2026.10.06

Net 15-oje ES valstybių veikia „Rusijos namai“, o iš tikrųjų – Rusijos šnipų namai

Europos Parlamento narės Rasos Juknevičienės iniciatyva 71 EP narys iš įvairių politinių grupių ir šalių kreipėsi į Europos Vadovų Tarybos pirmininką Antonio Coctą, Europos Komisijos Pirmininkę Uršula von der Leyen, diplomatijos vadovę Kają Kallas dėl iki šiol net 15-oje ES valstybių: Austrijoje, Belgijoje, Bulgarijoje, Kipre, Čekijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Italijoje, Liuksemburge, Maltoje, Slovakijoje ir Ispanijoje veikiančių „Rusijos namų“.
Kreipimesi pažymima, kad praėjus daugiau nei ketveriems metams po Rusijos pradėto plataus masto karo prieš Ukrainą Rusijos valstybės įtakos tinklo institucijos toliau atvirai veikia ES teritorijoje. Prisidengdami kultūros, mokslo, švietimo ir rusų kalbos sklaidos centrų funkcija „Rusijos namai“ iš tiesų yra tarptautinio Rusijos federalinės vyriausybinės agentūros „Rossotrudničestvo“ tinklo dalis. Šiai organizacijai ES taiko sankcijas, įvardindama ją kaip „pagrindinę valstybės agentūrą, skleidžiančią Kremliaus minkštąją galią ir hibridinę įtaką“, skatinančią „Russkiy Mir“ ideologiją, veikiančią kaip skėtinę organizaciją Rusijos įtakos agentų tinklams, finansuojančią propagandos projektus ir platinančią Kremliaus naratyvus bei istorijos revizionizmą.
„Tai Rusijos šnipinėjimo centrai Europoje, veikiantys prieš ES ir koordinuojantys užsienio vykdomo manipuliavimo informacija ir kišimosi operacijas”, – teigia EP narė, kreipimosi iniciatorė R. Juknevičienė.
Dokumente nurodoma, kad projektai, finansuojami „Rossotrudnichestvo“, platina dezinformaciją, propagandą ir Kremliaus naratyvą ES visuomenėje. Susirūpinimą kelia ne tik propaganda ir įtakos operacijos. Estijos užsienio žvalgybos tarnyba pranešė, kad „Rossotrudnichestvo finansuojamais Rusijos mokslo ir kultūros centrais FSB ir SVR pareigūnai naudojasi kaip priedangomis.
Europos Komisija anksčiau yra pareiškusi, kad sprendimus dėl atskirų Rusijos namų uždarymo priima valstybės narės. Tačiau klausimų priskyrimas nacionalinei kompetencijai negali būti Europos neveikimo pateisinimu tada, kai pagrindinė grėsmė Europai aiškiai pripažįstama.
„Raginame Komisiją, Europos išorės veiksmų tarnybą (EEAS) ir valstybes nares sukurti koordinuotą Europos požiūrį į šias institucijas bei nustatyti teisinius veiksmus, kurie būtų prieinami tiek ES, tiek nacionaliniu lygiu, siekiant užbaigti struktūrų, veikiančių Kremliaus įtakos aparato naudai, veiklą ES, – teigiama kreipimesi. – Labai svarbu įvertinti, ar šių institucijų tęsiama veikla suderinama su ES ribojamosiomis priemonėmis.“
„Galiausiai, negalime teigti, kad rimtai giname Europą nuo Rusijos grėsmių, kol leista institucijoms, priklausančioms sankcionuotam Rusijos valstybės įtakos tinklui, toliau veikti mūsų miestuose“, – kreipimesi nurodo EP nariai.
20261006_MEPs Letter on Russian Houses in the EU

2026.09.16

Europos Parlamento rezoliucijoje apie hibridines grėsmes Rusija įvardijama kaip didžiausia agresorė, o Europa raginama pereiti nuo atsparumo prie atgrasymo

Europos Parlamentas pritarė rezoliucijai (už balsavo 470; prieš –129; susilaikė – 62) „Dėl hibridinio karo ir ES teritorinio vientisumo bei ypatingos svarbos saugumo ir gynybos infrastruktūros”.
Rasa Juknevičienė yra pagrindinė šio dokumento pranešėja.
Pranešimui pritarė kolegos iš įvairių politinių grupių ir tai liudija visų ES šalių ir parlamentinių partijų didelį dėmesį Europos saugumui.
„Europa jau patiria atakas „pilkojoje zonoje“. Tai yra nulinė karo fazė. Didžiausia klaida dabar būtų reaguoti taip, lyg tai būtų pavieniai, tarpusavyje nesusiję incidentai, – teigė EP narė. – Mūsų baimė išprovokuoti Rusiją jos eskalacijos nesustabdė. Priešingai – ji paskatino Rusiją išbandyti naujas ribas. Kasdien girdime apie sabotažą ir bandymus sabotuoti mūsų infrastruktūrą, taip pat apie dronus, trikdančius oro erdvę ir net gabenančius sprogmenis“.
Pranešime akcentuojama, kad Rusija kelia didžiausią hibridinę grėsmę ES. Ji naudoja hibridines priemones tiesiogiai ir per Baltarusiją, proksius bei įvairius tarpininkus. Kremliaus tikslas yra platesnis nei vien tik padaryti fizinę žalą. Siekiama susilpninti Europos vienybę, pakirsti demokratines institucijas, sėti baimę ir nepasitikėjimą, sumažinti paramą Ukrainai bei susilpninti mūsų gebėjimą apsiginti.
„Rusija išbando mūsų politinę valią, – teigia R. Juknevičienė. Didžiausia mūsų silpnybė, kad Europa reaguoja per lėtai. Kremlius išnaudoja laiką, kurio mums prireikia sprendimams priimti“.
Pasak parlamentarės, Europa privalo pereiti nuo atsparumo prie atgrasymo. Atsparumas būtinas, tačiau vien jo nepakanka atgrasymui užtikrinti.
Todėl ataskaitoje raginama ES pereiti nuo reaktyvios prie proaktyvios laikysenos: raginama imtis pamatuotų, proporcingų bei koordinuotų atsakomųjų veiksmų.
„Mūšio laukas – tai ne tik mūsų sienos. Tai ir mūsų piliečių protai. Mūsų piliečiai yra pirmoji mūsų gynybos linija“, – sako EP narė.
Ataskaitoje visuomenės atsparumas aiškiai įvardijamas kaip vienas svarbiausių saugumo ramsčių, o ne antraeilis klausimas.
Labai svarbus ir dėmesys kritinei infrastruktūrai. Kabeliai, dujotiekiai, uostai, oro uostai ar palydovai gali būti tokie pat strategiškai svarbūs kaip ir kariniai objektai.
Europos rytinis flangas yra pirmoji gynybos linija. Ataskaitoje raginama sparčiau įgyvendinti Rytinio flango stebėsenos iniciatyvą stiprinant sienų stebėseną bei gynybą ir skirti tikslinį finansavimą pažeidžiamiems rytiniams regionams.
NATO išlieka kolektyvinės gynybos kertiniu akmeniu. Stipresnė Europos Sąjunga reiškia stipresnį Europos ramstį NATO.
ES tarpusavio gynybos nuostata (42 straipsnio 7 dalis) turi tapti praktiškai veikiančių mechanizmu, o ne likti vien tik teorine nuostata.
Ukraina, Moldova ir Armėnija yra svarbios Europai. Jos nėra vien tik hibridinio karo aukos. Jos taip pat moko Europą, kaip tam pasipriešinti.
„Pasmerkimo nepakanka. Jei kėsinamasi į suverenitetą, privaloma reaguoti proporcingai ir koordinuotai. Vis dėlto svarbiausia priemonė, padedanti užkirsti kelią Rusijos agresijai prieš mus, yra pagalba Ukrainai. Pagalba visomis įmanomomis priemonėmis. Rusija turi būti nugalėta“, – teigia EP narė.

2026.09.09

Liudas Mažylis. Serbija: tarp ES narystės ir praeities nusikaltimų

Praėjo daugiau kaip trys dešimtmečiai nuo karo Bosnijoje ir Hercegovinoje pabaigos, tačiau to karo žaizdos Vakarų Balkanuose iki šiol nėra galutinai užgiję. Tai dar kartą labai aiškiai priminė buvusio Bosnijos serbų kariuomenės vado Ratko Mladičiaus mirtis. 2026 m. rugpjūčio 27 d. Hagoje, atlikdamas įkalinimo iki gyvos galvos bausmę, mirė asmuo, tarptautinio tribunolo pripažintas kaltu dėl genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų. Tačiau jo palaikai į Serbiją buvo pargabenti vyriausybiniu lėktuvu, karstas apgaubtas Serbijos vėliava, o Belgrade – iškilmingas atsisveikinimas. Visa tai neišvengiamai sukėlė reakciją Europoje. Europos Komisijos narė, atsakinga už plėtrą, Marta Kos net atšaukė suplanuotą vizitą į Serbiją, pabrėždama, kad karo nusikaltėlių šlovinimas nesuderinamas su susitaikymo procesu ir europinėmis vertybėmis.

