2024.11.21

A.Kubiliaus pagrindinis pranešimas Berlyno saugumo konferencijoje

Andrius Kubilius, EP narys, paskirtasis Europos Komisijos narys, atsakingas už gynybą ir kosmosą

Berlynas, 2024.11.20

Gerbiami Berlyno saugumo konferencijos dalyviai,

leiskite padėkoti konferencijos organizatoriams už tai, kad pakvietė mane – kol kas dar tik paskirtąjį Komisijos narį.

Vis dėlto jau tikrai aišku, kad ES turės pirmąjį Komisijos narį, atsakingą už gynybą ir kosmosą.

Iki šiol Europos Sąjunga nebuvo laikoma svarbia žaidėja Europos gynybos srityje.

Tačiau ši nuostata keičiasi.

Neišsiplėsiu, kodėl ES reikia už gynybą atsakingo Komisijos nario. Didžiausią dalį atsakymų į šį klausimą pateikia V. Putino karas prieš Ukrainą.

Vietoj to sutelkime dėmesį į tai, ko Europos Sąjungai reikia, ko ji nori ir ką gali padaryti, kad sustiprintų Europos gynybą.

Iki šiol atrodė, kad Europos gynyba yra tik NATO ir valstybių narių reikalas.

Tačiau laikai keičiasi.

Man yra visiškai aišku – kad ir kaip keistųsi mūsų saugumo aplinka, vienas dalykas nepasikeis: Europos Sąjunga niekada nekonkuravo, nekonkuruoja ir nekonkuruos su NATO Europos gynybos srityje. Būtent NATO rengia ir įgyvendina mūsų gynybos planus, būtent NATO rūpinasi vyriausiąja karine vadovybe. ES nesiekia konkuruoti su NATO šiais klausimais.

Ką ES gali padaryti,tai suteikti pridėtinės vertės, padedant ES valstybėms narėms (kurios taip pat yra NATO narės) plėtoti gynybos pajėgumus ir gynybos išteklius, reikalingus NATO gynybos planams įgyvendinti. ES gali padaryti tai, ko negali padaryti NATO: surinkti papildomų lėšų gynybai ir priimti naujus teisės aktus, kurie padėtų valstybėms narėms plėtoti savo gynybos išteklius.

Kokius pajėgumus ir išteklius ES gali padėti plėtoti ir išlaikyti?

Yra keturios gynybos išteklių rūšys, būtinos gynybai iki prasidedant karui ir jo metu:

Gynybos įranga ir gynybai reikalingos paslaugos, įskaitant kosmoso paslaugas; tai turi būti paruošta ir prieinama pasirengimo gynybai etape.
Apmokytas karinis personalas, kuris gali būti mobilizuotas karo atveju.
Karinis mobilumas ir logistika.
Europos teritorijoje esantys karinės pramonės pajėgumai, galintys ir pasirengę gaminti tai, ko reikia, ypač tuo atveju jei vyktų ilgalaikis karas, ir esantys netoli fronto linijos.

Šiuo metu Europoje susiduriame su nemažais iššūkiais, susijusiais su visais šiais pajėgumais ir ištekliais.

Norint geriau suprasti šiuos iššūkius, turime pažvelgti į grėsmes mūsų saugumui:

Pirmiausia, kaip tikriausiai žinote, Komisijos pirmininkės man įteiktame Įgaliojimų laiške nurodyta, jog kartu su Vyriausiąja įgaliotine Kaja Kallas per pirmąsias 100 mūsų įgaliojimų dienų privalome parengti ir paskelbti „Baltąją knygą dėl Europos gynybos“. Šioje Baltojoje knygoje turi būti apibrėžtos priemonės, padėsiančios Europai pasirengti „ekstremaliausiems kariniams nenumatytiems atvejams“. Kitaip tariant, Baltojoje knygoje turi būti aprašyta, kaip ES pasirengs Rusijos agresijos prieš ES valstybes nares galimybei.

Tai tvirti, atviri ir realistiški žodžiai apie didžiausią mums kylančią grėsmę.

Kaip žinote, įvairiuose naujausiuose žvalgybos vertinimuose, įskaitant Vokietijos, teigiama, kad Rusija gali išbandyti ES arba NATO ryžtą iki šio dešimtmečio pabaigos, t. y. vėliausiai iki 2030 m.

Kylio institutas (dar vienas Vokietijos mokslinių tyrimų centras) neseniai paskelbtame dokumente padarė akis atveriančią išvadą – Rusijos karo ekonomika per 6 mėnesius gali pagaminti tiek, kiek visa Vokietijos kariuomenė turi savo atsargose.

Anot kito ekspertinio vertinimo, vertinant pagal perkamosios galios paritetą, per ateinančius metus Rusija savo kariuomenei išleis daugiau nei visos 27 ES valstybės narės kartu paėmus išleidžia gynybai.

Kita vertus, mūsų pačių gynybinių pajėgumų šiandieninės būsenos analizė rodo, kad esame gerokai žemiau vadinamųjų NATO pajėgumų tikslų.

Kaip atvirai teigiama Prezidento S. Niinistö parengtame pranešime: „Šiuo metu atlikta ES valstybių narių (kurių dauguma taip pat yra NATO sąjungininkės) kolektyvinė pajėgumų inventorizacija ir toliau rodo rimtas spragas ir trūkumus, įskaitant ilgalaikę priklausomybę nuo JAV, ypač didelio intensyvumo operacijose. Kaip parodė naujausia patirtis ir kas atsispindi pajėgumų planavimo procesuose, 27 ES valstybėms narėms trūksta beveik visko – nuo amunicijos ir strateginių priemonių iki aukšto lygio pajėgumų.“

Atsižvelgiant į žemą mūsų pasirengimo lygį, aptardami Europos gynybos poreikius tiek artimiausiam laikotarpiui tiek ilgalaikei perspektyvai, omenyje turime turėti du strateginius veiksnius:

Pirma, turime skubiai pasirengti Rusijos agresijos prieš ES galimybei artimuoju laikotarpiu.
Antra, turime pasirengti ilgalaikiam iššūkiui, kad JAV bus priverstos vis daugiau dėmesio skirti ne Europos gynybai, o atsakui į didėjančią Kinijos karinę galią.

Mano asmenine nuomone, būtent apie tai turės būti mūsų „Baltoji knyga apie Europos gynybą“: kaip mes pasirengsime pasitikti, atgrasyti ir apsiginti nuo pačių ekstremaliausių karinių nenumatytų atvejų tokiame „realybės kraštovaizdyje“ tiek trumpuoju laikotarpiu, tiek ilgesniuoju laikotarpiu.

Šiandien savo komentaruose daugiausia dėmesio skirsiu trumpalaikiam iššūkiui. Tai reiškia Rusiją, jos karą prieš Ukrainą ir Rusijos agresijos prieš ES galimybę.

Asmeniškai aš norėčiau, kad būsimoje Baltojoje knygoje daugiausia dėmesio būtų skiriama trims svarbiausiems blokams, kuriuose turime susitarti dėl neatidėliotinų bendrų sprendimų, kuriuos būtina įgyvendinti arba siekiant sumažinti grėsmes, arba būti pasirengusiems nuo jų apsiginti. Šiuose trijuose blokuose daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama:

1. Mūsų karinei paramai Ukrainos gynybai.

2. Mūsų gynybos pramonės gamybos didinimui, kad NATO pajėgumų tikslus pasiektume ne iki 2044 m., o iki 2030 m.

3. Gynybos finansavimui – atsakant, kaip finansuosime neatidėliotinus mūsų pasirengimo gynybai poreikius.

Prieš pereidamas prie trumpos šių 3 blokų turinio apžvalgos, norėčiau priminti, kad, jei jaučiate poreikį įdarbinti savo intelektinį potencialą per Kalėdų atostogas, kviečiu jį panaudoti teikiant savo idėjas ir pasiūlymus Baltajai knygai. Negaliu pažadėti, kad įtrauksime visus jūsų pasiūlymus, tačiau būsime labai dėkingi už jūsų indėlį.

