×

Žyma: ES santykiai su Rusija

2023.08.31

Andrius Kubilius. Skirtumai Vakaruose: tikite ar netikite, kad ateityje Rusija gali tapti demokratija?

Kai stebime ir analizuojame Vakarų paramą Ukrainai, kartais matome daug dvejonių, abejotinų argumentų, neryžtingumo. Mano įsitikinimu, didelė dalis tokio Vakarų  elgesio yra susieta su jų požiūriu į Rusiją. Esminis skirtumas yra tarp tų, kurie tiki ir kurie netiki, kad Rusija gali tapti demokratija. Siūlau panagrinėti tokio Vakarų požiūrių skirtumo geopolitines pasekmes:

TIKITE,

todėl:

  • nebijote, kas bus po to, kai Putino režimas žlugs, nes tikite, kad po to Rusija ims evoliucionuoti link demokratijos;
  • nebijote Ukrainos triuškinančios karinės pergalės, nes nebijote, kas bus po to kai po tokios pergalės žlugs Putino režimas;
  • nebijote skelbti, kad Vakarų tikslas yra pasiekti besąlygiško Rusijos pralaimėjimo, nes nebijote Putino režimo ir jo fašistinės „Novorosijos“ filosofijos žlugimo, kadangi to sąmoningai ir siekiate;
  • nebijote Ukrainai tiekti tiek ir tokios kokybės vakarietiškų ginklų, kurie garantuotų, kad Ukraina pasiektų triuškinančią pergalę artimiausiu metu, po kurios žlugtų Putino režimas;
  • nebijote, kad Ukraina artimiausiu metu bus pakviesta tapti NATO nare, net jei tam garsiai prieštaraus Putinas, nes tikite kad toks pakvietimas padės Rusijai transformuotis į demokratiją;
  • nesibaiminate, kad sparti Ukrainos integracija į ES, taip kuriant Ukrainos sėkmę, gali tapti pavojinga Putino režimui, nes gali inspiruoti Rusijos piliečius reikalauti Rusijoje tokių pat permainų, kurios leistų ir Rusijai sekti Ukrainos pavyzdžiu, kuriant normalaus gyvenimo sąlygas pačioje Rusijoje;
  • esate įsitikinę, kad pastarųjų dešimtmečių Vakarų didžiausia geopolitinė klaida buvo tai, kad Ukraina ištisus dešimtmečius buvo palikta pilkojoje geopolitinio saugumo zonoje, be realių galimybių tapti integralia Vakarų (NATO, ES) dalimi, o tai ir paskatino Putiną galvoti kad Vakarai Ukrainą paliko Rusijos interesų zonoje ir kad Putinas gali imtis net ir karo veiksmų prieš Ukrainą;
  • nevedate su Putinu derybų dar prieš prasidedant karui ir karo metu dėl tariamų abipusių apribojimų karo veiksmuose, patys įsipareigodami daryti viską, kad „Putino veidas“, o kartu ir pats režimas būtų išsaugotas;
  • nespaudžiate Ukrainos kiek galima greičiau pradėti taikos derybų su Putinu (Putino sąlygomis), nes nebijote, kas bus vėliau su Putino režimu, jei Putinui pražūtingas karas tęsis šiek tiek ilgiau ir baigsis triuškinančia Ukrainos pergale;
  • realiai remiate Rusijos opoziciją, jos veiklą tiek Rusijoje, tiek ir emigracijoje, nes nuoširdžiai tikite kad Rusijos virsmas ir evoliucija link demokratijos tikrai gali įvykti, ir kad tai yra reikalinga ne tik pačiai Rusijai, bet ir Vakarams, nes tai yra vienintelis kelias, kaip tvari taika gali būti sukurta Europos žemyne, kai nebeliks pagrindinės grėsmės tokiai taikai – autoritarinės Rusijos.
  • nesate naivi auka ilgalaikės Putino strategijos gąsdinti ir įtikinėti Vakarus, kad Rusijos nacija yra rytietiška, visada autoritarinė ir agresyvi bei nepasirengusi demokratijai, nes tikite, kad tiek rusai, tiek ir baltarusiai yra pajėgūs tvarkytis demokratiškai, taip pat, kaip šiais laikais tai labai sėkmingai daro ne tik ukrainiečiai, bet ir mongolai bei kinai Taivanyje.

NETIKITE,

todėl:

  • bijote, kas bus po to, kai Putino režimas žlugs, nes netikite, kad po to Rusija evoliucionuos link demokratijos;
  • bijote Ukrainos triuškinančios karinės pergalės, nes bijote, kas bus po to, kai po tokios pergalės žlugs Putino režimas – gal vietoje Putino Kremlių užims koks nors prigožinas arba Rusija panirs į kruviną tarpusavio karų chaosą ir branduolinio ginklo kontrolę perims kokie nors teroristai;
  • bijote skelbti, kad Vakarų tikslas šiame kare yra pasiekti besąlygiško Rusijos pralaimėjimo, nes bijote Putino režimo žlugimo, todėl apsiribojate garsiais pareiškimais, kad Ukrainą remsite „tiek kiek reikės“ (whatever it takes) ir kad „tik Ukraina nustatys taikos sąlygas“, bet patyliukais didinate politinį spaudimą Ukrainai, kad ji greitai sėstų prie derybų stalo su Putinu ir tartųsi dėl ugnies nutraukimo bei taikos pagal Putino diktuojamas sąlygas;
  • bijote Ukrainai tiekti tiek ir tokios kokybės vakarietiškų ginklų, kurie garantuotų, kad Ukraina pasiektų triuškinančią pergalę artimiausiu metu, nes bijote, kad po tokios pergalės žlugs Putino režimas;
  • bijote, kad Ukrainos pakvietimas artimiausiu metu tapti NATO nare Rusijoje būtų traktuojamas kaip milžiniškas Kremliaus pralaimėjimas ir galbūt net sukeltų Putino režimo griūtį;
  • bijote net ir Ukrainos integracijos į ES, nes manote, kad bet kokia Ukrainos integracija į Vakarus, taip kuriant Ukrainos sėkmę, gali „išprovokuoti“ Putiną; netikite, kad demokratinės Ukrainos sėkmė gali įkvėpti ir Rusijos piliečius siekti tokių pat demokratinių permainų Rusijoje, nes netikite, kad Rusija gali tapti demokratine;
  • esate įsitikinę, kad Ukraina ir toliau turi būti palikta pilkojoje geopolitinio saugumo zonoje, be realių galimybių tapti integralia Vakarų (NATO, ES) dalimi, nes manote, kad nereikia provokuoti ir pyktis su Putinu, kadangi Vakarams tariamai reikia jo partnerystės kovoje su Kinijos geopolitiniu dominavimu;
  • siekiate vesti ir vedate su Putinu neformalias derybas dar prieš prasidedant karui ir karo metu dėl tariamų abipusių apribojimų karo veiksmuose, patys įsipareigodami daryti viską, kad „Putino veidas“ būtų išsaugotas;
  • spaudžiate Ukrainą (taip pat ir stabdant reikalingų ginklų tiekimą) kiek galima greičiau pradėti taikos derybas su Putinu (Putino sąlygomis), nes bijote to, kas bus vėliau su Putino režimu, jei Putinui pražūtingas karas tęsis šiek tiek ilgiau;
  • realiai neremiate Rusijos opozicijos, jos veiklos nei Rusijoje, nei emigracijoje, nes netikite kad Rusijos virsmas ir evoliucija link demokratijos tikrai gali įvykti; todėl apsiribojate tik standartiniais (bet tuščiais) pareiškimais dėl paramos opozicijai ir protestais dėl žmogaus teisių pažeidimų; ir toliau galvojate, kad santykiuose su Rusija svarbesniu yra „Putin-first!“, o ne „Democracy in Russia – first!“ principas;
  • esate auka ilgalaikės Putino strategijos įtikinti Vakarus, kad Rusijos nacija yra rytietiška, visada autoritarinė ir agresyvi bei nepasirengusi demokratijai; pasidavėte Putino propagandai ar branduoliniam šantažui, o gal būt ir gundymui pigiomis dujoms ar brangiomis jachtomis;

******

Štai dėl tokių esminių skirtumų ir jų pasekmių Vakarų mąstymui bei politikai, mes visi, kuriems rūpi Ukraina, kartu su Rusijos demokratine opozicija, turime daryti viską, kad įtikintume Vakarus, jog ir Rusija, pralaimėjusi karą Ukrainoje ir žlugus Putino režimui, gali tapti demokratine.

2023.08.17

Andrius Kubilius. Rusijos karas prieš Ukrainą: ką apie Vakarų tikslus šiame kare pasakytų F.D.Rooseveltas ir W.Churchillis?

Ankstesniame tekste rašiau, kad Vakarai į Rusijos karą prieš Ukrainą vis dar nežiūri kaip į „savo karą“, kaip į „mūsų karą“. Parama Ukrainai yra teikiama, tačiau naujos kokybės ginklai Ukrainą pasiekia tik po ilgų Vakarų dvejonių, baimių, kaip į tai pažiūrės Putinas, keistų savo veiksmų sąsajų – Vokietijos Kancleris O.Scholzas žada pradėti tiekti vokiškas toliašaudes Taurus raketas tik tuo atveju, jeigu JAV Prezidentas J.Bidenas sutiks pradėti tiekti ATACMS raketas. Savo ruožtu, J.Bidenas po ilgų dvejonių pagaliau paskelbė, kad JAV pradeda apmokyti Ukrainos lakūnus skraidyti F-16 naikintuvais ir jie taps F-16 pilotais, bet tik 2024 m. liepos mėn. Sakytumei ir tai gerai, bet kartu yra pranešama, kad į tokius apmokymus yra paimti tik 6 Ukrainos lakūnai. Šeši. Kai reikia gal 60 ar 100.

Kodėl Vakarų parama yra tokia drungna, lėta ir vėluojanti?

Esu įsitikinęs, kad taip yra todėl, kad Vakarai nėra aiškiai, nedviprasmiškai ir viešai apibrėžę savo, tai yra Vakarų, tikslo šiame kare.

Ukrainos tikslai yra pakankamai aiškūs – apginti savo laisvę, išvaduoti savo okupuotas teritorijas ir padaryti viską, kad Rusija ir ateityje nebedrįstų vėl užpulti Ukrainos.

Vakarų tikslai gali sutapti su Ukrainos tikslais, gali būti ir didesni nei Ukrainos (siekti ne tik karinių, bet ir geopolitinių tikslų: Europos Rytų regiono (apimant ir Rusiją bei Baltarusiją) geopolitinės transformacijos link demokratijos, taip panaikinant patį grėsmės šaltinį), bet gali būti ir mažesni ar menkesni nei Ukrainos tikslai, Vakarams visų pirma rūpinantis, kad pralaiminti Rusija visiškai nenusilptų ir jos neapimtų visiškas, tariamai labai pavojingas chaosas.

Deja, iki šiol Vakarai, kalbėdami apie savo tikslus šiame kare, vengia aiškiau apibrėžti savo savarankiškus tikslus ir apsiriboja gražiai skambančiomis, bet labai drungnomis frazėmis: kad Vakarai su Ukraina bus tiek, kiek reikės (as long as it takes); kad tik Ukraina nuspręs kada taika yra galima (only Ukraine will decide when peace is possible); tačiau visada neužmirštama pabrėžti, kad NATO (tai yra, Vakarai) nėra šio karo dalyviai (we are not part of this conflict). Na, ir bendram nusiraminimui yra pakartojama graži (tačiau tuščia) diplomatinė formuluotė – „nieko apie Ukrainą, nedalyvaujant pačiai Ukrainai“ (nothing about Ukraine without Ukraine).

Atrodytų, kad tokiomis formuluotėmis Vakarai demonstruoja visišką solidarumą ir ištikimybę Ukrainai. As long as it takes… Gali pagalvoti, kad ta Vakarų deklaruojama ištikimybė gal ir yra per mažai ambicinga, gal ji yra per lėta ir kartais nepakankamai efektyvi, bet ji vis tiek yra ir ji skamba gražiai.

Tačiau vien gražaus skambėjimo neužtenka. Susidaro vaizdas, jog patys Vakarai savarankiškai nedrįsta pasakyti, ko jie patys šiame kare siekia: nedrįsta pasakyti, kad jie patys nori ir patys sieks, jog Ukraina išvaduotų visą savo teritoriją, o Rusija pralaimėtų šį karą. Vakarai savo tikslus šiame kare tariamai subordinuoja Ukrainos tikslams ir tai atrodo labai solidariai. Tačiau visa tai skamba ir kaip Vakarų pastanga išsaugoti sau galimybę daryti paslėptą ar atvirą spaudimą Ukrainai, kad ji savo tikslus šiame kare mažintų ir, pvz. nebesiektų visos savo teritorijos išvadavimo. Nes toks išvadavimas būtų labai skausmingas Putinui. O Vakarai bijo, kokias pasekmes tai sukels Rusijai. Todėl Vakarai, patys neformuluodami savo tikslų šiame kare, taip palieka sau galimybę daryti spaudimą Ukrainai, kad ji pergalvotų savo tikslus šiame kare. Galima ir ginklų tiekimui atitinkamas sąlygas pradėti kelti. Ir kai Ukraina, patirdama Vakarų spaudimą, bus priversta savo tikslus šiame kare sumažinti, Vakarai bus pasiruošę viešai ir garsiai pritarti Ukrainai, nes Vakarai visada yra su Ukraina whatever it takes.

Būtų galima numoti ranka į tokių scenarijų galimybę, būnant įsitikinus, kad tai niekada neįvyks. Tačiau matant, kaip sunkiai Ukrainai tenka vaduoti savo teritorijas ir sekant tarptautinę žiniasklaidą bei Vakarų ekspertų svarstymus, galima prognozuoti, kad rudenį prasidės nauja Ukrainos spaudimo „siekti taikos ir pradėti derybas“ banga. Nes karo Ukraina, tariamai, negali laimėti. Ir galima prognozuoti, kad toje naujoje „taikos bangoje“ dalyvaus ne tik tradiciniai „taikos bet kokiomis sąlygomis“ šaukliai: Afrika, Kinija, Brazilija, bet ir dalis Vakarų.

Tokiame nei Ukrainai, nei mums nepriimtiname galimame „taikos (pagal Putino sąlygas)“ scenarijuje didžiausią pavojų kelia tai, kad jame gali aktyviai dalyvauti (atrodo, kad jau ir dalyvauja) ir dalis oficialaus bei neoficialaus Vašingtono.

Apie tokias Vašingtono galimo dalyvavimo „taikos bangoje“ aplinkybes pastaruoju metu įtikinamai rašė žinomas Rusijos opozicinis ekspertas A.Piontkovskis (čia ir čia), šiuo metu pats gyvenantis Vašingtone ir iš arti stebintis oficialaus ir neoficialaus Vašingtono šių dienų veiksmus bei tokių veiksmų planus. A.Piontkovskis išsamiai nagrinėja „Rusijos nepralaimėjimo“ grupuotės veiklą, kuriai A.Piontkovskis priskiria W.Burnsą (buv. JAV ambasadorius Rusijoje, dabar CŽA direktorius, nesenai pakeltas iki Kabineto nario lygmens, reguliariai bendraujantis su Rusijos žvalgybos vadovu S.Naryškinu), J.Sullivaną (J.Bideno patarėjas nacionalinio saugumo klausimais), T.Grahamą (buvęs specialus Prezidento B.Obamos patarėjas ir Rusijos reikalų direktorius Nacionalinio Saugumo Taryboje 2004-2007 metais).

Galima būtų galvoti, kad tai yra tik A.Piontkovskio, žinomo Putino kritiko, išsigalvojimai ir iš piršto laužtos sąmokslo teorijos. Tačiau rimtai į Piontkovskio pastebėjimus ir perspėjimus pažiūrėti priverčia tas faktas, kad A.Piontkovskis dėsto ne tiek savo mintis, kiek perpasakoja ir komentuoja neseniai žinomame JAV leidinyje „Newsweek“ paskelbtą išsamų apžvalginį tekstą apie CŽA (ir paties W.Burnso) veiklą Ukrainos karo reikaluose: tiek dabar, tiek ir prieš karą. Skaitant straipsnio tekstą ir cituojamus gausius pačių CŽA atstovų liudijimus bei analizes, susidaro įspūdis, kad pati CŽA buvo suinteresuota tokio teksto pasirodymu.

Įdomiausiai pačiame „Newsweek“ nuskamba CŽA pareigūno liudijimas apie 2021 metų lapkričio mėnesį (dar iki Rusijos invazijos į Ukrainą) vykusį W.Burnso vizitą į Maskvą, kur jis susitiko su S.Naryškinu bei telefonu kalbėjosi su V.Putinu. Kalbėjosi apie Putino grasinimus pradėti karą prieš Ukrainą. Ir pasirodo, abi pusės sutarė: kaip tas karas turi vykti ir ką abi pusės darys bei ko nedarys. Štai “Newsweek” taip aprašo minėto vizito ir pokalbių rezultatus:

„Tačiau kaip ironiškai tai beskambėtų, susitikimas buvo labai sėkmingas“, – sako antrasis aukšto rango žvalgybos pareigūnas, kuris buvo detaliai informuotas apie susitikimus ir pokalbius. Nors Rusija įsiveržė, abi šalys sugebėjo iš anksto patvirtinti ir įgyvendinti jau istorijos patikrintas ir efektyvias savo elgesio kare taisykles. Bideno administracija pažadėjo, kad JAV nekovos šiame kare tiesiogiai ir nesieks režimo Rusijoje pakeitimo. Rusija apribotų savo puolimą tik Ukraina ir veiktų tik pagal niekur nepatvirtintas, bet gerai suprantamas tokių slaptųjų operacijų gaires. („In some ironic ways though, the meeting was highly successful,” says the second senior intelligence official, who was briefed on it. Even though Russia invaded, the two countries were able to accept tried and true rules of the road. The United States would not fight directly nor seek regime change, the Biden administration pledged. Russia would limit its assault to Ukraine and act in accordance with unstated but well-understood guidelines for secret operations.”).

Dar aiškiau šiame „Newsweek“ paskelbtame tekste išdėstytą JAV administracijos ir CŽA poziciją apibendrina šiai publikacijai skirtas straipsnis, paskelbtas italų portale „nova.news“. Šiame straipsnyje „Newsweek“ publikacijos turinys yra apibendrinamas tokiu pasažu:

„2022 m. sausio mėn., likus mėnesiui iki Rusijos invazijos, CŽA galėjo veikti kaip tarpininkė tarp Vašingtono ir Maskvos, kad nustatytų kelias bendras „taisykles“: per jau žinomą agentūros direktoriaus Williamo Burnso vizitą Kremliuje Rusija įsipareigojo nepraplėsti konflikto už Ukrainos sienų ir vengti atominių ginklų naudojimo; mainais prezidento Joe Bideno administracija įsipareigojo užtikrinti, kad Kyjivas „nesiimtų jokių veiksmų, galinčių tiesiogiai kelti grėsmę Rusijai ar Rusijos valstybės išlikimui“. Remiantis Vašingtono ir Maskvos susitarimais, JAV tektų užtikrinti šių įsipareigojimų laikymąsi.” („In January 2022, a month before the Russian invasion, the CIA would have acted as an intermediary between Washington and Moscow to establish a series of shared „rules”: during an already known visit to the Kremlin by the director of the agency, William Burns, Russia pledged not to extend the conflict beyond the borders of Ukraine and to avoid the use of atomic weapons; in return, President Joe Biden’s administration would ensure that Kiev „would not take any action that could directly threaten Russia or the survival of the Russian state”. Based on the agreements between Washington and Moscow, it would be up to the United States to ensure compliance with these commitments.”).

Tokie Vašingtono ir Maskvos susitarimai dėl būsimojo karo prieš Ukrainą eigos skamba mažų mažiausiai keistai. Susidaro vaizdas, kad Putinas sugebėjo išgauti iš Vašingtono vos ne savo agresyvaus karo tylų „palaiminimą“, su sąlyga jog Kremlius šiame kare laikysis tam tikrų apribojimų. O Vašingtonas papildomai įsipareigojo taip pat laikytis apribojimų. Ir dar įtakoti Ukrainą: ką ji gali ir ko negali daryti šiame kare.

„Miuncheno suokalbyje“ 1938 metų rugsėjo 30 d. Hitleris (kartu su Mussolini) taip pat įsipareigojo iš Čekoslovakijos atimti tik vokiečių apgyvendintą Sudetų kraštą ir garantavo naujų Čekoslovakijos sienų (be Sudetų) saugumą, o Vakarai (N.Chamberlainas ir E.Daladier) ne tik palaimino tokius Hitlerio veiksmus, bet ir įsipareigojo įtikinti Čekoslovakijos vadovybę nesipriešinti tokio „didžiųjų“ susitarimo įgyvendinimui. Čekoslovakijos vadovybei neliko nieko kito, kaip tik sutikti su tokiu susitarimu ir su visų susitarimo dalyvių saugumo garantijomis naujoms jos sienoms. Kaip žinia, jau 1939 metų kovo mėnesį Hitleris okupavo visą Čekoslovakijos teritoriją.

Nesinori kalbant apie Vakarus vėl naudoti tų pačių, jau gana nuvalkiotų, klišinių palyginimų su „Miuncheno suokalbiu“, bet tie palyginimai savaime prašosi. O išvada yra viena: tartis su agresoriumi apie tai, kad jis savo karo agresiją turi kaip nors apriboti, yra ne tik beviltiškas reikalas, bet ir moraliai labai slidus reikalas, nes taip agresorius sukuria vaizdą, kad jo veiksmai yra palaiminti ir „didžiųjų“ demokratų Vakaruose.

Šiandien kyla esminis klausimas: kodėl vis tik Vakarai pasiduoda tokiai, atrodytų, beviltiškai naiviai pagundai tartis su agresoriumi apie tai, kokių abipusių taisyklių reikia laikytis tokios agresijos metu?

„Newsweek“ tekstas pateikia vieną iš galimų atsakymų: „Newsweek“ cituoja vieną iš JAV žvalgybos pareigūnų apie tai, kad JAV tiesiog bijo, jog Rusija gali eskaluoti savo karo pastangas, jeigu pamatys, kad JAV parama Ukrainai ženkliai viršija iš anksto su Rusija aptartus apribojimus:

„Būtų klaidinga nepilnai įvertinti, kiek svarbus Bideno administracijai yra jų prioritetas apsaugoti amerikiečius nuo karo žalos ir patikinti Rusiją, kad nėra priežasčių jai eskaluoti savo karines pastangas“, – sako vyresnysis žvalgybos pareigūnas.“ (“Don’t underestimate the Biden administration’s priority to keep Americans out of harm’s way and reassure Russia that it doesn’t need to escalate,” the senior intelligence officer says.”).

Kita tokios atsargios JAV pozicijos priežastis gali būti paaiškinta tuo, kas paaiškėja skaitant ekspertų publikacijas apie šiais metais vykusius buvusių Prezidento Obamos pareigūnų, dabar užimančių aukštas ekspertines pareigas, neformalius pokalbius su Kremliaus vadovybe, įskaitant patį Lavrovą. Kaip skelbia NBC, tokiuose pokalbiuose su Lavrovu dalyvavo buvęs diplomatas ir kadenciją baigęs žinomos ekspertinės Užsienio santykių Tarybos (Council on Foreign Relations) pirmininkas Richardas Haassas, taip pat Europos ekspertas Charles Kupchanas ir Rusijos ekspertas Thomas Grahamas, buvę Baltųjų rūmų ir Valstybės departamento pareigūnai (Obamos laikais), o šiuo metu tos pačios ekspertinės Užsienio santykių Tarybos bendradarbiai. Visi trys yra ir žinomi kaip reikšmingi JAV viešosios nuomonės formuotojai, turintys įtaką Bideno administracijai, dažnai rašantys apie karą, apie Ukrainą, Rusiją ir JAV tikslus šiame kare.

Apie ką jie kalbėjosi su Lavrovu, geriausiai atspindi vieno iš jų žodžiai, kuriuos cituoja „The Moscow Times“:

„Bandymas izoliuoti ir susilpninti Rusiją iki pažeminimo ar žlugimo taško reikštų, kad derybos taptų beveik neįmanomos – tai jau matome iš Maskvos pareigūnų reakcijos“, – sakė jis.

„Tiesą sakant, mes pabrėžėme (past. – susitikimo su Rusijos atstovais metu), kad Jungtinėms Valstijoms reikia ir toliau reikės pakankamai stiprios Rusijos, kad ji galėtų sukurti stabilumą palei savo periferiją. JAV nori Rusijos su strateginės autonomijos galia, kad JAV galėtų išplėtoti diplomatines galimybes Centrinėje Azijoje. Mes, JAV, turime pripažinti, kad visiška pergalė Europoje (past. – prieš Rusiją) gali pakenkti mūsų interesams kitose pasaulio srityse.

„Rusijos galia, – jis padarė išvadą, – nebūtinai yra blogas dalykas.“

(“An attempt to isolate and cripple Russia to the point of humiliation or collapse would make negotiating almost impossible — we are already seeing this in the reticence from Moscow officials,” he said. “In fact, we emphasized that the U.S. needs, and will continue to need, a strong enough Russia to create stability along its periphery. The U.S. wants a Russia with strategic autonomy in order for the U.S. to advance diplomatic opportunities in Central Asia. We in the U.S. have to recognize that total victory in Europe could harm our interests in other areas of the world. “Russian power,” he concluded, “is not necessarily a bad thing.”)

Taigi bent dalis Vašingtono įtakingos politinės bendruomenės tiesiog nenori Rusijos karinio sutriuškinimo, nes tai trukdytų taip siekiamoms „taikos“ deryboms. O taikos derybos, jų manymu, yra reikalingos, nes tai vienintelė galimybė išsaugoti Rusijos galią. Nes tokia galia tariamai yra reikalinga ir Vašingtonui. Taip Vakarų tikslą šiame kare supranta tie Vašingtono įtakingieji, kuriuos A.Piontkovskis taikliai pavadino „Rusijos nepralaimėjimo“ partija.

Be abejo, yra ir kitaip mąstančių Vašingtone. Ir turinčių didelės įtakos tiek Prezidento J.Bideno administracijai, tiek ir viešajai opinijai. Jie besąlygiškai remia Ukrainos pergalę ir Rusijos pralaimėjimą ir nebijo tokio Rusijos pralaimėjimo tariamos grėsmės.

Tačiau dviprasmybių Jungtinių Valstijų oficialiojoje pozicijoje lieka pakankamai daug. Ir ženkliai per daug, kad būtų galima į tai žiūrėti ramiai ir sudėjus rankas, vien tik tikintis, kad galų gale Amerika vis tiek pasielgs išmintingai. Nepaisant to, kad rinkimai artėja. Kol Jungtinės Valstijos tuo pat metu teigia, kad jie remia Ukrainos pergalę (whatever it takes) ir tuo pačiu metu patyliukais rūpinasi, kaip padaryti, kad Rusija nesijaustų pralaimėjusi karo, mes visi liekame „Vašingtono miglos“ pavojingoje nežinioje.