Esu asmeniškai pabuvojęs ir Serbijoj, o ir Bosnijoj ir Hercegovinoje, ir vienareikšmiškai teigiu, kad minėtasis Mladičius yra žiaurus karo nusikaltėlis, bet nesutikčiau dėl to „klijuoti etiketę“ visiems serbams. Negalima sakyti, kad visi serbai (ar net – dauguma Serbijos žmonių) garbina karo nusikaltėlius. Serbijoje vis dėlto egzistuoja pilietinė visuomenė, žmogaus teisių gynėjai, žurnalistai, kurie daugelį metų protestuoja prieš Mladičiaus bei kitų nuteistųjų heroizavimą. Belgrade ne kartą buvo bandoma pašalinti Mladičių šlovinančius piešinius, o tai dariusiems aktyvistams teko patirti grasinimų ir net teisėsaugos spaudimą. Europos Komisija (kurios narė yra ir M. Kos!) dar 2025 m. ataskaitoje apie Serbiją tiesiai konstatavo, jog kai kurios politinės partijos, politikai ir žiniasklaidos priemonės toliau suteikia viešą erdvę nuteistiems karo nusikaltėliams, juos remia ir be jokių teisinių pasekmių neigia karo nusikaltimus, įskaitant Srebrenicos genocidą. Serbijos žmogaus teisių aktyvistai vien per 2025 metus suskaičiavo mažiausiai 60 atvejų, kai buvo šlovinami dešimt nuteistų karo nusikaltėlių, bei dar bent 50 karo nusikaltimų neigimo atvejų. Būtent remiantis šiuo kontekstu kartu su grupe Europos Parlamento narių pasirašiau laišką, skirtą komisarei Martai Kos, ragindami svarstyti laikiną Serbijos stojimo derybų įšaldymą, kol šalies valdžia aiškiai atsiribos nuo už genocidą ir karo nusikaltimus nuteistų asmenų garbinimo, taip pat nesiūlyti naujų su Šengenu susijusių lengvatų. Juk valstybė kandidatė negali vienu metu deklaruoti europinių ambicijų ir oficialiame lygmenyje heroizuoti asmenis, kurių nusikaltimus nustatė tarptautiniai teismai. Neabejoju – Vakarų Balkanų integracija yra strateginis visos Europos interesas. Tačiau narystė nėra vien ekonominis projektas.

Europos Sąjunga yra ir istorinės atsakomybės bendrija. O Serbija tos istorinės atsakomybės dar pilnai nėra prisiėmusi. Po Jugoslavijos byrėjimo 1992 m. prasidėjus karui Bosnijoje ir Hercegovinoje, Radovanas Karadžičius tapo Bosnijos serbų politiniu vadovu, o Ratko Mladičius – jų kariuomenės vadu. Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai teisėjai nustatė, kad jų vadovaujamos struktūros siekė visam laikui pašalinti Bosnijos musulmonus ir kroatus iš teritorijų, kurias Bosnijos serbų vadovybė laikė savomis. Tai buvo daroma per žudymus, persekiojimą, deportacijas ir prievartinį gyventojų perkėlimą. Sarajevas beveik ketverius metus gyveno snaiperių ir artilerijos apsuptyje. Civiliai buvo sistemingai apšaudomi gatvėse, eilėse prie maisto ar tiesiog savo namuose. Tarptautinis tribunolas nustatė, kad kampanijos tikslas buvo terorizuoti civilinius miesto gyventojus. Per Sarajevo apsiaustį žuvo daugiau kaip 10 tūkst. žmonių. O 1995 m. liepą įvyko Srebrenica. Jungtinių Tautų paskelbtoje „saugioje zonoje“ Mladičiaus vadovaujamos pajėgos atskyrė Bosnijos musulmonų vyrus ir berniukus nuo jų šeimų. Ko ne 8 tūkst. vyrų ir berniukų buvo nužudyti arba dingo, apie 30 tūkst. moterų, vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių buvo prievarta išvežti. Aukų kūnai vėliau buvo perkasinėjami ir slepiami antrinėse bei tretinėse masinėse kapavietėse. Tiek Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai, tiek Tarptautinis Teisingumo Teismas šiuos veiksmus pripažino genocidu.

Atsimenu 1997-uosius, kai lankiausi Bosnijoje ir Hercegovinoje („Republika Srpska“). Daug kur buvo išstatytas plakatas su Karadžičiaus nuotrauka ir prierašu – „He means peace – don’t touch him“ (liet. „Jis nori taikos – nelieskite jo.“). Karadžičius ir Mladičius ilgai slapstėsi nuo teisingumo. Vis tik Karadžičius buvo suimtas Serbijoje tik 2008 m., beveik trylika metų vengęs Hagos tribunolo. Belgrade jis net buvo susikūręs kitą tapatybę – pasivadinęs Draganu Dabičiumi, užsiauginęs ilgus plaukus ir barzdą, viešai vertėsi alternatyvia medicina. Mladičius buvo sulaikytas dar po trejų metų – 2011-ųjų gegužę Lazarevo kaime Serbijoje, po beveik šešiolikos metų slapstymosi. Čia svarbu pastebėti ir kitą istorijos pusę. Juos galiausiai suėmė būtent Serbijos institucijos. Bendradarbiavimas su Hagos tribunolu savo laiku tapo viena iš svarbių Belgrado europinės integracijos sąlygų. Tai ir yra įrodymas, kad europinis sąlygiškumas gali veikti. Todėl šiandien būtų paradoksalu žengti atgal ir žmones, kuriuos pati Serbija perdavė tarptautiniam teisingumui, vėl paversti didvyriais. Ratko Mladičius 2017 m. buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, o 2021 m. apeliacinė instancija paliko nuosprendį galioti. Radovanas Karadžičius irgi galutinai nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Todėl ir Mladičiaus portretas ant namo sienos ar politiko žodžiai, vadinantys jį „serbų didvyriu“, nėra nekalta nostalgija. 2026 m. balandį Belgrado meras Aleksandaras Šapičius viešai paskelbė Mladičiaus nuotrauką ir jį taip ir pavadino – „Serbijos didvyriu“. Tokia retorika nepadeda serbų europinei ateičiai.

Jugoslavijos karų nusikaltimai turi konkrečius vykdytojus ir vadus, todėl atsakomybę turi prisiimti jie ir juos heroizuojantys politikai, o ne serbų studentas, verslininkas ar mokytojas, norintis savo šalį matyti Europos Sąjungoje. Beje, tokių žmonių Serbijoje tikrai nėra mažai. 2026 m. pradžioje Europos politikos centro atlikta reprezentatyvi 1000 Serbijos gyventojų apklausa parodė, kad 39,8 proc. gyventojų remia narystę ES, 33,8 proc. jai prieštarauja, o 26,4 proc. nėra apsisprendę. Parama didžiausia tarp 18–29 metų gyventojų. Tai nėra įspūdingas rezultatas, priešingai – europinės integracijos šalininkų per pastaruosius metus sumažėjo. Tačiau lygiai taip pat negalima teigti, kad Serbijos visuomenė nusisuko nuo Europos. Ji susiskaldžiusi, o nemaža jos dalis dar gali būti įtikinta europinės krypties prasme. Stojimo derybos vyksta nuo 2014 m. Iš 35 derybinių skyrių atverti 22, du preliminariai uždaryti. Komisija konstatuoja, kad tolesnis tempas pirmiausia priklausys nuo teisės viršenybės reformų ir santykių su Kosovu normalizavimo. Problemos gerai žinomos: politinis spaudimas teismams, korupcija, prastėjanti žiniasklaidos laisvės padėtis, nepakankamas karo nusikaltimų tyrimas bei atsakomybė už juos. Komisija 2025 m. net konstatavo pažangos nebuvimą teisminės valdžios ir pagrindinių teisių srityje. Dar vienas didžiulis klausimas – užsienio politika. Serbija vis dar neprisijungė prie ES sankcijų Rusijai. Jos suderinamumas su Bendrosios užsienio ir saugumo politikos pozicijomis 2025 m. spalį siekė tik 63 proc. Kandidatė į Europos Sąjungą ilgainiui negali vykdyti dviejų geopolitinių politinių linijų vienu metu – vieną Briuseliui, kitą Maskvai. O dar lieka Belgrado ir Prištinos dialogas. Komisija labai aiškiai nurodo, kad 2023 m. susitarimo dėl santykių normalizavimo įgyvendinimas yra esminė abiejų pusių europinio kelio sąlyga.

