2025.04.14

Rasa Juknevičienė balandžio 14-17 dienomis lankysis Moldovoje ir Odesoje

Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė balandžio 14-17 dienomis lankysis Moldovoje ir Odesoje. Ji vyksta oficialaus vizito su EP Saugumo ir gynybos komiteto SEDE delegacija.
Vizito metu numatyti susitikimai su Moldovos Prezidente Maja Sandu, Parlamento Pirmininku Igoriu Grosu, Moldovos Ministru Pirmininku, gynybos, užsienio reikalų, vidaus reikalų ministrais. Ypatingas dėmesys skiriamas Rusijos kišimosi ir dezinformacijos užkardymui, todėl bus susitinkama su Kibernetinio saugumo agentūros, Saugumo ir žvalgybos tarnybos, Strateginės komunikacijos ir kovos su dezinformacija vadovais.
Paskutinė misijos diena skirta vizitams Odesoje.

2025.04.03

Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė vyksta į tarptautinę konferenciją Majamyje

Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė vyksta į tarptautinę konferenciją Majamyje „Globalios politikos iššūkiai – kaip sustiprinti demokratiją“

Konferencija vyks balandžio 3-5 dienomis.

Parlamentarė skaitys pranešimą konferencijos dalyje: „NATO ir transatlantinio bendradarbiavimo perspektyvos“.

Renginio metu JAV, Švedijos, Slovakijos politikai, analitikai diskutuos apie dabartinę geopolitinę situaciją, Amerikos ir Europos santykį bei Rusijos perspektyvas.

Parlamentarė taip pat planuoja aplankyti lietuvių bendruomenę Lantanoje.

2025.04.02

R. Juknevičienė: „Šiandien labiau nei rusiškai kalbantys Kremliaus kanalai, grėsmę kelia lietuviškai Kremliaus žinutes skleidžiantys youtubai ar kitokios melo platformos“

