2023.05.30

R. Juknevičienė dalyvaus Tarptautinėje saugumo konferencijoje Rio de Žaneire

ELP frakcijos vicepirmininkė, EP Saugumo ir gynybos pakomitečio pirmininko pavaduotoja Rasa Juknevičienė birželio 1 – 2 dienomis Rio de Žaneire (Brazilija) dalyvaus „Forte” tarptautinėje saugumo konferencijoje „Besikeičianti pasaulinė tvarka: pražūtingos audros akivaizdoje“.

Aukšto lygio renginyje europarlamentarė skaitys pranešimą ir diskutuos panelyje „Sisteminė konkurencija: Autokratijos ir demokratijos tarptautinio saugumo srityje?“

„Turėsiu progą išdėstyti Europos Parlamento, Europos liaudies partijos frakcijos bei Lietuvos požiūrį į Rusijos karą prieš Ukrainą, prieš demokratijos pasaulį apskritai. Brazilijoje, kaip ir visuose Pietuose, Rusijos, Kinijos naratyvai, deja, plačiai priimami”, – teigia R. Juknevičienė.

Dvidešimtą kartą rengiamoje „Forte“ tarptautinėje saugumo konferencijoje susirinks bei diskutuos Lotynų Amerikos ir Europos sprendimų priėmėjai, diplomatai, ginkluotųjų pajėgų atstovai ir mokslininkai, skatinantys diskusijas apie teisingą ir taikią tarptautinę sistemą.

Per dvidešimties metų „Forte“ konferencijos istoriją buvo surengta daugybė svarbių diskusijų, be to, buvo sustiprintas tarptautinis tinklas, sudarytas iš aukšto rango narių. Atsižvelgiant į iššūkius, su kuriais susiduria ši nauja potenciali geopolitinė tvarka, šiais metais konferencijoje bus nagrinėjama tema „Besikeičianti pasaulinė tvarka: pražūtingos audros akivaizdoje“. Renginio dalyviai diskutuos, koks Lotynų Amerikos ir Europos vaidmuo besikeičiančioje pasaulinėje tvarkoje?

2022.03.30

Rasa Juknevičienė. NATO tebėra svarbus mūsų valstybingumui

Šiandien minime 18-ąsias narystės NATO metines. Kai kam gali kilti klausimas, ar NATO tebėra svarbus mūsų valstybingumui?

Atsakymas paprastas – taip, labai.

Ne vien NATO. Svarbi Europos Sąjunga, svarbus ir mūsų pačių gebėjimas tęsti demokratinės valstybės kūrimą, institucijų, visuomenės atsparumas.

Tačiau šiandien – apie NATO.

Kai pakvietus mus narystei iš džiaugsmo kėlėme vyno taures, vienas tuomet bendražygis sakė: „Kaip nuobodu dabar bus gyventi! Gyvensim, kaip koks Liuksemburgas, ramiai ir nuobodžiai…“

Buvo 2002–ieji, man tuomet protingų autoritetų žodžiai būdavo neginčytini, bet susimąsčiau, ar tikrai taip bus?

Kai dabar matome liepsnojančią Ukrainą, akivaizdu, kad istorijos pabaigos niekada nebūna.

O tuomet, kai stojome į NATO, driokstelėjo R. Pakso skandalas, kuris, beje, buvo kaip tik per stojimo į NATO laikmetį. Kas žino visas aplinkybes, turbūt neabejoja, kad tai buvo Kremliaus bandymas stabdyti mūsų kelią į NATO. Jie sugeba pasinaudoti susiklosčiusiomis aplinkybėmis, žmonių savybėmis ir įkaitinti reikalus iki liepsnojančios politinės įtampos. Paksas buvo jiems naudingas veikėjas.

Kremlius organizavo referendumą prieš NATO. Jo rengėju, beje, buvo ir Ramūnas Karbauskis.

2004 metais įstojome kartu su didele plėtros banga.

Beje, mes, trys Baltijos valstybės, vienintelės iš buvusių SSRS prisiplėštų teritorijų ir tiesiogiai inkorporuotų į jos sudėtį, tapome NATO ir ES narėmis.

Ukraina tuo metu dar ėjo kitais keliais. Jos paraiškai į narystę labiausiai trukdė piliečių apklausos – už NATO tuomet ten pasisakydavo ryški mažuma Ukrainos piliečių. Rimto nusiteikimo nebuvo ir tarp tuometinių Ukrainos politikos lyderių. Tuose sluoksniuose vyravo oligarchinės tendencijos, buvo kiti prioritetai.

Kruvina Ukrainos žemė sovietmetyje gyveno viena karta ilgiau. Esu įsitikinusi, kad tai esminė priežastis, kodėl mes esame kitame krante šiandien.

Įstojimas į NATO buvo lyg Kovo 11–osios akto įrėminimas tvirtu antspaudu. Dėl to neturiu jokių abejonių ir šiandien.