Europos Sąjungos plėtra visada veikė geriausiai tuomet, kai europinė perspektyva buvo derinama su labai aiškiomis sąlygomis: demokratija, teisės viršenybė. Serbijos atveju, dar ir yra reikalingas susitaikymas su kaimynais ir istorinės tiesos pripažinimas. Tik tada Serbija galės turėti aiškią vietą ES. Europinė Serbija negali būti statoma ant Mladičiaus ir Karadžičiaus mitologijos. Praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų po Srebrenicos, pats metas ne perrašinėti nuosprendžius, o pagaliau išmokti iš jų istorijos pamoką.

2026.07.17

Liudas Mažylis. 21-asis sankcijų paketas: Europos vienybės išbandymas

Europos Sąjunga nuo pat Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios parodė, kad geba susitelkti ir priimti sprendimus, kurie dar prieš keletą metų būtų atrodę sunkiai įmanomi. Tačiau liepos 15 d. ES valstybių narių ambasadoriams nepavyko pasiekti galutinio susitarimo dėl 21-ojo sankcijų Rusijai paketo. Europa, kaip įprasta, galiausiai susitars. Tačiau šį kartą svarbu ne vien tai, kada paketas bus priimtas. Kur kas svarbiau – kas jame liks po visų kompromisų.

Kol derybos tęsiasi, nuspręsta bent iki liepos 23 d. nekeisti šiuo metu galiojančios rusiškos naftos kainos ribos – 44.10 JAV dolerio už barelį. Kitas, ir galbūt paskutinis prieš vasaros pertrauką, mėginimas susitarti numatytas liepos 22 d. Nuolatinių atstovų komiteto – COREPER – posėdyje. Verta paminėti, kad birželio 15 d. jau priimtas atskiras sankcijų rinkinys. Juo į sąrašus buvo įtraukti 34 asmenys ir 47 įmonės bei organizacijos, susijusios su Rusijos karine pramone, vadinamuoju šešėliniu laivynu, propaganda, represijomis ir žmogaus teisių pažeidimais. Tačiau pati ES Taryba aiškiai nurodė, kad tai nėra 21-asis paketas ir kad darbas dėl platesnio sankcijų rinkinio tęsiamas. Oficialioje chronologijoje paskutinis pilnai priimtas sankcijų paketas tebėra balandžio mėnesį patvirtintas 20-asis. Europos Komisijos birželio 9 d. pateiktas pradinis 21-ojo paketo projektas iš tiesų buvo ambicingas. Jame siūlyta sustabdyti automatinį rusiškos naftos kainos ribos didėjimą, sankcionuoti dar 30 Rusijos šešėlinio laivyno laivų ir pirmą kartą taikyti priemones juos aptarnaujantiems, kuru aprūpinantiems ar kitas paslaugas teikiantiems laivams. Taip pat numatyta sankcionuoti uostus, oro uostus, naftos perdirbimo įmones ir prekybininkus, kurie padeda Rusijai išlaikyti energetikos pajamas. Finansų srityje Komisija siūlė uždrausti sandorius su dar 31 Rusijos banku bei 20 trečiosiose šalyse veikiančių bankų, kriptovaliutų platformų ir naftos prekybininkų. Pakete taip pat buvo naujų eksporto ribojimų metalams, lydiniams, dronų įrangai, paleidimo ir elektroninio trukdymo sistemoms. Pirmą kartą rimčiau užsimota prieš Rusijos žuvininkystę, įskaitant visišką kai kurių produktų, pavyzdžiui, menkės, importo draudimą. Buvo siūloma riboti ir buvusių Rusijos karių, dalyvavusių kare prieš Ukrainą, patekimą į Europos Sąjungą.

Tačiau nuo pradinio projekto iki dabartinio kompromiso liko gerokai mažiau. Šiuo metu pagrindinės neišspręstos kliūtys yra Graikijos ir Austrijos reikalavimai. Graikija siekia, kad jos laivybos įmonėms būtų leista ir toliau gabenti bei reeksportuoti rusiškas suskystintąsias gamtines dujas į trečiąsias valstybes. Graikijos ekonomikoje laivyba istoriškai turi išskirtinę reikšmę, todėl Atėnai visus sprendimus dėl tanklaivių, draudimo ir jūrinių paslaugų vertina ypač jautriai. Austrija savo ruožtu siekia sprendimo, kuris padėtų „Raiffeisen Bank International“ kompensuoti Rusijos teismo priteistus nuostolius. Vienas iš svarstomų variantų susijęs su įšaldytu Rusijos investicinės bendrovės „Rasperia“ turtu. Tačiau leidus sankcionuotą turtą panaudoti kaip kompensaciją vakarietiškam bankui būtų sukurtas neeilinis precedentas: Maskvai užtektų Rusijos teismuose konfiskuoti Europos bendrovių turtą, kad vėliau ES būtų spaudžiama atlaisvinti čia įšaldytus rusiškus aktyvus.

Atskiras ir labai nemalonus kompromisas jau padarytas dėl Maskvos patriarcho Kirilo. Bulgarijos reikalavimu, kurį palaikė ir Italija, jis buvo pašalintas iš numatomo sankcijų sąrašo. Kartu išbrauktas ir „Lukoil“ įkūrėjas Vagitas Alekperovas. Bulgarija savo poziciją grindė ne tik šalies ekonominiais interesais, susijusiais su Burgaso naftos perdirbimo gamykla, bet ir istoriniais bei religiniais Bulgarijos ir Rusijos ryšiais. Vis dėlto patriarcho Kirilo išbraukimas yra labai neigiamas įvykis. Kalbame apie asmenį, kuris savo religiniu autoritetu nuosekliai legitimuoja agresiją prieš Ukrainą. Jo vadovaujamos struktūros dokumentuose karas prieš Ukrainą įvardytas „šventuoju“, o pati Ukraina pristatoma kaip tariamos „rusų pasaulio“ erdvės dalis. Jeigu sankcionuojami propagandistai, karinės pramonės vadovai ir karo verbuotojai, kodėl išimtis turėtų būti daroma propagandą religine kalba skleidžiančiam asmeniui? Priešingai, Kirilo vaidmuo yra ypač pavojingas, nes karui suteikiama tariama moralinė ir sakralinė prasmė. Susilpnintas ir siūlymas drausti į ES atvykti Rusijos kariams. Prancūzijai, Italijai, Graikijai, Kiprui ir kitoms valstybėms pareiškus prieštaravimus, automatinio draudimo visiems buvusiems Rusijos kariams atsisakyta. Tokį žingsnį irgi labai vertinu kritiškai, kadangi tai leidžia žmonėms, potencialiai vykdžiusiems tiesioginius karo nusikaltimus Ukrainoje, laisvai, be jokių teisinių pasekmių keliauti po Europą. Tikėtina, kad ši priemonė bus taikoma siauresniam asmenų ratui ir daugiausia trumpalaikių vizų atvejais. Taip pat švelninami žuvies importo ribojimai, nes Vokietija, Lenkija, Portugalija, Prancūzija ir Nyderlandai siekia apsaugoti savo maisto perdirbimo sektorius. O Graikija, Malta ir Kipras spaudžia mažinti ribojimus laivybai bei rusiškų SGD transportavimui. Todėl akivaizdu, kad šiuo sankcijų paketu siekiama rasti daug kompromisų, kurie silpnina sankcijų potencialų poveikį. Tačiau reikia pripažinti, kad svarbiausia 21-ojo sankcijų paketo kryptis išliko. Jame tebėra numatytas spaudimo Rusijos energetikos pajamoms didinimas, papildomi ribojimai šešėliniam laivynui ir jį aptarnaujantiems laivams, sankcijos bankams, kriptovaliutų platformoms bei prekybininkams, padedantiems apeiti ribojimus. Taip pat išliko griežtesnė karinės ir dvejopo naudojimo įrangos eksporto kontrolė. Todėl, nepaisant sudėtingų derybų, paketas vis tiek gali tapti reikšmingu žingsniu mažinant Kremliaus galimybes finansuoti karą prieš Ukrainą.