Apžvelgdama savaitę, Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė daug dėmesio skyrė Lietuvai. Pakalbėti apie mūsų šalies situaciją ją paskatino du dalykai. Pirmas – žinia iš kandidato į Saugumo departamentą vadovus apie tai, kad Lietuvoje kiemas iššluotas ir kad ši svarbi mūsų saugumui struktūra orientuosis labiau į žvalgybą, nei į kontržvalgybą. Antras – Seimo Pirmininko Sauliaus Skvernelio dalyvavimas Janutienės laidoje tą pačią savaitę, kai jis pats prabilo apie 5 koloną Seime.
Pirmiausia apie iššluotą kiemą.
„Tradicinių senovinių šnipų gal ir jau ir nebėra daug, bet kad Lietuva būtų Rusijos hibridinio karo prieš visą Europą švari oazė, tuo neįmanoma patikėti. Ir čia daug sunkesnis kontržvalgybinis darbas, nei tik sugaudyti senukus kasmet važinėjančius su informacija į Rusiją, – sakė EP narė. – Siekis užvaldyti žmonių protus ir paruošti dirvą per kolaborantus, per naudingus idiotus (Lenino terminas, beje) – tai yra pirmoji karo prieš mus fazė. Labai svarbi“.
Pasak parlamentarės, tai – ne dronų, ne artilerijos karas ir ne karas, atakuojant raketomis, tačiau karas. Kremlius siekia kiekvienoje ES valstybėje padėti laimėti valdžią tokiems, kurie būtų jei ne atviri jų šalininkai ir pagalbininkai ES ar NATO viduje, tai bent jau silpni ir lengviau palenkiami. Šio karo pagrindinis naikinantis ginklas – melas ir manipuliacijos.
„Todėl šiandien labiau nei rusiškai kalbantys Kremliaus kanalai, grėsmę kelia lietuviškai Kremliaus žinutes skleidžiantys youtubai ar kitokios melo platformos. Deja, bet demokratijos teturi vienintelį ginklą apsisaugoti nuo tokios agresijos – protingus ir išsilavinusius žmones su atspariomis smegenimis. Tokių valstybių, kur 100 proc. visi būtų įžvalgūs, apskritai nėra. O ir JAV pavyzdys visai neįkvepia optimizmui“, – kalbėjo R. Juknevičienė.
Pasak jos, negalima to nematyti ir sakyti, kad esame saugūs savo švariame nuo šnipų kieme.
Stebina ir S. Skvernelis, prieš rinkimus entuziastingai dalyvavęs pas Yanutene. Daugelis tai nurašė rinkimams – nori politikas pasiekti daugiau balsų. Tačiau dabar jis – antras žmogus pagal Lietuvos Konstituciją valstybėje. Žmogus, kuris tik ką prabilęs apie 5 koloną, tą pačią savaitę nueina kalbėti į tos kolonos irštvą!
„Kai kas sakys, kad reikia kalbėti ir Yanutene auditorijai. Ten irgi rinkėjai. Taip, tačiau dar svarbiau yra penktos kolonos legitimizacija. Politinė, psichologinė legimitizacija. Čia kaip fronto linija. Tu negali būti ir už Ukrainą, ir už Rusiją vienu metu. Tu negali, tiesiog! Juk ir tarp Solovjovo laidų žiūrovų yra rinkėjų iš Lietuvos. Tai kodėl ten nenuėjus? Sakot ne, tai kas kita! – pabrėžė R. Juknevičienė. – Kodėl? Juk esmė ar Yanutene, ar Solovjovas yra ta pati. Tik adaptuota lietuviškai auditorijai“.
Politikoje nuo Lietuvos Nepriklausomybės esanti R. Juknevičienė sakė gerai žinanti, jog viešas melas nėra kažkas naujo.
„Kai prasidėjo Sąjūdis, vienas iš stipriausių mus užvaldžiusių jausmų buvo – išsivadavimas iš sovietinio melo. Tai buvo tokia galinga laisvės kalbėti, skaityti, pasakoti tiesą banga, kad gal net neįmanoma išreikšti žodžiais. Pamenu, kaip skaitėm, dalinomės kiekvienu pasirodžiusiu straipsniu apie tremtį, apie partizanų kovas. Nustebsit, bet daug laisvės plūdo iš Maskvos leidinių, eidavom jų skaityti į bibliotekas. Ir, va, šiandien, stovėdama prieš jus, jaučiu priešingą jausmą – sunkiai sustabdoma melo banga plūsta atgal ir mes pradedame joje skęsti“, – kalbėjo EP narė.
Anot jos, dar vos prieš dešimtmetį atrodė, kad su nauja socialinių tinklų banga ateis dar daugiau laisvės kalbėti, rašyti. Ir tai tikrai atėjo. Tačiau atėjo ir tikras protų bei emocijų karas. Susigrupavome į nesutaikomus burbulus, plinta neapykanta.
Tai ne naujas karas, tačiau kitoks.
„Kol siaubingas melas plito iš melo imperijos Rusijos, iš Kremliaus, atrodė, susitvarkysim, esam atsparūs. Ar atsparūs? Bijau, kad nebe. Būtent todėl galimo didelio ir tikro karo akivaizdoje pačia pavojingiausia grėsme laikau dalies mūsų visuomenės mažėjantį atsparumą melui“, – kalbėjo R. Juknevičienė.
Į žmonių dažną klausimą, o kaip atskirti, kas ten iš jūsų meluoja, o kas sako tiesą, ji atsakė: „Tikrai nelengva atskirti. Reikia daug pastangų, kad suprastum. Va, tada ir ateina Žemaitaitis su Janutiene į jūsų protus. Ne, ne tų, kurie dabar manęs klausosi. Į tų, kurie niekada čia nebūna. Va, čia ir yra S. Skvernelio nelaimė – eidamas pas Janutienę jis dar labiau supainioja žmonių protus, supainiodamas gėrį ir blogį, melą ir tiesą į vieną nuodingą kokteilį.“
Kaip pradėti susikalbėti? Ar įmanoma skiepus neigiančiam žmogui paaiškinti, kad karas Ukrainoje nėra JAV darbas? Tuo labiau kad dabar jau tai sakoma ne tik iš Kremliaus, bet ir iš Baltųjų rūmų?
„Gerų atsakymų ir greitų sprendimų jums neturiu. Tik viena žinau – turime atsilaikyti. Nes kai nuskęsim yanutienių baloje, bus per vėlu“, – apžvalgą baigė R. Juknevičienė.

R. Juknevičienė: „Radio Free Europe“ turi būti apginta“

Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė vakar kalbėdama plenarinėje sesijoje Strasbūre apie „Laisvosios Europos“ radijo ateitį, priminė, kad mieste, kuriame užaugo, Panevėžyje, vis dar stūkso sovietų laikais statyti du bokštai. Jų tikslas buvo blokuoti „Radio Free Europe“, „Voice of America“ ir „Vatican Radio“ signalus, nutildant laisvą žodį.
„Net pamenu tikslią valandą, kai mano Babytė reguliuodavo radiją, bandydama išgirsti laisvo žodžio trupinius per traškėjimą, – prisiminė parlamentarė. – Esu dėkinga Jungtinėms Valstijoms už paramą laisvam žodžiui. Dėl to šiandien stoviu prieš jus kaip laisvos šalies pilietė. Galiu tik įsivaizduoti, koki džiaugsmą komunistai būtų pajutę, jei „Radio Free Europe“ būtų uždarytas Vašingtono rankomis. Dabar tai vyksta. Visi autokratai džiaugiasi“.
EP narė R. Juknevičienė tęsė: „Demokratijos erdvė, ypač Europos kontinente, yra mūsų saugumo interesas. Todėl ES ir jos partneriai turi imtis veiksmų, kad apsaugotų žodžio laisvę“.

