Karas Ukrainoje tęsiasi jau penktus metus, o kartu su juo ir mūsų pareiga tęsti paramą Ukrainai. Pasaulio geopolitinis paveikslas kinta sparčiai, šie pokyčiai pasiekia ir mūsų regiono politinį kraštovaizdį, o Ukraina ir toliau įrodinėja savo svarbą. 2026 m. balandžio mėn. Ukraina pasirašė susitarimą su Persijos įlankos šalimis dėl gynybos paramos mainais į iškastinį kurą. Ketverius metus kaupta karinė patirtis tampa strateginiu Ukrainos indėliu padedant atremti Irano dronų atakas, tokias pat, su kuriomis Ukraina kasdien susiduria Rusijos vykdomos agresijos metu.
O ką Europa?: Atrodėme vieningi, o iš tiesų tik po Vengrijoje įvykusio politinio lūžio aiškiai pajutome, kad parama Ukrainai ligi šiol buvo pakankamai ribota. Dabar randasi daugiau vilčių dėl vieningesnės paramos Ukrainai. Orbano era baigėsi, o su ja, tikimės, ir sisteminga blokada ES lygmeniu. Dabar niekas nebesustabdys 90 mlrd. eurų paskolos.
Deja, tuo pat metu tarptautinė kultūros ir sporto erdvė Rusijai vėl atveria duris – tiek Venecijos bienalėje, tiek žiemos parolimpinėse žaidynėse Rusija dalyvavo kaip lygiateisė narė. Tęsiantis ginkluotam konfliktui ir išvengiant atsakomybės už rusų padarytus nusikaltimus, teigiu, kad valstybės agresorės dalyvavimas šiose erdvėse prieštarauja šių renginių ir visos Europos vertybėms. Taip kalbėjau EP plenarinėje sesijoje. Šiame besikeičiančių aljansų ir politinių lūžių kontekste Europa turi išlaikyti aiškią kryptį ir neprarasti ryžto. Manau, kad diskursai dėl Ukrainos neturi apsiriboti aptakiomis frazėmis. Būtina struktūruota analizė.
Viena svarbiausių trajektorijų – Ukrainos artinimas iki pilnavertės ES narystės. 2025 m. lapkričio 4 d. Europos Komisija priėmė metinį plėtros paketą, kuriame įvertinta partnerių per pastaruosius dvylika mėnesių padaryta pažanga. Ukrainos rezultatai išties reikšmingi. Siekdamas atkreipti dėmesį į šiuos pasiekimus ir išryškinti, kur dar reikia sutelkti daugiau pastangų, šias mintis išdėsčiau ir pasiūlymuose Europos Parlamento ataskaitai dėl 2025 m. Komisijos ataskaitos apie Ukrainą. Nepaisant nesiliaujančios Rusijos agresijos, Ukraina tvirtai žengia Europos Sąjungos narystės link – tęsiamas politinis ir ekonominis dialogas su ES, suderinamumo su bendrąja užsienio ir saugumo politika lygis išlieka aukštas. Ukraina stiprina demokratines institucijas, vykdo teismų reformą ir kovoja su korupcija, ir visa tai esant precedento neturinčiam karo spaudimui. Svarbu nepamiršti, kad Ukraina vienu metu kruviname konflikte kovoja už savo išgyvenimą, bet ir įgyvendina sudėtingus teisėkūros bei institucinius pokyčius, kurių reikalauja ES stojimo procesas. Ukrainos Aukščiausioji Rada per visą karo laikotarpį toliau leido įstatymus, diskutavo ir palaikė ryšius su tarptautiniais partneriais – tai demokratinių institucijų atsparumo pavyzdys. Ukrainos narystė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) kovos su kyšininkavimu darbo grupėje, nors ir techninio pobūdžio žingsnis, yra politiškai reikšmingas signalas, kuris patvirtina tvirtą šalies įsipareigojimą tarptautiniams skaidrumo ir gero valdymo standartams. Ukrainos gynybos pramonė taip pat tapo gyvybiškai svarbiu Europos saugumo komponentu. Ukraina per 2025 m. pagamino nuo 2,5 iki 4 milijonų dronų ir siekia pagaminti maždaug 7 milijonus per 2026 m. Be to, jos karo lauke patikrintos inovacijos suteikia unikalių galimybių, kurios papildo ir stiprina Europos gynybos pramonės ekosistemą. Vis dėlto iššūkių išlieka – ir ne tik Ukrainai. Europos Sąjunga turi išlaikyti gebėjimą sutelkti dėmesį ten, kur jo labiausiai trūksta. Vis dar yra sričių, kurioms reikalingas aiškus prioritetų nustatymas, didesnis politinis dėmesys ir realus, o ne deklaratyvus palaikymas.
