2024.02.21

ELP grupės siūlymas: „Europos Sąjungos planas Ukrainos pergalei”

Europos liaudies partija visada buvo ir bus pagrindinė Europos politinė jėga, palaikanti Ukrainos žmones. Mes ir toliau pirmaujame ES iniciatyvomis, kuriomis siekiama remti Ukrainą teikiant karinę, humanitarinę ir finansinę pagalbą, padėti Ukrainai atkurti šalį ir pasirengti integracijai į ES ir NATO.

Šiuo metu didžiausias ES ir Vakarų pasaulio rūpestis ir iššūkis – užtikrinti ilgalaikę karinę paramą, kurios pakaktų Ukrainai pasiekti pergalę ir nugalėti Rusiją. Nepaisant to, kad Vakarų ekonominė galia 25 kartus viršija Rusijos ekonominę galią, pastaraisiais metais Vakarų suteikta karinė parama apsaugojo Ukrainą nuo pralaimėjimo, tačiau jos nepakako karui laimėti.

Būtina skubiai peržiūrėti Vakarų karinės paramos Ukrainai sistemą, kuri iki šiol buvo grindžiama savanoriškais atskirų šalių sprendimais dėl karinės paramos. Mūsų sistema turi būti pakeista į sistemą, pagrįstą kolektyviniais sprendimais ir įsipareigojimais, kad būtų suteikta būtina parama Ukrainai, kad ji galėtų nugalėti ir laimėti karą. Ši sistema taip pat turėtų apimti kolektyvinį sprendimą dėl ES karinės pramonės stiprinimo, kad artimiausiu metu būtų gaminama tai, ko reikia Ukrainos gynybai ir pergalei.

Siekdama spręsti šiuos klausimus, ELP frakcija siūlo ES institucijoms skubiai parengti „ES planą Ukrainos pergalei”. Šis planas būtų pagrindas bendriems ES sprendimams priimti ir skubiems veiksmams, susijusiems su karine pagalba Ukrainai, būtina jos pergalei, įgyvendinti. Šiame projekte pateikiama pagrindinė informacija ir argumentai dėl tokio plano rengimo.

Skaityti „Europos Sąjungos planą Ukrainos pergalei” (pdf)

2024.02.20

Liudas Mažylis Vilniaus knygų mugėje pristatys naujausią savo knygą „Dar ne vakaras, Europa“

Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis visus Vilniaus knygų mugės lankytojus vasario 23 d., penktadienį, 17.00 val. kviečia į naujausios savo knygos „DAR NE VAKARAS, EUROPA“ pristatymą, kuris vyks Lietuvos parodų ir kongresų centro „Litexpo“ (Laisvės pr. 5, Vilnius) 3 salėje, Vytauto Didžiojo universiteto stende Nr. 3.57. Tai jau ketvirtoji Liudo Mažylio knyga-politinis dienoraštis apie Europą, apie Europos Parlamento veiklą ir europarlamentaro veiklą jame. Naujausia knyga aprėpia vienerius metus – 2023-iuosius. L. Mažylis knygą pasirašinės ir dalins nemokamai.

„Labai simboliška, kad naujausią knygą pristatysiu antrųjų pilno masto karo metinių išvakarėse – praėjus beveik dvejiems metams nuo brutalios Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios. Knygos pavadinimas „Dar ne vakaras, Europa“ taip pat atspindi visus Europą kankinančius konfliktus, vis geresnį situacijos vertinimą ir vis didėjantį Europos atsakomybės suvokimą“, – teigia Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis. Kartu knygos autorius pastebi, kad Europai patiriant karą kartu tarsi atsiranda ir savotiškos sprendimų priėmimo rutinos, o ir nerimą keliančio nuovargio… „Bet tikrai galiu garantuoti, kad būtent Europos Parlamentas yra ta Europos Sąjungos institucija, kuri nenustoja rodyti savo ryžto paramoje Ukrainai“, – teigia L. Mažylis.

Vilniaus knygų mugės lankytojai taip pat pirmieji turės progą susipažinti ir su kitomis knygoje aptariamomis temomis, iššūkiais Europai. „O kur dar kiti konfliktai: Kalnų Karabachas, teroristinės grupuotės „Hamas“ ir Izraelio karas. Europa priversta išlikti budri“, – teigia L. Mažylis.

Kartu knygoje atsispindi ir L. Mažylio išskiriamas mūsų regiono – nuo Suomijos iki Ukrainos – saugumas. „Pernai Briuselyje pristačiau tarptautinę parodą nuo „Helsinkio iki Kyjivo“. Visos šios po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusios valstybės yra ES, o prisijungus Suomijai, ir NATO narės. Išskyrus Ukrainą… Mūsų regiono saugumo ateitis gali būti užtikrinta tik visoms šioms valstybėms būnant viename saugumo aljanse“, – aptaria L. Mažylis.

Pasak jo, ne viena knygoje aprašyta situacija aktuali ir šiomis dienomis. „Štai ir gamtos atkūrimo reglamentas, sulaukęs tiek daug dėmesio ir tapęs bene svarbiausiu Žaliojo kurso klausimu, yra aktualus ir šiandienai, kai Europa stebi protestuojančius ūkininkus. O pernai šis klausimas, rodos, buvo aktualus tik aplinkosaugininkams“, – pristato L. Mažylis.

Tarp visų sudėtingų klausimų knygoje netrūksta tam tikro tragizmo ir net romantizmo. Liudo Mažylio mėgstama Vytauto Mačernio kūryba susipina su aprašytais įvykiais 2023-iaisiais…. Vasario 16-osios tema tampa savotišku diplomatijos realizavimo lauku… O knyga, nors ir pradėta Vinstono Čerčilio citata „Nežadu jums nieko, tik kraują, prakaitą ir ašaras“, vis tiek išlaiko viltį. „Nes „Dar ne vakaras, Europa“, – apibendrindamas Europos stiprybę ir išbandymus, naujausią savo knygą pristatysiantis L. Mažylis kviečia visus susitikti gyvai vasario 23 d. Vilniaus knygų mugėje.

2024.02.16

A.Kubilius. Vakarai, Lietuva ir Europos Rytų erdvės: „Transformacijos trikampio” strateginė svarba Europos likimui

Ukrainos karas prieš Rusiją kol kas nesiklosto taip, kaip ir ukrainiečiai, ir mes visi norėtume. Nuo pat karo pradžios Vakarų parama Ukrainai buvo tik tokia, kuri leido Ukrainai nepralaimėti, bet tik tokios apimties  parama neleido Ukrainai pasiekti pergalės.Užtenka prisiminti tik vieną skaičių: 2023 metais Rusija karui finansuoti išleido  daugiau kaip 100 mlrd eurų, tuo tarpu Ukrainos pusė su visa Vakarų parama Ukrainos gynybai aprūpinti sugebėjo sutelkti tik 80 mlrd eurų vertės resursus, iš kurių net 40 mlrd eurų buvo pačios Ukrainos resursai.

Visa Vakarų karinė parama Ukrainai 2023 metais nesiekė 0.1% Vakarų BVP. O juk Vakarų ekonominis potencialas net 25 kartus viršija Rusijos potencialą.

Taigi Vakarai yra pakankamai turtingi, kad savo dideliais resursais  paremdami Ukrainos karių didvyriškumą, būtų nesunkiai  pasiekę, kad Rusija jau būtų pralaimėjusi karą.

Bet taip neįvyko. Rusija dar nepralaimėjo karo. Ir tiesa sakant, dar vis nesimato kaip Ukraina per artimiausius metus pasieks pergalę šiame kare. Nes nesimato, kad Vakarų parama artimiausiu laikotarpiu kardinaliai išaugtų.

Čia susiduriame su pirmuoju keistu paradoksu Vakarų elgsenoje: nemažai Vakarų lyderių, politikų ir kariškių, matydami kad Ukraina vis dar nelaimi karo, nevengia garsiai pergyventi dėl to, nevengia  ir viešai prognozuoti, kad Ukrainoje nesutriuškinta Rusija po 5-6 metų bus pasiruošusi pulti kurią nors NATO šalį. Tačiau toks Vakarų lyderių pergyvenimas niekaip nepavirsta jų sprendimu skirti  didesnę karinę   paramą Ukrainai, kas leistų Ukrainai laimėti karą, sutriuškinti Rusiją ir tuo pačiu panaikinti jos agresijos prieš Vakarus grėsmę.

Kodėl taip yra?

Atsakymas yra aiškus – todėl, kad Vakarų parama iki šiol stokojo strateginės ambicijos tokią pergalę pasiekti.

Kodėl Vakarai vis dar nedrįsta ambicingai siekti pergalės?

Todėl, kad apie  pergalės prieš Rusiją tikslą jie svarsto apimti labiau neigiamų ir baimės nuotaikų, nei apimti teigiamų ambicijų, kad tokia Ukrainos ir Vakarų  pergalė būtų naudinga ne tik Ukrainai, bet ir pačiai Rusijai bei jos perspektyvoms, būtų naudinga visai Europos kontinento Rytų erdvei, ir būtų naudinga patiems Vakarams, nes tai sukurtų sąlygas stabiliai taikai Europos kontinente.

Akivaizdu, kad ambicijos Ukrainos  pergalę pasiekti  Vakarams iki šiol truko, nes didelė dalis Vakarų paprasčiausiai bijo tokios Ukrainos pergalės.