Mes su kolegomis Europos Parlamente (EP) nuolat palaikome egzistuojančių sankcijų Rusijai griežtinimą, ypač energetikos srityje. Pavyzdžiui, 2026 m. vasario 24 d. EP paraginome didinti sankcijas Rusijai, užkirsti kelią jų apėjimui ir galutinai atsisakyti priklausomybės nuo rusiškos naftos, dujų, urano, branduolinio kuro bei kitų energetikos išteklių. Esminis siekis privalo išlikti visiškas Rusijos anglies, naftos ir dujų embargas. Nuo pat 2022 m. Rusijos agresijos pradžios vienas iš pagrindinių iškeltų politinių tikslų ir buvo absoliutus rusiško iškastinio atsisakymas. Taip pat svarbus yra ES griežtas požiūris į trečiąsias šalis, kurios perka naftą iš Rusijos. Juk importuojančios šalys, kaip Indija ir Kinija ne tik finansuoja Kremlių pirkdamos rusišką naftą, jos kartu ir padeda Rusijai apeidinėti sankcijas. Ne kartą debatų metu teko akcentuoti, kad sankcijų paketų skaičius nėra savaiminis tikslas – svarbiausia jų poveikis, vykdymas ir sankcijų apėjimo kelių uždarymas.

Jeigu kompromisas nebus rastas paskutiniame COREPER posėdyje prieš vasaros pertrauką, visas paketas gali nusikelti į rudenį. O Rusija per tą laiką nelauks, toliau pardavinės energijos išteklius, naudos šešėlinį laivyną, ieškos naujų bankų ir kriptovaliutų platformų bei už gautas pajamas gamins raketas ir dronus. O Europa, kaip visada, veikia ieškodama kompromiso. Tačiau sankcijos poveikis privalo realiai mažinti Rusijos galimybes tęsti karą, nes kitaip 21-ojo paketo numeris liks tik skaičiumi.

2026.07.15

R. Juknevičienė: „Hibridiniai išpuoliai gali prilygti tikram karui net tada, kai nepaleidžiamas nė vienas šūvis“

Trečiadienį Europos Parlamento (EP) Saugumo ir gynybos komitetas (SEDE) pritarė dokumentui „Dėl hibridinio karo ir ES teritorinio vientisumo bei ypatingos svarbos saugumo ir gynybos infrastruktūros apsaugos (2026/2024(INI))“, kurio parengimui vadovavo Parlamento narė Rasa Juknevičienė.
Pranešime aiškiai sakoma: hibridiniai veiksmai gali būti karo forma net ir nenaudojant įprastinės karinės jėgos.
Dokumentas priimtas didele balsų dauguma, jį rengiant labai aktyviai dalyvavo pagrindinės politinės grupės, išskyrus kraštutinius dešiniuosius.
Antrą kadenciją EP dirbanti R. Juknevičienė sakė matanti didžiulį Parlamento narių mąstysenos pokytį. Praėjusioje kadencijoje iki Rusijos plataus masto karo kalbėti apie hibridines grėsmes buvo labai nelengva, tik mažumai politikų apskritai atrodė tai svarbu.
„Tačiau šiandien dauguma sutinka, kad Europa jau nėra taikos būklėje, nors ES teritorijoje atviro karo ir nėra. Rusija sąmoningai veikia „pilkojoje zonoje“ – žemiau ginkluoto puolimo ribos, tikėdamosi, kad mes to nepavadinsime tikruoju vardu,“ – sako R. Juknevičienė. „Šis pranešimas pasako aiškiai: hibridiniai išpuoliai gali prilygti karui net tada, kai nepaleidžiamas nė vienas šūvis. Tai nebėra atskiri incidentai – tai koordinuota, priešiškų žvalgybų valdoma ataka prieš mūsų demokratijas.“
Pranešime nedviprasmiškai įvardijama, kad Rusija – veikianti tiesiogiai arba per Baltarusiją ir kitus tarpininkus – yra didžiausią hibridinę grėsmę kelianti valstybė. Be to, įvardijamos Kinija, Iranas ir Šiaurės Korėja.
Pranešimas taip pat atkreipia dėmesį, kad priešiškos valstybės panaudoja organizuoto nusikalstamumo tinklus, privačias karines bendroves, ekstremistinius judėjimus, „įtakos už pinigus“ operatorius ir net religines institucijas.
Hibridiniai išpuoliai vyksta ne fronte, o kasdienėje mūsų aplinkoje. Priešiškos valstybės skleidžia dezinformaciją, kad sukiršintų visuomenę, pakirstų pasitikėjimą valdžia ir mažintų paramą Ukrainai. Interneto erdvė tapo tikru mūšio lauku: visiškai apsisaugoti neįmanoma, todėl Europa turi išmokti greitai atsigauti po kibernetinių atakų ir pati įgyti stiprių pajėgumų.
Elektros tinklai, dujotiekiai, transportas, ryšiai ir kiti strateginiai objektai vis dažniau tampa taikiniu – todėl pranešime raginama mažinti priklausomybę nuo nepatikimų tiekėjų ir geriau apsaugoti šią infrastruktūrą, įskaitant ir kosmoso sritį.
Dokumento esminė žinia – ES turi pereiti nuo reaktyvios prie aktyvios laikysenos: ne tik atlaikyti hibridinius išpuolius, bet ir juos atgrasyti bei į juos atsakyti. Pabrėžiama, kad į bet kokį valstybės narės suvereniteto pažeidimą turi būti reaguojama veiksmingomis, proporcingomis ir koordinuotomis atsakomosiomis priemonėmis.
Raginama parengti visas sritis apimantį kovos su hibridiu karu ES veiksmų planą, paskirti Komisijos ir EIVT veiksmų koordinatorių ir nedelsiant sukurti horizontalią, būtent hibridinėms grėsmėms skirtą ES sankcijų sistemą, kuri užpildytų esamų režimų spragas ir leistų greičiau bei sistemingiau taikyti sankcijas. Pranešime taip pat raginama parengti ES sutarties 42 straipsnio 7 dalies (savitarpio gynybos sąlygos) veiksmų gaires, kurios būtų reguliariai išbandomos per didelės hibridinės atakos scenarijus ir tarpsektorines pratybas, ir toliau eiti tikros Europos gynybos sąjungos – stipresnio europinio NATO ramsčio – link.
Veiksmingas atsakas prasideda nuo bendro grėsmių vaizdo. Būtent čia yra ES pridėtinė vertė: sujungusi tarpvalstybinius duomenis, ji gali įžvelgti koordinuotų hibridinių kampanijų dėsningumus, kurių nė viena valstybė narė nepajėgi aptikti viena, taip pat koordinuoti bendrą situacijos suvokimą, grėsmių priskyrimą ir bendrus metodus. Todėl pranešime raginama šias funkcijas pripažinti ES koordinavimo ir rėmimo kompetencijomis, taip pat stiprinti ES bendrą žvalgybos analizės pajėgumą (SIAC) ir ES hibridinių grėsmių analizės skyrių („EU Hybrid Fusion Cell“), o valstybes nares skatinama aktyviau dalytis žvalgybos informacija – kartu paisant nacionalinės kompetencijos, principo „būtina žinoti” ir įslaptintos informacijos apsaugos.
Pranešime smerkiami sistemingi ES rytinį flango šalių oro erdvės pažeidimai, remiama rytinio flango stebėsenos iniciatyva ir raginama skirti tikslinį finansavimą išorės sienoms apsaugoti kitoję daugiametėj finansinėje ES programoje. Kartu išlaikomas 360 laipsnių požiūris, pripažįstant skirtingą Baltijos, Šiaurės–Baltijos, Juodosios jūros, Viduržemio jūros, pietryčių Europos ir Arkties regionų pažeidžiamumą. Pasmerkiamas migracijos instrumentalizavimas ir raginama stiprinti „Frontex“ įgaliojimus.
Pranešime pakartojama, kad NATO išlieka kolektyvinės gynybos kertiniu akmeniu, ir raginama, kad ES ir NATO veiksmai hibridinėje srityje vienas kitą papildytų ir būtų operatyviai koordinuojami. Akcentuojama glaudaus bendradarbiavimo svarba su Ukraina, Moldova, Armėnija ir Vakarų Balkanų šalimis, kurios patiria nuolatinius Rusijos hibridinius išpuolius, taip pat su bendramintėmis partnerėmis, pavyzdžiui, Taivanu.
„Didžiausias šio darbo laimėjimas – kad hibridinę grėsmę šiandien vienodai supranta visas proeuropietiškas politinis spektras. Dar visai neseniai tai buvo siauro rato rūpestis, dabar tai suvokia visi, – sako R. Juknevičienė. – Būtent bendras grėsmės suvokimas, politinė valia ir vienybė – tai, ką Rusijos hibridinė strategija pirmiausia siekia pakirsti – ir yra mūsų atgrasymo pagrindas. Šis pranešimas – žingsnis link Sąjungos, gebančios apginti ne tik savo teritoriją, bet ir demokratinius pamatus, ant kurių laikosi mūsų saugumas.“
Numatoma, kad dėl pranešimo Europos Parlamentas balsuos plenarinėje sesijoje Strasbūre rugsėjį.