Verta atsiminti, kad Vilniaus Viršūnių susitikime JAV buvo pagrindinis ir beveik vienintelis dalyvis, kuris kategoriškai nepritarė tam, kad Susitikimas formaliai pakviestų Ukrainą tapti NATO nare. Aiškių priežasčių nebuvo įvardinta. Visi kiti nedrįso pasipriešinti tokiai JAV pozicijai. Tokio neapibrėžtumo Vašingtono mąstyme pasekmės yra tai, kad šiomis dienomis jau ir aukštas NATO pareigūnas (NATO Generalinio Sekretoriaus kabineto vadovas) paskelbė, kad Ukraina galėtų tikėtis tapti NATO nare, jeigu atsisakytų siekio išvaduoti visas okupuotas teritorijas, o jas paliktų Rusijos dispozicijoje. Esu pakankamai seniai politikoje, kad nebetikėčiau atsitiktinumu tokių frazių, kurias paskelbia tokie aukšto rango pareigūnai. Dažniausiai taip neformaliai, bet apgalvotai yra zonduojama ir bandoma paveikti viešąją nuomonę. Ukrainiečiai į tokius pašnekėjimus sureagavo labai griežtai. Kaip į tokius NATO pareigūno pasvarstymus reaguoja NATO narės, tarp jų ir Lietuva, nežinome.

Tai labiausiai ir gąsdina. Migla Vašingtono mąstyme patyliukais gali įsiurbti visus, tame tarpe ir stipriausius Ukrainos rėmėjus Vakaruose. Įskaitant ir Lietuvą. Ir taip yra todėl, kad iki šiol niekas Vakaruose neišdrįsta iškelti aiškaus klausimo: o koks yra galutinis Vakarų tikslas šiame kare? Solidarumo su Ukraina pareiškimų nebeužtenka: negalima tuo pačiu metu skelbti, kad remiame Ukrainos pergalę ir bijoti pasakyti, kad sieksime aiškaus Rusijos pralaimėjimo.

Ši dviprasmybė Vakarų mąstyme darosi pavojinga ne tik Ukrainai, bet ir visiems Vakarams. Nes Vakarams turi rūpėti, ne tik kaip galima būtų greičiau užbaigti karą Ukrainos pergale, bet ir kaip atrodys pokarinė taika Europos žemyne. Karo nepralaimėjęs Putinas išliks didžiausia grėsme viso Europos kontinento saugumui. „Miuncheno taika“ truko tik 6 mėnesius. Kiek truktų „Putino taika“, galima tik spėlioti.

Miuncheno „susitarimo dėl taikos“ nesėkmė buvo gera pamoka to meto Vakarų politikos lyderiams. Kokias išvadas po Miuncheno ilgainiui padarė karo prieš Hitlerį lyderiai (JAV Prezidentas F.D.Rooseveltas ir Britanijos Premjeras W.Churchillis), galėtų būti geras pavyzdys ir dabartiniams Vakarų lyderiams.

Verta atsiminti, kad 1943 metų sausio mėnesį Kasablankos konferencijos metu F.D.Rooseveltas ir W.Churchillis, pasikvietę į talką nenugalėtos Prancūzijos lyderį, generolą Ch.de Gaulle‘į (nedalyvaujant Stalinui), patvirtino deklaraciją, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė savo dalyvavimo kare prieš Hitlerį tikslą. Įvardintas tikslas buvo nepaliekantis jokios dviprasmybės: Aljanso nariai sieks besąlygiškos Hitlerio kapituliacijos; jokių separatinių derybų su Hitleriu nebus; nebus ir jokių derybų su Hitleriu „dėl taikos ir ugnies nutraukimo“ – tik besąlygiška Hitlerio kapituliacija yra karo tikslas ir pergalės apibrėžimas.

Sąjungininkai iki pat karo pabaigos vieningai laikėsi tokios pozicijos.

Kodėl jie to siekė, labai aiškiai dar Kasablankoje viešai paaiškino pats Rooseveltas: vienintelis būdas kaip galima užtikrinti, kad po karo įsivyrautų ilgalaikė tvari taika, tai įgyvendinti besąlyginės kapituliacijos politiką, tuo tarpu derybos dėl ugnies nutraukimo tik laikinai sustabdytų kovos veiksmus (bet negarantuotų ilgalaikės taikos po karo). Besąlygiškos kapitualiacijos sąlyga paskatintų tiek Vokietijos kariškius, tiek ir platesnę Vokietijos visuomenę toliau neberemti karo. Jeigu Aljanso nariams pavyktų susilpninti paramos Hitleriui pačioje Vokietijoje pamatus, taip susilpninat ir pačios kariuomenės motyvaciją bei moralę, tai būtų tik laiko klausimas, kada Hitleris būtų galutinai sutriuškintas. Prezidentas Rooseveltas Kasablankoje pabrėžė, kad Vakarų tikslas siekti besąlygiškos Hitlerio kapituliacijos visiškai nereiškia, kad yra siekiama Vokietijos visuomenės sutriuškinimo, nes yra siekiama tik sutriuškinti Vokietijoje vyraujančią filosofiją, mąstymą, kuris remiasi kitų tautų užkariavimo ir pavergimo idėjomis (apie tai galima paskaityti čia ir čia).

Istorija parodė, kad Roosevelto ir Churchillio suformuluoti aiškūs karo tikslai – tik besąlyginė Hitlerio kapitualiacija, visiškai pasiteisino. Tai leido po karo gimti naujai Vokietijai, atsisveikinusiai su nacizmo filosofija, kuri buvo sutriuškinta kare. Taip vakarinėje Europos žemyno dalyje buvo įtvirtinta ilgalaikė taika. Vokietija, ilgą laiką buvusi didžiausia grėsme Europos saugumui, po pasiektos besąlyginės Vokietijos kapituliacijos atgimė kaip stabili demokratija, tapusi Vakarų Europos taikaus vienijimosi lokomotyvu.

Galėčiau užtikrintai tikėtis, kad į teksto pavadinime užduotą retorinį klausimą, kaip Rooseveltas ir Churchillis šiandien formuluotų Vakarų tikslą Ukrainos kare prieš Rusijos agresiją, jų atsakymas būtų toks pat nedviprasmiškas, kaip ir Kasablankoje: besąlyginis Rusijos pralaimėjimas. Nes tik taip gali būti sutriuškinta nusikalstama „Novorosijos“ filosofija, iki šiol vyraujanti Rusijoje, o to reikia ilgalaikei taikai Europos žemyne.

Be abejo, Putino karas prieš Ukrainą skiriasi nuo Hitlerio sukelto II Pasaulinio karo. Nors tas skirtumas ir nėra labai didelis – vienintelis reikšmingas skirtumas yra tai, kad Hitleris neturėjo branduolinio ginklo, o Putinas jį turi. Ir taip pat tai, kad Vakarai nesiruošia okupuoti Rusijos, o Vokietija buvo okupuota.

Tačiau šie skirtumai tik dar labiau padidina poreikį, kad Vakarai jau šiandien aiškiai apibrėžtų savo tikslą šiame kare. Akivaizdu, kad vienintelė galimybė Vakarams išlikti nuosekliems, rūpinantis ne tik Ukrainos reikalais, bet ir pokarinės ilgalaikės taikos Europos žemyne reikalais, tai jau šiandien pakartoti Kasablankoje ištartus žodžius: Vakarų tikslas šiame kare yra besąlyginis Rusijos pralaimėjimas, išvaduojant visas okupuotas Ukrainos teritorijas. Rusija pati gali pasitraukti iš šių teritorijų arba jos bus išvaduotos su Taurus ir ATACMS raketų bei F-16 naikintuvų pagalba. Toks Vakarų tikslo šiame kare apibrėžimas būtų pirmas žingsnis į žymiai platesnę Vakarų strategiją, kaip Europos Rytuose (Rusijoje ir Baltarusijoje) gali būti įgyvendinta esminė geopolitinė transformacija, grąžinanti šias šalis į demokratijos kelią. Nes viskas tokioje rekonstrukcijoje prasideda nuo Ukrainos pergalės. Ir tuo pačiu – nuo dabartinės Rusijos besąlyginio pralaimėjimo.

Tokiai Vakarų pozicijai pareikšti nereikia nei Roosevelto, nei Churchillio stebuklingo prisikėlimo. JAV Prezidento rinkimų kampanija yra gera proga kažkuriam iš kandidatų tai garsiai pareikšti, ir dėl to sulaukti visų Ukrainos bičiulių visokeriopos paramos: tiek plačiame pasaulyje, tiek ir Amerikos rinkėjų tarpe – Čikagoje, Kalifornijoje ar Niujorke ir visur kitur, kur ir mes kažkada sulaukėme nedviprasmiškos paramos mūsų Nepriklausomybės pripažinimui.

Rusija ir Kremlius kaip visada stengsis sudalyvauti JAV Prezidento rinkimuose ir sies daug vilčių su galimais rinkimų rezultatais. Lietuva ir visa Centrinė Europa gali likti tik šių rinkimų stebėtojais ir „sofų komentatoriais“ arba galime užsiduoti sau tikslą kartu su JAV rinkėjais pasiekti, kad Rusija besąlygiškai pralaimėtų ir JAV Prezidento rinkimuose.

Tam turime nebijoti garsiai ir drąsiai formuluoti, kad Vakarų tikslas šiame kare turi būti besąlyginis Rusijos pralaimėjimas; turime sugebėti burti Vakarų bendraminčius, kurie pritaria tokiai nuostatai; ir turime nebijoti kreiptis į JAV rinkėjus: Njū Hempšyre, Santa Monikoje ar Arizonoje. Ir visur kitur.

Juk tai yra ir mūsų karas, ir Rusija turi jį besąlygiškai pralaimėti! Mums iš JAV reikia ne tik ATACMS ir F-16, bet ir aiškaus Vakarų tikslo šiame kare įvardijimo. Amerika tikrai yra pajėgi pakartoti tai, ką kažkada padarė Rooseveltas kartu su Churchilliu.

2023.08.11

Andrius Kubilius. Vakarų realybė ir mūsų atsakomybė

Iš karto po to, kai 2022 metais Putinas pradėjo Rusijos karą prieš Ukrainą, atrodė, kad Vakarai tikrai pabudo iš geopolitinės tinginystės letargo ir ėmėsi ryžtingos strategijos ne tik siekdami padėti Ukrainai apsiginti, bet ir stabdydami Rusijos agresyvų, autoritarinį, kleptokratinį Putino režimą.

Tačiau prabėgus pusantrų metų nuo karo pradžios ir ypač po NATO Vilniaus Viršūnių susitikimo, darosi vis aiškiau, kad Vakarai gal ir pabudo, bet iš patogios „sočių Vakarų lovos“ dar vis neatsikėlė. Vakarams patogi formulė, kad NATO kare nedalyvauja, kad tai tik Ukrainos, o ne visų Vakarų karas prieš agresorę Rusiją, vis labiau tampa ryškiu Vakarų siekio išsaugoti karinį ir geopolitinį status quo Ukrainos reikaluose simboliu. Bent jau Vakarų noro siekti ryžtingų geopolitinių permainų Europos kontinente ar rimtai investuoti į ryškų karinį Putino pralaimėjimą iki šiol tikrai nesimato.

Vis labiau atrodo, kad Vakarus tenkina jeigu ne greita taika su Putinu (naudinga tik Putinui), tai bent ilgas, Rusiją sekinantis karas (nepaisant to, kokią kainą už tai sumoka Ukraina), neinvestuojant į greitą Ukrainos pergalę. Tuo tarpu siekio bekompromisiškai sutriuškinti Putino režimą Vakarai nedrįsta skelbti. Dar daugiau – Vakarai net ir geopolitiškai nenori artimiausiu metu atverti durų Ukrainai (narystė NATO), nes tai (anot Vakarų) gali išprovokuoti naują Putino agresijos bangą. Net ir narystės Europos Sąjungoje perspektyvos išlieka miglotos, nepaisant suteikto kandidato statuso ir net galimo sprendimo šių metų pabaigoje dėl derybų pradžios, nes vis garsiau girdisi ir matosi nuogąstavimų, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje tariamai gali sukelti daug iššūkių pačių Europos Sąjungos institucijų ar bendrosios rinkos tolesniam funkcionavimui.

Atėjo metas įsivertinti šią ryškėjančią naują „Vakarų realybę“ tam, kad galėtume ne tik prognozuoti galimus ateities scenarijus, bet ir tinkamai suvoktume, kokia strateginė atsakomybė tenka mums, Lietuvai, jau esančiai integralia Vakarų dalimi.

Iki šiol dažniausiai plaukėme „didžiųjų“ Vakarų sostinių nubrėžtame geopolitiniame farvateryje, kartu su visais kitais Vakarų partneriais skelbdami solidarumą su Ukraina, iš savo sandėlių atiduodami jau nebenaudojamą karinę techniką ir amuniciją, tačiau savo strateginius geopolitinius saugumo siekius apribodami išimtinai individualiais Lietuvos saugumo poreikiais (Vokietijos brigada Lietuvoje), nors mūsų saugumas žymiai labiau priklauso nuo to, ar Ukrainai pavyks apsiginti, nei nuo to, kada ir kaip Vokietijos brigada bus dislokuota Lietuvoje.

Deja, atrodo, kad ir mums patiems Ukrainos karas už savo laisvę dar netapo „mūsų“ karu. Nes tam, kad įrodytume, jog tai yra ir mūsų karas, neužtenka vien Ukrainos vėliavų gausos Vilniuje, vien gražių politinio solidarumo pareiškimų ar gestų, vien pilietinės visuomenės labdaros akcijų ar to, jog mes neprašome, kad ukrainiečiai mums dėkotų. Tam reikia, kad mes patys turėtume aiškią ir visaapimančią „mūsų karo už Ukrainą“ strategiją: kaip mes šiame kare dalyvaujame, ko mes siekiame ir kokius išteklius tam naudojame. Ir tai visų pirma turi būti mūsų geopolitinė strategija, iš kurios išplauktų ir mūsų aiški karinė strategija artimiausiam dešimtmečiui. Mes turime suvokti savo vaidmenį šiame kare – nesame pati didžiausia karinė galia, kuri galėtų pati viena lemti karinius rezultatus mūsų regione, tačiau galime būti pakankamai įtakingi siūlydami strategines geopolitines iniciatyvas ir idėjas, kaip transformuoti mūsų regioną į žymiai saugesnę erdvę ir burdami tiek mūsų regiono, tiek žymiai platesnės Vakarų bendruomenės bendraminčius tokiai bendrai veiklai.

Štai tokios mūsų veiklos labiausiai ir pasigendu šiandieninėje realybėje.

Nes Vakarams šiandien labiausiai trūksta aiškios ilgalaikės geopolitinės strategijos, kuri apimtų ne tik Ukrainą, bet ir Rusiją bei Baltarusiją. Tai tenka labai ryškiai pabrėžti: kol Vakarai neturės strategijos Rusijos atžvilgiu, tol jie blaškysis bei mindžikuos ir Ukrainos reikaluose. Šiuo metu Vakarai bijo Ukrainos pergalės padarinių tolesnei Rusijos raidai, bijo, kad vietoje Putino ateis koks nors prigožinas (nes Vakarai neturi jokios strategijos, kaip padėti Rusijos demokratinei transformacijai, kadangi bijo kalbėti apie režimo pasikeitimą Rusijoje), todėl Vakarų karinė parama Ukrainai ir toliau lieka drungna (nes Vakarai bijo, kad ryžtingos paramos atveju Putinas dar kartą pareikš, kad tai NATO užpuolė Rusiją, o ne Rusija – Ukrainą). Vakaruose trūksta lyderystės, noro ir gebėjimų įžvelgti „Ukrainos faktoriaus“ svarbą visai ilgalaikei Europos žemyno rytinės dalies geopolitinei pertvarkai, apimant ir potencialią transformaciją pačioje Rusijoje bei Baltarusijoje. Nes nėra tikima demokratijos perspektyvomis šiose šalyse: Vakarams atrodo, kad Putinas ir Lukašenka yra amžini savo šalių lyderiai, o visokios prigožinų alternatyvos tik dar labiau gąsdina. Todėl visuose Vakarų svarstymuose dėl Ukrainos vis dar vyraujančiu išlieka naratyvas: kaip į vienokius ar kitokius Vakarų veiksmus „Ukrainos fronte“ reaguos Putinas, o ne tai, kaip tokie ar kitokie ilgalaikiai Vakarų veiksmai padės sugriauti Putino režimą.

Štai šis Vakarų strateginio geopolitinio mąstymo deficitas, ydingumas arba silpnumas ir turi būti mūsų pagrindinis geopolitinis taikinys. O tam reikia, kad visų pirma mes patys turėtume savo įsivaizdavimą, kokia Vakarų strategija yra būtinai reikalinga ir gebėtume apie tokią mūsų Vakarų strategijos viziją burti bendraminčius: tiek Europoje, tiek ir kitapus Atlanto.

Bet norint suprasti, kodėl tokia Vakarų strategija yra būtinai reikalinga ir kodėl mes turime tuo užsiimti, visų pirma reikia įsivardinti pagrindinius, jau pastebimus pusantrų metų trukmės „Vakarų realybės“ faktus (kurie gali pasirodyti ir niūrokais), kad suprastume, kas mūsų laukia ilgalaikėje perspektyvoje, jeigu jau šiandien nesugebėsime tinkamai strategiškai reaguoti į tokią realybę:

  • Karas yra sunkus, ir su tokia Vakarų karine parama, kokios šiuo metu sulaukia Ukraina, gali būti vis sunkiau tikėtis, kad Ukraina artimiausiu metu pasieks triuškinančią pergalę prieš Rusiją. Tai nėra Ukrainos kaltė ar jos gebėjimų kariauti trūkumo įrodymas. Tai yra Vakarų negebėjimo apsispręsti, kad tai yra ir mūsų karas, pasekmė. Vakarai bijo Ukrainos pergalės prieš Rusiją padarinių pačiai Rusijai, nes neturi jokios nuoseklesnės strategijos Rusijos atžvilgiu. Kol Vakarai bijos Ukrainos pergalės prieš Rusiją, tol Ukrainai neduos ir ginklų, reikalingų tokiai pergalei pasiekti. Slėpdami savo politinio neįgalumo pagrindinę priežastį, Vakarai vis dažniau nori Ukrainos dėkingumo įrodymų (tai ir įrodo, kad Vakarams tai yra tik „Ukrainos karas“, o ne „mūsų karas“), ir vis rečiau kalba apie Vakarų dėkingumą Ukrainai. Tokiomis aplinkybėmis Ukraina susilauks vis didėjančio Vakarų spaudimo užbaigti „savo“ karą taikos derybomis su Putinu ir pagal Putino sąlygas. Ir be jokių Tribunolų.
  • Narystės NATO ar Vakarų saugumo garantijų Ukrainai perspektyvos po Vilniaus Viršūnių susitikimo darosi dar labiau miglotos, nes Vilniuje buvo apsiribota visiškai paviršutiniškomis formuluotėmis, o tai rodo, kad didieji Vakarai Ukrainos saugumo garantijų klausimo nelaiko rimtu, svarbiu ar savalaikiu. Bent kol kas. Priežastis ta pati: Vakarų lyderiai tyliai vis dar galvoja, kad Putinas turi veto teisę spręsti, kas Rusijos kaimynystėje gali tapti ir kas negali tapti NATO nare. Nes Putinas turi branduolinį arsenalą, kuriuo šantažuoja Vakarus. Vakarų politika Ukrainos klausimu lieka subordinuota Vakarų politikai Rusijos atžvilgiu, o tokios politikos Rusijos atžvilgiu Vakarai vis dar neturi. Anksčiau neturėjo, nes buvo priklausomi nuo Rusijos dujų, dabar neturi, nes bijo Putino branduolinio šantažo. Ir bijo to, kas bus su Rusija, jeigu nebeliks Putino. Kol Vakarai neturės adekvačios ilgalaikės politikos Rusijos atžvilgiu, paremtos ne Putin – first!, o Democracy in Russia – first! doktrina, tol Vakarai neturės ir adekvačios politikos Ukrainos atžvilgiu. Ir atvirkščiai – kol Vakarai neturės visaapimančios ir adekvačios politikos Ukrainos atžvilgiu (ginklai, atstatymas, NATO ir ES narystė), tol Vakarai neturės ir adekvačios politikos Rusijos atžvilgiu, nes demokratijos Rusijoje ir Baltarusijoje ateitis priklauso nuo Vakarų politikos Ukrainos atžvilgiu efektyvumo.
  • Vis dar yra sunku atsakyti, ar Vakarai tikrai yra pasiryžę per artimiausią dešimtmetį sukurti Ukrainos būsimosios ekonominės ir socialinės sėkmės pamatus, padarant viską, kad per šį dešimtmetį Ukraina taptų Europos Sąjungos nare ir būtų pilnai integruota į Europos Sąjungos Bendrąją rinką. Nors galime džiaugtis, kad prasidėjus karui Europos Sąjungai užteko politinės valios suteikti Ukrainai ir Moldovai kandidačių statusą, nors ir galima optimistiškai tikėtis, kad šių metų pabaigoje abi šalys bus pakviestos pradėti derybas dėl ES narystės, tačiau pačios narystės perspektyvos ir toliau skendi geopolitinėse miglose: pvz.; Prancūzija reikalauja visų pirma esminių institucinių reformų pačioje Europos Sąjungoje (atsisakant veto teisės) tam, kad ES būtų pasiruošusi priimti naujas nares (ir ypač Ukrainą), o tokios reformos pačios ES viduje yra ypač sunkiai įgyvendinamos. Antra, Lenkija ir kitos Centrinės Europos šalys su šių metų Ukrainos grūdų embargo iniciatyvomis akivaizdžiai pademonstravo, kad Centrinė Europa, nepaisant savo solidarumo su Ukraina pareiškimų gausos, gali tapti reikšmingais oponentais, stabdančiais Ukrainos integraciją į ES ir Bendrąją rinką, nes jau dabar demonstruoja baimę konkuruoti su Ukrainos žemės ūkio produkcija toje pačioje ES Bendrojoje rinkoje. Paradoksalu, tačiau verta jau dabar matyti, kad Centrinė Europa gali tapti didžiausia kliūtimi Ukrainos tapimo ES nare kelyje: Centrinė Europa šiais metais pademonstravo, kad bijo ir ateityje bijos Ukrainos ekonominės konkurencijos; Centrinė Europa taip pat jau nuo seno demonstruoja savo nenorą atsisakyti veto teisės, nepaisant to, kad veto teisė nuosekliai virsta pagrindiniu europietiškos „šantažo kultūros“ instrumentu. Jeigu tektų pasirinkti – ar veto teisės išlaikymas, ar Ukrainos narystė Europos Sąjungoje – šiuo metu nėra aišku, ką pasirinktų Centrinė Europa. Taip pat ir Lietuva. Viso to galimas padarinys – lėtas, ilgas ir neefektyvus Ukrainos integracijos į ES procesas. Ir ne todėl, kad Ukraina nespėtų įgyvendinti reikalingų reformų, o todėl, kad pačioje Europos Sąjungoje ilgainiui pristigs politinės valios ir bus sustota ties kokiu nors miglotu palaipsnės integracijos modeliu, be aiškios politinės valios, be aiškių integracijos kriterijų, datų bei etapų, ir toliau ilgam paliekant Ukrainą pilkojoje geopolitinėje zonoje. Kaip ir iki šiol.

Visa tai rašau ne tam, kad dar sykį padejuotume, kokie Vakarai yra silpni, vis dar geopoilitiškai miegantys ar bijantys Putino. Vakarai yra tokie, kokie yra – tiesiog reikia matyti jų ir stipriąsias, ir silpnąsias puses. Jos gali keistis: vienaip Vakarai veikia, kol J.Bidenas yra JAV prezidentas, kitaip jie gali veikti, jeigu sugrįš D.Trumpas. Tačiau akivaizdu, kad Vakarai yra vienintelis mūsų saugumo potencialas ir resursas. Iš kitos pusės, bent mums taip pat yra akivaizdu, kad Ukrainoje šiuo metu yra sprendžiamas ir visų Vakarų likimas.

Akivaizdu, kad „Vakarai“ yra plati sąvoka – ji apima labai skirtingus regionus su pakankamai skirtingais interesais: tai ir naujoji Europa su Centrine Europa bei Baltijos šalimis, tai ir Šiaurės Europa bei Didžioji Britanija, tai ir senoji Europa, su pakankamai skirtingomis Vokietija, Prancūzija ir Viduržemio pakrantės valstybėmis, tai ir transatlantiniai partneriai. Dauguma šių šalių yra NATO, o Europos žemyne – ir ES narėmis. Ukrainos klausimu išlaikoma daugmaž vieninga pozicija, nors akivaizdu, kad skirtingi regionai turi skirtingus prioritetus. Kartais vardan vienybės išsaugojimo yra aukojami ryžtingesni veiksmai, nors iki šiol tai nėra tapę ryškiausiai matoma problema. Tačiau jau netrukus tai gali tapti vis ryškesniu iššūkiu, nes aukščiau aprašyta šiandieninė „Vakarų realybė“ gali sukelti vis negatyvesnių ilgalaikių padarinių. Visų pirma mūsų regionui, bet taip pat ir visam Europos žemynui, o tuo pačiu ir visiems Vakarams.

„Vakarų realybė“ šiuo metu yra tokia, kokia yra. Mūsų uždavinys yra sugebėti veikti ir pasiekti maksimalių tikslų net ir tokios realybės sąlygomis. Šiandieninės „Vakarų realybės“ problemas, kurios mums labiausiai rūpi, galima įvardinti labai trumpai: a) visaapimančios ilgalaikės Vakarų strategijos, skirtos visos Europos rytinės dalies (Ukraina, Rusija, Baltarusija) geopolitinei rekonstrukcijai, kurioje pagrindinį vaidmenį suvaidintų Ukraina (jos pergalė, atstatymas, Euroatlantinė integracija), trūkumas; b) tokios strategijos parengimui ir įgyvendinimui skirtos Vakarų geopolitinės lyderystės bei politinės valios trūkumas.

Tai suprantant ir iškyla klausimas dėl Lietuvos atsakomybės. Mūsų svarbiausia atsakomybė yra ieškoti partnerių ir bendraminčių, su kuriais kartu galėtume pakeisti šiandieninę „Vakarų realybę“. Mes labai daug diskutuojame apie Vokietijos brigadą Lietuvoje, apie vokiškų tankų pirkimą ir kaip tokį pirkimą išlaikyti paslaptyje (?!) – tai yra svarbu, bet tai susiję tik su mūsų individualiu saugumu. Tuo tarpu visiškai nematau platesnių ir esminių mūsų diskusijų apie tai, kaip galime pasiekti to, kad keistųsi dabartinė „Vakarų realybė“; ką turime daryti, kad Ukrainos besąlyginė pergalė ir Rusijos sutriuškinimas taptų ir Vakarų tikslu; ką turime padaryti, kad Vakarai nebebijotų Ukrainos pergalės ir jos pasekmių Rusijai; ką turime padaryti, kad Vakarai Ukrainos euroatlantinę integraciją vertintų ne tik kaip Ukrainos siekį, bet ir kaip tai, kas gyvybiškai reikalinga ir patiems Vakarams, nes tik taip gali būti realizuota Europos Rytų geopolitinė rekonstrukcija ir sukurtos sąlygos tvariai taikai Europos žemyne. O tai ir visos Europos, ir mūsų saugumui yra ne mažiau svarbu, nei tai, kokie tankai ar kokios brigados ilgainiui bus dislokuotos Lietuvoje.

Europos geopolitinės problemos (pavojai ir galimybės) šiuo metu koncentruojasi rytiniuose Vakarų erdvės pasieniuose Europos žemyne. Vakarų erdvės šalių, atstovaujančių šį regioną (įskaitant ir Lietuvą, bei Ukrainą), politinis svoris Vakarų erdvėje yra ženkliai išaugęs. Šis regionas gali užpildyti tą kolektyvinės lyderystės deficitą, kuris Vakaruose jaučiamas taip skausmingai. Bet tokių pastangų šis regionas iki šiol nedemonstruoja.