2025.04.01

R. Juknevičienė: „Trumpas padės ES atgauti pasitikėjimą savimi, kad sukurtų stiprią Europos gynybą taikos labui“

Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė šiandien Strasbūre kalbėdama per debatus apie bendrąją Europos saugumo ir gynybos politiką pabrėžė, kad populistai manipuliuoja taikos sąvoka ir teigia, kad ES neturėtų spręsti gynybos klausimų.
„Priešingai – būtent tam, kad Europos žemyne įsivyrautų ilgalaikė taika, mums reikia stiprios Europos gynybos, išlaikant transatlantinį ryšį. Demokratinis pasaulis yra daug stipresnis už Putino Rusiją, – sakė EP narė. – Mes jau būtume laimėję, jei pagalba Ukrainai būtų buvusi pakankama tuo metu, kai ukrainiečiai išstūmė rusus iš Chersono ir Charkivo. Tačiau tada buvo baiminamasi Putino šantažo ir bijota jo pralaimėjimo.
Dabar Trumpas susilpnino demokratijų vienybę, ir turime daug sudėtingesnę situaciją“.
Pasak politikės, Europai reikia:
1. Bendro grėsmės suvokimo tarp valstybių narių.
2. Solidarumo ir pasitikėjimo. Pirmiausia – gebėjimo solidariai įgyvendinti „ReArm EU“ ir padėti Ukrainai šiuo instrumentu.
3. Geopolitinio mąstymo. Ypač pabrėžiant Juodosios jūros regiono svarbą Europos saugumui.
4. Gebėjimo įtraukti į gynybos formatą ES nepriklausančias šalis – Didžiąją Britaniją, Norvegiją, Kanadą, Turkiją.
„Putinas padėjo ES suprasti saugumo svarbą. Galbūt Trumpas padės ES atgauti pasitikėjimą savimi, kad sukurtų stiprią Europos gynybą taikos labui“, – pasisakymą baigė R. Juknevičienė.

2025.03.28

EP narės Rasos Juknevičienės biure Vilniuje buvo gaminami „Vieniai”

Europos Parlamento narės Rasos Juknevičienės biure Vilniuje buvo gaminami Vieniai. Tai vėliavėlės, su mūsų trispalve, istorine vėliava, Gediminaičių stulpais. Vienis gali išreikšti solidarumą su už laisvę kovojančiomis tautomis: Ukraina, Sakartvelu, Baltarusija, arba su ES ar NATO. Mažas simbolis, o talpina daug ir pasako daug. Dėkojame majorui Rolandui Lubiui už turiningas istorijos pamokas gamybos proceso pertraukų metu. Į Vienių dirbtuves susirinko dalyvių iš Vilniaus, įvairių mokyklų ir net Trakų.

