2025.01.24

EP nariai ragina Komisiją imtis ryžtingų priemonių, kad Europa savo pinigais nekurstytų Rusijos karo mašinos

Europos Parlamento nariai iš įvairių frakcijų kreipėsi į Europos Komisijos Pirmininkę Ursulą von der Leyen pabrėždami, kad būtina imtis papildomų priemonių, siekiant sustiprinti sankcijas Rusijos energetikos sektoriui ir paspartinti ES perėjimą prie energetinės nepriklausomybės. Šio kreipimosi iniciatorė yra EP narė Rasa Juknevičienė.
„Energetinis saugumas tebėra vienas iš svarbiausių ES prioritetų, ypač kalbant apie energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos bei tinkamą paramą Ukrainai, – rašoma kreipimesi. – Raginame Komisiją nedelsiant imtis veiksmų, siekiant pašalinti ES pažeidžiamumą ir užtikrinti nuoseklią pažangą siekiant energetinės nepriklausomybės“.
Raginama teisiškai įpareigoti vykdyti „RePowerEU“ tikslus. Įpareigojantys tikslai yra labai svarbūs siekiant užkirsti kelią valstybėms narėms grįžti prie Rusijos energetikos, ypač kai tam tikros politinės jėgos verčia persvarstyti Rusijos iškastinio kuro draudimus dėl ekonominio spaudimo.
Išimtys šalims, neturinčioms prieigos prie jūros, pavyzdžiui, Vengrijai ir Slovakijai, trukdo ES sankcijų veiksmingumui ir leido Rusijos žaliavoms toliau tekėti į ES rinkas. Vien per pirmąjį 2024 metų pusmetį šios šalys į Rusiją nusiuntė 1,9 mlrd. eurų, importuodamos rusišką naftą. Siekdama išvengti išimčių naudojimo ir užtikrinti pažangą, Komisija turėtų nustatyti galutinius laipsniško panaikinimo terminus. Neturint griežtų terminų, priklausomybė nuo Rusijos naftos išliks.
Padidėjęs importas iš trečiųjų šalių, tokių kaip Indija, Kinija ir Turkija, kenkia sankcijoms ir netiesiogiai finansuoja Rusijos karo pastangas. Per pirmuosius tris 2024 m. ketvirčius ES pasiekė 12,3 mln. tonų rafinuotų produktų, iš kurių 4,8 mln. tonų buvo tiesiogiai rafinuota iš rusiškos žalios žaliavos, kurios vertė 3,6 mlrd. Eur. Konkrečiai kalbant, Indija tapo pagrindine naftos produktų eksportuotoja į ES 2024 m. ir tuo pat metu padidino Rusijos žalios žaliavos importą. Tai aiškus ženklas, kad ši spraga padidino Rusijos pajamas. Siekdama pažaboti šį netiesioginį srautą, Komisija turėtų nustatyti apribojimus naftos perdirbimo gamykloms, kurios labai priklauso nuo Rusijos naftos.
Kreipimosi autoriai ragina kovoti su Rusijos „šešėliniu“ tanklaivių laivynu. Kaip žinome, Rusija naudoja neapdraustų, prastai reguliuojamų „šešėlinių“ tanklaivių tinklą, kad išvengtų sankcijų ir naftos kainų viršutinės ribos, o tai kelia didelį pavojų aplinkai dėl prastos šių laivų būklės. Šios operacijos taip pat kelia rimtų susirūpinimą saugumu, nes jau yra įvykę incidentų, kaip nutrūkę kabeliai Baltijos jūroje. Koordinuoti tarptautiniai veiksmai yra būtini norint sutrikdyti jų veiklą. Bendradarbiavimas su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir kitais sąjungininkais yra labai svarbus kovojant su šių laivų eksploatavimu, sprendžiant ekologines ir saugumo grėsmes ES vandens keliuose.
Būtina sumažinti Rusijos pajamas iš iškastinio kuro, kurias ji gauna iš ES valstybių. Net ir ribotas importas atneša didelių pajamų Rusijai. Aiški priklausomybės nuo dujų mažinimo strategija yra gyvybiškai svarbi energetiniam saugumui. 2023 m. Rusija tiekė apie 10 % ES gamtinių dujų, nors priklausomybė nuo ES valstybėse narėse labai skiriasi. Nepaisant sumažėjusio tiekimo, Rusijos gamtinių dujų importas 2024 m. pirmąjį pusmetį išaugo 27 %. Komisija turėtų sutelkti dėmesį, kad ES narės kuo labiau sumažinti finansinius srautus į Rusiją pereinant prie energetinės nepriklausomybės.
„Visi šie iššūkiai sukuria svarbią galimybę Europai parodyti savo ryžtą ir sukurti veiksmingas reguliavimo bei vykdymo užtikrinimo priemones. Vieningos, aiškios ir įgyvendinamos ES politikos reikės norint galutinai nutraukti Rusijos iškastinio kuro importą bei užtikrinti žemyno energetinį saugumą ir tvarumą“, – rašoma kreipimesi.
Laiškas taip pat adresuotas vyriausiajai įgaliotinei Kajai Kallas, už prekybą ir ekonominį saugumą atsakingam Komisijos nariui Marošu Šefčovičiui ir už energetiką atsakingam Komisijos nariui Danui Jørgensenui.
Kreipimasi pasirašė 43 europarlamentarai, atstovaujantys 6 skirtingoms politinėms frakcijoms ir 16 valstybių narių.
23012025_MEPs letter_Bolstering sanctions and reducing dependency on Russian energy_as sent