Dabar leiskite pasidalyti savo mintimis apie šiuos tris Baltosios knygos sudedamuosius elementus.

Pirmiausia – dėl Ukrainos.

Kodėl Ukrainos gynyba yra tokia svarbi mūsų pasirengimo ekstremaliausiems kariniams nenumatytiems atvejams, t. y. Rusijos karinei agresijai prieš ES, plano dalis? Pirma, todėl, kad Ukrainos gynyba priklauso tik nuo Vakarų, įskaitant ES, karinės paramos.

Antra, jei mūsų parama bus nesėkminga ir Ukraina bus priversta pasiduoti ir sutikti su vadinamąja „taikos“ sutartimi, parengta pagal V. Putino sąlygas, išaugs tikimybė, kad Rusija gali imtis veiksmų prieš ES ar NATO daug greičiau, nei mes to tikimės.

Kaip neseniai „Politico“ komentavo NATO generalinis sekretorius Markas Rutte:„Iki šiol mūsų parama padėjo Ukrainai išlikti kovoje. Tačiau turime padaryti daug daugiau, kad pakeistume konflikto trajektoriją“. Štai kodėl, kai kalbame apie mūsų pasirengimą „atremti ekstremaliausius karinius nenumatytus atvejus“, pirmiausia turime padaryti viską, kad „pakeistume Rusijos karo prieš Ukrainą trajektoriją“. Turime suprasti, kad toks poslinkis priklauso tik nuo mūsų. Mūsų parama Ukrainai turi būti didesnė ir veiksmingesnė. Kaip Komisijos pirmininkė nurodė naujosios Komisijos politinėse gairėse: „Geriausia investicija į Europos saugumą yra investicija į Ukrainos saugumą“. Pradėkime kur kas daugiau investuoti į Ukrainos saugumą!

Keletas minčių apie antrąjį bloką – gynybos pramonės gamybos didinimą, kad NATO Pajėgumų Tikslai būtų pasiekti iki 2030 m., o ne iki dabar nustatyto 2044 m. termino;

Pirmiausia ES viduje turime aiškiai suprasti, koks yra tikrasis atotrūkis tarp vadinamųjų NATO Pajėgumų Tikslų (kuriuos NATO šiuo metu iš naujo apibrėžia po trejus metus trunkančio Rusijos karo prieš Ukrainą) ir šiuo metu ES valstybių narių turimų gynybos pajėgumų. Kaip mus įspėjo Prezidentas Niinistö, ES valstybių narių gynybiniuose pajėgumuose yra „rimtų spragų ir trūkumų“. Pasikeitęs informacija su kai kuriais ekspertais ir pareigūnais, norėčiau pabrėžti, kad tai „labai, labai rimtos spragos ir trūkumai“. Neseniai „Die Welt“ išspausdino straipsnį apie NATO gynybos planų atnaujinimą. Rašoma, kad NATO prašo valstybių narių parengti papildomas 49 brigadas, kurioms reikės papildomų 1200 tankų, 900 artilerijos vienetų, 2700 pėstininkų kovos mašinų, 3000 šarvuotųjų transporterių; 1170 priešlėktuvinių antžeminių dalinių ir kt.

Jei neužpildysime spragų ir trūkumų tarp to, kas yra, ir to, kas turėtų būti, tai ir toliau sudarysime Putinui pagundą mus išbandyti.

Turėdami aiškų kiekybinį visų pajėgumų ir ginkluotės rūšių spragų įvertinimą, turime atsakyti į aiškų politinį klausimą – kaip kuo skubiausiai užpildysime šias pajėgumų spragas?

Ar turėtume tęsti darbą kaip iki šiol, lėtai ir palaipsniui? Tokia ligšiolinė gynybos pajėgumų plėtra ir atvedė mus prie šiandien aptariamų spragų ir trūkumų.

O gal verčiau turėtume pradėti radikaliai keisti savo veiklos gynybos srityje būdą ir suprasti, kad Europos gynybai reikia esminio „kapitalinio remonto“, kaip Komisijos pirmininkė ragino mus visus šią vasarą savo pranešime, skaitytame Prahoje vykusioje Globsec konferencijoje?

Anksčiau cituotoje grėsmių analizėje mes visi esame perspėjami, kad Rusija gali būti pasirengusi mus išbandyti iki šio dešimtmečio pabaigos. Įspėjimas yra paskelbtas. Mes nebeturime prabangos gynybos srityje elgtis taip pat, kaip iki šiol: lėtai, tik žingsnelis po žingsnelio, inkrementiškai. Kilęs iššūkis ir visos gynybos sistemos „kapitalinio remonto“ skubumas reikalauja savotiško Big Bang („Didžiojo sprogimo“) požiūrio.

Toks „Didžiojo sprogimo“ požiūris reikalauja parengti aiškų Europos gynybos pramonės produkcijos planą, pagrįstą pajėgumų spragų analize pagal NATO vertinimus ir apimantį Europos gynybos įrangos gamybos „sprogstantį“ didinimą tose srityse, kur turime gynybos pajėgumų trūkumus, su aiškia tiksline šio plano įvykdymo data iki maždaug 2030 m.

Politiškai jautriausias klausimas bus tai, kokį Europos gynybos pramonės produkcijos plano realizavimo būdą ES šalys narės bus pasirengusios pristatyti Europos gynybos pramonei: ar turėtume ir toliau elgtis kaip iki šiol – ir toliau kiekviena valstybė narė spręs, kaip užpildyti savo pajėgumų spragas ir tradiciškai pati kreipsis į pramonę su savo nedideliais nacionaliniais užsakymais; ar turėtume raginti ir skatinti valstybes nares daugiau tartis ir susitarti tarpusavyje bei naudotis bendraisiais viešaisiais pirkimais, kurie palengva lemtų palaipsnį padėties Europos gynybos pramonėje gerėjimą; ar turėtume pasirinkti „Didžiojo sprogimo“ metodą – siekti, kad visos valstybės narės susitartų dėl neatidėliotinų bendrų viešųjų pirkimų visai valstybėms narėms reikalingai gynybos įrangai įsigyti? Panašų metodą ES valstybės narės taikė pandemijos metu, kai Komisija turėjo visų valstybių narių įgaliojimą įsigyti reikalingų vakcinų.

„Didžiojo sprogimo“ metodas turės keletą labai svarbių privalumų: Europos pramonė pamatys mūsų vieningą ir aiškią viziją, pamatys, ko reikia ir koks didelis yra bendras poreikis, o tai atneš pramonei ilgalaikių sutarčių – o tai yra pramonei labai reikalingos garantijos, kad ji gali plėsti savo gamybos pajėgumus; dėl masto ekonomijos tai gerokai sumažins gamybos sąnaudas ir įrangos kainą valstybėms narėms.

Turime sutarti, kad eaame tikrai pajėgūs pasiekti „Didįjį sprogimą“ mūsų gynybos reikaluose. Ir turime tai viešai ir garsiai paskelbti dabar, kad pasiųstume Putinui žinią, jog jis pralaimės karą, kurį kariauja prieš Europą ir kurį planuoja dar labiau išplėsti.