Pirma, Vakarai bijo, kad jų ambicija siekti Rusijos pralaimėjimo gali išprovokuoti Putino siekį eskaluoti karą, gal net iki branduolinio ginklo panaudojimo. Todėl Vakarai renkasi  lėto “varlės virimo” taktiką, tik palaipsnio Ukrainos karinio  potencialo didinimo kelią, tikėdamiesi, kad tai leis išvengti eskalacijos pavojaus, o Rusija ilgainiui bus išvarginta ir pati apsispręs trauktis iš karo. Tačiau tokia “lėto virimo” taktika turi galimybę visų pirma “išvarginti” pačius Vakarus remti Ukrainą. To požymius jau matome JAV Kongreso svarstymuose.

Antra, Vakarai  bijo kokias pasekmes tokia Ukrainos pergalė gali  sukelti pačioje Rusijoje. Yra bijoma, kad Ukrainos pergalės pasekmėje subyrės Putino režimas ir vietoje jo valdžią užims dar agresyvesni “nacionalistai”, o ne kokie nors Rusijos demokratai (nes Vakaruose nėra tikima Rusijos demokratine perspektyva). Bijoma ir Rusijos “po-Putino” subyrėjimo į atskirus, tarpusavyje konfliktuojančius darinius, kai liktų nebeaišku kas kontroliuoja Rusijos  branduolinį ginklą. Visai neseniai garsusis Elon Musk tokias baimes dėstė JAV Senato nariams.

Kartais atrodo, kad vien tik Ukrainos pergalės tikslas Vakarams  nėra geopolitiškai ir psicholgiškai  pakankamas, kad Vakarai įveiktų tokias baimes. Todėl Vakarai ir lieka tokie “drungni”. Drungni ir savo karine parama Ukrainai.

Visos tokios baimės bei įprastinis trumparegiškumas ir lyderystės stoka neleidžia Vakarams pamatyti visiškai naujų Europos horizontų ir perspektyvų, kuriuos gali atverti Ukrainos pergalė. Pozityvių horizontų, kurių pasiekimui reikia pozityvios ir didelės Vakarų strateginės ambicijos.

Todėl mes, tie kurie siekiame Ukrainos pergalės, turime padėti Vakarams pamatyti ir tuos žymiai platesnius horizontus, kuriuos atverti gali tik Ukrainos pergalė. Tik taip mes galime sužadinti Vakarų ambiciją tokios pergalės Ukrainoje siekti, tik taip galime padėti Vakarams padėti išsivaduoti iš baimių, kas bus po Ukrainos pergalės su Putinu, su Kremliumi, ar su visa Rusija.

Mes turime Vakarams dėstyti labai aiškią, Vakarams suprantamą, ir visiems Vakarams, o ne vien tik mums (ar mūsų regionui) svarbią strateginę doktriną, kuri padėtų Vakarams suprasti tų naujų horizontų, atsiveriančių po Ukrainos pergalės, reikšmę bei prasmę ir strateginę naudą, tame tarpe  ir Vakarams.

Kaip Prancūzijos Prezidentas E.Macron mėgsta kartoti – šiandien Vakarams (tame tarpe ir Europos Sąjungai) trūksta  naujo “grand naratyvo”, todėl Vakarai geopolitiškai atrodo vis silpniau.

Ukrainos karas prieš Rusijos agresiją leidžia Vakarams atrasti naują  “grand naratyvą” ir juo  turi tapti Vakarų ambicija pasiekti ne tik Ukrainos pergalės, bet ir visos  Europos kontinento Rytų erdvės transformacijos.

Tie nauji Europos horizontai gali būti pavadinti “Transformacijos Trikampio” horizontais. Transformacijos Trikampio viršūnėje yra Ukraina, o kituose dvejuose trikampio kampuose yra Rusija ir Baltarusija. Šio trikampio kampai yra istoriškai ir geopolitiškai tampriai susiję tarpusavyje, todėl permainos “Ukrainos viršūnėje” neišvengiamai sukels ir dideles transformacijas kituose trikampio kampuose: Rusijoje ir Baltarusijoje.  Trikampiu  tenka vadinti ir todėl, kad žemėlapyje įsižiūrėjus į tą tašką, kuriame sueina Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos sienos ryškiai matosi iš pasienio kelių suformuotas geografinis trikampis (žr. nuotrauka).

“Transformacijos Trikampis” yra naujas “grand naratyvas” Europoje, nes tai yra raktas į ilgalaikę taiką Europoje: dabartinės Europos Sąjungos kaimynystė ne su diktatoriais Rusijoje ir Baltarusijoje, o su atgimsiančia ir evoliucinojuojančia  demokratija  šiose šalyse yra vienintelė galimybė Europai įgyvendinti vyresniojo G.H.W.Bush formulę “Europe – whole, free and at peace” (“Europa – vieninga, laisva ir gyvenanti taikoje”). Tai vienintelė formulė, kuri Europoje gali garantuoti ilgalaikę taiką. Tam reikia “laisvės” Rusijoje ir Baltarusijoje. Tik tada, kai Rusija ir Baltarusija transformuosis į demokratijos ir laisvės teritorijas, tik tada senoji Europa galės nebejausti autoritarinės ir neoimperinės Rusijos grėsmės. Demokratijos tarpusavyje nekariauja – tai yra ilgalaikės taikos Europos žemyne aksioma.

Klausimas į kurį turi atsakyti Vakarų lyderiai yra paprastas: ar jie nori chaoso, kraujo ir dar daugiau kančių Europos kontinente, ar jie nori stabilios taikos. Abejingumas, “mano troba kraštinė” požiūris, nenoras investuoti į ilgalkaikę taiką – duos tik  vis stiprėjantį chaosą ir karo grėsmę; stabili taika reikalauja politinių ir materialinių investicijų į “Transformacijos trikampį”. “Grand Naratyvai” tampa tikrais “grand naratyvais” tik tada kai į juos yra  investuojami ir “grand” politiniai bei  materialūs resursai, o ne vien tik apsiribojama tuščiais, bet reguliariai kartojamais pareiškimais.

Vakarai gali pasiekti, kad Transformacijos Trikampio  “Ukrainos viršūnėje” įvyktų didelės pozityvios permainos, pradedant nuo Ukrainos karinės pergalės ir baigiant  “Ukrainos sėkmės” pergale, kuriai reikės ir Ukrainos atstatymo, ir Ukrainos tapimo ES bei NATO nare. Ukrainos karinė pergalė reikalinga tam, kad Rusijoje būtų sutriuškinta dabartinio Kremliaus režimo russizmo ideologija bei būtų sutriuškintas pats Kremliaus režimas, ir taip būtų atvertas galimybių langas politinėms transformacijoms Rusijoje, tuo tarpu “Ukrainos sėkmės” kūrimas   per jos euroatlantinę integraciją yra reikalinga tam, kad tokios  sėkmės pavyzdys įkvėptų ir eilinius rusus bei baltarusius siekti tokios pat europietiškos sėkmės transformacijos savo šalyse.

Kai kas Vakaruose baiminasi, kad tokios Vakarų pastangos siekti permainų Transformacijos Trikampio Rusijos ir Baltarusijos kampuose yra vakarietiškos  “regime change” (“režimų pakeitimo”) politikos įgyvendinimas, o tai dėl kažkokių tai istorinių priežasčių tariamai yra nepriimtina. Tačiau tai visiškai klaidingas nuogąstavimas: taip, mes norime politinių  permainų Rusijoje ir Baltarusijoje, mes norime tiek Putino, tiek  ir Lukašenkos režimų griūties, tačiau tai turės pasiekti patys rusai ir baltarusiai, o mes permainoms Rusijoje ir Baltarusijoje  padėsime savo ryžtinga paramos Ukrainai politika ir savo nuosekliu solidarumu su Rusijos opozicija bei pilietine visuomene.

Transformacijos Trikampis reiškia, kad Europos sukurtų ir paremtų permainų “Ukrainos viršūnėje” dėka gali įvykti pozityvios transformacijos ir Rusijoje bei Balatrusijoje. Jas įgyvendins patys rusai ar baltarusiai, bet palankias aplinkybes ir motyvaciją tokiai transformacijai jiems kurs permainos Ukrainoje. O permainas Ukrainoje, įskaitant ir  jos pergales,  kurti ir įtakoti gali ir privalo Vakarai. Bet tam  Vakarai turi atrasti  naują “grand naratyvą” ir savo ambiciją jam įgyvendinti.

Ir Ukrainos karinė pergalė, ir integracinė  “Ukrainos sėkmės”  pergalė šiuo metu priklauso nuo  Vakarų ryžto to siekti. Ukrainiečiai jau seniai įrodė, kad jie tokio ryžto turi “per akis”, tuo tarpu Vakarai dar vis neįrodė, kad tokioms Ukrainos pergalėms paremti jie turi pakankamai vakarietiško  ryžto. O be Vakarų ryžtingos paramos tokių Ukrainos pergalių nebus įmanoma pasiekti.