Kodėl?

Todėl, kad ir mes dar nejaučiame jog tai yra ir „mūsų karas“. Jeigu jaustume, tai diskutuotume ne tik apie mums svarbius NATO gynybos planus, bet ir apie tai, ar gali susiklostyti tokia situacija, kad NATO ar kitokios Vakarų bendraminčių koalicijos imtų svarstyti savo karinių pajėgumų dalyvavimą Ukrainos kare; jau dabar svarstytume ir tai, ar mes būtume pasiruošę siųsti savo karius į Ukrainą kartu su tokia bendraminčių koalicija, jeigu tai tikrai yra „mūsų karas“ (Vakarų ekspertų tarpe tokios diskusijos jau vyksta).

Svarstytume ir tai, kaip atsisakyti veto teisės Europos Sąjungos reikaluose bei kaip padėti Lenkijai nebijoti Ukrainos žemės ūkio konkurencijos. Svarstytume ir tai, kaip įtikinti Vakarus, kad ir Rusijoje yra galima demokratija ir todėl Vakarams nereikia bijoti Ukrainos pergalės prieš Rusiją, bei to sąlygotos Putino režimo griūties.

Kol mes tokių dalykų nesvarstome, tol ir mes esame tyli šiandieninės „Vakarų realybės“ dalis. O ta realybė mūsų turėtų netenkinti. Jeigu netenkina, tai reikia stengtis ją keisti, o ne galvoti, kaip patyliukais prie jos prisitaikyti.

Kažkada Sąjūdžio metais „Vakarų realybė“ („tik nesiūbuokite Sovietų Sąjungos laivelio, nes reformatorių Gorbačiovą reikia išsaugoti“) mūsų taip pat netenkino. Ir mes sugebėjome ją pakeisti, dirbdami kartu su visais kitais bendraminčiais: Baltijos šalimis, Lenkija, Skandinavija, Didžiąja Britanija, JAV Kongresu. Dabar yra tokios pat svarbos istorinis metas. Ir esminė problema yra ta pati – „Vakarų realybė“. Mes turime patirties, kaip ją pakeisti.

Tai ir turime padaryti, nes tai – mūsų didžiausia šių dienų atsakomybė.

2023.01.31

Andrius Kubilius. Kaip Vakarai padės Rusijos demokratijai?

Pastaruoju metu tiek Vakaruose, tiek Rusijos opozicijos ir intelektualų tarpe vis daugiau diskutuojama apie tai, kaip Ukrainos pergalė paveiks pačios Rusijos ateitį. Paišomi patys įvairiausi scenarijai, ginčijamasi, ar Rusija gali kada nors tapti demokratija, ar jos laukia tik eilinis chaoso ir sumaišties laikotarpis.

Tuo tarpu Vakaruose yra kas gąsdinasi, kad tokia Ukrainos pergalė gali sukelti visišką Rusijos griūtį, chaosą, nevaldomo branduolinio arsenalo grėsmes. Gali būti, kad toks tariamų grėsmių įsivaizdavimas iki šiol ir  sulaikė kai kurias Vakarų sostines nuo Leopardų, Abramsų ir ATACMS tiekimo Ukrainai. Tik ką pasirodė ir stiprus M. Chodorkovskio bei G. Kasparovo atsakas į Vakaruose paplitusį tokių tariamų grėsmių hiperbolizavimą, nes jis yra labai naudingas Putinui: kuo labiau Vakarai gąsdinsis Ukrainos pergalės pasekmėmis Rusijai, tuo labiau tie patys Vakarai ribos savo sunkiosios ginkluotės tiekimą Ukrainai. M.Chodorkovskis ir G.Kasparovas pateikia įtikinamą Rusijos transformacijos į normalią valstybę koncepciją, su aiškiu „Day After“ planu, kas bus daroma nuo pirmos dienos po įvyksiančio valdžios pasikeitimo (po Putino, po pralaimėto karo), kad normali federacinė demokratija, su stipria regionų savivalda, įsitvirtintų Rusijoje. Kiek ankščiau panašų planą Rusijai „po Putino“ pateikė ir A.Navalnas.

Visiškai akivaizdu, kad transformaciją Rusijoje įgyvendins patys rusai: opozicija, pilietinės visuomenės aktyvistai, intelektualai ir kiti patriotai, kuriems tikrai rūpi Rusijos likimas, ir kurie aiškiai mato, kad dabartinė Kremliaus autokratinė, neoimperinė politika pačią Rusija atvedė į visišką egzistencinį akligatvį, į visišką katastrofą, grasinančią pačios Rusijos išlikimui, į tai, ką esu pavadinęs „Rusijos tragedija“.

Rusijos opozicija ruošia Rusijos transformacijos strategiją. Ar pavyks opozicijai ją įgyvendinti, priklausys ne tik nuo Ukrainos pergalės, kuri tokiai transformacijai atvers duris. Priklausys ir nuo to, ar Rusijos opozicijai tokios strategijos efektyvumu pavyks įtikinti Rusijos piliečius ar bent jau svarbiausias visuomenės grupes.

Transformacija įvyksta tada, kai piliečiai, remiantys tokią transformaciją, turi galimybių įsitikinti, kad jų yra dauguma. Ir kai visuomenė turi galimybių suvokti, kad ji nėra vieniša, kai ji supranta, kad tokia kova už  transformaciją  yra svarbi ne tik patiems Rusijos piliečiams, bet ir visam demokratiniam pasauliui. O tai įvyks tik tada, kai Vakarai įrodys, kad jie nebus tik pasyvūs tokios transformacijos  stebėtojai, vien tik paišantys įvairius teorinius Rusijos raidos scenarijus, bet įrodys ir tai, kad jie turi aiškią strategiją, kaip padėti tokiai Rusijos transformacijai įvykti.

Kai kas Vakaruose baiminasi kalbėti apie tokią paramos  Rusijos transformacijai strategiją, nes tariamai tai būtų panašu į „regime change“ strategiją, o apie tai kalbėti tariamai yra paprasčiausiai draudžiama. Tokia samprata yra visiškai neracionali ir persunkta iš Vakarų pasąmonės niekaip neišsivėdinančia paprasčiausia baime, kad kalbos apie demokratiją Rusijoje gali nepatikti Putinui.

Rusijos tapimas normalia demokratija yra toks pat visuotinis gėris Europos kontinentui, kaip ir klimato kaitos sustabdymas. Būtų keista, jeigu Vakarai turėtų strategiją kaip pasiekti vieną gėrį („Green Deal“), ir neturėtų jokios strategijos, kaip prisidėti prie kito gėrio (demokratijos Rusijoje) pasiekimo. O apsiribotų tik įvairių teorinių scenarijų svarstymu.

Esame istorinių lūžių akivaizdoje: daugelis dar pamename Berlyno sienos griūties istorinį momentą. Tikiu, kad šiuo metu artėjame prie „Kremliaus sienų“ griūties – prie autokratinio, kleptokratinio, agresyvaus neo-imperialistinio Kremliaus režimo sienų griūties. Būtų tiesiog gėdinga ir gaila, jeigu tokių istorinių lūžių akivaizdoje Vakarai liktų tik pasyviais stebėtojais, neturinčiais jokios strategijos.

Tokioje Vakarų paramos Rusijos transformacijai strategijoje turime kalbėti ne apie kokią nors Vakarų paramos ginkluotiems perversmams Rusijoje ar masiniams Maidanams Maskvoje  strategiją, o apie tokią Vakarų strategiją, kuri apimtų paramos Ukrainos pergalei ir Ukrainos integracijos į ES bei NATO strategijas, tribunolo Putinui ir būsimųjų ES santykių su demokratine Rusija strategijas. Visa tai turi būti skirta tam, kad būtų priartinta Rusijos transformacija. Vakarai tokiu savo politikos  įgyvendinimo būdu gali labai stipriai paremti ir Rusijos transformaciją.

Nors apie tai, kodėl Vakarai turėtų tikėti Rusijos demokratine perspektyva ir kokia turėtų būti Vakarų paramos strategija esu rašęs ne viename tekste (jau minėtoji „Rusijos tragedija“, taip pat – „Mūsų rusiški kompleksai“, tekstai apie Vakarų strategijos trūkumą ir apie Rusijos likimą nulensiančius protingus jos karininkus), tačiau nutariau glaustai ir viename tekste dar kartą pakartoti kai kurias pagrindines mintis,  susigulėjusias per paskutinius mėnesius apie tai, kaip tokia strategija turėtų atrodyti. Tai daryti skatina faktas, kad ir toliau tenka stebėti vis dar tebesitęsiantį Vakarų strateginį neryžtingumą Rusijos perspektyvų klausimu.

Taigi – kokia turėtų būti Vakarų strategija ir kaip galų gale Vakarai padės Rusijos demokratijai? Ir koks mūsų, Lietuvos, interesas visame tame?

Rusijos tragedija ir Vakarų atsakomybė

Kaip jau minėjau, akivaizdu, kad šiuo metu Rusija išgyvena vieną iš tragiškiausių savo istorijos puslapių, kuris atneša daug tragedijų ir kaimyninėms šalims, ypač Ukrainai.

Neapleidžia tikėjimas, kad Ukraina su Vakarų parama laimės šį karą ir turės visas galimybes atsigauti bei tapti sėkminga Europos šalimi.

Tuo tarpu Rusija yra istorinėje kryžkelėje. Jeigu Rusijoje toliau dominuos imperinės svajonės, ir jų nesugriaus dabartinis karas,  tai tokios tendencijos greičiausiai baigsis visiška istorine katastrofa Rusijos valstybei ir rusų tautai. Tuo tarpu pralaimėjimas kare gali atverti duris Rusijos transformacijai, giliam savęs apmąstymui ir Rusijos visuomenės deputinizacijai.

Akivaizdu, kad tokia Rusijos transformacija reikalinga ne tik Rusijai, bet ir visai Europai. Nes nuo to priklauso viso Europos kontinento saugumas. Demokratijos tarpusavyje nekovoja. Vien dėl to ES privalo  turėti strategiją, kaip padėti Rusijai šioje transformacijoje.

Atėjo laikas Vakarams suvokti, kad momentinės, vienadienės ar vien tik reagavimo į Kremliaus veiksmus politikos nebepakanka. Vakarams reikia ilgalaikės, aktyvios ir aiškia bei visa apimančia filosofija pagrįstos politikos Rusijos atžvilgiu: reikia aiškios izoliacinės politikos dabartinio Putino režimo atžvilgiu, reikia paramos būsimai transformacijai (po Putino) strategijos, reikia būsimųjų santykių su demokratine Rusija strategijos.

Vakarai panašaus požiūrio laikėsi ir Šaltojo karo metais, kai vykdė ilgalaikę Rusijos sulaikymo strategiją. Garsus JAV diplomatas ir analitikas Džordžas Kenanas (George Kennan) davė pradžią šiai strategijai savo filosofine doktrina apie Rusijos sulaikymą, kurią 1946 m. paaiškino „Ilgojoje telegramoje“. Ši doktrina buvo pagrįsta nuodugnia Rusijos vidaus procesų ir vyraujančio rusų visuomenės mentaliteto analize. Ši doktrina davė pradžią garsiajai Trumeno doktrinai, kuri nulėmė Vakarų elgesį Šaltojo karo metais. Pastaroji doktrina nuosekliai lėmė 1947 m. Maršalo planą Vakarų Europai, turėjusį įtakos Europos Sąjungos ir NATO įkūrimui. Taip Vakarai ne tik atsilaikė prieš stalinistinius, o vėliau ir sovietinius planus išplėsti savo komunistinę įtaką visoje pokario sumaišties apimtoje Vakarų Europoje bei likusiame pasaulyje, bet ir sugebėjo įveikti vieną iš ilgalaikių tektoninių konfliktų Europos žemyne, kuris buvo pagrindinė Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų priežastis.

Šis konfliktas buvo susijęs su XX a. pradžioje kilusiais Vokietijos ir Prancūzijos nesutarimais dėl dominavimo visame Europos žemyne ir nesugebėjimu pasidalyti ekonominę galią lemiančiais pramoniniais plieno ir anglies ištekliais Rūro regione. Šis ilgalaikis tektoninis konfliktas baigėsi tik tada, kai amerikiečiai abiem šalims ir visai Vakarų Europai pasiūlė Maršalo planą, ragindami sujungti anglių ir plieno pramonę ir taip pradėti visų Vakarų šalių ekonomikų vienijimo procesą. Šis ilgalaikis strateginis žingsnis užtikrino ne tik konfliktų dėl Rūro regiono turtų pabaigą, bet ir atnešė tvarią taiką Vakarų Europoje.

Lygiai taip pat yra verta prisiminti  XX amžiaus 9 dešimtmečio  Vakarų ir JAV strateginę lyderystę, pasiekiant, kad subyrėtų „Blogio Imperija“: viskas prasidėjo nuo lenko Karolio Voitylos tapimo Popiežiumi Jonu Pauliumi II, po to sekė JAV inspiruotas  dramatiškas pasaulinių naftos kainų kritimas, dar vėliau – R.Reigano gąsdinimas, kad JAV pradeda investuoti į „žvaigždžių karų“ technologijas, šalia to dar ir Stinger raketos Afganistano modžachedams. Gorbačiovas buvo priverstas skelbti „perestroiką“, o po to sekė ir „Blogio Imperijos“ žlugimas. Visa tai nebuvo atsitiktiniai Vakarų veiksmai, tai buvo daugiažingsnės Vakarų strategijos, skirtos „Blogio Imperijos“ įveikimui, nuoseklus įgyvendinimas.

Ir dabar reikia to paties.

Nors XX amžiuje Vakarai, turėdami aiškią strategiją, sugebėjo išspręsti gilaus tektoninio konflikto tarp Vokietijos ir Prancūzijos problemą, tačiau Europa ir Vakarai ir toliau kovoja su antruoju tektoniniu konfliktu Europos žemyne. Tai buvo ir tebėra tektoninis konfliktas tarp imperinės ar neo-imperinės Rusijos (Sovietų Sąjungos) ir žemyninės Europos. XX a. šis konfliktas lėmė kraujo praliejimą ir nelaisvę dideliuose Europos plotuose. Dėl to didelė Europos žemyno dalis ilgus dešimtmečius buvo okupuota ir atskirta nuo demokratijos, laisvės ir gerovės.

Po karo pabaigos 1945 m. ir iki pat 1990 m. pradžios šio konflikto priežastis buvo stalinistinė ir ekspansionistinė Rusijos imperijos politika. Po 1990  m. didžiąja Rusijos problema  tapo postimperinė  nostalgija  ir sentimentai buvusiai imperinei didybei, į kurių spąstus pateko Rusija. Tai užaugino ir Putino kleptokratinį, autokratinį bei vis agresyvesnį režimą, kuris galiausiai ir atvedė prie karo.

Nors Rusija yra šio tektoninio konflikto priežastis, Vakarai turi pasiūlyti ilgalaikę šio konflikto sprendimo strategiją. Tokia strategija turi pasiekti vieną tikslą – Rusija turi transformuotis į normalią, europietišką demokratiją. Demokratijos tarpusavyje nekariauja ir nekonfliktuoja kruvinais karais. Vakarai turi padėti tokiai transformacijai įvykti. Tam reikia Vakarų strategijos, o ji turi būti tokio pat masto ir sisteminio pobūdžio, kokia buvo Trumeno doktrina, Maršalo planas, Sovietų Rusijos sulaikymo ar „Blogio Imperijos“ sugriovimo strategija.

Konflikto tarp autoritarinės Rusijos ir demokratinės Europos pobūdis kinta ir tai reikalauja naujų priemonių jam spręsti. Tokio sprendimo paieška yra ir Vakarų atsakomybė, nes Rusijos transformacijos nesėkmės kaina ir žala gali būti ypatingai didelė. Nauji karai Europos žemyne gali būti dar baisesni.

Deja, Vakarai kol kas nėra sukūrę tokios ilgalaikės strategijos, kuri padėtų ne tik išspręsti šį konfliktą, bet ir padėtų Rusijai įveikti jos tragišką trajektoriją. Nes tik demokratija Rusijoje yra tinkamas ir ilgalaikis sprendimas.

Todėl Vakarai, ypač Europos Sąjunga, turi visų pirma pagaliau pabusti iš „geopolitinės tinginystės“ miego ir suprasti, kad Rusijos transformacija yra reikalinga ne tik pačiai Rusijai, bet lygiai taip pat strategiškai yra svarbi ir Europos Sąjungai, nes tokia Rusijos transformacija padėtų sukurti visai kitokią saugumo architektūrą visame Europos žemyne. Todėl Europos Sąjunga ir privalo turėti aiškią strategiją, kaip padėti tokiai transformacijai.

Sprendimo paieškos: Kaip Vakarai gali padėti Rusijos transformacijai?

Kaip  Europos Parlamento plenarinėje sesijoje dar praėjusių metų spalį labai atvirai pripažino ES užsienio ir saugumo reikalų „ministras“ Žozepas Borelis, Europos Sąjungos gili priklausomybė nuo Rusijos dujų ir kitų energetinių išteklių iki šiol neleido Europos Sąjungai turėti kokios nors aiškesnės strategijos santykiuose su Rusija, o tuo pačiu – ir strategijos Ukrainos atžvilgiu. Dabar, kai nuo karo pradžios rusiškų dujų kiekis ES rinkose sumažėjo nuo 41% (iki karo) iki 7,5% (rugsėjo mėnesį), pasak Ž.Borelio, atsiranda ir erdvės turėti savarankišką strategiją tiek Rusijos atžvilgiu, tiek Ukrainos atžvilgiu.

Toks ES praeities strateginių klaidų atviras ir drąsus pripažinimas, nuskambėjęs iš Ž.Borelio lūpų, leidžia tikėtis, kad ES bus tikrai pajėgi santykiuose su Putinu nuo „Putin-first!“ strategijos pagaliau pajudėti link „Democracy in Russia – first“ strategijos, o taip pat – ir link strategijos, kaip padėti Rusijai transformuotis.

Ši paramos transformacijai strategija turi remtis keliomis principinėmis nuostatomis:

  • Europos Sąjunga turi įveikti savo pasidalijimą į „tikinčius“ ir „netikinčius“ Rusijos demokratijos galimybėmis ir perspektyvomis.

Tik patikėję, kad Rusijoje demokratija yra galima, galėsime padėti tokiai transformacijai įvykti. Putinas ilgai stengėsi įrodyti Vakarų lyderiams, kad Rusijoje demokratija yra negalima. Tam tiko ir visi Litvinenkos, Skripalių, Navalno nuodijimai, kur Kremlius net nesistengdavo slėpti savo dalyvavimo pėdsakų. Nes tai turėjo tiesiog gąsdinti Vakarus ir rodyti, kokia yra Rusijos tikrovė, kurios Vakarai nesugebės pakeisti. Tam taip pat tiko tiek vidinė, tiek ir išorinė Kremliaus agresija, pastoviai komunikuojant Vakarams, kad Rusija yra tokia: agresyvi, laukinė, rytietiška, su atomine bomba rankose, pasiruošusi keršyti ir bausti visus, kurie bandys aiškinti apie demokratijos perspektyvas Rusijoje ir bausti tuos, kurie nenorės prisitaikyti prie tokios Rusijos, kokią sukūrė Putino režimas. Vakarų lyderiai pasidavė šiai Putino „įtaigai“ ir stengėsi adaptuotis prie tokios Rusijos, patys patikėdami, kad Rusija niekados netaps demokratija. Todėl ir atsirado visa „Putin-first!“ doktrina, kai į dialogą su Putinu veržėsi visi iš eilės Vakarų lyderiai, nepaisant to, kaip elgėsi pats Putinas.

  • Rusijos žmonių sąmonėje normalaus gyvenimo svajonė turi įveikti imperijos atstatymo svajonę.

Yra visiškai akivaizdu, kad bet kokią Rusijos transformaciją galės realizuoti tik patys rusai – tie, kurie pradės suprasti, kad Putino režimas yra didžiausia Rusijos tragedija. Putinas taiko „išdegintos žemės“ strategiją tokios opozicijos savo režimui atžvilgiu. Todėl nereikia stebėtis tuo, kad protestai prieš karą, prieš mobilizaciją netampa masiniu reiškiniu Rusijoje. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad transformacija Rusijoje artimiausiu metu neprasidės. Tai gali priklausyti nuo daugelio faktorių, kurių pats svarbiausias gali būti tai, ar eiliniams rusams bus padėta susikurti naują ateities, normalaus europietiško gyvenimo svajonę vietoje žlugusios svajonės sugrįžti į praeitį, į „šlovingus“ imperijos laikus. Europos Sąjunga gali suvaidinti ypatingai svarbų vaidmenį, padėdama rusams sugrįžti prie tokios normalaus gyvenimo svajonės ir siekti jos įgyvendinimo, iš esmės transformuojant Rusiją. Tokį vaidmenį Europos Sąjunga gali atlikti, nes daugelis Rusijos opozicijos žmonių, jos intelektualioji lyderystė didele dalimi šiuo metu yra emigravusi į įvairias Europos Sąjungos šalis. Europos Sąjunga, ištiesdama šiai opozicijai intensyvaus bendradarbiavimo ranką, galėtų padėti jai vienytis ir kartu su ES institucijomis jau dabar dirbti, rengiant bendras strateginio bendradarbiavimo programas, kurios galėtų būti įgyvendintos iš karto po to, kai bus realizuota Rusijos transformacija į demokratiją. Tai padėtų ir Europos Sąjungai mobilizuoti savo institucinius resursus tam, kad jau dabar būtų pradėtas visiškai naujas ES politikos Rusijos atžvilgiu etapas, realiai pereinant nuo „Putin-first!“ prie „Democracy in Russia-first!“ strategijos, kas, deja, vis dar nėra įvykę.

Kaip ES gali padėti rusams svajonių karuose?

Politikoje ir geopolitikoje dažniausiai svarstome tik šalių lyderių veiksmus, jų motyvacijas ir emocijas, nes daug kam atrodo, kad tai ir lemia šalių raidą bei tos valstybės vidinius ar išorinius veiksmus. Tai nėra nesvarbu, tačiau būtų klaida užmiršti plačiąją visuomenę, jos nostalgijas, jos lūkesčius, joje vyraujančius tikėjimus ar svajones. Žmonių svajonės lemia pokyčius demokratinėje santvarkoje, bet tai daro poveikį ir galimoms transformacijoms autoritarinėse sistemose. Net ir autoritariniai režimai turi rūpintis savo piliečių lojalumu, kuris priklauso nuo visuomenėje vyraujančios svajonės. Autoritariniai režimai negali ilgai išlikti valdžioje, besiremdami ar sėdėdami tik ant šautuvų durtuvų.

Ir Rusijoje permainos gali prasidėti tik tada, kai dauguma rusų patikės nauja, normalaus gyvenimo svajone, ir turės progą  įsitikinti, kad tokia svajone tiki dauguma.

Yra trys veiksmai, į kuriuos Vakarai, siekdami padėti rusams įgyti naują normalaus gyvenimo svajonę, turėtų koncentruoti savo pastangas:

  • Vakarai turi padėti rusams nedelsiant galutinai atsikratyti klaidingos nostalginės svajonės susigrąžinti tariamą imperijos „didybę“, nes tai veda tik į vis gilesnę Rusijos tragediją;
  • Vakarai turi jau šiandien kartu su Rusijos opozicijos intelektualais brėžti būsimų santykių tarp Vakarų (taip pat – ir Europos Sąjungos) bei būsimos demokratinės Rusijos strategiją, kuri eiliniams rusams parodytų, kaip kartu su Vakarais demokratinėje Rusijoje bus realizuota naujoji „normalaus gyvenimo“ svajonė;
  • Vakarai turi politiškai ir ekonomiškai investuoti į Ukrainos sėkmę, kad tokios sėkmės pavyzdys paskatintų ir rusus siekti naujos, normalaus gyvenimo Rusijoje svajonės įgyvendinimo;

Kuo  Rusijos visuomenei yra svarbi Ukrainos pergalė, Tribunolas Putinui ir Ukrainos narystė NATO?

Norint padėti Rusijos žmonėms atsikratyti senosios „imperinės“ svajonės, visų pirma reikia, kad ši svajonė būtų visiškai sutriuškinta karo lauke. Reikia, kad eiliniai rusai pajustų šios klaidingos svajonės tragiškas pasekmes patiems sau, taip pat ir dėl sankcijų Rusijai bei dėl Rusijos tarptautinės izoliacijos. Tik aiškus rusų supratimas, kad ši klaidinga svajonė atvedė Rusiją į katastrofišką aklavietę, kad tokia svajonė yra pagrindinė šių dienų Rusijos tragedijos priežastis ne tik palaidos šią „imperinę“ svajonę, bet ir atvers duris naujai, normalaus gyvenimo svajonei Rusijoje.

Todėl Vakarų tiekiami ginklai Ukrainai ir sankcijos Rusijai yra svarbūs ne tik tam, kad Ukraina galėtų apsiginti ir laimėti karą, bet ir tam, kad ši klaidinga „imperinė“ rusų svajonė būtų galutinai sutriuškinta ir tokiu būdu eiliniams rusams būtų padėta išsivaduoti iš tokios nostalgijos tragiškų pinklių.

Čia verta prisiminti Aleksejaus Navalno žodžius, paskelbtus jo 2022 m. rugsėjį publikuotame tekste:

„Žymiai daugiau Rusijos žmonių yra suinteresuoti normaliu gyvenimu dabar, nei Rusijos teritorijos plėtra. Ir tokių žmonių skaičius kiekvienais metais ryškiai didėja. Tiesiog dabar jie neturi už ką balsuoti.“

Rusijos opozicija gerai supranta, kaip yra svarbu, kad eiliniai rusai patikėtų nauja, normalaus gyvenimo Rusijoje svajone. Vakarai turi pareigą padėti rusams patikėti tokios svajonės realumu. Tam visų pirma reikia padėti rusams galutinai atsikratyti tikėjimo tuo, ką A. Navalnas pavadino „the phantom of territorial gains“. Tam reikia Rusijos sutriuškinimo šiame neo-imperiniame, neo-kolonijiniame kare. Ir vietoje to reikia padėti rusams patikėti tuo, ką tas pats A.Navalnas yra įvardinęs kaip svajonę apie „nuostabią ateities Rusiją“.

Antra, Rusijos visuomenei teks praeiti skausmingą savęs „deputinizacijos“ procesą. Jame bus daugelis svarbių dalių: nuo liustracijos iki autorefleksijos, nuo naujos Konstitucijos iki teisinės valstybės atkūrimo.

Visų pirma  patiems rusams teks pripažinti, kad pagrindinė dabartinės Rusijos krizės priežastis yra tai, kad jie sau leido patikėti jiems Kremliaus propagandos „įzombinta“ imperijos atstatymo svajone. Remdamasis taip dirbtinai išaukštinta nostalgine svajone, Putinas savo režimui garantavo nemažos dalies Rusijos visuomenės lojalumą. Tuo pat metu Putinas sukūrė mafijinę valdžios struktūrą, o mafijinės valdžios propagandos ir imperijos atstatymo svajonės mišrainė tapo naujojo, rusiškojo nacizmo ideologijos pamatu. Kaip ir Hitlerio laikais, tokio tipo nacizmas sugeba sugeneruoti nemenkos dalies tautos (net ir išsilavinusios vokiečių tautos) lojalumą, kuo savo laiku džiaugėsi Hitleris, ir kuo iki šiol naudojosi Putinas.