Be „Didžiojo sprogimo“ įprastinių pajėgumų srityje, reikalaujančio skubiai ir dideliu mastu padidinti mūsų pramonės gamybos pajėgumus, turime ryžtingai žengti į sritį, kurioje mūsų gynybos pajėgumai gali būti sukurti tik įgyvendinant bendro europinio intereso gynybos projektus, tokius kaip „Europos oro erdvės gynybos skydas“ ar „Europos kosmoso gynybos skydas“, kurių nė viena šalis negali įgyvendinti pati viena. Tas pats pasakytina ir apie kitų gynybai reikalingų strateginių įrangos ir priemonių spragų užpildymą, kurį galima pasiekti tik dirbant kartu.

Lygiai taip pat ir kalbant apie mūsų gynybos pramonės modernizavimą ir inovacijas: tai galime padaryti tik kartu, kitaip ir toliau pralaimėsime konkurencinėje kovoje su Jungtinėmis Valstijomis ar Kinija.

Veiksmų gynybos reikaluose bendrumas yra labai praktiškas dalykas – bendrais veiksmais su ta pačia pinigų suma galime geriau papildyti ir sukurti reikalingis tradicinius ir pažangius gynybos pajėgumus, palyginti su tuo, ką galėtume įsigyti, jei ir toliau tai darytume kiekvienas atskirai.

Kaip prieš kelis dešimtmečius sakė viena žinoma istorinė asmenybė: „Tai ekonomika, kvailuti!“

Ir galiausiai – dėl trečiojo Baltosios knygos bloko: gynybos finansavimo – kaip finansuosime savo neatidėliotinus gynybinės parengties poreikius?

Mano nuomone, gynybos finansavimas yra svarbiausias iš trijų blokų, nes be tinkamų investicijų į gynybą nieko nepasieksime: nebus taip reikalingos paramos Ukrainos gynybai ir nebus „Didžiojo sprogimo“ pertvarkant Europos gynybos sistemas.

Yra 3 vienodai svarbūs klausimai, kuriuos turime nedelsdami spręsti gynybos finansų srityje:

1. Gynybos išlaidų eilutė kitoje daugiametėje finansinėje programoje (DFP), kuri pradės veikti 2028 m. Ši gynybos išlaidų eilutė turėtų būti gerokai didesnė, palyginti su ta pačia eilute dabartinėje DFP (tik 10 mlrd. EUR gynybai);

2. Akivaizdu, kad neturime prabangos laukti, kol 2028 m. įsigalios naujoji DFP. Per 2025 m. turime susitarti, kaip finansuosime vadinamuosius „papildomus 500 mlrd. eurų gynybai per ateinantį dešimtmetį“, kaip nurodyta M. Draghi ataskaitoje. Turime suprasti – arba visi rasime susitarimą dėl finansinio gynybos paketo, arba liksime nepasirengę atremti tuos neatidėliotinus, ekstremaliausius karinius nenumatytus atvejus. Turime prisiminti, kad pasirengimas gynybai kainuoja daug, tačiau nepasirengimas kainuoja daug, daug daugiau.

3. Galiausiai turime rasti konstruktyvų sprendimą, kaip įtikinti Europos Investicijų Banką, kitas tarptautines finansų institucijas ir privačius Europos bankus nebijoti aktyviau investuoti į Europos gynybos pramonę. Tokio finansavimo trūkumas yra viena skaudžiausių kliūčių Europos gynybos pramonės planams plėsti gamybos linijas ir pajėgumus. Dėl to Europos pramonė atsiduria visiškai nekonkurencingoje aplinkoje, palyginti su Jungtinių Valstijų gynybos pramone.

********

Tiek mano minčių apie būsimą Baltąją knygą dėl Europos gynybos.

Dar kartą kviečiu jus pasinaudoti Kalėdų atostogomis ir parengti pasiūlymų Baltajai Knygai. Labai džiaugiuosi pirmuoju tokiu įnašu, kurį mums atsiuntė Europos gynybos ir kosmoso pramonės asociacija ir kuriame pateikta nemažai tikrai įdomių pasiūlymų.

********

Baigdamas norėčiau dar kartą pabrėžti: mes VISI esame vienoje valtyje – kariškiai, pramonės atstovai, įmonių vadovai ir politikai, ES piliečiai ir Ukrainos piliečiai, mes visi. Ir mes esame atsidūrę labai audringoje jūroje.

Taigi arba mes irkluosime sinchroniškai ir suvieniję visas jėgas įveiksime šiandienos audras, arba kiekvienas iš mūsų liksime vieni priešais audras ir agresyvius priešininkus.

Aš esu už tai, kad irkluotume kartu. Aš už „Didžiojo sprogimo“ metodą! Ir tvirtai pasisakau už tai, kad tokios strateginės mintys būtų įtrauktos į būsimą Baltąją Knygą dėl Europos gynybos!

Dėkoju už dėmesį.

2024.11.18

A.Kubilius. Apie taiką Ukrainoje ir Europos Sąjungos karinę paramą Ukrainai

Rusijos karas Ukrainoje, greitai peržengsiantis 1000 dienų ribą, o šiek tiek vėliau ir trejų metų slenkstį, tebelieka didžiausia geopolitine krize ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Kaip teigia kai kurie ekspertai, – šis karas jau yra įžengęs į Trečiojo pasaulinio karo stadiją.

Tebesitęsiančio Rusijos karo prieš Ukrainą kiekviena diena yra nauja kruvinos tragedijos diena. Karas tęsiasi jau treti metai. Vakarų visuomenėse jaučiamas nusivylimas – kodėl negalime pasiekti greitų pergalių? Pasigirsta balsai, kad Ukrainos karinė pergalė išvaduojant okupuotas teritorijas nebegali būti vertinama kaip reali galimybė užbaigti karą artimiausiu metu. Ir todėl diskusijos dėl ugnies nutraukimo, dėl galimų taikos susitarimų su Putinu įgauna vis didesnį pagreitį. Kai kam atrodo, kad jei negalime pasiekti greitos Ukrainos pergalės, tai reikia siekti greitos taikos, net ir Putino sąlygomis. JAV Prezidento D.Trumpo išpopuliarintas rinkiminis pažadas užbaigti karą per 24 valandas šias diskusijas dar labiau užkaitina.

Šalia tikro tragiško karo Ukrainos frontuose vyksta ir globalus psichologinis percepcijų (nuo anglų kalbos žodžio perception, – lietuviškai: nuovoka, suvokimas, percepcija) karas. Tai yra, vyksta ir hibridinis propagandinis naratyvų karas dėl to, kaip pasaulyje turi būti suvokiamas šis karas ir jo eiga: Putinas deda dideles pastangas siekdamas skleisti naratyvą, kad Ukraina pralaimi, kad Ukraina kariauja beviltišką karą ir vis tiek bus priversta nusileisti, kad Rusijos yra neįmanoma įveikti, kad Ukrainai bet kokia taika yra geriau nei beviltiškas karas, ir t.t., ir t.t.

Toks percepcijų karas paveikia ir kai kuriuos Vakarų lyderius, kurie taip pat ima kartoti tokius pačius naratyvus. Taip formuojasi pavojingas naratyvas, kad Ukraina su visa Vakarų parama, šiame kare yra silpnoji pusė, nors jungtiniai Vakarai ekonomiškai yra 25 kartus stipresni nei Rusija (2023 metais Rusijos BVP – 2 trln. JAV dolerių; ES ir JAV bendras BVP – 45,7 trln. JAV dolerių).

Toks įsivyraujantis „Vakarų silpnumo“ naratyvas yra viena iš didžiausių grėsmių pačių Vakarų saugumui, nes tai tik kuria pagundas ne tik Rusijai, bet ir Šiaurės Korėjai, Iranui, ir net Kinijai tik didinti savo agresyvumą.