Kokia turi būti Europos Sąjungos įgyvendinama Transformacijos Trikampio strategija. Ji turi susidėti iš penkių esminių dalių:

  • Ukrainos karinė pergalė ir Rusijos pralaimėjimas. Putino režimas ir “russizmo” agresyvi ideologija turi patirti skaudų sutriuškinimą. Skausmingai pralaimėti turi ir eilinių rusų nostalgija imperinei didybei. Pralaimėjimą turi lydėti tarptautinis tribunolas ir žalos atlyginimas, kad rusai suprastų padarytų nusikaltimų mastą. Tai gali atverti galimybių langą transformacijos Rusijoje pradžiai. Ukrainos karinė pergalė gali būti pasiekta tik su žymiai didesne Vakarų karine parama.
  • Ukrainos atstatymas ir Ukrainos europinė integracija (Ukrainos ekonominės sėkmės kūrimas). Ukrainos atstatymas ir  Ukrainos įsiliejimas į ES Bendrąją Rinką yra vienintelis būdas kaip gali būti sukurta Ukrainos europietiškos ekonomikos ilgalaikė sėkmė. Atstatymas ir europinė integracija bus tampriai tarpusavyje susiję procesai. Centrinės Europos ir Baltijos valstybių ekonoiminį “stebuklą” sukūrė šio regiono tapimas ES nare ir ES Bendrosios Rinkos dalimi: Lietuvos BVP/capita (PPP) 1999 metais, kai Lietuva pradėjo derybas dėl ES narystės, siekė tik 36% ES vidurkio, dabar jis siekia – 90%. Ukrainos tas pats parametras šiuo metu siekia tik tuos pačius 36%. Bet turi tokių pačių galimybių per sekančius 20 metų pasiekti  90% ES vidurkio, jeigu ES pajėgs įgyvendinti ambicingą plėtros politiką. Reikia atsiminti, kad iki šiol nei viena postsovietinė šalis (Centrinėje ir Rytų Europoje ar Balkanuose) nesugebėjo sukurti savo sėkmės be integracijos į ES. ES gali tokią Ukrainos sėkmę sukurti. Ukrainos sėkmės užkrečiantis pavyzdys bus stipriausias faktorius, ilgainiui inspiruojantis Rusijos ir Baltarusijos žmones siekti esminių permainų ir pas save. ES padarytų milžinišką geopolitinę klaidą neįgyvendindama ambicingos ir sparčios savo plėtros strategijos, kuri apimtų ir Ukraina. Nes tokia Ukrainos europinė integracija iš esmės pakeistų visą Transformacijos Trikampį.
  • Ukrainos narystė NATO. Ukrainos narystė ar bent artimiausiu metu Ukrainai  pasiųstas  pakvietimas tapti NATO nare yra svarbus ne tik todėl, kad tai spręstų Ukrainos saugumo klausimą. Tai yra svarbu ir todėl, kad tai padėtų Rusijai transformuotis. Nes toks Ukrainos pakvietimas reikštų, kad Ukraina nebepaliekama  “pilkojoje” saugumo zonoje ir  Rusijai yra pasiunčiamas aiškus signalas, kad Ukraina nebėra jų įtakos erdvėje. O tai, kaip kažkada labai teisingai pasakė garsusis Z.Brzezinski , būtų didžiausia parama Rusijos transformacijai į demokratiją: pagal Z.Brzezinski – Rusija, kuri išlaikys galimybę valdyti ir įtakoti  Ukrainą, visada išliks imperija, o Rusija, kuri tokią galimybę praras, galės tapti demokratija. Vakarai turi visas galimybes jau artimiausiu metu šią Z.Brzezinskio formulę įgyvendinti – užtenka artimiausiame NATO Summitte pakviesti Ukrainą tapti NATO nare. Tai sukels didžiules permainas visame Transformacijos Trikampyje ir tai priklauso tik nuo Vakaro ryžto: padėti ar ne Rusijai transformuotis.
  • Parama Rusijos ir Baltarusijos opozicijai ir pilietinei visuomenei. Tai pats mažiausias dalykas, kurį Vakarai gali ir turi padaryti rūpindamiesi permainomis Transformacijos Trikampyje. Tai kartu yra ir testas Vakarų geopolitinei išminčiai: nuoširdžiai padėti opozicijai ir pilietinei visuomenei Vakarai gali tik tada, jeigu jie taip pat  nuoširdžiai tikės, kad tiek Rusijoje, tiek ir Baltarusijoje gali įvykti demokratinės permainos. Jeigu tuo netiki, tai tada ir visi lozungai apie paramą opozicijai ar pilietinei visuomenei yra tik apsimestiniai. Dar daugiau, jeigu netiki Rusijos ar Baltarusijos demokratijos perspektyvoms (o tokių ir Lietuvoje, ir platesniuose Vakaruose kol kas yra dauguma), tai padedi E.Muskui aiškinti JAV kongesmenams, kad nereikia remti ir siekti Ukrainos pergalės ir Rusijos pralaimėjimo bei Putino režimo griūties, nes po Putino negali būti jokių pozityvių permainų Rusijoje, bus tik blogiau, nes pozityvių demokratinių permainų Rusijoje tiesiog negali būti. Taigi, jeigu netiki demokratijos Rusijoje perspektyvomis, tai padedi tiems, kurie nenori duoti Ukrainai daugiau ginklų, nes jie pasąmonėje bijo Ukrainos pergalės. Todėl Europos Sąjunga žymiai stipriau privalo padėti Rusijos opozicijai, privalo patikėti Rusijos demokratinėmis perspektyvomis ir privalo imtis įgyvendinti Transformacijos Trikampio “grand naratyvą”, nes tik tada nebebijos Ukrainos pergalės ir nebebijos  duoti daugiau ginklų Ukrainai.
  • “Maršalo Planas” demokratinėms Baltarusijai ir Rusijai. Europos Sąjunga jau šiandien turi garsiai pasakyti eiliniams rusams ir baltarusiams, kad po Putino ir Lukašenkos jie galės gyventi žymiai geriau, nei gyvena dabar. Nes Europos Sąjunga neleis jiems nusivilti demokratinėmis permainomis savo šalyse. Jau dabar turi būti paskelbta, kad Europos Sąjunga yra pasiruošusi būsimoms jaunoms Rusijos ir Baltarusijos demokratijoms padėti europietiškais XXI amžiaus specialiais “Maršalo Planais”. Tai nebus pinigų maišai, vežami į demokratinę Maskvą ar Minską, bet laisvos prekybos, bevizio režimo, modernizacijos partnerysčių sutartys su ES, kurios padės tų kraštų žmonėms suvokti demokratijos atnešamus privalumus ir galimybes . Demokratinei Rusijai – realizuoti nužudyto A.Navalno  svajonę: kurti “nuostabią ateities Rusiją” («прекрасная Россия будущего»). O demokratinei Baltarusijai – ir integracijos į ES perspektyvos.  Europos Sąjunga jau dabar turi  skelbti tokius planus, derinti juos su demokratinėmis jėgomis tose šalyse: tai Europos Sąjungai kol kas nieko nekainuotų, tačiau jau dabar  padarytų milžinišką poveikį Transformacijos Trikampyje gyvenančių žmonių mąstymui.

Ar gali Putinas supikti dėl tokios Vakarų įgyvendinamos  Transformacijos Trikampio darbotvarkės ir  tam skirto transformacijos “grand naratyvo”?

Tikrai taip.

Bet eiliniai rusai ir baltarusiai  tokiai Vakarų darbotvarkei  tikrai pritars.

Telieka atsakyti į klausimą: su kuo yra  Vakarai – su Putinu ar su eiliniais rusais ir baltarusiais, laukiančiais Transformacijos Trikampio strategijos įgyvendinimo?

Tokia strategija reikalinga ir visai Europai. Nes Transformacijos Trikampis yra raktas į stabilią taiką Europos kontinente.

Ir Europos Sąjunga tokią Transformacijos Trikampio strategiją gali įgyvendinti. Per ambicingos ir pergalingos paramos Ukrainai strategijos įgyvendinimą.

Bet tam reikia vienos sąlygos: kad Vakarai nustotų bijoti Putino. Ir pagaliau nuspręstų, kad Putinas Ukrainoje turi būti sutriuškintas. Su žymiai didesne Vakarų karine parama Ukrainai.

“Transformacijos trikampis” žemėlapyje

2024.02.15

Liudas Mažylis sveikina su Lietuvos Valstybės atkūrimo diena

2024.02.14

A.Kubilius. Kaip sustabdyti V.Orbano veto siautėjimą ir Europos Sąjungos „orbanizaciją“?

Pastaruosius keletą metų Viktoras Orbanas yra pavertęs Vengriją didžiausiu galvos skausmu visai Europos Sąjungai.

Nepaisant to, kad per porą paskutinių ES Tarybos posėdžių  jis palaipsniui atsisakė savo taktikos vetuoti visus su Ukraina susijusius ES sprendimus, vis tik per pastaruosius keletą  metų V. Orbanas pastoviai  kėlė nuolatinę grėsmę Europos Sąjungai būti „orbanizuotai“. ES „orbanizacija“ – tai  ES gebėjimų priimti sprendimus degradacija, kai ES valstybė narė, piktnaudžiaudama veto teise, siekia šantažuoti visą ES ir neleidžia priimti svarbių sprendimų

Europos Sąjunga ieško  geriausio būdo, kaip sustabdyti tokios naujos „šantažo kultūros“ plitimą, tačiau vis dar neturi sisteminio požiūrio į tokį iššūkį.

Tenka konstatuoti, kad Europos Sąjungai tikrai atėjo laikas ieškoti tinkamo atsakymo į „orbanizacijos“ iššūkį, kol tai dar  netapo mirties nuosprendžiu pačiai Europos Sąjungai.