2025.01.23

R. Juknevičienė: „Europoje vykstantis karas nėra kažkoks staiga iš niekur nieko išsiveržęs reiškinys“

Europos Parlamentas balsavo už rezoliuciją Dėl Rusijos dezinformacijos ir istorijos klastojimo, siekiant pateisinti savo brutalų karą prieš Ukrainą. (Už – 480; prieš – 56; susilaikė – 48.)
Dokumentą inicijavo neformali parlamentinė grupė „Europos atminčiai“ (ang. „Informal MEP Group on European Remembrance“)
Aiškindama rezoliucijos svarbą, jos pagrindinė iniciatorė EP narė R. Juknevičienė sakė:
„Daugelis mano, jog istorija turi būti palikta istorikams, kad reikia žiūrėti į ateitį. Ši rezoliucija ir yra apie ateitį. Neįvertinti praeities totalitariniai režimai pagimdė agresyvią dabartinio Kremliaus ideologiją, kurią ukrainiečiai vadina rusifašizmu, o pats Kremlius skelbiasi esantys „Russkij mir“ nešėjais“
Pasak parlamentarės, tai, kas vyksta dabar Europos kontinente, nėra kažkoks staiga iš niekur nieko išsiveržęs reiškinys.
„Tai, ko reikalauja Putinas, yra Ribentropo-Molotovo laikų tęsinys, – apie dokumentą kalbėjo R. Juknevičienė. – Valstybių teritorijų užkariavimas ginklu arba priverčiant jas jungtis į „Russkij mir“ orbitą yra būtent skausmingos 20 amžiaus istorijos tęsinys. Ir jeigu mes to nematysim, nesugebėsim teisingai įvertinti grėsmių masto“.
Rezoliucijoje smerkiamas Rusijos režimas dėl sistemingo istorijos – įskaitant su Ribentropo Molotovo paktu susijusią istoriją – klastojimo ir naudojimo, siekiant manipuliuoti Rusijos viešąja nuomone ir pateisinti nusikalstamus veiksmus, tokius kaip neteisėtas brutalus karas prieš Ukrainą.
Pabrėžiama, kad įsiveržimas į Ukrainą – ne izoliuotas veiksmas. Tai tęsinys imperialistinės politikos, kurią taip pat apėmė karai prieš Čečėniją, karinė agresija prieš Sakartvelą 2008 m., Krymo okupacija ir karo Donbase pradžia 2014 m.
Ypač svarbu tai, kad EP pirmą kartą aiškiai įvardijo ir pasmerkė nacionalistinę ir imperialistinę „Russkij Mir“ ideologiją, politiką ir iš jų sekančius agresyvius veiksmus. Rezoliucijoje prabrėžiama, kad ši ideologija yra nesuderinama su tarptautine teise ir Europos vertybėmis.
EP taip pat griežtai pasmerkė bandymus įtvirtinti išskirtines interesų zonas šalių suvereniteto ir teritorinio vientisumo sąskaita kaip nesuderinamus su tarptautine teise, pabrėždamas šių Rusijos bandymų istorinį tęstinumą, siejamą su Molotovo-Ribentropo paktu.
Rusijos Federacija ne tik nesugebėjo prisiimti atsakomybės už sovietų nusikaltimus, bet sąmoningai trukdo atlikti istorinius tyrimus. Tyrėjams neleidžiama patekti į sovietų archyvus. Rusijoje priimti teisės aktai, kuriais taikoma baudžiamoji atsakomybė už tiesą atitinkantį sovietų ir Rusijos nusikaltimų atvaizdavimą. Persekiojamos pilietinės visuomenės organizacijos, tiriančios sovietų nusikaltimus, šlovinamas stalinistinis totalitarizmas.
„Nebaudžiamumas ir istoriniais faktais paremtų viešų diskusijų bei švietimo trūkumas prisidėjo prie dabartinio Rusijos režimo gebėjimo atgaivinti imperialistinę politiką ir panaudoti istoriją nusikalstamiems tikslams“, – teigiama dokumente.
Rezoliucijoje remiamas Tarptautinio Baudžiamojo Teismo vykdomas tyrimas dėl įtariamų Rusijos karo nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui ir genocido.
Pakartojamas raginimas įsteigti specialųjį tribunolą, kuris tirtų ir patrauktų baudžiamojon atsakomybėn už Rusijos Federacijos vadovybės vykdomą agresijos nusikaltimą prieš Ukrainą.
Primygtinai raginama ES ir jos valstybes nares toliau stiprinti bei koordinuoti savo pastangas, siekiant greitai ir griežtai kovoti su Rusijos dezinformacija.
Kremliaus Rusijos stačiatikių Bažnyčią (Maskvos patriarchatą) naudoja kaip įrankį paveikti ir kontroliuoti tikinčiuosius Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje, Serbijoje ir kitose šalyse. Dokumente tai smerkiama.
Rezoliucijoje išreiškiamas siekis, kad ES ir jos valstybės narės skatintų geriau pažinti ir suprasti europiečių žmogiškąsias kančias, kurias XX amžiuje patyrė dėl sovietinio režimo. Todėl raginama prisiminti ir gerbti sovietų režimo vykdytų nusikaltimų: masinių trėmimų, įskaitant Krymo totorius ir iš Baltijos šalių, Gulago sistemos, Golodomoro, Katynės ir Aukštutinės Silezijos žudynių aukas.
Raginant valstybes nares daugiau investuoti į švietimą ir mokslinius tyrimus apie bendrą Europos istoriją ir Europos atminimą bei remti projektus, kuriais skatinamas geresnis Europos padalijimo šaltojo karo metu supratimas, dokumentu įtvirtinama parama memorialo XX amžiaus totalitarinių režimų aukoms atminti pastatymui Briuselyje.
Dokumentas pridedamas.
Parlamentinę „Istorinės atminties“ grupę sudaro 49 EP nariai iš 6 politinių grupių ir iš 21 ES šalies narės.
2025-01-23 Rezoliucija Remembrance

2025.01.01

Rasa Juknevičienė. Apie Sakartvelą ir ne tik

Sakartvelas sukilo prieš antieuropietišką Bidzinos Ivanišvilio režimą.

Tai, kas vyksta dabar Sakartvele, nėra tik kažkur Europos pakrašty vykstantis vietinio pobūdžio santykių aiškinimasis. Tai yra vienas iš to paties šimtmečius besitęsiančio Rusijos imperinio veikimo ir Vladimiro Putino hibridinio karo prieš demokratijas epizodų.
Tam, kad suprastume įvykių esmę, verta susidėlioti visą pastarųjų dešimtmečių paveikslą.

Istorija trumpai

Sakarvelo Prezidentė Salomė Zurabišvili spalį įvykusius parlamento rinkimus pavadino Kremliaus specialiąja operacija. Ir tai yra daugiau negu rinkimų rezultatų klastojimas, kuriuo užsiima visos autokratijos. Jau vien V. Putino atėjimas į valdžią Rusijoje buvo specialioji operacija, panaudojant imperinę Čečėnijos kortą. Tuo metu pasaulis buvo vis dar apžavėtas SSRS sugriuvimo, todėl naikintuvų sugriautas Groznas, tūkstančiai nužudytų pačios Rusijos piliečių Ičkerijos Respublikoje nesugraudino demokratinio pasaulio. Kremliaus specialiosios operacijos prieš kaimynines valstybes suintensyvėjo maždaug nuo 2007 m., po V. Putino kalbos Miunchene. Tuo metu Rusijos Federacijos Prezidentas jau buvo susitvarkęs reikalus šalies viduje, kur perėmė į savo rankas politinę sistemą, visus žaliavų resursus, pagrindines televizijas. Kalba Miunchene iš esmės reiškė tai, kas netrukus ir prasidėjo – buvusių imperijos žemių Europoje susigrąžinimą. Sakartvelas tapo pirmąja karinės agresijos auka iš karto po NATO viršūnių susitikimo Bukarešte, kai trys NATO narės blokavo narystės veiksmų planą (MAP) Ukrainai ir Sakartvelui. Tai buvo ženklas Kremliui imti, kiek pajėgia. Po dalies Sakartvelo žemių aneksijos sekė operacija su Viktoru Janukovyčiumi Ukrainoje. 2010 m. su didele Kremliaus pagalba (prisiminkime kad ir Prezidento Viktoro Juščenkos nuodijimą) Kremliaus statytinis laimėjo Prezidento rinkimus. Iš karto sekė V. Janukovyčiaus vizitas į Briuselį, kur jis atsisakė Ukrainos narystės NATO, pratęsė dar 45 metams besibaigiančias sutartis su Rusija dėl karinių bazių Kryme, įkalino buvusią premjerę Juliją Tymošenko, gynybos ministrais skyrė Rusijos pilietybę turėjusius V. Putinui palankius ministrus, panaikino šauktinių tarnybą ir padarė daug kitų Kremliui reikalingų Ukrainos pajungimo Rusijai darbų. Panašūs procesai vyko Moldovoje, kur V. Putino draugai korumpavo šalį taip, kad Moldovai buvo stabdoma Europos Sąjungos (ES) parama. Beje, panašios operacijos vyko ir mano šalyje Lietuvoje. Ryškiausia ir sėkmingiausia Kremliaus specialiąja operacija pavadinčiau 2012 metų referendumą dėl Visagino atominės elektrinės. Deja, bet operatyviniai saugumo institucijų duomenys apie šią operaciją nugulė slaptuose stalčiuose, neįvertinti liko ir tie, kurie joje dalyvavo iš Lietuvos pusės. Sakartvelas iš visų Kremliaus bandymų pajungti valstybes savo valiai ir įtakon iki šios kartvelų revoliucijos buvo pati sėkmingiausia operacija.

