2024.04.15

EP nariai: „Rusijai ypatingai svarbūs mūsų Europos Parlamento rinkimai dėl Ukrainos ir Rusijos klausimų”

Šioje savaitės vaizdo apžvalgoje – vienoje paskutinių šią kadenciją – europarlamentarai Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė nutarė daugiausiai dėmesio skirti tam, kas šiuo metu aktualu Europos Parlamente, apie ką rašo „Politico“, kuo domisi kitų šalių žiniasklaida, ekspertai – kaip Rusija dalyvauja Europos Parlamento rinkimuose (visas vaizdo įrašas: https://youtu.be/zDU5GpMtefg_)

EP nariai teigė norintys koncentruotis ir į tai, kaip Rusija dalyvauja Lietuvos rinkimuose, kurių šiais metais bus net treji. 

„Kremliui patys svarbiausi Prezidento bei EP rinkimai. Lietuvos ekspertai, politologai, žiniasklaida vengia šitos temos. Aš negirdžiu apie tai diskutuojant, aiškinant žmonėms, kokie Rusijos interesai, kokiais metodais ji rinkimuose dalyvauja. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen kalbėdama šią savaitę Atėnuose, pirmą kartą iš tokio aukšto rango politikų atvirai perspėjo visą Europą, kad Europos Parlamento rinkimuose Rusija dalyvauja labai tiesiogiai, jau ne tik pradėjusi karą ar sukėlusi sumaištį Europos kontinente“, – sakė R. Juknevičienė. 

EK pirmininkė U. von der Leyen įvardijo tris partijas: Alternatyva Vokietijai (AFD), Marine Le Pen partija Prancūzijoje ir Konfederacija Lenkijoje, kuri buvo viena iš ūkininkų streikų organizatorių. Tai, pasak EK pirmininkės, yra V. Putino draugai, o tokių partijų kiekvienoje valstybėje yra ir daugiau.

EP narys A. Kubilius pasiūlė paskaityti kai kuriuos jų ankstesniais metais parašytus tekstus šiuo klausimu. 

„2014 metais buvome parašę memorandumą „Rusijos sulaikymo minkštoji strategija“, kurioje daug kalbėjome apie Rusijos minkštųjų galių strategiją. Tada nebuvo tokių terminų, kaip hibridinės atakos ar hibridiniai puolimai. Vėliau, 2018 metais, pats padariau apžvalgą „Kremliaus hibridiniai karai prieš Lietuvą. Niekada nesibaigianti istorija “, kuri buvo paskelbta Lietuvos žiniasklaidoje. Mes turime tikrai daug patirties. Naiviai galvoti, kad jau pasibaigė kremliaus hibridiniai karai prieš mus, būtų saviapgaulė“, – pažymėjo EP narys. 

Jis priminė, kad dar 2014 metais citavo vieną iš tokių Rusijos hibridinių karų architektų, Konstantiną Kosačiovą, tuometinį Dūmos deputatą, po to valdžiusį Rusijos hibridinių karų agentūrą „Rossotrudnichestvo“. 

„Jis sakė, kas Rusijoje turi būti svarbu: turi būti svarbu ne tik, kaip okupuoti kariniu požiūriu vienas ar kitas teritorijas, bet kaip pradžioje okupuoti toje teritorijoje gyvenančių žmonių širdis ir protus. Štai su kuo mes ir susiduriame. Rusija nuosekliai siekia išnaudoti visas galimybes, ypatingai demokratinėje Europoje, atvirus komunikacijos kanalus tam, kad drumstų žmonių širdis ir protus, ir bandytų juos okupuoti”, – kalbėjo A. Kubilius. 

Jo teigimu, galime matyti, kad Rusija dirba nuosekliai ir sistemingai, bandydama perimti politikus, partijas, net ir valstybes – taip pat ir Europos Sąjungoje. 

Galima labai nesunkiai pamatyti: jei partija ar politikai imasi kai kurių veiksmų, kurie labai panašūs į Kremliui parašytą „partitūrą“, tai dažniausiai tokia partija ar tokie politikai ir yra Kremliaus agentai. 

„Kaip mes dabar matome Lietuvoje ir Europoje, atsiranda vis daugiau politikų, kurie sako: mes už taiką, reikia baigti karą, bet tą karą reikia baigti labai paprastu būdu, reikia neduoti Ukrainai ginklų. Tai visiškas Rusijos scenarijus“, – pažymėjo politikas.

Pasak R. Juknevičienės, Lietuvos ekspertams visai naudinga paklausyti, ką kalba solovjovai, kad žinotum ir matytum, jog lygiai tą patį kalba Alternatyva Vokietijai, M. Le Pen, Lietuvoje – R. Žemaitaitis, E. Vaitkus, kuris surinko parašus ir dalyvaus Prezidento rinkimuose, bet siūlo išstoti iš NATO. Ji teigė įžvelgianti tokių gaidelių ir I. Vėgėlės kalboje, kai jis siūlo draugauti su A. Lukašenka. 

„Aš noriu paminėti konkrečias pavardes. Europoje įvardintas Alternatyvos Vokietijai politikas Petr Bystron 2022 metais lapkričio mėnesį R. Žemaitaičio kvietimu atvyko į Lietuvą, po to savaitei dingo iš Lietuvos, jo pėdsakai nuvedė į Baltarusiją. Ir ko jis ten važiavo? Greičiausiai susitikti su visokiais kremliaus kosačiovais. Aš stebiu debatus Europos Parlamente; tai būtent po šito P. Bystron vizito, Europos Parlamente atsigavo visa prorusiška retorika“, – sakė EP narė.

Jos teigimu, atrodo, lyg būtų atstatyti po 2022 m. agresijos nutrūkę saitai. Europarlamentarė svarstė, ar mes ne pernelyg nustūmėme šitą temą į šoną? 

„Europoje dabar drąsiau kalbama apie Rusijos įtakas, nei pas mus Lietuvoje. Lietuvoje dėmesys nukreipiamas į kitas grėsmes. Nenustebčiau, jei po rinkimų Valstybės saugumo departamentas praneštų, jog Lietuvoje jie nepastebėjo Rusijos kišimosi į rinkimus“, – sakė R. Juknevičienė.

A. Kubilius apgailestavo, kad ginantis nuo tokių hibridinių grėsmių, Lietuvoje labai pritrūksta analitinių gebėjimų. Jo teigimu, reikia neužmiršti, kad okupuojant žmonių širdis ir protus, NATO 5-tas straipsnis ar vokiečių brigada neapgins. Todėl svarbu matyti visą panoramą ir pasidaryti išvadas bei pateikė Slovakijos pavyzdį.

EP narės R. Juknevičienės teigimu, saugumo tarnybos dažnai priverstos nuo politinių procesų atsiriboti, kad neatskleistų paslapčių. 

Bet mes – politikai, ekspertai, politologai, rinkėjai – turime analizuoti, nepasiduoti įtakoms. Ji kėlė klausimą, kodėl Rusijai reikia palankių kandidatų Prezidento rinkimuose? Pasak politikės, atsakymas labai aiškus. 

„Mūsų Prezidentas važiuoja į Europos Sąjungos institucijas, sėdi prie apvalaus stalo ir dažnai turi veto teisę. Rusijai ypatingai svarbūs mūsų Prezidento rinkimai dėl Ukrainos ir Rusijos klausimų. Rusijai labai svarbu, kad prie to apvalaus stalo sėdėtų ne toks aktyvus žmogus, kuris paremtų Ukrainą. Kodėl R. Karbauskis sako, kad reikia kovoti prieš I. Šimonytę? Kremliaus tas pats interesas. Kremliaus interesas šituose Prezidento rinkimuose yra tas, kad jokiu būdu nelaimėtų I. Šimonytė“, – kalbėjo R. Juknevičienė.

Pasak A. Kubiliaus, kyla klausimas, kaip nuo to gintis – tas klausimas kyla ne tik Lietuvai, bet ir Europos Sąjungai. 

EP narys pasiūlė sudaryti galimybes patiems žmonėms daug efektyviau gintis. 

„Demokratija turi ginti pati save. Dabar mūsų demokratinę sistemą išnaudoja Rusija kurdama sau palankius darinius. Aš matyčiau labai paprastą sprendimą: sutarti, kad kažkoks nepriklausomas Europos Parlamento parlamentinių tyrimų skyrius kiekvienais metais pradėtų skelbti Rusijos įtakos indeksą atskiriems politikams, partijoms, valstybėms pagal labai aiškius požymius. Pavyzdžiui, jei valstybės įsivedinėja užsienio agentų įstatymą, tariamai dėl skaidrumo, bet norima visas pilietines visuomenės organizacijas, kurios vienaip ar kitaip bendradarbiauja su Vakarų atitinkamomis organizacijomis, iš jų gauna paramą, kovoja už demokratiją, žmogaus teises, visas jas pavadinti užsienio agentų organizacijomis. Tokios rusiškos nuostatos bandomos plėsti Sakartvele, Kirgizijoje. Tai galėtų būti vienas iš akivaizdžių požymių, pagal kurį galėtum sakyti, kiek šita šalis yra įtakota Rusijos“, – kalbėjo A. Kubilius. 

R. Juknevičienė pateikė Kauno mero V. Matijošaičio pavyzdį. Pasak jos, paaiškėję faktai, kad V. Matijošaičio įmonė net karinio tipo sankcionuotas prekes veža per Kaliningradą ir parduoda Rusijai – tai yra ryškiausias Rusijos sėkmės pavyzdys Lietuvoje. 

„Tai žmogus, dirbęs sovietinėje vidaus reikalų sistemoje, atsakingas už ryšius su KGB, jis nebuvo tas, kuris gaudė vagis, jis buvo tas, kuris prižiūrėjo Sąjūdžio žmones, visokius neformalus, buvo KGB žmogus Vidaus reikalų ministerijoje, 1991 metais po Rugpjūčio pučo išėjęs į „verslą“, kai tuo metu Rusija KGB dalijo pinigus visiems saviems. Ir jiems – V. Uspaskichui,  R. Paksui, V. Matijošaičiui – buvo priesakas sugrįžti į politiką ir atlikti tam tikras užduotis“, – sakė EP narė.

Ji teigė, kad lieka tos pačios nuomonės, jog V. Matijošaitis buvo Rusijos operacija Kaune – sukompromituoti labiausiai patriotišką lietuvišką miestą. 

Anot A. Kubiliaus, visiškai akivaizdu, kad per su Rusija susijusį verslą, ji kuria įvairius politinius darinius Lietuvoje. „Deja, bet Lietuvoje reikia kelti klausimą, koks yra skirtumas tarp rusiškų trąšų ir baltarusiškų trąšų“, – sakė jis.

R. Juknevičienė akcentavo, kad kol mes neįveiksime šito baisaus režimo, kuris okupuoja Ukrainą, okupuoja protus ir kišasi į Europos gyvenimą, kuris nori suskaldyti Europą, kuris sąmoningai ir atvirai remia kraštutinius dešiniuosius arba kairiuosius, kuris skleidžia neapykantos politiką, kad apskritai demokratijos susilpnėtų, tai bus nesibaigianti tema. Ji paragino neapsigauti, įjungti savo protus, mąstymą ir nepasiduoti.

2024.04.11

R. Juknevičienė: „Kviečiu Putino nevadinti prezidentu, nes jis yra nelegitimus“

Europos Parlamento narė, ELP frakcijos vicepirmininkė Rasa Juknevičienė Briuselyje vykusioje plenarinės sesijos diskusijoje trečiadienį pažymėjo, kad Rusijoje senokai nebėra rinkimų, o kovo mėnesį vykusi procedūra nebuvo rinkimai.

„Tai psichologinė KGB tipo operacija prieš savus piliečius. Galima tai vadinti ir linksmai – Potiomkino rinkimais“, – sakė EP narė.

Nors, pasak R. Juknevičienės, galima pajuokauti, kad SSRS laikais per taip vadinamus rinkimus nors konservuotų žirnelių padalindavo, tačiau linksmumo maža.

„Tebežūsta ukrainiečiai, tebedaužomi Ukrainos miestai. Šios rinkimais vadinamos specioliosios operacijos išvakarėse lagerio tipo kalėjime Arktyje mirė Aleksejus Navalnas. Žmogus, kurio Putinas bijojo ir todėl jį nukankino“, – teigė europarlamentarė.

Jos teigimu, Putinas bijo tikrų rinkimų, nes bijo savo žmonių, todėl pats didžiausias  rusofobas yra Putinas.

„Kviečiu demokratinio  pasaulio lyderius nevadinti Putino prezidentu, nes jis tokiu dabar jau tikrai nėra. Jau vien todėl, kad rinkimų operacija vyko okupuotose Ukrainos teritorijose. Putinas Rusijoje kuria 21 amžiaus totalitarizmą, paremtą neapykanta, agresija, prievarta“, – pabrėžė R. Juknevičienė.

ELP frakcijos pirmininkė įsitikinusi, kad šis kolonijinis  imperinis režimas anksčiau ar vėliau žlugs ir dar kartą pakvietė nustoti bijoti Putino.

„Tegu jis bijo mūsų, tegu jis bijo demokratijų. Mums reikia ne tik Ukrainos pergalės strategijos ir koalicijos jai pasiekti. Mums reikia drąsios koalicijos Putinui nugalėti. Tokios, kokia buvo sukurta Hitleriui įveikti“, – kalbėjo R. Juknevičienė.