Patiems rusams teks atrasti savyje jėgų atsisveikinti su putinizmu. Kaip tai daryti, pavyzdžio toli ieškoti nereikia – kažkada, dar 1956 metais, N.Chruščiovui užteko drąsos TSKP XX-ajame suvažiavime atvirai įvardyti Stalino nusikaltimus ir juos pasmerkti. Taip bent kažkokiam laikotarpiui Sovietų Sąjungoje buvo atsisveikinta su stalinizmu. Ir dabar kažkam Rusijoje, gal net iš dabartinio Kremliaus elito aplinkos, teks imtis tokio pat vaidmens, tik jau kalbėti apie putinizmo nusikaltimus.

Tai būtų pirmas žingsnis į nacionalinį supratimą, kad valstybė ir nacija yra gilioje krizėje.

Tarptautinė bendruomenė šiame neišvengiame Rusijos po Putino autorefleksijos ir savianalizės kelyje gali suvaidinti ypatingai svarbų vaidmenį, jeigu neatidėliotinai įkurs Specialųjį Tarptautinį Tribunolą Putino karo agresijos nusikaltimui tirti. Visus Rusijos karo Ukrainoje nusikaltimus tiria ir tirs Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (ICC) Hagoje, tačiau Putino karo agresijos nusikaltimų tyrimui reikalingas specialusis Tribunolas, kuris atsakymą apie Putino kaltę galėtų pateikti ne po dešimties metų, bet per artimiausią laikotarpį. Tai taip pat padėtų Rusijai galutinai atsisveikinti su imperine svajone.

Rusams kelias nuo imperinės svajonės link normalaus gyvenimo svajonės nebus lengvas: neužteks vien tik pačių rusų visuomenės pripažinimo, kad putinizmas yra blogis. Neužteks ir tarptautinės bendruomenės įsteigto Tarptautinio Tribunolo sprendimų dėl Putino nusikaltimų. Pačiai Rusijai po Putino teks priimti sprendimus dėl žalos Ukrainai atlyginimo ir reparacijų mokėjimo. Teks imtis ir  tikros liustracijos bei patiems teisti kaltuosius. Tokia bus transformacijos kaina.

Ir svarbiausia – Rusija po Putino, joje įvykusios permainos visų pirma bus vertinamos pagal santykius su kaimynais. Tik visiškas naujosios Rusijos atsiribojimas nuo agresyvios, neoimperinės politikos Ukrainos ir kitų kaimynų atžvilgiu, okupuotų teritorijų ne tik Ukrainoje, bet ir Padniestrėje, Abchazijoje, Pietų Osetijoje išlaisvinimas bus pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos Vakarų demokratijos vertins Rusijos transformacijos link demokratijos rezultatus. Niekas nepatikės „permainomis“ Rusijoje, jeigu jos neatitiks čia išvardintų minimalių kriterijų. Net jeigu ir nebebus Putino.

Galų gale – naujos svajonės labui reikia, kad Putino puoselėta imperinė „Novorosijos“ svajonė būtų ne tik sutriuškinta, bet ir neleista jai atsigauti net tada, kai iš naujo atgaivintą jauną Rusijos demokratiją vėl užpuls neišvengiama porevoliucinė nostalgijos praeičiai banga. O tam reikia, kad net ir Rusijos imperiniai „vanagai“ pagaliau suprastų, jog Ukraina jiems tampa nebepasiekiama. Todėl Vakarai turi būti suinteresuoti artimiausiu metu suteikti Ukrainai narystę NATO. Tai yra svarbu ne tiek todėl, kad tai padidintų Ukrainos saugumą (Ukraina pati, ir be NATO narystės, tai puikiai daro), bet todėl, kad taip būtų padėta rusams nebepasiduoti imperinei nostalgijai.

NATO buvo sukurtas tam, kad Vakarai galėtų pasipriešinti Rusijos/Sovietų Sąjungos imperinei ekspansijai, tame tarpe ir Vakarų visuomenių nusivylimais ar nostalgijomis; demokratinės Europos gynyboje Ukraina dabar tai ir daro, savo kariniais gebėjimais viršydama visus NATO narystės kriterijus; NATO, priimdamas Ukrainą į savo gretas, ne tik sustiprintų savo karinius pajėgumus, bet ir padėtų Rusijai galutinai atsisveikinti su „imperine“ svajone: Rusijos imperinis sugrįžimas į Ukrainą kariniu būdu taptų nebeįmanomas, o tokios svajonės – neberealios.

Ukrainos narystė Europos Sąjungoje – kertinė Europos Sąjungos strategijos „Democracy in Russia – first!“ ašis

Kaip ir Ukrainos narystė NATO, taip ir Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra svarbi ne tik todėl, kad tai yra vienintelis kelias, kaip gali būti sukurta Ukrainos demokratinė ir ekonominė sėkmė, bet ir todėl, kad tai yra dar vienas būdas, kaip padėti Rusijai išsivaduoti iš „imperinės“ nostalgijos gniaužtų. Ukrainos tapimas visateise Europos Sąjungos bendruomenės nare būtų triuškinantis ir galutinai nokautuojantis smūgis Putino ilgametei „imperinei“ svajonei, kurios realizavimą Kremlius koncentravo į Ukrainą.

Pagrindinis Putino „imperinės“ svajonės pragmatinis tikslas visada buvo tas pats – neleisti Ukrainai tapti sėkminga valstybe, nes Putino mafijiniam režimui buvo ir yra pavojingas toks užkrečiantis pavyzdys Rusijos žmonėms. Tuo tarpu postsovietinėje erdvėje vienintelis patikrintas būdas, kaip šalis gali tapti sėkminga, yra gerai žinomas – tai šalies integracija į Europos Sąjungą ir ES narystė.

A.Navalnas jau minėtame tekste pabrėžia tas pačias Putino agresijos prieš Ukrainą priežastis: pavydas Ukrainai ir jos galimai sėkmei, neapykanta Ukrainos provakarietiškam pasirinkimui ir siekis Ukrainą paversti „failed state“ yra dominuojantys Putino „Ukrainos strategijos“ bruožai:

„… nuo Putino valdymo pradžios, o ypač po 2004 m. prasidėjusios Oranžinės revoliucijos, neapykanta Ukrainos europietiškam pasirinkimui ir noras paversti ją žlugusia valstybe tapo ilgalaike ne tik Putino, bet ir visų jo kartos politikų manija.“

Lygiai tą patį pastebi ne tik rusų opozicijos lyderiai, bet ir žinomiausi Vakarų ekspertai. Štai likus kelioms dienoms iki karo pradžios, buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Maiklas Makfolas McFaul (Michael McFaul) kartu su Robertu Personu (Robert Person) paskelbė vertingą tekstą „Ko Putinas bijo labiausiai?“.

Autorių atsakymas į savo suformuluotą klausimą buvo nedviprasmiškas – Putinas labiausiai bijo ne Ukrainos narystės NATO organizacijoje, bet Ukrainos narystės Europos Sąjungoje. Nes Putinas  paniškai bijo Ukrainos sėkmės, o Ukrainos sėkmė gali būti sukurta tik tuo atveju, jeigu Vakarai bus suinteresuoti ir padės Ukrainai tapti Europos Sąjungos nare. Nes visa Centrinė Europa ir Baltijos valstybės tapo sėkmės istorijomis tik tuomet, kai devinto dešimtmečio pabaigoje iš karto po demokratinių revoliucijų šioms šalims buvo sudaryta galimybė sparčiai integruotis į Europos Sąjungą.

Putino „Ukrainos strategija“ visada buvo aiški ir nedviprasmiška – neleisti Ukrainai tapti sėkminga valstybe. Tai buvo pridengiama įvairiais imperinės nostalgijos šūkiais, bet iš esmės pagrindinis Putino tikslas buvo ne naujų „Novorosijos“ teritorijų aneksavimas, o Ukrainos sėkmės griovimas. „Novorosija“ buvo ir lieka tik instrumentas tokiam strateginiam tikslui pasiekti, nes nuo Ukrainos sėkmės sustabdymo priklauso Putino režimo išlikimas. Todėl Putinas ir kovoja prieš Ukrainos sėkmę, ir tai – jo pastarųjų dešimtmečių visos geopolitinės strategijos ašis.

Deja, bet iki pat karo pradžios Vakarai (taip pat – ir Europos Sąjunga) neturėjo savo aiškesnės „Ukrainos strategijos“, neturėjo strategijos, kaip atremti Putino „Ukrainos strategijos“ įgyvendinimą. Neturėjo strategijos, kaip su ambicinga ES plėtros strategija padėti kurti Ukrainos sėkmę.

Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl Putinas pasidavė pagundai pradėti karą prieš Ukrainą: jam atrodė, kad Vakarai ir toliau neturės jokios strategijos Ukrainos atžvilgiu, ir todėl labai greitai sugrįš prie „business as usual“ su Putinu.

Kodėl Vakarai iki šiol neturėjo savo „Ukrainos strategijos“, kaip jau buvo minėta, labai atvirai ir reikšmingai buvo pripažinęs Ž.Borelis, ES Užsienio ir Saugumo reikalų „ministras“ – tik dėl to, kad Europos Sąjunga iki šiol buvo labai reikšmingai priklausoma nuo Rusijos dujų: „Mes neturėjome savo užsienio politikos Ukrainos atžvilgiu“. Tai yra atviriausias ir drąsiausias ES praeities klaidų, prisidėjusių prie to, kad šiandien visas Europos kontinentas yra gilioje geopolitinėje krizėje, pripažinimas iš ES vadovų lūpų.

Išeitis iš šios geopolitinės krizės yra viena – Europos Sąjunga privalo turėti ambicingą ir efektyvią „Ukrainos strategiją“. Tai turi būti Ukrainos sparčios integracijos į Europos Sąjungą ir pilnos narystės strategija. Tokia strategija turi būti realizuota iki šio dešimtmečio pabaigos. Pirmieji teisingi žingsniai šia kryptimi jau yra padaryti: Ukrainai suteiktas kandidatės statusas. Bet tam, kad Ukraina taptų ES nare iki šio dešimtmečio pabaigos, derybos Briuselyje dėl jos narystės turi būti pradėtos jau 2023 metais, o ne tradiciškai biurokratiškai vilkinamos.

ES biurokratai ir politiniai lyderiai turi atsiminti, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra reikalinga ne tik pačiai Ukrainai, nes tik taip gali būti sukurta jos sėkmė. Ukrainos narystė taip pat yra reikalinga ir Rusijos transformacijai bei ES strategijos „Democracy in Russia – first!“ įgyvendinimui. Todėl yra akivaizdu, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra visų pirma reikalinga pačiai Europos Sąjungai, nes tik tokiu būdu ES gali įgyvendinti strategiją, kuri lemtų tai, kad taika ir saugumas pagaliau įsitvirtintų Europos kontinente. Demokratijos, normalaus gyvenimo svajonės plėtra į Europos kontinento Rytus yra vienintelis būdas, kaip pasiekti, kad pagaliau realizuotųsi pagrindinė europiečių svajonė: „Europa – vieninga, laisva ir gyvenanti taikoje“ („Europe – whole, free and at peace“), nes demokratijos tarpusavyje paprastai nekariauja. Ir tai Europos Sąjunga gali realizuoti visų pirma kurdama Ukrainos sėkmę, kuri turės milžiniškos pozityvios įtakos ir transformacijai Rusijoje.

Ukrainos geopolitinė integracija į Vakarus (t.y., narystė ES ir NATO) yra ne mažiau svarbi nei Leopardai ar Abramsai svarbūs Ukrainos gynybai. Tam reikia konsoliduotos politinės valios. Ukrainos gynybos reikalams reikalinga politinė Vakarų valia yra konsoliduojama „kariniame Ramštaine“. Akivaizdu, kad Vakarams yra reikalingas ir „Integracijos Ramštainas“, tam, kad būtų sutelkta politinė valia, reikalinga Ukrainos narystės Europos Sąjungoje ir NATO realizacijai.

Verta dar ir dar kartą prisiminti, kad Europos kontinente šalių ir žmonių sėkmė yra kuriama tik šių šalių integracijos su Europos Sąjunga dėka. Europos Sąjunga turi milžinišką „minkštąją galią“ pozityviai veikti ir keisti kaimyninių šalių gyvenimą, jų politikos kryptis, tik dažnai pati Europos Sąjunga užmiršta apie šią savo ypatingą galią. Arba kartais nedrįsta jos panaudoti, kaip atvirai pripažino Ž.Borelis.

Apie šią Europos sėkmės formulę yra verta kalbėti ne tik prisimenant Centrinės Europos ir Baltijos šalių sėkmės istorijas, ne tik kalbant apie tai kaip gali būti sukurta Ukrainos sėkmės istorija, bet ir kalbant apie tai, kaip gali būti ateityje realizuotos normalaus, europietiško gyvenimo Rusijoje svajonės.

Normalaus, europietiško  gyvenimo Rusijoje perspektyva ir Europos Sąjunga

Nors Europos Sąjunga tikrai nepasiūlys Demokratinei Rusijai narystės Europos Sąjungoje perspektyvos, tačiau Europos Sąjunga jau dabar turi siūlyti būsimų santykių su Demokratine Rusija strategiją, kurioje būtų numatyti tokie patys efektyviausi santykių mechanizmai, kurie Demokratinei Rusijai suteiktų tokias pat jauną demokratiją stabilizuojančias perspektyvas, kokias Centrinės Europos ir Baltijos valstybių jaunoms demokratijoms suteikė jau 1993 metais joms suformuluota narystės Europos Sąjungoje perspektyva.

Europos Sąjunga ir demokratinė Rusija jau dabar galėtų pradėti planuoti būsimąją specialią Asociacijos sutartį – kažką panašaus į tai, ką savo laiku Europos Sąjunga pasirašė su Ukraina, Moldova, Sakartvelu (Gruzija), o vėliau ir su Armėnija. Tokioje būsimoje sutartyje su demokratine Rusija turėtų būti numatyti tamprūs laisvos prekybos, bevizio režimo, ekonominės partnerystės vardan modernizavimo būsimieji santykiai, kurių aiški perspektyva jau šiandien leistų eiliniams rusams patikėti nauja svajone – normalaus, europietiško gyvenimo Rusijoje galimybe.

Demokratinei Rusijai ES taip pat turėtų atverti duris jungtis vienokiu ar kitokiu statusu prie regioninės Rytų Partnerystės programos, ir tai demokratinei Rusijai leistų su kaimynėmis bendrauti europiniame formate, o ne buvusios imperinės  metropolijos diktato būdu, kuris ir atvedė iki dabartinės katastrofos.

Tokia demokratinei Rusijai pritaikyta ES būsimųjų santykių strategija  būtų svarbi ne tik todėl, kad ji jau dabar padėtų formuotis  naujai rusų normalaus, europietiško gyvenimo svajonei, bet ir todėl, kad tokios strategijos vėlesnis įgyvendinimas bus labai svarbus norint apsaugoti jauną, atgimusią Rusijos demokratiją nuo griaunančios jėgos, kurią su savimi atneša neišvengiama porevoliucinė nostalgija praeičiai. Taip, kaip pokario Maršalo planas apsaugojo jauną Vokietijos demokratiją nuo nostalgijos pralaimėjusiam nacizmui, taip šis planas apsaugojo ir visas sunkiai  po karo tragedijų atsigaunančias senosios Europos demokratijas, pergalės kare džiaugsmą visoje Europoje labai greitai ėmus gniaužti sugriautos ekonomikos sunkumams, o tokių sunkumų prislėgtoms visuomenėms ėmus labai sparčiai radikalizuotis – to tik ir laukė kiekvienoje šalyje veikę vietiniai, bet Stalinui paklusnūs komunistai. Maršalo planas išgelbėjo senąją Europą nuo tokios radikalizacijos ir nuo visuomenės  paramos komunistams.

Centrinės  Europos jaunas demokratijas  praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje nuo tokios pačios nostalgijos ir radikalizacijos pavojų  išgelbėjo narystės Europos Sąjungoje perspektyva. Tačiau jaunos Rusijos demokratijos tais pačiais laikais niekas neišgelbėjo nuo staiga išaugusios  nostalginės radikalizacijos grėsmės, todėl po Jelcino ir atėjo Putinas.

Štai todėl tokios būsimųjų ES santykių su Demokratine Rusija strategijos svarbą ir pabrėžė Europos Parlamentas dar 2021 metų rugsėjo mėnesį patvirtintame specialiame parlamento pranešime, skirtame ES santykių su Rusija strategijai. Kaip tokia ES santykių su Demokratine Rusija strategija galėtų atrodyti, ir kodėl yra svarbu ją jau šiandien parengti, buvo išsamiai išdėstyta  Europos Sąjungos ir Rusijos ekspertų parengoje ir 2022 m. liepos mėnesį Willfriedo Martenso tyrimų centro paskelbtoje specialioje studijoje „The EU’s Relations With a Future Democratic Russia: A Strategy“ („ES santykiai su būsima demokratine Rusija. Strategija“).

Tiek Europos Parlamento pranešime, tiek studijoje pabrėžiami tie patys principai:  Europos Sąjunga  (taigi ir Lietuva) siekia gerų, abipusiai naudingų santykių su Rusija, bet tai priklauso nuo to, ar Rusija sugebės transformuotis iš autoritarinės, agresyvios valstybės į demokratinę, normalią, europietišką valstybę. Tai yra vienas iš svarbiausių strateginių Europos Sąjungos interesų, ir Europos Sąjunga privalo turėti aiškią strategiją, kaip ji gali padėti Rusijoje įvykti tokiai transformacijai. Tokioje paramos strategijoje svarbią vietą turi užimti būsimųjų santykių su Demokratine Rusija strategija, nes tai ir yra būdas šiandien padėti Rusijos piliečiams patikėti normalios Rusijos svajone ir tokiu būdu padėti Rusijos transformacijai.

Tokia būsimų santykių strategija turi būti strategija, kaip padėti Rusijai – ne Putino režimui,  ir vėl siūlant Kremliui „business as usual“, bet Rusijai ir Rusijos žmonėms. Tai turi būti strategija, kaip padėti rusams išvengti „Rusijos tragedijos“, kaip padėti išvengti tokios tragedijos katastrofiškų pasekmių pačiai Rusijai. Nes nuo „Rusijos tragedijos“ katastrofiško išsipildymo kentėtų ne tik pati Rusija, tačiau ir visa Europa, visas pasaulis.

Todėl būtų tiesiog neatsakinga teigti, kad „Rusijos tragedija“ yra tik pačių rusų reikalas.

Laikas veikti: Lietuvos interesas

Lietuva yra labiausiai suinteresuota tuo, kad Vakarai tokią strategiją turėtų ir ją sistemingai įgyvendintų, nes nuo to, ar Rusija ilgainiui taps proeuropietiška, demokratine ir taikia šalimi, priklauso Lietuvos geopolitinis saugumas. Kaip pagaliau pripažino NATO – autoritarinė Rusija yra didžiausia grėsmė Europos kontinento saugumui. Mes, tie kurie esame dabartinės Rusijos kaimynystėje,  tą grėsmę jaučiame ypatingai skausmingai. Nes tai yra ne kokia nors tolima ir teorinė, bet reali ir matoma grėsmė. Tai mums sako ir mūsų skausminga istorinė patirtis.

Todėl negalime tiesiog sėdėti rankas sudėję ir laukti, kol kada nors Vakarai parengs tokią strategiją Rusijos atžvilgiu – turėtume patys aktyviau siekti, kad tokia strategija gimtų. Matydami tokią grėsmę, turėtume neapsiriboti vien prašymais sustiprinti Lietuvoje dislokuotus NATO batalionus ir neapsiriboti vien tik ieškojimu, kaip dar stipriau Lietuvos veiksmais paremti Ukrainą. Mums reikia ambicingos ir visapusiškos Vakarų strategijos Rusijos atžvilgiu, ir mes turime ją pasiūlyti. Mums reikia, kad Vakarai kartu su NATO turėtų strategiją ne  tik kaip „atgrasyti“ (deterrence) ir „apsiginti“ (defence) nuo autoritarinės Rusijos grėsmės, bet kad Vakarai turėtų ir strategiją, kaip padėti autoritarinei  Rusijai  transformuotis į normalią, europietišką, demokratinę valstybę. Tik tada nebeliks Rusijos grėsmės: nei Europos kontinentui, nei kaimynams, nei pačios Rusijos visuomenei.

Tam reikia, kad Vakarai šiandien ne tik prognozuotų „Rusijos po Putino“ scenarijus, bet ir turėtų strategiją, kuris padėtų realizuoti „gerąjį scenarijų“ – gerąjį Rusijos, o tuo pačiu ir visos Europos ateičiai.

 

 

 

 

 

2022.12.27

Andrius Kubilius. Ko siekia Vakarai?

Esminis šio karo tolesnės eigos klausimas, kaip bebūtų paradoksalu, yra susijęs ne su Ukraina, bet su Rusija. Tai yra, su Vakarų požiūriu į Rusiją po karo. Nes Vakarų baimės, susietos su pokarinės Rusijos ateitimi, lemia ir valdo šiandieninius Vakarų sprendimus dėl paramos Ukrainai.

Kad Vakarai remia Ukrainą – tai yra akivaizdu. Kad jos dėka Ukraina laimėjo keletą strateginių pergalių – taip pat yra akivaizdu. Bet tolesnė karo eiga gali būti arba nuosekli ir dar spartesnė Ukrainos pergalių tąsa, arba „užšaldytas apkasų karas“, varginantis Ukrainą, galbūt varginantis ir Rusiją, bet patogus Vakarams, nes nereikalauja jokių aiškių strateginių atsakymų į klausimą – ko nori ir ko siekia Vakarai?

Teoriškai atsakymą lyg ir girdime – Vakarai lyg ir skelbia, kad nori Ukrainos pergalės ir kad Ukraina pati turi nuspręsti, kokio rezultato ji siekia. Tačiau ar Vakarai tikrai nori Rusijos pralaimėjimo (ir dar triuškinamo pralaimėjimo), taip ir lieka neaišku.

Žodžiai apie tai, kad dėl karo baigties turi nuspręsti Ukraina, skamba kaip šalutinio stebėtojo pozicija, joje neatsispindi joks Vakarų strateginis interesas: ar jie nori Ukrainos triuškinančios pergalės, ar tik status quo išlaikymo?

Mano įsitikinimu, šiame karo etape esminiu tampa klausimas: ar Vakarai turi strategiją, kokios baigties Ukrainos kare prieš Rusijos agresiją jie nori. Ir šio klausimo esmė ne tiek apie Ukrainos karinės pergalės mastą, bet apie tos pergalės įtaką Rusijos ateičiai po pralaimėto karo. Ar Vakarai nori, kad Rusija po karo iš esmės transformuotųsi į normalią valstybę, ar Vakarai tokia transformacija netiki ir baiminasi, kad Rusijos ateitis po karo gali būti net baisesnė, nei dabartis su Putinu?

Tokios baimės ir yra dabartinio Vakarų neryžtingumo remiant Ukrainą pagrindinė priežastis.

Ukraina gali pasiekti triuškinančią pergalę, jeigu Vakarai suteiks Ukrainai tiek ginklų, kiek reikia pergalei, o ne tiek, kiek dabar gauna (žr. generolo Zalužnyj interviu the Economist). Dešimt karo mėnesių akivaizdžiai įrodė, kad Rusijos karinė galia neprilygsta Vakarų karinėms technologijoms ir Ukrainos karių drąsai bei motyvacijai. Tai yra ir Ukrainos pergalės lygtis, kurioje svarbiausias kintamasis, nuo kurio priklauso kada Ukrainai pavyks pasiekti pergalę – yra Vakarų karinė parama.

Kodėl Vakarai nepadidina ginklų tiekimo kiekybės ir kokybės? Yra tik trys galimos priežastys: a) patys nebeturi daugiau ginklų sandėliuose ir nepajėgia daugiau pagaminti; b) bijo „eskalacijos“, kad stipri ir ženkliai didesnė Vakarų parama Ukrainai Leopard tankais ar ATACMS toliašaudėmis raketomis iššauks beprotišką branduolinį Putino atsaką; c) patys Vakarai neturi pergalės Rusijos atžvilgiu strategijos ir nežino ar tikrai nori Ukrainos totalinės pergalės.

Nenagrinėsiu techninių problemų – ar Vakarai gali pagaminti daugiau ginklų. Tikrai gali, jeigu nori. Kyla klausimas – ar tikrai nori, ir kiek nori.

Kalbos apie eskalacijos baimes taip pat kuo toliau, tuo mažiau darosi įtikinamos. Tokias kalbas buvo galima suprasti kovo-balandžio mėnesiais, kai Vakarai Ukrainai tiekė tik lengvąją ginkluotę – stingerius ar džavelinus. Tačiau, kai amerikiečiai pradėjo tiekti vidutinio nuotolio HIMARS, labai reikšmingai prisidėjusių prie pastarojo laikotarpio ukrainiečių pergalių, tai nesukėlė kokios nors superbeprotiškos Rusijos reakcijos, išskyrus vadinamąją „mobilizaciją“ bei civilinių energetikos objektų apšaudymą. Todėl aiškinimas, kad Leopard, Abrams tankų ar ATACMS tiekimas Ukrainai taps priežastimi kokiai nors naujai Kremliaus beprotystei, yra tik bandymas pabėgti nuo pagrindinio klausimo – kokia šiame kare yra Vakarų strategija ir kokio strateginio tikslo šiame kare Vakarai siekia.

Atsakymo į šį klausimą vis dar nėra, todėl nėra ir Abrams ar ATACMS.

Esminė problema – Vakarai neturi strategijos, kokios karo baigties įtakos Rusijos ateičiai Vakarai tikisi ir nori. Vakarai žino, kokio scenarijaus jie bijo – Rusijos (po pralaimėto karo ir po Putino) visiškos griūties, su kruvinu vidiniu Rusijos chaosu, nebekontroliuojamais branduoliniais ir cheminiais ginklais. Vakarai nėra įsitikinę, kad po pralaimėto karo Rusija (su Vakarų pagalba) sugebės transformuotis į normalesnę, labiau europietiško tipo valstybę (taip, kaip nacių Vokietija transformavosi į dabartinę Vokietiją). Arba galvoja, kad tokia transformacija įvyks tik tada, jeigu Rusija ne tik pralaimės karą, bet prieš tai bus ir išvarginta ilgo ir Rusiją žlugdančio karo.

Tai nereiškia, kad kažkas Vakaruose labai nori po šio karo išsaugoti Putiną, tai reiškia tik tai, kad jie iki šiol nėra pasiruošę garsiai pasakyti – „unconditional surrender“ (besąlygiškas pasidavimas), taip, kaip Sąjungininkai dar karo pradžioje pasakė Hitleriui. Todėl Vakarai iki šiol kartoja, kad taikos sąlygas nustatys Ukraina (ir tai jau yra geriau, negu nieko), bet patys sau nepasako ko jie, kaip Vakarai, siekia.

Kai Vakarai iki šiol nežino, kokios šio karo baigties įtakos Rusijai jie nori ir siekia, tai ir Vakarų parama Ukrainai išlieka tokiame lygyje, kuris leidžia Ukrainai nepralaimėti, bet taip pat leidžia ir Rusijai išvengti totalinio sutriuškinimo. Kol kas.

Toks Vakarų neryžtingumas yra nedovanotinas. Ne tik todėl, kad kas dieną tai kainuoja dešimtis ir šimtus ukrainiečių gyvybių. Bet ir todėl, kad Vakarai nedrįsta ryžtingai imtis iniciatyvos bei lyderystės, sprendžiant ir Rusijos ateities klausimą.