Manipuliacijos tautų jausmais

Milijardus iš Rusijos parsivežęs Bidzina (beje, Rusijoje vadinęsis Borisu) Ivanišvilis savo juodą darbą pradėjo 2012 m. Pirmiausia jis sukūrė partiją romantišku pavadinimu „Sakartvelo svajonė“, kas, beje, labai primena tą pačią Kremliaus tipo romantiką Lietuvoje su antisemitinio lyderio vedama „Nemuno aušra“. Tada pamažu, žingsnis po žingsnio, oligarchas Bidzina perėmė į savo rankas visas valstybės institucijas: nacionalinį transliuotoją, teisėsaugą, jėgos struktūras. V. Putino klonas, tik mažesnis. Jo partijos viešas kalbėjimas iki pat pastarųjų rinkimų buvo už narystę ES. Kodėl? Todėl, kad apie 80 proc. kartvelų pasisako už šalies euroatlantinę integraciją. Bidzinos partija sąmoningai manipuliavo europinėmis žmonių nuotaikomis, nors šalį vedė priešingu keliu.

Sėkmė agresoriui – negarantuota

Kitur V. Putino specialiosios operacijos nebuvo tokios sėkmingos. Ukrainoje Kremliui nepavyko išlaikyti savo statytinio V. Janukovyčiaus, atsipeikėjo Moldova, atsilaikė, nors ir sunkiai, Rumunija, vis dar laikosi Baltijos šalys, nors Lietuvoje skylių irgi atrado. Ryškiausias Kremliaus pralaimėjimas tik ką įvyko Sirijoje. Duok, Dieve, kad Sirija būtų gera pamoka kai kurių Afrikos šalių vadukams, užmezgusiems korupcinius ryšius su Rusija. Sakartvelas yra svarbi bendro Rusijos karo prieš Europą paveikslo dalis. Svarbiausia kova, aišku, vyksta Ukrainos žemėje. Tačiau karas prieš demokratijas be artilerijos šūvių ne mažiau svarbus. Jis vyksta nuodijant žmonių protus ir kaitinant emocijas per rinkimus. Jis jau vyksta Baltijos jūros dugne, vykdant sabotažo aktus prieš kritinę infrastruktūrą, vyksta, organizuojant migrantų bangas ir teroristines atakas.

Europa privalo veikti

Tačiau išsiaiškinus esmę, reikia nuspręsti: ką darom? Pasirinkimų ne tiek daug – ryžtis nugalėti arba susitaikyti su agresyvios imperijos egzistavimu. Antrasis variantas neišvengiamai atves prie didelės bėdos. Štai todėl, kad turim tik vieną pasirinkimą, jei norime likti sąžiningi prieš istoriją ir nekartoti 1938 metų Chamberlaino lemtingos klaidos Miunchene, turime padėti kartvelams apsiginti nuo Rusijos imperijos. JAV, paskelbdama itin griežto pobūdžio sankcijas B. Ivanišviliui, pripažindama jį kaip Rusijos politikos įrankį Sakartvele, padarė labai svarbų įžanginį darbą. Dabar atėjo metas ES. V. Putinas siekia susigriebti kiek galima daugiau Juodosios jūros kontrolės. Gruzija jiems – aukso gabalas. Kartvelai to nenori. Tad kodėl ES tokia neryžtinga? Juk akivaizdu, kad kartvelų tautos ir ES interesai sutampa – Europos žemynas turi būti kiek galima stipriau suvienytas į demokratijų šeimą. Taip, Europos Komisija neturi įgaliojimų savarankiškai užsienio politikai, tai valstybių narių kompetencija. Štai čia ir prasideda V. Putino skaičiavimai, kodėl jam vertėjo pradėti karus. Jis yra įsitikinęs, kad demokratijos nesugeba atlaikyti tokio masto karo. Viktoras Orbanas, Robertas Fico, rinkimai Vokietijoje, po to – Prancūzijoje. Susidaro įspūdis, kad viskas – demokratinių procedūrų paralyžiuje. Tačiau yra galimybė lyderystės imtis tiems, kas gerai suvokia paralyžiaus pasekmes. Tai Šiaurės ir Baltijos šalys, prasideda Lenkijos pirmininkavimas Europos Tarybai. Europos Parlamentas savo svarbią funkciją, nubrėždamas pagrindines ES politikos kryptis dėl Sakartvelo valdžios, padarė dar lapkričio 28 dieną, priimdamas istorinę rezoliuciją, kuria dabar remiasi kai kurių valstybių narių politikai.

Lietuvių vaidmuo – ne paskutinėje vietoje

Džiaugiuosi, kad kaip pagrindinė Europos Parlamento pranešėja Sakartvelo klausimais, prisidėjau prie jos parengimo. Beje, kitos pagrindinės frakcijos deryboms dėl šios rezoliucijos teksto buvo paskyrusios Baltijos šalių atstovus. Tad mūsų svoris Rytų Europos partnerystės klausimais yra itin reikšmingas. Mano inicijuotas ir mano puikios padėjėjų komandos organizuotas 7 Europos parlamentarų vizitas į Tbilisį prieš dvi savaites buvo svarbus ženklas kovojantiems kartvelams. Būtent po jo pavyko suvienyti jėgas dėl Prezidentės Salomės Zurabišvili pakvietimo kalbėti plenariniame posėdyje Strasbūre. Dabar estafetę vizitu Tbilisyje perėmė vėl lietuvis: į Vienybės kelią kartu su kartvelais stojo Dainius Žalimas iš „Renew“ frakcijos kartu su mano kolega iš EPP lenku Michału Wawrykiewicziumi. Tai be galo svarbu! Turim tęsti. Kartu su Žygimantu Pavilioniu subūrėme transatlantinę „Georgia friends“ („Gruzijos draugų“) grupę, kurioje dalijamės informacija, idėjomis, kaip pagelbėti kartvelams jų kovoje prieš Kremlių, prieš šliaužiantį valstybės užvaldymą iš vidaus ir už europietišką – ne Bidzinos – svajonę. Dabar eilė ne tik savo žodį tarti, bet ir veiksmais lyderystę parodyti vykdomosios valdžios atstovams. Lietuvos – pirmiausia.