2026.07.07

R. Juknevičienė: „Armia Krajowa“ niekada nebus didvyrė ukrainiečių atmintyje. UPA niekada nebus didvyrė lenkų atmintyje

Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė Europos Parlamento plenarinėje sesijoje Strasbūre kalbėdama debatuose dėl Ukrainos pabrėžė, kad labiausiai ją neramina aštrus Ukrainos ir Lenkijos susikirtimas dėl jų skaudžios bendros istorijos.
„Nebandysiu vertinti, kuri pusė – ukrainiečiai ar lenkai – dabar labiau prisideda prie ugnies kurstymo, bet turiu vieną prašymą – įvertinti kontekstą, kuriame visi gyvename, ir pasirinkti konstruktyvų kelią, – pabrėžė EP narė.
R. Juknevičienės teigimu, Lenkijos ir Lietuvos pavyzdys rodo, kad susipriešinusios pusės gali susėsti prie vieno stalo ne tam, kad priverstų vienas kitą priimti kitos pusės požiūrį, o tam, kad sąžiningai įvertintų istoriją. Tai galbūt vienintelis kelias į priekį ir šiame konflikte.
„Armia Krajowa“ niekada nebus didvyrė ukrainiečių atmintyje. Ukrainos sukilėlių armija (UPA) niekada nebus didvyrė lenkų atmintyje, – kalbėjo EP narė. – Ir tai reikia tiesiog suprasti bei priimti. Manau, kad nėra kito kelio, kaip tik atvirai pripažinti istoriją ir susitarti“.
Pasak parlamentarės, šiandien kilęs aštrus konfliktas yra labai pavojingas ir naudingas tik vienai pusei – Rusijai.

2026.07.01

Liudas Mažylis. Branduolinė sauga karo sąlygomis: Ukraina, Baltarusija ir Rusijos atsakomybė

Rusijos karas prieš Ukrainą parodė, kaip lengvai atominė energetika gali tapti karinio šantažo įrankiu. Šiandien, kalbant apie branduolinę saugą regione, pirmiausia reikia pradėti nuo Ukrainos – valstybės, tapusios Rusijos agresijos auka ir jau ketverius metus priverstos saugoti branduolinę infrastruktūrą karo sąlygomis.

Zaporižios atominės elektrinės užgrobimas išlieka beprecedentis atvejis branduolinės energetikos istorijoje. Didžiausia Europos atominė elektrinė nuo 2022 m. yra Rusijos okupantų rankose. Tai reiškia, kad branduolinės saugos rizika ten kyla ne dėl Ukrainos veiksmų, o dėl paties okupacijos fakto. Elektrinė yra atskirta nuo įprastos Ukrainos priežiūros sistemos, jos personalas dirba nuolatinio spaudimo sąlygomis, o išorinis elektros tiekimas nuolat priklauso nuo karo veiksmų ir pažeidžiamos infrastruktūros. Net ir sustabdytiems reaktoriams būtinas patikimas elektros tiekimas, kad būtų aušinamas branduolinis kuras ir veiktų saugos sistemos. Todėl kiekvienas elektros linijų pažeidimas, artilerijos ar dronų smūgis netoli infrastruktūros yra tiesioginis branduolinės saugos išbandymas visai Europai. Per pastaruosius porą metų Ukrainos branduolinės saugos padėtis iš esmės pasikeitė. Iš pradžių daugiausia dėmesio buvo skiriama pačiai Zaporižios AE okupacijai ir Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) ekspertų nuolatiniam buvimui objekte. Vėliau problema išsiplėtė: Rusija pradėjo sistemingai smūgiuoti Ukrainos energetikos infrastruktūrai, nuo kurios priklauso ir kitų atominių elektrinių sauga – Rivnės, Chmelnyckio, Pietų Ukrainos AE bei Černobylio zonos objektų.

TATENA naujausioje savo ataskaitoje apie Ukrainos branduolinę saugą pabrėžia, kad problema jau nebėra susijusi vien su Zaporižios AE. Rusijos atakos prieš energetikos infrastruktūrą kelia pavojų visam šalies branduolinės saugos režimui, nes atominėms elektrinėms būtinas stabilus išorinis elektros tiekimas. Dar aiškiau tai suformuluota TATENA Valdybos rezoliucijoje, kurioje akcentuojama, kad nestabili elektros tiekimo infrastruktūra, nuo kurios priklauso branduolinių objektų sauga, pati savaime tampa branduolinio saugumo grėsme.Iš pradžių Europa daugiausia kalbėjo apie Zaporižios AE okupaciją. O ypač grėsmingas įvykis buvo Černobylio naujojo apsauginio gaubto apgadinimas 2025 m. vasarį. Černobylis Europai yra ne tik istorinis skaudulys, bet ir įspėjimas, kad radioaktyvios grėsmės neturi sienų. Rusijos ataka prieš objektą, kurio paskirtis – izoliuoti 1986 m. katastrofos palikimą, parodė visišką Kremliaus cinizmą. Net jeigu radiacijos lygis po incidento išliko normalus, pats faktas, kad karo metu gali būti pažeistas branduolinės katastrofos padarinius izoliuojantis objektas, privalo būti vertinamas kaip strateginė grėsmė. TATENA teigia, kad Zaporižios branduolinės saugos ir saugumo padėtis tebėra trapi: kai kurie pagrindiniai branduolinės saugos principai yra visiškai arba iš dalies pažeisti. Artumas frontui, ribotas aušinimo vandens prieinamumas, trapus ryšys su išoriniu elektros tinklu ir apribota TATENA prieiga prie informacijos yra pagrindiniai iššūkiai. Nors TATENA nurodo, kad radiacinė avarija kol kas neįvyko, rizika išlieka labai didelė, nes branduolinei saugai būtinos sistemos yra nuolat veikiamos karo padarinių.

Visai kitokia, bet taip pat pavojinga, yra Baltarusijos situacija. Čia nėra aktyvių mūšių aplink Astravo AE, tačiau pati elektrinė nuo pat pradžių buvo Rusijos geopolitinis projektas. Astravo AE kelia pagrįstų Lietuvos ir visos Europos abejonių dėl saugos kultūros, skaidrumo ir tarptautinių rekomendacijų įgyvendinimo. Baltarusija šiandien priversta tvarkytis su objektu, kuris buvo sukurtas ne tiek kaip energetinė būtinybė, kiek kaip Kremliaus įtakos instrumentas. Pavyzdžiui, 2024 m. Branduolinės saugos ataskaitoje nurodoma, kad panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymas išlieka glaudžiai susietas su Rusija. Panaudotas kuras turi būti vežamas į Rusiją perdirbti, o po to radioaktyviosios atliekos grąžinamos į Baltarusiją. Konsultaciniuose procesuose dalyvauja „Rosatom“ struktūros. Tai reiškia, kad Astravas nėra savarankiškas Baltarusijos energetikos projektas. Tai ilgalaikės priklausomybės nuo Rusijos mechanizmas – nuo statybos ir kuro ciklo iki atliekų tvarkymo. Ši priklausomybė ypač pavojinga Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste, nes Baltarusijos teritorija vis dar naudojama Rusijos kariniams veiksmams prieš Ukrainą.

