laipsniško panaikinimo terminus. Neturint griežtų terminų, priklausomybė nuo Rusijos naftos išliks.
Padidėjęs importas iš trečiųjų šalių, tokių kaip Indija, Kinija ir Turkija, kenkia sankcijoms ir netiesiogiai finansuoja Rusijos karo pastangas. Per pirmuosius tris 2024 m. ketvirčius ES pasiekė 12,3 mln. tonų rafinuotų produktų, iš kurių 4,8 mln. tonų buvo tiesiogiai rafinuota iš rusiškos žalios žaliavos, kurios vertė 3,6 mlrd. Eur. Konkrečiai kalbant, Indija tapo pagrindine naftos produktų eksportuotoja į ES 2024 m. ir tuo pat metu padidino Rusijos žalios žaliavos importą. Tai aiškus ženklas, kad ši spraga padidino Rusijos pajamas. Siekdama pažaboti šį netiesioginį srautą, Komisija turėtų nustatyti apribojimus naftos perdirbimo gamykloms, kurios labai priklauso nuo Rusijos naftos.
Kreipimosi autoriai ragina kovoti su Rusijos „šešėliniu“ tanklaivių laivynu. Kaip žinome, Rusija naudoja neapdraustų, prastai reguliuojamų „šešėlinių“ tanklaivių tinklą, kad išvengtų sankcijų ir naftos kainų viršutinės ribos, o tai kelia didelį pavojų aplinkai dėl prastos šių laivų būklės. Šios operacijos taip pat kelia rimtų susirūpinimą saugumu, nes jau yra įvykę incidentų, kaip nutrūkę kabeliai Baltijos jūroje. Koordinuoti tarptautiniai veiksmai yra būtini norint sutrikdyti jų veiklą. Bendradarbiavimas su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir kitais sąjungininkais yra labai svarbus kovojant su šių laivų eksploatavimu, sprendžiant ekologines ir saugumo grėsmes ES vandens keliuose.
Būtina sumažinti Rusijos pajamas iš iškastinio kuro, kurias ji gauna iš ES valstybių. Net ir ribotas importas atneša didelių pajamų Rusijai. Aiški priklausomybės nuo dujų mažinimo strategija yra gyvybiškai svarbi energetiniam saugumui. 2023 m. Rusija tiekė apie 10 % ES gamtinių dujų, nors priklausomybė nuo ES valstybėse narėse labai skiriasi. Nepaisant sumažėjusio tiekimo, Rusijos gamtinių dujų importas 2024 m. pirmąjį pusmetį išaugo 27 %. Komisija turėtų sutelkti dėmesį, kad ES narės kuo labiau sumažinti finansinius srautus į Rusiją pereinant prie energetinės nepriklausomybės.
„Visi šie iššūkiai sukuria svarbią galimybę Europai parodyti savo ryžtą ir sukurti veiksmingas reguliavimo bei vykdymo užtikrinimo priemones. Vieningos, aiškios ir įgyvendinamos ES politikos reikės norint galutinai nutraukti Rusijos iškastinio kuro importą bei užtikrinti žemyno energetinį saugumą ir tvarumą“, – rašoma kreipimesi.
Laiškas taip pat adresuotas vyriausiajai įgaliotinei Kajai Kallas, už prekybą ir ekonominį saugumą atsakingam Komisijos nariui Marošu Šefčovičiui ir už energetiką atsakingam Komisijos nariui Danui Jørgensenui.
Kreipimasi pasirašė 43 europarlamentarai, atstovaujantys 6 skirtingoms politinėms frakcijoms ir 16 valstybių narių.
23012025_MEPs letter_Bolstering sanctions and reducing dependency on Russian energy_as sent