Viena iš sričių, kuriai ES politiniame diskurse vis dar trūksta dėmesio – sistemingas kultūros paveldo naikinimas. UNESCO duomenimis, iki 2026 m. balandžio 15 d. Ukrainoje sunaikinta ar pakenkta daugiau nei 500 kultūros objektų: religiniai paminklai, istorinės ir meninės reikšmės pastatai, muziejai, bibliotekos, archeologinės vietovės ir archyvai. Išpuolių mastas ir sistemiškumas leidžia teigti, kad tai nėra atsitiktiniai karo padariniai. Akivaizdu, kad tai Kremliaus strategija, nukreipta prieš ukrainiečių kultūrinę tapatybę ir istorinę atmintį. 2026 m. kovo mėnesio išpuolis prieš Lvivo istorinį centrą, UNESCO pasaulio paveldo sąrašo objektą, tėra vienas iš daugelio, tačiau atskleidžia bendrą tendenciją, kad paveldo naikinimas yra nuoseklus ir besitęsiantis procesas. Lygiagrečiai vyksta ir sistemingas kultūros vertybių grobimas iš okupuotų teritorijų, kurį ekspertai apibūdina kaip didžiausią tokio pobūdžio nusikaltimą Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo. Būtent todėl reikalingas teisėsaugos institucijų atsakas ir sustiprintas operatyvinis bendradarbiavimas su Ukraina dėl pavogtų vertybių sugrąžinimo ir kultūros paveldo apsaugos.
Dar vienas aktualus klausimas, į kurį atkreipiau dėmesį ir savo pasiūlymuose – Ukrainos energetikos infrastruktūros būklė. Rusija sąmoningai taikosi į civilinę infrastruktūrą ir pavojuje laiko branduolinius objektus, o tokių veiksmų keliama grėsmė peržengia Ukrainos sienas ir liečia jau visos Europos saugumą. Ypač tai pasakytina apie Zaporižios atominę elektrinę – didžiausią branduolinę jėgainę Europoje, kuri nuo 2022 m. kovo mėn. yra neteisėtai okupuota Rusijos. Per visą konflikto laikotarpį jėgainė patyrė dvylika visiškų išorinio maitinimo nutrūkimų. Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) padėtį ne kartą įvertino kaip itin pavojingą, o 2025-2026 m. ataskaitose rizika vertinama kaip padidėjusi, tiesiogiai siejant ją su tyčiniais ir sistemingais, agresyviais veiksmais nukreiptais prieš Ukrainos elektros tinklus. Branduolinis incidentas nepaisytų jokių karo fronto linijų, jo pasekmės pasiektų milijonus Europos piliečių, todėl svarbu ne tik pasmerkti tokius veiksmus, bet ir reikalauti realių atgrasymo ir atsakomybės priemonių. To ir reikalauju daugelyje savo kreipimųsi į EK. Atskiro dėmesio ES sankcijų sistemoje reikalauja ir civilinės infrastruktūros apsauga. 2026 m. sausio mėnesį Rusija beveik kasdien rengė išpuolius prieš Ukrainos energetikos infrastruktūrą. Šių išpuolių metu buvo sugadinti arba sunaikinti pagrindiniai energetikos komponentai mažiausiai 17 Ukrainos regionų. Konkretus pavyzdys – Kyjivas. Pakartotiniai smūgiai į dvi kombinuotąsias šilumos ir elektros jėgaines kiekvieną kartą sutrikdė centrinį šildymą beveik 6000 daugiabučių namų. Infrastruktūros apsauga – tai tik pirmas žingsnis. Sunaikintų gamybos pajėgumų, tinklo infrastruktūros ir šilumos sistemų atkūrimas yra būtina sąlyga tiek Ukrainos visuomenės atsparumui, tiek gyvybiškai svarbi dalis kasdieniam piliečių funkcionavimui. Tai kartu ir ilgalaikis viso Europos kontinento strateginis klausimas, nes modernizuota ir į Europos rinkas integruota Ukrainos energetikos sistema galėtų reikšmingai stiprinti ES energetinį saugumą.