2024.04.09

Liudas Mažylis. Kaip vertinti Lukašenkos režimą karo Ukrainoje kontekste?

Pirmosios ES sankcijos Baltarusijai buvo pritaikytos dar beveik prieš 30 metų. 2024 metų liepą sukaks 30 metų nuo tada, kai Lukašenka uzurpavo valdžią Baltarusijoje. Per tą laiką ES valstybės investavo daug politinio ir diplomatinio kapitalo bandydamos užmegzti ilgalaikį dialogą su pilietine visuomene bei transformuoti Baltarusiją ir jos politinę sistemą pagal demokratinius principus. Tačiau dėl pastarųjų metų geopolitinių aplinkybių, o konkrečiai, Rusijos invazijos į Ukrainą, šiandienai reikia pripažinti, kad Vakarų šalys turi mažai įtakos Minske, kadangi Lukašenkos autoritarinis režimas pavirto tiesioginiu Kremliaus politikos „įkaitu“ ir vykdytoju. Kita vertus, Minsko režimas tapo dar labiau pažeidžiamas dėl per didelės ekonominės bei politinės priklausomybės nuo Maskvos, todėl augantis ekonominis bei diplomatinis spaudimas Rusijai bei jos potencialus pralaimėjimas Ukrainoje neišvengiamai paveiks ir Lukašenkos saugumą.

Akivaizdu, kad Lukašenkos režimas ne savo noru buvo įtrauktas į karą, o dėl egzistuojančios politinės, energetinės ir ekonominės priklausomybės, kuri po 2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimų palaipsniui tik augo. Jei Lukašenkos režimas ir neturėjo militarinių ambicijų, tai žūtbūtinis jo noras vis tiek „prisitaikyti“, neišvengiamai atvedė jį į karo kelią. Atsargus balansavimas tarp Rytų ir Vakarų leido Lukašenkai be jokių didesnių politinių įsipareigojimų ramiai įsitvirtinti šalyje bei konsoliduoti valstybės valdymo aparatą. Tačiau jau po 2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimų, per kuriuos ir kilo pati rimčiausia Lukašenkai egzistencinė grėsmė, Minskas prisijungė prie beveik visų Kremliaus parengtų posovietinės politinės, saugumo ir ekonominės integracijos programų. Už lojalumą Minskui Rusija atsilygina pigia energija, naujomis paskolomis, atidėtu ankstesnių paskolų grąžinimu, pavyzdžiui, už Astravo AE projektą bei kitomis paramos formomis. Žinoma, reikia pripažinti, kad ne tik retorika, bet ir konkretūs veiksmai iš Minsko nuo Rusijos invazijos Ukrainoje pradžios kelia nerimą. Pavyzdžiui, nuo 2023 m. vasaros Lukašenka teigia, kad Baltarusijoje yra dislokuoti Rusijos taktiniai branduoliniai ginklai. Iš ES ir Vakarų valstybių pusės reakcijų į tai, deja, kaip ir į tikslines sankcijas karininio industrinio komplekso asmenimis, nebuvo sulaukta. Dar praėjusių metų balandį dėl Rusijos taktinio branduolinio ginklo dislokavimo Baltarusijoje raštu kreipiausi į Europos Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo politikai – J. Borrellį. Tuo metu Europos Komisija patikino, kad Baltarusijos tolesnė situacijos eskalacija lems tvirtą ES atsaką. Tačiau reikia prisiminti, kad paskutinis ekonominių sankcijų paketas Baltarusijai buvo priimtas 2023 m. liepą, tai yra, irgi maždaug prieš metus. Lukašenka naudojasi tuo, kad Vakaruose ne visada Baltarusija pabrėžiama kaip dar viena atskira karo prieš Ukrainą dalyvė, kadangi ji tiesiog dažnai darbotvarkėje automatiškai prijungiama sprendžiant Rusijos sustabdymo klausimus.

Nors Baltarusija ir Rusija yra glaudžiausiai integruotos šalys, jų interesai bei santykių dinamika skiriasi. Todėl ir priemonės, skirtos paveikti Lukašenkos režimą, turi būti traktuojamos atskirai, o ne sumestos į krūvą kartu prie sankcijų Rusijai. Baltarusija suteikia karinę infrastruktūrą bei logistiką Rusijai, taip leisdama jai daryti išpuolius prieš Ukrainą. Dėl to reikia bandyti taikyti reguliarų diplomatinį spaudimą bei sankcijas Baltarusijai kaip tiesioginei karo dalyvei Ukrainoje. Kadangi Baltarusijos ekonomika nėra tokio dydžio kaip Rusijos, taikomų sektorinių sankcijų poveikis jai turėtų būti daug labiau jaučiamas. Pavyzdžiui, Europos Komisija planuoja įvesti muitus iš Rusijos ir Baltarusijos importuojamiems grūdams tam, kad sumažintų šių šalių pigių grūdų ekonominį poveikį ES rinkoje bei apsaugotų bendrijos ūkininkus. Padidinti muitai būtų taikomi grūdams, aliejinių augalų sėkloms ir kitiems importuotiems produktams iš Rusijos ir Baltarusijos. 2023 m. Baltarusija į ES eksportavo nedidelį kiekį grūdų, aliejinių augalų sėklų ir jų gaminių, viso – 610 000 tonų, kurių vertė – 246 mln. eurų. Sąlyginai suma nėra didelė, tačiau bet kokie pinigų srautai keliaujantys į Baltarusiją, prisideda prie karo Ukrainoje. Komisija teigia, kad tarifai ES vidaus grūdų rinkoje duos tokį patį rezultatą, kokį duotų sankcijos, tačiau reikia pripažinti, kad būtent sektorinės sankcijos pasiųstų rimtesnį signalą šioms autoritarinėms šalims, kurios naudojasi trečiųjų valstybių maisto trūkumu kaip pretekstu grūdų (bei trąšų) eksportui.

Taip pat Baltarusija padeda Rusijai apeidinėti sankcijas per tarpininkus kitose šalyse, registruojant fiktyvias bendroves Europoje. Todėl Europos Parlamente 2024 m. kovo 12 d. priėmėme su valstybėmis narėmis suderintą direktyvą dėl baudžiamosios atsakomybės už ES sankcijų pažeidimus ir jų vengimą. Joje buvo nustatyta bendra pažeidimų apibrėžtis ir minimalios sankcijos už pažeidimus. Direktyvoje bandoma užtikrinti, kad bausmės už sankcijų pažeidimus ir jų vengimą būtų atgrasančios, nes ne visose valstybėse narėse už tai yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Svarbu pabrėžti, kad naujoje direktyvoje teisėjams bus suteikta daugiau įvairių priemonių bausti pažeidėjus. Be tyčinių pažeidimų už prekybą ginklais ar dvejopo naudojimo prekėmis, bus baudžiama ir dėl įmonių aplaidumo.

Visgi  Rusijos ir Baltarusijos interesai nėra vienodi, o santykiai nėra simetriški, todėl vienas iš sankcijų tikslų privalo būti Baltarusijos ištraukimas iš Rusijos globos. Vakarai turėtų ir toliau spausti Rusiją, kad ši iš Baltarusijos išvežtų savo taktinius branduolinius ginklus. Žinoma, privalome ES viduje diskutuoti dėl Baltarusijos ir jos ateities, kadangi ji yra neatsiejama nuo Europos geopolitinio saugumo. Tačiau dabartiniai Minsko režimo nusikaltimai, tiek šalies viduje prieš paprastus gyventojus, tiek prieš Ukrainą privalo nuolatos būti viešinami, o Lukašenka ir jo artima aplinka – toliau sankcionuojama.

2024.03.27

A.Kubilius. Ar Lietuva imsis burti antiputinišką Vakarų koaliciją, kuri įgyvendintų antiputinišką Rusijos strategiją?

Teroro aktas Pamaskvėje vėl sugrąžino svarstymus apie Rusijos ateitį, kam turime ruoštis ir kokios Vakarų politikos turime siekti.

Kas realizavo šį teroro aktą ir ko siekė – sužinosime tik tada, kai tyrimą atliks kokie nors nepriklausomi tyrėjai iš Belingcat, Insider ar Christo Grozev. Iki tol girdėsime kokių tik nori Kremliaus versijų ir prisipažinimų FSB tardytojams, kurie įrodinės tariamą Ukrainos ar Vakarų pėdsaką. Nors dauguma informacijos šaltinių skelbia, kad tai – ISIS atšakos darbas, tačiau intuicija kužda, kad tai greičiausiai neapsiėjo ir be FSB vaidmens: tai, kaip teroristai atsitraukė su ta pačia balta „Renault“, su kuria ir atvyko į teroro vietą, ir tai, kaip jie buvo FSB sulaikyti, – labiau panašu į FSB prastai surežisuotą tragišką „spektaklį“, nei į rimtai parengtą teroristų operaciją. Bet kuriuo atveju gaila nekaltų aukų, bet tai yra būdingas Putino režimo stilius: aukų neskaičiavo ir 1999 metais, kai FSB Pamaskvėje sprogdino daugiabučius. Apie tai, kad tai gali būti FSB operacija, spėjimus išsako ne tik tradiciškai viskuo Kremlių įtariantys lietuviai, bet ir solidūs Vokietijos politikai.

Tačiau šiandien verta nagrinėti ne tik tai, kas tokį teroro aktą galėjo organizuoti ir realizuoti bei kam jis gali būti naudingas, bet ir tai, kokias ilgalaikes išvadas turime daryti ir kokios Vakarų politikos dėl Rusijos turime siekti.

Ta proga pabandžiau dar kartą išdėstyti tai, ką kartoju jau ne pirmąkart: turime siekti, kad Vakaruose pagaliau konsoliduotųsi antiputiniška koalicija ir ji turėtų aiškią antiputinišką strategiją, kurioje Ukrainos pergalės ir Rusijos pralaimėjimo siekis turi būti pats svarbiausias prioritetas.

Šį kartą savo mintis pabandžiau sudėlioti į nuoseklius 12 punktų:

• Kas toliau: Rusijos trajektorija – vis labiau beviltiška ir kruvina bei artėjanti link Šiaurės Korėjos.
Matysime vis daugiau Kremliaus beprotiškos vidinės ir išorinės agresijos; nuosekli Kremliaus politika – tik daugiau kraujo: bet kokios opozicinės veiklos kruvini persekiojimai Rusijos viduje ir vis daugiau kruvinos agresijos tiek prieš Ukrainą, tiek prieš bet ką kitą Rusijos išorėje.
• Terorizmo eksporto iš Rusijos grėsmė. Grėsmės Lietuvai tik didės. Ir ne tik konvencinio karo prieš Lietuvą ar kokio nors branduolinio smūgio bet kam Europoje grėsmės, bet pirmiausia didės Rusijos terorizmo eksporto į gretimas valstybes grėsmė. Nuo to neapsaugo joks NATO 5 straipsnis. Mes su tuo dar nesame susidūrę, nesame patyrę žudynių miestų centrinėse gatvėse, kavinėse ar autobusų sprogdinimo. Privalome tam ruoštis žymiai intensyviau nei iki šiol, nes nuo to nepasaugos nei tankai, nei dronai, nei Vokietijos brigada.
• Kitokia Rusija – Europa be permanentinės grėsmės.
Vienintelė ilgalaikio saugumo garantija mums ir visai Europai nuo tokios kruvinos Putino Rusijos – kitokia Rusija ir Baltarusija (be Putino ir Lukašenkos), kurios po režimo transformacijos, galbūt dar sugebėtų tapti normalesnėmis valstybėmis. Net jeigu tokios transformacijos tikimybė nėra didelė, padarytume istorinę klaidą, jeigu nedėtume visų pastangų tam, kad įtikintume Vakarus investuoti maksimalius resursus į tokios kad ir nedidelės tikimybės realizavimą.
• Nei opozicija, nei Maidanai, nei „rinkimai“ nepakeis Kremliaus režimo.
Tokios transformacijos pradžios trigeriu nei Rusijoje, nei Baltarusijoje nebus jokia opozicija ar pilietinė tų šalių visuomenė. Permainų neatneš nei režimo organizuojamos ir kontroliuojamos „rinkimų“ imitacijos, nebus ir jokių Maidanų nei Maskvoje, nei Minske, nes jau pirmą viešų protestų dieną visi bus be gailesčio iššaudyti ar išsprogdinti. Tačiau dabartinė demokratinė opozicija ir pilietinė visuomenė suvaidins ypatingą ir nepakeičiamą vaidmenį, kai prasidės režimo transformacija ir atsivers kelias ilgalaikėms pozityvioms permainoms.
• Maištas Kremliuje – kelias į permainų pradžią.
Vienintelis kelias į režimo transformacijos  pradžią – maištas Kremliuje ar šalia jo. Galimi organizatoriai: Putino konkurentai Kremliaus viduje; jaunoji oligarchų karta, prarandanti prieigą prie įprastinių finansinių srautų, susietų su tarptautinėmis rinkomis; „patriotiniai“ karininkai, kurie galbūt įžvelgs Rusijos egzistencinės pražūties tikrą grėsmę, kaip tai buvo išpranašauta dar 2022 m. sausį (likus mėnesiui iki karo pradžios) atsargos generolo L. Ivašovo vardu paskelbtame Rusijos atsargos karininkų asociacijos pareiškime.
• Istorijos pamokos: permainos Rusijoje – tik per permainas Kremliuje.
Verta prisiminti, kad po Stalino mirties N. Chruščiovas per 3 metus „pasitvarkė“ Kremliaus viduje, pašalino L. Beriją bei kitus konkurentus ir tapo vienvaldžiu lyderiu; 1964 m. L. Brežnevas Kremliaus viduje „patvarkė“ N. Chruščiovą ir perėmė iš jo valdžią; 1984 M. Gorbačiovas, su jau mirusio Andropovo palaiminimu, perėmė valdžią iš Kremliaus gerontokratijos; 1991 m. Gorbačiovą iš Sovietų Sąjungos valdžios beveik demokratiškai išstūmė B. Jelcinas, sugebėjęs patyliukais išardyti pačią Sovietų Sąjungą; Kremliaus „šeimos“ manipuliacijų dėka 2000 m. iš B. Jelcino valdžią Rusijoje perėmė V. Putinas. Visi pokyčiai Rusijoje iki šiol prasidėdavo Kremliaus aplinkoje. Todėl labiausiai yra tikėtina, kad tokiu pat Kremliaus aplinkoje subrendusiu būdu iš valdžios bus pašalintas ir Putinas arba tai įvyks tik po jo natūralios mirties.
• Galimybė permainoms Kremliuje – tik po triuškinančios Ukrainos pergalės.
Artimiausiu metu galimybių langas Kremliaus aplinkos pastangomis įgyvendinti tokias permainas pačiame Kremliuje gali atsiverti tik po Ukrainos pergalės prieš Rusiją. Tam, kad Putino režimas patirtų jį žlugdantį smūgį ir atsivertų galimybių permainoms langas, reikia, kad Rusija triuškinančiai pralaimėtų karą Ukrainoje. O tam reikia, kad Vakarai turėtų aiškų planą, kaip pasiekti tokią Ukrainos pergalę.
• Ukrainos pergalei reikia 100 mlrd. Eurų Vakarų karinės paramos.
Tam, kad Rusija patirtų tokį pralaimėjimą Ukrainoje, reikia, kad Ukrainą pasiektų žymiai didesnė (2-3 kartus didesnė nei iki šiol) Vakarų karinė parama. Tam reikia, kad Vakarų parama Ukrainai nuo 40 mlrd. Eurų karinės paramos, kurią Vakarai suteikė per 2023 metus, jau 2024 metais išaugtų iki 100 mlrd. Eurų per vienerius metus. Tokia pat ir dar didesnė Vakarų karinė parama bus reikalinga 2025 metais ir galbūt net 2026 metais. Tokią paramą ES turi planuoti, nelaukdama JAV apsisprendimo. Kiekvienais metais tokia Europos Sąjungos parama Ukrainai siektų apie 0.55% ES BVP. Tokią karinę paramą Ukrainai ES gali realizuoti jeigu savo vardu skolinsis rinkose reikalingas sumas taip, kaip tai darė pandemijos pradžioje, kai pasiskolino rinkose 800 mlrd. Eurų (apie tai rašiau ankstesniame tekste).
• 100 mlrd. Eurų Ukrainai Vakarai skirs tik tada, kai įveiks baimę, kas bus po to, kai žlugs Putino režimas.
Tam, kad Vakarai sutelktų politinę valią skirti šimtamilijardinę karinę paramą Ukrainai, reikia pasiekti, kad Vakarai nebebijotų Rusijos pralaimėjimo Ukrainoje ir to, kad po to, galbūt, žlugtų ir Putino režimas. Reikia, kad Vakarai Putino režimo žlugime pradėtų matyti atsiveriančias galimybes pozityvioms permainoms Rusijoje. Deja, bet šiuo metu Putino režimo žlugimas daug ką Vakaruose gąsdina savo nežinomybe, kas Rusijoje gali įvykti po tokio Putino režimo žlugimo. Daug kam atrodo, kad tokiu atveju atsirastų didelė tikimybė, jog valdžią Kremliuje užimtų už Putiną dar baisesni nacionalistai ir Rusijos imperijos atstatymo entuziastai. Kitiems atrodo, kad po Putino režimo žlugimo Rusijoje gali prasidėti visiškas chaosas, pačios valstybės žlugimas, tarpregioninės ir tarpetninės kruvinos kovos, kai bus nebeaišku, kas toliau kontroliuos Rusijos branduolinį ginklą. Tokios baimės, vyraujančios Vakarų koridoriuose, yra labai nepalankios tiek Ukrainos, tiek ir mūsų strateginiam siekiui siekti aiškios Ukrainos pergalės, nes jeigu Vakaruose ir toliau bus bijoma Putino režimo žlugimo, tai kartu bus bijoma ir Rusijos reikšmingo pralaimėjimo Ukrainoje, kas reiškia, kad bus bijoma ir Ukrainos reikšmingos pergalės. O jeigu dėl Putino režimo žlugimo baimės bus bijoma ir Ukrainos pergalės, tai bus bijoma suteikti tiek bei tokių ginklų Ukrainai, kurie leistų jai tokią pergalę pasiekti.
• Vakarietiška „lėto varlės virimo“ strategija Putinui.
Tai ir matome šiandien Vakarų elgesyje: Ukrainai suteikiama tik tiek karinės paramos, kad ji nepralaimėtų karo, bet tokia parama yra visiškai nepakankama tam, kad Ukraina reikšmingai laimėtų. Nes tokia Ukrainos pergalė reikštų Rusijos sutriuškinimą ir galimą Putino režimo žlugimą. O to Vakarai baiminasi. Ir todėl savo paramos Ukrainai strategijoje tuo pat metu remiasi dvejomis visiškai priešingomis strategijomis: pagal Vakarus – pirma, Ukraina turi nepralaimėti karo (bet ar turi laimėti tiek, kad išvaduotų visas savo teritorijas – lieka neaišku); o iš kitos pusės Vakarai nedrįsta pasakyti, kad Rusija turi šį karą skausmingai pralaimėti (o tai reiškia, kad Vakarai nenori ir Rusijos pralaimėjimo). Todėl sąmoningai ar nesąmoningai, tačiau Vakarai Rusijos atžvilgiu iki šiol įgyvendina tik „lėto varlės virimo“ strategiją: pamažu didinti ginklų tiekimą Ukrainai, tikintis kad ilgainiui Putinas net nepajus, kad yra „išvirtas“ savo pradėtame kare ir koks nors Kremliaus sukilimas jį tokiu atveju pašalintų iš valdžios. Tačiau yra neaišku, kas per ilgą laiką greičiau „išvirs“ ir žlugs – ar Putino režimas, ar Vakarų politinė valia remti Ukrainą. Tokia Vakaruose vyraujanti  „lėto varlės virimo“ strategija yra strategija „neturėti kokios nors aiškesnės ir konsoliduotos strategijos“, o toks strategijos neturėjimas ilgainiui gali baigtis visiška Vakarų katastrofa, o ne Putino režimo žlugimu. Norint, kad Vakarai išliptų iš savo įgyvendinamos „lėto varlės virimo“ strategijos spąstų, reikia Vakarus įtikinti nebebijoti to, kas gali vykti Rusijoje po Putino režimo žlugimo. O tam reikia Vakarus įtikinti, kad po Putino žlugimo Rusijoje gali įvykti pozityvios transformacijos link normalios ir ne agresyvios valstybės. O tam, kad Rusijoje įvyktų tokia transformacija, reikia konsoliduotos ir holistinės tam skirtos Vakarų strategijos, parengtos kartu su Rusijos opozicija ir pilietine visuomene.
• Nuo „lėto virimo“ koalicijos prie  „anti-putiniškos“ koalicijos.
Norint, kad Vakarai turėtų kokią nors labiau konsoliduotą savo veikimo šiame kare strategiją, pirmaiusia reikia pasiekti, kad dabar Vakaruose egzistuojanti, nors savo tikslų ir nepajėgianti aiškiai apibrėžti „proukrainietiška“ koalicija išdrįstų tapti „antiputiniška“ koalicija. Kaip labai protingai rašo šią mintį suformulavęs Rusijos opozicijos analitikas Vladislav Inozemcev – II Pasauliniame kare pergalė prieš Hitlerį buvo pasiekta dėl to, kad prieš nacius kovojo ne kokia nors „pro-britaniška“ koalicija, bet aiškiai savo tikslus apsibrėžusi „anti-hitlerinė“ koalicija, kuri 1943 metais paskelbė, kad sieks besąlygiško Hitlerio sutriuškinimo. Taip ir dabar demokratiniam Vakarų pasauliui pagaliau reikia išdrįsti jungtis į „anti-putinišką“ koaliciją ir siekti besąlygiško Putino režimo sutriuškinimo. Bent jau Ukrainoje. Tokios „antiputiniškos koalicijos“ sukūrimas yra būtina sąlyga tam, kad Vakarai pagaliau išdrįstų ir pajėgtų siekti besąlygiškos Ukrainos pergalės ir į ją investuotų 100 mlrd. Eurų, be ko ji niekaip nebus pasiekta.
• Anti-putiniškai koalicijai – antiputiniška strategija.
Europos saugumui reikia kitokios Rusijos, tam reikia Putino režimo žlugimo, o tam reikia Ukrainos pergalės, į kurią Vakarai turi investuoti kaip į savo (ne tik Ukrainos) saugumo ilgalaikę garantiją. Tam, kad tokia „antiputiniška“ koalicija pagaliau susiburtų, reikia, kad jos dalyviai nebebijotų to, kad po Ukrainos besąlygiškos pergalės galbūt žlugtų ir Putino režimas. Tam reikia, kad tokia antiputiniška koalicija turėtų ir antiputinišką Rusijos strategiją, kurioje būtų numatyta ne tik tai, kaip Vakarai turi investuoti į Ukrainos pergalę tam, kad Putino režimas žlugtų, bet ir kaip Vakarai turi investuoti į pasirengimą būsimoms permainoms Rusijoje po Putino žlugimo, kad tos permainos būtų pozityvios. Todėl Vakarų antiputiniška koalicija į savo veiklą ir antiputiniškos strategijos rengimą bei įgyvendinimą turi įtraukti ir dabartinę Rusijos demokratinę opoziciją bei pilietinę visuomenę, nepaisant jų silpnumo, susiskaldymo ir nebrandos. Taip antihitlerinė koalicija dar nepasibaigus II-jam Pasauliniam karui pradėjo rengti Vakarų strategiją, kaip bus vystoma po-hitlerinė Vokietija po to, kai Hitleris pralaimės karą, kaip joje bus realizuojamas teisingumas, atkuriama demokratija ir kaip bus vystoma jos ekonomika tam, kad neatsirastų erdvės politiniam radikalizmui skurdo prispaustoje  pokarinės Vokietijos visuomenėje. Tokią pat strategiją jau dabar turi rengti antiputiniška Vakarų koalicija.
• Vakarų planas ilgalaikei taikai Europos kontinente – Vakarų antiputiniška Rusijos strategija, subordinuota Vakarų įgyvendinamai Ukrainos pergalės ir sėkmės strategijai.
Ne taip seniai J. Borell Europos Parlamente pripažino, kad iki karo prieš Ukrainą pradžios Europos Sąjunga neturėjo Rusijos strategijos, nes buvo labai stipriai priklausoma nuo Rusijos dujų; tuo pačiu neturėjo ir Ukrainos strategijos, nes ES strategija Ukrainos atžvilgiu buvo subordinuota ES strategijai Rusijos atžvilgiu. J. Borell tikėjo, kad nebelikus ES priklausomybės nuo Rusijos dujų gali gimti ir nauja ES strategija Rusijos atžvilgiu. Mano įsitikinimu, tokia ES strategija Rusijos atžvilgiu nuo šiol turi būti subordinuota ES strategijai Ukrainos atžvilgiu. O ES strategija Ukrainos atžvilgiu turi būti visų pirma koncentruota į Ukrainos pergalę ir Rusijos sutriuškinimą, bet taip pat ji turi apimti ir Ukrainos tapimą ES ir NATO nare, nes tik tai sukurs ilgalaikę Ukrainos sėkmę, o tai bus inspiruojantis pavyzdys eiliniams rusams. Putinas tik todėl pradėjo karą prieš Ukrainą, nes išsigando, kad ji gali tokiu sėkmės pavyzdžiu tapti. Vakarų strategija Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu turi siekti tiek Ukrainos pergalės, tiek ir to, kad tokia pergalė gali tapti trigeriu pozityvioms permainoms Rusijoje. Tai yra vienintelis kelias ne tik į Ukrainos saugumą, bet ir į ilgalaikę taiką bei saugumą visoje Europoje.