2025.01.23

R. Juknevičienė: „Europoje vykstantis karas nėra kažkoks staiga iš niekur nieko išsiveržęs reiškinys“

Europos Parlamentas balsavo už rezoliuciją Dėl Rusijos dezinformacijos ir istorijos klastojimo, siekiant pateisinti savo brutalų karą prieš Ukrainą. (Už – 480; prieš – 56; susilaikė – 48.)
Dokumentą inicijavo neformali parlamentinė grupė „Europos atminčiai“ (ang. „Informal MEP Group on European Remembrance“)
Aiškindama rezoliucijos svarbą, jos pagrindinė iniciatorė EP narė R. Juknevičienė sakė:
„Daugelis mano, jog istorija turi būti palikta istorikams, kad reikia žiūrėti į ateitį. Ši rezoliucija ir yra apie ateitį. Neįvertinti praeities totalitariniai režimai pagimdė agresyvią dabartinio Kremliaus ideologiją, kurią ukrainiečiai vadina rusifašizmu, o pats Kremlius skelbiasi esantys „Russkij mir“ nešėjais“
Pasak parlamentarės, tai, kas vyksta dabar Europos kontinente, nėra kažkoks staiga iš niekur nieko išsiveržęs reiškinys.
„Tai, ko reikalauja Putinas, yra Ribentropo-Molotovo laikų tęsinys, – apie dokumentą kalbėjo R. Juknevičienė. – Valstybių teritorijų užkariavimas ginklu arba priverčiant jas jungtis į „Russkij mir“ orbitą yra būtent skausmingos 20 amžiaus istorijos tęsinys. Ir jeigu mes to nematysim, nesugebėsim teisingai įvertinti grėsmių masto“.
Rezoliucijoje smerkiamas Rusijos režimas dėl sistemingo istorijos – įskaitant su Ribentropo Molotovo paktu susijusią istoriją – klastojimo ir naudojimo, siekiant manipuliuoti Rusijos viešąja nuomone ir pateisinti nusikalstamus veiksmus, tokius kaip neteisėtas brutalus karas prieš Ukrainą.
Pabrėžiama, kad įsiveržimas į Ukrainą – ne izoliuotas veiksmas. Tai tęsinys imperialistinės politikos, kurią taip pat apėmė karai prieš Čečėniją, karinė agresija prieš Sakartvelą 2008 m., Krymo okupacija ir karo Donbase pradžia 2014 m.
Ypač svarbu tai, kad EP pirmą kartą aiškiai įvardijo ir pasmerkė nacionalistinę ir imperialistinę „Russkij Mir“ ideologiją, politiką ir iš jų sekančius agresyvius veiksmus. Rezoliucijoje prabrėžiama, kad ši ideologija yra nesuderinama su tarptautine teise ir Europos vertybėmis.
EP taip pat griežtai pasmerkė bandymus įtvirtinti išskirtines interesų zonas šalių suvereniteto ir teritorinio vientisumo sąskaita kaip nesuderinamus su tarptautine teise, pabrėždamas šių Rusijos bandymų istorinį tęstinumą, siejamą su Molotovo-Ribentropo paktu.
Rusijos Federacija ne tik nesugebėjo prisiimti atsakomybės už sovietų nusikaltimus, bet sąmoningai trukdo atlikti istorinius tyrimus. Tyrėjams neleidžiama patekti į sovietų archyvus. Rusijoje priimti teisės aktai, kuriais taikoma baudžiamoji atsakomybė už tiesą atitinkantį sovietų ir Rusijos nusikaltimų atvaizdavimą. Persekiojamos pilietinės visuomenės organizacijos, tiriančios sovietų nusikaltimus, šlovinamas stalinistinis totalitarizmas.
„Nebaudžiamumas ir istoriniais faktais paremtų viešų diskusijų bei švietimo trūkumas prisidėjo prie dabartinio Rusijos režimo gebėjimo atgaivinti imperialistinę politiką ir panaudoti istoriją nusikalstamiems tikslams“, – teigiama dokumente.
Rezoliucijoje remiamas Tarptautinio Baudžiamojo Teismo vykdomas tyrimas dėl įtariamų Rusijos karo nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui ir genocido.
Pakartojamas raginimas įsteigti specialųjį tribunolą, kuris tirtų ir patrauktų baudžiamojon atsakomybėn už Rusijos Federacijos vadovybės vykdomą agresijos nusikaltimą prieš Ukrainą.
Primygtinai raginama ES ir jos valstybes nares toliau stiprinti bei koordinuoti savo pastangas, siekiant greitai ir griežtai kovoti su Rusijos dezinformacija.
Kremliaus Rusijos stačiatikių Bažnyčią (Maskvos patriarchatą) naudoja kaip įrankį paveikti ir kontroliuoti tikinčiuosius Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje, Serbijoje ir kitose šalyse. Dokumente tai smerkiama.
Rezoliucijoje išreiškiamas siekis, kad ES ir jos valstybės narės skatintų geriau pažinti ir suprasti europiečių žmogiškąsias kančias, kurias XX amžiuje patyrė dėl sovietinio režimo. Todėl raginama prisiminti ir gerbti sovietų režimo vykdytų nusikaltimų: masinių trėmimų, įskaitant Krymo totorius ir iš Baltijos šalių, Gulago sistemos, Golodomoro, Katynės ir Aukštutinės Silezijos žudynių aukas.
Raginant valstybes nares daugiau investuoti į švietimą ir mokslinius tyrimus apie bendrą Europos istoriją ir Europos atminimą bei remti projektus, kuriais skatinamas geresnis Europos padalijimo šaltojo karo metu supratimas, dokumentu įtvirtinama parama memorialo XX amžiaus totalitarinių režimų aukoms atminti pastatymui Briuselyje.
Dokumentas pridedamas.
Parlamentinę „Istorinės atminties“ grupę sudaro 49 EP nariai iš 6 politinių grupių ir iš 21 ES šalies narės.
2025-01-23 Rezoliucija Remembrance