2024.12.18

R. Juknevičienė: „Rusijos melo mašiną būtina stabdyti“

Vakar Europos Parlamento plenariniame posėdyje vyko debatai „Dėl Rusijos dezinformacijos ir istorijos naudojimo siekiant pateisinti agresiją kare prieš Ukrainą“. Debatai įtraukti į plenarinio posėdžio darbotvarkę rengiant to paties pavadinimo rezoliuciją, kurios iniciatorė yra EP narė R. Juknevičienė.
Politikė pabrėžė, jog tai – ne pirmas kartas, kai Rusijos režimas istoriją ir melą pasitelkia kaip įrankį niekingiems tikslams pasiekti.
„Gimiau Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje. Tai buvo brutalaus melo laikotarpis, kai Laisvės kovotojai buvo vadinami banditais, o į Sibirą ištremtos šeimos – spekuliantais ir prostitutėmis“, – sakė R. Juknevičienė.
Ji pažymėjo, kad šiandieninė Rusija istoriją naudoja kaip ginklą ne tik prieš Ukrainą, bet ir prieš visą demokratinį pasaulį.
EP narė apgailestavo, jog dabartinę situaciją sukūrė neįvertinti komunistų nusikaltimai, todėl reikia padaryti viską, kad Rusijos karo agresijos nusikaltimai Ukrainoje būtų įvertinti specialiame Tribunole. Tai būtų ir komunistų padarytų nusikaltimų atitinkamas įvertinimas.
„Ribentropo Molotovo paktas, kuris yra didžiausia 20 a. Europos nelaimė, atgyja dabartinio Kremliaus agresyvioje politikoje. Putinas siekia sugrąžinti pasidalijimą įtakos sferomis, neatsižvelgiant į tautų valią“, – plenarinio posėdžio metu kalbėjo R. Juknevičienė
Pasak EP narės, turime pasipriešinti bet kokiems bandymams kurti „išskirtinių interesų zonas“, kurios kenkia nepriklausomų šalių suverenitetui ir sienoms. Tokie veiksmai prieštarauja tarptautinei teisei. Kiekviena tauta turi teisę pasirinkti savo saugumo priemones, įskaitant partnerystę gynybos srityje, ir imtis priemonių savo žmonių gerovei apsaugoti.
„Aiškiai pasakykime: jokia priežastis – politinė, ekonominė ar karinė – negali pateisinti agresijos veiksmų“, – teigė parlamentarė.
Planuojama, kad dėl Rezoliucijos bus balsuojama Europos Parlamento plenariniame posėdyje sausį.

2024.11.15

R. Juknevičienė paskirta Europos Parlamento pagrindine pranešėja Sakartvelui ir išrinkta „Euronest“ vicepirmininke

Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė šią savaitę paskirta Europos Parlamento nuolatine pranešėja Sakartvelui. Ji bus atsakinga už EP politikos formavimą ES santykių su Sakartvelu klausimais, pozicijos koordinavimą su kitų politinių grupių paskirtaisiais atstovais.
EP narė taip pat buvo patvirtinta „Euronest“ parlamentinės asamblėjos vicepirmininke, atstovaujančia ELP partijai EP delegacijoje Rytų partnerystės šalims.
Ketvirtadienį vyko pirmasis „Euronest“ delegacijos posėdis, kuriame buvo aptarti veiklos prioritetai, vyko diskusijos apie svarbiausius įvykius regione: rinkimus Moldovoje ir Sakartvele, JAV prezidento rinkimų poveikį regionui.
„Euronest“ – tai viena pagrindinių bendradarbiavimo platformų tarp EP narių ir parlamentarų iš Rytų partnerystės šalių: Ukrainos, Moldovos, Sakartvelo, Armėnijos, Azerbaidžano.
Anksčiau šiai grupei taip pat priklausė Baltarusija, bet po suklastotų 2020 m. rinkimų ir Lukašenkos represijų, Baltarusijos narystė buvo suspenduota. Vietoje to, „Euronest“ delegacija Europos Parlamente palaiko aktyvius ryšius su demokratinės Baltarusijos atstove Sviatlana Cichanouskaja ir kitais Baltarusijos pilietinės visuomenės atstovais.
R. Juknevičienė yra ir parlamentinės delegacijos Pietų Kaukazui narė.

2024.07.29

A.Kubilius. Ukrainos ir Europos Rytų regiono darbotvarkė naujajame Europos Parlamente: Lietuvos uždavinys

Pradedame darbus naujame Europos Parlamente. Kokie uždaviniai laukia Lietuvos atstovų? Ko Lietuva turėtų siekti per ateinančius penkerius naujos europietiškos kadencijos metus? Kur mes, Lietuvos atstovai, galime suteikti didžiausią pridėtinę vertę bendriems Europos Sąjungos reikalams?

Pirmieji įspūdžiai iš naujos sudėties Europos Parlamento – daug naujų narių ir didelis naujų narių susidomėjimas saugumo, gynybos, Ukrainos reikalais.

Atrodo, kad šios kadencijos Europos Parlamente yra susibūręs neblogas tarptautinis  potencialas bendruomeniškai dirbti ir siekti svarbiausių tikslų ir idėjų. Tokią situaciją reikia sugebėti tinkamai išnaudoti tam, kad per artimiausius penkerius metus Europos Sąjunga sugebėtų pasiekti esminių proveržių mums svarbiausiuose saugumo reikaluose, kurių visi yra susiję su Ukraina ir su Rusijos agresija.

Natūraliai kyla klausimas – kokių konkrečių tikslų mes, Lietuvos atstovai, sieksime šios kadencijos Europos Parlamente, matydami visą šios kadencijos laikotarpį iki pat 2029 metų.

Pirmos kadencijos patirtis leidžia teigti – kad mes, nors ir atstovaudami nedidelei Lietuvai,  galime pasiekti nemažai ir įtakoti bendrą Europos Sąjungos politiką, jeigu sugebame formuluoti aiškias idėjas ir aiškius tikslus bei sugebame burti bendraminčių koalicijas, kurios remia tokias idėjas.

Todėl labai svarbu yra pačioje naujos kadencijos pradžioje Lietuvos atstovams Europos Parlamente susitarti dėl tokių Lietuvai ir Europai svarbiausių bendrų tikslų. Tada bus nesunku burti ir platesnį įvairių partijų ir įvairių valstybių parlamentarų tinklą ir įtakoti bendrąją ES politiką.

Šiame tekste pabandysiu glaustai išdėstyti tai, kaip aš matau pagrindinius tikslus, kurių turime siekti šiame naujos kadencijos Europos Parlamente.

  1. Ukraina – Europos strateginis prioritetas

Lieku įsitikinęs, kad per artimiausius 5 metus Ukrainoje spręsis Europos likimas. Ir Lietuvos. Pergalė kare, atstatymas, narystė Europos Sąjungoje ir NATO bus svarbiausieji Europos saugumo politikos klausimai. Saugi ir sėkminga Ukraina yra pagrindinis Vakarų geopolitikos instrumentas, kuriuo Europos Sąjunga gali įtakoti pozityvias permainas ir žymiai platesnėje Europos Rytų erdvėje, apimančioje ir Rusiją bei Baltarusiją. Permainos šiame platesniame regione yra svarbiausia prielaida tam, kad  Europos kontinente įsitvirtintų tvari taika. Ir mes, Lietuvos atstovai, kartu su bendraminčiais iš kitų šalių būtent šiuose reikaluose galime duoti daugiausiai pridėtinės vertės visai Europai. Ir savo saugumui.

  1. Europos Sąjungai reikia „Ukrainos strategijos“ ir „Grand Strategijos Europos Rytams“

Nuo karo pradžios prabėgus  jau 2,5 metų, tampa aišku, jog  ligšiolinė Vakarų karinė parama Ukrainai leido Ukrainai nepralaimėti karo, bet buvo nepakankama pergalei pasiekti. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl už Rusiją žymiai turtingesnių  Vakarų karinė parama Ukrainai siekė tik 0,1% bendro Vakarų BVP  yra tai, kad iki šiol Vakarai neturi nei aiškios „Ukrainos strategijos“, nei aiškios „Europos Rytų strategijos“. Nesant tokių strateginių apsisprendimų, Rusijos eskalacijos baimė ir baimė, kas įvyks su Rusija po Putino, jeigu Rusija pralaimės karą, yra pagrindinės kliūtys Vakarų (tame tarpe ES) sprendimams suteikti didesnę  ir reikšmingesnę  Vakarų paramą Ukrainai.