Pabaigoje dar kartą noriu pakartoti tuos pačius 12 punktų, kurie turėtų apibrėžti ne tik Vakarų atsaką į Rusijos agresiją, bet ir tai, kokios Vakarų politikos turi siekti Lietuva, nuosekliai burdama bendraminčius. Mums neužtenka rūpintis tik kariniu savo saugumu. Mūsų saugumą visų pirma lems Ukrainos pergalė ir Vakarų parama tokiai pergalei. Mes turime laimėti kovas politiniame Vakarų fronte už žymiai didesnę Vakarų paramą Ukrainai tam, kad Ukraina laimėtų kariniame Rytų fronte ir sutriuškintų Rusiją. Šie Vakarų strategijos 12 punktų ir yra mūsų politinių kovų Vakarų fronte pagrindinis tikslas:

1. Kas toliau: Rusijos trajektorija – vis labiau beviltiška ir kruvina bei artėjanti link Šiaurės Korėjos.
2. Terorizmo eksporto iš Rusijos grėsmė; 5 NATO straipsnis nuo terorizmo neapgins.
3. Kitokia Rusija – Europa be permanentinės karinės ir terorizmo grėsmės.
4. Nei opozicija, nei Maidanai, nei „rinkimai“ nepakeis Kremliaus režimo.
5. Maištas Kremliuje – kelias į permainas; istorijos pamokos: permainos Rusijoje – tik per permainas Kremliuje.
6. Galimybė permainoms Kremliuje – tik po Ukrainos triuškinančios pergalės.
7. Ukrainos pergalei reikia kasmetinės 100 mlrd. Eurų Vakarų karinės paramos.
8. 100 mlrd. Eurų Ukrainai Vakarai skirs tik tada, kai įveiks baimę, kas bus po to, kai žlugs Putino režimas.
9. Ligšiolinė vakarietiška „lėto varlės virimo“ strategija Putinui.
10. Nuo „lėto virimo“ koalicijos prie „anti-putiniškos“ koalicijos.
11. Antiputiniškai koalicijai – antiputiniška strategija: Europos saugumui reikia kitokios Rusijos, tam reikia Putino režimo žlugimo, o tam reikia Ukrainos pergalės, į kurią Vakarai turi investuoti kaip į savo (ne tik Ukrainos) saugumo ilgalaikę garantiją;
12. Vakarų planas ilgalaikei taikai Europos kontinente – Vakarų antiputiniška Rusijos strategija, subordinuota Vakarų įgyvendinamai Ukrainos pergalės ir sėkmės strategijai.

Ir aš, ir kolegė Rasa Juknevičienė, atstovaudami Lietuvai Europos Parlamente, nuosekliai siekiame, kad Europos Sąjunga pagal tokius 12 punktų formuotų savo tiek artimiausio laikotarpio, tiek ir ilgalaikę politiką Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu. Bet Lietuvos pastangų tik Europos Parlamente neužtenka tam, kad vardan Ukrainos pergalės jau artimiausiu metu Europoje konsoliduotųsi aiški antiputiniška koalicija su tokia pat aiškia antiputiniška Rusijos strategija. Tokios antiputiniškos koalicijos su antiputiniška strategija steigimo reikalais reikia užsiimti visose Vakarų sostinėse, telkiant bendraminčius ir sklaidant Vakarų baimes dėl to, kas įvyks su Rusija po to, kai Rusijai pralaimėjus karą žlugs Putino režimas. Tuo Lietuvos vardu turi užsiimti ne tik Europos Parlamento nariai, bet ir Vyriausybė bei Respublikos Prezidentas, kuris dabar, deja, labiau koncentruojasi ties Lietuvos savivaldybių, o ne Vakarų sostinių lankymu. Lietuvos visuomenės pastangos, skatinant Lietuvos politikus burti tokią koaliciją turi būti tokios pat entuziastingos, kaip ir siekiant 4% nuo BVP Lietuvos gynybai.

Artimiausias antiputiniškos koalicijos uždavinys – 100 mlrd. Eurų Vakarų karinės paramos Ukrainos pergalei pasiekti. Be tokios paramos nebus Ukrainos pergalės, o be Ukrainos pergalės visa Europa atsidurs ten pat, kur buvo atsidūrusi 1938 m. Po Miuncheno suokalbio. Klausimas bus tik vienas – kas bus sekanti auka, jeigu Ukraina bus paaukota taip, kaip 1938 metais Miunchene buvo paaukota Čekoslovakija.

Mūsų gynyba prasideda nuo Ukrainos pergalės – to niekada negalime užmiršti. Ir tai mums turi būti pats svarbiausias prioritetas.

2024.03.21

EP narė R. Juknevičienė dalyvaus Kijevo saugumo forume

Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė kovo 21-22 d. dalyvaus 16-ajame kasmetiniame Kijevo saugumo forume, kuris skirtas transatlantinei paramai Ukrainai sutelkti. Šių metų forumo šūkis – „Ukrainos kreipimasis į pasaulį: Kvietimas Ukrainai: „Kartu mes nugalėsime”.
Kijevo saugumo forume bus aptariamos svarbiausios temos: padėtis fronte, skubi karinė pagalba Ukrainai, Ukrainos stojimas į ES ir NATO, pasirengimas Europos Parlamento rinkimams, NATO viršūnių susitikimas Vašingtone, JAV prezidento rinkimai ir Vakarų strategijos vizija Ukrainai.
Europarlamentarė dalyvaus ir pasisakys panelio diskusijoje apie sąjungininkų atsaką į tolimesnę Rusijos agresiją.
Renginyje dalyvaus aukšti NATO ir Europos Sąjungos atstovai, šalių partnerių gynybos ministrai, Europos ir JAV politikai ir ekspertai, tarptautiniai veikėjai, pasaulio tarptautinių santykių ir saugumo ekspertai, diplomatai, žurnalistai ir pilietinės visuomenės aktyvistai.
Kijevo saugumo forumo pirmininko, 2014-2016 m. Ukrainos ministro pirmininko Arsenijaus Jaceniuko ir jo komandos kvietimu forumo diskusijose – internetu ir asmeniškai – dalyvaus daugiau kaip aštuoniasdešimt užsienio ir Ukrainos pranešėjų.

2024.03.19

A. Kubilius. Apie kitą karą

Iš karto pasakau, kad remiu Izraelį sunkiame kare su Hamas teroristais. Tai sakiau nuo pat praėjusių metų spalio 7 d., nuo Hamas teroristų surengtų masinių žudynių Izraelio teritorijoje.

Be abejo, turiu pasakyti, kad žmogiškai gaila tiek žūstančių civilių palestiniečių, tiek ir nužudytų žydų, tačiau karas su terorizmu reikalauja ne tik gailesčio emocijos, bet ir racionalios analizės.

Šį tekstą su savo apmąstymais ir išvadomis sudėlioti paskatino į akis patekęs dar vienas POLITICO straipsnis apie karo eigą.

Tačiau man pačiam šios mintys klostėsi nuo pat karo pradžios. Ir nors šiuo metu lyg ir mažėja tarptautinis dėmesys šio karo reikalamas, tačiau regiono problemos, kurios globaliame pasaulyje svarbios ir mums, išlieka. Todėl ir noriu savo mintis išsakyti šiek tiek sistemiškiau nei tai būčiau tai padaręs pačioje karo pradžioje.

Jau nuo karo pradžios sakiau, kad nematau jokio skirtumo tarp Hamas ir ISIS veiksmų. ISIS (Islamo Valstybė, Daesh) terorizavo Vidurio Rytus 2014-2017 metais, kai sugebėjo užimti milžiniškas teritorijas, įskaitant ir milijoninį Mosulo miestą Irake. Galima matyti skirtumą, kad ISIS aukų skaičius buvo kelis kartus didesnis nei Hamas aukų skaičius, galima priminti tai, kad ISIS ėmėsi jazidų etnoreliginės grupės genocido, tačiau negalima nematyti to tapatumo, kad tiek ISIS, tiek ir Hamas ėmėsi masinio terorizmo tam, kad nužudytų kiek galima daugiau civilių. Al-Qaeda to paties siekė užgrobdama keleivinius Boeingus ir juos nukreipdama į Pasaulio Prekybos Centro bokštus. Nematau skirtumo ir tarp Hamas bei ISIS prigimties. Kai Hamas surengė žudynes Izraelyje, džiūgaujančios Hamas rėmėjų minios Gazoje gausiai mojavo ISIS vėliavomis.

Ir jau tada su apgailestavimu sakiau, kad matau tik vieną skirtumą. Skirtumą tarp to, kaip Vakarai 2016-2017 metais žiūrėjo į ISIS sutriuškinimą, kuriame ir patys dalyvavo kartu su Irako kariuomene bei kurdų Pešmerga ginkluotais padaliniais, ir kaip dalis Vakarų šiandien žiūri į Izraelio karinius veiksmus, siekiant sutriuškinti Hamas teroristus.

ISIS sutriuškinimas tada daugelyje Vakarų sostinių buvo sveikinamas kaip didelė pergalė prieš terorizmą (nes daugelis Vakarų šalių, vadovaujami JAV, dalyvavo kariniuose veiksmuose prieš ISIS), tuo tarpu Izraelio kova su Hamas teroristais nuolat sulaukia daug Vakarų kritikos, reikalavimų sustabdyti karo veiksmus.

Nors tiek sutriuškinant ISIS, tiek ir kovojant su Hamas žūva panašūs skaičiai civilių gyventojų, kuriuos teroristai laiko „gyvo skydo“ įkaitais, neleisdami jiems evakuotis.

Užtenka palyginti 2016 – 2017 metų kovas už Mosulo miesto išvadavimą nuo ISIS teroristų su Izraelio kovomis siekiant Gazos miestus išvaduoti nuo Hamas teroristų.

ISIS pajėgos Mosulo miestą okupavo 2014 m. birželį, o jo išvadavimas prasidėjo 2016 m. spalį ir tęsėsi iki 2017 m. liepos. Prieš okupaciją mieste gyveno 2,5 mln. gyventojų, per 2 okupacijos metus gyventojų sumažėjo iki 1,5 milijono.

Ekspertai skaičiuoja, kad Mosulą nuo išvadavimo gynė nuo 5000 iki 12 000 ISIS teroristų. Išvadavimo mūšiai truko beveik 10 mėnesių. Amerikiečių vadovaujamos koalicinės pajėgos, kurias sudarė beveik 110 000 karių, vaduodamos miestą naudojo aviaciją, artileriją ir kitą sunkiąją karinę techniką. Miestas buvo stipriai sugriautas. Ekspertų skaičiavimais, vaduojant miestą galėjo žūti iki 40 000 civilių (vertinimai varijuoja plačiose ribose – nuo 10 000 iki 40 000). Sunku rasti informaciją ar karinių veiksmų metu, išvaduojant Mosulą, koalicinės pajėgos būtų buvusios Vakarų raginamos nutraukti ugnį, siekiant išvengti civilių aukų. Karo veiksmai tęsėsi tol, kol Mosulas buvo visiškai. išvaduotas nuo ISIS teroristų. Šiandien Mosulas yra atstatomas ir gyvena įprastinį taikų gyvenimą, nebebijodamas ISIS teroro.

Gazos sektoriuje gyvena tarp 2,1 ir 2,3 mln. palestiniečių (pačiame Gazos mieste – apie 600 000 gyventojų). Izraelio saugumo ekspertai teigia, kad Hamas turi iki 40 000 aktyvių kovotojų Gazoje, dar šimtai tūkstančių Gazos gyventojų džiugiai remia Hamas teroristinius išpuolius. Izraelis, prieš pradėdamas karinius veiksmus Gazoje, mobilizavo 300 000 Izraelio karinių pajėgų IDF rezervistų. Izraelio kariuomenė iš anksto, prieš pradėdama karinius veiksmus, įspėjo Gazos gyventojus ir paragino juos evakuotis. Teigiama, kad evakuacijai trukdė Hamas kovotojai, siekdami civilius naudoti kaip „gyvą skydą“. Palestinos Sveikatos ministerija sako, kad iki šiol jau žuvo iki 30 000 civilių gyventojų, tuo tarpu Izraelio kariuomenė praneša, kad iki šiol sugebėjo likviduoti 10 000 Hamas teroristų. Izraelis, kitaip nei Mosulą išvadavusi koalicija, sulaukia daug tarptautinės kritikos, pasmerkimo įvairiose Vakarų sostinėse ir daugkartinių raginimų nutraukti karo veiksmus prieš Hamas teroristus.

Bendra išvada: Mosulo išvadavimo nuo ISIS teroristų ir Gazos išvadavimo nuo Hamas teroristų operacijos vyko labai panašiomis sąlygomis: tankiai apgyvendintuose miestuose, kur dešimtys tūkstančių teroristų slepiasi tarp civilių gyventojų ir todėl trukdo jiems evakuotis. Ir vienu, ir kitu atveju kariai, kovodami su besislepiančiais mieste teroristais, turėjo naudoti sunkiąją karinę techniką, todėl miestai buvo stipriai sugriauti ir neišvengta nemažo skaičiaus civilių aukų.

Tokia yra kovos su terorizmu kaina. Terorizmas gali gimti dėl įvairių priežasčių, bet civilizuoto pasaulio pasirinkimas yra vienintelis – kovoti ir sunaikinti terorizmą. Tokia kova visada būna sunki ir su daugeliu civilių aukų. Tačiau nesunaikinus terorizmo, aukų ir tragedijų būna dar daugiau ir visiškai neprognozuojamų.