Kad galėtume ieškoti būdų kaip stabdyti šantažo kultūros plėtrą, pirmiausia turime pažvelgti į praeitį, kad suprastume, kaip ir kada pradėjo reikštis „orbanizacijos“ reiškinys.

Reikia prisiminti, kad Europos Sąjunga visų pirma  buvo priversta ieškoti naujų būdų, kaip stabdyti V.Orbano ir Vengrijos veiksmus, pažeidžiančius ES sutartyse nustatytas bazines ES teisinės valstybės vertybes, nes tokie Vengrijos veiksmai gresia tuo, kad jie gali sutrikdyti esminių ES mechanizmų, įskaitant ES Bendrąją rinką, veiklą, nes šie ES mechanizmai veikia remdamiesi vienodu teisinės valstybės principų taikymu visoje ES teritorijoje.

Siekdama priversti Vengriją sugrįžti prie besąlygiško teisinės valstybės principų taikymo pačioje Vengrijoje, ES prieš keletą metų  teisėtai sustabdė („užšaldė“) Vengrijai priklausančių ES pandeminių Recovery fondo lėšų (apie 30 mlrd. eurų) išmokėjimą. Praeitų metų gruodžio mėn., kai Vengrija buvo priversta ištaisyti kai kurias savo klaidas teisinės valstybės reikaluose, ES Komisija priėmė sprendimą „atšildyti“ 10 mlrd. eurų mokėjimų sumą Vengrijai.

Tačiau V. Orbanas, jau prieš keletą metų sulaukęs ES Komisijos „finansinių bausmių“, nutarė, kad jis  visų pirma taisys ne  Vengrijos įstatymus, bet imsis „veto šantažo“ prieš visą ES (ir tokiu būdu „išmušinės“ ES lėšų „atšildymą“), nes ES Sutartyje yra numatyta, kad ES Vadovų Taryboje (kurioje dalyvauja ir V.Orbanas) daugelis sprendimų turi būti priimti vienbalsiai.

Pagal vienbalsiškumo teisės apibrėžimą  Vengrija turi formalią veto teisę stabdyti svarbius ES sprendimus. Iki šiol Europos Sąjungoje yra susiklosčiusi tokia praktika, kad ES valstybei narei visiškai nereikia pagrįsti kokiais nors rimtais argumentais, kodėl valstybė nutarė pasinaudoti veto teise ir taip sustabdyti bendro ES sprendimo priėmimą, todėl V. Orbano nuolatinių ir reguliarių  pastangų dėka Sutartyje numatyta veto teisė tapo tiesiog naujos „šantažo kultūros“ svarbiu instrumentu. Ir tokia „šantažo kultūra“ sparčiai plinta per visą ES, ypač „naujojoje Europoje“. Tai daro ES pavojingai neveiksminga, ypač todėl, kad Orbano veto pastaruosius du metus, nuo pat  karo prieš Ukrainą pradžios, yra specifiškai nukreipta prieš ES pastangas paremti Ukrainą.

Todėl verta skirti žymiai daugiau dėmesio tam, kad būtų rasti efektyvūs ES teisiniai instrumentai, kaip Orbano šantažinis siautėjimas galėtų būti pagaliau sustabdytas.

Visų pirma reikia aiškiai įvardinti, kad V.Orbano veiksmai pažeidžia dvi skirtingas ES veiklos sritis: pirma, jie pažeidžia ES Sutartyje įtvirtintus ES šalių veiklos principus, kurie yra nustatyti jų „vidinei“ veiklai savo šalyse; antra, V.Orbano veiksmai  taip pat pažeidžia ir principus, nustatytus ES šalių „išorinei“ veiklai santykiuose su kitomis ES šalimis ir su visa ES bendrija.

Akivaizdu, kad Viktoras Orbanas ir jo valdžia priima sprendimus, kurie pačioje Vengrijoje, „namuose“, pažeidžia europietiškas demokratijos, teisės viršenybės, žmogaus teisių vertybes, kurios yra apibrėžtos ES Sutarties 2-jame straipsnyje.

Tačiau V.Orbanas savo veiksmais taip pat netinkamai elgiasi ir Vengrijos „išorėje“, ES tarptautinėje erdvėje, šantažuodamas visą ES savo atrastu metodu piktnaudžiauti ES sutartyse numatyta veto teise.

Tam, kad sustabdytume V.Orbano veiksmus, pažeidžiančius ES sutartis (tiek šalies „viduje“, tiek ir „išorėje“) turime naudoti specialius, specifinius ir skirtingus ES teisės instrumentus, skirtus ES Sutarčių nuostatų gynybai skirtingose srityse.

Galime diskutuoti ilgai apie tai, ką V.Orbanas netinkamo daro „namuose“ Vengrijoje ir kaip reikia priversti Orbaną grįžti prie Sutarties 2-ajame straipsnyje apibrėžtų vertybių įgyvendinimo. Tačiau šiuo metu Europos Sąjungoje esame labiausiai susirūpinę dėl V.Orbano naudojamo „veto šantažo“, o tai yra Vengrijos  „išorės“ veikla. Tačiau nuo tokio „išorės“ šantažo ir toliau bandome apsiginti ir apginti ES, remdamiesi tik ES Sutarties 7 straipsniu, ginančiu ES vertybes nuo netinkamo ES šalių nacionalinių vyriausybių elgesio „namuose“, kai yra pažeidžiamos ES Sutarties 2-jame straipsnyje apibrėžtos demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės vertybės.

Mūsų bandymai įrodyti, kad „veto šantažas“ (taikomas „išorėje“) pažeidžia ir Sutarties 2-ojo straipsnio vertybes (kurios yra „vidinės“), teisiškai nėra labai veiksmingi ir tikėtina, kad sunkiai gali sustabdyti „veto šantažą”.

Todėl yra verta ieškoti ir kitų būdų, kaip teisiškai būtų galima stabdyti tokią “veto šantažo kultūros” sklaidą Europos Sąjungoje.

Ieškant būdų, kaip ES gali efektyviai sustabdyti V.Orbano „veto šantažą“, verta prisiminti ir ES Sutarties 4 straipsnio 3 dalį: „Valstybės narės padeda Sąjungai įgyvendinti jos užduotis ir nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų.“ (“The Member States shall facilitate the achievement of the Union’s tasks and refrain from any measure which could jeopardize the attainment of the Union’s objectives”).

Kaip teigiama Europos Sąjungos Sutarties komentare, skirtame šiam Sutarties straipsniui[1]: „Nuoširdaus bendradarbiavimo principas yra dar viena svarbi Sąjungos teisės sąvoka. /…/ Šis principas gali būti laikomas Sąjungos teisinės tvarkos kertiniu akmeniu. /…/ Nuoširdaus bendradarbiavimo principas reikalauja ir bendradarbiavimo, ir pagarbos. /…/ Kaip bendrąją pareigą šalims, kylančią iš lojalumo principo, ESTT (ES Teisingumo Teismas) išvedė sąžiningumo principą, pagal kurį valstybei narei draudžiama piktnaudžiauti Sutartyje numatytomis šalies teisėmis”.

Mathias Herdegen, analizuodamas ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį, aiškina[2]: „Sąjungos požiūriu, Sutarties laikymasis įpareigoja valstybes nares lojaliai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. /…/ Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad „lojalumo Sąjungai“ principo pažeidimą galima įžvelgti „tuščios kėdės politikoje“ arba atsisakyme dalyvauti Europos Sąjungos Taryboje, kai tuo yra  siekiama tam tikrų vienos šalies  tikslų“.  Nepaisant to, kad M. Herdegen nieko nekomentuoja apie piktnaudžiavimą veto teise, „tuščios kėdės politika“ turėjo tą patį tikslą kaip ir šiandieninė „piktnaudžiavimo veto teise“ politika: ji buvo ir yra naudojama „siekiant tam tikrų vienos šalies  tikslų, pažeidžiant „lojalumo Europos Sąjungai” principą“.

Iš šio straipsnio formuluotės tenka daryti išvadą, jog ES šalių narių veto teisė, numatyta ES Sutartyje, nėra absoliuti teisė, nes naudotis veto teise tam ir taip, kad būtų trukdoma siekti Sąjungos tikslų, yra akivaizdus Sutarties pažeidimas. Tai reiškia, kad kuri nors ES šalis veto teise gali naudotis tik išimtinais atvejais, kai kyla grėsmė svarbiausiam šalies nacionaliniam interesui. Tokiems  atvejams turėtų būti sukurtas ir objektyvus mechanizmas, kuris vertintų veto argumentų pagrįstumą.

Šiandien yra visiškai akivaizdu, kad V.Orbano veiksmai, piktnaudžiaujant „veto šantažu“, visai Europos Sąjungai „trukdo siekti Sąjungos tikslų“ remti Ukrainą. Tokį tikslą – remti Ukrainą – Europos Sąjunga yra patvirtinusi aukščiausiu lygiu ir tai yra deklaravusi ne vieną kartą nuo pat karo pradžios. Tačiau V.Orbanas ir toliau nuosekliai tęsia savo šantažo taktikos įgyvendinimą, nuolat, be jokių rimtų argumentų siekdamas torpeduoti ES pastangas įgyvendinti pačios ES  tikslą ir užduotį remti Ukrainą. O tai – akivaizdus Sutarties pažeidimas, sukeliantis didelę grėsmę ne tik Ukrainai, bet ir visai Europos Sąjungai.