Dar visai neseniai, 2026 m. kovo 30 d., kreipiausi į Europos Komisiją dėl augančios branduolinės saugos grėsmės Baltarusijoje, akcentuodamas, kad Lietuva ir kitos regiono valstybės jau ne kartą atkreipė dėmesį į tai, jog Baltarusija sistemingai nesilaiko Espo konvencijos reikalavimų, vilkina arba nepateikia išsamių atsakymų į kaimyninių šalių klausimus. Už energetiką ir būstą atsakingas Europos Komisijos narys Danas Jorgensenas atsakė, kad Komisija toliau stebi, kaip Baltarusija įgyvendina likusias saugos gerinimo rekomendacijas pagal daugiašales konvencijas, priimtas Tarptautinės atominės energijos agentūros kontekste. Taip pat Komisija palaiko ryšius su TATENA, kuri turi įgaliojimus skatinti tarptautinių branduolinės saugos standartų įgyvendinimą visame pasaulyje, įskaitant Baltarusiją. Tačiau esminis klausimas išlieka: ar autoritarinė, nuo Rusijos priklausoma valstybė gali užtikrinti realų skaidrumą, nepriklausomą priežiūrą ir patikimą informacijos pateikimą incidento atveju? Ukraina, būdama karo auka, bendradarbiauja su TATENA, įsileidžia ekspertus, prašo techninės pagalbos ir siekia išlaikyti tarptautinę priežiūrą net ekstremaliomis sąlygomis.

O kalbant apie Europos Sąjungos vaidmenį branduolinės energetikos kontekste, jis pasireiškia per finansinę ir techninę paramą. Nėra abejonių, kad Europos parama Ukrainai yra investicija į bendrą branduolinę saugą. Pagal 2024–2027 m. „Ukraine Facility“ priemonę Europos Sąjunga Ukrainai numatė iki 50 mlrd. eurų, o nuo 2024 m. pagal šios priemonės pirmąjį ramstį jau išmokėta apie 29,5 mlrd. eurų. Bendra ES ir valstybių narių parama Ukrainai nuo plataus masto invazijos pradžios siekia daugiau kaip 211 mlrd. eurų. Tai apima finansinę, karinę ir humanitarinę pagalbą, paramą pabėgėliams bei pajamas iš įšaldyto Rusijos turto. Ukraina gavo tūkstančius generatorių, transformatorių, autotransformatorių ir kitos įrangos, kuri padeda išlaikyti elektros sistemos veikimą po Rusijos smūgių. ES parama Ukrainos energetiniam saugumui nuo invazijos pradžios siekia bent 3 mlrd. eurų. Nuo 1991 m. ES branduolinės saugos srityje Ukrainai skyrė daugiau kaip 1 mlrd. eurų. Iš jų šimtai milijonų eurų buvo susiję su Černobylio naujojo apsauginio gaubto statyba ir palaikymu. Po Rusijos dronų atakos Europos Komisija 2025 m. skyrė beveik 37 mln. eurų gaubto remontui, o 2026 m. paskelbta dar 75 mln. eurų ES dotacija jo atkūrimui. Tai labai aiškiai parodo, kad Rusijos karas sugrąžino Černobylio problemos sprendimą į aktyvią Europos saugumo darbotvarkę.

Mes Europos Parlamente taip pat nuosekliai laikomės principinės pozicijos. Ne kartą Europos Parlamento rezoliucijose akcentavome, kad Zaporižios AE yra neteisėtai kontroliuojama Rusijos. Raginome taikyti sankcijas Rusijos branduoliniam sektoriui ir tikslines sankcijas asmenims bei juridiniams subjektams, kaip Rosatom, atsakingiems už branduolinės saugos ir saugumo pažeidimus Zaporižios AE. Dar 2025 m. rugsėjo 9 d. rezoliucijoje dėl 2023 ir 2024 m. Komisijos ataskaitų apie Ukrainą tiesiogiai rėmėme Ukrainos branduolinės saugos ir radiologinio pasirengimo stiprinimą. Todėl galutinė pamoka Europai paprasta: branduolinė sauga karo sąlygomis neįmanoma be politinės atsakomybės. Techninės misijos, ekspertų ataskaitos ir avarinės procedūros yra būtinos. Ukraina turi gauti visą reikalingą paramą savo branduolinei ir energetinei infrastruktūrai apsaugoti. O Rusijai turi būti aiškiai pasakyta: branduolinis šantažas Europoje nėra ir nebus laikomas norma. Baltarusijos atveju situacija nėra tokia ūmi kaip Ukrainoje, tačiau egzistuoja ilgalaikės branduolinės saugos rizikos. Jos susijusios su saugiu Astravo AE eksploatavimu, radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymu, reguliavimo institucijų pajėgumu, saugos kultūra bei skaidriu informavimu kaimyninėms valstybėms. Baltarusijos Astravo AE privalo likti nuolatinėje Europos darbotvarkėje kaip nesaugaus ir politiškai pavojingo Rusijos projekto pavyzdys.

2026.06.17

Europos Parlamentas siunčia žinią: kol Sakartvelo valdžia neįrodys, jog demokratijos situacija šalyje gerėja, tol negali būti kalbos apie galimą Sakartvelo ir ES bendradarbiavimą

Europos Parlamentas Plenariniame posėdyje pritarė Komisijos ataskaitai dėl Sakartvelo (436 parlamentarai balsavo už, 145 – prieš, 47 – susilaikė), kurioje aiškiai sakoma, jog negali būti nė kalbų apie derybų dėl narystės ES pradžią.
Viena iš dokumento rengėjų EP nuolatinė pranešėja Sakartvelo klausimu Rasa Juknevičienė pabrėžia, kad šalies padėtis toliau sparčiai blogėja:
„Valdančioji partija „Sakartvelo svajonė“ kardinaliai nukreipė šalį nuo europinio kelio. Priimami nauji represinės teisės aktai, taikomi pilietinei visuomenei ir nepriklausomai žiniasklaidai. Sistemingai bandoma uždrausti opozicines partijas. Matome aukšto rango pareigūnų ir valdantiesiems pavaldžių žiniasklaidos priemonių vykdomą koordinuotą dezinformacijos kampaniją prieš integraciją į ES, nors kartu yra teigiama, kad narystė ES išlieka šalies tikslu“.
Parlamento priimtame dokumente dėl Sakartvelo tai įvardijama aiškiai: bet koks būsimas bendradarbiavimas su Sakartvelo valdžios institucijomis turi būti griežtai nulemtas apčiuopiamų pažangos žingsnių, leidžiančių keisti dabartinę šalies kryptį.
Ataskaitoje nevengiama išsakyti nepatogios tiesos dėl sankcijų šaliai: iki šiol ES atsakas buvo nepakankamas ir pavėluotas. Dokumente reikalaujama koordinuotų, ES mastu taikytinų ribojamųjų priemonių: asmenims, atsakingiems už valstybės užvaldymą, represijas ir režimo remiamą propagandą taikyti turto įšaldymo, draudimo išduoti vizas sankcijas.
Pasak R. Juknevičienės, jau beveik dvejus metus kartvelai kasdien tęsia protesto akcijas, patirdami didžiulę asmeninę žalą ir susidurdami su brutaliu represijų aparatu. Daugelis išėjusiųjų į gatves šiandien yra kalinami – tarp jų ir Sacharovo premijos laureatė Mzia Amaghlobeli. Sakartvelo politinių kalinių skaičius vienam gyventojui šiandien yra didesnis nei Rusijoje. Nors, bent jau formaliai, Sakartvelas siekia narystės ES.
„Europos Parlamentas palaikė Sakartvelo žmones per visą šį laikotarpį ir privalo tai daryti toliau. Regiono raida, kurią matėme per rinkimus Armėnijoje, rodo, kad pažanga šiame regione išlieka įmanoma, ir mes turime ją remti“, – teigia R. Juknevičienė.
Priminsime, jog derybos dėl dokumento vyko sklandžiai, sulaukta plataus kitų politinių frakcijų pranešėjų palaikymo.

2026.06.10

Liudas Mažylis. Proeuropietiškas Armėnijos rinkėjų verdiktas

2026 m. birželio 7 d. vyko devinti parlamento rinkimai Armėnijos istorijoje. Tai pirmieji reguliarūs rinkimai nuo 2017-ųjų. Jerevano gatvėse jau kurį laiką vyravo europietiškos nuotaikos, kurios prie balsadėžių tapo realybe – rinkimus laimėjo Nikolo Pašiniano proeuropietiškas „Pilietinis susitarimas“. Kelias iki pergalės nebuvo lengvas. Kremliaus šešėlis lydi kiekvieną šalį, išdrįsusią žvelgti į Vakarus. Paleidžiama melagienų lavina, botų armijos ir grasinimai. Tokį pat scenarijų neseniai teko patirti Moldovai – per rinkimų laikotarpį institucijoms pavyko nustatyti daugiau nei 100 tūkstančių netikrų paskyrų ir balsų pirkimo operacijų, koordinuotų per dešimtis „Telegram“ grupių. Tačiau ir Moldovoje, ir Armėnijoje piliečių proeuropietiška valia pasirodė esanti daug stipresnė už Rusijos manipuliacijas.