Tačiau tik įstojus atsirado labai pavojinga būsena, jog istorija baigėsi ir daugiau mums patiems saugumu rūpintisnebereikia. Juk aties JIE ir apgins! Pačiame NATO vis dar vyravo pergalės prieš SSRS ir romantiškos draugystės su nauja (?) Rusija nuotaikos. NATO šalys padėjo Rusijai modernizuoti savo karines pajėgas, karinę pramonę. Bet kokia žinia apie pavojingas tendencijas jau Putino valdomoje Rusijoje Vakaruose buvo sutinkama pasišaipymais dėl Baltijos šaliųypatingų jautrumų.

Pas mus, beje, irgi daugiau buvo tų, kurie kvietė draugauti su k i t o k i a Rusija. Jie laimėdavo rinkimus, nes visuomenėje, versle Rusija buvo lengvos ekonominės sėkmės šaltinis.

Papasakosiu vieną istoriją, kurią dabar dažnai pasakoju savo kolegoms Europos Parlamente.

Pamenate „Mistral“ laivo istoriją?

Prancūzai 2011 metais sudarė sutartį su Rusija ir įsipareigojo pastatyti karinį laivą, sraigtasparnių nešėją.

Pas mus ir kitur NATO kilo daug klausimų dėl to. Tuomet Rusija jau buvo įvykdžiusi agresiją prieš Sakartvelo, aplinkui mus jau buvo pradėjusi galingą militarizacijos ir savo karinių pajėgų modernizacijos procesą. Prie Pskovo, Kaliningrade jau buvo suplanuotos „Iskander“ raketos, Baltijos jūroje – modernizuoti jų kariniai laivai.

Prancūzijos sprendimas statyti Rusijai tokį laivą atrodė klaikiai.

Per gynybos ministrų susitikimą 2010 metais Ispanijoje pasiprašiau susitikimo su tuometiniu Prancūzijos gynybos ministru. Planavau paaiškinti kolegai apie Rusijos karinių pajėgų telkimą aplinkui mus, apie Kaliningrado srities militarizavimą, apie tai, kad toks laivas gali labai greitai būti panaudojamas prieš mus, tai yra prieš NATO ir ES.

Klausėsi ne itin palankiai nusiteikęs, o man baigus, pasakė: „Madam, SSRS seniai nebėra, o jums – fantominiai skausmai“.

Tuo mūsų pokalbis baigėsi. Tiesa, po 2014 metų Krymo aneksijos prancūzai patys turėjo fantominių skausmų su tuo „Mistraliu“, dėl visuomenės spaudimo nutraukė sutartį su rusais, perdarė laivą Egiptui.

Tačiau šis kartus pavyzdys atspindėjo ilgus metus trukusį požiūrį į mūsų perspėjimus. Reikėjo nuryti nuoskaudas ir nepavargti aiškinti.

Šiandien tik galiu atsiprašyti brolių ukrainiečių, kad nebuvome pakankamai stiprūs ir neįtikinome savo kolegų Vakaruose, kad Putinas tikrai yra chuilo.

Ukrainiečiai jau yra mus išgelbėję. Tai buvo 2014 metais, kai jie sukilo už Europos sutartį, kai kerštaudamas Kremlius aneksavo Krymą, kai ukrainiečiai žuvo Debalcevėje, kai aštuonerius metus gynėsi Rytų fronte.

Jei ne jie, Rusija būtų spėjusi pasiruošti ir būtų atakavusi mus.

Apie tai esu kalbėjusi dar 2012 metais Pentagone, kai bandžiau išsiaiškinti, kodėl Kremlius militarizacijai leidžia tiek pinigų ir tai daro prie pat mūsų sienų?

Juk iš NATO nebuvo jokios grėsmės, mūsų narystė tuomet iš esmės tebuvo popieriuje, jokių pajėgų pas mus nebuvo. Tuomet amerikiečių atsakymas nebuvo guodžiantis: „Jei situacija klostysis taip, kaip dabar, 2019 metais rusai bus pasiruošę testuoti NATO“. Testuoti per mus, nes čia yra geografiškai jautri NATO vieta.

Tačiau Rusijai aneksavus Krymą, NATO nubudo. Buvo dislokuotos pajėgos mūsų flange. Simbolinės, bet radosi. Mes sugrąžinome šaukimą, pradėjome rengti mobilizacinį rezervą. Padidinome krašto apsaugos finansavimą.

Todėl šiandien, nors 18–ąsias mūsų narystės NATO metines minime baisaus karo akivaizdoje, jaučiuosi saugiau, nei iki 2014 metų. Kodėl? Todėl, kad jei Kremlius NATO būtų testavęs tuomet, jau nebebūtume…

O šiandien turime laimėti šį baisų karą.

Ukrainai reikia padėti visais įmanomais būdais.