Europos Parlamentas 2024 m. sausio 18 d. rezoliucijoje „Padėtis Vengrijoje ir įšaldytos ES lėšos“[3] aiškiai pareiškė, kad 2023 m. gruodžio mėn. ES Tarybos posėdyje Vengrija, vetavusi sprendimą dėl esminės DFP peržiūros, įskaitant pagalbos Ukrainai paketą, elgėsi „visiškai nepaisydama ES strateginių interesų ir juos pažeidė“. Ir dar daugiau – Europos Parlamentas aiškiai pareiškė, kad tokiu būdu Vengrija pažeidė savo įsipareigojimus, kylančius iš ES  Sutarties: „/Europos Parlamentas/ mano, kad tokiais [Vengrijos] veiksmais yra pažeidžiamas Sutartyse įtvirtintas lojalaus bendradarbiavimo principas.“

Taigi galima teigti vienareikšmiškai: Sąjungos „orbanizacija“ akivaizdžiai pažeidžia pagrindinius lojalaus bendradarbiavimo ir lojalumo Sąjungai principus, kurie yra „pamatinis Sąjungos teisinės tvarkos akmuo“.

Šioje vietoje verta priminti ir  ES Sutarties 17 straipsnį, pagal kurį Komisija „užtikrina, kad Sutartys […] būtų taikomos. Ji prižiūri Europos Sąjungos teisės taikymą /…/“ (“Commission shall ensure the application of the treaties /…/. It shall oversee the application of the Union law /…/”).

Taigi Europos Komisija turi imtis veiksmų, kad Europos Sąjungos Sutarties 4 straipsnio 3 dalies nuostatų įgyvendinimas būtų apgintas ir apsaugotas nuo V.Orbano akivaizdaus piktnaudžiavimo veto teise. Sutartis numato, kad Komisija, būdama ES Sutarčių ir ES teisės normų sergėtoja, savo pareigą saugoti turi atlikti remdamasi Europos Teisingumo Teismo sprendimais. Pats laikas Komisijai imtis iniciatyvos ir atlikti savo pareigą.

Sutarties dėl  Europos Sąjungos Veikimo (SESV) 258 straipsnyje labai aiškiai nurodyta:

„Jei Komisija mano, kad kuri nors valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal Sutartis, ji šiuo reikalu pareiškia pagrįstą nuomonę, pirma suteikusi atitinkamai valstybei narei galimybę išdėstyti savo pastabas.

Jei atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką neatsižvelgia į tą nuomonę, Komisija gali perduoti šį reikalą svarstyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui“.

Jei Komisija dėl kokių nors priežasčių delsia imtis veiksmų, derėtų prisiminti, kad SESV 259 straipsnyje nustatyta:

„Valstybė narė, kuri mano, kad kita valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal Sutartis, gali šiuo reikalu kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.“

Todėl į Teisingumo Teismą gali kreiptis valstybė , pavyzdžiui, Lietuva, dėl Vengrijos „veto šantažo“ ir Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalies vykdymo.

V.Orbano šantažas turi būti sustabdytas. Ir tai galima padaryti. Galime padaryti mes patys. Neužtenka  vien tik skųstis, kokia bloga ir silpna yra Europos Sąjunga. Mes esame Europos Sąjunga! Padėkime patys sau.

Geriausias būdas atsikratyti „veto šantažo kultūros“, žinoma, yra visiškai atsisakyti veto teisės priimant sprendimus ir pereiti prie kvalifikuotos daugumos principo. Būtent to ES piliečiai reikalavo konferencijos dėl ES ateities rezultatuose. Tačiau kol tai bus pasiekta, turime įrodyti, kad ES gali apsiginti nuo bet kokio šantažo. Už pagrindinių ES principų – lojalaus bendradarbiavimo ir lojalumo Sąjungai – pažeidimą turėtų būti baudžiama taip pat griežtai, kaip Sąjunga baudžia šalis nares už pagrindinių ES vertybių – demokratijos, žmogaus teisių ir teisinės valstybės – pažeidimą.

[1] The Treaty on European Union (TEU), H.-J.Blanke and St. Mangiameli (Ed’s.),  Springer-Verlag, Berlin, 2013, https://doi.org/10.1007/978-3-642-31706-4, p.232-234.

[2] Mathias Herdegen, “Europarecht” (Beck C.H., 2019)

[3] https://www.europarl.europa.eu/doceo/document/TA-9-2024-0053_LT.html 

2024.02.10

KONFERENCIJOS „LIETUVA – UKRAINAI“ BAIGIAMOJI DEKLARACIJA

Mes, 2024 metų vasario 9 dieną, Vilniuje, Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose vykusios pirmosios nacionalinės konferencijos „Lietuva – Ukrainai“ iniciatoriai ir organizatoriai, pasibaigus šiai Konferencijai, skelbiame šią Konferencijos Deklaraciją.

Didvyriška Ukrainos kova prieš Rusijos okupantus, trunkanti jau daugiau nei dvejus metus, yra kova ne tik už Ukrainos, bet ir už Lietuvos bei visos demokratinės Europos laisvę. Todėl Ukrainos karas yra ir „mūsų karas“. Tik Ukrainos pergalė ties Chersonu, Donecku ar Kryme gali apsaugoti Lietuvą ir visą Europą nuo grėsmės sulaukti rusijos tankų agresijos ties Vilniumi ar Berlynu.

Vakarų (taigi ir mūsų) parama Ukrainai turi būti tokia, kad Ukraina jau artimiausiu metu galėtų pasiekti pergalę „mūsų kare“. Deja, iki šiol Vakarų parama buvo tik tokia, kuri sudarė galimybes Ukrainai nepralaimėti karo, bet buvo nepakankama pergalei.

Artimiausias dešimtmetis ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai bus „Ukrainos dešimtmetis“. Ukrainos pergalė, jos atstatymas, Ukrainos tapimas ES ir NATO nare iš esmės keis visą Europos žemyną, ir ypač mūsų regioną. Ukrainos pergalė ir sėkmė tampant integralia euro-atlantinės bendruomenės dalimi yra esminė sąlyga ir mums gyventi žymiai saugesnėje geopolitinėje aplinkoje. Todėl Lietuvos parama Ukrainai, tiek dvišalė, tiek ir buriant platesnės euroatlantinės bendruomenės paramą, yra svarbiausias strateginis mūsų uždavinys.

Pirmojoje „Lietuva – Ukrainai“ Konferencijoje susirinkome politikai ir visuomenininkai, labdaros ir paramos Ukrainai organizatoriai, kariškiai ir šauliai, savivaldybininkai ir verslo atstovai. Susirinkome tie, kurie vienodai suprantame „Ukrainos dešimtmečio“ svarbą ir kurie visomis išgalėmis remiame Ukrainą: tiek Lietuvos karine ar humanitarine parama, tiek plačiomis visuomeninėmis paramos telkimo akcijomis, tiek savo bendruomenės ar asmenine parama, tiek įtikinėdami tarptautinę bendruomenę „nepavargti“ Ukrainos reikaluose.

Visus mus jungia tas pats paramos Ukrainai strateginės svarbos supratimas. Jungia ir asmeninė bei kolektyvinė patirtis, įvairiais būdais ir įvairiose srityse telkiant paramą Ukrainai, tiek Lietuvos viduje, tiek ir tarptautinėse erdvėse. Pastaraisiais metais Lietuvos piliečiai ir nevyriausybinės organizacijos vieningai parodė neįtikėtiną ryžtą ir susitelkimą padedant Ukrainai ir jos žmonėms.

Esame įsitikinę, kad „Lietuva – Ukrainai“ tikslai mums visiems išliks svarbiausiais visą ateinantį dešimtmetį, iki pat Ukrainos karinės, geopolitinės ir ekonominės pergalės. Esame tikri, kad galime padaryti dar daugiau, nei iki šiol padarėme. Tam reikia ir to, kad dar geriau jaustume savo veiksmų, remiant Ukrainą, bendrystę, kad dar efektyviau išnaudotume savo tarpusavio sinergiją, kad turėtume dar daugiau galimybių dalintis savo sėkmių ir nesėkmių šioje veikloje patirtimi.

Todėl visus šios Konferencijos dalyvius ir visus Lietuvos piliečius, prisidedančius prie paramos Ukrainai, kviečiame jungtis į mūsų buriamą visuomeninį judėjimą, bendrystės tinklą, tikrą sąjūdį „Lietuva – Ukrainai“.

Jis nepakeis kiekvieno iš mūsų veiklos, nepakeis valstybės institucijų ar visuomeninių organizacijų darbų, tačiau padės kiekvienam iš mūsų jaustis bendro fronto „mūsų kare“ aktyviais dalyviais, padės įveikti liūdnesnes nuovargio akimirkas, o taip pat ir pasitaikančias nesusikalbėjimo ar biurokratines kliūtis tiek Lietuvoje, tiek ir Ukrainoje. Gali būti, kad tokio sąjūdžio „Lietuva – Ukrainai“ pavyzdys taps bent šiokiu tokiu įkvėpimo šaltiniu nepavargti ir mūsų bendraminčiams kitose Europos ir platesnių Vakarų demokratijose. Lauktume, kad ir jie pasektų mūsų sąjūdžio pavyzdžiu.