Karo anatomija neapsiriboja vien teritorijomis ir infrastruktūra, giliausi randai visgi išlieka žmonių išgyvenimuose. Nuo 2022 m. vasario 24 d. užregistruota beveik 2600 išpuolių prieš Ukrainos sveikatos priežiūros sistemą. Daugiau nei 1380 išpuolių sugadino arba sunaikino ligonines ir klinikas, o mažiausiai 360 sveikatos priežiūros darbuotojų žuvo. Gilus ir ilgalaikis daromos žalos poveikis visuomenės sveikatai, net vertinant pagal bet kokį kitą istorinį standartą, yra išskirtinis. Apskaičiuota, kad iki 2025 m. pradžios dėl neteisėtų Rusijos karinių veiksmų buvo atlikta daugiau nei 100 000 amputacijų, o PSO duomenimis, humanitarinės pagalbos reikia maždaug 10,8 mln. žmonių, iš kurių 4,47 mln. reikia specializuotos sveikatos priežiūros pagalbos. Viena labiausiai pažeidžiamų ir skubaus dėmesio reikalaujančių demografinių grupių yra vaikai. Žala, padaryta šiai grupei, neturi precedento. Nuo 2022 m. vasario mėn. Ukrainoje žuvo arba buvo sužeista mažiausiai 3452 vaikai. Vien 2026 m. kovo mėn. Jungtinių Tautų žmogaus teisių stebėjimo misijos Ukrainoje duomenimis dėl nesiliaujančių išpuolių nukentėjo 89 vaikai. Ypač jautri ir specializuoto dėmesio reikalaujanti kategorija, tai Rusijos pagrobti vaikai. Priverstinis vaikų deportavimas reikalauja dvejopo atsako: teisinės atsakomybės kaltininkams ir veiksmingo, specialiai šioms aukoms pritaikyto pagalbos mechanizmo. JT nepriklausomos tarptautinės tyrimo komisijos Ukrainoje išvadomis daugiau nei 1200 vaikų iš penkių Ukrainos regionų patvirtinti kaip deportuoti arba perkelti, o praėjus ketveriems metams, 80 procentų vaikų, remiantis dokumentuotais atvejais, vis dar negrąžinti šeimoms. Akivaizdu, kad šie skaičiai nėra karo suirutės atvaizdas, o apgalvotos Rusijos politikos rezultatas. Net ir grįžę namo, pas artimuosius ir šeimas, šie vaikai deportacijos padarinius išgyvena ir toliau, žiauraus nusikaltimo pasekmės įžengus atgal į gimtuosius namus. Jų psichosocialiniai poreikiai grįžus yra išskirtiniai ir negali būti tenkinami vien standartinių pagalbos programų rėmuose, itin reikalinga tikslinė pagalba. UNICEF duomenys atskleidžia, kad 2026 m. humanitarinės pagalbos poreikiai tarp Ukrainos vaikų ir toliau auga – šiuo metu jos reikia virš 2,2 mln. jauniausiųjų Ukrainos gyventojų. Svarbu užtikrinti, kad fizinė reabilitacija, psichinė sveikata ir psichosocialinis atsigavimas taptų ne papildomu, o centriniu ilgalaikės pagalbos Ukrainai elementu.