Armėnijos parlamentas, vadinamas Nacionaline Asamblėja, yra vienerių rūmų įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, kurioje pagal proporcinę atstovavimo sistemą penkeriems metams renkami ne mažiau kaip 101 nariai. Mandatų skaičius gali šiek tiek svyruoti dėl proporcinės sistemos koregavimo taisyklių, skirtų užtikrinti stabilią daugumą – šįkart parlamentą sudarys 105 nariai. Iš jų 64 mandatai atiteko proeuropietiškam „Pilietiniam susitarimui“, 29 – „Stipriai Armėnijai“ ir 12 – blokui „Armėnija“. Abu pastarieji sąrašai laikomi prorusiškais. Be to, iki keturių vietų rezervuota didžiausių tautinių mažumų atstovams: jazidams, rusams, asirų bendruomenei ir kurdams. Pažymėtina ir tai, kad siekiant išlaikyti politinį pliuralizmą, Armėnijos konstitucija ir rinkimų įstatymas numato, kad parlamentą turi sudaryti ne mažiau kaip trys politinės jėgos.

Nors Armėnija yra gana nedidelė Pietų Kaukazo valstybė su maždaug trimis milijonais gyventojų, tačiau už jos sienų gyvena nuo penkių iki septynių milijonų armėnų. Tai didžiulė diaspora, kelis kartus viršijanti pačios šalies populiaciją, ir vis dėlto galioja paradoksali rinkiminė nuostata – dauguma etninių armėnų neturi teisės spręsti gimtos šalies ateities. Pagal dabartinę rinkimų sistemą užsienyje įsikūrę piliečiai prie balsadėžių neprileidžiami. Išimtys taikomos tik diplomatams, ilgalaikėje komandiruotėje esantiems kariams ir jų šeimų nariams – visais kitais atvejais norint balsuoti reikia fiziškai grįžti į Armėniją. Net dvigubą pilietybę turintys, bet šalyje neregistruoti asmenys teisės balsuoti neturi. Šis apribojimas įtvirtintas Rinkimų kodekso pakeitimais, priimtais apie 2007 m. ir sugriežtintas 2012-aisiais. Ekspertai šį apribojimą pateisina administracinio įgyvendinamumo, asmens tapatybės nuotolinio patikrinimo sunkumais ir saugumo rizika, susijusia su balsavimu užsienyje ar elektroniniu būdu. Kritikai kitaip žvelgia į tokį reguliavimą – užsienyje gyvenančių piliečių nušalinimas sukuria reikšmingą demografijos deficitą, ypač turint omenyje, kad už Armėnijos sienų gyvena daugiau armėnų, nei pačioje šalyje. Remiantis galutiniais rinkėjų aktyvumo duomenimis, Armėnijos parlamento rinkimuose iš viso dalyvavo 58,97 proc. balsavimo teisę turinčių rinkėjų.

Naujoje parlamento sudėtyje bus atstovaujamos trys politinės jėgos – „Pilietinis susitarimas“, aljansas „Stipri Armėnija“ ir blokas „Armėnija“. Visas tris skiria vienas esminis geopolitinis klausimas – kokiu keliu turėtų eiti Armėnija. Valdančioji partija tvirtai orientuojasi į europinę integraciją ir siekia normalizuoti santykius su kaimynėmis. Abi opozicijos jėgos laikosi priešingos pozicijos – nors ir skirtingu intensyvumu, jos pasisako už suartėjimą su Rusija ir kvestionuoja taikos su kaimynėmis proceso sąlygas.

Valdančioji „Pilietinio susitarimo“ partija į šiuos rinkimus ėjo su iš esmės atnaujinta programa. Kalnų Karabachas, ilgus metus buvęs partijos tapatybės šerdis, šįkart darbotvarkėje nušvinta kur kas blankiau. Jo vietą užėmė „realios Armėnijos“ ideologija: vieninteliu valstybės politikos objektu skelbiama tarptautiniu mastu pripažinta Armėnijos Respublika. Ministro pirmininko Nikolo Pašiniano kryptis aiški – gilesni ryšiai su ES, reformos, galinčios atverti kelią į narystę, tęsiamas sienos delimitacijos procesas ir taikos sutarties su Azerbaidžanu įgyvendinimas. Tačiau šis posūkis į Vakarus nėra momentinis politinis sprendimas, tai laipsniškas strateginis persiorientavimas, brendęs keletą metų. Lūžio tašku tapo 2020 m. konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Rusija neapgynė Armėnijos interesų taip, kaip Jerevanas tikėjosi, ir šis nusivylimas paskatino ieškoti alternatyvų. Vėlesnės sienos bei saugumo krizės tik sustiprino įsitikinimą, kad Rusija yra tik fiktyvus saugumo garantas. Dėl šių priežasčių Armėnija ėmė žvalgytis į Europą ir ši kryptis jau duoda apčiuopiamų rezultatų. Europos Parlamento tribūnoje mačiau Nikolą Pašinianą du kartus. Pirmąjį kartą, 2023 m. spalio 17 d., jo kalba buvo dar pakankamai atsargi – ES apibūdindavo kaip „gerą kaimynę“. O jau po metų, nedviprasmiškai dėstė glaudžios integracijos siekį. 2026 m. gegužės 5 d. Jerevane įvyko pirmasis ES ir Armėnijos aukščiausiojo lygio susitikimas – iš karto po Europos politinės bendrijos susitikimo, vykusio gegužės 4-ąją. Priimta bendra deklaracija įtvirtino pastarųjų metų pasiekimus ir patvirtino ES įsipareigojimą toliau gilinti santykius. Šis susitikimas yra spartaus suartėjimo kulminacija, grindžiama visapusiška ir sustiprinta partneryste.

Kitoje partijų spektro pusėje – du oponentai, mirguliuojantys ryškiais Kremliaus atspalviais. 29 mandatus parlamente išsikovojo aljansas „Stipri Armėnija“, įkurtas Rusijos ir Armėnijos milijardieriaus Samvelio Karapetiano – verslininko, praturtėjusio Rusijos dujų pramonėje ir nekilnojamojo turto sektoriuje. 2018 m. jis pateko į JAV Iždo departamento vadinamąjį „Putino sąrašą“, kuriame įvardijami aukšto rango politikai ir oligarchai, įgiję įtaką Putino valdymo metais. Partija siekia plėtoti verslo ryšius su Rusija ir kaltina Pašinianą esą tyčia ardant santykius su Maskva. Taip pat, 12 mandatų teko ir blokui „Armėnija“, kuriam vadovauja buvęs šalies prezidentas Robertas Kočarianas. 2019 m. jis stojo prieš teismą, kaltinamas konstitucinės tvarkos ardymu po 2008-ųjų rinkimų, per kuriuos protestuose žuvo dešimt žmonių. Daugelį metų laikęsis nuošalyje, į aktyvią politiką jis sugrįžo po 2020-ųjų Kalnų Karabacho karo. Blokas laikosi konservatyvios, Maskvai iš esmės palankios linijos ir nuosekliai atakuoja vyriausybę dėl Kalnų Karabacho ir taikos proceso. Kočarianas siūlo alternatyvą – Rusiją, JAV, Kiniją ir Prancūziją įtraukti kaip garantus į tai, ką jis vadina „garantuota taika“.

Rinkimai nebuvo lengvi ir kelias po jų išlieka toli gražu ne paprastas. Kampanijos metu Rusija visais įmanomais būdais stengėsi suvaržyti armėnų laisvą apsisprendimą. Dezinformacijos kampanija prieš šiuos rinkimus tapo viena didžiausių valstybės remiamų informacinių operacijų šiuolaikinėje Europos istorijoje -antra pagal mastą po Rusijos operacijų, nukreiptų prieš 2025 m. Moldovos parlamento rinkimus. Suklastotas turinys buvo taikytas tiesiogiai į N. Pašinianą. Melagingi teiginiai skelbė, kad jis įsigijo prabangaus nekilnojamojo turto Kanadoje ir Prancūzijoje, kad jis yra susijęs su narkotikų ir žmogaus organų prekyba, esą jam diagnozuotas ŽIV arba agresyvi vėžio forma. Dirbtinio intelekto sugeneruotas vaizdo įrašas su suklastotu „Euronews“ logotipu, tvirtinęs, kad ministrui pirmininkui liko gyventi vos kelerius metus, surinko daugiau nei 200 000 peržiūrų iki tol, kol pagaliau buvo paneigtas. Netrūko ir klasikinės Rusijos retorikos – ES integracijos kelias vaizduotas kaip egzistencinė grėsmė Armėnijos suverenitetui. Tačiau tai tik dalis paveikslo. Vakarų žvalgybos šaltiniai, pranešė, kad Rusijos valdžia svarstė galimybę organizuotai pervežti dešimtis tūkstančių Rusijoje gyvenančių Armėnijos piliečių atgal į šalį, kad šie balsuotų prieš Pašinianą. Informacinį spaudimą lydėjo ir ekonominis, nes Rusija įvedė draudimus Armėnijos eksportui. ES reagavo greitai, be kita ko, – parengdama daugiau nei 50 mln. eurų skubios paramos paketą eksportuotojams, nukentėjusiems nuo Rusijos apribojimų.