Toks sąjūdis „Lietuva – Ukrainai“ veiktų visuomeninio tinklo (network) principu, sudarydamas galimybes sąjūdžio dalyviams keistis bet kokia svarbia informacija, burtis į atskiras bendrų interesų ar panašios veiklos platformas, pvz: humanitarinės paramos platforma; karinės paramos platforma; Ukrainos atstatymo platforma; Ukrainos euratlantinės integracijos platforma; „Paramos Ukrainai“ tarptautinės bendruomenės telkimo platforma. Tokios paramos poreikis tik didės, ES ir tarptautinei bendruomenei įgyvendinant paramos Ukrainai programas, tokias kaip „Ukraine Facility“.

Konferencijos dalyviai taip pat aptarė artimiausio laikotarpio bendros veiklos remiant Ukrainą tikslus, kuriuos tikimės visi kartu pasiekti:

  • sutelkti įvairias Lietuvos nevyriausybines organizacijas, bendruomenių ar asmenines humanitarinės paramos ir labdaros iniciatyvas į vieną bendrą savitarpio bendradarbiavimo tinklą „Su meile – Ukrainai“ (pavadinimas sąlyginis). Toks tinklas būtų sudėtinė platesnio tinklo „Lietuva – Ukrainai“ dalis;
  • pasiekti, kad valstybės vardu būtų deklaruota, jog paramos iniciatyva ‚Lietuva – Chersonui“ (su ypatingu dėmesiu Tiahynkos hromadai, istoriškai susijusiai su Lietuva, nes joje stovi dar Vytauto Didžiojo pastatytas tvirtovės bokštas, taip pat atrastos su juo siejamos gynybinės tvirtovės liekanos įgauna prioritetinį statusą. Tai leistų tokią Lietuvos paramą padaryti žymiai efektyvesne, nepaneigiant visų kitų lietuviškų paramos įvairioms Ukrainos bendruomenėms svarbos. Toks dėmesio Chersonui pabrėžimas leistų pasiekti, kad tiek Ukrainoje, tiek tarptautinėje bendruomenėje Lietuvos humanitarinė parama įgytų ypatingą, išsiskiriantį atspalvį. Tai sudarytų galimybes Lietuvai efektyviau siekti, kad ir kitos šalys sektų mūsų pavyzdžiu ir imtųsi patronuoti humanitarinės paramos teikimą kuriai nors kitai nukentėjusiai Ukrainos sričiai;
  • pasiekti, kad valstybės karinė parama ir per artimiausius 3 metus išliktų tokiame pačiame lygyje, kokį Lietuva iki šiol suteikė Ukrainai nuo pat karo pradžios: 1,4% nuo BVP per 2 metus, arba 760 mln. eurų per 2 metus (380 mln. eurų per vienerius metus). Tam, kad tokį Lietuvos karinės paramos lygį būtų galima ir ateityje išlaikyti, jau artimiausiu metu reikia realizuoti bendrų su Ukraina karinės pramonės įmonių steigimą Lietuvoje, ypač dronų gamybos srityje, nes Lietuva turi tam reikalingą potencialą. Siūlome paskirti LR Vyriausybės atstovą šios veiklos koordinavimui;
  • artimiausiu metu suburti savitarpio bendradarbiavimo tinklą „Lietuva Ukrainos Atstatymui“ ir bendromis pastangomis pasiekti, kad Lietuva šiais metais parengtų Lietuvos dalyvavimo Ukrainos atstatyme strategiją bei paskirtų Lietuvos Specialų Įgaliotinį (Special Envoy) Ukrainos atstatymui;
  • tartis su Vyriausybe ir kitomis valdžios institucijomis, kad artimiausiu metu būtų įkurta speciali valstybinė institucija (sąlyginis pavadinimas „Ukrainos Ministerija“), koordinuojanti Lietuvos veiksmus siekiant „Ukrainos dešimtmečio“ tikslų įgyvendinimo. Tokios institucijos įkūrimas ne tik padėtų geriau koordinuoti įvairių Lietuvos institucijų ar visuomeninių iniciatyvų veiklą, bet ir turėtų reikšmingą tarptautinį atgarsį, parodant kad Lietuva tikrai nesiruošia pavargti. Pavyzdžiu galėtų būti Europos Komisijoje įkurtas „Ukrainos Departamentas“, koordinuojantis daugelį ES veiklų, susijusių su Ukrainos atstatymu, europine integracija ir kitais reikalais. Toks „Ukrainos departamentas“ Lietuvoje galėtų būti įkurtas prie Lietuvos Vyriausybės. Vienas iš pirmųjų jo darbų turėtų būti tinkamas tiek dvišalis, tiek ir tarptautinis pasirengimas 2027 metams, kai Lietuva antrą kartą pirmininkaus ES Tarybai: Ukraina turės būti pagrindine mūsų pirmininkavimo tema.Ukraina kovoja už savo ir mūsų laisvę – mes niekada nepavargsime jos remti. Nes Todėl mes nenustosime savo paramos darbais kartoti: Slava Ukrainy! Herojam Slava!Konferencijos organizatoriai ir iniciatoriai

A. Kubilius ir R. Juknevičienė. Rusija bando plačiai paveikti visus demokratinius procesus įvairiose Europos Sąjungos valstybėse

Europos Parlamento nariai Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė savaitės apžvalgoje iš Strasbūro daugiausia dėmesio skyrė EP vykstančiam „Russiagate“ skandalui, kurio centre ryšiais su Rusijos specialiosiomis tarnybomis įtariama europarlamentarė Tatjana Ždanoka iš Latvijos.

Pasak R. Juknevičienės, Europos Parlamente šią savaitę vyko debatai šiuo klausimu bei priimta rezoliucija pavadinimu „Russia gate“.

„Mums, Baltijos valstybių atstovams, buvo aišku, kas yra T. Ždanoka ir ką ji veikia. Ji su dabar įkalintu Algirdu Paleckiu rengė konferencijas pagal Kremliaus naratyvus, gynė jį jau įkalintą. Bet daugumai Europos parlamentarų, kurie jos nepažinojo, tai buvo naujiena. T. Ždanoka turi ryšių su Rusijos specialiųjų tarnybų veikėjais, dabar Europos Parlamente atliekamas tyrimas“, – sakė R. Juknevičienė.

Jos teigimu, visada kyla klausimas, kaip išvalyti Europos Sąjungą ir demokratines šalis nuo tos įtakos, kaip apginti demokratiją. Situacija šiuo metu yra geresnė, nei anksčiau, nes visi supranta, kas yra Putinas ir rimtai žiūri į tokius iškeltus klausimus.

Pasak europarlamentarės, T. Ždanokos atvejis parodė, kad atvirumas gali būti panaudotas kaip įrankis prieš pačią demokratiją.

A.Kubilius teigė, kad T. Ždanokos istorija nenustebino. „Svarstymuose matosi platesnis vaizdas, į kurį patenka ir T. Ždanoka, ir T. Carlson, Katalonija, Prancūzija, Italija. R. Žemaitaitis bando surasti sau vietą toje kompanijoje, kuri yra labai aiški. Tai Kremliaus agentų kompanija“, – kalbėjo EP narys.

Pasak jo, apie Kremliaus įtakas buvo žinoma ir anksčiau – Katalonijos separatistai artimai bendravo su įvairiais Kremliaus atstovais, Marine Le Pen partija Prancūzijoje gavo paskolas iš Kremliaus, panaši informacija pasirodė ir apie Italijos partijas.

„Pamačius bendrą vaizdą, galima padaryti labai logiškas išvadas. Pirmą kartą matome tokią informaciją apie Europos Parlamento narę. Paaiškėja visas vaizdas, kuris rodo, kad Kremliaus bandymai daryti įtaką Europos demokratiniam gyvenimui išnaudoja tuos pačius demokratinius instrumentus. Jis yra unikalus ir išskirtinis. Rusija bando plačiai daryti įtaką visiems demokratiniams procesams įvairiose Europos Sąjungos valstybėse. Tai daroma pakankamai sėkmingai ir verčia žiūrėti su daug didesniu susirūpinimu. Reikia ieškoti sisteminių atsakymų, kaip su tokiais iššūkiais demokratinėje Europos Sąjungos sistemoje tvarkytis“, – pabrėžė A. Kubilius.

Jis teigė siūlęs, kad Europos Parlamentas surinktų visų šalių tiriamosios žiniasklaidos padarytus pagrindinius tyrimus ir sudėtų į vieną knygą. Knygą galėtume pavadinti „Europos gėdos knyga“.

„Jei tai pavyktų padaryti prieš rinkimus, tie rinkėjai, kuriems tai rūpi, pamatytų ne tik atskirus šalies atvejus, bet visą Kremliaus įtakų paveikslą. Aš tikiu, kad tai daliai rinkėjų padėtų suprasti, ko negalima rinkti į Europos Parlamentą ar į kitus nacionalinius parlamentus“, – kalbėjo europarlamentaras.

R.Juknevičienė akcentavo, kad šiemet pasaulyje vyks nemažai rinkimų.