Tęsiant apie ES veiksmus, dar viena būtina sąlyga – griežtos ir visapusiškos sankcijos. Tačiau jų efektyvumas priklauso ne vien nuo griežtumo, bet kartu ir nuo aprėpties bei gebėjimo užkirsti kelią jų apėjimui. Nuo 2022 m. Europos Sąjunga, glaudžiai koordinuodama veiksmus su Didžiojo septyneto partneriais, priėmė 20 sankcijų paketų prieš Rusiją. Nors sankcijos apsunkino Rusijos karinius veiksmus, bet vis išlieka ir sisteminių spragų. Naujausias 20-tasis sankcijų paketas, priimtas 2026 m. balandžio mėn. išsiskiria tuo, kad pirmą kartą aktyvuotas „kovos su apėjimu“ mechanizmas. Taip pat išplečiamos priemonės nukreiptos prieš finansines paslaugas (įskaitant ir kriptovaliutas), prekybą ir žiniasklaidos propagandą, taip pat apimamos papildomos ES ūkio subjektų apsaugos priemonės. Rusijos šešėlinis laivynas – vienas iškalbingiausių pavyzdžių, atskleidžiančių, kur sankcijų aprėptis buvo nepakankama. Šį aspektą pabrėžiau ir savo pasiūlymuose Europos Parlamentui, ir tai – nebe pirmą kartą. Daugiau nei 1100 senstančių laivų, veikiančių už tarptautinių reguliavimo sistemų ribų, perveža 65-70 proc. Rusijos jūrų naftos eksporto ir kasmet generuoja milijardus pajamų Kremliaus karo mašinai. Šie prastai prižiūrimi laivai ne tik išvengia sankcijų, tačiau kelia vis didėjančią grėsmę jūrų saugumui ir ekologijai, taip pat ir Baltijos jūroje. Šią spragą iš dalies siekiama užpildyti ir 20-uoju sankcijų paketu, kuriame numatytas tolimesnis Rusijos naftos eksporto pajamų mažinimas, į sąrašus įtraukiant papildomus šešėlinio laivyno subjektus, įskaitant veikiančius trečiosiose šalyse – jūrų draudimo bendrovę ir 46 papildomus laivus. Su šiais papildymais ES sąrašuose šiuo metu yra iš viso 632 Rusijos šešėlinio laivyno laivai, kuriems taikomas draudimas įplaukti į uostus ir gauti paslaugas.
Finansinių priemonių srityje taip pat atsirado lauktų pokyčių. Europos Sąjunga atsisakė kovoti su pavienėmis platformomis ir įvedė sektorinį draudimą visoms Rusijoje registruotoms kriptovaliutų paslaugoms. Draudžiama vykdyti mainus su bet kuriuo Rusijos kriptovaliutų turto paslaugų teikėju, taip pat su decentralizuotomis platformomis, naudojamomis sankcijoms apeiti. Papildomai taikinyje atsiduria dvi priemonės, kurias Maskva naudojo kaip išėjimą iš finansinių spąstų: RUBx, rubliu pagrįsta kriptovaliuta, ir skaitmeninis rublis, Rusijos centrinio banko kuriama skaitmeninė valiuta, tiesiogiai skirta sankcijų apėjimo galimybėms išplėsti. Kaip ir minėta, aktyvuojamas „kovos su apėjimu“ mechanizmas. Siunčiamas aiškus signalas, kad Europos Sąjunga nebetoleruos situacijų, kai trečiosios šalys tampa sistemingu sankcijų apėjimo koridoriumi. Pavyzdžiui, tokia kryptis – Kirgizija, per kurią į Rusiją patenka ES kilmės staklės ir telekomunikacijų įranga, naudojama dronų bei raketų gamybai. Šios prekės leidžia Rusijai išlaikyti karinį pajėgumą ir tęst agresiją prieš Ukrainą. 20-ajame sankcijų pakete numatytos priemonės ir kovai su propaganda. Naujomis priemonėmis taikomasi į veidrodines svetaines – skaitmeninius kanalus, kuriais sankcionuotos propagandinės žiniasklaidos priemonės, tokios kaip „Russia Today“ ar „Sputnik“, tęsia veiklą, apeidamos transliavimo draudimą. Šių svetainių ir domenų turinys ES bus uždraustas, o pats mechanizmas leis greičiau blokuoti arba uždaryti kanalus, veikiančius kaip oficialių propagandos priemonių klonai ar tarpininkai. Sankcijų mastas ir specifika neišvengiamai sukuria įgyvendinimo iššūkių, todėl spragų šalinimas nėra vienkartinis uždavinys, o nuolatinis prioritetas.