2025.01.01

Rasa Juknevičienė. Apie Sakartvelą ir ne tik

Sakartvelas sukilo prieš antieuropietišką Bidzinos Ivanišvilio režimą.

Tai, kas vyksta dabar Sakartvele, nėra tik kažkur Europos pakrašty vykstantis vietinio pobūdžio santykių aiškinimasis. Tai yra vienas iš to paties šimtmečius besitęsiančio Rusijos imperinio veikimo ir Vladimiro Putino hibridinio karo prieš demokratijas epizodų.
Tam, kad suprastume įvykių esmę, verta susidėlioti visą pastarųjų dešimtmečių paveikslą.

Istorija trumpai

Sakarvelo Prezidentė Salomė Zurabišvili spalį įvykusius parlamento rinkimus pavadino Kremliaus specialiąja operacija. Ir tai yra daugiau negu rinkimų rezultatų klastojimas, kuriuo užsiima visos autokratijos. Jau vien V. Putino atėjimas į valdžią Rusijoje buvo specialioji operacija, panaudojant imperinę Čečėnijos kortą. Tuo metu pasaulis buvo vis dar apžavėtas SSRS sugriuvimo, todėl naikintuvų sugriautas Groznas, tūkstančiai nužudytų pačios Rusijos piliečių Ičkerijos Respublikoje nesugraudino demokratinio pasaulio. Kremliaus specialiosios operacijos prieš kaimynines valstybes suintensyvėjo maždaug nuo 2007 m., po V. Putino kalbos Miunchene. Tuo metu Rusijos Federacijos Prezidentas jau buvo susitvarkęs reikalus šalies viduje, kur perėmė į savo rankas politinę sistemą, visus žaliavų resursus, pagrindines televizijas. Kalba Miunchene iš esmės reiškė tai, kas netrukus ir prasidėjo – buvusių imperijos žemių Europoje susigrąžinimą. Sakartvelas tapo pirmąja karinės agresijos auka iš karto po NATO viršūnių susitikimo Bukarešte, kai trys NATO narės blokavo narystės veiksmų planą (MAP) Ukrainai ir Sakartvelui. Tai buvo ženklas Kremliui imti, kiek pajėgia. Po dalies Sakartvelo žemių aneksijos sekė operacija su Viktoru Janukovyčiumi Ukrainoje. 2010 m. su didele Kremliaus pagalba (prisiminkime kad ir Prezidento Viktoro Juščenkos nuodijimą) Kremliaus statytinis laimėjo Prezidento rinkimus. Iš karto sekė V. Janukovyčiaus vizitas į Briuselį, kur jis atsisakė Ukrainos narystės NATO, pratęsė dar 45 metams besibaigiančias sutartis su Rusija dėl karinių bazių Kryme, įkalino buvusią premjerę Juliją Tymošenko, gynybos ministrais skyrė Rusijos pilietybę turėjusius V. Putinui palankius ministrus, panaikino šauktinių tarnybą ir padarė daug kitų Kremliui reikalingų Ukrainos pajungimo Rusijai darbų. Panašūs