2025.03.19

R. Juknevičienė: „Netikiu garbingu taikos susitarimu su banditais“

Apžvelgdama savaitės įvykius Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė kalbą pradėjo nuo pastaruoju metu dėmesį prikausčiusių įvykių Vašingtone ir Maskvoje.
Vaizdo įrašą žiūrėkite: https://youtu.be/w8gwt5OgLL8
„Kaip jau ne kartą vieni kitiems sakėme, reikia numatyti blogiausius scenarijus ir jiems ruoštis. Kol kas blogiausias scenarijus realus ir kiekviena diena pasipildo naujomis blogomis žiniomis, – kalbėjo EP narė. – Visi sekame Rusijos ir JAV pokalbius apie galimą ugnies nutraukimą. Aš netikiu garbingu taikos susitarimu su banditais. Netikiu, kad Donaldo Trumpo taktika atves į teisingą ir ilgalaikę taiką. Tai, kas dabar vyksta, man labiau primena 1938 metų Miuncheno sutartį su Hitleriu, deja. Manau, kad Dmitrijus Medvedevas, kuris dabar perėmė mirusio Žirinovskio funkcijas, šiandien parašė tai, ką iš tiesų galvoja Kremlius“.
Politikė pacitavo D. Medvedevo žodžius: „Prezidentų V. Putino ir D. Trumpo pokalbyje pasitvirtino gerai žinoma mintis – valgomajame tik Rusija ir Amerika. Meniu: lengvi užkandžiai – Briuselio kopūstai, britiška žuvis su traškučiais ir Paryžiaus gaidys. Pagrindinis patiekalas – Kijevo stiliaus kotletas. Mėgaukitės maistu!”
„Nemaniau, kad kada nors cituosiu D. Medvedevą, tačiau tokia šių dienų realybė. Jo pašaipioje žinutėje nuskambėjo tas blogasis scenarijus, kuriam turime ruoštis. Deja, bet Vašingtone ir toliau intensyviai siekiama pakeisti agresoriaus ir aukos naratyvą“, – sakė R. Juknevičienė.
JAV pasirodo straipsniai, kuriuose dėl karo kaltinama Ukraina ir buvęs Prezidentas Joe Bidenas. Net Maidanas vertinamas kaip neteisėtas veiksmas, pripažįstama, kad Viktoras Janukovyčius buvo tinkamas prezidentas. Visa tai vyksta šokiruojančių D. Trumpo administracijos sprendimų fone. Tie sprendimai jau turi poveikį visame pasaulyje.
Pasak R. Juknevičienės, mums jautriausia, kad USAID projektai sustabdyti laisvės nuo Rusijos siekiančioms tautoms – baltarusiams, ukrianiečiams, moldavams, kartvelams ir kitoms tautoms. Planuojama stabdyti „Voice of America“ ir „Laisvės radijo“ transliacijas.
„Neseniai lankiausi Sakartvele, kur „Laisvės radijas“ kartvelų kalba yra pagrindinis laisvo žodžio kanalas prorusiško oligarcho užvaldytoje valstybėje. Tačiau labiausiai nuvilianti šio ryto žinia iš Vašingtono yra ši – JAV planuoja atsisakyti savo lyderystės kariniu NATO lygiu.
Iki šiol visuomet SACEUR (NATO’s Supreme Allied Commander Europe) vadovaudavo JAV generolas (admirolas). Politinis vadovavimas NATO buvo skirtas Europos arba Kanados atstovams.
Ką reikštų, jei ši žinia taptų tikrove? Anot R. Juknevičienės, tai reikštų, kad JAV atsisako savo lyderystės NATO. Faktiškai atsitraukia nuo NATO. Akivaizdu, kodėl per SACEUR. Todėl, kad jau pirmojoje D. Trumpo kadencijoje Kongresas narystės NATO klausimus perėmė į savo rankas. JAV prezidentai negali vieni priimti sprendimo išeiti iš NATO. Atitraukti savo generolus, sumažinti dalyvavimą karinėje NATO dalyje – gali.
„O tai ir yra NATO. Karinė galia šiame aljanse yra esmė“, – komentavo R. Juknevičienė.
Tokiame fone svarbiausiu klausimu tampa Europos Sąjungos ir plačiau, negu vien ES, visos Europos gebėjimas per įmanomai greičiausią laiką sukurti reikalingus gynybinius pajėgumus.
Kovo 19-oji įeis į ES istoriją kaip Europos Gynybinės sąjungos pradžia, nes buvo pristatytas svarbus dokumentas, kaip ją kursime. Jį paruošė ir pristatė Lietuvos komisaras Andrius Kubilius.
„Jau nuo tada, kai jam buvo paskirtas šis portfelis, supratom, kad tai ne tik pasitikėjimo Lietuva klausimas, bet ir didžiulė atsakomybė. Tuo labiau tai aišku dabar, kai saugumo situacija Europoje darosi vis labiau dramatiška“, – kalbėjo R. Juknevičienė.
Pasak jos, Europos saugumo kontekste gyvename ir mes, Lietuva. Turime būti kaip niekada stiprūs. Realybė nėra džiuginanti.
„Aš labiausiai rami dėl mūsų kariuomenės pasiryžimo ir gebėjimų. Akivaizdu ir visi sutinka, kad turime ją stiprinti, stiprinti, stiprinti. Svarbūs sprendimai daromi pasienio apsaugoje. Tačiau man neramu, kad turime gana silpną ir tarpusavyje esminiais valstybės klausimais nesutariančią valdančią koaliciją. Tai darosi pavojinga“, – sakė politikė. – Perspėjome anksčiau, kad prorusiškų veikėjų pakvietimas į valstybės valdymą yra didelė klaida. Ir ne vien todėl. Neturiu priekaištų Krašto apsaugos ministrės Dovilės Šakalienės laikysenai ir pasisakymams. Nežinau, kaip ten reikalai pačios ministerijos darbuose, bet linkiu geriausios sėkmės. Tačiau tai, ką girdžiu iš premjero Gintauto Palucko, tai dažnai skamba kitaip, negu ministrės pasisakymai. Tai yra labai blogai. Premjeras mano, kad jei žmonėms kasdien sakysi „Nesureikšminkim“, tai karo ir nebus. Negalima žmonėms meluoti. Taip, kaip nemeluoja socialdemokratė Danijos premjerė, kaip aiškiai vokiečiams kalba būsimas kancleris krikščionis demokratas Friedrichas Merzas“.
Anot R. Juknevičienės, žmones reikia telkti, politines partijas reikia telkti, visus, kurie sunkiai dirba dezinformacijos frontuose reikia telkti. Deja, bet Prezidento Nausėdos iniciatyvos gąsdinti LRT žurnalistus, kad jie bijotų kalbėti ir rašyti, yra pavojingos. Kai karo akivaizdoje valstybės vadovas žaidžia tokius žaidimus, yra nedovanotina. Tuo labiau kad žaidžia vienoje smėlio dėžėje su visokiomis Janutienėm, Orlauskais ir Žemaitaičiais. Su tais, kurie neslepia neapykantos padoriajai žiniasklaidai ir ypač nacionaliniam transliuotojui.
Taigi saugumas yra plačiau, negu tik kariuomenė.
„Stiprios kariuomenės neužteks, nei bus silpna politinė valdžia. O kol kas ji silpna. Deja. Tad prisisekim saugos diržus ir tęskim savo šalies apsaugos darbus. Mes kiekvienas galim daug padaryti. Bent jau neleisti nedaryti“, – apibendrino R. Juknevičienė.