Tam, kad Vakarai įveiktų tokias baimes, visų pirma Europos Sąjunga privalo neatidėliodama parengti ir pradėti įgyvendinti „Ukrainos Strategiją“ ir „Europos Rytų  Grand strategiją“. Jos abi yra tarpusavyje susijusios ir turi būti įgyvendinamos kartu.“

Lietuvos atstovai Europos Parlamente bendromis pastangomis per savo politines grupes, komitetus ir delegacijas turi vieningai siekti, kad Europos Parlamentas taptų tokių strategijų rengimo epicentru.

  1. Bendraminčius vienijančių tinklų svarba

Bet kokia politinė idėja gali tapti realybe tik tuo atveju, jeigu idėjos iniciatoriai sugeba aplink tokią idėją suburti platų bendraminčių ratą, kuris padeda tokias idėjas paversti realybe. Taip praeitos kadencijos metu pavyko suburti platų tarptautinį parlamentarų ir ekspertų tinklą „United for Ukraine“. Jis savo aktyvia veikla teikiant Vakarų paramą Ukrainai  užsitarnavo platų tarptautinį pripažinimą. Ne mažiau sėkmingai veikė ir mūsų įsteigtas neformalus „Europietiškos Rusijos draugų Forumas“, subūręs visus,  kam rūpi demokratijos Rusijoje ateitis.

Tokia patirtis ir jau veikiantys mūsų suburti  bendraminčių tinklai leidžia tikėtis, kad ir naujame Europos Parlamente  sugebėsime burti platesnes įvarių partijų ir valstybių atstovų koalicijas, tuo pačiu kviesdami prisidėti prie mūsų iniciatyvų rengti „Ukrainos Strategiją“ ir „Europos Rytų strategiją“.

  1. Ukrainos strategija

„Ukrainos strategija“ turi būti  tiek Ukrainos, tiek ir ES (bei platesnių Vakarų) pastangomis įgyvendinama bendra strategija, kuria būtų siekiama ne tik padėti Ukrainai apsiginti, bet ir sukurti prielaidas esminėms politinėms transformacijoms platesniame Europos Rytų regione, apimančiame ir Rusiją bei Baltarusiją. „Ukrainos strategija“ turi susidėti iš 2 esminių dalių: „Ukrainos pergalės strategijos“ ir „Ukrainos sėkmės strategijos“:

4.1. „Ukrainos pergalės strategija“: esminis „Ukrainos pergalės strategijos“ elementas – ES Planas Ukrainos pergalei pasiekti  (apie tai rašiau anksčiau). Jame turi būti numatyta ne mažesnė nei 100 mlrd eurų vertės  Vakarų karinė parama Ukrainai kiekvienais metais (2023 metais tokia parama siekė tik 40 mlrd eurų). Tokios lėšos turi būti naudojamos ir tam, kad ginklų pramonės gamybos apimtys  tiek Ukrainoje, tiek ir ES būtų nedelsiant ir radikaliai išplėstos.

Ukrainos pergalės strategijos sudėtinėmis dalimis turi būti ir tolesnis ekonominių sankcijų stiprinimo planas bei Tarptautinio Tribunolo už karo agresijos nusikaltimą steigimo planas.

„Ukrainos pergalės strategija“ turi apimti ir globalias  pastangas priversti Putiną sutikti su tarptautinės bendruomenės parengtomis taikos sąlygomis, kurių pagrindinė nuostata turi būti nekintama – visiškas Rusijos kariuomenės išvedimas iš okupuotų Ukrainos žemių.

4.2. „Ukrainos sėkmės strategija“: tai ES strategija kaip bus kuriama Ukrainos ekonominė, socialinė ir geopolitinė sėkmė. Tokia sėkmė  gali būti pasiekta tik įgyvendinant dvi strategijas: „Ukrainos atstatymo strategiją“ ir „Ukrainos ES (euroatlantinės) integracijos strategiją“. Abiejų įgyvendinimas yra tarpusavyje tampriai susijęs. Ukrainos sėkmės strategija yra reikalinga ne tik Ukrainai, bet ir visai ES, nes Ukrainos sėkmės pavyzdys suvaidintų esminį vaidmenį skatinant permainas ir platesnėje Europos Rytų erdvėje.

4.2.1. Ukrainos atstatymo strategijoje svarbiausieji bus trys aspektai:

  • pakankamos lėšos atstatymui;
  • europinių taisyklių (acquis communautaire) įgyvendinimas Ukrainoje, siekiant kad jos galiotų atstatymo projektų realizavimui;
  • Vakarų privataus kapitalo atėjimas į Ukrainą;

Ukrainos atstatymas turi vykti taip, kad sinergiškai skatintų Ukrainos modernizaciją, integracines reformas ir sukurtų galimybes Vakarų verslui įsitikinti, kad Ukraina yra geriausia kryptis Vakarų investicijoms.

4.2.2. Ukrainos ES integracijos strategijoje tenka išskirti dvi vienodai svarbias puses: ką turi padaryti Ukraina, ir ką turi padaryti pati Europos Sąjunga. Ukrainos ES integracijos strategija labai tampriai koreliuos su kitų ES narystės siekiančių kandidačių strategijomis, tačiau Ukrainos strategijos įgyvendinimo sėkmė turės ypatingą geopolitinę reikšmę, nes Ukraina vaidina ledlaužio vaidmenį, atveriant integracijos duris ir kitoms kandidatėms. Ukrainos integracijos sėkmę lems daugybė faktorių ir tik dalis jų priklauso nuo pačios Ukrainos. Daugelis tų faktorių veiks už narystės  derybų formato tiesioginių ribų, bet labai stipriai įtakos pačias derybas. Mūsų uždavinys ieškoti būdų, kaip stiprinti tuos faktorius, kurie gali paspartinti integracijos procesą, ir kaip mažinti įtaką tų faktorių, kurie gali trukdyti integracijai.

Kas svarbiausia integracijos kelyje turės įvykti Ukrainos pusėje:

  • Ukrainai bus reikalinga europietiška patirtis ir europietiška parama būtinoms reformoms, visų pirma koncentruojantis į bent dešimties svarbiausių  europietiškų  reglamentų (ypač verslo veikimo srityse) perkėlimą, jų įgyvendinimui būtinų institucijų sukūrimą arba pertvarką ir žmogiškųjų resursų parengimą tokių reglamentų įgyvendinimui; Lietuva gali suvaidinti reikšmingą vaidmenį, perteikdama savo integracinę patirtį;
  • Ukrainai ir kitoms kandidatėms labai svarbu bus visų pirma koncentruotis į tas reformas, kurios leistų siekti sparčios integracijos į Bendrąją Rinką, nes būtent tai atvertų ne tik duris Ukrainos verslui veikti žymiai turtingesnėje rinkoje, bet kartu atvertų ir galimybes europietiškajam verslui žymiai drąsiau investuoti į Ukrainos ekonomiką.
  • Europos Sąjungos šalių narių verslo gausios investicijos į Ukrainą yra tai, kas galėtų efektyviausiai silpninti kai kurių ES šalių narių abejones ar tylią politinę rezistenciją spartesnei Ukrainos integracijai.
  • Ukrainai bus labai svarbu siekti bendros sąveikos su kitomis kandidatėmis, tiek iš Rytų Partnerystės, tiek ir iš Vakarų Balkanų regionų. Tai ženkliai stiprintų Ukrainos ir kitų kandidačių geopolitinį poveikį ES šalims narėms, kurios turės priimti sprendimus dėl integracijos, o kartu mažins erdvę tarpusavio įtampoms ar nesveikai konkurencijai tarp kandidačių ar jas remiančių ES šalių narių.