Todėl Vakarai turi rūpintis ne tik materialiniais savo gynybos pagrindais ir ne tik tuo, kaip plėtoti konkrečius savo gynybos pajėgumus, bet ir kaip laimėti ar bent jau nepralaimėti šiandieniniame percepcijų ar naratyvų kare.

Taika Europos žemyne, įskaitant ir Ukrainą, yra natūralus Europos Sąjungos, jos institucijų ir daugumos jos piliečių siekis. Dar labiau taikos reikia pačiai Ukrainai. Klausimas yra tik vienas – kaip tokios taikos ir kokio turinio taikos bus siekiama?

Suprantama, kad teoriškai taika (ar karo pabaiga) Ukrainoje gali būti pasiekta dviem būdais – priverčiant Ukrainą pasiduoti, neduodant jai pakankamai ginklų; arba priešingai – priverčiant Putiną suprasti, kad jis nieko nepasieks, kad jis kariauja beviltišką karą, ir todėl jam teks atsitraukti iš Ukrainos. Tokiam Putino supratimui atsirasti šiandien reikia vieno – akivaizdžių įrodymų, jog Vakarai nepavargs remti Ukrainos.

Pirmasis kelias link karo pabaigos būtų Putino pergalė ir Europai yra visiškai nepriimtinas, nes tai būtų pakankamai tikslus 1938-ųjų metų „Miuncheno suokalbio“ pakartojimas, kai Vakarų lyderiai, siekdami tariamos taikos su Hitleriu, privertė pasiruošusią su ginklu gintis Čekoslovakiją sutikti su tuo, kad Hitleris okupuos dalį jos teritorijos. Tai galų gale atvedė prie II-ojo Pasaulinio karo visame Europos žemyne.

Antrasis kelias yra Ukrainos ir Vakarų pergalės kelias, tačiau jo įgyvendinimui reikia naujų ir ryžtingų Ukrainos rėmimo pastangų visuose Vakaruose, ir ypač Europos Sąjungoje. Ir tokios pastangos turi būti paremtos aiškia strategija.

Šiandien tebesitęsiantis kruvinas karas vyksta tokiomis aplinkybėmis, kai demokratiniuose Vakaruose galimai bręsta nemaži pokyčiai: naujoji JAV administracija žada labai greitai sustabdyti karą Ukrainoje, galbūt tiesiog priverčiant užšaldyti dabartinę fronto situaciją; kaip skelbia JAV ekspertai, tam gali būti pasitelkti ir JAV paramos Ukrainai instrumentai, viešai ir neviešai perspėjant Ukrainą, kad tokia parama gali būti sustabdyta, jeigu Ukraina nesutiks su naujos JAV administracijos planais.

Tuo tarpu naujoji Europos Komisija skelbia jog imsis reikšmingų iniciatyvų stiprinti Europos Sąjungos gynybinius pajėgumus ir kurti Europos Gynybos Sąjungą: pirmą kartą savo istorijoje, Europos Sąjungos Komisijos vadovybė naujiems Komisarams įteiktuose jų Misijos Laiškuose atvirai teigia, jog Europos Sąjunga turi būti pasirengusi patiems ekstremaliausiems kariniams išmėginimams (“most extreme military contingencies”), kitaip sakant, potencialiai karinei agresijai prieš kurią nors ES šalį narę. Be abejo, turima omenyje visų pirma Rusijos agresija. O tokios agresijos tikimybė yra labai tampriai susijusi su karo Ukrainoje eiga.

Nuo karo pradžios prabėgus beveik trejiems metams akivaizdu, kad Rusija yra sukūrusi didelės apimties „karo ekonomiką“ ir masiškai gamina ginklus karui, o Ukrainos karo frontuose Rusijos kariuomenė (kartu su Šiaurės Korėjos kariais) efektyviai mokosi kariauti modernų karą. Šiandien Europos Sąjungos ir NATO žvalgybos perspėja, kad Rusija gali būti pasirengusi agresijai prieš kurią nors Europos Sąjungos šalį dar iki 2030 metų.

Jeigu Europos Sąjunga sudarys galimybę Putinui įsitikinti, kad Vakarai tikrai yra silpni ir nesugeba padėti Ukrainai apsiginti, jeigu Ukraina bus priversta pasirašyti taikos „pagal Putiną“ sąlygas, akivaizdu, kad tikimybė, jog Rusija susigundys pradėti agresiją prieš kurią ES šalį gali labai stipriai išaugti. Taip „pagal Putiną“ užbaigus karą Ukrainoje, Rusija savo agresiją prieš ES gali pradėti žymiai anksčiau nei 2030 metais.

Tuo tarpu jeigu bendromis Ukrainos ir Vakarų pastangomis Rusija bus priversta užbaigti karą Kremliui nepalankiomis sąlygomis, tokiu atveju ir Putino šiandieniniai planai kitu agresijos taikiniu pasirinkti kurią nors ES šalį gali būti negrįžtamai sugriauti.

Taigi Rusijos agresijos prieš ES ar NATO tikimybė, jos mastas ir jos tikėtina data vienareikšmiškai priklauso nuo vieno faktoriaus: nuo Rusijos karo prieš Ukrainą eigos. O tai reiškia – nuo Vakarų paramos Ukrainai lygio.

Todėl Europos Sąjunga, siekdama išvengti Rusijos potencialios agresijos, privalo turėti aiškią strategiją, kokių konkrečių tikslų siekia Europos Sąjunga, savo ištekliais remdama Ukrainos gynybinį potencialą, nes nebeužtenka pasakyti, kad remsime tiek, kiek reikės. Nors iki šiol Europos Sąjungos bendra parama Ukrainai (ne vien tik karinė) savo apimtimi buvo didesnė nei ta, kurią Ukrainai iki šiol suteikė JAV, tačiau kaip nesenai teigė naujasis NATO Generalinis Sekretorius Mark Rutte: „Ligšiolinė mūsų parama Ukrainai leido jai tęsti kovą. Bet mes turime padaryti žymiai daugiau tam, kad pakeistume konflikto trajektoriją“. (“So far, our support has kept Ukraine in the fight. But we need to do much more in order to shift the conflict’s trajectory”).

Europos Sąjunga turi visų pirma apsispręsti, kokios tolesnės konflikto (Rusijos karo prieš Ukrainą) trajektorijos ji pati sieks tam, kad Rusijos karinės agresijos tikimybė būtų reikšmingai sumažinta, o ne padidinta. Tam ES turi sutarti dėl pačios ES įgyvendinamos, tikslingos „Ukrainos strategijos“ ir turi pati surasti reikalingus išteklius tokios strategijos įgyvendinimui. Parengus tokią strategiją, ateitų laikas tartis ir su transatlantiniais partneriais dėl bendrų veiksmų jos įgyvendinimui. Tai leistų ir pačiai Europos Sąjungai būti pasiruošus imtis įgyvendinti tokią strategiją, jeigu nebūtų rasta sutarimo su partneriais.

Kokios „Ukrainos strategijos“ reikia Europos Sąjungai, kalbant apie karinę paramą Ukrainai?

Atsakymas yra paprastas – reikia tokios strategijos, kuri šiandien parodytų Putinui, kad Europos Sąjunga yra stipri ir pasirengusi atremti bet kokias Putino agresijas. Tokie Europos Sąjungos įrodymai turi prasidėti nuo Europos Sąjungos didėjančios paramos Ukrainai ir baigtis pačios Europos Sąjungos pakankamų gynybinių pajėgumų radikaliu stiprinimu.

Putino agresyvumą eskaluoja jo matomi mūsų, Vakarų, silpnumo įrodymai, o ne mūsų stiprumo ir pasirengimo apsiginti įrodymai. Putinui turi būti parodyta, kad jo agresija tiek prieš Ukrainą, tiek ir prieš Europos Sąjungą neatneš nei jam pačiam nei Rusijai jokių pergalių ir jokios sėkmės.