Armėnijos šių dienų geopolitika neatsiejama nuo jos istorijos, todėl, norint kalbėti apie tolimesnius žingsnius, reikia atsigręžti į regiono praeitį. Osmanų imperijos vykdyti masiniai armėnų žudymai, priverstinės deportacijos ir sisteminis jų naikinimas – tai, ką Armėnija, Prancūzija, Jungtinės Valstijos ir dešimtys kitų valstybių pripažįsta genocidu, paliko neišdildomą pėdsaką ne tik istorijos knygose, bet ir valstybių santykiuose. Turkijos atsisakymas šiuos įvykius pripažinti armėnų yra suvokiamas ne kaip akademinis ginčas, o kaip nuolatinis armėnų tapatybės niekinimas. Trumpas diplomatinių ryšių tarp Turkijos ir Armėnijos atšilimas po Sovietų Sąjungos žlugimo baigėsi prasidėjus Azerbaidžano ir Armėnijos karui. Kaimynių sausumos siena uždaryta nuo 1993 metų, kai Turkija ją užvėrė solidarizuodamasi su Azerbaidžanu per pirmąjį Kalnų Karabacho karą (Rusija tada parėmė armėnus). N. Pašinianas po rinkimų teigė, kad santykiai su Turkija pastaraisiais metais įgavo pagreitį ir teigiamai įvertino Turkijos sprendimą leisti Armėnijos kroviniams naudotis Karso-Akhalkalaki geležinkeliu. Šis maršrutas jungia Turkiją ir Gruziją ir suteikia Armėnijos eksportuotojams prieigą prie regioninių transporto tinklų, nepaisant uždarytos Armėnijos ir Turkijos sienos. Tai labiau simboliškas gestas, tačiau rinkimų rezultatus N.Pašinianas įvardijo kaip visuomenės mandatą tęsti šį kelią ir normalizuoti santykius su Turkija ir Azerbaidžanu bei plėtoti regioninį bendradarbiavimą.

Santykiuose su Azerbaidžanu neišspręstų klausimų dar gausu. Pašinianas vienoje iš savo kalbų pristatė konstitucijos reformą, dar vadinama „Ketvirtosios Respublikos“ pradžia, kuria siekiama išspręsti praeities režimų paliktus klausimus ir kartu įgyvendinti „realios Armėnijos“ sampratą. Be kita ko, ji turėjo pašalinti prieštaringą nuorodą į istorinį sprendimą dėl susijungimo su Kalnų Karabachu – sąlygą, kurią Azerbaidžanas laiko būtina taikos sutarties sudarymo prielaida. Prie to prisideda vadinamojo Zangezūro koridoriaus problema. Kalbama apie maždaug 40 kilometrų ruožą per pietų Armėniją, kuris sujungtų Azerbaidžano žemyninę dalį su Nachičevanės eksklavu. Baku šį projektą laiko strateginiu prioritetu, Jerevanas įžvelgia galimas grėsmes valstybės suverenitetui. Prie derybų stalo šiuo metu svarstomos kelios galimybės: nuo vadinamojo „Kaliningrado modelio“ (panašaus į rusų tranzitą per Lietuvą), kuriame tranzitas vyktų be pasienio patikrų, tačiau kelias išliktų armėniškas, iki abipusio kompromiso, suteikiančio abiem šalims laisvą judėjimą be jokio eksteritorialumo. Armėnijoje bet koks susitarimas dėl koridoriaus suvokiamas kaip potencialus pavojus valstybingumui ir sulaukia aštrios vidaus politinės kritikos. Azerbaidžane gi po karinės pergalės susiformavę lūkesčiai tokie, kad bet koks lankstumas gresia būti interpretuotas kaip silpnumas. Tokioje aplinkoje kompromisas reikalauja ne vien diplomatinės išminties, bet ir politinės drąsos – iš abiejų pusių. Tačiau dabar įsivyravo palyginti ramus šiandieninis laikotarpis – taika tarp Armėnijos ir Azerbaidžano suteikė atokvėpį, kokio regione nebuvo dešimtmečiais. Po ilgų karinių įtampų tai, kad nebeaidi šūviai, išlieka nedidelis, kad ir ne visaapimantis, tačiau tikras laimėjimas.

Dar praėjusią savaitę K. Kallas klausiau apie ES išorinius įrankius ir jų efektyvumą valdant krizes bei veikiant prevenciškai – tuomet kalbėjome apie Moldovą su viltimi, kad Armėnija taps dar vienu pavyzdžiu. Šiandien tas pavyzdys realus ir Armėnija parodė, kad manipuliacijos tautų valia nelaimi; Armėnija tvirtai žengia į proeuropietišką šeimą. Darbų liko daug ir atsikvėpti per anksti, tačiau tai, kad šis sprendimas buvo piliečių, o ne Kremliaus, jau yra reikšmingas rezultatas.

2026.06.08

Europos Parlamente jau šeštus metus iš eilės bus pagerbtas sovietų vykdytų tremčių aukų atminimas

Tęsiant prasmingą tradiciją, Europos Parlamente jau šeštus metus iš eilės bus pagerbtas sovietų vykdytų tremčių aukų atminimas. Šiemet minėjimas vyks birželio 9 d. 13 val. Solidarumo aikštėje (Esplanade Solidarność), esančioje prie Parlamento pastato.
Europos piliečiai yra kviečiami dar kartą ištarti prievarta ištremtų žmonių pavardes ir priminti pasauliui apie žiaurius sovietų nusikaltimus. Renginį atidarys Europos Parlamento pirmininkė Roberta Metsola.
Trėmimų minėjimą ir ištremtųjų pavardžių skaitymus praėjusioje kadencijoje, 2021 metais, inicijavo EP narė Rasa Juknevičienė. 2023m. parlamentarės iniciatyva jis tapo tradiciniu Europos Parlamento renginiu.
„Džiaugiuosi, kad simbolinis pavardžių skaitymas tampa tradicija. Matau, jog vis daugiau politikų supranta, kad istorijos pamokos yra labai svarbus pamatas Europos solidarumui, – pažymi EP narė. – Karas prieš Ukrainą parodė, kad neįvertinti praeities nusikaltimai atgimsta, todėl būtina nedaryti tokių klaidų dabar, kai karo nusikaltimai tapo nauja realybe.
Renginyje dalyvaus ir pavardes skaitys įvairių ES valstybių europarlamentarai, šių šalių ambasadų bei diasporos bendruomenių atstovai.
Šių metų renginio garbės svečias – Krymo totorių Medžliso (aukščiausiojo šios tautos parlamentinio atstovaujamojo organo) pirmininkas Refat Chubarov.
R. Chubarov gimė tremtyje, Uzbekistane, kai 1944 m. Stalino režimas vykdė masinį Krymo totorių trėmimą. Visą gyvenimą paskyręs savo tautos teisių gynimui ir sugrįžimui į tėvynę, po 2014 m. Rusijos įvykdytos neteisėtos Krymo aneksijos jis vėl tapo Kremliaus persekiojimo taikiniu – okupacinė valdžia uždraudė jam įvažiuoti į Krymą ir suklastojo politines bylas. Lietuvoje ne kartą lankęsis ir artimus ryšius su mūsų šalimi palaikantis politikas šiandien yra vienas stipriausių balsų, liudijančių šimtmečius besitęsiančius Maskvos nusikaltimus prieš ištisas tautas.
Minėjimo metu taip pat skambės katūno muzika, atliekama Armėnijos muzikantės Nare Khoreni. Tradiciškai bus skaitomos sovietų režimo prievarta ištremtų žmonių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Ukrainos, Moldovos, Vengrijos, Vokietijos, Baltarusijos ir Sakartvelo pavardės.
Visi, turintys galimybę, yra nuoširdžiai kviečiami prisidėti prie bendros Europos istorinės atminties kūrimo.
Apie renginį ir registracijos nuoroda:
https://facebook.com/events/s/commemoration-of-the-victims-o/942743785399177/