Be abejo, pati Ukraina apsispręs kokios strategijos laikytis integracijos kelyje, tačiau bandydami padėti Ukrainai efektyviausiu būdu eiti šiuo  keliu,  mes patys tarpusavyje ir kartu su bendraminčiais iš kitų ES šalių turime sutarti kokių strateginių prioritetų laikytis Ukrainai mes patariame. Nes nėra nieko blogiau kaip kakofonija vienas kitam prieštaraujančių patarimų, net ir jeigu tokius patarimus duodantys nori tik gero.

Svarbiau nei mūsų patarimai Ukrainos pusei yra tai, ką mes vardan Ukrainos sparčios integracijos turime padaryti ir pasiekti savo, tai yra ES pusėje. Nes iki šiol ES plėtra ir Ukrainos bei kitų kandidačių integracija strigo visų pirma todėl, kad Europos Sąjungos pusėje nebuvo pakankamai politinės valios tokiai plėtrai vykdyti. Ir tik Rusijos karas prieš Ukrainą iš esmės pakeitė situaciją Europos Sąjungos pusėje. Tačiau mūsų pusėje kliūčių  plėtrai, jau žinomų ir dar tik ateityje išryškėsiančių,  yra daugiau, nei mes patys drįstame sau pripažinti. Jų įveikimui reikia ruoštis jau dabar ir tam reikia kolektyvinių visų bendraminčių pastangų. Keletas veiksmų į ką artimiausiu metu reikėtų koncentruoti daugiausia dėmesio ir pastangų:

  • visose ES šalyse narėse būtina imtis bendros politinės kampanijos, aiškinant kad Europos Sąjungos plėtra ir ypač Ukrainos narystė Europos sąjungoje yra reikalinga ne tik pačiai Ukrainai, bet yra strategiškai reikalinga ir naudinga pačiai Europos Sąjungai.
  • siekiant efektyviausiai įtakoti ES šalių narių politinės valios konsolidaciją, kurios reikia plėtrai, artimiausiu metu reikia inicijuoti bendraeuropinio parlamentinio/ekspertinio Europos Plėtros Forumo kūrimą, į kurį jungtųsi bendraminčiai tiek iš ES šalių narių, tiek ir iš šalių kandidačių. Panašiai  veikia mūsų inicijuotas pasaulinis parlamentinis/ekspertinis „United for Ukraine“ (U4U) forumas.
  • didžiausia kliūtimi plėtrai gali tapti Centrinė Europa, nors atrodytų kad kaip tik šio regiono šalys   turėtų būti didžiausiomis   plėtros entuziastėmis. Deja, kaip rodo tiek paskutinių dešimtmečių, tiek ir paskutinių metų patirtis, kai kurios Centrinės Europos šalys savo nukrypimais nuo bazinių teisinės valstybės ir demokratinių vertybių nuteikia „senosios Europos“ šalis prieš plėtrą, nes  pradedama bijoti, kad tolesnė plėtra tik didins panašiai besielgiančių valstybių skaičių; kai kurios Centrinės Europos valstybės atvirai pasisako prieš bet kokią paramą Ukrainai, tame tarpe  ir prieš jos ES narystę; per paskutinius metus paaiškėjo, kad daugelyje Centrinės Europos valstybių yra bijoma ekonominės konkurencijos (ypač žemės ūkyje) su Ukraina; Centrinės Europos šalys nevengia savo istorinius ginčus su kaimynais spręsti stabdydamos tokių kaimynų europinės integracijos procesus; Centrinės Europos šalys yra didžiausios  „veto“ teisės šalininkės, o tai gali tapti rimčiausia  kliūtimi tolesnei plėtrai.

Tokios iš Centrinės Europos spartesnei Ukrainos integracijai kylančios ar galinčios kilti kliūtys reikalauja specialaus politinio dėmesio ir specialios strategijos, kaip tokias kliūtis šalinti ar bent jau mažinti. Tokia strategija turi gimti ir būti įgyvendinama pačiame Centrinės Europos regiono. Priklausome šiam regionui ir turime nevengti atvirai kalbėti su regiono partneriais apie tai kokias kliūtis mes patys sukeliama ES plėtrai ir kaip jas reikia įveikti.

  • Nors iki šiol vengiame apie tai kalbėti, tačiau akivaizdu, kad ES plėtra reikalaus ir institucinių bei biudžetinių pertvarkų pačioje Europos Sąjungoje. Turime būti tie, kurie ieškome sprendimų, o ne tie kurie stabdome tokių sprendimų paiešką.
  1. ES Grand Strategija Europos Rytams

Sėkmingai įgyvendinama „Ukrainos strategija“ būtų vienas iš pagrindinių instrumentų, siekiant taip pat sėkmingai įgyvendinti ir „ES Grand Strategiją Europos Rytams“. „ES Grand Strategija Europos Rytams“ iš esmės yra strategija, kaip Europos Rytams, visų pirma Rusijai ir Baltarusijai,  padėti transformuotis į normalias valstybes.  Tai galima pasiekti tik tuo atveju, jeigu ir vienoje, ir kitoje valstybėje nebeliks diktatūrinių ir agresyvių Putino ir Lukašenkos režimų. Tam reikalingas aiškus strateginis „regime change“ tikslas, nors Vakarai ir bijo, ir vengia apie tai kalbėti ir tokią sąvoką vartoti. Vakarai patys režimų Maskvoje ir Minske nepakeis, tai gali padaryti tik patys baltarusiai ir rusai, tačiau Vakarai, ir visų pirma Europos Sąjunga,  gali sukurti visas sąlygas, kad tokia transformacija Europos Rytuose įvyktų. Tam ir reikalinga „ES Grand Strategija Europos Rytams“.

Tokia Grand Strategija turi būti subordinuota ES „Ukrainos strategijos“ įgyvendinimui, nes Ukrainos pergalė ir vėliau kuriama jos sėkmė gali būti pagrindiniu trigeriu, kuris paskatintų  Putino režimo subyrėjimą ir patiems rusams ir baltarusiams Ukrainos sėkmė taptų įkvėpimu siekti permainų pas save. „Ukrainos strategijos“ įgyvendinimas 99% priklauso nuo Vakarų politinės valios ir jų skiriamų resursų tokios strategijos įgyvendinimui. Vakarai neturi galimybių patys tiesiogiai keisti situaciją ar įgyvendinti permainas Rusijoje ar Baltarusijoje, tačiau Vakarai turi unikalų ir vienintelį instrumentą, kuris gali paskatinti pozityvias permainas Europos Rytuose (t.y. Rusijoje ir Baltarusijoje) – tai „Ukrainos strategijos“ įgyvendinimas.

Kodėl Vakarams reikia permainų Europos Rytuose?

Yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl tokių permainų reikia ne tik eiliniams rusams ar baltarusiams, bet ir visai Europos Sąjungai.