Mosule teroristai buvo sunaikinti ir miestas buvo išlaisvintas, Gazoje – kovos su teroristais vis dar tęsiasi ir teritorija dar neišlaisvinta. Tolesnių aukų Gazoje galima išvengti – užtenka Hamas rytoj sustabdyti savo veiklą, nutraukti karinį pasipriešinimą, nusiginkluoti ir kariniai veiksmai Gazoje nedelsiant pasibaigtų.

Taigi Mosulo išvadavimas ir Gazos išvadavimas nuo teroristų savo esme yra tapatūs procesai, tiek savo priežastimis, tiek savo pasekmėmis.

Tačiau demokratinio Vakarų pasaulio reakcija į šiuos du tapačius procesus, kaip jau buvo sakyta, yra visiškai skirtinga: Mosulo išvadavimas Vakarų pasaulyje buvo sveikinamas, tuo tarpu Gazos išvadavimas dalyje Vakarų sulaukia griežtos kritikos, karštai smerkiančių pareiškimų ir reikalavimų Izraeliui nedelsiant nutraukti karinę operaciją.

Kodėl reakcijos yra tokios skirtingos? Greičiausiai yra ne viena priežastis: istorinė, politinė ar psichologinė. Tačiau neapleidžia jausmas, kad ir demokratiniai Vakarai vis dar yra veikiami pasąmoninio antisemitizmo, todėl Izraelis yra smerkiamas už kovą su terorizmu, kai tuo tarpu koalicija, išvadavusi Mosulą nuo teroristų, buvo sveikinama su pergale.

Kai tiems, kurie smerkia Izraelio karą su Hamas teroristais, užduodi klausimą – kaip kitaip Izraelis turėtų spręsti Hamas teroristų problemą, dažniausiai Vakaruose išgirsti labai paprastą atsakymą: reikia nedelsiant įgyvendinti dviejų valstybių sprendimą („two state solution“).

Mano įsitikinimu, vadinamoji „dviejų valstybių sprendimo“ idėja Vakaruose labai dažnai ir pakankamai seniai yra naudojama tik kaip apsimestinis ir lengvas kelias pabėgti nuo sudėtingų klausimų svarstymo ir sprendimo.

Žvelgiant tiek į regiono istoriją XX amžiuje, tiek į pastarojo laikotarpio raidą, nematau jokių realių perspektyvų, kad artimiausiu metu šalia Izraelio galėtų atsirasti savarankiška Palestinos valstybė. Ir ne todėl, kad aš būčiau kaip nors nusiteikęs prieš Palestinos arabus, ir ne todėl, kad galvočiau, jog kuri nors tauta yra nepasirengusi gyventi savo valstybėje. Tačiau, kai kalbame apie savarankiškos Palestinos valstybės šalia Izraelio perspektyvas, turime suprasti, kad be esminio pokyčių tiek Palestinos arabų elgesyje, tiek be esminio pokyčio viso regiono saugumo architektūroje, Izraelis niekada nesutiks, kad šalia jų atsirastų atskira Palestinos valstybė. Ir taip yra todėl, kad Izraelis tokios valstybės atsiradimą laikytų strategine grėsme savo saugumui ir savo egzistavimui.

Palestinos arabų savarankiškos valstybės ar kitokio juos tenkinančio darinio klausimas gali būti išspręstas kokiu nors sprendimu tik tada, kai Izraelis jausis saugiu įgyvendinant tokį sprendimą. Kol nebus tokia sąlyga garantuota, tol visos Vakarų kalbos apie „dviejų valstybių sprendimą“ liks tik Vakarų bandymu lengvai pabėgti nuo sudėtingų sprendimų. Ir nuo savo atsakomybės.

Galima ilgai kaltinti Izraelį, kad jie rūpinasi tik savo saugumu, kad jie nekreipia dėmesio į Palestinos arabų problemas ar į kokias nors Jungtinių Tautų rezoliucijas, bet akivaizdi realybė yra tokia, kad nuo pat Jungtinių Tautų istorinio 1947 metų sprendimo palaiminti Izraelio ir Palestinos valstybių kūrimą šalia viena kitos, Izraelio tauta ėmėsi tokio sprendimo įgyvendinimo, o Palestinos arabai ėmėsi su ginklu kovoti prieš tokio sprendimo įgyvendinimą. Tam pasitelkdami ir viso kaimyninio šimtamilijoninio arabų pasaulio galią. Izraeliui teko atlaikyti bent 3 arabų karus, kuriuose arabai siekė sunaikinti Izraelį (1948, 1967 ir 1973 m.), bent kelias teroristines intifadas ir tūkstančius Hamas ar Hezbollah raketų iš Gazos ar Libano ir šiandien pasiekiančių Izraelio teritoriją. O dabar tenka atlaikyti ir Hamas tikrą teroristinį karą prieš Izraelį.

Galima ginčytis, kas per 75 metus nuo Izraelio įsikūrimo padarė daugiau klaidų: Izraelis, plėsdamas savo valdomą ar okupuotą teritoriją po kiekvienos pergalės, kai jiems pavykdavo apginti Izraelį nuo jį sunaikinti ketinančių kaimynų arabų karinės agresijos, ar Palestinos arabai ir juos remiančios kitos arabų valstybės, vis dar neatsisakančios karu ar teroru sunaikinti Izraelio valstybę.

Tačiau šiuo metu yra akivaizdu, kad Hamas teroro kelias yra tik nutolinantis Palestinos arabų deklaruojamą siekį turėti savo valstybę. Izraelis niekada nesutiks savo kaimynystėje turėti teroristų valdomos valstybės, nes tai būtų tiesioginis kelias į Izraelio pražūtį. Lygiai taip su panašia perspektyva kaimynystėje turėti kokią nors teroristinę valstybę nesutiktų nei Prancūzija ar Ispanija, nei Europos socialistai ar žalieji, nors Europos Parlamente iš jų daugiausia ir tenka girdėti nuožmios kritikos Izraeliui. Ir primityvių bei paviršutiniškų raginimų visas problemas nedelsiant išspręsti „dviejų valstybių sprendimo“ įgyvendinimu.

Tokie raginimai tik atitolina realų ir racionalų tiek daug gyvybių kainuojančių problemų sprendimą.

Pats sau į klausimą, o kaip spręsti Palestinos arabų problemą, jų siekį turėti savo valstybę, bandau atsakyti racionaliai (bent jau mano požiūriu): raktas į tokios problemos, apaugusios istorinėmis skriaudomis ir terorizmo aukomis, sprendimą yra tik vienas – pradžioje pasirūpinti Izraelio saugumu. Tik tada, kai Izraelis jausis saugus ir turės saugumo garantijas iš visų kaimynų, tik tada bus įmanoma nuo tarpusavio neapykantos emocijų pereiti prie racionalių sprendimų. Kol to nesuvoks tiek Vakarų, tiek ir Arabų pasaulis, tol Izraelis su ginklu gins savo teisę egzistuoti ir nesileis į jokias kalbas apie atskiros Palestinos arabų valstybės kūrimą.

Taigi, kaip beskambėtų paradoksaliai, – tie, kuriems tikrai rūpi Palestinos likimas, o ne vien tik dar ir dar kartą pasmerkti Izraelį, turėtų visų pirma drąsiai paremti Izraelio karą su Hamas teroristais. Nes Izraelio pergalė šiame kare yra pirmoji, bet ne vienintelė sąlyga, kad Izraelis jaustųsi saugus.

Antras žingsnis – arabų valstybės su Izraeliu turėtų pasirašyti vadinamus „Abraomo susitarimus“ („Abraham accords“), kurie numato iš vienos pusės arabų šalių saugumo garantijas Izraeliui, iš kitos pusės – Izraelio ir JAV dideles ir naudingas investicijas į arabų šalių ekonomikas. Verta prisiminti, kad tokių susitarimų pasirašymu labai intensyviai rūpinasi Jungtinės Amerikos Valstijos. O Hamas teroristinį karą prieš Izraelį praėjusiais metais pradėjo tada, kai paaiškėjo, kad ir Saudo Arabija yra pasiruošusi tokį susitarimą pasirašyti. Terorizmui visai nereikia taikos regione, nes terorizmas yra ir pelningas biznis, o taikos sąlygomis terorizmas tiesiog negalėtų egzistuoti.

Trečias žingsnis, kuris būtinas tam, kad Izraelis jaustųsi saugiu, – Palestinos arabai turi nedviprasmiškai pasmerkti ir atsiriboti nuo savo pačių terorizmo. Palestinos arabų pasirinktas teroristinės kovos kelias yra didžioji Palestinos arabų klaida ir tragedija, nes tai sunaikino bet kokias galimybes rasti realų būdą, kaip gali būti sukurta jų atskira valstybė. Viso to pasekmėje liko tik tušti Vakarų politikų užkalbėjimai apie „dviejų valstybių sprendimą“, bet tai yra lengviausias būdas pabėgti nuo sunkesnių apsisprendimų, taip pridengiant tik giluminį savo abejingumą šio regiono žmonių tragedijoms.

Vakarų pasauliui ateina metas suprasti, kad senais būdais ir senomis „dviejų valstybių“ idėjomis nebegalima tikėtis išspręsti šio regiono kruvinų problemų. Tik tuo atveju, jeigu Vakarams regiono ir Palestinos arabų ateitis iš esmės nerūpi, galima savo pasitenkinimui ir toliau laikytis tos pačios paradigmos: smerkti Izraelį ir reikalauti neatidėliotino „dviejų valstybių sprendimo“ įgyvendinimo. Tačiau akivaizdu, kad tai tik pratęs tai, ką turime dabar ir ką turėjome pastaruosius 75 metus: karus, terorizmą ir daug kraujo. Ir jokių realių perspektyvų patenkinti Palestinos arabų lūkesčius.

Norint užbaigti regiono tragedijas ir tų pačių Palestinos arabų kančias, Vakarai turi pagaliau drąsiai atsisakyti senų „dviejų valstybių“ ir „Izraelio kaltės“ paradigmų, kurios iki šiol garantavo tik tai, kad regiono problemos yra atsidūrę tragiškoje aklavietėje. Norint pagaliau tas problemas realiai spręsti, reikia naujų ir inovatyvių sprendimų.

Ir tas sprendimas yra aiškus – pradžioje pasirūpinti Izraelio saugumu. Jau šiandien padėti sutriuškinti Izraeliui grasinantį terorizmą. Tada įtikinti arabų šalis ir Izraelį pasirašyti abipusį saugumą ir vystymąsi garantuojančius „Abraomo susitarimus“. Po to intelektualiai padėti Palestinos arabams „pagyti“ nuo terorizmo paradigmos (gali būti, kad tam visų pirma reikės priversti Iraną atsisakyti terorizmo sponsorystės regione). Ir tada su saugaus Izraelio pagalba padėti Palestinos arabams auginti savo gebėjimą tvarkytis savarankiškai, pradedant nuo Palestinos arabų miestų ir miestelių tikros autonomijos.

Ar įmanoma tikėtis tokio pokyčio Vakarų ir Europos Sąjungos laikysenoje?

Turiu vilties, kad taip!

Kažkada atrodė, kad yra neįmanoma tikėtis, jog Europos Sąjunga ims rūpintis kaip padėti Ukrainai atlaikyti Rusijos karinę agresiją ir kaip padėti Ukrainai tapti ES nare.

Dabar tai (daugelio nuostabai) tikrai vyksta!

O kodėl mums turi rūpėti, kad Izraelis pagaliau jaustųsi saugiai ir pagaliau išsispręstų regiono kruvinos problemos?

Mums tai turi rūpėti ne tik dėl mūsų, lietuvių, santykių su žydų tauta istorijos, kurioje buvo visko, tame tarpe ir lietuviškos holokausto tragedijos bei lietuvių tautos atstovų kruvinų atsakomybių. Šiandien mums svarbu yra ir tai, kad kruvinasis Kremlius naudojasi savo partnerių Hamas teroristinėmis „paslaugomis“ tam, kad sukeltų žymiai platesnio regiono krizę ir tuo pačiu silpnintų Europos Sąjungos gebėjimą atremti Kremliaus agresiją prieš Ukrainą.

Turime atsiminti, kad viso pasaulio teroristai yra susivieniję dar nuo sovietmečio laikų. Tik šiandieninė Vakarų vienybė tai gali atremti.

Tai turi rūpėti ir mums Lietuvoje, nes nuo to priklauso ir mūsų saugumas!

 

Liudas Mažylis. Europos kova prieš Rusijos keliamas egzistencines grėsmes

2024 m. kovo 15–17 d. Rusijoje eilinį kartą buvo vykdomi parodomieji prezidento rinkimai. Kaip ir nieko naujo, kad Rusijoje yra vykdoma demokratinių rinkimų imitacija, o nugalėtojas, kaip ir visada, net neprasidėjus balsavimui aiškus – Putinas. Tačiau šį kartą tariamai vykstant „rinkimams“ – geopolitinis kontekstas daug niūresnis. Rusija nuo paskutinių prezidento rinkimų 2018 m. politiškai ir ekonomiškai pavergė Baltarusiją, pradėjo dar nematyto masto karinę invaziją Ukrainoje bei atvira retorika grasina Europai. Kita vertus, ES per pastaruosius porą metų atitinkamai reaguodama į revizionistinių valstybių keliamas grėsmes, pradėjo stiprinti ryšį su Rytų Partnerystės šalimis, didinti strateginį atsparumą bei geopolitinį vaidmenį pasaulyje.