Akivaizdu, kad šis klausimas yra svarbiausias šio karo klausimas. Ne tik kaip apginti Ukrainos suverenitetą šiame kare, bet ir kaip amžiams sunaikinti „imperinės Rusijos“ grėsmės faktorių – tai yra esminiai šio karo klausimai. Šis karas atveria galimybes ir minėtojo antrojo esminio klausimo sprendimui – „imperinės Rusijos“ grėsmės likvidavimui. O tam visų pirma reikia, kad Ukraina pasiektų triuškinančią karinę pergalę. Tačiau tam reikia žymiai didesnės Vakarų karinės paramos Ukrainai. O tai prasideda nuo Vakarų įsitikinimo, kad jie turi strategiją, kaip kare sutriuškintai Rusijai padėti transformuotis į normalią, europietiško tipo valstybę.

Paradoksas, tačiau toks dabartinės „Putino Rusijos“ sutriuškinimas jos pradėtame kare prieš Ukrainą būtų visų pirma naudingas pačiai Rusijai, nes tai yra vienintelė galimybė, kaip Rusija po pralaimėto karo galėtų pasukti radikalios transformacijos keliu. Ir tokiu būdu sugrįžti į civilizuotą pasaulį, modernizuotis ir išmokti kurti normalų gyvenimą pačioje Rusijoje palaipsnės evoliucijos keliu, o ne pačiai save bausti imperinių nostalgijų, civilizacinio atsilikimo ir vidaus revoliucijų ar kolonijinių karų tragedijomis.

Ir tai būtų naudinga Ukrainai, nes tai yra vienintelė galimybė, kad nebeliktų „imperinės Rusijos“, po kelių metų atsigavusios po pralaimėto karo ir vėl planuojančios, kaip sugrįžti į Ukrainą su nauja agresija.

Tai taip pat būtų naudinga Europos Sąjungai ir visiems Vakarams, nes tai vienintelis kelias, kaip Europos kontinente pagaliau išspręsti pagrindinę Europos saugumo problemą – „imperinės agresyvios Rusijos“ problemą. Tik demokratinė Rusija nebebus grėsmė Europos saugumui, nes demokratijos tarpusavyje nekariauja. Šiandien Vakarų pasirinkimas yra egzistencinis: arba Vakarai investuoja į atsiveriančią galimybę pagaliau išspręsti šią „Rusijos grėsmės“ problemą, arba ir toliau ateities kartos Europoje turės gyventi grėsmės paunksmėje.

Ko reikia, kad Vakarai pagaliau atrastų savyje drąsos ir intelektinės jėgos turėti tokią „Rusijos strategiją“, kokios šiandien reikia, ir kuri būtų paremta ne Putino beprotystės baime, ne įsikalbėta karo eskalacijos baime ar po pralaimėto karo sugriuvusios Rusijos chaoso baime, bet būtų orientuota į paramą pralaimėjusios Rusijos transformacijai, o tokios strategijos įgyvendinimas prasidėtų nuo tokios karinės paramos, kuri garantuotų neatidėliotiną ir triuškinančią Ukrainos pergalę?

Matau tik vieną atsakymą į šį klausimą: visų pirma reikia išspręsti Vakarų strateginės lyderystės deficito problemą. Nuo karo pradžios Vakarai esmingai pasikeitė: klaidingų iliuzijų dėl Putino nebeliko; Vakarai sugebėjo mobilizuoti tiek paramos Ukrainai, kad Ukraina pasiekė keletą strateginių karinių pergalių: prie Kyjivo, Charkivo, Chersono apskrityse; Ukrainai buvo suteiktas ES narystės kandidato statusas; Europos Sąjunga labai sėkmingai atsikratė energetinės priklausomybės. Tačiau visa tai buvo pasiekta tik reaguojant į Rusijos agresyvius veiksmus ir jų sukeltą šoką. Galima būtų pasidžiaugti, kad vis tik buvo sugebėta taip reaguoti, tačiau iki šiol nesimato, kad Vakarai drįstų atsakyti į esminį strateginį klausimą – ar Vakarai sieks Rusijos transformacijos, kuri prasidėtų nuo triuškinančios Ukrainos karinės pergalės? Ir ar pagaliau patys turės savo strategiją, ir siektų jos įgyvendinimo, o ne vien tik reaguos į Rusijos veiksmus?

Iš kur tokia lyderystė gali atsirasti? Abejoju, jog tokio vaidmens galėtų imtis kolektyvinė Europos Sąjunga (pastarąją reikia sveikinti vien už tai, ką iki šiol jai pavyko nuveikti ir nesitikėti ko nors kokybiškai ir strategiškai naujo). Kaip rašo Kadri Liik iš ECFR apie Europos Sąjungą, po to, kai prasidėjo karas: „Nei viena ES valstybė nesiima lyderystės formuojant ES politiką Rusijos atžvilgiu; užgimė „vienybė be lyderių“ (“No single EU member state is guiding Russia policy; a ‘leaderless unity’ has emerged.”).

Realiai tokios lyderystės Vakaruose gali imtis tik Jungtinės Valstijos ir Ukraina. Abiems joms reikia tartis ne tik dėl HIMARS ar ATACMS. Reikia tartis ir dėl Rusijos transformacijos (po to, kai Rusija bus sutriuškinta) ir strategijos kaip tokia transformacija gali būti įgyvendinta. Nes tik tada, kai Vašingtonas patikės tokios strategijos įgyvendinimo realumu, tik tada atsiras ir tokiai pergalei reikalingi ATACMS, ir žymiai daugiau HIMARS.

Koks Europos Sąjungos ir Lietuvos vaidmuo galėtų būti šio esminio šių dienų iššūkio Vakarams – Rusijos strategijos – reikale? Europos Sąjunga turi visų pirma spręsti savo „strateginės autonomijos“ paradoksą: jeigu Europos Sąjunga nori dalyvauti pokario Rusijos likimo svarstymuose, ji turi investuoti į karą tiek pat, kiek investuoja amerikiečiai (ginklais) ar ukrainiečiai (gyvybėmis). Tai, kad visa ES iki šiol ginklų Ukrainai patiekė 5 kartus mažiau nei JAV, rodo tik tai, kad ES sąmoningai vengia dalyvauti sprendžiant esminį klausimą – pokario Rusijos ateities klausimą. Arba bijo dalyvauti jį sprendžiant. Nes vis dar bijo suerzinti Putiną. Todėl E.Makronas vėl ir vėl kalba apie kažkokias „saugumo garantijas“ Rusijai ir kaip mažas vaikas, bent kelis kartus nudegęs burną nuo karštos sriubos, vis dar pučia į jau atvėsusią sriubos lėkštę. Nors ir yra akivaizdu, kad Rusijos ateičiai didžiausias grėsmes kelia pati dabartinė Rusija ir jos autoritarinis Putino režimas. Jeigu norima ateities Rusijai suteikti „saugumo garantijas“, tam yra vienintelis kelias: pasirūpinti pokario Rusijos transformacija į demokratiją. O tam reikia nustoti bijoti, tame tarpe ir dabartinio Putino ir to, kas įvyks su Rusija, kai Putinas šį karą triuškinančiai pralaimės. Europa turi pagaliau išsivaduoti iš „baimės autonomijos“.

Lietuvai būtų svarbu suprasti, kad Ukrainai galime padėti ne tik tuo, ką iki šiol jiems solidariai dvišališkai tiekdavome – ginklus ar generatorius, – ne tik naujais sankcijų paketais Rusijai, kurie vis mažiau ir mažiau besikandžioja, bet ir telkdami viešą paramą Jungtinių Valstijų lyderystei, ryžtingai sprendžiant pokario Rusijos transformacijos reikalą ir vardan to jau dabar investuojant į Ukrainos triuškinančią ir neatidėliotiną pergalę. Vašingtone turime kalbėtis ne tik kaip padidinti amerikiečių rotacinių pajėgų kiekį Lietuvoje, bet ir apie tai, kokios strategijos reikia laikytis pokario Rusijos atžvilgiu, nes atsakymas į šį klausimą esmingai svarbus tam, kad Ukraina jau artimiausiu metu galėtų pasiekti pergalę.

Ar Vakarai ir Jungtinės Valstijos yra pajėgūs tokiai strateginei lyderystei?

Prisiminkime XX amžiaus 9 dešimtmečio Vakarų ir JAV lyderystę, pasiekiant, kad subyrėtų Blogio Imperija: viskas prasidėjo nuo Jono Pauliaus II tapimo Popiežiumi, po to sekė dramatiškas naftos kainų kritimas, po to R.Reigano gąsdinimas, kad JAV pradeda investuoti į „žvaigždžių karų“ technologijas, šalia to dar ir Stinger raketos Afganistano modžachedams ir Gorbačiovas buvo priverstas skelbti „perestroiką“. Visa tai nebuvo atsitiktiniai Vakarų veiksmai, tai buvo daugiažingsnės Vakarų strategijos, skirtos Blogio Imperijos įveikimui, nuoseklus įgyvendinimas. Ir dabar to paties reikia.

Ne veltui tik ką įvykusį V.Zelenskio vizitą į Vašingtoną, daug kas lygino su garsiuoju V.Čerčilio vizitu į Jungtines Valstijas 1941-ais metais. Ruzvelto ir Čerčilio lyderystės pavyzdys yra labai reikalingas šių dienų Vakarams.

V.Putinas Kremliuje pagaliau turi išgirsti aiškią strateginę Vakarų žinią: „unconditional surrender“. Tai jam gali pasakyti tik Dž..Baidenas ir V.Zelenskis. Tikėkimės, kad ir europiečiai tokiai JAV ir Ukrainos lyderystei nesipriešins.

2022.12.12

Andrius Kubilius. Mūsų „rusiški“ kompleksai

Latviai uždarė rusų opozicinę TV „Dožd“. Prieš tai iš Maskvos ją išvarė Putinas.

Latviai gali spręsti kiek toks sprendimas buvo juridiškai ir politiškai pagrįstas. Rasos Juknevičienės ir mano įsitikinimu toks sprendimas nebuvo nei labai teisingas, nei strategiškai protingas. Bet toks sprendimas sulaukė gausių viešų reakcijų Lietuvoje, kurių dauguma buvo vienoda: taip jiems ir reikia, nes jie visi yra imperialistai. Visi rusai yra blogio imperijos agentai.

Rusų liberali opozicija atsakė tokia pat pikta reakcija be niuansų. Tai dar labiau supykdė tiek lietuvius, tiek latvius.

Štai tokia mūsų reakcija ir paskatino mane imtis šio teksto. Nes mano įsitikinimu tokia reakcija rodo, kokių problemų savo mąstyme, savo požiūriuose mes patys turime. Psichologai tai vadina psichologinių kompeksų problema. Kai kurie iš jų gali vesti link sunkių visuomenės ligų. Ir apie tai reikia atvirai kalbėti. Nes kai kurie iš jų gali turėti esminių neigiamų pasekmių, visų pirma mums patiems bei mūsų vaidmeniui regione.

Mes patys turime analizuoti savo problemas. Taip pat, kaip rusų opozicija pirmiausiai turi išsinagrinėti savo problemas. Mes dažnai jaučiamės ir teisesni, ir geresni nei rusų opozicija, todėl esame labiau linkę nagrinėti visų pirma jų problemas, bet ne savo. Tai nėra sveikas požiūris.

Todėl ir imuosi pirmiausia nagrinėti mus pačius. Ne rusų opoziciją. Kada nors gal ir to reikalo imsiuosi.

Toliau pabandysiu trumpai įvardinti tuos pagrindinius mūsų požiūrius, mūsų nuostatas, tuos pagrindinius mūsų „rusiškus“ kompleksus, ypač ryškiai nuskambėjusius „Dožd“ istorijos kontekste, kurie mano manymu yra klaidingi ir pabandysiu paaiškinti, kodėl jie yra klaidingi.

1 nuostata – Rusija nesuderinama su demokratija

Daug kas tiek Lietuvoje, tiek bendrai Vakaruose yra įtikėję nuostata, kad Rusija savo valstybingumo tradicijomis yra visiškai nepritaikyta demokratijai. Paveldėjusi daug valstybinių institutų iš totorių-mongolų invazijos, ji amžinai gyveno patvaldystės, carų, generalinių sekretorių ar autoritarinių Prezidentų valdoma, joje niekada nebuvo tikro parlamentarizmo, teisinės valstybės, tarpinstitucinio checks-and-balances. Rusijoje niekada neįvyko kas nors panašaus į Didžiąją Prancūzijos Revoliuciją, kurios nuostatos sukūrė dabartinius Vakarus. Todėl Vakarams reikia nustoti naiviai svajoti apie demokratinę Rusiją.

Verta pastebėti, kad Putinas nuosekliai siekia įtikinti Vakarus patikėti ta pačia nuostata – kad Rusija neturi jokių galimybių tapti demokratine. Savo paties veiksmais jis efektyviai kūrė ir kuria laukinės, rytietiškos Rusijos, nuodijančios savo oponentus, agresyvios, su branduoline bomba rankose valstybės įvaizdį. Tokioje valstybėje pagal Putiną niekada nebus demokratijos ir todėl Vakarai turi nustoti naiviai kalbėti apie demokratijos Rusijoje perspektyvas, nes tai gali sunervinti, išprovokuoti Putiną ir jis imsis vėl grasinti branduoliniu ginklu. Pagal Putiną, Vakarai tiesiog turi prisitaikyti, adaptuotis prie tokios Rusijos, kokia dabar yra, o tai reiškia Vakarai turi tiesiog palaikyti dialogą su Putinu, nepaisant to, kaip jis elgiasi.

E.Macronas yra pavyzdys, kad Vakarų lyderiai yra linkę priimti tokią Putino primestą doktriną ir yra linkę prie jos prisitaikyti, nes E.Macronas netiki, kad Rusija gali būti kitokia. To pasekmė yra tai, kad kai kurie Vakarų lyderiai vis dar yra linkę geopolitiškai „paaukoti“ Ukrainą, kad tik būtų galima „prisitaikyti“ prie Putino. Ir su parama Ukrainai reikia nenervuoti ir neprovokuoti Putino. Nes Putinas ir Rusija yra laukiniai, niekada nebus kitokie ir dar turi gąsdinančią branduolinę bombą.

Galima įvairiai vertinti istoriniu determinizmu pagrįstus argumentus, kad Rusija niekada negalės tapti demokratija, nes tariamai jos praeities istorija jai užkerta kelią į demokratiją. Aš tokiais argumentais netikiu, nes matau nemažai pavyzdžių, kai šalys ar nacijos, iki tol neturėję jokios demokratinės patirties, XX amžiaus pabaigoje virto demokratijomis ir toliau sėkmingai tvarkosi. Viena iš jų yra Mongolija, mongolų ir totorių protėvynė, šiandien pagal daugelį pasaulinių tyrimų visai neblogai atrodanti pagal sveikos demokratijos indeksus. Antras pavyzdys, Taivanas, demonstruoja ypatingus sugebėjimus tvarkytis demokratiškai, nepaisant to, kad pagrindinė jų nacija yra kinai, o daugelis istorinio determinizmo šalininkų turi šimtus argumentus, kodėl Kinija, kinai ir konfucianizmas yra nesuderinami su demokratija.

Taigi pirmas patarimas mūsų „rusiškų“ kompleksų reikalu – netikėkite, kad Rusija niekados netaps demokratija. Ar bent jau suabejokite tais, kurie tai atkakliai tvirtina. Nes tai tvirtina ir Putinas.

2 nuostata – rusai, kaip žmonės, nėra tinkami demokratijai

Dažnai girdime teiginius, kad rusai yra tiesiog netinkami demokratijai: visi jie ilgisi imperijos atstatymo, visi jie remia Putiną ir jo pradėtą karą prieš Ukrainą. Rusai – tamsi, neišsilavinusi liaudis („народ“), vatnikai, pragertomis ir propagandos praplautomis smegenimis. Jie neturi jokių demokratinių instinktų ir niekada jų neturės, todėl nustokime save apgaudinėti iliuzijomis apie demokratinę Rusijos perspektyvą.

Taip nejučia mes patys tampame ne kuo nors kitu, o tik paprastais rasistais. Nes toks požiūris reiškia tai, kad mūsų požiūriu rusai yra žemesnio išsivystymo nacija, taip, kaip kai kas ir šiais laikais galvoja apie Amerikos ar Afrikos juodaodžius. Ir kad jie niekada iš tos žemesnės kokybės nepakils. Mes save tyčia ar netyčia imame laikyti aukštesnės genetinės kokybės nacija palyginus su rusais. Putinas teigia priešingai, kad tik rusai yra „išrinktoji tauta“, todėl pagal jį rusai gali naikinti ukrainiečius. Tikiuosi, kad visų pirma mes laiku sustosime ir nenueisime nacių keliu vertinti ir skirstyti kitas tautas pagal kokybę, o „netinkamos kokybės“ atstovus siųsti į dujų kameras.

Visaip yra su tais rusais. Kaip ir su lietuviais. Pamenu eilinius rusus Gorbačiovo laikais milžiniškomis demonstracijomis kovojusius už demokratiją Rusijoje. Ir rėmusius Lietuvos nepriklausomybę. Netikiu, kad tokie genai gali būti pragerti. Jie gali būti „užasfaltuoti“ diktatūros ir persekiojimų volu, bet jie niekur nedingsta. Ir esant galimybei prasiveržia su milžiniška jėga. Taip, kaip tai vyko 2020-ųjų vasarą Baltarusijoje. Tai ir gąsdina Putiną. Dėl to ir karą pradėjo, kad Baltarusijos revoliucijos ir Ukrainos sėkmės pavyzdys neužkrėstų eilinių rusų.

3 nuostata – eiliniai rusai ir opozicija su ginklu nekovoja prieš Kremliaus režimą

Vis dažniau tenka išgirsti lietuvių išsakomus priekaištus, kad ne tik eiliniai rusai, bet ir liberalios opozicijos lyderiai gatvėse neprotestuoja prieš Kremliaus režimą, neima ginklų į rankas ir ar pačioje Rusijoje, ar Ukrainoje neina į frontą prieš nusikalstamą, imperijos atstatymui skirtą agresiją. Mobilizuojamieji rusai šimtais tūkstančių ar milijonais renkasi kelią bėgti iš Rusijos, bet ne imtis pačioje Rusijoje nepaklusnumo akcijų, kurios iš pamatų sudrebintų režimo pamatus.

Iš tiesų – tokių masinių protestų Rusijoje nesimato. Tai leidžia lietuviams, tokiems „saloniniams“ ar „šampaniniams“ revoliucionieriams, dalinti patarimus nuo Putino persekiojimų pabėgusiai liberaliai opozicijai, kad jie geriau „pasiimtų šautuvus“, grįžtų atgal į Rusiją ir ten imtųsi tikros kovos. Tuo pačiu lyg ir sakome, kad mes tai tikrai taip darytume, jeigu būtume jų vietoje. Nes mes gi didvyriškai iškovojome savo Nepriklausomybę ir demokratiją, rinkomės į milžiniškas demonstracijas, į Baltijos kelią ir taip sugriovėme Sovietinę imperiją bei komunistinę diktatūrą.

Kažkaip labai lengvai pasiduodame tokiai savimi patenkintų europiečių demagogijai. Užmirštame, kad iki Gorbačiovo perestroikos nei mes labai drįsome rinktis į masiškus mitingus, nei kaip nors kitaip masiškai protestuoti. Buvo drąsių disidentų, kalintų ir persekiotų, buvo Kalanta ir jo protesto laidotuvės, bet mobilizuoti į sovietinę kariuomenę lietuviai neprotestavo ir nebėgo iš jos ar nuo mobilizacijos, kai ta kariuomenė okupavo Čekoslovakiją ar veržėsi į Afganistaną. Kai kas Lietuvoje net dabar didžiuojasi savo „afganiška“ patirtimi.

Kodėl tada neturėjome drąsos, kurios dabar norime išmokyti rusų opoziciją? Todėl kad žmogiškai bijojome persekiojimo, kalėjimo, psichuškės, ar tiesiog negailestingai sugriautos profesinės karjeros. Todėl ir sukilome tik tada, kai patikėjome, kad Gorbačiovo perestroika reiškia tai, kad už dalyvavimą mitinge į kalėjimą nebesodins. O Rusijoje dabar sodina. Ir už įrašą Facebook’e gali gauti 8 metus sunkiųjų darbų kalėjimo. Arba gali būti paprasčiausiai nunuodytas. Novičioku.

Tai gal nustokime patogiai nuo sofutės mokyti rusus, kaip reikia kovoti su tokiu teroristiniu režimu. Nes patys nekovojome, kai buvome pavergti. Ir dabar tik vienetai mūsų kovotų.

4 nuostata – visi rusai yra kolektyviai kalti dėl karo prieš Ukrainą, todėl ir opozicija turi būti baudžiama

Kai matai rusų kariuomenės žiaurius karo nusikaltimus Bučios, Irpenės, Iziumo miestuose, be abejo, kad pirmas ir paprasčiausias teiginys ateina į galvą – visi rusai yra kalti. Vienodai. Nes jie leido Putinui ateiti į valdžią, jie leido Putinui tapti diktatoriumi, tapti agresoriumi, jie neprotestavo, jie nekovojo prieš šį nusikalstamą režimą, kuris šiandien karu, kankinimais, prievartavimais, žudymais terorizuoja Ukrainą, o kalėjimais ir Novičiokais terorizuoja rusų opoziciją.

Na, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad dalis tos kolektyvinės kaltės už dabartinį Putiną tenka ir Vakarams, nes Vakarai nuolat nuolaidžiavo Putinui, siekė dialogo ir santykių atnaujinimo net ir po karo prieš Sakartvelo 2008-ais ar Krymo okupacijos 2014-ais. Nes didelė dalis Europos Sąjungos leidosi Kremliui būti prijaukintais prie pigių dujų adatos, prie Nordstream’ų ir Abramovičiaus jachtų. Taip ir atsirado dabartinis Putinas, kai Vakaruose įsivyravo paradigma „tik nereikia provokuoti Putino“: nereikia provokuoti Kremliaus su Vakarų parama Ukrainos integracijai, su kova už žodžio ar susirinkimų laisvę Rusijoje, su kova prieš Navalno nuodijimą. Vakarai nereagavo į Putino nusikaltimus, todėl Putinas vis agresyviau reagavo į Vakarų ne-reakciją.

Mes galime save pateisinti, kad mes, lietuviai, reagavome ir garsiai šaukėme. Šiandien daug kas Vakaruose pripažįsta, kad mes buvome teisūs. Tačiau tai neleidžia mums pasijausti teisuoliais, nes esame kolektyvinių Vakarų dalis: ir geruose, ir prastesniuose reikaluose.

Be abejo, pateisinti Putino nusikaltimus vien tik Vakarų abejingumu ar susitaikymu būtų klaida. Tačiau ir visus rusus paversti vienodais kolektyvinės kaltės subjektais būtų klaida. Apie tai mes, keli Europos Parlamento nariai ir keli gerai žinomi Vakarų ekspertai nesenai esame rašę tekste „Collective guilt“ — the dilemma of penalising Russia’s opposition“ („Kolektyvinė atsakomybė“ – dilema, kuri iškyla baudžiant Rusijos opoziciją“).

Šiame tekste pateikėme istorinį pavyzdį apie tai, kaip keitėsi Vakarų požiūris į kolektyvinę vokiečių kaltę už nacių Vokietijos nusikaltimus. Štai citata iš minėto teksto:

„Pirmais metais po Hitlerio Vokietijos sutriuškinimo 1945-ais metais, “kolektyvinės kaltės” koncepcija, apkaltinant visus vokiečius dėl nacių agresijos, buvo sąjungininkų strategija santykiuose su vokiečių tauta.

Ši strategija buvo sąmoningai užbaigta, kai buvo suprasta, kad tokia strategija gali tapti kliūtimi kuriant demokratinę Vokietiją. “Kolektyvinės kaltės” strategija buvo pakeista į labiau individualizuotą strategiją ir vokiečiai, kurie žinomai priešinosi nacių režimui, buvo pilnai integruoti į Vokietijos transformacijos darbus.“

Turime patys sau atsakyti į klausimą, kas mums ir visiems Vakarams yra svarbiau: laikytis nuostatos, kad visi rusai yra „kolektyviai atsakingi“ ir „kolektyviai nusikaltę“ Putino nusikaltimais ar realiai rūpintis kaip, kartu su Putino oponentais kovoti prieš Putiną ir jį įveikus, bendromis pastangomis kurti kitokią, normalią Rusiją.

5 nuostata – demokratija Rusijoje gali būti mums pavojinga, nes Rusija vėl sustiprės

Daugelis suprantame, kad Rusija su autoritariniu Putinu priešakyje darosi vis silpnesnė ir politiškai, ir ekonomiškai, ir technologiškai. Tai supranta ir Putinas, ir tai yra viena iš pagrindinių jo agresijos priežasčių.

Taip pat yra suprantama, kad Rusijos pokyčiai jai sugrįžtant į demokratinį vystymosi kelią sudarytų galimybes Rusijai sugrįžti ir į pasaulio rinkas bei į normalų modernizacijos kelią. Tikėtina, kad tokiu atveju per artimiausius dešimtmečius vyksiantis Green Deal europinis įgyvendinimas priverstų ir Rusiją transformuoti savo ekonomiką bei atsisakyti visiškos priklausomybės nuo naftos ir dujų eksporto. Tai leistų Rusijai tapti ekonomiškai sėkminga bei stipria valstybe.

Tačiau yra lietuvių, kurie galvoja, kad geriau tegul Rusija lieka be demokratijos, nes jeigu demokratija sustiprins Rusijos ekonominę galią, tai mums to nereikia, nes tai yra pavojinga.

Tokios lietuviškos baimės priepuoliai, kad demokratijos plėtra į Rytus nuo mūsų gali būti mums nenaudinga, kartojasi kas keleri metai, kiekvieną kartą kai mūsų regione pradeda drebėti autoritarinių režimų pamatai. Taip prieš kelis metus, 2000-ųjų vasarą, mūsų ekspertai garsiai šaukė, kad Lietuva daro didelę klaidą remdama Baltarusijos opoziciją bei Svetlaną Tychanovskąją. Nes taip yra silpninamas Lukašenka, o Lukašenka tariamai yra vienintelis Baltarusijos suvereniteto garantas. Kur tas „garantas“ atvedė Baltarusiją, šiandien visi matome, bet niekas nedrįsta prisipažinti, kad tuo metu klydo.

Nenuostabu, kad tokio mąstymo mūsų kraštuose yra nemažai. Šiomis dienomis paaiškėjo, kad tokiu mąstymu neseniai buvo užsikrėtęs ir latvis Ivars Abolinš, šiandien vadovaujantis Latvijos Nacionalinei elektroninių informacijos priemonių tarybai (NEPLP), kuri neseniai panaikino „Dožd“ licenziją. Žiniasklaida skelbia, kad 2014-ais jis viešai pasisakė prieš Maidano revoliuciją, smerkdamas paramą jai, nes jo įsitikinimu Ukrainos integracija į Europos Sąjunga būtų pavojinga, kadangi daug rusakalbių atsidurtų Europoje. Jam taip pat atrodė, kad Putino režimas Rusijai yra tinkamas, nes savo autoritarine valdžia jis apsaugo Rusiją nuo subyrėjimo, o toks byrėjimas galėtų vėlgi būti pavojingas Europai. Tiesa, dabar tas pats Ivars Abolinš, kai po jo sprendimo uždaryti Dožd buvo priminti šie jo ankstesni žodžiai, viešai pripažino, kad tada klydo ir atsiprašė.