procesai vyko Moldovoje, kur V. Putino draugai korumpavo šalį taip, kad Moldovai buvo stabdoma Europos Sąjungos (ES) parama. Beje, panašios operacijos vyko ir mano šalyje Lietuvoje. Ryškiausia ir sėkmingiausia Kremliaus specialiąja operacija pavadinčiau 2012 metų referendumą dėl Visagino atominės elektrinės. Deja, bet operatyviniai saugumo institucijų duomenys apie šią operaciją nugulė slaptuose stalčiuose, neįvertinti liko ir tie, kurie joje dalyvavo iš Lietuvos pusės. Sakartvelas iš visų Kremliaus bandymų pajungti valstybes savo valiai ir įtakon iki šios kartvelų revoliucijos buvo pati sėkmingiausia operacija.

Manipuliacijos tautų jausmais

Milijardus iš Rusijos parsivežęs Bidzina (beje, Rusijoje vadinęsis Borisu) Ivanišvilis savo juodą darbą pradėjo 2012 m. Pirmiausia jis sukūrė partiją romantišku pavadinimu „Sakartvelo svajonė“, kas, beje, labai primena tą pačią Kremliaus tipo romantiką Lietuvoje su antisemitinio lyderio vedama „Nemuno aušra“. Tada pamažu, žingsnis po žingsnio, oligarchas Bidzina perėmė į savo rankas visas valstybės institucijas: nacionalinį transliuotoją, teisėsaugą, jėgos struktūras. V. Putino klonas, tik mažesnis. Jo partijos viešas kalbėjimas iki pat pastarųjų rinkimų buvo už narystę ES. Kodėl? Todėl, kad apie 80 proc. kartvelų pasisako už šalies euroatlantinę integraciją. Bidzinos partija sąmoningai manipuliavo europinėmis žmonių nuotaikomis, nors šalį vedė priešingu keliu.

Sėkmė agresoriui – negarantuota

Kitur V. Putino specialiosios operacijos nebuvo tokios sėkmingos. Ukrainoje Kremliui nepavyko išlaikyti savo statytinio V. Janukovyčiaus, atsipeikėjo Moldova, atsilaikė, nors ir sunkiai, Rumunija, vis dar laikosi Baltijos šalys, nors Lietuvoje skylių irgi atrado. Ryškiausias Kremliaus pralaimėjimas tik ką įvyko Sirijoje. Duok, Dieve, kad Sirija būtų gera pamoka kai kurių Afrikos šalių vadukams, užmezgusiems korupcinius ryšius su Rusija. Sakartvelas yra svarbi bendro Rusijos karo prieš Europą paveikslo dalis. Svarbiausia kova, aišku, vyksta Ukrainos žemėje. Tačiau karas prieš demokratijas be artilerijos šūvių ne mažiau svarbus. Jis vyksta nuodijant žmonių protus ir kaitinant emocijas per rinkimus. Jis jau vyksta Baltijos jūros dugne, vykdant sabotažo aktus prieš kritinę infrastruktūrą, vyksta, organizuojant migrantų bangas ir teroristines atakas.