Visgi Europai ryžtingai ir efektyviai atsakyti į Rusijos keliamas grėsmes nėra lengva, kadangi jos daromą žalą reikia įvertinti trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu. ES nuo pat pirmųjų karo dienų Ukrainoje prioretizavo poreikį izoliuoti Rusiją tarptautiniu mastu, sankcionuojant jos kariuomenę, energetiką bei ekonomiką. Pavyzdžiui, vienu iš pagrindinių ES strateginių tikslų tapo energetikos diversifikavimas, atsisakant Rusijos iškastinio kuro. 2023 m. Rusijos vamzdynais tiekiamų dujų dalis ES sumažėjo daugiau kaip 40 proc., lyginant su 2021 m. Tačiau kai kurios bendrijos narės, pavyzdžiui, Vidurio ir Rytų Europoje dėl geografinių aplinkybių yra labiau priklausomos nuo Rusijos energetikos negu kitos. Todėl ilguoju laikotarpiu ES privalo rasti būdą padėti labiau energetiškai priklausomoms šalims, pasiūlydama tikslinių investicijų bei pagerindama jų energetikos infrastruktūrą, taip leidžiant visiškai atsisakyti rusiško iškastinio kuro. Tačiau trumpuoju laikotarpiu tik importo embargas gali padėti sumažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Europos Parlamente keliamos diskusijos dėl naftos kainų viršutinės ribos sumažinimo bei griežtesnės sankcijų stebėsenos ir vykdymo užtikrinimo. Kadangi Rusijos iškastinio kuro importas vis dar išlieka viena iš daugiausiai Kremliui pajamas generuojančių sričių.

Žinoma, per šiuos porą Rusijos totalinio karo prieš Ukrainą metų, ES paskyrė precedento neturinčią beveik 80 mlrd. finansinę, karinę ir humanitarinę pagalbą Ukrainai. Vien 2023 m. ES paskyrė beveik 18 mlrd. eurų paramą Ukrainai, skirtą palaikyti valstybei reikalingoms finansinėms operacijoms. Tačiau yra ir kitų sričių, kaip, pavyzdžiui, Rusijos daroma žala Ukrainos gamtai, kur ES reikėtų daug aktyviau veikti. Tai ilgalaikė grėsmė ne tik Ukrainai, bet ir visai Europai. Vien tik per pirmus Rusijos agresijos Ukrainoje metus dėl su karu susijusios veiklos išsiskyrė 21,9 mln. tonų anglies dioksido ekvivalentų. Dėl Rusijos, tiesiogine to žodžio prasme, vykdomo ekocido Ukrainoje kreipiausi į Europos Komisiją. Nuo 2022 m. Rusija okupavo apie 25 proc. Ukrainos saugomų teritorijų. Ukrainos ekosistemos pastoviai kenčia dėl fizinės ir cheminės taršos, o kartu dar vyksta ir natūralių teritorijų naikinimas dėl karinės technikos judėjimo. Pavyzdžiui, 2023 m. birželį Rusijos kariams sunaikinus Kachovkos užtvanką įvyko ekologinė ir humanitarinė katastrofa, dėl kurios iškilo grėsmė daugelio vandens ekosistemos rūšių egzistavimui. Todėl kreipiausi į Komisiją dėl poreikio apsaugoti nykstančias rūšis ir buveines Ukrainoje. Žinoma, pasibaigus karui Ukrainoje, Rusiją reikės priversti ir atlyginti karo žalą padarytą gamtai. Dėl to jau dabar reikia kurti tarptautinį žalos atlyginimo mechanizmą, nelaukiant karo pabaigos. O kol Rusija nėra įveikta, reikia galvoti apie tolimesnes sankcijas. 2024 m. kovo 12 d. Europos Parlamente diskutavome dėl poreikio taikyti sankcijas Rusijos ir Baltarusijos maisto ir žemės ūkio produktų importui į ES. Vien 2023 m. ES iš Rusijos importavo maisto produktų, tokių kaip pieno produktai, vaisiai, daržovės, konditerijos gaminiai, miltai, grūdai, pašarai už 2,2 mlrd. eurų. Tai nepriimtina. Aš pasisakiau, kad maisto produktų importas ne tik padeda finansuoti Kremliaus karo mašiną, bet dar ir pigių rusiškų grūdų antplūdis išlieka problema, dėl kurios Rusijai palankiu būdu svyruoja grūdų rinkos kainos ir būtent dėl to kenčia mūsų pačių ūkininkai. Todėl raginau, kuo greičiau atrasti ES lygmeniu susitarimą dėl Rusijos ir Baltarusijos maisto ir žemės ūkio produktų sankcijų. Tai turėtų būti trumpalaikis ir kuo greičiau įgyvendinamas ES tikslas.

Kita vertus paradoksalu, kad Lukašenkos režimas pats paskelbė, kad ketina taikyti importo draudimus įvairioms prekėms iš Lietuvos, įskaitant maistą ir alkoholį, drabužius, buitinę techniką, automobilių dalis ir statybos įrangą. Remiantis ekspertų vertinimais, tai neturės jokio esminio poveikio Lietuvos ekonomikai, o pati Baltarusija, iš esmės tik vėl padidins savo priklausomybę nuo Kremliaus. Aišku, galima tik spėlioti, kiek iš tiesų Baltarusijoje yra likusios kokios nors politinės, karinės ar ekonominės autonomijos. Tačiau reikia objektyviai pripažinti, kad branduolinės grėsmės kylančios iš Baltarusijos niekur nedings. Visų pirma, egzistuoja Astravo AE  grėsmė. Tai yra klausimas, kurį ir toliau ateityje bus privaloma nuolatos kelti ES lygmenyje ir akcentuoti apie kylančius branduolinius pavojus. Lukašenka viešai yra pareiškęs apie Rusijos strateginio branduolinio ginklo dislokavimą Baltarusijos teritorijoje. Tai dar viena Europos lygmeniu grėsmė, kuri negali būti ignoruojama. Manau, kad dar nėra taikomas didžiausias spaudimas Minsko režimui. Reikia nuolatinio ekonominių bei individualių sankcijų spaudimo. Paskutinis sankcijų paketas skirtas Baltarusijai, Vadovų Taryboje buvo priimtas 2023 m. rugpjūčio mėn., tai yra – daugiau nei prieš pusę metų. Tačiau dėl naujų sankcijų jokio proveržio vis dar nėra. O kalbant apie sankcijas ir jų poveikį, reikia daugiau dėmesio skirti ir dabartinių sankcijų įgyvendinimui. Pavyzdžiui, Europos bendradarbiavimas su Rusija mokslo ir kosmoso srityse. Rusija mokslą išnaudoja karui prieš Ukrainą, todėl tai dar vienas klausimas dėl kurio kreipiausi į Komisiją. Europa negali palaikyti jokių formalių ryšių su Rusijos mokslinėms institucijoms. O tuo labiau suteikti prieigą prie mokslinių išteklių bei akademinių duomenų bazių, tokiu būdu didinti Rusijos kosmoso „know how“, o tai reiškia, ir karinėje srityje.

Nereikia atmesti, kad Rusijos vykdomos hibridinės atakos tik agresyvės, o jų tikslas išliks paveikti europinius rinkimus bei paramą Ukrainai. Žinoma, Rusijos įtaka pastaruoju metu regioniniuose konfliktuose sumažėjo. Kalnų Karabacho konflikte atsirado galimybė siekti taikos sutarimo tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Todėl ES privalo prisiimti aktyvesnį derybinį vaidmenį. Tik aktyvus ES vaidmuo tarptautinėje erdvėje gali padėti Armėnijai pabėgti iš Rusijos įtakos zonos bei užtikrinti tvarų taikos susitarimą su Azerbaidžanu. Rusijai išliekant pagrindine Europos saugumo grėsme, ES aktyvesnis vaidmuo siekiant glaudesnių santykių su Rytų Partnerystės bei Centrinės Azijos šalimis, gali padėti ilguoju laiku ekonomiškai bei politiškai izoliuoti Kremlių.

2024.03.15

EP nariai: „L. Volkovo užpuolimas – tai ir provokacija prieš Lietuvą“

Europos Parlamento (EP) narių Andriaus Kubiliaus ir Rasos Juknevičienės savaitės apžvalgoje iš Strasbūro, kur vyko plenarinė sesija, daugiausia dėmesio buvo skiriama temoms, susijusioms su įvykiais Lietuvoje ir kitur – buvusio Aleksandro Navalno bendražygio Leonido Volkovo užpuolimui, Rusijoje vyksiantiems prezidento „rinkimams“ ir kitoms aktualijoms. 

Pasak R. Juknevičienės, L. Volkovo, kuris jau treji metai gyvena Vilniuje, užpuolimas oficialių Lietuvos pareigūnų yra vadinamas politiniu teroro aktu.

“Kodėl Kremlius tai daro? Kodėl pasirinkta Lietuva? Ar taikyta į Lietuvą, ar į Rusijos opoziciją?“ – klausė R. Juknevičienė ir kvietė A. Kubilių pamodeliuoti situaciją, kokie galėtų būtų žmonių, atsakingų už Rusijos politiką Lietuvos atžvilgiu veiksmai ir tikslai.

Pasak A. Kubiliaus, Kremliaus ar Kremliaus per Minską strategiją gana tiksliai jau yra įvardiję VSD savo Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime.

„Kurio visi perskaitė vieną puslapį, bet nebeskaitė kitų puslapių. Neperskaitė dviejų labai aiškių sakinių, kurių vieną aš jau beveik mintinai išmokau: Lukašenkos režimas laiko sau didžiausia grėsme Vakarų paramą opozicijai. Ir antras skirtas konkrečiai Lietuvai. Vadinamojo litvinizmo propagandą ir bandymą užaštrinti Lukašenka naudoja tam, kad supriešintų lietuvius ir baltarusius tam, kad lietuviai mažiau remtų opoziciją. Čia aiški strategija ir Lukašenkos, ir Putino“, – sakė A. Kubilius.

Jis pridūrė, kad L. Volkovo atvejis yra labai reikšmingas „nes tai įvyko pas mus“, ir yra terorizuojami ne tik opozicijos lyderiai, kad bijotų visi. Taip pat tai ir provokacija prieš Lietuvą, kuri yra natūraliai tapusi balsu ir saugiu prieglobsčiu demokratinei Baltarusijos ir Rusijos opozicijai. Šis aktas tarsi signalas abiem pusėms, kad tai nesaugu.

„Šioje vietoje mūsų išvados turi būti labai aiškios – mūsų parama opozicijai. Turi būti stiprinama politinė parama, jos siekiant ir Vakaruose. Bet kartu turime susitvarkyti ir tai, ką aš pavadinčiau fiziniais dalykais: apsauga, sąlygos veikti ir t.t.“, – sakė A. Kubilius.

Pasak R. Juknevičienės, Kremliui yra naudingi žmonės, kurie niekina ir silpnina opoziciją. Kartais tai daro ir tikrai nuoširdūs Ukrainos rėmėjai, tikri Lietuvos patriotai. Politikė pasidalino nerimu, kad vis dar gajus naratyvas, jog A. Navalno komanda buvo imperialistai, kad jie yra Kremliaus projektas ir t.t., nors ta informacija seniai paneigta.

„Kiekvienas, kuris bando kalbėti viešai, turi pagalvoti, ar jis nepasitarnauja Putino ir Lukašenkos strategijos įgyvendinimui. Apie strategiją jau kalbėjome – supriešinti ir menkinti opoziciją visais įmanomais būdais. Kiekvienas turi pats įsivertinti, kokį poveikį turi jo žodžiai ir turi suprasti, kad mes tai matome. Mes, kurie taip pat dalyvaujame toje viešoje erdvėje. Ir mums natūraliai kyla klausimų – kam jūs tai darote?“ – retoriškai klausė A. Kubilius.

„Ką matome viešojoje erdvėje? Youtube Rusų legiono žmonės, kurį visi rodo kaip pavyzdį, kad štai taip turi kovoti rusų opozicija, įžengę į Belgorodo sritį perduoda linkėjimus A. Navalno komandai, sakydami, kad mes suprantame, kokį smūgį  jums Putinas suteikė, mes norime jus padrąsinti ir sustiprinti. Tas pats su Sviatlanos Cichanouskajos komanda, kuri yra užmezgusi labai tamprius ryšius su Ukrainos valdžia, su V. Zelenskio komanda ir dirba labai intensyviai politinį darbą su Kalinovskio pulku“, – kalbėjo A. Kubilius.

Europarlamentaro teigimu, mūsų karo ekspertai komentuoja ir nagrinėja opozicijos veiksmus ir santykius jų gerai nežinodami ir kaip pavyzdį paminėjo vieno eksperto lankantis Kyjive išgirstus ir garsiai ištransliuotus kritiškus Rusijos opozicijos veikėjo Ilja Ponamariovo žodžius Gario Kasparovo atžvilgiu. Tai tik rodo, kad tam neįvardintam ekspertui visiškai nėra žinomi Rusijos opozicijos vidiniai santykiai.