2025.03.06

R. Juknevičienė: „Bandome pabusti naujoje realybėje“

Apžvelgdama pastaruosius įvykius Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė kalbėjo apie JAV ir Ukrainos santykius.
„Bandome pabusti naujoje realybėje. O realybė tokia – Amerika išeina, – sakė EP narė. – Net jei jų prezidentas pasikeis ateityje, santykiai su JAV niekada nebegrįš į tą pačią vagą. Tikiu, kad kada nors sugrįš daugiau transatlantinio pasitikėjimo, kuris dabar gerokai susvyravęs, bet šiandien viskas kitaip“.
EP narė tęsė: „Penktadienio vaizdai iš Vašingtono man atvėrė gerai įsivaizduojamą, galimai labai tikrą vaizdą. Įsivaizdavau Ovaliame kabinete sėdinčius trijų Baltijos šalių vadovus, kurių JAV prezidentas klausia: „Ar suprantate, kad lošiate III pasauliniu karu? Jūs kalti, kad nepavyko pasiekti bendradarbiavimo su Putinu ar kuo kitu Rusijoje, kad elgiatės su Rusija nepagarbiai?“
Pasak politikės, Lietuva neturi daug pasirinkimų: privalome sustiprinti ES visais įmanomais būdais.
„Dabar mums reikia labiau pradėti tikėti Europa. Ir Europa turi pagaliau pradėti tikėti savimi, tikėti, kad turime, galime tapti stiprūs, nes esame stiprūs, tik dar nebuvom pabudę“, – sakė EP narė.
Pasak R. Juknevičienės, tam reikia vienos svarbiausios aplinkybės – neleisti Rusijai praryti Ukrainos. Ukraina ir ES ateitis, mūsų ateitis, – neatsiejami dalykai.
„Turime palikti Vikrorą Orbaną ten, kur jis dabar yra, tikėtis, kad jis taip pat vieną dieną nubus. Nustoti šokinėti pagal Orbano (Putino) šantažą. Kodėl mes visada verkiame dėl dviejų proputiniškų premjerų? Visos antraštės po Vadovų tarybos susitikimų tik apie juos. Juk yra ES25 valstybės, plius Didžioji Britanija ir Norvegija. Yra Kanada, bus ir daugiau“, – stebėjosi politikė.
R. Juknevičienė pasveikino Londono iniciatyvą: „Jungtinė Karalystė grįžta. Po „Brexit“ jie pažadėjo likti Europoje, nors išeina iš ES. Mums jų būtinai reikia“.
Politikė apžvelgė situaciją kitose šalyse. Pavyzdžiui, apklausos Norvegijoje rodo, kad parama narystei ES išaugo iki labai aukštų skaičių.
„Europa tikrai nemiega. Kalbu dabar iš tikrai nemiegančio Briuselio. Aš labai remiu idėją, kad Europa sukurtų europietišką Gynybos sąjungą, kartu stengdamasi išlaikyti transatlantinį ryšį, jis labai svarbus“, – sakė EP narė.
Man pačiai tenka dalyvauti rengiant dokumentus ir matau visų kolegų norą iš skirtingų valstybių daryti tą patį.
„Todėl labai kviečiu ir Lietuvą – ir ypač mūsų partiją – aktyviai dalyvauti tame procese. Kas, jei ne mes. Mes esame Europa. Ir mes turime padėti ją stiprią solidariai kurti“, – apibendrino R. Juknevičienė.
Pasisakymą žiūrėkite- https-::youtu.be:ZjD66OT3TFE