Europa privalo veikti

Tačiau išsiaiškinus esmę, reikia nuspręsti: ką darom? Pasirinkimų ne tiek daug – ryžtis nugalėti arba susitaikyti su agresyvios imperijos egzistavimu. Antrasis variantas neišvengiamai atves prie didelės bėdos. Štai todėl, kad turim tik vieną pasirinkimą, jei norime likti sąžiningi prieš istoriją ir nekartoti 1938 metų Chamberlaino lemtingos klaidos Miunchene, turime padėti kartvelams apsiginti nuo Rusijos imperijos. JAV, paskelbdama itin griežto pobūdžio sankcijas B. Ivanišviliui, pripažindama jį kaip Rusijos politikos įrankį Sakartvele, padarė labai svarbų įžanginį darbą. Dabar atėjo metas ES. V. Putinas siekia susigriebti kiek galima daugiau Juodosios jūros kontrolės. Gruzija jiems – aukso gabalas. Kartvelai to nenori. Tad kodėl ES tokia neryžtinga? Juk akivaizdu, kad kartvelų tautos ir ES interesai sutampa – Europos žemynas turi būti kiek galima stipriau suvienytas į demokratijų šeimą. Taip, Europos Komisija neturi įgaliojimų savarankiškai užsienio politikai, tai valstybių narių kompetencija. Štai čia ir prasideda V. Putino skaičiavimai, kodėl jam vertėjo pradėti karus. Jis yra įsitikinęs, kad demokratijos nesugeba atlaikyti tokio masto karo. Viktoras Orbanas, Robertas Fico, rinkimai Vokietijoje, po to – Prancūzijoje. Susidaro įspūdis, kad viskas – demokratinių procedūrų paralyžiuje. Tačiau yra galimybė lyderystės imtis tiems, kas gerai suvokia paralyžiaus pasekmes. Tai Šiaurės ir Baltijos šalys, prasideda Lenkijos pirmininkavimas Europos Tarybai. Europos Parlamentas savo svarbią funkciją, nubrėždamas pagrindines ES politikos kryptis dėl Sakartvelo valdžios, padarė dar lapkričio 28 dieną, priimdamas istorinę rezoliuciją, kuria dabar remiasi kai kurių valstybių narių politikai.

Lietuvių vaidmuo – ne paskutinėje vietoje

Džiaugiuosi, kad kaip pagrindinė Europos Parlamento pranešėja Sakartvelo klausimais, prisidėjau prie jos parengimo. Beje, kitos pagrindinės frakcijos deryboms dėl šios rezoliucijos teksto buvo paskyrusios Baltijos šalių atstovus. Tad mūsų svoris Rytų Europos partnerystės klausimais yra itin reikšmingas. Mano inicijuotas ir mano puikios padėjėjų komandos organizuotas 7 Europos parlamentarų vizitas į Tbilisį prieš dvi savaites buvo svarbus ženklas kovojantiems kartvelams. Būtent po jo pavyko suvienyti jėgas dėl Prezidentės Salomės Zurabišvili pakvietimo kalbėti plenariniame posėdyje Strasbūre. Dabar estafetę vizitu Tbilisyje perėmė vėl lietuvis: į Vienybės kelią kartu su kartvelais stojo Dainius Žalimas iš „Renew“ frakcijos kartu su mano kolega iš EPP lenku Michału Wawrykiewicziumi. Tai be galo svarbu! Turim tęsti. Kartu su Žygimantu Pavilioniu subūrėme transatlantinę „Georgia friends“ („Gruzijos draugų“) grupę, kurioje dalijamės informacija, idėjomis, kaip pagelbėti kartvelams jų kovoje prieš Kremlių, prieš šliaužiantį valstybės užvaldymą iš vidaus ir už europietišką – ne Bidzinos – svajonę. Dabar eilė ne tik savo žodį tarti, bet ir veiksmais lyderystę parodyti vykdomosios valdžios atstovams. Lietuvos – pirmiausia.

×