Bandydami atsakyti į šiuos baimės dėl demokratijos Rusijoje argumentus, turime visų pirma atsakyti į klausimą, kodėl ekonomiškai silpna Rusija nėra kažkoks gėris mums, kurio mes turėtume siekti ir vardan kurio turėtume priešintis Rusijos demokratinės transformacijos perspektyvoms.

Žinomi pasaulyje politikos mokslų akademikai jau seniai yra įrodę, kad demokratijos tarpusavyje nekariauja. Kad autoritariniai režimai yra linkę į karines agresijas, tuo galėjome dar kartą įsitikinti po vasario 24 d. Taigi mūsų pačių saugumo požiūriu Rusijos demokratija mums būtų naudinga. Tie patys akademikai yra įrodę, kad demokratija yra stabilesnė tose šalyse, kurios yra pakankamai turtingos ir ekonomiškai išsivystę (tai negalioja naftą ar dujas eksportuojančioms šalims). Skurdas ir demokratija būna sunkiai suderinamos, nes skurdas gimdo politinį radikalizmą. Gerai yra žinoma skaudi Vokietijos patirtis: po pralaimėto pirmo Pasaulinio karo Vokietija buvo nuskurdinta ypatingai didelių reparacijų, kurias žymusis John Maynard Keynes laikė nesąžiningomis ir pavojingomis, prie to dar prisidėjo 1929-ųjų metų pasaulinė krizė, ko pasekoje trapi Veimaro Respublikos demokratija subyrėjo, atverdama duris Hitlerio valdžiai.

Verta prisiminti ir Vakarų patirtį po II Pasaulinio karo. Dar 1944 metais sąjungininkams svarstant, kaip turėtų būti elgiamasi su pralaimėjusios Vokietijos ekonomika, buvo patvirtintas JAV iždo sekretoriaus Henry Morgenthau parengtas planas, įgavęs „Morgenthau plano“ pavadinimą, kuriame buvo numatyta, kad Vokietijos sunkioji pramonė turėtų būti sunaikinta, o pati Vokietija padalinta į kelias nepriklausomas valstybes. Toks planas rėmėsi į paties Morgenthau ir jo bendraminčių pagrindinę nuostatą, kad tik tokiu būdu būtų galima išvengti to, kad po karo ekonomiškai atsigavusi Vokietija po dešimties metų nepradėtų 3-iojo Pasaulinio karo.

Viename iš „Morgenthau planą“ patvirtinusių memorandumų buvo rašoma, kad Vokietijos Ruro ir Saaro regionuose (pagrindiniuose industriniuose regionuose) turės būti sunaikinta karinė pramonė, o pati Vokietija ilgainiui turės būti paversta į žemės ūkio ir kaimišką, pastoralinę savo charakteriu valstybę („country primarily agricultural and pastoral in its character“).

Tačiau po karo amerikiečiai labai greitai suprato, kad toks planas yra visiškai klaidingas, nes jis pasmerktų vokiečius ilgam skurdui ir nepritekliams, o tai sudarytų galimybes rinkimus laimėti įvairiems radikalams, įskaitant komunistus, kuriuos rėmė Stalinas.

Todėl jau 1946 metais Jungtinės Valstijos ir Prezidentas Harry S. Truman pradėjo suvokti, kad pagrindinis JAV tikslas pokario Europoje yra apginti demokratijas nuo Stalino pasikėsinimų į jas, skubiai atsisakė Morgenthau doktrinos įgyvendinimo ir bet kokių užuominų apie Vokietijos ekonomikos sunaikinimą ar jos teritorinį padalijimą. JAV Valstybės sekretorius James F.Byrnes 1946 metų rugsėjo 6 d. Štutgarte pasakė garsiąją kalbą, pačių vokiečių pavadintą „vilties kalba“, kurioje iš esmės „palaidojo“ Morgenthau planą ir nubrėžė savarankiškos, demokratinės ir stiprios ekonomiškai Vokietijos perspektyvą. 1947 metais JAV paskelbė Trumano doktriną ir Maršalo planą, kurio įgyvendinimas ir buvo skirtas pokarinės Europos (tame tarpe ir Vokietijos) ekonominiam atstatymui, o už viso to stovėjo aiškus geopolitinis tikslas – apginti Europos demokratijas nuo pokario sunkumais nusivylusių rinkėjų radikalizmo ir tuo pačių nuo Stalino komunistinės ekspansijos.

Taigi, jeigu norime sau didesnio saugumo, rūpinkimės demokratija Rusijoje. O tam reikia, kad demokratinė Rusija turėtų galimybes ekonomiškai vystytis ir tapti stipria ekonomika. Todėl šiandien, kai svarstome kaip Vakarams reikės tvarkytis su karą pralaimėjusia Rusija, reikia svarstyti ne „Morgenthau planus“ tokiai Rusijai, o kažką panašaus į Maršalo planą skirtą demokratinei Rusijai. Nes tik tai padės stabilizuoti po pralaimėto karo atgimusią Rusijos demokratiją, jeigu toks atgimimas įvyks. Apie tai, kartu su Vakarų ir Rusijos opozicijos ekspertais esame rašę specialiai tam skirtame tekste „The EU’s Relations With a Future Democratic Russia: A Strategy“

6 nuostata – vienintelis kelias mūsų saugumui – aptverti Rusiją aukšta tvora. Ir tegul uždaryta nuo pasaulio Rusija supūva bei sugriūva

Kai kas Lietuvoje tiki, kad mes nuo Rusijos galime atsitverti aukšta tvora. Labai aukšta tvora. Ne tik fizine, bet ir NATO 5- ojo straipsnio bei priešraketinės gynybos tvora. Jie taip pat sako, kad taip atsitvėrus nebereikės rūpintis tuo, kas toliau ištiks Rusiją, nes nuo mūsų tai vis tiek nepriklauso. Mums verčiau yra tapti „Baltijos Izraeliu“, kuris, nors ir apsuptas šimtų milijonų priešiškai nusiteikusių arabų, sugeba apginti savo suverenitetą, laimėti karus, ir tuo pačiu metu būti inovatyvia “start-up nation”, pajėgia pritraukti milijardus investicijų.

Nieko neturiu prieš tokią svajonę, tapti „Baltijos Izraeliu“. Tik ji man atrodo nelabai reali. Nes visų pirma mes nesame žydai, su visa jų skausminga ir tragiška istorine patirtimi, kuri suformavo unikalią Izraelio naciją.

Antra, Izraelis nors ir yra apsuptas šimtų milijonų arabų, vis tik turi tą privilegiją, kad disponuoja branduoliniu ginklu, tuo tarpu arabai jo neturi. Net Iranas jo kol kas neturi. O tuo tarpu lietuvių „svajonė“ – žlunganti ir suskilusi Rusija yra pavojinga tuo, kad Rusija yra branduolinė valstybė. Tradicinė „sumaištis“ („смута“) Rusijoje gali būti ne tik gausiai kruvina, bet ir šiurpiai branduolinė. Arba lydima Wagnerio plėšikų būrių ir teroristų difuzijos į Europą. Ir visų pirma per Lietuvą. Nes istoriškai Rusijos karų ar plėšikavimų kelias į Europą eidavo per Lietuvą, kaip geografiškai patogiausią traktą.

Tikėtis, kad galima sumaištis Rusijoje mūsų nepalies, yra mažų mažiausiai naivoka. Dar daugiau – tikėtina, kad tokios potencialios sumaišties Rusijoje perspektyva jau šiandien gąsdina kai kuriuos Vakarų lyderius. Ir todėl jie yra gundomi atsargiai žiūrėti į pagrindinę tokios galimos sumaišties priežastį – visišką Ukrainos karinę pergalę prieš Rusiją.

Mūsų tarpe populiarūs aiškinimai, kad Rusija niekada netaps demokratija ir kad geriausia yra Rusiją uždaryti jos pačios „puode“ ir iš saugaus tolio stebėti kaip ji pati save sunaikina ir sugriūva, yra tuo ir pavojingi, kad jie gali tik dar labiau paskatinti natūralias Vakarų baimes. O tokios Vakarų baimės ir yra labiausiai trokštamas ir puoselėjamas Putino sąjungininkas. Nes Putinas, pralaimėdamas karą Ukrainoje desperatiškai siekia jam naudingų taikos derybų su Vakarais ir jam labai reikia, kad visas pasaulis ir ypač Vakarai patikėtų, jog po pralaimėto karo ir po Putino Rusija tikrai panirs į visišką chaosą, pavojingą visam pasauliui, tame tarpe ir į branduolinį chaosą. Ir todėl pagal Putiną, Vakarai turėtų neberemti Ukrainos, nes jos pergalė ir sukels Rusijoje sumaištį.

Todėl mes turime nuoširdžiai paklausti savęs – ar tikrai mes norime padėti Putinui ir toliau gąsdinti Vakarus?

******

Tiek žodžių apie mūsų nuostatas Rusijos atžvilgiu. Kartais man susidaro vaizdas, kad jos net yra vyraujančios mūsų tarpe. Bet nepaisant to, aš teigiu, kad jos yra klaidingos nuostatos. Ir net pavojingos.

Kodėl jos yra klaidingos ir pavojingos – jau paaiškinau.

Nemažiau svarbu yra suprasti, kodėl taip galvojame. Ir kodėl taip jaučiamės. Kokie mūsų pačių psichologiniai kompleksai skatina mus taip elgtis? Ir kaip galime patys sau padėti?

Visų pirma yra akivaizdu, kad dalį tokių šiandieninių mūsų nuostatų lemia tai, ką mes matome savo akimis. Ne tik Putiną, bet visą Rusijos kariuomenę, visą Rusiją lydi ir lydės reportažai apie jų įvykdytus žiauriausius karo nusikaltimus, apie žudymus, prievartavimus, bombardavimus, apie beribę žmogišką ukrainiečių kančią. Negali viso to tik bejausmiai stebėti.

Solidarumas yra natūrali reakcija į tai. Ir neapykanta taip pat.

Neapykanta tiems, kurie žudo, neapykanta teroristinei kariuomenei, neapykanta Putinui, kuris tam vadovauja, ir neapykanta viskam, kas su tuo yra susiję. Tai natūrali emocinė reakcija ir ji yra neišvengiama.

Bet vien to neužtenka. Turime žymiai didesnę atsakomybę, nei vien tik atsiduoti neapykantai. Turime atsakomybę prieš ateities kartas padėti joms nebegyventi tokios grėsmės paunksmėje.

Mes ilgus dešimtmečius kartojome, kad Putino Rusija yra didžiausia grėsmė. Pagaliau tuo įsitikino ir likusieji Vakarai, pagaliau ir NATO įsirašė, kad autoritarinė Rusija yra didžiausia grėsmė Europos saugumui. Todėl NATO šiuo metu radikaliai stiprina savo esminius instrumentus kovai su tokia grėsme: Atbaidymo (Detterence) ir Gynybos (Defence) politikas.

Bet atbaidymo ir gynybos neužtenka, kad ta grėsmė visai išnyktų. Ta Rusijos grėsmė visai išnyks tik tada, jeigu Rusija transformuosis į demokratiją. Taip, kaip nacių Vokietijos grėsmė išnyko tik tada, kai po pralaimėto karo ji buvo priversta transformuotis į demokratiją.

Todėl Vakarų politika Rusijos atžvilgiu turi apimti tris dėmenis: Atbaidymas (Detterence), Gynyba (Defence) ir Transormacija (Transformacija).

Norint, kad tokia transformacija įvyktų reikia, kad Rusijos žmonėms būtų padėta atsikratyti senų svajonių apie imperijos atkūrimą ir padėta patikėti nauja normalaus gyvenimo Rusijoje svajone.

Todėl Vakarų įgyvendinama Transformacijos strategija visų pirma turi apimti Rusijos deputinizacijos planą (amerikiečiai turėjo Vokietijos denacifikacijos planą), kuris apimtų ir postimperinių svajonių sunaikinimą: Rusijos karinis sutriuškinimas Ukrainoje; Tribunolas Putinui ir jo bendrams; visuotinė liustracija dabartinio režimo politikams, administratoriams, teisėjams, jėgos struktūroms; Ukrainos NATO narystė, galutinai užmušanti postimperines Rusijos svajones.

Iš kitos pusės tokia Transformacijos strategija turi apimti Stiprios Ukrainos planą, nes stiprios, sėkmingos Ukrainos pavyzdys gali tapti stipriausiu akstinu eiliniams rusams reikalauti permainų pačioje Rusijoje. Stiprios Ukrainos tikslas reikalauja ne tik to, kad Vakarai padėtų Ukrainai laimėti karą ir padėtų Ukrainai atstatyti karo sugriautą ekonomiką, bet ir to, kad Vakarai ambicingai padėtų Ukrainai sparčiai tapti ES nare (nes tik tai sukuria ES kaimynų sėkmę).

Iš kitos pusės tokiame Transformacijos plane turi būti sutarta, kad Vakarai žymiai intensyviau dirbs su Rusijos oopozicija, su ja kurs kitokios, normalios, sėkmingos Rusijos planus, kuriuos ES, kartu su demokratine Rusija padėtų įgyvendinti. Vardan to Vakarai jau šiandien turi padėti Rusijos opozicijai vienytis ir turi padėti jai stiprinti komunikacijos su eiliniais rusais galimybes.

Tokia Transformacijos strategija yra reikalinga ne tik Rusijos opozicijai, ne tik pačios Rusijos perspektyvoms, bet tai yra reikalinga ir mums, ir visiems Vakarams. Nes kitokia Rusija nebekels pavojų Europos saugumui. Ir mūsų saugumui. Vardan to, kad mūsų ateinančios kartos nebeturėtų gyventi grėsmės paunksmėje yra verta dėti visas pastangas, nes galbūt tam artimiausiu metu atsivers realios galimybės.

Kai Rusija pralaimės karą, gali atsiverti galimybės permainoms Rusijoje. Yra būtina būti pasiruošus tas galimybes išnaudoti. Tam turi būti pasiruošę visi Vakarai, tam turime būti pasiruošę mes, tam turi būti pasiruošusi Rusijos opozicija.

Mes Lietuvoje esame unikalioje pozicijoje – prasidėjus karui į mūsų nuomonę pradėjo įsiklausyti Vakarai. Iš kitos pusės mes mokame dirbti kartu su Rusijos opozicija.

Vakarų parama Ukrainai yra mūsų pagrindinis strateginis tikslas šiuo metu. Vakarai rems Ukrainą dar stipriau, jeigu patikės kad Ukrainos pergalė atneš ir pozityvias permainas į Baltarusiją ir Rusiją. Bet jeigu jie tuo nepatikės, jeigu jie patikės, kad Rusija jokiomis aplinkybėmis negali tapti demokratija, jeigu jie patikės, kad Rusija be Putino pagrims į kruviną ir branduolinį chaosą, Vakarai paprasčiausiai gali išsigąsti Ukrainos pergalės pasekmių.

Taigi, supraskime, kad mūsų „rusiški“ kompleksai, garsūs pareiškimai apie tai, kad netikime demokratine ir bendražmogiška Rusijos perspektyva, apie tai, kad geriausia būtų, jog Rusija sugriūtų, yra pavojingi, nes mūsų jau klausosi Vakaruose.

Mes žymiai daugiau padėtume Ukrainai, jeigu Vakarams transliuotume savo tikėjimą Rusijos transformacijos galimybe, jeigu patys tokią strategiją imtume įgyvendinti, jeigu dar intensyviau dirbtume su Rusijos opozicija, jeigu rūpintumėmes kaip jai atidaryti daugiau komunikacijos su eiliniais rusais kanalų, o ne kaip juos, jau veikiančius, uždaryti.

Esame didžiulių istorinių įvykių akivaizdoje. Kažkada sugriuvo Berlyno siena. Mums teko prie to prisidėti. Dabar gali sugriūti „Kremliaus sienos“: autokratijos, kleptokratijos, agresijos ir valstybinio terorizmo sienos. Turime galimybių ir prie to prisidėti. Tačiau tik tuo atveju, jeigu kaip ir Sąjūdžio metais elgsimės ir išmintingai, ne tik emocingai.

Emocijos kartais yra patogus būdas pridengti intelektinę tinginystę. Vien tik pasmerkti yra lengviau nei ką nors dar ir sukurti. Paviršutinis populizmas yra galimas ir patriotinėmis bei geopolitinėmis temomis. Tuo tarpu karus šiais laikais laimi ne populizmas, o protas ir išmintis.

Palinkėkime ir sau daugiau išminties! Nes jos reikia mūsų saugumui!

2022.10.18

Andrius Kubilius. Rusijos tragedija (visas tekstas)

Skaityti tekstą (su santrauka) pdf formatu.

Skaityti tik santrauką (pagrindines tezes).

Šiais laikais nėra populiaru su gailesčiu kalbėti apie Rusiją ir jos žmones.

Žymiai įprasčiau  yra ieškoti vis skaudesnių pasipiktinimo ir pasibaisėjimo žodžių, skirtų visiems rusams. Nes daugelis esame įsitikinę, kad visi jie yra kalti. Visi: dėl Putino, dėl agresijos, dėl Bučos, dėl Irpenės, dėl Iziumo.

Suprantant tokio nuoširdaus pasipiktinimo priežastis, vis tik turime suvokti, kad toks mūsų emocinis pyktis mūsų neatpalaiduoja nuo mūsų pačių didelės atsakomybės – padėti Rusijai tapti kitokia.

Putinui nebepadėsime, jo klikai – nebepadėsime, karo nusikaltėliams nebepadėsime, nes jų laukia pralaimėjimas Ukrainoje ir Hagos Tribunolas.

Tačiau po to, kai nebeliks Putino, turime rasti savyje jėgų padėti Rusijai tapti kitokia: neagresyvia, neišprotėjusia, normalia europietiško tipo valstybe, ar bent jau pradedančia judėti link tokių permainų. Nes nuo to priklauso ne tik Rusijos ateitis, nuo to priklauso ir mūsų saugumas. Normali Rusija mūsų kaimynystėje lemtų didžiausius pokyčius viso Europos kontinento saugumo architektūroje. Todėl jau šiandien kalbėdami tiek apie šiandieninę, tiek apie ateities Rusiją, turime kalbėti ne tik apie dabartinės Putino Rusijos atgrasymą ir gynybą nuo agresyvios Rusijos (kuo užsiima NATO ir Ukraina), bet ir apie Rusijos po Putino transformaciją. O tam visame Vakarų mąstyme turime pereiti nuo iki šiol veikusios paradigmos „Putin – first!“ prie visai naujos strategijos „Democracy in Russia – first!“.

Ar Rusija, pralaimėjusi karą Ukrainai, sugebės transformuotis į demokratiją, ar mes rasime tinkamų būdų kaip jos transformacijai padėti – niekas neturime akivaizdžių įrodymų ir atsakymų. Bet nepabandyti padėti Rusijai po Putino transformuotis, nedėti visų pastangų, kad tokia transformacija įvyktų – mes tiesiog neturime tam teisės.

Apie Rusiją po Putino savo naujausiame tekste prieš kelias savaites paskelbtame „The Washington post“, labai argumentuotai rašo Aleksejus Navalnas. Vis dar iš kalėjimo, bet tvirtai tikintis Rusijos demokratine, parlamentine ateitimi, tikintis kad dauguma rusų nori ne kokių nors naujų teritorijų, bet tiesiog normalaus (europietiško) gyvenimo: „Žymiai daugiau Rusijos žmonių yra suinteresuoti normaliu gyvenimu dabar, nei Rusijos teritorijos plėtra. Ir tokių žmonių skaičius kiekvienais metais ryškiai didėja. Tiesiog dabar jie neturi už ką balsuoti.“

Navalnas prašo Vakarų pagalbos Rusijai po Putino transformuoti. Nes žmonės Rusijoje nori normalaus gyvenimo, ir jiems reikia ir reikės Vakarų paramos. Nepaisant to, kad šiuo metu Putino Rusija yra paskelbusi karą ne tik Ukrainai, bet ir visiems Vakarams.

Tačiau norint, kad Vakarai santykiuose su Rusija pasuktų tokiu strategijos „Democracy in Russia – first!“ keliu, visų pirma mes – tie, kurie esame arčiausiai Rusijos, turime patys žymiai geriau ir racionaliau suvokti Rusijos raidą lemiančius istorinius procesus, pagrindines priežastis to, kur Rusija šiandien yra atsidūrusi, ir tik tai suvokę, galėsime pasiūlyti Vakarams paramos Rusijos transformacijai strategiją. Tam Vakaruose reikia ne vien emocijų, bet ir racionalaus mąstymo. Ypač mūsų pačių (lietuvių) racionalaus, strateginio mąstymo Rusijos klausimais, nes mūsų minčių Rusijos klausimais Vakarai jau pradėjo klausytis. Todėl ir strategijos juodraštį turime pasiūlyti mes (o ne kas nors kiti), nes mums tai yra gyvybinis mūsų pačių saugumo klausimas, kai tuo tarpu kitiems tai – kažkas toli nuo jų patogaus gyvenimo, kur „geopolitinė tinginystė“ yra tapusi sunkiai pakeičiamu įpročiu.

Putinas – Rusijos tragedija

Šiandien visiems normaliai mąstantiems, taip pat ir pačioje Rusijoje, yra visiškai akivaizdu, kad Rusija yra tragiškoje būsenoje. Kuo toliau, tuo labiau ši tragiška būsena tik gilėja. Putino agresija prieš Ukrainą tapo didžiule bėda ne tik Ukrainai, bet ir pačiai Rusijai. Rusija pralaimi savo pradėtą karą, Rusija atsiskleidžia kaip visiškai atsilikusi valstybė, pūvanti iš vidaus, Putinas elgiasi kaip į kampą įvaryta pasiutusi žiurkė, pasauliui grasinanti branduoliniais smūgiais, bet ilgesnis jo buvimas valdžioje gresia pačiai Rusijai visos valstybės tolesniu sparčiu žlugimu ir visišku subyrėjimu.

Kažkada vienas iš dabartinių Putino padlaižių, Rusijos Dūmos Pirmininkas V.Volodinas garsiai skelbė: „yra Putinas, yra ir Rusija; nebeliks Putino, nebeliks ir Rusijos“. Dabar darosi vis akivaizdžiau, kad Putinas yra dabartinės Rusijos tragedijos viena iš pagrindinių priežasčių, ir vienas iš pagrindinių tokios tragedijos simbolių. Todėl garsiuosius Volodino žodžius tenka performuluoti taip: „bus Putinas – Rusijos gali ir nebelikti; nebebus Putino – Rusija galbūt gali ir atsigauti“.

Tačiau būtų lengvabūdiška galvoti, kad nebelikus Putino asmens, visos Rusijos problemos, atvedusios iki šiandieninės tragedijos, labai lengvai ir savaime išsispręs. Rusijos šiandieninės problemos yra lemtos ir objektyvių istorinių dėsningumų, kuriuos Putinas išnaudojo savo režimo naudai ir pats tapo jų įkaitu. XX amžiaus Rusijos istorija taip pat yra kupina ir tragiškų istorinių posūkių, kurie dabar Rusijai atsiliepia egzistenciniais iššūkiais. Porą iš tokių esminių istorinių Rusijos problemų yra verta atskirai aptarti, nes tik jas suvokę, galėsime geriau suvokti, kaip galime Rusijai padėti.

Postimperiniai nostalginiai traukuliai

Istorikai yra pastebėję, kad savo istorine raida Rusija iš esmės atkartoja Europos istorinius vingius, tik paprastai stipriai vėluodama. Ir tas vėlavimas neretai turėdavo tragiškų pasekmių pačiai Rusijai ir platesniam pasauliui.

Šiuo metu Rusija yra paskutinė Europos žemyno griūvanti imperija, kuri pradėjo byrėti tik 1990-aisiais. Imperijos byrėjimas nėra vienadienis procesas, ir jis tikrai nesibaigė tą dieną, kai buvo pasirašytas Belovežo susitarimas. Ilgiausiai imperijos byrėjimas užtrunka imperinės nacijos sąmonėje. Tai vis dar ir vyksta Rusijoje.

Mums pasisekė, kad mums pavyko iš tos griūvančios Sovietų/Rusijos imperijos ištrūkti beveik be kraujo.

Jeigu Rusijos imperija pradėjo byrėti tik XX a. dešimtame dešimtmetyje, tai kitos didžiosios Europos kontinento imperijos – Prancūzija ir Didžioji Britanija su savo imperine didybe atsisveikinimą pradėjo iš karto po antro pasaulinio karo. Toks atsisveikinimas niekur nebuvo lengvas: nostalgija nykstančiai „šlovingai“ imperinei didybei visur vaidino svarbų vaidmenį visuomenės sąmonėje. XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje prancūzai jautė tokią stiprią nostalgiją prarandamam Alžyrui ir kitoms kolonijoms Šiaurės Afrikoje, kad tik de Golio sugrįžimas išgelbėjo Prancūzijos demokratiją nuo visiško subyrėjimo.

Kankinanti nostalgija praeičiai yra būdinga visoms revoliucinius pokyčius pergyvenančioms visuomenėms. Mes iš karto po Sąjūdžio revoliucijos taip pat pergyvenome stiprią nostalgijos praeičiai bangą, kai 1992-ųjų Lietuvos visuomenė Seimo rinkimuose išsirinko buvusių komunistų daugumą, o po to ir A.Brazauską – Lietuvos Prezidentu. Net 2004 metais, kai Lietuva tapo ES ir NATO nare, mūsų užsakytoje rinkėjų apklausoje į klausimą kada gyvenimas buvo geresnis – prie sovietų ar Nepriklausomoje Lietuvoje, – net 54% apklaustųjų atsakė, kad gyvenimas buvo geresnis prie sovietų. Lietuviams nebuvo svetima nostalgija praeičiai, sovietinei praeičiai, ir mūsų demokratiją nuo tokios nostalgijos pražūtingo poveikio išgelbėjo tik tai, kad Europos Sąjunga tuo pačiu metu mums atvėrė savo duris.

Apie nostalgiją praeičiai, kaip neišvengiamą ir dramatiškai svarbų visuomenės reiškinį jaunose demokratijose yra parašyta nemažai akademinių knygų, iš kurių man labiausiai įsimintinomis buvo dvi garsiojo Samuelio P. Huntingtono knygos: „Political Order in Changing Societies“ („Politinė santvara kintančiose visuomenėse, 1968) ir „The Third Wave: Democratization in the Late Twentieth Century“ („Trečioji banga: demokratizacija XX a. pabaigoje“, 1991).

Rusija dešimtojo dešimtmečio padžioje taip pat pergyveno didžiulius revoliucinius pasikeitimus. Ir Rusijoje neišvengiamai kilo nostalgijos praeičiai banga. Tik ji buvo dar nuodingesnė nei  pas mus, nes šalia natūralios nostalgijos sovietinei praeičiai, Rusijos visuomenė kentėjo ir nuo nostalgijos buvusiai imperinei „šlovei ir didybei“.