Kol kas Putinui vis dar atrodo, kad jis gali pasiekti Ukrainoje karinę pergalę, kad gali pralaužti Ukrainos gynybos frontą, kad gali sulaukti to momento, kai Vakarai pavargs remti Ukrainą. Putinas šiandieninę situaciją Ukrainos frontuose vertina kaip Vakarų silpnumo įrodymus.

Tokius lūkesčius Putinui sukelia tai, kad ligšiolinė Vakarų parama Ukrainai ne tik kad savo apimtimi nebuvo pakankama, bet ir pati suteikiama parama atrodė kaip stokojanti aiškios strategijos, neturinti aiškių tikslų ir ilgalaikių planų. Visa tai ir sudaro galimybes Putinui galvoti ir tikėtis, kad tokios Vakarų paramos srautai netrukus išseks.

Norint pakeisti tokį įspūdį ir reikia „Ukrainos Strategijos“. Ne tik tam, kad Ukrainai būtų garantuota didesnė ir efektyvesnė Vakarų karinė parama, bet ir tam, kad Putinas pradėtų pagaliau suprasti, kad jokių pergalių jam pasiekti nepavyks.

Tokia „Ukrainos strategija“ turi būti sudėtine dalimi „Europos Gynybos“ strategijos, kuriai bus skirtas ir naujos Europos Komisijos per pirmą šimtą dienų rengiamas strateginis dokumentas, skirtas Europos gynybai (“White Paper on European Defence”). Europos Gynybos strategija turi numatyti visas Europos Sąjungos dispozicijoje esančias priemones (industrines, ekonomines, finansines, teisines), kurios padėtų Europos Sąjungos šalims sukaupti būtinus gynybos išteklius, reikalingus tam, kad būtų pasirengta atremti bet kokią potencialią Rusijos agresiją. O taip pat ir tam, kad Ukrainai būtų suteikta reikalinga karinė parama. Tokia Europos Gynybos strategija taip pat yra reikalinga ir tam, kad Putinas jau šiandien suprastų, kad jo svajonės testuoti ES ar NATO, užpuolant kurią nors šių organizacijų narę, yra bergždžios – ES kartu su NATO apsigins.

Platesnę Europos Gynybos strategiją bus galima aptarti vėliau. Šis tekstas yra visų pirma skirtas išsamesniam „Ukrainos strategijos“ aptarimui. Tiek „Ukrainos strategija“, tiek ir platesė „Europos Gynybos“ strategija turi būti vertinamos kaip sudėtinės dalys to, ką buvęs Suomijos Prezidentas S. Niinisto savo nesenai paskelbtoje ataskaitoje įvardijo kaip ES Pasirengimo strategija, kurią, anot autoriaus, Europos Sąjungai yra būtina artimiausiu metu parengti ir pradėti įgyvendinti.

„Ukrainos strategija“ turi remtis aiškiu supratimu, kad ligšiolinė Europos karinė parama Ukrainai rėmėsi atskirų ES šalių narių individualiomis pastangomis, kurias kiek įmanoma koordinavo vadinamasis Ramšteino formatas. Tokiu būdu buvo pasiekta nemažai, tačiau ateina metas, kai, neatsisakant veikiančio Ramšteino formato, paramos Ukrainai organizavimas nuo koordinuojamų savanoriškų pastangų turi palaipsniui pereiti prie vis geriau suplanuoto ir labiau strategiško kolektyvinio veikimo. Toks ir būtų skiriamasis „Ukrainos strategijos“ bruožas – kolektyvinė ES pastanga stiprinti Ukrainos gynybą, o tuo pačiu ir visos Europos gynybą.

„Ukrainos strategija“ neturi būti labai sudėtinga: ji turi tiesiog numatyti, kokios apimties ginkluotė, kur pagaminta ir kaip finansuojama bus suteikiama Ukrainai per artimiausius kelerius metus.

Europos Sąjungai „Ukrainos strategija“ neatidėliotinai yra reikalinga ir tam, kad ES artimiausiu metu būtų tinkamai pasirengusi dialogui ir diskusijoms tiek su naująja JAV administracija, tiek ir su Ukraina. Kolektyvinių Vakarų politiniai prioritetai ir ES parama Ukrainai negali priklausyti vien tik nuo pokyčių Jungtinių Valstijų administracijoje ir jų strateginiuose prioritetuose.

„Ukrainos strategija“ gali būti rengiama įvairiai: ji gali būti platesnė ir detalesnė, orientuota į ilgalaikius bendresnius tikslus; tačiau pradiniame etape ji gali būti ir siauresnė bei nukreipta į konkrečiai apibrėžtų karinės paramos tikslų įgyvendinimą.

Pavyzdžiui, ji galėtų būti skirta tam, kad ES prisiimtų konkrečią atsakomybę finansuoti gamybą ir tiekimą tokios karinės technikos, kuri yra reikalinga rengiamoms naujoms Ukrainos kariuomenės brigadoms (Ukraina rengia 14 naujų brigadų) bei jų apginklavimui, įskaitant ir sunkiąja karine technika.

Kaip rodo Vakarų ekspertų vertinimai, tokiam apginklavimui reikėtų pakankamai nemažos apimties ginkluotės: 100-300 naujų, to paties modelio tankų; iki 1000 pėstininkų kovos mašinų; apie 500 naujų artilerijos sistemų (155 mm); iki 250 Gepard tipo oro gynybos sistemų, kurios gintų kariuomenės padalinius; taip pat reikšmingai padidintos dronų gamybos. Neatidėliotinai yra būtina ir sukurti bei išplėtoti Vakarų logistinę bei pramoninę infrastruktūrą pačioje Ukrainoje tam, kad būtų galima efektyviai prižiūrėti, remontuoti ir atnaujinti karinę techniką, pagamintą Europos Sąjungos gynybos pramonės įmonėse ir naudojamą Ukrainos frontuose.

Tokia technika galėtų būti pagaminta tiek Europos, tiek ir Ukrainos karinės pramonės. Per trejus karo metus paaiškėjo, kokia ir kur pagaminta karinė technika yra tinkamiausia ir labiausiai reikalinga Ukrainos kariuomenei. Nemaža dalis tokios technikos gali būti pagaminta ir pačios Ukrainos karinės pramonės įmonėse, jau šiandien sugebančiose gaminti ginkluotę, savo kokybe neatsiliekančia nuo Vakarų gamybos standartų. Kita dalis būtų gaminama Europos įmonių arba Ukrainoje įsteigtų bendrų Ukrainos-Vakarų įmonių, apjungiančių ukrainiečių įgytą modernaus karo technologinį know-how ir Vakarų industrinę galią.

Tai būtų ypač reikalinga tokiais atvejais, kai, pavyzdžiui, ukrainiečiai gali pasigaminti modernios artilerijos sistemos „Bohdana“ pabūklus, kurių gamyba Ukrainoje yra maždaug du kartus pigesnė, nei analogiškų artilerijos sistemų gamyba Europos Sąjungoje, tačiau ukraniečiams trūksta savaeigių platformų, ant kurių Ukrainoje pagamintos artilerijos sistemos turi būti montuojamos. Tokios platformos galėtų būti gaminamos Europos Sąjungoje ir tiekiamos Ukrainos gamintojams. Lygiai taip pat galėtų būti išplėtota ir įvairių reikalingų dronų gamyba – ukrainiečių fronto kovose įgytas technologinis know-how, sulietas su Europos Sąjungos gynybos pramonės potencialu garantuotų stiprų gamybinį proveržį ir Ukrainos karinį pranašumą.