Pirmoji priežastis – tokios permainos Rusijoje ir Baltarusijoje yra vienintelis kelias į autoritarinės Rusijos permanentinės grėsmės likvidavimą, kitaip sakant tai yra vienintelis kelias į tvarią, pastovią, tikrą taiką Europos kontinente, o į „taikos“ imitaciją, priimant Putino sąlygas tokiai taikai.

Antroji priežastis – toks „Grand Strategijos Europos Rytams“ tikslų suformulavimas ir tokios strategijos įgyvendinimas padėtų Vakarams šiandien  įveikti Ukrainos pergalės ir Rusijos pralaimėjimo baimę (ir kas bus su Rusija be Putino), kuri šiandien yra pagrindinė kliūtis, kodėl Vakarai nedrįsta skirti didesnės karinės paramos Ukrainai. Taigi „ES Grand Strategija Europos Rytams“ yra reikalinga Vakarams tam,  kad Ukrainoje pagaliau būtų pasiekta pergalė.

Tokia „ES Grand Strategija Europos Rytams“ turėtų esmines penkias sudėtines dalis: a) Ukrainos pergalės strategija; b) Ukrainos sėkmės strategija; c) Ukrainos pakvietimas tapti NATO nare; d) parama Rusijos ir Baltarusijos opozicijai ir pilietinei visuomenei; e) artimiausiu metu parengta ir paskelbta ES būsimųjų santykių su demokratine Rusija ir demokratine Baltarusija strategija;

5.1 ir 5.2. Pirmosios dvi dalys, –  „Ukrainos pergalės strategija“ ir „Ukrainos sėkmės strategija“, – yra aprašytos aukščiau ir jų esminis vaidmuo – būti trigeriu ir įkvėpimu permainoms Europos Rytuose. Jų įgyvendinimas priklauso tik nuo Vakarų politinės valios.

5.3. Ukrainos pakvietimas tapti NATO nare yra reikalingas ne tik tam, kad būtų garantuotas Ukrainos saugumas, bet ir tam, kad Rusijos elitui ir eiliniams rusams būtų nusiųstas nedviprasmiškas  Vakarų signalas, – užmirškite savo svajones „susigrąžinti“ Ukrainą; Ukraina amžiams paliko Rusijos postimperinę erdvę ir su tokiu pakvietimu tampa sudėtine demokratinių Vakarų dalimi. Taip būtų pradėta įgyvendinti dar  Zbigniew Brzezinski suformuluota pranašystė: Rusija,  kuri turės galimybę kontroliuoti Ukrainą, visada išliks imperija; Rusija, kuri praras Ukrainos kontrolę, turi galimybe tapti demokratija. Ukrainos pakvietimas tapti NATO nare padėtų Rusijai atsikratyti imperinių Ukrainos kontrolės nostalgijų ir padėtų Rusijai ilgainiui tapti normalia valstybe.

5.4. Parama Rusijos ir Baltarusijos opozicijai ir pilietinei visuomenei yra tai, ką atrodytų Europos Sąjunga ir šalys narės ir taip intensyviai daro. Tai reikia tęsti ir didinti tokios paramos apimtys. Yra būtina plėtoti formalias ir neformalias dialogo struktūras tarp Europos Sąjungos institucijų bei  Rusijos ir Baltarusijos opozicijos. Tokia parama ir nuolatinis dialogas yra reikalinga ir patiems Vakarams, kad jie kiek galima greičiau sugrįžtų prie tikėjimo, kad demokratija yra galima ir Rusijoje bei Baltarusijoje. Tik sugrįžus tokiam tikėjimui Vakarai nustos baimintis Rusijos pralaimėjimo, Putino režimo griūties ir kad Rusija be Putino bus dar agresyvesnė. Visos šios baimės šiandien yra plačiai ir giliai paplitę Vakarų lyderių mąstyme ir tai paverčia juos bijančiais ir Ukrainos pergalės.

Labai svarbu yra siekti, kad ukrainiečiai  imtųsi lyderystės buriant Transformacijos Trikampio (Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos) bendrą politinį ir intelektinį potencialą, prie ko prisidėtų ir Vakarai. Nes ukrainiečiai yra labiausiai suinteresuoti, kad Putino ir Lukašenkos režimai galų gale žlugtų, o tuo pačiu nyktų ir iš Europos Rytų kylanti grėsmė visai Europai, ir ypač Ukrainai.

5.5. Būsimųjų Europos Sąjungos santykių  su demokratine Rusija ir Baltarusija strategija – yra tai, ką Europos Sąjunga, tardamasi su Rusijos ir Baltarusijos pilietine visuomene turėtų parengti ir paskelbti neatidėliojant. Rusijos ir Baltarusijos eiliniai piliečiai turi žinoti, kad po to kai žlugs Putino ir Lukašenkos režimai, jų laukia galimybės su Europos Sąjungos strategine parama patiems kurti savo šalių sėkmę, taip kaip ją kūrė Lietuva, Baltijos valstybės, Centrinė Europa, o dabar kuria ES kandidatės Ukraina, Moldova, Vakarų Balkanų valstybės. Jau dabar Europos Sąjunga turi aiškiai skelbti, kad demokratinė  Balatarusija bus kviečiama tapti ES nare ir jau dabar galėtų būti rengiamas Asociacijos sutarties su būsimąja demokratine Baltarusija projektas. Demokratinei Rusijai nebus siūloma formaliai integruotis į Europos Sąjungą, tačiau ekonominė ir techninė partnerystė tarp ES ir demokratinės Rusijos galės būti pakankamai tampri. Jau dabar eiliniai rusai turi patikėti, kad kartu su Europos Sąjunga demokratinėje Rusijoje po Putino režimo griūties jie galės realizuoti A.Navalno įvardintą svajonę: „nuostabi ateities Rusija“ («прекрасная Россия будущего»).

  1. Vietoj išvadų: Pradžioje buvo Žodis

Kai kam gali atrodyti, kad „Ukrainos strategijos“ ir „ES Grand Strategijos Europos Rytams“ reikalas gal ir yra svarbus, bet tikrai ne mažajai Lietuvai imtis tokios ambicijos ir siekti tokių ES strategijų parengimo bei įgyvendinimo. Nes kai Lietuva apie tai kalba tai yra gražu, romatiška, bet kartu ir naivu, nes Lietuva,  tariamai, neturi galios ir galimybių tokias strategijas įgyvendinti.

Mano atsakymas į visus tokius „netikėjimus“ yra labai paprastas. Visada raginu prisiminti labai tikslius pirmuosius Šventojo Rašto žodžius: Pradžioje buvo Žodis. Šventas Raštas iki šių dienų yra geriausias politinės vadybos vadovėlis. Žodžio (arba idėjos) svarba ir tada, ir dabar lieka tokia pat pirmapradiškai svarbi. Jeigu gimsta teisingas žodis (idėja), tada iš paskos seka visi kiti.

Lietuva tam tikrais svarbiausiais šių dienų geopolitiniais klausimais gali būti tų teisingų žodžių gimdytoja. Ypač kiek tai liečia Ukrainą ir Rusijos agresiją. Mes esame pajėgūs šiuose  Ukrainos ir Rusijos reikaluose ne tik būti tų teisingų pradžios žodžių (idėjų) gimdytojais, bet esame pajėgūs siekti kad paskui mūsų žodį sektų ir kiti, kitaip sakant sugebame ir burti plačias bendraminčių koalicijas aplink tokius tesingus žodžius (idėjas).