„Lietuvoje bus treji rinkimai, Rumunijoje – net ketveri, visame pasaulyje – apie aštuoniasdešimt įvairių rinkimų. Visus labai domina rinkimai Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kas vyksta dabar JAV, man primena Rusijos užvaldymą, kišimąsi į Amerikos politiką, gebėjimą emocijas kaitinti ne tik per tiesioginius agentus. T. Carlson vizitas į Rusiją nėra nekaltas dalykas, tai D. Trumpo rinkiminės politikos“, – kalbėjo ji,

Pasak politikės, tarptautinėje žiniasklaidoje svarstoma, kaip atrodys būsimas Europos Parlamentas, prognozės tokios, kad jis labiau suksis į dešinę.

„Gali būti, kad mūsų politinė jėga, Europos liaudies partija, gali būti stipriausia jėga, stabdančia kraštutinės dešinės įsigalėjimą ir gebanti išvairuoti apsisaugant nuo rusiškų įtakų. Prancūzijoje, remiantis apklausomis, pirmauja M. Le Pen, o Vokietijoje antra pagal populiarumą yra „Alternatyva Vokietijai“, kurios ryšiai su Rusija dabar nagrinėjami pačioje Vokietijoje. Vien skandalai ir aprašymai spaudoje AFD reitingus numušė trimis procentais. Vienintelis ginklas, kurį mes turime iki rinkimų, yra viešumas. Viešina ir mūsų žiniasklaida“, – sakė ELP frakcijos vicepirmininkė.

Pasak R. Juknevičienės, karas tik aktyvės, nes Kremlius yra atsigavęs, jo atstovai gali pradėti veikti žmonių nuomonę, bus bandymų diegti kitokią, alternatyvią nuomonę, kad reikia karą sustabdyti, kad Ukraina atiduotų dalį savo žemių, kad Putinas galėtų atsigauti.

„Taip pat noriu kreiptis į Valstybės saugumo departamentą. Aš noriu tikėti, kad daugiau tokių pranešimų, jog Lietuva yra vienintelė valstybė Europoje, kur Rusija nesikiša į parlamento ar kitokius rinkimus, daugiau nebebus. O jei bus, tai būtų labai gėda dėl tokių pasisakymų“, – kalbėjo EP narė.

Kubilius pritarė kolegei ir akcentavo, kad verta pamatyti dabartinę situaciją už Atlanto „Rusijos hibridinė pergalė gali būti pasiekta anksčiau, nei D. Trumpo pergalė ir tai visiems turės įtakos. Jei Kongresas nepatvirtina paramos paketo Ukrainai, klausimas bus ne tik apie paramą Ukrainai, kai Europa turės galvoti, kaip užpildyti tą spragą, bet to pasekmė bus iš esmės Jungtinių Amerikos Valstijų globalios lyderystės labai stiprus sumenkinimas. To reikia Kremliui. Tai lies ir Amerikos karinį dalyvavimą rūpinantis Europos saugumu, ir Kinijos mąstymą, kad Vakarai tokie silpni, jog jie gali tuoj pat pasiimti Taivaną. Mes esame ant labai rimtų permainų ribos. Turime galvoti, ką reikia daryti čia, Europos Parlamente, ir Lietuvoje“, – pabrėžė europarlamentaras.

Jis taip pat paminėjo apie šį penktadienį LR Seime rengiamą didelę Ukrainai skirtą konferenciją, kurią rengia kartu su europarlamentarais Rasa Juknevičiene, Juozu Oleku, Petru Auštrevičiumi, su visuomeninėmis Lietuvos organizacijomis. „Tai pirmoji tokia nacionalinė konferencija „Lietuva Ukrainai“. Kalbėsime apie mūsų paramą Ukrainai, nes matome didelius iššūkius, ypač šitame fone, kai Rusija bando tą paramą reikšmingai mažinti“, – pažymėjo A. Kubilius.

R.Juknevičienė teigė, kad šis video yra paskutinis prieš Vasario 16-tąją.

„Tai tinkama tema, nes visos mūsų kovos dėl Nepriklausomybės buvo ties tokiomis pat ribomis, ant kokios ir dabar visi esame“, – sakė ji.

Politikė pasveikino visus su artėjančiomis šventėmis.

„Viskas bus gerai, bet savaime niekas nepasidarys. Turime labai daug padaryti“, – reziumavo EP narė.

2024.02.08

Liudas Mažylis. Europos Parlamento geopolitinė darbotvarkė

Nuo 2022 m. besitęsianti rusų karinė invazija Ukrainoje bei didėjantis ginkluotų konfliktų skaičius kaimynystėje verčia Europos Sąjungą iš esmės permąstyti strateginius siekius bei skatina imtis geopolitinės lyderystės. Visa tai vyksta, kai pasaulio ekonomika tampa vis labiau nenuspėjama dėl JAV ir Kinijos varžymosi, kai stringame kovoje su klimato kaita, o dar prisideda ir socialiniai, migracijos bei kiti iššūkiai, darantys tiesioginę įtaką Europos Sąjungai. Natūralu, kad geopolitinės temos vyravo ir 2024 m. vasario 5–8 d. plenarinėje sesijoje Strasbūre.

Europos Parlamente šios sesijos metu nemažai dėmesio sulaukė tiek užsienio politikos temos, tiek ir su vidaus rinka susiję klausimai: nuo ūkininkų protestų iki vėl Europoje įsigalinčio antisemitizmo, nuo Rusijos šnipų veiklos iki kiniškų prekių.

Vienas iš darbotvarkės klausimų, kuriuo pasisakiau ir aš, buvo ES saulės energijos pramonės padėtis, atsižvelgiant į nesąžiningą konkurenciją iš Kinijos pusės. Saulės energetika yra vienas iš svarbiųjų svertų atsisakant iškastinio kuro, siekiant suvaldyti klimato kaitą. Tačiau vienas iš pagrindinių iššūkių ES saulės baterijų industrijai yra į rinką plūstančios pigesnės importo prekės iš trečiųjų šalių. Kinijos valdžia teikia savo gamintojams subsidijas, todėl į ES rinką patenka daug pigesnės saulės baterijos su kuriomis Europos gamintojai niekaip nepakonkuruos. Taip ir atsitinka, kad šiuo metu 97 proc. Europoje naudojamos fotovoltinės energijos (saulės kolektorių) yra importuojama, daugiausia iš Kinijos. Analogiškos įrangos gamintojams Europoje yra gyvybiškai reikalinga kuo skubesnė valstybių bei ES institucijų parama. Turėtų būti tikslingai pagreitintas ir supaprastintas finansavimas įvairiais kanalais vietiniams gamintojams, įskaitant privatų finansavimą, valstybės pagalbą, Europos Sąjungos lėšas ir naują Europos suverenumo fondą, o šios priemonės turi būti pajungtos skatinant vietinių medžiagų ar komponentų pirkimą. Pastaraisiais metais ES institucijos sutaria tarpusavyje, kad dėl vis didėjančio prekybos disbalanso su Kinija, bendrijai reikia imtis drastiškesnių ir net galimai protekcionistinių priemonių kitiems bendros rinkos segmentams. Pavyzdžiui, Europa pradėjo taikyti eksporto apribojimus strategiškai svarbiuose sektoriuose, kaip puslaidininkių technologijų. Nepamirština, kad dar 2023 m. spalio mėn. Europos Parlamentas patvirtino Kovos su prievarta priemonę, skirtą apsaugoti ES ir valstybes nares nuo priešiškų užsienio valstybių įtakos per prekybą ir investicijas. Gerai pamename, kad pagrindiniu argumentu tai priemonei patvirtinti buvo ekonominė Kinijos prievarta prieš Lietuvą.

Ūkininkų protestai Europoje – kita labai aktuali tema Europos Parlamente. Iš esmės, ES siekia atrasti balansą tarp konkurencingo Europos žemės ūkio modelio bei Žaliojo kurso tikslų. Europos Parlamente atstovauju Europos liaudies partijos frakcijai. Mūsų politinės grupės europarlamentarai pasisako už žemės ūkio sektoriaus tvarumą ekonominiu, aplinkosauginiu ir socialiniu požiūriu. Ūkininkų protestą stebėjome ir Lietuvoje. Visų Europos ūkininkų reikalavimai panašūs, skiriasi tik protesto mastai ir formos. Tikiu, kad susidariusias problemas galima  išspręsti ūkininkams palankiu būdu, tačiau nusigręžti nuo gamtos gelbėjimo taip pat negalime.

Sprendžiant vidines bendrijos problemas nepamirštamas ir finansinės, humanitarinės, karinės bei techninės pagalbos teikimas Ukrainai. Didžioji įtampa atslūgo, kai 2024 m. vasario 1 d. Vadovų Taryboje pavyko patvirtinti 50 mlrd. Ukrainai paramos paketą. Vengrija jo neblokavo, tad ir plano „B“ neprisireikė. Ši nauja finansinė parama užtikrins stabilų finansavimą 2024–2027 m. laikotarpiu. Europos Parlamentas nuo pat pradžių labai stipriai rėmė šį paramos paketą. Kai 2023 m. gruodžio mėnesį Vadovų Taryboje nepavyko jo patvirtinti, parlamentarai toliau darė spaudimą dėl kuo skubesnio paramos priėmimo. Tačiau, net ir patvirtinus naują finansinę pagalbą, reikia ir toliau siekti, kad parama Ukrainai išliktų stabili. Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen debatų metu dėl būtinybės užtikrinti tvirtą ES paramą Ukrainai paminėjo, kad valstybės narės suteikė 28 mlrd. eurų vertės karinės įrangos. O Europos gynybos pramonė padidino šaudmenų gamybos pajėgumus net 40 proc. Bet Rusijai įveikti prireiks dar daug pastangų.