2025.03.04

R. Juknevičienė: „Kartvelų kova už laisvę yra visos Europos pasipriešinimo agresyviai Rusijos imperijai dalis“

Rasa Juknevičienė, Europos Parlamento nuolatinė pranešėja Gruzijos klausimu

Greitai bus 100 žiemos dienų ir naktų, kai Sakartvelo ryžtingiausi piliečiai priešinasi prorusiškam Bidzinos Ivanišvili režimui. Atgal į Rusiją, ar pirmyn į Europos Sąjungą – tokia yra kartvelų taikios kovos esmė.
Mano pagrindinė žinia ES valstybių sostinėms ir Europos Komisijai iš Tbilisio – kartvelų tautos kova už laisvę yra sudėtinė visos Europos pasipriešinimo agresyviai Rusijos imperijai dalis.
Padėdami kartvelams mes ne tik padėsime Ukrainai, Moldovai, Armėnijai, tuo pačiu mes padėsime išsaugoti stiprią Europos Sąjungą, tai yra apginti save.
Mano vienos dienos vizitas Tbilisyje pakeliui iš Jerevano buvo gal viena iš intensyviausių dienų gyvenime. Labai nelengva ne tik fizine, bet ir psichologine prasme. Pirmąkart čia buvau po istorinio lūžio Vašingtone. Tas lūžis nekeičia laisvę mylinčių kartvelų nusiteikimo apginti savo šalį nuo siekio sugrąžinti Sakartvelą į Kremliaus įtaką, sustabdyti šalies europietišką kelią.
Žmonės nusiteikę ryžtingai. Tačiau vaizdas Sakartvele niūrus. Oligarcho Bidzinos Ivanišvili vairuojamas režimas ir protestuojantys žmonės gyvena paraleliniuose pasauliuose. Bidzinai nereikia Europos. ES taisyklės, vertybiniai pagrindai nesiderina su jo tikslais išlaikyti valdžią, galią ir Rusijoje uždirbtus milijardus.
Bidzinos tikslai sutampa su Kremliaus tikslais, todėl nėra paprasta surasti priemones, galinčias priversti režimą surengti naujus laisvus parlamento rinkimus, kad visi žinotų tikrąją kartvelų valią dėl ateities.
ES valstybės, deja, bet dėl Sakartvelo nėra vieningos.
Pradėsiu nuo blogų žinių.
Didžiausi režimo draugai yra Viktoro Orbano Vengrija. Šis mums gerai žinomas Trojos arklys ES blokuoja bendras sankcijas Ivanišviliui ir kitiems, atsakingiems už prievartą, areštus, žmones kalėjimuose.
Tačiau yra ir kita grupė šalių, kurios linkusios užsimerkti prieš režimo politiką ir eiti su jais obuoliauti, kad tik būtų stabilumas.
Panašiai, kaip buvo su Putinu iki 2022 metų.
Tokios nuotaikos yra ir dėl verslo interesų, ir dėl to, kad tose visuomenėse jaučiamas nuovargis dėl jau įvykusios plėtros, o ir Pietų Kaukazas, įskaitant Sakartvelą, deja, bet daliai Vakarų politikų nėra europietiškoje orbitoje.
Kaip visada, labiausiai situaciją supranta Baltijos, Šiaurės Europos šalys, Nyderlandai, labai su mumis – Vokietijos ambasada. Dedu viltis į naują Vokietijos valdžią.
Beje, Prancūzija turi daug bendro su Pietų Kaukazo regionu – ir dėl Prezidentės S. Zurabišvili įdirbio, ir dėl Armėnijos istorinių diasporos ryšių.
Deja, bet šiandien padėtis dar labiau pablogėjo, nes ES poziciją iki šiol stipriai rėmusi ir net buvusi paramos Sakartvelo ES narystei lydere JAV, tokia nebėra.
Iki šiol JAV vaidmuo buvo bene svarbiausias, remiant laisvą žiniasklaidą, demokratinę visuomenės grupių brandą per nevyriausybines organizacijas. Šiandien visa tai sustojo, sustabdžius USAID veiklą. Situacija, kai bandant gydyt pirštą, nukirsta visa ranka.
Bidzina, kaip ir visuomet visi autokratai daro, jau seniai yra perėmęs pagrindinių valstybinių žiniasklaidos priemonių kontrolę.
Pastaruoju metu skaudžiausias smūgis demokratijai – Bidzinai nuolankus verslas perėmė pagrindinio opozicinio TV kanalo „Mtavari“ kontrolę, jis apskritai nustojo transliuoti.
Simboliška ir labai skaudi detalė, iliustruojanti pasikeitusią situaciją – prieš keletą dienų Sakartvele buvo minima diena, kai bolševikai sunaikino XX amžiaus pradžioje pradėtą kurti šiuolaikinę kartvelų valstybę. Tradiciškai tai būdavo minima prie tai istorinei datai skirto paminklo, dalyvaujant ir užsienio šalių ambasadoriams.
Šįkart čia nebuvo ne tik JAV ambasados, bet ir visuomet iki šiol pagarbą atiduodavusių JAV karių.
Sunkiai suvokiami pokyčiai, kurie gali atvesti prie labai blogų išeičių ne tik regionui, bet ir visai Europai.
Prezidentas Donaldas Trumpas – viltis Bidzinai Ivanišvili. Jie to neslepia. Norėčiau, kad Vašingtonas juos nuviltų.
Režimas eina Lukašenkos keliu, kasdien keisdamas įstatymus, skirtus protestuojantiems žmonėms. Vyksta nuolatiniai gąsdinimai, užpuolant grįžtančius iš protestų žmones pavieniui. Išvalomos nuo vakarietiškai nusiteikusių žmonių gynybos ir užsienio reikalų ministerijos. Jos yra ypatingas Bidzinos režimo taikinys.
Baimė, agresija, melas – visas tas pats gerai pažįstamas priemonių rinkinys, kurį naudoja Kremliui palankus Gruzijos režimas.
Ar yra viltis, dažnai klausia žmonės?
Kol kas yra.
Viltingas buvo mano susitikimas su Prezidente Salome Zurabišvili. Ji dabar yra neabejotina pasipriešinimo lyderė.
Situacijos sudėtingumą supranta ir opozicinių partijų, ir pilietinės visuomenės lyderiai. Jų vaidmuo yra svarbiausias. Jie sako – tai mūsų šalis ir me ją turime apginti.
Didžiausia pagarba ir padėka Lietuvos ambasadoriui Sakartvele Dariui Vitkauskui, ambasados žmonėms, kitose europinėse institucijose dirbantiems lietuviams. Jūsų lyderystė ten – be galo svarbi.
Ateina pavasaris.
Ištvėrėm gatvėse šaltas žiemos dienas ir naktis, tuo labiau ištversim jas pavasarį, sakė man kartvelai.
Vyrauja supratimas, kad Ukrainos likimas kaip niekada anksčiau svarbus ir jiems.
Artimiausios dienos gali daug ką nulemti.
O mano žinia buvo ta pati, kurią, cituodama 1939 metų Winston Cherchill, sakau ir sau
„Keep calm, carry on!“