Kiek ir kokia konkreti karinė technika prioritetiškai turėtų būti gaminama ir tiekiama Ukrainai, turi apsispręsti Ukrainos karinė vadovybė kartu su ES ir NATO ekspertais. Tačiau tai turi gulti į „Ukrainos strategijos“ gamybos ir tiekimo strateginį planą, paremtą aiškiais ES finansiniais ištekliais ir ilgalaikiais kontraktais tiek su ES, tiek ir su Ukrainos gynybos pramone.

Preliminarūs Vakarų ekspertų skaičiavimai, kiek ir kokios technikos tokioje „Ukrainos strategijoje“ turėtų būti įsipareigota pagaminti ir pateikti Ukrainos kariuomenei rodo, kad tokios strategijos įgyvendinimas pradiniame etape kainuotų apie 50 mlrd. eurų.

50 mlrd. eurų yra didelė pinigų suma, tačiau ji yra pakeliama Vakarų finansams. Net ir tuo atveju, jeigu tokias lėšas turėtų sutelkti vien tik ES, ji būtų pakeliama, ypač žinant, kad tokios apimties lėšos būtų išleistos ne per vienerius metus.

Verta atsiminti, kad per visus beveik trejus karo metus Europos Sąjungos karinė parama Ukrainai jau pasiekė 43 mlrd. eurų, o Jungtinių Amerikos Valstijų – 57 mlrd. eurų (tuo tarpu jau duoti įsipareigojimai paremti kitas Ukrainos biudžeto išlaidas yra tokie: ES – 84 mlrd.eurų; JAV – 31 mlrd. eurų). Taigi – per vienerius metus ES karinė parama Ukrainai siekė maždaug 14 mlrd. eurų, o Jungtinių Valstijų – maždaug 19 mlrd. eurų. Tiek ES, tiek ir JAV atveju tokios metinės išlaidos yra šiek tiek mažiau nei 0,1% atitinkamų BVP.

Ir ES, ir JAV tikrai yra ekonomiškai pajėgios skirti didesnę karinę paramą Ukrainai, ypač žinant, kad Rusija karinėms išlaidoms skiria 7% BVP, o Ukraina savo gynybai yra priversta išleisti net 25% BVP.

Taika kainuoja brangiai, nes, kaip teisingai sakydavo senovės romėnai: jeigu nori taikos, ruoškis karui. Pasiruošti karinei gynybai yra brangu, tačiau sulaukti karo jam nepasiruošus yra dar brangiau.

Europos pasiruošimas atremti potencialią Rusijos agresiją prasideda nuo šiandieninės paramos Ukrainos gynybai. Tokia parama yra brangi, tačiau dar brangiau kainuotų neremti Ukrainos ir tai, kokias pasekmes tai lemtų visai Europai.

Verta pakartoti dar kartą: Rusijos agresijos galime išvengti tik tuo atveju jeigu Putinas visų pirma supras, kad jis nieko nepasieks Ukrainoje, kad jis nenugalės Ukrainos ir kad neparklupdys Ukrainos. Lygiai taip pat, kad jis neįveiks nei Europos Sąjungos, nei mūsų valios remti Ukrainą. Tai ir yra tikras kelias tiek į taiką Ukrainoje, tiek ir visame Europos žemyne.

Ar įveiksime tokį kelią, priklauso visų pirma nuo mūsų pačių ir nuo mūsų politinės valios neatidėliojant imtis įgyvendinti tiek Ukrainos strategiją, tiek ir Europos Gynybos strategiją.

2024.11.07

Andriaus Kubiliaus įžanginis žodis klausymuose Europos Parlamente

Įžanginis žodis

Andrius Kubilius, paskirtasis Komisijos narys, atsakingas už gynybą ir kosmosą

Gerbiamieji komitetų pirmininkai,

Gerbiamieji Europos Parlamento nariai,

Gerbiami kolegos,

Per pastaruosius 32 metus būdamas du kartus buvęs Lietuvos Ministru Pirmininku ir Lietuvos bei Europos Parlamento nariu, jaučiuosi pagerbtas galėdamas grįžti į šiuos Rūmus ir šiandien kreiptis į Jus kaip pirmasis Europos Sąjungos istorijoje paskirtasis Komisijos narys, atsakingas už gynybą ir kosmosą.

***

Kaip žinote, gynyba yra vienas svarbiausių būsimos Komisijos prioritetų.

Misijos laiške man pavesta padėti Europai pasirengti „ekstremaliausiems kariniams nenumatytiems atvejams“. Tai reiškia – pasirengti Rusijos agresijos prieš ES valstybes nares galimybei.

Ar esame pasirengę tokiems nenumatytiems atvejams?

Šiandien susiduriame su neatidėliotinais ir ilgalaikiais Europos gynybos iššūkiais:

Pirma, susiduriame su egzistencinėmis ir kylančiomis grėsmėmis, įskaitant įprastinį karą, kibernetinį karą, hibridines atakas ir kosmoso militarizavimą:

– Naujausi žvalgybos vertinimai rodo, kad iki šio dešimtmečio pabaigos Rusija gali išbandyti ES arba NATO ryžtą. Todėl turime skubiai stiprinti ES pasirengimą galimai karinei agresijai. Tokiu būdu galime atgrasyti Rusiją.

– Nepaisant to, kad kol kas sunku nuspėti, kokia artimiausiu metu bus naujosios JAV administracijos politika, vis dėlto galime prognozuoti, kad per ateinančius dešimtmečius JAV tikriausiai daugiau dėmesio skirs Kinijos keliamam strateginiam iššūkiui. Šis ilgalaikis pokytis reikalauja savarankiškesnės Europos gynybos struktūros.

Antra, ES valstybės narės per pastaruosius dešimtmečius gynybai skyrė per mažai lėšų – šis trūkumas sudaro daugiau kaip 1 trilijoną eurų. Dėl tokio nuolatinio nepakankamo investavimo kritiniai mūsų pajėgumai ir pasirengimas turi spragų.
Trečia, Europos gynybos įrangos rinka tebėra labai fragmentuota, o tai lemia neefektyvumą, pastangų dubliavimą ir sąveikos trūkumą. Mūsų gynybos pajėgumai atsilieka nuo to, ko reikia mūsų pasirengimui, kaip pabrėžiama [Specialiojo patarėjo] Prezidento S.Niinisto pranešime [Dėl Europos civilinės ir karinės parengties ir pasirengimo stiprinimo].
Ketvirta, mūsų priešininkai ir strateginiai konkurentai sparčiai mus lenkia. Tokių šalių kaip Rusija ir Kinija gynybos biudžetai per pastaruosius du dešimtmečius išaugo daug labiau nei 27 ES valstybių narių. Panašu, kad 2025 m. Rusija, skaičiuojant pagal perkamosios galios paritetą, karinėms reikmėms išleis daugiau nei visos ES 27 valstybės narės skiria gynybai.

Tikiuosi Jūsų paramos, kad, siekdami išspręsti šiuos iššūkius, sukurtume tikrą Europos gynybos sąjungą. Kaip teigia S.Niinisto, Europos gynybos sąjungos reikia ne karui, o taikai palaikyti.

Tam reikia keisti paradigmą ir sistemiškai pertvarkyti Europos gynybą, grindžiamą glaudžiu mūsų, valstybių narių ir NATO bendradarbiavimu.

Gynybos klausimais NATO ir ES nekonkuruoja – greičiau priešingai.

ES turi pasinaudoti savo unikaliomis biudžetinėmis ir teisėkūros galiomis, kad padėtų plėtoti pajėgumus ir išteklius, reikalingus NATO karinio atgrasymo ir gynybos planams įgyvendinti.