Turėsime deputinizuoti Europos kontinentą. Šįkart turime būti stiprūs, kad įtikintume savo sąjungininkus abiejose struktūrose, jog Putinas turi iškeliauti paskui savo karinį laivą.

2022.03.25

R. Juknevičienė „UCL lyderių“ konferencijoje Londone diskutuos saugumo tema

Europos Parlamento narė, Europos Liaudies partijos frakcijos pirmininko pavaduotoja Rasa Juknevičienė kovo 26 d. dalyvaus Londono universiteto koledžo (University College London, UCL) organizuojamos tarptautinės konferencijos „UCL Leaders 2022“ dalyje „Kontinento saugumas Putino agresijos akivaizdoje“. Šeštosios konferencijos metu bus aptariama karinė Rusijos invazija į Ukrainą ir naujausi karo įvykiai.

Be EP narės, konferencijoje diskutuos buvęs „The Economist“ vyresnysis redaktorius, politikas, Rytų Europos šalių ekspertas Edwardas Lucasas; 2005 m. Kremliaus į juodąjį sąrašą įtrauktas žmogaus teisių gynėjas, labiausiai išgarsėjęs Magnickio byloje, Billas Browderis; buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras, ekonomistas, diplomatas, dabartinis Lenkijos Seimo narys prof. Darius Rozatis. Diskusiją moderuos prof. Kataryna Wolczuk, „Chatham House“ bendradarbė.

„UCL Leaders“ yra kasmetinė konferencija, skatinanti tarptautines diskusijas aktualiausiais klausimais. Šios konferencijos sumanytojai – vienos seniausių ir prestižinės Londono aukštosios mokyklos studentai. Konferencijoje vyksta diskusijos tarp pramonės ekspertų, politikų ir pirmaujančių akademikų Europos ir pasaulio temomis, pradedant ekonomika, verslu ir teise, baigiant kultūra ir tvarumu.

Konferenciją galite stebėti: : https://uclleaders.co.uk/program/

2020.07.09

EP narė R. Juknevičienė: „ES turi veikti, o ne tik kalbėti“

Europos Parlamento (EP), Saugumo pakomitečio narė Rasa Juknevičienė ketvirtadienį vykusioje parlamento plenarinio posėdžio sesijos diskusijoje apie stabilumą ir saugumą Viduržemio jūros regione ir negatyvų Turkijos vaidmenį pabrėžė, kad padėtis pietinėje Europos Sąjungos kaimynystėje yra pavojinga ir ją svarstyti reikia daug platesniame kontekste, nei diskusijos pavadinime paminėta Turkija.

„Daug kalbama apie strateginę ES autonomiją gynyboje ir keletą metų vykstantys procesai ES pašonėje tik patvirtina, kad reikia veikti, o ne kalbėti. Kada ES nieko nedaro,veikia kiti. Šiuo atveju – Turkija ir Rusija“, – savo pasisakyme teigė EP narė.

Pasak R Juknevičienės, kyla klausimas dėl bendros ES strategijos Viduržemio jūros regione, nes kai kurios ES šalys narės palaiko skirtingas puses konflikte Libijoje.

„Šiandien yra laikas kalbėti iš esmės apie ES gebėjimus veikti šalia jos sienų, veikti suderinus su NATO. Tai ir būtų tokia ES strateginė autonomija, kuria mūsų rinkėjai galėtų patikėti“, – pažymėjo parlamentarė.

Birželio pabaigoje įvyko incidentas tarp Turkijos ir Prancūzijos karo laivų prie konflikto krečiamos Libijos krantų.

Libijos konfliktas vis labiau įtraukia užsienio valstybes ir kelia pavojų regiono stabilumui. Turkija Libijos konflikte remia Jungtinių Tautų palaikomą Nacionalinės santarvės vyriausybę (NSV) Tripolyje. Tuo tarpu Rusija, kuri remia K. Haftaro Libijos nacionalinę armiją rytuose, siekia padidinti savo karinį buvimą Libijoje. Tai leistų Maskvai labiau kontroliuoti pabėgėlių srautus į Europą, o tai savo ruožtu gali būti naudojama siekiant destabilizuoti Europos Sąjungą. Rusijai Sirija ir Libija reikalingos tam, kad sukurtų A2/AD tvirtoves ES ir NATO pietiniame flange taip, kaip jas jau sukūrė perimetre nuo Arkties per Kaliningradą, Krymą iki Viduržemio jūros.

Naftos turtingą Libiją smurtas krečia nuo 2011 metų, kai šalyje per NATO remtą sukilimą buvo nuverstas ir vėliau nužudytas ilgametis diktatorius Muamaras Kadhafi. Šalyje iki šiol aktyviai veikia genčių pajėgos, džihadistai ir samdiniai, dėl valdžios varžosi konkuruojančios administracijos ir pajėgos.