Tuo ir pasinaudojo FSB, 2000-aisiais į valdžią sugražindami saviškį Vladimirą Putiną. Putinas ir jo aplinka Kremliuje greitai suprato, kad skatinant eilinių rusų nostalgiją sovietinei, imperinei praeičiai galima lengvai pelnytis pigaus populiarumo taškų. Putino sukurtai mafijinės valdžios piramidei (tai – Senatoriaus Džono Makeino žodžiai, išsakyti dar 2014 metų balandį)  svarbiausiu tikslu tapo asmeninis pasipelnymas lengvais naftos ir dujų pinigais bei režimo valdžios piramidės išsaugojimas. Būtent tokiam piramidės išsaugojimui visuomenę reikėjo maitinti vis didesnėmis, nostalgiją skatinančiomis visuotinio zombinimo dozėmis. Putinas labai sėkmingai kūrė (ar atkūrė) eiliniams rusams jų imperinę svajonę, „Krym naš“ tapo tokios nostalgijos ir imperinės svajonės vulkanu. Putinui teko tuo pat metu rūpintis, kaip išlaikyti visuomenės nostalgiją imperinei praeičiai, bei  spręsti dar ir kitą problemą – neleisti demokratinei, provakarietiškai Ukrainai tapti sėkminga valstybe, nes toks įkvepiantis pavyzdys eiliniams rusams galėtų sukelti ir jų norą gyventi taip, kaip gyvena Ukraina, o tai labai greitai sugriautų Kremliaus mafijinės piramidės pamatus. Taip gimė „Novorosijos“ planas – nostalgijos imperinei praeičiai ir pavydo Ukrainos sėkmei mišrainė.

Tokia mišrainė ir atvedė iki Kremliaus agresijos prieš Ukrainą. Ir iki Rusijos tragedijos bei grėsmės jos egzistavimui. Nostalgija imperinei praeičiai yra dinamitas po Rusijos pamatais, yra Rusijos tragedijos viena iš pagrindinių priežasčių, ir yra akivaizdu, kad Putinas sąmoningai ilgai kurstė ugnį po šiuo dinamitu ir pagaliau dėl jam vienam žinomų priežasčių nutarė uždegti virvutę, vedančią tiesiai link to dinamito.

Pastarųjų dešimtmečių Rusijos imperijos byrėjimo procesai ir visuomenės nostalginės audros skiriasi nuo kitų Europos kontinento imperijų pokarinio byrėjimo tuo, kad Putinas asmeniškai skatino nostalgijos imperinei praeičiai suvešėjimą, pats tapo tokios nostalgijos įkaitu ir taip nužudė jauną Rusijos demokratiją, tuo tarpu tokie Europos lyderiai, kaip de Golis, turėjo drąsos tokią savo visuomenės post-imperinę nostalgiją suvaldyti ir taip išgelbėjo Prancūzijos demokratiją.

Norint padėti Rusijai po Putino transformuotis, Vakarai turi padėti Rusijos visuomenei galutinai ir negrįžtamai atsisveikinti su imperinės nostalgijos svajone. Tam visų pirma padėtų Rusijos skaudus pralaimėjimas jos pačios  pradėtame agresyviame kare prieš Ukrainą. Todėl Vakarų ginklai Ukrainai kartu yra ir Vakarų pagalba Rusijos transformacijai. Net ir Ukrainos tapimas NATO nare padėtų tokiai Rusijos transformacijai, nes akivaizdžiai parodytų eiliniams rusams, kad Ukraina nebelieka kokioje nors Rusijos imperinių interesų pilkojoje zonoje. Ir tai yra įtvirtinama amžiams.

Kada Rusijoje įvyks Didžioji Prancūzijos Revoliucija?

Dar vienas Rusijos istorinis skirtumas nuo senosios Europos yra tai, kad senoji Europa (Vakarų Europa) nuo pat XVIII amžiaus pabaigos (o kai kur ir žymiai anksčiau) pergyveno dideles visuomenės permainas, kurias geriausiai simbolizuoja Didžioji Prancūzijos Revoliucija – tai yra revoliucinis perėjimas iš feodalizmo į šiuolaikinio  kapitalizmo santvarką, su tai lydėjusiu modernios konstitucinės demokratijos, žmogaus teisių, teisinės valstybės lygiagrečiu kūrimusi. Kai kurie istorikai teigia, kad pačioje Prancūzijoje revoliucija su visais Teroro, Restauracijos, pakartotinių revoliucinių pakilimų (1830, 1848) ir atoslūgių pasikartojimais tęsėsi iki pat 1870 metų karo, pralaimėto Bismarkui ir besivienijančiai Vokietijai. Tik skausmingas pralaimėjimas galutinai įtvirtino revoliucines transformacijas Prancūzijoje.

Šių dienų pasaulinio garso istorikas Orlandas Figesas savo įspūdingoje knygoje „A People’s Tragedy: The Russian Revolution: 1891-1924“  („Liaudies tragedija: Rusijos revoliucija, 1891–1924 m.“, 1998, 2017) išsamiai aprašo XIX amžiaus Rusijos imperijos tragediją, kaip Rusijos elitas po Prancūzijos revoliucijos daug kartų bandė ją pakartoti Rusijoje (pradedant nuo dekabristų sukilimo 1825 metais) ir jiems tai niekaip nepavykdavo. Galų gale tai pavyko tik per 1917-ųjų Vasario revoliuciją, bet po to, tų pačių metų spalio mėnesį sekė bolševikų perversmas su Leninu priešakyje ir Rusijoje „prancūziškas“ perėjimas į kapitalizmą (su kapitalizmui būdinga demokratija) neįvyko, bet  užsibaigė bolševikų diktatūra bei Stalino teroru. Per visą XX amžių Rusija gal ir atsisveikino su feodalizmu, tačiau į normalų kapitalizmą taip ir nepateko. 1990-ųjų revoliucija Rusijoje gal ir pradėjo Rusijos kelionę šia kryptimi, tačiau nostalgija praeičiai ir demokratinių institutų silpnumas lėmė tai, kad jaunas demokratijas dažnai ištinkanti antidemokratinė restauracija Rusijoje ne tiek grąžino buvusius sovietmečio TSKP CK laikus, kiek sukūrė visai naują struktūrą – mafijos valdžią Kremliuje ir nevaldomą šios mafijos terorą.

Rusijai norint tapti normalia valstybe, joje pradžioje yra būtina pakartoti Didžiąją Prancūzijos Revoliuciją. Rusija vėluoja tai padaryti jau daugiau nei 200 metų ir tai yra dar viena Rusijos tragedijos priežastis. Rusijai reikia institucijų, kurios yra būtinos tam, kad normali valstybė, normali demokratija funkcionuotų. Dabar tokių institucijų paprasčiausiai nėra – pradedant nuo Dūmos, regionų savivaldos ir baigiant Konstituciniu Teismu. O tam kad jos atsirastų, demokratinėje Rusijoje reikės visų pirma sunaikinti tokias institucijas, kaip FSB, kurios genetiškai negali egzistuoti kartu su demokratijos institucijomis.

Kaip Vakarai gali padėti Rusijos transformacijai?

Visų pirma Vakarai, ypač Europos Sąjunga, turi pagaliau pabusti iš „geopolitinės tinginystės“ miego ir suprasti, kad Rusijos transformacija yra reikalinga ne tik pačiai Rusijai, bet lygiai taip pat strategiškai yra svarbi ir Europos Sąjungai. Nes tokia Rusijos transformacija padėtų sukurti visai kitokią saugumo architektūrą visame Europos žemyne. Todėl Europos Sąjunga ir privalo turėti aiškią strategiją kaip padėti tokiai transformacijai.

Kaip paskutinėje Europos Parlamento plenarinėje sesijoje labai atvirai pripažino ES užsienio ir saugumo reikalų „ministras“ Žozepas Borelis, Europos Sąjungos gili priklausomybė nuo Rusijos dujų ir kitų energetinių išteklių iki šiol neleido Europos Sąjungai turėti kokios nors aiškesnės strategijos santykiuose su Rusija. O tuo pačiu ir strategijos Ukrainos atžvilgiu. Dabar, kai nuo karo pradžios rusiškų dujų kiekis ES rinkose sumažėjo nuo 41% (iki karo) iki 7,5% (rugsėjo mėnesį), pasak Ž.Borelio, atsiranda ir erdvės turėti savarankišką strategiją Rusijos atžvilgiu:

„(Energetikos išteklių importo iš Rusijos radikalus sumažinimas prasidėjus karui) yra ypač reikšmingas. Tai padės mums atsikratyti energetinės priklausomybės nuo Rusijos, kuri buvo pagrindinis ribojantis veiksnys, lėmęs mūsų užsienio politiką Rusijos atžvilgiu, o kartu ir mūsų užsienio politiką Ukrainos atžvilgiu. Iš tikrųjų mes neturėjome tikros užsienio politikos Ukrainos atžvilgiu, nes ji buvo priklausoma nuo mūsų politikos Rusijos atžvilgiu, o pastaroji politika savo ruožtu buvo priklausoma nuo mūsų energetinės priklausomybės, kuri ją ir sąlygojo. Dabar mes turėsime aiškią politiką Ukrainos atžvilgiu, kurioje dominuoja noras ir siekis, kad Ukraina taptų Europos Sąjungos nare. Tai – politika, turinti aiškų tikslą, kurią mes galėsime įgyvendinti, nes nebebūsime priklausomi nuo Rusijos.“

Toks ES praeities strateginių klaidų atviras ir drąsus pripažinimas, nuskambėjęs iš Ž.Borelio lūpų, leidžia tikėtis, kad ES bus tikrai pajėgi nuo „Putin-first!“ strategijos santykiuose su Putinu pagaliau pajudėti link „Democracy in Russia – first!“ strategijos. Taip pat ir link strategijos, kaip padėti Rusijai transformuotis.

Ši paramos transformacijai strategija turi remtis keliomis principinėmis nuostatomis:

  • negali būti jokio grįžimo prie „business as usual“ su autoritariniu Kremliaus režimu, nepaisant to, kas bebūtų autoritarinio Kremliaus šeimininku – Putinas ar koks nors kitas FSB generolas. Tai, kad prie „business as usual“ su Putinu buvo nuolat grįžtama, neatsižvelgiant į tai, kaip nusikalstamai elgdavosi Putinas – atvirai nuodydamas savo oponentus ar okupuodamas Pietų Osetiją bei Krymą, – buvo didžiulė Vakarų klaida, kuri tik augino Putino imperinį agresyvumą ir galų gale atvedė iki dabartinės Rusijos tragedijos. ES jau dabar privalo turėti aiškią strategiją, kokie santykiai bus plėtojami su demokratine Rusija, ir tokioje strategijoje turi būti aiškiai apibrėžti kriterijai, kokios sąlygos bus keliamos Rusijos demokratijai, kad ji tikrai galėtų būti pripažinta veikiančia demokratija ir kad su ja būtų galima kurti bendradarbiavimą visai naujais pagrindais.
  • Europos Sąjunga turi įveikti savo pasidalijimą į „tikinčius“ ir „netikinčius“ Rusijos demokratijos galimybėmis ir perspektyvomis, nes tik patikėję, kad Rusijoje demokratija yra galima, galėsime padėti tokiai transformacijai įvykti. Putinas ilgai stengėsi įrodyti Vakarų lyderiams, kad Rusijoje demokratija yra negalima. Tam tiko ir visi Litvinenkos, Skripalių, Navalno nuodijimai, kur Kremlius nesistengdavo slėpti savo dalyvavimo pėdsakų. Nes tai turėjo tiesiog gąsdinti Vakarus ir rodyti, kokia yra Rusijos tikrovė, kurios Vakarai nesugebės pakeisti. Tam taip pat tiko tiek vidinė, tiek ir išorinė Kremliaus agresija, pastoviai komunikuojant Vakarams, kad Rusija yra tokia: agresyvi, laukinė, rytietiška, su atomine bomba rankose, pasiruošusi keršyti ir bausti visus, kurie bandys aiškinti apie demokratijos perspektyvas Rusijoje ir bausti tuos, kurie nenorės prisitaikyti prie tokios Rusijos, kokią sukūrė Putino režimas. Vakarų lyderiai pasidavė šiai Putino „įtaigai“ ir stengėsi adaptuotis prie tokios Rusijos, patys patikėdami, kad Rusija niekados netaps demokratija. Todėl ir atsirado visa „Putin-first!“ doktrina, kai į dialogą su Putinu veržėsi visi iš eilės Vakarų lyderiai, nepaisant to, kaip elgėsi pats Putinas.
  • Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą ir atsiradus daugybei įrodymų kaip nusikalstamai, nežmoniškai elgėsi Rusijos kariai Bučoje ar Iziume, daugelis eilinių europiečių tokius rusų karių žiaurumo liudijimus taip pat suvokė kaip visos Rusijos tautos kolektyvinės kaltės ir kolektyvinės atsakomybės įrodymą bei įrodymą, kad Rusija niekada neturės galimybių tapti demokratija. Tačiau europiečiams pasidavus emocijoms ir priskiriant visiems rusams kolektyvinę kaltę bei netikint demokratijos Rusijoje perspektyvomis, būtų daroma didelė strateginė klaida. Paprasčiausiai, netikint demokratijos Rusijoje perspektyvomis yra sunku kurti kokią nors ES paramos Rusijos transformacijai į demokratiją strategiją.
  • Todėl nepaisant visų suprantamų emocijų, tenka vėl ir vėl raginti europiečius grįžti prie racionalaus Rusijos situacijos ir perspektyvų vertinimo: nepaisant šiandieninės tragiškos Rusijos ir jos visuomenės būsenos, nėra racionalių argumentų, kurie paaiškintų, kodėl demokratija yra galima Ukrainoje, kodėl už ją kovoja baltarusiai, ir kodėl normalaus europietiško gyvenimo ir demokratijos perspektyva turėtų nerūpėti eiliniams rusams. Bandymas paaiškinti, kad Rusija yra iš esmės azijietiška, kad savo valstybinę sąrangą ir daugelį tradicijų ji paveldėjo visų pirma iš totorių ir mongolų invazijos ir dėl to tariamai niekada nesugebės tapti demokratija, yra sugriaunamas paprasto fakto, kad dabartinė Mongolija, kažkada buvusi totorių-mongolų invazijos tėvyne, šiandien yra viena iš pavyzdinių demokratijų, aukštai vertinamų visuose globaliuose demokratijos indeksuose.
  • Yra visiškai akivaizdu, kad bet kokią Rusijos transformaciją galės realizuoti tik patys rusai. Tie, kurie pradės suprasti, kad Putino režimas yra didžiausia Rusijos tragedija. Putinas taiko „išdegintos žemės“ strategiją tokios opozicijos savo režimui atžvilgiu. Todėl nereikia stebėtis tuo, kad protestai prieš karą, prieš mobilizaciją netampa masiniu reiškiniu Rusijoje. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad transformacija Rusijoje artimiausiu metu neprasidės. Tai gali priklausyti nuo daugelio faktorių, kurių pats svarbiausias gali būti tai, ar eiliniams rusams bus padėta susikurti naują ateities, normalaus europietiško gyvenimo svajonę vietoje žlugusios svajonės sugrįžti į praeitį, į „šlovingus“ imperijos laikus. Europos Sąjunga gali suvaidinti ypatingai svarbų vaidmenį, padėdama rusams sugrįžti prie tokios svajonės ir siekti jos įgyvendinimo, iš esmės transformuojant Rusiją. Tokį vaidmenį Europos Sąjunga gali atlikti, nes daugelis Rusijos opozicijos žmonių, jos intelektualioji lyderystė didele dalimi šiuo metu yra emigravusi į įvairias Europos Sąjungos šalis. Europos Sąjunga ištiesdama šiai opozicijai intensyvaus bendradarbiavimo ranką, galėtų padėti jai vienytis ir kartu su ES institucijomis jau dabar dirbti, rengiant bendras strateginio bendradarbiavimo programas, kurios galėtų būti įgyvendintos iš karto po to, kai bus realizuota Rusijos transformacija į demokratiją. Tai padėtų ir Europos Sąjungai mobilizuoti savo institucinius resursus tam, kad jau dabar būtų pradėtas visiškai naujas ES politikos Rusijos atžvilgiu etapas, realiai pereinant nuo „Putin-first!“ prie „Democracy in Russia-first!“ strategijos, kas, deja, vis dar nėra įvykę.

Kaip ES gali padėti rusams įgyti naują normalaus gyvenimo svajonę? 

Politikoje ir geopolitikoje dažniausiai svarstome tik šalių lyderių veiksmus, motyvacijas ir emocijas, nes daug kam atrodo, kad tai ir lemia šalių raidą bei tos valstybės  vidinius ar išorinius veiksmus. Tai nėra nesvarbu, tačiau būtų klaida užmiršti plačiąją visuomenę, jos nostalgijas, jos lūkesčius, joje vyraujančius tikėjimus ar svajones. Svajonės lemia pokyčius demokratinėje santvarkoje, bet tai daro poveikį ir galimoms transformacijoms autoritarinėse sistemose. Net ir autoritariniai režimai turi rūpintis savo piliečių lojalumu, kuris priklauso nuo visuomenėje vyraujančios svajonės. Autoritariniai režimai negali ilgai išlikti valdžioje, besiremdami ar sėdėdami tik ant šautuvų durtuvų. Ilgai sėdėti ant šautuvų durtuvų tiesiog nėra patogu. Baltarusijoje 2020 metais aiškiai pasimatė, kad baltarusių lojalumas Lukašenkos režimui baigiasi, nes baltarusiai per Sviatlanos Cichanouskajos rinkimus turėjo progą įsitikinti, kad už Baltarusijos transformacijos svajonę pasisako dauguma Baltarusijos piliečių. Tai ir mobilizavo piliečius eiti į masinius protestus. Ir tik šautuvų durtuvais Lukašenka sugebėjo laikinai išlaikyti savo nelegitimią valdžią, kas akivaizdžiai yra trumpalaikis būdas sustabdyti neišvengiamą transformaciją.

Ir Rusijoje permainos gali prasidėti tada, kai dauguma rusų patikės nauja, normalaus gyvenimo svajone, ir turės progą kokiu nors būdu įsitikinti, kad tokia svajone tiki dauguma.

Kaip Europos Sąjunga gali padėti rusams įgyti tokią naują normalaus gyvenimo svajonę?

Yra trys veiksmai, į kuriuos Vakarai, siekdami padėti rusams įgyti naują svajonę, turėtų koncentruoti savo pastangas: a) Vakarai turi padėti rusams nedelsiant galutinai atsikratyti klaidingos nostalginės svajonės susigrąžinti tariamą imperijos „didybę“, nes tai veda tik į vis gilesnę Rusijos tragediją; b) Vakarai turi politiškai ir ekonomiškai investuoti į Ukrainos sėkmę, kad tokios sėkmės pavyzdys paskatintų ir rusus siekti naujos, normalaus gyvenimo Rusijoje svajonės įgyvendinimo; c) Vakarai turi jau šiandien kartu su Rusijos opozicijos intelektualais brėžti būsimų santykių tarp Vakarų (taip pat – ir Europos Sąjungos) bei būsimos demokratinės Rusijos strategiją, kuri eiliniams rusams parodytų, kaip kartu su Vakarais demokratinėje Rusijoje bus realizuota naujoji „normali“ svajonė.

Kuo naujai Rusijos svajonei yra svarbi Ukrainos pergalė ir Ukrainos narystė NATO?

Norint padėti Rusijos žmonėms atsikratyti senosios „imperinės“ svajonės, reikia kad ši svajonė būtų visiškai sutriuškinta karo lauke. Reikia, kad eiliniai rusai pajustų šios klaidingos svajonės tragiškas pasekmes patiems sau, taip pat ir dėl sankcijų Rusijai bei dėl Rusijos tarptautinės izoliacijos. Tik aiškus rusų supratimas, kad ši klaidinga svajonė yra pagrindinė šių dienų Rusijos tragedijos priežastis, ne tik palaidos šią „imperinę“ svajonę, bet ir atvers duris naujai, normalaus gyvenimo svajonei Rusijoje. Todėl Vakarų tiekiami ginklai Ukrainai ir sankcijos Rusijai yra svarbūs ne tik tam, kad Ukraina galėtų apsiginti ir laimėti karą, bet ir tam, kad ši klaidinga „imperinė“ rusų svajonė būtų galutinai sutriuškinta ir tokiu būdu eiliniams rusams būtų padėta išsivaduoti iš tokios nostalgijos tragiškų pinklių.

Čia verta prisiminti tuos pačius Aleksejaus Navalno žodžius, jau cituotus šio teksto pradžioje: „Žymiai daugiau Rusijos žmonių yra suinteresuoti normaliu gyvenimu dabar, nei Rusijos teritorijos plėtra. Ir tokių žmonių skaičius kiekvienais metais ryškiai didėja. Tiesiog dabar jie neturi už ką balsuoti.“

Rusijos opozicija gerai supranta, kaip yra svarbu, kad eiliniai rusai patikėtų nauja, normalaus gyvenimo Rusijoje svajone. Vakarai turi pareigą padėti rusams patikėti tokios svajonės realumu. Tam visų pirma reikia padėti rusams galutinai atsikratyti tikėjimo tuo, ką A. Navalnas pavadino „the phantom of territorial gains“. Ir vietoje to padėti rusams patikėti tuo, ką tas pats A.Navalnas yra įvardinęs kaip svajonę apie „nuostabią ateities Rusiją“.

Naujos svajonės labui reikia, kad Putino puoselėta imperinė „Novorosijos“ svajonė būtų ne tik sutriuškinta, bet ir neleista jai atsigauti net tada, kai iš naujo atgaivintą jauną Rusijos demokratiją vėl užpuls neišvengiama porevoliucinė nostalgijos praeičiai banga. O tam reikia, kad net ir Rusijos imperiniai „vanagai“ pagaliau suprastų, kad Ukraina jiems tampa nebepasiekiama. Todėl Vakarai turi būti suinteresuoti artimiausiu metu suteikti Ukrainai narystę NATO. Tai yra svarbu ne tiek todėl, kad tai padidintų Ukrainos saugumą (Ukraina pati, ir be NATO narystės, tai puikiai daro), bet todėl, kad taip būtų padėta rusams nebepasiduoti imperinei nostalgijai.

NATO buvo sukurtas tam, kad Vakarai galėtų pasipriešinti Rusijos/Sovietų Sąjungos imperinei ekspansijai; Ukraina dabar tai ir daro, savo kariniais gebėjimais viršydama visus NATO narystės kriterijus; NATO, priimdamas Ukrainą į savo gretas, ne tik sustiprintų savo karinius pajėgumus, bet ir padėtų Rusijai galutinai atsisveikinti su „imperine“ svajone: Rusijos imperinis sugrįžimas į Ukrainą kariniu būdu taptų nebeįmanomas, o tokios svajonės – neberealios.

Ukrainos narystė Europos Sąjungoje – kertinė Europos Sąjungos strategijos „Democracy in Russia – first!“ ašis

Kaip ir Ukrainos narystė Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje, taip ir Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra svarbi ne tik todėl, kad tai yra vienintelis kelias, kaip gali būti sukurta Ukrainos demokratinė ir ekonominė sėkmė, bet ir todėl, kad tai yra dar vienas būdas, kaip padėti Rusijai išsivaduoti iš „imperinės“ nostalgijos gniaužtų. Ukrainos tapimas visateise Europos Sąjungos bendruomenės nare būtų triuškinantis ir galutinai nokautuojantis smūgis Putino ilgametei „imperinei“ svajonei, kurios realizavimą Kremlius koncentravo į Ukrainą.

Pagrindinis Putino „imperinės“ svajonės pragmatinis tikslas visada buvo tas pats – neleisti Ukrainai tapti sėkminga valstybe, nes toks užkrečiantis pavyzdys yra pavojingas Putino mafijiniam režimui, tuo tarpu postsovietinėje erdvėje vienintelis patikrintas būdas, kaip šalis gali tapti sėkminga, yra gerai žinomas – tai šalies integracija į Europos Sąjungą ir ES narystė.

A.Navalnas tame pačiame nesenai paskelbtame tekste pabrėžia tas pačias Putino agresijos prieš Ukrainą priežastis: pavydas Ukrainai ir jos galimai sėkmei, neapykanta Ukrainos provakarietiškam pasirinkimui ir siekis Ukrainą paversti „failed state“ yra dominuojantys Putino „Ukrainos strategijos“ bruožai:

„Pirma, pavydas Ukrainai ir galimiems jos laimėjimams yra įgimtas posovietinės Rusijos valdžios bruožas; jis buvo būdingas ir pirmajam Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui. Tačiau nuo Putino valdymo pradžios, o ypač po 2004 m. prasidėjusios Oranžinės revoliucijos, neapykanta Ukrainos europietiškam pasirinkimui ir noras paversti ją žlugusia valstybe tapo ilgalaike ne tik Putino, bet ir visų jo kartos politikų manija.“

Lygiai tą patį pastebi ne tik rusų opozicijos lyderiai, bet ir žinomiausi Vakarų ekspertai. Štai likus kelioms dienoms iki karo pradžios, buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Maiklas Makfolas McFaul (Michael McFaul) kartu su Robertu Personu (Robert Person) paskelbė vertingą tekstą „Ko Putinas bijo labiausiai?“ Autorių atsakymas į savo suformuluotą klausimą buvo nedviprasmiškas – Putinas labiausiai bijo ne Ukrainos narystės NATO organizacijoje, bet Ukrainos narystės Europos Sąjungoje. Nes paniškai bijo Ukrainos sėkmės, o Ukrainos sėkmė gali būti sukurta tik tuo atveju, jeigu Vakarai bus suinteresuoti ir padės Ukrainai tapti Europos Sąjungos nare. Nes visa Centrinė Europa ir Baltijos valstybės tapo sėkmės istorijomis tik tuomet, kai iš karto po demokratinių revoliucijų devinto dešimtmečio pabaigoje šioms šalims buvo sudaryta galimybė sparčiai integruotis į Europos Sąjungą. Štai ką rašo minėto teksto autoriai:

„Pamirškite jo [Putino] pasiteisinimus. Rusijos autokratas nesijaudina dėl NATO. Jį gąsdina klestinčios Ukrainos demokratijos perspektyva. (…). V. Putinui gali nepatikti NATO plėtra, bet ji jo iš tikrųjų negąsdina. Rusija turi didžiausią Europoje kariuomenę, kuri po du dešimtmečius trukusių dosnių išlaidų tapo daug pajėgesnė. NATO yra gynybinis aljansas. NATO niekada nepuolė Sovietų Sąjungos ar Rusijos ir niekada nepuls. Putinas tai žino. Tačiau Putinui grėsmę kelia sėkminga demokratija Ukrainoje. Jis negali toleruoti sėkmingos, klestinčios ir demokratinės Ukrainos prie savo sienų, ypač jei Ukrainos žmonės taip pat pradės ekonomiškai klestėti. Tai kenkia paties Kremliaus režimo stabilumui ir siūlomam autokratinio vadovavimo valstybei pagrindimui. Taip, kaip Putinas negali leisti, kad Rusijos žmonių valia lemtų Rusijos ateitį, lygiai taip jis negali leisti, kad Ukrainos žmonės, kuriuos su rusais sieja bendra kultūra ir istorija, pasirinktų klestinčią, nepriklausomą ir laisvą ateitį, už kurią jie balsavo ir dėl kurios kovojo.“

Putino „Ukrainos strategija“ visada buvo aiški ir nedviprasmiška – neleisti Ukrainai tapti sėkminga valstybe. Tai buvo pridengiama įvairiais imperinės nostalgijos šūkiais, bet iš esmės pagrindinis Putino tikslas buvo ne naujų „Novorosijos“ teritorijų aneksavimas, o Ukrainos sėkmės griovimas. „Novorosija“ buvo ir lieka tik instrumentas tokiam strateginiam tikslui pasiekti, nes nuo Ukrainos sėkmės priklauso Putino režimo išlikimas. Todėl Putinas ir kovoja prieš Ukrainos sėkmę. Ir tai – jo pastarųjų dešimtmečių visos geoplitinės strategijos ašis.