„Žmonėms tik vienas palinkėjimas – galvoti savo galva ir bandyti suvokti, kam tai yra naudinga. Nes kartais nėra ekspertinių duomenų arba tiek žinojimo, kad galėtum patikrinti tas detales, kurios skleidžiamos ir ypatingai socialinėje erdvėje“, – patarė R. Juknevičienė.

Dar viena svarbi aptarta tema – prezidento rinkimai Rusijoje ir ar jie bus pripažįstami pasaulyje, nes lig šiol Putinas buvo legitimus, pripažįstamas Rusijos Federacijos prezidentas.

„Prezidento rinkimai – ne rinkimai. Radau vieną gerą terminą „Politico“, populiariame politikos apžvalgų portale – potiomkiniai rinkimai. Koks skirtumas tarp Potiomkino rinkimų  ir tik ką įvykusių Baltarusijoje? Kas Lietuvoje žino, kad vasario 25 d. Baltarusijoje buvo renkamas parlamentas? Ir čia tas pats. Tokia pat procedūra, tokia pat reikšmė. Kartais pats sau ironiškai pagalvoju, koks skirtumas tarp Brežnevo laikų rinkimų ir Putino laikų rinkimų? Matau vieną skirtumą. Tuo metu rinkimų būstinėse dešrelių vertė buvo didesnė nei dabar“, – ironizavo A. Kubilius.

Po L. Volkovo užpuolimo vėl visi atvykusieji į Lietuvą suplakami į vieną: pabėgę nuo režimo, kurių nėra daug; darbo migrantai, kurių atvykimas tikrai turi būti kontroliuojamas ir  ribojamas; Rusijos agentai ar nusikaltėliai „su plaktukais“. Baltarusių darbuotojų, ekonominių migrantų skaičius – 60 tūkst. (1989 m. pagal Statistikos departamento duomenis buvo apie 65 tūkst., vėliau sumažėjo).

„Tai grynai ekonominė tema, nes verslui reikalinga darbo jėga. Žinoma, galima sakyti, tvarkoje, samdykite brangiau lietuvius ir turėsite tos darbo jėgos, bet šį klausimą reikia nagrinėti grynai kaip ekonominį. Čia niekuo dėta Sviatlana Cichanouskaja. Viena problema yra migracija, kurią reikia ekonomiškai spręsti. Galbūt būtų protinga pristabdyti migraciją iš autoritarinių režimų“, – svarstė A. Kubilius. Jo nuomone, labai svarbu „gaudyti visus Putino ir Lukašenkos agentus ir remti bei saugoti opoziciją“.

„Laikas tikrai labai nelengvas. Šie metai bus protų maišymo metai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Matome tą ir Parlamente. Rusija, kaip rašo „The Economist“, atstatė savo bendradarbių, šnipų ir įtakų agentų tinklą. Būkime labai protingi, būkime labai atsargūs, būkime mąstantys žmonės. Nepasiduokime bandymams mus supriešinti ir padaryti neapykantos emocijos proveržius mūsų šalyje, nes mums tai neturėtų būti būdinga“, – sakė R. Juknevičienė.

A.Kubilius baigdamas pokalbį priminė 2014 m. parengtą programinį strateginį memorandumą „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“, kuriame buvo sakoma, kad „Lietuvai labai svarbu yra ne tik būti pasiruošus ginti savo teritoriją, žemės teritoriją, bet reikia būti pasiruošus ginti ir savo žmonių širdis ir protus. Nes Kremlius pirmiausia atakuoja į mūsų širdis ir protus. Ir mes turime sugebėti atskirti tą puolimą ir nuo jo gintis.“

A.Kubilius. Kodėl Lukašenkai sekasi Lietuvoje?

Prieš kelias dienas VSD ir AOTD (Antrasis Operatyvinių Tarnybų Departamentas prie KAM) paskelbė svarbų valstybės gyvenimui dokumentą – eilinę 2024 metų „Grėsmių nacionaliniam saugumui
vertinimo” ataskaitą. Viešojoje erdvėje ir ekspertų vertinimuose daugiausiai dėmesio susilaukė šios ataskaitos teiginiai apie tai, kad nacionaliniam saugumui didelę grėsmę kelia ženkliai padidėjęs baltarusių kiekis Lietuvoje, nes yra stebimas Lukašenkos režimo specialiųjų tarnybų išaugęs dėmesys Lietuvos reikalams: Baltarusijos tarnybos bando verbuoti tiek Lietuvoje gyvenančius baltarusius, tiek dažnai Baltarusijoje besilankančius lietuvius.

Lietuvos visuomenės dėmesys tokioms mūsų saugumo tarnybų išvadoms yra suprantamas: gyvename karo prieš Ukrainą sąlygomis. Šiame kare dalyvauja ir Lukašenkos režimas, todėl šiandien viskas, kas yra susiję su Baltarusija, Lietuvoje susilaukia padidinto dėmesio ir nerimo.

Tačiau saugumo tarnybos savo ataskaitoje įvardijo ir kitus dalykus, susijusius su Lukašenkos režimu, jo strategija Lietuvos atžvilgiu, tačiau šios ataskaitos išvados nesusilaukė didesnio mūsų visuomenės ar ekspertų dėmesio, nors, mano įsitikinimu, jos yra netgi svarbesnės už išvadas apie tai, kokias grėsmes Lietuvos saugumui kelia padidėjęs baltarusių kiekis Lietuvoje.

O tos išvados, išvengusios visuomenės dėmesio, tačiau pateiktos minėtoje saugumo tarnybų parengtoje grėsmių ataskaitoje, skamba taip:

  • Pirmoji išvada yra susijusi su mūsų paramos Baltarusijos opozicijai reikalais: ”Baltarusijos režimas pagrindine grėsme laiko Vakarų valstybių ryšius su Baltarusijos demokratinėmis jėgomis, joms teikiamą paramą, Ukrainoje ginkluotosiose pajėgose kariaujančius baltarusius.”
  • Antroji išvada yra susijusi su staiga Lietuvoje imta plačiai aptarinėti taip vadinama “litvinizmo” baltarusiškąja paradigma, kuri iki šiol buvo menkai žinoma Lietuvoje (ir platesnėje Baltarusijos visuomenėje), bet staiga tapo vos ne pagrindiniu instrumentu gąsdinti lietuvius. Saugumo tarnybos “litvinizmo” klausimu pateikia labai svarbias išvadas – grėsmė yra ne pati “litvinizmo” paradigma, o Lukašenkos pastangos išnaudoti jos propagandą lietuvių ir baltarusių supriešinimui: “Baltarusijos režimas naudojasi litvinizmu, panaudodamas informacines atakas siekia skatinti priešpriešą tarp į Lietuvą atvykusių baltarusių ir Lietuvos gyventojų.”

Atrodytų, kad VSD išvados yra visiškai logiškos ir pagrįstos: savaime suprantama, kad tiek Lukašenkos, tiek Putino režimas kovoja su opozicija visur – Baltarusijoje ar Rusijoje juos sodina į kalėjimus, nuodija ir žudo, o tuos, kurie pabėga nuo tokio persekiojimo į Vakarus, siekia diskredituoti ar kitaip paveikti Vakarų nuomonę, kad parama tokiai opozicijai mažėtų.

Taip pat atrodytų, kad turėtų būti aiški ir mūsų reakcija į tokias Kremliaus ar Minsko pastangas – turime daryti viską, kad mūsų paramą Baltarusijos ar Rusijos opozicijai Lukašenkos ar Putino režimas ir toliau laikytų didžiausia grėsme savo režimui. Turime daryti viską, kad Lukašenkai nepavyktų supriešinti lietuvių su baltarusiais, tame tarpe ir Lukašenkai dirbtinai kurstant mūsų baimes. Nes Lukašenkos siekis yra akivaizdus: suskaldyti lietuvių ir baltarusių vienybę, kuri yra svarbi siekiant demokratinių permainų Baltarusijoje. Tam ir reikia supriešinti lietuvius su baltarusiais, tame tarpe ir su tais, kurie yra prieš Lukašenką.

O tokių, kaip rodė 2020 m. milžiniškos antilukašenkiškos demonstracijos Baltarusijoje, yra dauguma baltarusių.

Tačiau šiandien pats sau užduodu mane vis labiau neraminantį klausimą – ar tik man vienam atrodo, kad Lietuvos viešojoje erdvėje pastaruoju metu matome augančią (ar specialiai auginamą) nuotaikų bangą, nukreiptą tiek prieš baltarusius, tiek ir prieš baltarusių opoziją Lukašenkos režimui?

Todėl pats sau vis dažniau bandau atsakyti į kelis paprastus klausimus, į kuriuos vis nerandu atsakymo.

Pirmasis iš tokių klausimų: kodėl kai S.Tychanovskaja pakartoja tą patį teiginį (ką teigia VSD), sakydama, kad Maskvos ir Minsko KGB siekia įvairiomis provokacijomis supriešinti lietuvius ir baltarusius, į tai piktai sureaguoja kai kurie Lietuvos politikai, apžvalgininkai ir žiniasklaida, pasipiktinę Sviatlanos Tychanovskajos žodžiais? Kodėl Sviatlanos Tychanovskajos žodžiais yra piktinamasi, o tokiais pat VSD žodžiais nėra piktinamasi? Gal toks pasipiktinimas kyla dėl to, jog sąžinės gilumoje ir lietuviai supranta, kad Sviatlana Tychanovskaja yra teisi, kalbėdama apie Minsko ar Maskvos KGB siekį ir provokacijas, nuteikiant lietuvius prieš baltarusius? Nes tą patį sako ir VSD.

Dar daugiau: kyla klausimas kodėl pastaruoju metu po bendromis nuotraukomis su Sviatlana Tychanovskaja atsiranda tiek daug piktų botų ir šiaip tulžingų komentarų? Kodėl ir kas bando tą lietuviškos neapykantos baltarusiams bangą inicijuoti ir kurstyti net ir tokiais metodais?

Ir pagaliau: kodėl lietuviška žiniasklaida mirga nuo lietuvių “ekspertų” ir buvusių kariškių komentarų, koks pavojingas Lietuvai yra baltarusių “litvinizmas”, nors ir yra suvokiama, kad visa “litvinizmo” propaganda ir pastangos išgąsdinti lietuvius yra Lukašenkos režimo provokacijos, skirtos tik tam, kad (kaip teigia VSD) lietuviai būtų supriešinti su baltarusiais?

Akivaizdu, kad Lukašenka, suvokdamas, jog Vakarų parama Baltarusijos opozicijai yra didžiausia grėsmė jo režimui (taip teigia ir VSD), kovoja prieš tokią Vakarų paramą Baltarusijos opozicijai. Įvariomis pastangomis siekia ją diskredituoti. Tokie jo veiksmai yra lengvai nuspėjami. Yra sunkiau suprantama, kad tuo pat metu ir Lietuvoje pasigirsta skambių
pareiškimų, kad mūsų parama Baltarusijos opozicijai yra grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Ką tai reiškia? Ar tai tik atsitiktinis sutapimas su Lukašenkos tikslais? Ar paprasčiausiai Lukašenkos KGB žino kaip valdyti lietuvių emocijas ir tai sėkmingai daro, išnaudodami ir kai kurių Lietuvos politikų ar apžvalgininkų norą pasirodyti “super-patriotais”?

Iš lietuviško politinio gyvenimo patirties galiu pakankamai drąsiai tvirtinti, kad tokių atsitiktinių sutapimų nebūna.

Klausimas tik vienas – kiek lietuvių, turinčių įtaką viešai nuomonei, sąmoningai dalyvauja Lukašenkos strategijos įgyvendinime ir kiek tai daro, nesuprasdami savo veiklos pasekmių, kurios yra tokios, kokių ir pageidauja bei tikisi Lukašenkos režimas?

Nebūkime naivūs – jeigu Kremliaus ar Minsko KGB sugeba sukurti savo šnipų ar įtakos agentų tinklus daugelyje ES ar NATO valstybių tam, kad tose šalyse įtakotų viešąją nuomonę jiems reikalinga linkme, tai negalvokime, kad to paties tos struktūros nedaro Lietuvoje. Ir ne per kokius nors baltarusių kilmės “agentėlius”, nes šie būtų perdaug lengvai atpažįstami. Kaip galima spėti iš antibaltarusiškų nuotaikų bangos Lietuvoje, turime pripažinti, kad Lukašenkos režimui sekasi išnaudoti lietuvius tam, kad įtakotų viešąją nuomonę Lietuvoje.

Šiandien mes patys turime atsakyti į paprastą klausimą: ar tikrai leisime, kad įvyktų tai, jog net ir antilukašenkiškų pozicijų baltarusiai laikytų Lietuvą sau nedraugiškiausia valstybe Europoje? Juk tai būtų triuškinanti Lukašenkos pergalė Lietuvoje ir visoje Europoje. Kur tas lietuvių solidarumas su kovojančiais baltarusiais, kurį demonstravome 2020 metų rugpjūčio 23 d. dešimtimis tūkstančių išsirikiavę į gyvą solidarumo grandinę nuo Katedros aikštės iki pat Medininkų pasienio?

Šitą supriešinimo bangą reikia stabdyti jau šiandien. Tai politikos lyderių, intelektualų, kultūrininkų uždavinys – neleisti mūsų viešosios sąmonės užvaldyti Lukašenkai ar Putinui, jų provokacijoms ar hibridinėms operacijoms, kurios yra nesunkiai atpažįstamos. Ginti savo žmonių protus ir jausmus nuo priešo pastangų juos užnuodyti ir okupuoti yra ne mažiau svarbu nei būti pasiruošus ginti savo šalies teritoriją nuo tų pačių priešų karinės agresijos.