Trys pranešimai – Enrico Letta pranešimas dėl bendrosios rinkos, profesoriaus Draghi pranešimas dėl konkurencingumo ir Prezidento Niinistö pranešimas dėl pasirengimo suteikė peno apmąstymams. Dabar turime imtis veiksmų ir įgyvendinti šias rekomendacijas.

Atsidūrėme tokiame laikotarpyje, kai taikiai mūsų ateičiai kyla iššūkių ne tik gynybos, bet ir kosmoso srityje, kuri tampa vis svarbesnė mūsų gynybiniams pajėgumams.

Mums reikia skubių ir drąsių sprendimų, kad užtikrintume tą taikią ateitį.

Tokie sprendimai reikalauja maksimalaus mūsų susitelkimo.

Todėl tikiuosi glaudžiai bendradarbiauti su Jumis įgyvendinant šią užduotį.

Jei būsiu patvirtintas, per pirmąsias 100 savo kadencijos dienų kartu su vyriausiąja įgaliotine pristatysiu Baltąją knygą dėl Europos gynybos ateities.

Joje bus suformuluotas naujas požiūris į gynybą ir nustatyti investicijų poreikiai, kad būtų sukurti visapusiški Europos gynybos pajėgumai, grindžiami bendromis investicijomis ir ES bei valstybių narių pasirengimu ekstremaliausiems kariniams nenumatytiems atvejams.

Turime užtikrinti, kad reikalingi ES gynybos pajėgumai būtų labiau suderinti su atitinkamomis investicijomis.

Turime išleisti daugiau, geriau, drauge ir europietiškai.

Todėl siūlau:

Nedelsiant imtis veiksmų, kad būtų toliau įgyvendinamos ASAP ir Europos EDIRPA programos, taip pat naujoji Europos gynybos pramonės programa (EDIP). Esu pasirengęs suteikti visą paramą, kurios reikia šio svarbaus dokumento priėmimui.
ES gynybos įrangos gamybos ir paklausos didinimas skatinant ES, valstybių narių ir NATO keitimąsi informacija apie gynybos išteklius ir pajėgumų poreikius, tokiu būdu galimai sukuriant bendrą ES gynybos pramonės produkcijos planą. Skatindami bendrus viešuosius pirkimus, su galimybe didinti bendrą paklausą, galime padėti sumažinti kainas ir paskatinti ilgalaikes sutartis. Taip pat turėtume išnagrinėti parengties telkimo ir bendro atsargų kaupimo galimybes, grindžiamas ES karinio saugumo kriterijais.
Ilgalaikis kitos daugiametės finansinės programos (DFP) planavimas. Turime maksimaliai padidinti Sąjungos veiksmų poveikį, panaudoti ES biudžetą pagrindiniams skubiausiems ES prioritetams įgyvendinti, suteikti investicijoms nuspėjamumo, sustiprinti sinergiją ir supaprastinti ES finansinę aplinką.
Pasiūlymai dėl neatidėliotinų investicijų į gynybą poreikių. Remiantis M. Draghi pranešimu, Europos gynybos pramonei per ateinantį dešimtmetį reikia papildomų 500 mlrd. eurų, kad ji išliktų konkurencinga ir patenkintų dabartinę paklausą. Dar prieš patvirtinant kitą DFP, ieškosime būdų, kaip optimizuoti ES finansinę paramą, padidinti nacionalines investicijas ir panaudoti turimą turtą.
Inovatyvios finansavimo galimybės. Europos investicijų bankas turi atlikti svarbesnį vaidmenį finansuojant gynybą, toliau plėsdamas savo skolinimo politiką. Tai taip pat padėtų pakeisti kitų Europos finansų institucijų skolinimo politiką.
Glaudžiai bendradarbiausiu su valstybėmis narėmis ir vyriausiąja įgaliotine, kad būtų parengti ir įgyvendinti bendro Europos intereso gynybos projektai, įskaitant Europos oro erdvės skydą ir sustiprintus kibernetinės gynybos pajėgumus, kurių nė viena šalis negali sukurti pati viena.
Turime gerokai padidinti tiek viešąsias, tiek privačias investicijas į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą gynybos srityje, kartu išsaugodami gynybos specifiką, ir turime sustiprinti Europos gynybos fondą. Taip pat turėtume ieškoti priemonių, kaip geriau sutelkti ES paramą didelės rizikos ir didelės grąžos mokslinių tyrimų projektams, kaip tai daro DARPA agentūra Jungtinėse Valstijose.

Ir svarbiausia: pirkimas tarpvalstybiniu mastu ES turėtų būti lygiavertis pirkimui nacionaliniu mastu. Turime sukurti tikrą bendrąją gynybos rinką.

Tam reikės:

– toliau skatinti naudoti patvirtintus civilinius ir gynybos standartus (NATO STANAG) ir remti abipusį sertifikavimo pripažinimą, kad būtų užtikrinta sąveika su sąjungininkais.

– peržiūrėti ir sustiprinti direktyvas dėl viešųjų pirkimų gynybos srityje.

– gerinti visų bendrovių, ypač MVĮ, patekimą į rinką, kad būtų skatinamos naujovės.

– Skatinti glaudesnį tarpvalstybinį bendradarbiavimą, kad būtų pasiekta masto ekonomija.

Karinis mobilumas yra gyvybiškai svarbus Europos saugumui ir gynybai, todėl turime veikti greičiau. ES gali sukurti didelę pridėtinę vertę palengvindama judėjimą visoje ES ir remdama būtiną infrastruktūrą bei logistiką.

Ir galiausiai, kaip pabrėžė Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, geriausia investicija į Europos saugumą yra investicija į Ukrainos saugumą.

Kaip neseniai „Politico“ sakė NATO generalinis sekretorius Markas Rutte: „Iki šiol mūsų parama padėjo Ukrainai kovoti. Tačiau turime padaryti daug daugiau, kad pakeistume konflikto trajektoriją“.

Skubiai įgyvendindami Europos gynybos pramonės programą ir padedami Europos inovacijų biuro Kijeve, toliau stiprinsime savo pagalbą ir remsime abipusę ES ir Ukrainos gynybos ir kosmoso pramonės integraciją.

Tai vienas iš būdų, kaip galime padaryti daugiau…

***

Dabar norėčiau sutelkti dėmesį į kosmosą, kur iki šiol ES sukūrė pasaulinio lygio strateginius kosmoso išteklius ir visame pasaulyje pripažintą pramoninę kompetenciją bei praktinę patirtį, pavyzdžiui, Galileo, Copernicus ir būsimą IRIS², kurie taip pat labai svarbūs ir mūsų gynybai.

Mūsų kosmoso pajėgumai yra puikus pavyzdys, ką ES valstybės narės gali pasiekti bendradarbiaudamos srityje, kurioje nė viena iš jų pati viena nesugebėtų to padaryti.

Žvelgiant į ateitį, ekspertų teigimu, po 10 metų pasaulinė kosmoso pramonės rinka gali būti didesnė nei 1 trilijonas eurų.

Kaip teigia kai kurie ekspertai, kosmoso ekonomika dabar atlieka tą patį vaidmenį, kurį prieš 20 metų atliko interneto ekonomika.

Europa turi dalyvauti šioje kosmoso revoliucijoje.