Tad ir imkimės tai daryti! Pradžioje tarpusavyje susitarkime dėl teisingų žodžių. Tada bandykime juos versti platesnės Europos bendru tikėjimu.

Nebus lengva.

Bet lengvas kelias – ne mūsų kelias!

2024.07.12

Andrius Kubilius. Apie proeuropietiškos vienybės Sakartvele reikšmę

Atviras laiškas Sakartvelo žmonėms

 

Kaip tikras Sakartvelo ir jos žmonių draugas ir tvirtas jų noro tapti  Europos Sąjungos nariais šalininkas, norėčiau pasveikinti Prezidentę Salomėją Zurabišvili ir Sakartvelo opozicines politines partijas su jų pastarojo meto iniciatyvomis. Jei šios iniciatyvos bus įgyvendintos, Sakartvelas grįš į tikrą demokratiją, išlaisvintą nuo oligarchų užvaldymo, grįš į Europos integracijos kelią, kurį ES dabar yra sustabdžiusi dėl antieuropietiškų „Sakartvelo svajonės“ vyriausybės veiksmų ir pozicijų.

Dabar jau akivaizdu, kad su „Sakartvelo svajonės“ vyriausybe šalis negalės grįžti į ES integracijos kelią. Todėl artėjantys nacionaliniai Sakartvelo parlamento rinkimai, kurie vyks spalio mėnesį, taps unikalia ir lemiama galimybe Sakartvelo rinkėjams įgyvendinti šį sugrįžimą. Šis pokytis bus įmanomas tik tuo atveju, jei Sakartvelo rinkėjai iš būsimos Sakartvelo vyriausybės „išbalsuos“ „Sakartvelo svajonės“ partiją. Kad tai įvyktų, proeuropietiška Sakartvelo opozicija į rinkimus turi ateiti vieninga, su aiškia ir sutarta darbotvarke, numatančia, kaip išvaduoti šalį iš oligarchų užvaldymo, iš Kremliaus įtakos ir kaip sugrąžinti šalį į ambicingą Sakartvelo žmonių europinės svajonės įgyvendinimo kelią.

Štai kodėl naujausia Prezidentės Salomės Zurabišvili iniciatyva, pavadinta „Sakartvelo chartija“, kuria remiasi visa proeuropietiška politinė opozicija „Sakartvelo svajonei“ ir visa proeuropietiška pilietinė visuomenė bei rinkėjai, ragindami juos susivienyti, yra tokia strategiškai svarbi – visi tikri tarptautiniai kartvelų draugai ją gali tik nuoširdžiai pasveikinti. Būtent todėl reikėtų pasveikinti ir neseniai Briuselyje opozicinių politinių partijų iniciatyvą pasirašyti „Vienybės deklaraciją“. Ši „Vienybės deklaracija“ yra pirmas praktinis žingsnis „Sakartvelo chartijos“ įgyvendinimo link. Nedviprasmiška opozicinių partijų deklaracija vienytis dėl „Sakartvelo chartijos“, kurią pristatė prezidentė Salomė Zurabišvili, reiškia jų politinę valią kartu siekti tų pačių svarbiausių strateginių tikslų: išlaisvinti demokratiją iš oligarchų užvaldymo ir sugrąžinti Sakartvelą į eurointegracijos kelią. Šios pastangos turės istorinę reikšmę ne tik Sakartvelo žmonėms, bet ir visai Europai, nes būtent taip Europa gali tapti vientisa, laisva ir taiki.

Labai svarbu, kad politinės partijos ne tik deklaruotų politinę vienybę, bet ir prisiimtų atsakomybę praktiškai įgyvendinti šią vienybę, būtiną kitokiai Sakartvelo ateičiai. Politinės partijos pažadėjo po rinkimų sudaryti valdančiąją koaliciją, nebendradarbiauti su jokia „Sakartvelo svajonės“ iniciatyva skirta tam, kad liktų vyriausybėje po nacionalinių rinkimų, ir susitarti dėl vieno, visos opozicijos palaikomo kandidato artėjančiuose prezidento rinkimuose. Taip elgiasi europietiškos politinės partijos ES šalių parlamentuose – prieš rinkimus jos aiškiai ir skaidriai deklaruoja rinkėjams, kaip po rinkimų sudarys koaliciją ir kokie yra tokios koalicijos tikslai. Pažymėtina, kad „Vienybės deklaracijoje“ partijų duotas pažadas, kad dėl 5 proc. rinkimų slenksčio opozicija nepraras nė vieno balso ir kad iki liepos 8 d. politinės partijos susitars dėl geriausios vienybės konfigūracijos, pradėtas įgyvendinti. Galime tik pasidžiaugti, kad būtent liepos 8-9 d. UNM-SA ir Ahali partijos paskelbė apie dviejų politinių blokų sukūrimą, kurie taip pat suvienys mažesnes opozicines politines partijas. Tampa aišku, kad tokioje konfigūracijoje opoziciją palaikantys balsai nebus prarasti dėl rinkimų slenksčio. Be to, verta prisiminti, kad politiniai blokai ir politinės partijos iki rugsėjo pradžios turi laiko šią konfigūraciją patobulinti iki dar stipresnės partnerystės vardan vienybės.
Toks rimtas opozicijos požiūris į „Vienybės deklaracijoje“ prisiimtus įsipareigojimus teikia papildomų vilčių, kad abu susivieniję blokai taip pat liks ištikimi savo pažadui rinkimų kampanijos metu nepulti vieni kitų ir laikysis europinių politinės etikos standartų. Tai vienas svarbiausių pažadų, nes visiškai aišku, kad „Sakartvelo svajonė“ pasitelks visas hibridines priemones tam, kad įneštų nesutarimų ir sugriautų opozicijos vienybę.

Sakartvelo visuomenė ne kartą įrodė, kad turi pakankamai drąsos ir politinės valios ginti savo laisvę, demokratiją ir teisę į euroatlantinį kelią. Spalio mėn. vyksiantys rinkimai bus lemtingi, kad Sakartvelo žmonės padėtų savo šaliai grįžti į europinės ateities kelią. Prezidentė S.Zurabišvili, proeuropietiška opozicija, Sakartvelo pilietinė visuomenė ir „Sakartvelo chartija“ yra vienintelės politinės institucijos ir politinės priemonės, galinčios padėti Sakartvelo žmonėms siekti šių egzistencinių tikslų.

Tikiu, kad opozicinės politinės partijos nepaslys įgyvendindamos šią istorinę atsakomybę. Kaip rodo įvairių visuomenės nuomonės apklausų duomenys, Sakartvelo žmonės ketina suteikti opozicijai mandatą formuoti naują Sakartvelo vyriausybę, jei opozicija išliks vieninga dėl „Sakartvelo chartijos“ ir konsoliduosis vardan tų pačių strateginių tikslų: išlaisvinti Sakartvelo demokratiją ir išlaisvinti europinę Sakartvelo kryptį. Išlaisvinti nuo oligarchinio valstybės užvaldymo ir Kremliaus hibridinės įtakos.

Kaip visada, mes ir toliau petys į petį palaikysime Sakartvelo žmones ir jų svajonę apie laisvę, demokratiją ir Sakartvelo narystę Europos Sąjungoje.

Andrius Kubilius

Buvęs Lietuvos Ministras Pirmininkas,
Europos Parlamento narys, Euronest parlamentinės asamblėjos pirmininkas (2019-2024 m.)

×