Lukašenkai nėra sunku siekti lietuvių ir baltarusių supriešinimo, nes per pastaruosius kelis metus į Lietuvą atvyko ne tik Lukašenkos opozicijos branduolys, bet ir nemažai eilinių baltarusių, šiandien Lietuvoje dirbančių tolimųjų reisų vairuotojais ar statybininkais. Jie atvyksta, nes juos kviečiasi Lietuvos verslas, kuris kiekvienais metais prašo Vyriausybės nustatyti vis didesnes kvotas tokiai įsivežamai darbo jėgai. VSD skaičiuoja, kad tarp tų 60 tūkst. baltarusių, kurie šiandien yra Lietuvoje, aštuoni iš dešimties nėra kaip nors susiję su opozicija, o yra tiesiog
vairuotojai, taksistai, IT specialistai ar statybininkai.

Praeitų metų pabaigoje spauda paskelbė tokią informaciją: “VRM skaičiuoja, kad Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičius pirmą kartą perkopė 200 tūkstančių. Iš jų, apie 60 tūkst. yra baltarusių ir apie 50 tūkst. ukrainiečių. Pastarųjų po truputį mažėja. Tačiau atvykstančiųjų srautai iš Vidurinės Azijos nesenka. „Iš viso 2023 metais į Lietuvą atvyko dirbti 50 tūkst. užsieniečių. Ir pagrindinės kilmės šalys yra Baltarusija, Uzbekistanas, Ukraina, Kirgizija, taip pat auga užsieniečių, atvykstančių iš Tadžikistano, Kazachstano ir Azerbaidžano skaičiai“, – statistinius duomenis pateikė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė.”

Matant tokią pastarųjų kelerių metų darbo jėgos imigracijos į Lietuvą dinamiką, nenuostabu, kad lietuvius apima vis didesnis nerimo jausmas. Nes gatvėse girdisi vis daugiau rusų kalbos, kavinėse ir restoranuose – taip pat, nors kai užsisakai “Uber” taksi, tai su jaunu vairuotoju iš Tadžikistano kalnų gali susikalbėti tik pirštais, nes nepadeda nei rusų, nei tuo labiau anglų kalba.

Lukašenka tokiu natūraliu lietuvių nerimu labai sėkmingai naudojasi savo hibridinėms operacijoms, nes supranta, kad lietuvių emocijas tokiomis aplinkybėmis yra nesunku įtakoti, nukreipiant jas į lietuvių susipriešinimą su baltarusiais, gąsdinant lietuvius tariamai tarp baltarusių plačiai paplitusia “litvinizmo” paradigma (nors tarp eilinių baltarusių tai neturi didelio atgarsio) ir taip bandant sukelti lietuvių priešpriešą net ir baltarusių opozicijai. Lukašenka žino, kad tokiam lietuvių nerimui pasklidus platesnėje visuomenėje, Lietuvoje (kaip ir bet kurioje kitoje demokratinėje valstybėje) visada atsiras politikų ar nuomonės formuotojų, kurie stengsis pelnytis populiarumo, atliepdami tokiam nerimui ir tuo pačiu prisidėdami prie to, kad toks nerimas dar labiau didėtų. O tuo pačiu didėtų ir susipriešinimas tiek su baltarusiais, tiek ir su Baltarusijos opozicija.

VSD perspėja mus dėl tokios Lukašenkos strategijos siekti supriešinimo, kurią Lukašenkai pavyksta pakankamai sėkmingai realizuoti Lietuvoje. Tačiau atrodo, kad tokių VSD perspėjimų neužtenka arba nėra stengiamasi, kad jie būtų išgirsti, nes Lukašenkai naudinga susipriešinimo banga tik auga. Tai reiškia, kad neatidėliojant reikia aiškių valstybės politikos nuostatų, kurių šiuo metu akivaizdžiai stinga. Ypač kai kalbame apie kaimyninę Baltarusiją.

Reikia suprasti, kad turime tris atskiras problemas, kurias sieja tik tai, kad jos savo prigimtimi yra “baltarusiškos”. Ir nors jos yra visai skirtingos, bet jas sieja Lukašenkos tikslas mažinti Vakarų (tame tarpe ir Lietuvos) paramą Baltarusijos opozicijai. Mes turime tas problemas atskirti ir kiekvieną iš jų spręsti atskirai tam, kad neleistume Lukašenkai laimėti Lietuvoje su savo strategija. Tos atskiros problemos yra a) vairuotojai ir darbininkai iš Baltarusijos (apie 50 000); b) Lukašenkos agentai (tiek baltarusiai, tiek lietuviai – skaičius nežinomas); Baltarusijos opozicija (keli tūkstančiai).

Lukašenkos strategija Lietuvoje yra akivaizdi: gąsdinti lietuvius baltarusių grėsme, pasinaudojant realiai dideliais baltarusių darbo jėgos skaičiais Lietuvoje; tokiam gąsdinimui panaudoti ir Minsko režimo agentus (tiek sąmoningus, tiek ir nesąmoningai jam pasitarnaujančius); taip sukeltą priešpriešą tarp lietuvių ir baltarusių išnaudoti tam, kad lietuvių parama Baltarusijos opozicijai imtų mažėti.

Kadangi visa Lukašenkos strategija gąsdinti lietuvius baltarusiais remiasi į pastarųjų metų baltarusių darbo jėgos didelio masto imigraciją į Lietuvą, mes visų pirma turime atsakyti į klausimą – ar tikrai tokios darbo jėgos imigracija iš trečiųjų šalių yra būtina Lietuvos ekonomikai.

Tai yra grynai ekonominės politikos reikalas, nieko bendro neturintis su mūsų paramos Baltarusijos opozicijai nuostatomis. Bet Lukašenka tokius didelius darbo jėgos iš Baltarusijos kiekius išnaudoja savo strateginiams tikslams: kiek galima labiau supriešinti lietuvius ir baltarusius, ir tuo pačiu mažinti lietuvių paramą Baltarusijos opozicijai.

Todėl tam, kad neleistume Lukašenkai laimėti su savo strategija Lietuvoje, pradžioje turime atsakyti į keletą svarbių Lietuvos ekonominės ir darbo jėgos imigracijos politikos klausimų, nors ir netiesiogiai, tačiau susijusių su mūsų saugumo klausimais.

Štai tie klausimai:

  • Ar Lietuvos verslui tikrai reikia tiek daug pigesnės darbo jėgos iš Baltarusijos ir kitų trečiųjų šalių, turi atsakyti Lietuvos verslas ir Lietuvosvaldžios institucijos?
  • Ar mums pavojų kelia tik didelė darbo jėgos imigracija iš kaimyninės Baltarusijos, kurią valdo diktatūrinis Lukašenkos režimas, atsakyti turi tos institucijos, kurios yra atsakingos už valstybės
    saugumą ir imigracijos politiką?
  • Ar bus geriau, jeigu sustabdžius darbo jėgos imigraciją iš Baltarusijos, ją pakeis darbo jėgos imigracija iš tolimojo Tadžikistano, turi atsakyti tiek Lietuvos verslas, tiek ir Lietuvos
    politikai?

Tačiau net nelaukiant išsamesnių atsakymų į tokius klausimus, turbūt galime pateikti paprastas rekomendacijas, kokius savo politikos instrumentus turime išnaudoti kovodami su Lukašenkos pastangomis įgyvendinti savo strategiją Lietuvoje: darbo jėgos imigraciją iš tokių šalių (Baltarusija, Rusija, Kinija), kurios turi geopolitinių tikslų keisti Lietuvos ar visos ES politiką jų atžvilgiu, reikia žymiai griežčiau riboti ir mažinti. Šiuo metu tai visų pirma liečia darbo jėgos įsivežimą iš Baltarusijos. Net jei dauguma vairuotojų ar statybininkų nėra kokie nors Lukašenkos agentai, vis tiek turime rimtai vertinti visuomenės nuogąstavimus, kuriais efektyviai naudojasi Lukašenkos režimas.

b) Lukašenkos (ar Putino) agentus (tame tarpe ir skirtus įtakoti viešąją nuomonę Lietuvoje) VSD ir kitų valstybės institucijų pastangomis reikia gaudyti žymiai griežčiau ir efektyviau nei iki šiol, nepaisant tokių agentų kilmės ar tautybės;

c) Lukašenkos (ar Putino) opozicijos veiklą reikia remti žymiai stipresnėmis pajėgomis tiek Lietuvoje, tiek ir visame Vakarų pasaulyje.

VSD turi apsaugoti mūsų pastangas didinti paramą Lukašenkos opozicijai nuo Lukašenkos režimo pastangų kovoti su tokia mūsų parama. Privalome įgyvendinti ne tik lietuviškąją “gynybos strategiją”, siekdami save apsaugoti nuo Lukašenkos (ar Putino) režimų mums keliamos grėsmės. Privalome įgyvendinti ir savąją “puolimo strategiją”, kuri keltų grėsmę Lukašenkos (ar Putino) režimo išlikimui. Ir tai yra visų pirma mūsų paramos Ukrainos pergalei ir paramos Lukašenkos (Putino) opozicijai strategijos.

Tiek Lukašenka, tiek Putinas bijo mūsų “puolimo strategijos” ir mūsų pastangų suburti platesnius Vakarus tokiai “puolimo strategijai” įgyvendinti. Lukašenka tai mato, kaip svarbiausią grėsmę savo režimui. Ir su tokia grėsme kovoja. Tai nedviprasmiškai įvardina ir VSD. Todėl turime suprasti, kad šiandien Lietuvoje sprendžiamas ne tik Lietuvos, bet ir platesnės Europos saugumui esminis klausimas: kas nugalės Lietuvoje – ar visuomenės parama mūsų formuluojamai “puolimo strategijai” ar visuomenės pasidavimas Lukašenkos strategijos manipuliacinėms ir hibridinėms informacinėms atakoms, užvaldant lietuvių emocijas ir supriešinant mus tiek su eiliniais baltarusiais, tiek ir su opozicija Lukašenkos režimui.

Kažkada kartu su baltarusiais, ukrainiečiais ir lenkais kovojome su Rusijos imperija, vienijami vieno šūkio – “Už jūsų ir mūsų laisvę!”. Tada nelaimėjome, nes pritrūkome vienybės. Ir šiandien imperija kovoja tiek prieš mūsų laisvę, tiek ir prieš mūsų vienybę. Nes tik vienybė garantuoja pergalę už laisvę.

Šį kartą privalome laimėti!

2024.03.14

R. Juknevičienė paragino ES pasmerkti Rusijos vykdomą priverstinę Ukrainos vaikų deportaciją

Europos Parlamento narė, ELP frakcijos vicepirmininkė Rasa Juknevičienė Strasbūre trečiadienį vykusioje plenarinėje sesijoje pažymėjo, paragino Europos Sąjungą pasmerkti Rusijos vykdomą priverstinę Ukrainos vaikų deportaciją ir įsteigti specialų padalinį  bei teikti ilgalaikę paramą Ukrainai identifikuojant, grąžinant ir reabilituojant ištremtus vaikus.

“Iki šiol apie 20 tūkstančių ukrainiečių vaikų buvo pagrobti iš savo tėvynės ir deportuoti į Rusiją, tik 400 buvo grąžinti. Skaičiuojama, kad nuo 2014 m. šių prievarta perkeltų vaikų skaičius gali siekti septynis šimtus tūkstančių. Daugelis šių vaikų yra našlaičiai arba tėvų globos netekę vaikai. Deportacija, kuri pagal Romos statutą ir IV Ženevos konvenciją laikoma karo nusikaltimu, yra naudojama kaip ginklas prieš pažeidžiamiausius asmenis”, – pabrėžė R. Juknevičienė.

Pasak jos, šios negailestingos politikos tikslas toks aiškus ir žiaurus: ištrinti šių vaikų ukrainietišką tapatybę ir juos rusifikuoti.

Europarlamentarė priminė, kad užaugo sovietų okupuotoje Lietuvoje ir žino, ką reiškia rusifikacija ir sovietizacija.

“Vaikų vardai yra keičiami, jų gimimo liudijimai perrašomi, jie maitinami rusiška propaganda ir verčiami dalyvauti rusų karinėse marširuotėse. Priverstinė vaikų deportacija yra ne tik tarptautinės teisės pažeidimas, bet ir suplanuotas kultūrinis ir tautinis genocidas, kuriuo siekiama sunaikinti pačią Ukrainos ateities šerdį”, – sakė ji.

R. Juknevičienė paragino ES pasmerkti šiuos veiksmus ir pripažinti, kad jie yra genocidinės politikos prieš ukrainiečių tautą dalis.

Taip pat raginame ES įsteigti specialų padalinį ir teikti ilgalaikę, finansiškai aprūpintą paramą, kad padėtume Ukrainai identifikuoti, grąžinti ir reabilituoti šiuos vaikus, bei toliau remti tokias organizacijas kaip „Holosy Ditey”, kurios yra labai svarbios įgyvendinant šiuos tikslus.

×