2025.02.25

Liudas Mažylis. Regioninis saugumo aljansas: planas, pasmerktas sėkmei

Kaip elgtis su Rusija? Pastarosiomis dienomis pasaulis pakibo tarp planų A ir planų B. O aš esu įsitikinęs, kad egzistuoja planas C. Tai – regioninis Baltijos baseino saugumo ir gynybos aljansas.

Argumentai visai švieži. Pirma. Per šimtmečius bendros istorijos šiame regione dar niekada nebuvo tokios vienybės. Suomija, Švedija, Norvegija, Danija, Lenkija, Lietuva, Latvija ir Estija yra ne šiaip sau NATO nariai. Esame ypač motyvuoti, vienodai suvokiantys iššūkius ir Rusijos grėsmę. Pavyzdžiui, tokios vienybės nebuvo 1920 metais Bulduriuose. Ten visą mėnesį visu rimtumu buvo svarstoma, kaip sukurti bendrą valstybių erdvę nuo Suomijos iki Ukrainos. Įskaitant ir gynybinę sąjungą. Taigi mėginta kurti „draugų žiedą“ plačioje erdvėje tarp Baltijos ir Juodosios jūrų. Tąkart nepavyko, o rimčiausia kliūtis buvo nesutaikomi Lenkijos ir Lietuvos nesutarimai. Praėjo 100 metų, ir daug kas radikaliai pasikeitė.

Per ilgus šimtmečius tarp Šiaurės ir Baltijos regiono valstybių, įskaitant Lenkiją, tokių gerų tarpusavio santykių nėra buvę. Jie tiesiog pavyzdingi, o tokiais tapo palaipsniui. Keletas istorinių faktų. Štai 20 amžiaus 10 dešimtmetyje Švedija, Norvegija ir Danija ėmėsi tiesiogiai globoti Lietuvą, Latviją ir Estiją, pastarąsias integruojant į Europos Sąjungą ir NATO.  Kadaise, 20 amžiaus 20-ųjų metais regioninis bendradarbiavimas buvo įstrigęs nemaža dalimi dėl konflikto tarp Lietuvos ir Lenkijos. Dabar jau santykiams tarp Lenkijos ir Lietuvos priekaištų nebeliko. Suomijai ir Švedijai neseniai įstojus į NATO, visos regiono valstybės yra NATO narės. Vadinasi, kokių nors įtarimų, kad, glaudžiau bendradarbiaujant regiono lygmeniu, kuriama kas nors „lygiagretaus“ platesniam aljansui – taip pat nebelieka. Nėra ir debesų, temdančių santykius su kitais galingais regionais. Neliko konfliktų su Vokietija, yra sutarimas su JAV, Didžiąja Britanija, su Ukraina. Tad aplinkybės palankios kaip niekada. Šį stojusį išties istorinį vieningumą būtina išlaikyti, į tai verta toliau investuoti.

O kaip su konkrečiais resursais tokiam bendradarbiavimui įgyvendinti?

Penkios iš šių valstybių betarpiškai ribojasi su agresyvia Rusija ir pavojinga Baltarusija. Tad, sutinkamai su vykstančiais svarstymais Europos Parlamente ir kitose ES institucijose, mes „nusipelnom“ išskirtinio finansavimo. Įmanoma ir reikia taip pat ieškoti kitų europinių paramos instrumentų – bendros europinės gynybos kontekste. Imant paskolas savo karinei infrastruktūrai plėtoti, daryti tai sutelkiant valstybes  o ne pavieniui. Vienyti pastangas hibridinio karo frontuose, taip pat ir fiziškai apsaugant Baltijos dugno komunikacijų infrastruktūrą. Toliau plėtoti sankcijas Rusijai, ypatingą kontrolę sutelkiant rusiško iškastinio kuro eksporto per šešėlinį laivyną užkardymui. Bendradarbiavimas siekiant minėtų taktinių tikslų sutelktų mūsų valstybes didesniems strateginiams siekiams. Trumpuoju laikotarpiu svarbu pasinaudoti pirmininkavimo ES institucijose „pusmečiais“. Pavyzdžiui, šiuo metu pirmininkaujanti Lenkija pabrėžia Europos saugumą kaip pagrindinį prioritetą. Regioninio bendradarbiavimo formatas yra lankstesnis dar ir todėl, jog nebūtina kaskart atsižvelginėti į galimus veto. Pavyzdžiui, Vengrijos ar Turkijos. Toliau. Skirdamos 5-6 procentus savo BVP gynybai (o tai realu), mūsų regiono valstybės taps sektinu pavyzdžiu ir turės moralinę teisę to reikalauti iš kitų ES ir NATO valstybių.