Nenuostabu, kad tenka vėl ir vėl prisiminti įsisenėjusią problemą – Rusija yra labai giliai įsiskverbusi į Vakarų valstybių politines sistemas bei demokratinės visuomenės sluoksnius. Kaip tik tam buvo skirtas darbotvarkės klausimas, pavadintas skambiu „Russiagate“ vardu. Šioje kadencijoje daug dėmesio skyrėme naujų instrumentų kūrimui, skirtų sustiprinti bei apginti vidinius ES demokratinius procesus. Štai 2023 m. birželio 1 d.  balsavome  dėl  užsienio šalių kišimosi į visus demokratinius procesus Europos Sąjungoje, įskaitant dezinformaciją, rezoliucijos. Šį kartą Rusijos kišimosi tema vėl prisiminta, išaiškėjus kai kurių europarlamentarų tiesioginėms sąsajoms su Kremliumi. Įdomus paradoksas: Latvijoje rinkta (bet visa savo veiksena Rusijai atstovaujanti) europarlamentarė Tatjana Ždanoka dalyvavo debatuose apie ją pačią! Graudu buvo klausytis jos pasiteisinamųjų argumentų. Juk tiems, kas analizavo Latvijos politinės sistemos raidą (įskaitant mano studentus) šios asmenybės destruktyvi veikla nuo pat jos politinės karjeros pradžios buvo akivaizdi jau seniai. Tai išplaukė į paviršių naujame kontekste ir su naujais įrodymais. Gaila, kad pavėluotai, bet gerai, kad bent jau ateityje viena destruktyvia politike ir Latvijos, ir Europos institucijose bus mažiau. Deja, tarptautinė špionažo praktika yra tokia, kad išaiškinama tik maža kenkėjų dalis…

Rezoliucijoje dėl „Russiagate“ pritariau, jog Kremlius bando piktnaudžiauti tragiškiausių Europos laikotarpių, pvz., nacių režimo teroro, istorine atmintimi ir ją klastoti. Rusija dažnai bando kurti klastingą naratyvą, neva jie vieninteliai gelbėjo žydus Antrojo pasaulinio karo metu. Tuo tarpu niekas nepaneigs, jog Rusija pati šiuo metu vykdo genocidą Ukrainoje. Už tai ji dar atsakys. Lukašenkos režimas taip pat siaučia Baltarusijoje toliau persekiodamas politinius kalinius ir jų šeimas. Tai turi įtakos ir baltarusių migrantų srautui į Lietuvą. Dėl to, praeitą savaitę kreipiausi į Komisiją, klausdamas kokią pagalbą galėtų suteikti valstybėms narėms, valdant migrantų srautus. O EP rezoliucijoje dėl naujos masinių opozicijos aktyvistų ir jų šeimos narių areštų bangos Baltarusijoje išreiškėme paramą bei palaikymą nuskriaustiesiems.

Šios temos siejasi ir su kita skaudžia tema – antisemitizmu. Deja, nauja antisemitizmo banga Europoje yra ne tik istorinis reliktas, o ir šių dienų realybė. Pastarasis smurto protrūkis Artimuosiuose Rytuose sukėlė pavojingą antisemitinės retorikos ir išpuolių bangą ne vienoje valstybėje narėje. Plenarinėje sesijoje pasisakiau, kad siekdami įveikti antisemitizmą, privalome taikyti politines, teisines priemones, traukti baudžiamojon atsakomybėn už neapykantos nusikaltimus tiek internete, tiek ir realiame gyvenime. Pranešimai apie neapykantos skatinamus incidentus yra stulbinantis priminimas, kad istorijos pamokos išmoktos ne visur. O šalims, kurios atvirai demonstruoja nepakantą prieš Izraelį bei yra paskelbusios jam karą (pvz. Iranas), ES privalo taikyti griežtas diplomatines ir ekonomines priemones.

Verta prisiminti, kad ES, dar prieš pradėdama save traktuoti kaip geopolitinę žaidėją, savo pagrindiniu arsenalu laikė „minkštosios galios“ įrankius. Laikai keičiasi. Vertinant vien tik šiais metais skiriamą dėmesį geopolitinėms temoms, galima numanyti, kad Europos Parlamente jų tik daugės.

 

2024.02.07

R. Juknevičienė: „Tik Ukrainos pergalė gali išspręsti istorinę rytų dilemą Europoje“

Antradienį Strasbūre vykusiuose Europos Parlamento plenarinės sesijos debatuose dėl antrųjų Rusijos karo prieš Ukrainą metinių ELP frakcijos vicepirmininkė Rasa Juknevičienė pažymėjo, kad demokratinis pasaulis yra daugybę kartų stipresnis už Rusiją, todėl turi nebijoti Putino šantažo ir jo režimo pralaimėjimo. Ji paragino ES susitelkti dėl saugumo, todėl šiam tikslui reikalinga gynybos sąjunga kartu su Ukraina. 

Pasak europarlamentarės, dveji šio karo metai taip pat parodė Europos vienybės stebuklą. 

„Visi žinome, ką susitelkę jau padarėme.  Šiandien turime kalbėti ir susitarti, ką turime padaryti.

Pirmiausia, šiandien frontui reikia dar didesnės paramos. Antra, mes privalome patikėti, kad galime laimėti šį kartą. Mes, demokratinis pasaulis, esame daugybę kartų stipresni už Rusiją“, – sakė R. Juknevičienė.

Pasak jos, ekonominė galia yra nepalyginama, tačiau visos ES parama Ukrainai yra 0,075 % BVP per metus. 

„Ar tai tikrai rodiklis, parodantis, kad mes suprantame, jog tai ir mūsų egzistencinis karas?“ – klausė EP narė susirinkusių EP narių.

R. Juknevičienė pabrėžė, kad turime nebijoti Rusijos, kaip nepabijojo ukrainiečiai, nebijoti Putino šantažo ir jo režimo pralaimėjimo. Putinas turi pralaimėti.

„Taip pat mums reikia visaapimančio Ukrainos pergalės plano, įskaitant ES gynybinės pramonės plėtrą. Dabar kaip tik metas Europos Sąjungai susitelkti dėl saugumo. Gynybos sąjunga yra kaip niekada tikras poreikis. Bet aš tokią sąjungą matau tik kartu su Ukraina. Su Ukraina ES ir NATO nare, su Ukrainos armija, kuri šiandien neabejotinai yra stipriausia Europos armija“, – kalbėjo ELP frakcijos vicepirmininkė.

Pasak jos, Ukrainos pergalė bus visos Europos pergalė – tik pergalė gali išspręsti istorinę rytų dilemą Europoje.

A. Kubilius. Turime turėti ES planą Ukrainos pergalei, kuris apimtų visus jos karinius poreikius

Antradienį Strasbūre vykusiuose Europos Parlamento plenarinės sesijos debatuose, skirtuose Rusijos karo prieš Ukrainą antrosioms metinėms, europarlamentaras Andrius Kubilius pabrėžė, kad Ukrainos pergalė priklauso nuo mūsų politinės valios suteikti tai, ko reikia šiai pergalei. Siekiant šio tikslo, pasak A. Kubiliaus, reikia turėti ES planą, apimantį visus Ukrainos karinius poreikius. 

“Ukrainiečiai dvejus metus su dideliu pasiaukojimu gina ne tik savo šalį, bet ir mus visus. Ukrainos pergalė priklauso nuo mūsų politinės valios suteikti tai, ko reikia Ukrainos pergalei. Ukrainiečiai savo drąsa ir pasiaukojimu nepalūžta. Tuo tarpu mes nepajėgiame suteikti pagalbos. Mūsų pagalba per tuos dvejus metus leido Ukrainai nepralaimėti karo, tačiau ji buvo nepakankama pergalei”, – kalbėjo A. Kubilius.

Jis priminė, kad pernai Rusija savo karui sugebėjo išleisti daugiau nei 100 mlrd. eurų, o Ukrainos pusė su visa mūsų pagalba turėjo tik 80 mlrd. eurų. Visa ES karinė parama pernai siekė tik 0,1 % ES bendrojo vidaus produkto (BVP). 

EP nario teigimu, su tokiais skaičiais neatrodome rimtai, tačiau problema ta, kad visa mūsų pagalba priklauso nuo kiekvienos valstybės narės individualaus savanoriško sprendimo, kiek paramos skirti. Pasak A. Kubiliaus, tokia tvarka neužtikrina pakankamos paramos.

“Turime kolektyvinio požiūrio pavyzdį – ES amunicijos tiekimo planą. Nepaisant jo trūkumų, jis yra geras pavyzdys, kaip ES turi veikti. Turime turėti ES planą Ukrainos pergalei, kuris apimtų visus Ukrainos karinius poreikius, ne tik artilerijos sviedinius. Toks planas turėtų prasidėti nuo kiekvienos valstybės narės įsipareigojimo teikti ne mažesnę kaip 0,25 proc. nacionalinio BVP karinę paramą. Tai leistų gerokai padidinti karinę gamybą tiek Ukrainoje, tiek ES”, – pažymėjo A. Kubilius.

Tai, pasak europarlamentaro, leistų Ukrainai dominuoti. 

EP narys pareiškė, kad Ukrainos pergalė reikalinga mums, todėl turime visomis išgalėmis jos siekti.

×