Sankcijos pačios savaime nėra karo pabaigos instrumentas – jos negali nei užbaigti karo, nei per naktį pakeisti politinės realybės, tačiau tai ir nėra jų paskirtis. Nuosekliai taikomos, jos gali sistemingai mažinti Rusijos gebėjimą finansuoti ir aprūpinti karo mašiną ilgus metus. Todėl, kalbant sporto terminais, į sankcijas reikia žvelgti ne per sprinto, bet per maratono logiką. Turi būti kuriamas ne momentinis spaudimas, o nuolatinis, kuris sistemingai ardytų Rusijos ekonominę erdvę, technologijų ir inovacijų bazę, jėgos demonstravimą. Šis procesas įmanomas tik tada, kai sankcijas taikančios valstybės išlaiko politinį vieningumą, kartu integruojant karinę paramą Ukrainai ir platesnę atgrasymo bei gynybos politiką. Prioritetas, siekiant užtikrinti sankcijų efektyvumą – tvarus bendradarbiavimas su partneriais, žvalgybos duomenų telkimas ir užtikrinimas, kad sankcijos nėra apeinamos. Lygiagrečiai būtinos ir antrinės sankcijos bei kitos priemonės, prieš subjektus ir įstaigas, kurios pakartotinai lengvina sankcijų vengimą Rusijai. Būtina užtikrinti, kad sankcijų sistema būtų reguliariai pildoma ir peržiūrima, ieškoti teisinių mechanizmų, kuriais būtų galima užtikrinti efektyvų jų įgyvendinimą.
Gautas ir dar vienas reikšmingas paramos Ukrainai signalas. Po ilgų ir sunkių derybų, kuriose Vengrija ir Slovakija, anksčiau blokavusios finansinį paketą, atšaukė savo veto. Tai įvyko tik po to, kai buvo atnaujintas naftos tiekimas per „Družba“ naftotiekį, apgadintą per Rusijos atakas šių metų pradžioje. Europos Vadovų Taryba dėl 90 mlrd. paskolos susitarė dar 2025 m. gruodį, numatydama, kad Ukraina pradės ją grąžinti tik tada, kai Rusija sumokės karo reparacijas. Tai buvo kompromisas, priimtas tuomet, kai ES valstybės narės nesugebėjo susitarti dėl įšaldyto Rusijos turto konfiskavimo. 2026 m. vasarį Europos Parlamentas pagal skubos procedūrą, priėmė paramos paketui užbaigti reikalingus teisės aktus, siekiant užtikrinti greitą pagalbos Ukrainai suteikimą. Iš 90 mlrd. eurų: 60 mlrd. skiriama gynybinių pramoninių pajėgumų rėmimui, o 30 mlrd. – makrofinansinei pagalbai.
Parama Ukrainai negali baigtis su lig paskutiniais šūviais. Taika be atsakomybės – tai ne taika. Būtina užtikrinti, kad visa karo metu padaryta žala būtų visiškai atlyginta. 2026 m. balandžio mėn. Strasbūro plenarinėje sesijoje buvo svarstomas esminis klausimas dėl dar vienos institucijos įsteigimo. Tai – Tarptautinės žalos atlyginimo komisija Ukrainai. Reikėjo išankstinio Europos Parlamento pritarimo, ir balsavimas dėl šio teisės akto buvo inicijuotas skubos tvarka. Juk 2023 m. gegužės mėn. Europos Taryba, dalyvaujant Europos Sąjungai, įsteigė žalos registrą – pirmąjį atsakomybės už padarytą žalą mechanizmo institucinį elementą. O tos komisijos įsteigimas yra kitas būtinas sistemos elementas – jis užtikrins, kad atsakomybės mechanizmas veiktų ne fragmentiškai, o kaip vientisa ir funkcionuojanti visuma. Europos Sąjunga tvirtai laikosi pozicijos, kad Rusija privalės atsakyti už kiekvieną tarptautinės teisės pažeidimą, padarytą prieš Ukrainą, ir atlyginti visą padarytą žalą.
Tai, kas išdėstyta šioje apžvalgoje, yra daugiau nei tik politinė retorika. Įsipareigojimai ir jų įgyvendinimas yra Europos Sąjungos rankose. Solidarumas su Ukraina negali apsiriboti vien gestais. Turime ryžtingai įgyvendinti savo politinę valią, nuolat tvirtinti, kad Europa nepamiršo, nepavargo ir neatsitrauks nuo Ukrainos. Ukrainos europinė ateitis nėra vien skambus pažadas, tai kryptis, kurios įsipareigojame laikytis.