Ir dar vienas svarbus istorinis argumentas. Rusai visada ir suomių, ir lenkų, ir lietuvių labai bijodavo. Tik nereikia pasiduoti jau 7 dešimtmečius anų varinėjamai propagandai apie ruso kareivio narsą. Anas visada labai bijodavo priešo, tik va dar labiau bijojo raudonojo komisaro, kuris durtuvu baksnojo jam į nugarą, stumdamas kareivėlį į ataką. Suomių narsa Šiaurės kare iki šiol tebėra pagarbiai sklindanti legenda rusų karinėse pajėgose; puikiai žinome, kaip paniškai rusas bijodavo susidurti su partizanais Lietuvos miškuose pokaryje; Lenkiją Antrajame pasauliniame rusai sudorojo tik su Hitlerio pagalba. Bijo dabar rusai ir ukrainiečių.

De facto toks regioninis bendravimas seniai vyksta ir istoriškai įsitvirtina. Beliktų tik sustiprinti ir aiškiau įtvirtinti bendradarbiavimo saugumo ir gynybos srityje segmentą, pabrėžti tarpusavio įsipareigojimus.. Konkretūs institucionalizacijos variantai galimi įvairūs. Pavyzdžiui, šiuo metu sėkmingai veikia NB8 – neformalaus regioninio formato bendradarbiavimas tarp 5 Šiaurės ir 3 Baltijos šalių  Tai – didelė jėga, 33 milijonai gyventojų (prisidėjus Lenkijai, tas skaičius padvigubėtų). Kartu paėmus dabar tai – penkta pagal (absoliutų!) dydį Europos ekonomika. Pagal Human Development Index – vienas labiausiai klestinčių pasaulio regionų. Turint omenyje jau minėtus neseniai įvykusius pokyčius –Suomijos ir Švedijos narystę NATO – taip pat ir akivaizdžiai padidėjusias grėsmes iš Rusijos ir Baltarusijos pusės – šį modelį būtų galima labiau formalizuoti bei geografiškai išplėtoti. Priimti (bent jau – saugumo ir gynybos sferose, taip dar labiau sustiprinant gynybos ramstį) Lenkiją, tai būtų jau NB9.

Kitkas – jau daliniai argumentai, galbūt grynai mano asmeninės įžvalgos. Naujoji JAV administracija ką tik nedviprasmiškai pademonstravo pasitikėjimą Lenkija. Tad turėtų patvirtinti jį ir Lietuvos, ir kitų Baltijos regiono valstybių atžvilgiu. Tokia gi regioninio bendradarbiavimo filosofija, gerbiamieji!  Suomija ir Lenkija, turėdamos gana ribotus resursus savo sienoms ginti, negali garantuoti dar ir Baltijos valstybių saugumo. Vis dėlto aš išskirčiau pabrėžtiną būtinybę investuoti į fizinį Suvalkų koridoriaus saugumą, o dar ir paspartinant Rail Baltica atkarpos per Lenkiją pilną išbaigimą. Bent jau iki Kauno. Labai svarbu ir tautų tapatybės savivoka. Šiaurės ir Baltijos valstybės vis aiškiau visuomenių yra suvokiamos kaip vientisas regionas. Nėra ir ryškių partinių takoskyrų, ką galiu asmeniškai paliudyti per savo veiklos Europos Parlamente patirtį. Svarstytina, ir gyvenimas parodys, gal verta suteikti tam tikrą statusą  Grenlandijai, Farerams ir Alandams, išplėtojant iki bendradarbiavimo formatą iki N12. Na, ir pabrėžti, kad saugumas, gynyba, atgrasymas yra pagrindinė tokios organizacijos funkcija. Juk jau ir dabar NB8 formate bendradarbiavimas aprėpia kibernetinę erdvę, energetinį ir saugumo bendradarbiavimą, tereikia tai aiškiau struktūruoti.

Tai – vienas iš galimų institucinių variantų. O svarbiausia – suvokti, kad bet kokio tautų klestėjimo garantas visų pirma yra saugumas, to siekti sutelktomis pastangomis ir nuolat transliuoti pasauliui žinią apie tai. Šioje hibridinės veiksenos epochoje nepakanka jėgą tik turėti, ją būtina dar ir demonstruoti. Ir – atgrasymas pavyks.

Taigi toks būtų planas C. Toks „namų darbas“ mūsų regionui. Neabejotinai pasmerktas sėkmei. Nepaisant, kaip pakryptų planai A, ar planai B.

×