Tačiau susiduriame su naujais iššūkiais:

Mūsų kosmoso pramonės konkurencingumui kyla pavojus. Dėl nepakankamo finansavimo augimui rizikuojame prarasti inovatyvių Europos kosmoso srities pradedančiųjų įmonių gamybinius ir komercinius pajėgumus. Mūsų fragmentiška reguliavimo aplinka dar labiau apsunkina padėtį.
Mūsų kosmoso ištekliai dėl priešiškos veiklos tampa vis mažiau saugūs ir vis labiau pažeidžiami, o mūsų tiekimo grandinės rizikuoja patekti į nedraugiškų subjektų kontrolę.
Kosmosas vis dar nepakankamai naudojamas gynybos srityje, nors jo vaidmuo šiuolaikinėse karinėse operacijose yra itin svarbus.

Siekdamas spręsti šiuos iššūkius ir su jūsų parama, jei būsiu patvirtintas, toliau plėtosiu ES kosmoso flagmanų – Galileo, Copernicus ir IRIS² – veiklą, taip pat stiprinsiu jų pajėgumus teikiant specialias vyriausybines paslaugas mūsų saugumo poreikiams.

Glaudžiai bendradarbiausiu su Europos Parlamentu, valstybėmis narėmis ir kosmoso pramone.

Pasikliausiu ES kosmoso programos agentūra ir Europos kosmoso agentūra, sieksiu didinti įgyvendinimo veiksmingumą ir efektyvumą.

Be jau sukurtų paslaugų naudojimo, daugiausia dėmesio skirsime penkioms pagrindinėms iniciatyvoms:

Europos autonominės prieigos prie kosmoso užtikrinimas. Turime įvairinti Europos paleidimo į kosmosą paslaugų sprendimus ir siekti didesnės konkurencijos. Tikiuosi teigiamų rezultatų iš neseniai Europos kosmoso agentūros ir Komisijos paskelbtų „Flight Ticket“, „Launch Challenger“ ir kitų iniciatyvų, kurios paskatins naujus paleidimo projektus. Turime dėti daugiau pastangų, kad užtikrintume autonominę prieigą prie kosmoso ir taip užtikrintume Europos suverenitetą.

Pateikti ES kosmoso Akto projektą, kuriuo būtų sukurta bendroji kosmoso rinka ir sukurta bendra kosmoso saugumo, saugos ir tvarumo sistema, užtikrinant nuoseklų požiūrį ES mastu.
Remdamiesi M. Draghi pranešimu, turime remti ES kosmoso pramonės konkurencingumą. Tai apima kosmoso duomenų ekonomikos skatinimą, viešųjų investicijų į mokslinius tyrimus ir inovacijas didinimą ir intensyvesnę paramą novatoriškoms pradedančiosioms ir veiklą plečiančioms įmonėms, be kita ko, pasitelkiant lanksčiai ir greitai įgyvendinamus viešuosius pirkimus.
ES kosmoso politikos teisinės sistemos parengimas kitai DFP, atspindintis naujus Sąjungos, kaip pasaulinės kosmoso galios ir tarptautinės partnerės, užmojus.
Parengti mūsų kosmoso išteklius reaguoti į visas grėsmes kosmoso srityje, kurios gali turėti įtakos ES ir jos valstybių narių saugumui, įskaitant pačius ekstremaliausius karinius nenumatytus atvejus. Glaudžiai bendradarbiaudami su vyriausiąja įgaliotine, remsimės 2023 m. ES kosmoso saugumo ir gynybos strategija. Toliau stiprinsime bendradarbiavimą su Ukraina kosmoso srityje.

Šios iniciatyvos sudarys sąlygas Europos lyderystei kosmoso srityje, taip stiprinant mūsų technologinį suverenumą, konkurencingumą ir mūsų saugumo bei gynybos pajėgumus ir galiausiai – mūsų strateginį savarankiškumą.

Iki šiol mūsų pasiekimai kosmoso srityje buvo unikalūs.

ES kosmoso politikos pasiekimai rodo, ką galime pasiekti būdami vieningi, ambicingi ir strategiškai įžvalgūs. Būkime ir toliau ambicingi.

Tai taip pat turėtų įkvėpti mūsų požiūrį į Europos gynybą.

***

Ir pabaigai:

Mes nenorime karo. Mes norime taikos. Todėl turime būti pasirengę gynybai tiek sausumoje, tiek kosmose, kad mūsų varžovams nekiltų pagundos mus išbandyti.

Tik dirbdami kartu galime sukurti stipresnį, atsparesnį ir savarankiškesnį Europos gynybos ir kosmoso sektorių.

Kad ES būtų pasirengusi ekstremaliausiems kariniams nenumatytiems atvejams, kad ir iš kur jie kiltų. Tai vienintelis kelias į taiką.

Dėkoju už dėmesį.

Esu pasirengęs atsakyti į Jūsų klausimus.

(Nuotrauka: ELP grupės Europos Parlamente)

2024.11.06

Europos Parlamente trečiadienį bus vertinamas Andriaus Kubiliaus pasirengimas eiti Europos Komisijos nario pareigas

Šią ir kitą savaitę Europos Parlamente vyksta paskirtųjų Europos Komisijos narių „klausymai“ – susitikimai su europarlamentarais, dirbančiais susijusiuose EP komitetuose. Šių susitikimų metu EP nariai vertina paskirtųjų EK narių kompetenciją ir bendrą pasirengimą dirbti Europos Komisijoje, užduodami jiems klausimus, susijusius su įvairiais būsimo darbo aspektais.
EK Pirmininkė Ursula von der Leyen Andriui Kubiliui Europos Komisijoje pasiūlė imtis atsakomybės gynybos ir kosmoso pramonės srityse. Viena iš pagrindinių užduočių, kurias U. von der Leyen nubrėžė A.Kubiliui skirtose veiklos gairėse – parengti siūlymus dėl Europos gynybos sektoriaus stiprinimo, užtikrinant, kad ES ir jos valstybės būtų pasiruošusios sudėtingiausiems karinio pobūdžio iššūkiams. Taip pat A.Kubiliui iškelti uždaviniai vystant karinį mobilumą Europoje, stiprinant ES karinės ir kosmoso pramonės pajėgumus ir paprastinant šių sričių reguliavimą, kuriant ir įgyvendinant europinės svarbos gynybos projektus.
Šią ir kitą savaitę EP komitetuose vykstantys klausymai – Europos Komisijos tvirtinimo procedūros dalis. Pagal šią procedūrą, paskirtieji kandidatai iš pradžių turėjo atsakyti į jiems raštu atsiųstus suinteresuotų EP komitetų užduotus klausimus. Dabar vykstančio antrojo etapo metu kandidatai į klausimus atsako žodžiu. Andriaus Kubiliaus klausymuose dalyvauja Europos Parlamento Užsienio reikalų bei Pramonės, energetikos ir mokslinių tyrimų komitetai, taip pat yra kviečiami Transporto, ir turizmo bei Saugumo ir gynybos komitetai.
Kiekvienos klausymų sesijos pabaigoje komitetų atstovai pateikia savo rekomendacijas dėl kandidato tinkamumo eiti pareigas, o pasibaigus visoms klausymų sesijoms, Europos Parlamento plenarinėje sesijoje paskutinę lapkričio savaitę turėtų būti tvirtinama visa Europos Komisijos sudėtis.
Andrius Kubilius į Europos Parlamento narių klausimus atsakinės trečiadienį, lapkričio 6 dieną, nuo 19 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. (Lietuvos laiku). Komitetų nariai savo nuomonę dėl A.Kubiliaus tinkamumo eiti EK nario pareigas turėtų išsakyti dar tą patį vakarą.

Andriaus Kubiliaus atsakymus į EP narių klausimus stebėti gyvai kviečiame paspaudus šią nuorodą: https://multimedia.europarl.europa.eu/en/webstreaming/confirmation-hearing-of-andrius-kubilius-commissioner-designate-defence-and-space_20241106-1830-COMMITTEE-CONFIRMATION-HEARING-A