Deja, bet iki pat karo pradžios Vakarai (taip pat – ir Europos Sąjunga) neturėjo savo aiškesnės. „Ukrainos strategijos“, neturėjo strategijos, kaip atremti Putino „Ukrainos strategijos“ įgyvendinimą. Neturėjo strategijos, kaip su ambicinga ES plėtros strategija padėti kurti Ukrainos sėkmę.

Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl Putinas pasidavė pagundai pradėti karą prieš Ukrainą, nes jam atrodė, kad Vakarai ir toliau neturės jokios strategijos Ukrainos atžvilgiu, ir todėl labai greitai sugrįš prie „business as usual“ su Putinu.

Kodėl Vakarai iki šiol neturėjo savo „Ukrainos strategijos“, kaip jau buvo minėta, labai atvirai ir reikšmingai pastarosiomis dienomis pripažino Ž.Borelis, ES Užsienio ir Saugumo reikalų „ministras“, kalbėdamas Europos Parlamento plenarinio posėdžio diskusijoje, skirtoje Rusijos karo prieš Ukrainą reikalams. Strategijos neturėjo tik dėl to, kad Europos Sąjunga iki šiol buvo labai reikšmingai priklausoma nuo Rusijos dujų. Ž.Borelis atvirai pripažįsta, kad Europos Sąjunga iki šiol neturėjo savos „Ukrainos strategijos“: „Mes neturėjome savo užsienio politikos Ukrainos atžvilgiu“ – tai yra atviriausias ir drąsiausias ES vadovų pripažinimas ES praeities klaidų, prisidėjusių prie to, kad šiandien visas Europos kontinentas yra gilioje geopolitinėje krizėje.

Išeitis iš šios geopolitinės krizės yra viena – Europos Sąjunga privalo turėti ambicingą ir efektyvią „Ukrainos strategiją“. Tai turi būti Ukrainos sparčios integracijos į Europos Sąjungą ir pilnos narystės strategija. Tokia strategija turi būti realizuota iki šio dešimtmečio pabaigos. Pirmieji teisingi žingsniai šia kryptimi jau yra padaryti: Ukrainai suteiktas kandidatės statusas. Bet tam, kad Ukraina taptų ES nare iki šio dešimtmečio pabaigos, derybos Briuselyje dėl jos narystės turi būti pradėtos jau 2023 metų pradžioje, o ne tradiciškai biurokratiškai vilkinamos.

ES biurokratai ir politiniai lyderiai turi atsiminti, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra reikalinga ne tik pačiai Ukrainai, nes tik taip gali būti sukurta jos sėkmė – narystė taip pat yra reikalinga ir Rusijos transformacijai bei ES strategijos „Democracy in Russia – first!“ įgyvendinimui. Todėl yra akivaizdu, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra visų pirma reikalinga pačiai Europos Sąjungai, nes tik tokiu būdu ES gali įgyvendinti strategiją, kuri lemtų tai, kad taika ir saugumas pagaliau įsitvirtintų Europos kontinente. Demokratijos, normalaus gyvenimo svajonės plėtra į Europos kontinento Rytus yra vienintelis būdas, kaip pasiekti, kad pagaliau realizuotųsi pagrindinė europiečių svajonė: „Europa – vieninga, laisva ir gyvenanti taikoje“ („Europe – whole, free and at peace“), nes demokratijos tarpusavyje paprastai nekariauja. Ir tai Europos Sąjunga gali realizuoti visų pirma kurdama Ukrainos sėkmę, kuri turės milžiniškos pozityvios įtakos ir transformacijai Rusijoje.

Europos Sąjungos būsimų santykių su Demokratine Rusija strategija – pagrindas naujai normalaus gyvenimo svajonei Rusijoje atsirasti

Verta dar ir dar kartą prisiminti, kad Europos kontinente šalių ir žmonių sėkmė yra kuriama tik  šių šalių integracijos su Europos Sąjunga dėka. Europos Sąjunga turi milžinišką „minkštąją galią“ pozityviai veikti ir keisti kaimyninių šalių gyvenimą, jų politikos kryptis, tik dažnai pati Europos Sąjunga užmiršta apie šią savo ypatingą galią. Arba kartais nedrįsta jos panaudoti, kaip atvirai pripažino Ž.Borelis.

Apie šią sėkmės formulę yra verta kalbėti ne tik prisimenant Centrinės Europos ir Baltijos šalių sėkmės istorijas, ne tik kalbant apie tai kaip gali būti sukurta Ukrainos sėkmės istorija, bet ir kalbant apie tai, kaip gali būti ateityje realizuotos normalaus, europietiško gyvenimo Rusijoje svajonės.

Nors Europos Sąjunga tikrai nepasiūlys Demokratinei Rusijai narystės Europos Sąjungoje perspektyvos, tačiau Europos Sąjunga jau dabar turi siūlyti būsimų santykių su Demokratine Rusija strategiją, kurioje būtų numatyti tamprūs laisvos prekybos, bevizio režimo, ekonominės partnerystės vardan modernizavimo būsimieji santykiai, kurių aiški perspektyva jau šiandien leistų eiliniams rusams patikėti nauja svajone – normalaus, europietiško gyvenimo Rusijoje galimybe. Tokia ES strategija būtų svarbi ne tik todėl, kad ji padėtų formuotis tokiai naujai rusų svajonei, bet ir todėl, kad tokios strategijos įgyvendinimas bus labai svarbus norint apsaugoti jauną, atgimusią Rusijos demokratiją nuo griaunančios jėgos, kurią su savimi atneša neišvengiama porevoliucinė nostalgija praeičiai .

Tokios būsimųjų ES santykių su Demokratine Rusija strategijos svarbą pabrėžė Europos Parlamentas dar 2021 metų rugsėjo mėnesį patvirtintame specialiame parlamento pranešime, skirtame ES santykių su Rusija strategijai. Kaip tokia ES santykių su Demokratine Rusija strategija galėtų atrodyti, ir kodėl yra svarbu ją jau šiandien parengti, buvo išsamiai išdėstyta jau minėtoje 2022 m. liepos mėnesį Willfriedo Martenso tyrimų centro paskelbtoje specialioje studijoje „The EU’s Relations With a Future Democratic Russia: A Strategy“ („ES santykiai su būsima demokratine Rusija. Strategija“), kurią parengė Europos Sąjungos ir Rusijos ekspertai.

Europos Sąjunga siekia gerų, abipusiai naudingų santykių su Rusija, bet tai priklauso nuo to, ar Rusija sugebės transformuotis iš autoritarinės, agresyvios valstybės į demokratinę, normalią, europietišką valstybę. Tai yra vienas iš svarbiausių strateginių Europos Sąjungos interesų, ir tam Europos Sąjunga privalo turėti aiškią strategiją, kaip ES gali padėti Rusijoje įvykti tokiai transformacijai. Taip pat jau dabar privalo turėti ir būsimųjų santykių su Demokratine Rusija strategiją, nes tai ir yra būdas kaip padėti Rusijos transformacijai.

Tai turi būti strategija, kaip padėti Rusijai. Ne Putino režimui, bet Rusijai ir Rusijos žmonėms. Kaip padėti rusams išvengti „Rusijos tragedijos“, kaip padėti išvengti tokios tragedijos katastrofiškų pasekmių pačiai Rusijai. Nes nuo „Rusijos tragedijos“ katastrofiško išsipildymo kentėtų ne tik pati Rusija, bet ir visa Europa, ir visas pasaulis.

Todėl būtų tiesiog neatsakinga teigti, kad „Rusijos tragedija“ yra tik pačių rusų reikalas.

Rusijos tragedija kaip impulsas permainoms: Rusijos autorefleksija ir tarptautinis teisingumas

Rusija nėra pirmoji nacija, kuri savo raidoje atsiduria tragiškoje kryžkelėje, kai pagrindiniai nacijos identiteto naratyvai, visuomenėje vyraujančios nostalgijos ir svajonės naciją atveda iki visiškos katastrofos, visiško žlugimo slenksčio. Pasaulio istorija žino daug atvejų, kai  toks momentas nacijai ateina, nes valstybė patyria skaudų pralaimėjimą. Kai kurioms tautoms tai buvo jas visiškai sužlugdžiusios tragedijos, tačiau pasaulio istorija pateikia ir daugybę įtikinamų pavyzdžių, kai skausmingas valstybės pralaimėjimas tos šalies nacijai tapo radikaliu paskatinimu permąstyti savo tolesnį kelią ir atsinaujinti iš pačių gelmių.

Garsusis istorikas Džaredas Daimondas (Jared Diamond) savo  knygoje „Upheaval: How Nations Cope with Crisis and Change” („Sumaištis: kaip šalys išgyvena krizes“, lietuviškai – 2020) aprašo, kaip kai kurioms nacijoms pavyko po nacijos išgyventų tragedijų radikaliai atsigauti, pateikdamas Suomijos, Japonijos, Čilės, Indonezijos, Vokietijos, Australijos ir Jungtinių Valstijų pavyzdžius. Dž.Daimondas įtikinamai išplėtoja teoriją, kad nacijos tokioje krizėje turi elgtis taip pat, kaip ir gilią asmeninę krizę išgyvenantis žmogus. Psichologai žino net 12 esminių veiksmų ir veiksnių, kurie lemia tokio asmens atsigavimą, pradedant nuo tokio asmens prisipažinimo sau, kad jis yra gilioje krizėje ir kad jis pats turi imtis veiksmų tam, kad išliptų iš tokios krizės. Dž.Daimondas šiuos personalinės psichologijos principus transformuoja į 12 taisyklių krizę patiriančioms nacijoms, pradedant nuo nacionalinio konsensuso ir prisipažinimo, kad tauta ir valstybė yra krizėje ir kad pati tauta turi rasti naują išeitį, baigiant kitų panašių tautų patirties studijavimu, nusistovėjusių geopolitinių apribojimų atsisakymu ir paramos iš kitų šalių priėmimu. Pasaulio istorija pateikia daugybę įtikinamų pavyzdžių, kai skausmingas pralaimėjimas nacijai tapo radikaliu paskatinimu permąstyti savo tolesnį kelią.

Taigi, ką Džaredo Daimondo knyga „patartų“ Rusijai? Rusijai po pralaimėto karo Ukrainoje? Rusijai po Putino?

Visų pirma patartų į neišvengiamą skausmingą pralaimėjimą Ukrainoje žiūrėti ne tik kaip į nacionalinę Rusijos tragediją, bet ir kaip į pralaimėjimą, kuris atveria galimybes iš esmės keisti savo identitetą ir galimybes atsisveikinti su putinizmu bei su  imperijos restauracijos svajone, kuri atvedė Rusiją į šiandieninę tragišką padėtį. Lygiai, kaip savo laiku Vokietijos ir Japonijos skausmingas pralaimėjimas imperiniuose karuose padėjo joms abiems panerti į gilią autorefleksiją ir persiorientuoti į normalaus gyvenimo svajones.

Dž.Daimondas taip pat pasakytų, kad pirmiausia patiems rusams reikia siekti esminio nacionalinio supratimo, kad valstybė ir nacija yra gilioje krizėje, ir kad jiems patiems tenka ieškoti naujų, strateginių išeičių. Antra, patiems rusams teks pripažinti, kad pagrindinė krizės priežastis yra tai, kad jie sau leido patikėti jiems Kremliaus propagandos „įzombinta“ imperijos atstatymo svajone. Remdamasis taip dirbtinai išaukštinta nostalgine svajone, Putinas savo režimui garantavo nemažos dalies Rusijos visuomenės lojalumą, ir tuo pat metu Putinas sukūrė mafijinę valdžios struktūrą, o mafijinės valdžios propagandos ir imperijos atstatymo svajonės mišrainė tapo naujojo, rusiškojo nacizmo ideologijos pamatu. Kaip ir Hitlerio laikais, tokio tipo nacizmas sugeba sugeneruoti nemenkos dalies tautos (net ir išsilavinusios vokiečių tautos) lojalumą, kuo savo laiku džiaugėsi Hitleris, ir kuo iki šiol naudojosi Putinas.

Patiems rusams teks atrasti savyje jėgų atsisveikinti su putinizmu. Kaip tai daryti, pavyzdžio toli ieškoti nereikia – kažkada, dar 1956 metais, N.Chruščiovui užteko drąsos TSKP XX-ajame suvažiavime atvirai įvardyti Stalino nusikaltimus ir juos pasmerkti. Taip bent kažkokiam laikotarpiui Sovietų Sąjungoje buvo atsisveikinta su stalinizmu. Ir dabar kažkam, gal net  iš dabartinio Kremliaus elito aplinkos, teks imtis tokio pat vaidmens, tik jau kalbėti apie putinizmo nusikaltimus. Tai būtų pirmas žingsnis į nacionalinį supratimą, kad valstybė ir nacija yra gilioje krizėje.

Tarptautinė bendruomenė šiame neišvengiame Rusijos po Putino autorefleksijos ir savianalizės kelyje gali suvaidinti ypatingai svarbų vaidmenį, jeigu Putino nusikaltimų tyrimui neatidėliotinai įkurs Specialųjį Tarptautinį Tribunolą karo agresijos nusikaltimui tirti. Visus Rusijos karo Ukrainoje nusikaltimus tiria ir tirs Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (ICC) Hagoje, tačiau Putino nusikaltimų tyrimui reikalingas specialusis Tribunolas, kuris atsakymą apie Putino kaltę galėtų pateikti ne po dešimties metų, bet per artimiausią laikotarpį. Tai taip pat padėtų Rusijai galutinai atsisveikinti su imperine svajone.

Rusams kelias nuo imperinės svajonės link normalaus gyvenimo svajonės nebus lengvas: neužteks vien tik pačių rusų visuomenės pripažinimo, kad putinizmas yra blogis. Neužteks ir tarptautinės bendruomenės įsteigto Tarptautinio Tribunolo sprendimų dėl Putino nusikaltimų. Pačiai Rusijai po Putino teks priimti sprendimus dėl žalos Ukrainai atlyginimo ir reparacijų mokėjimo. Tokia bus transformacijos kaina.

Ir svarbiausia – Rusija po Putino, joje įvykusios permainos visų pirma bus vertinamos pagal santykius su kaimynais. Tik visiškas naujosios Rusijos atsiribojimas nuo agresyvios, neoimperinės politikos Ukrainos ir kitų kaimynų atžvilgiu, okupuotų teritorijų ne tik Ukrainoje, bet ir Padniestrėje, Abchazijoje, Pietų Osetijoje išlaisvinimas bus pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos Vakarų demokratijos vertins Rusijos transformacijos link demokratijos rezultatus. Niekas nepatikės „permainomis“ Rusijoje, jeigu jos neatitiks čia išvardintų minimalių kriterijų. Net jeigu ir nebebus Putino.

Neišvengiama ketvirtoji demokratizacijos banga

Garsusis amerikiečių akademikas Samuelis P. Huntingtonas, dar 1991 m. išleistoje reikšmingoje  knygoje „The Third Wave: Democratization in the Late Twentieth Century“ („Trečioji banga: demokratizacija XX a. pabaigoje“) aiškiais argumentais pagrindė vieną aiškų istorinį dėsningumą: globaliame pasaulyje demokratija plinta tarsi vandenyno potvyniai ir atoslūgiai – ilgainiui demokratijos banga ima plūsti per visą pasaulį ir demokratizacija užlieja vis daugiau naujų šalių . Tačiau ne visose naujose šalyse, kurias užliejo demokratizacijos banga, demokratija gali įsitvirtinti, todėl, atėjus atoslūgiui, kai kurios naujos demokratijos šalys, ypač tos, kurios buvo užlietos pirmą kartą, grįžta prie autoritarinio valdymo ir laukia naujos demokratizacijos bangos.

Anot Huntingtono, XX a. pasaulis patyrė tris demokratizacijos bangas: pirmoji prasidėjo po Pirmojo pasaulinio karo ir truko iki 1920-ųjų pabaigos; antroji prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo ir truko iki XX a. septintojo dešimtmečio; trečioji prasidėjo XX a. aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje ir truko iki 2000-ųjų.

Mes, Lietuva ir visa Vidurio Europa, taip pat esame šios trečiosios bangos produktai. Mums pasisekė, kad mus užliejusi visuotinė demokratijos banga nepasitraukė iš Lietuvos   kai po demokratizacijos bangos sekė  jos natūralus  atoslūgis. Prie to, kad atoslūgis nesugriautų mūsų jaunos demokratijos, prisidėjo ir XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje prasidėjęs Europos integracijos procesas. Tuo tarpu Rusijoje demokratijos atoslūgis 2000-aisiais šalį grąžino į autoritarinį Putino valdymą. Baltarusijoje šis atoslūgis atėjo dar anksčiau. Anot Huntingtono, toks yra valstybių, neturinčių ankstesnės demokratijos patirties, likimas – pirmieji demokratijos bandymai šiose šalyse būna gana trumpi.

Akivaizdu, kad  įtikinami moksliniai Huntigtono trijų demokratizacijos bangų teorijos argumentai, pagrįsti daugybe konkrečių faktų, tarp jų ir pastarųjų 30 metų pokyčių ir transformacijų istorija mūsų regione, taip pat leidžia daryti išvadą apie tai, ko turėtume tikėtis ateityje, ir leidžia optimistiškai žvelgti į demokratijos ateitį mūsų regione, įskaitant Rusiją ir Baltarusiją: jei XX a. pasaulis patyrė net tris demokratizacijos bangas, kurios kartojosi maždaug kas 20 metų, tai dabar jau laikas pradėti ruoštis ketvirtajai demokratizacijos bangai, nes trečioji banga baigėsi apie 2000 m.

Ir ši ketvirtoji banga, kurios pirmieji ženklai pasirodė 2020 m. per represijomis laikinai sustabdytą  revoliuciją Baltarusijoje, neišvengiamai užlies ir Rusijos platybes. Toks yra istorinis dėsningumas.

Rusijos tragedija ir Vakarų atsakomybė

Šiuo metu Rusija išgyvena vieną iš tragiškiausių savo istorijos puslapių, kuris atneša daug tragedijų ir kaimyninėms šalims, ypač Ukrainai.

Ukraina laimės šį karą ir turės visas galimybes atsigauti bei tapti sėkminga Europos šalimi.

Tuo tarpu Rusija yra istorinėje kryžkelėje. Jeigu Rusijoje toliau dominuos  imperinės svajonės,  tai greičiausiai baigsis visiška katastrofa Rusijos valstybei ir rusų tautai. Pralaimėjimas kare gali atverti duris Rusijos transformacijai, giliam savęs apmąstymui ir Rusijos visuomenės deputinizacijai. Tokia Rusijos transformacija reikalinga ne tik Rusijai, bet ir visai Europai. ES turi turėti strategiją, kaip padėti Rusijai šioje transformacijoje.

Kaip neseniai atvirai ir drąsiai pripažino Ž.Borelis, ES iki šiol buvo suvaržyta priklausomybės nuo Rusijos dujų tiekimo ir neturėjo jokios politikos strategijos Rusijos atžvilgiu. Ir Ukrainos atžvilgiu.

Atėjo laikas Vakarams suvokti, kad momentinės, vienadienės ar reagavimo į Kremliaus veiksmus politikos nebepakanka. Vakarams reikia ilgalaikės, aktyvios ir aiškia bei visa apimančia filosofija pagrįstos politikos Rusijos atžvilgiu.

Vakarai panašaus požiūrio laikėsi ir Šaltojo karo metais, kai vykdė ilgalaikę Rusijos sulaikymo strategiją. Garsus JAV diplomatas ir analitikas Džordžas Kenanas (George Kennan) davė pradžią šiai strategijai savo filosofine doktrina apie Rusijos sulaikymą, kurią 1946 m. paaiškino „Ilgojoje telegramoje“. Ši doktrina buvo pagrįsta nuodugnia Rusijos vidaus procesų ir vyraujančio rusų visuomenės mentaliteto analize. Ši doktrina davė pradžią garsiajai Trumeno doktrinai, kuri nulėmė Vakarų elgesį Šaltojo karo metais. Pastaroji doktrina nuosekliai lėmė 1947 m. Maršalo planą Vakarų Europai, turėjusį įtakos Europos Sąjungos ir NATO įkūrimui. Taip Vakarai ne tik atsilaikė prieš stalinistinius, o vėliau ir sovietinius planus išplėsti savo įtaką visoje Vakarų Europoje ir likusiame pasaulyje, bet ir sugebėjo įveikti vieną iš ilgalaikių tektoninių konfliktų Europos žemyne, kuris buvo pagrindinė Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų priežastis.

Šis konfliktas buvo susijęs su XX a. pradžioje kilusiais Vokietijos ir Prancūzijos nesutarimais dėl dominavimo visame Europos žemyne ir nesugebėjimu pasidalyti ekonominę galią  lemiančiais pramoniniais plieno ir anglies ištekliais Rūro regione. Šis ilgalaikis tektoninis konfliktas baigėsi tik tada, kai amerikiečiai abiem šalims ir visai Vakarų Europai pasiūlė Maršalo planą, ragindami sujungti anglių ir plieno pramonę ir taip pradėti visų Vakarų šalių ekonomikų vienijimo procesą. Šis ilgalaikis strateginis žingsnis užtikrino ne tik konfliktų dėl Rūro regiono turtų pabaigą, bet ir atnešė tvarią taiką Vakarų Europoje.

Tačiau Europa ir Vakarai ir toliau kovoja su antruoju tektoniniu konfliktu Europos žemyne. XX a. šis konfliktas prisidėjo prie kraujo praliejimo dideliuose Europos regionuose. Dėl to didelė Europos žemyno dalis ilgus dešimtmečius  negalėjo naudotis demokratijos, laisvės ir gerovės teikiamais privalumais. Tai buvo tektoninis konfliktas, kuriame dalyvavo imperinė Rusija ir žemyninė Europa. Laikotarpiu nuo karo pabaigos 1945 m. iki 1990 m. pradžios šio konflikto priežastis buvo stalinistinė ir ekspansionistinė Rusijos imperijos politika. Po 1990 m. konflikto priežastys buvo postimperialistinė nostalgija ir sentimentai, į kurių spąstus  pateko Rusija. Tai užaugino ir  Putino kleptokratinį, autokratinį bei vis agresyvesnį režimą, kuris galiausiai atvedė prie karo.

Nors Rusija yra šio tektoninio konflikto priežastis, Vakarai turi pasiūlyti ilgalaikę šio konflikto sprendimo strategiją. Ši strategija turi būti tokio pat masto ir sisteminio pobūdžio, kokia buvo Trumeno doktrina, Maršalo planas ar Sovietų Rusijos sulaikymo strategija.

Kintantis konflikto pobūdis reikalauja naujų priemonių jam spręsti. Tačiau nesėkmės kaina ir žala gali būti ypatingai  didelė, kaip ir nauji karai Europos žemyne.

Deja, Vakarai kol kas nėra sukūrę tokios ilgalaikės strategijos, kuri padėtų išspręsti  šį konfliktą. Ir padėti Rusijai įveikti jos tragišką trajektoriją. Nes tik demokratija Rusijoje yra tinkamas ir ilgalaikis sprendimas.

Lietuva yra labiausiai suinteresuota tuo, kad Vakarai tokią strategiją turėtų ir ją sistemingai įgyvendintų, nes nuo to, ar Rusija ilgainiui taps proeuropietiška, demokratine ir taikia šalimi, priklauso Lietuvos geopolitinis saugumas.

Negalime tiesiog sėdėti rankas sudėję ir laukti, kol kada nors Vakarai parengs strategiją (jei tokią turi) Rusijos atžvilgiu. Turėtume patys aktyviau siekti, kad tokia strategija gimtų Turėtume neapsiriboti vien prašymais sustiprinti Lietuvoje dislokuotus NATO batalionus ir neapsiriboti vien tik ieškojimu, kaip nubausti V. Putiną ar kaip paremti Ukrainą. Mums reikia ambicingos ir visapusiškos Vakarų strategijos Rusijos atžvilgiu, ir mes turime ją pasiūlyti, užuot gaišę laiką tik priminimais Vakarams, kaip jie klydo, kai mūsų neklausė arba vadino mus „rusofobais“, bei   ieškojo tik naujų būdų, kaip sugrįžti prie „business as usual“ ir sustiprinti dialogą su V. Putinu.

Mes esame labiausiai suinteresuoti gerais santykiais su Rusija. Tačiau esame įsitikinę, kad tik demokratinės valstybės nekariauja tarpusavyje, ir būtent dėl šios priežasties mums reikia esminių pokyčių ir gilių permainų Rusijoje, o ne tik naujų asmenybių Kremliuje, kad galėtume džiaugtis gerais santykiais su Rusija. Vakarai galėtų padėti įgyvendinti tokius pokyčius. Tačiau tam reikia ilgalaikės Vakarų strategijos Rusijos atžvilgiu, o mes turime padėti tokiai strategijai išvysti dienos šviesą. Kad galėtume parengti tokią strategiją, visų pirma turime suprasti, kokios yra reiškinio, kurį vadiname „Rusijos tragedija“, priežastys.

Šis tekstas ir yra bandymas giliau pažvelgti į Rusijos tragediją. Ir į tai, kaip galime Rusijai padėti išvengti tragiškos katastrofos.

Andrius Kubilius. Rusijos tragedija (santrauka)

Skaityti visą A.Kubiliaus tekstą „Rusijos tragedija”.

Skaityti visą tekstą ir santrauką pdf formatu.

  • Europos žemyne išgyvename sunkią geopolitinę krizę, kurią lėmė Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą. Tai kartu atskleidė ir reiškinį, kurį verta pavadinti „Rusijos tragedijos“ reiškiniu: žlunganti, pūvanti iš vidaus, pralaiminti, agresyvi Rusija kelia pavojų visiems aplinkiniams, visų pirma Ukrainai. Bet kartu didžiausią pavojų kelia pati sau, savo valstybės, Rusijos, likimui. Tai ir yra Rusijos tragedija. Tačiau Rusijos tragedija yra pavojinga visam pasauliui, ne tik pačiai Rusijai. Todėl šiandien privalome svarstyti ne tik kaip padėti Ukrainai laimėti karą, bet ir kaip padėti Rusijai išvengti jos pačios tragedijos katastrofiškų pasekmių.
  • Analizuodami dabartinę Rusijos situaciją, privalome įvertinti ir pagrindinius istorinius faktorius, kurie lemia šiandieninę Rusijos tragediją: a) Rusija yra europinės raidos valstybė, nors dažnai ir ilgam laikui vėluojanti bendraeuropiniuose istoriniuose posūkiuose, ir tai dažnai lemia jos tragedijos mastą; b) šiuo metu Rusija yra paskutinė byranti imperija Europos žemyne, todėl joje vyrauja natūrali postimperinė nostalgija buvusiai imperinei didybei (kurią visokeriopai skatina pats Putinas); c) lyginant su kitomis Europos valstybėmis, Rusijos skirtumas yra ir tai, kad joje taip niekada taip ir neįvyko bei nebuvo realizuota tai, kas yra vadinama Didžiąja Prancūzijos Revoliucija;
  • Šiandieninę Rusijos visuomenės raidą lemia joje vyraujančios nostalgijos, emocijos, svajonės. Šiuo metu ten dominuoja nostalginė imperijos didybės atstatymo svajonė, kuri ir atvedė iki šios Rusijos tragedijos. Putinas šią svajonę nuolat dirbtinai kursto ir skatina. Tai padeda jam išlaikyti Rusijos žmonių lojalumą savo režimui.
  • Tačiau Putinas bijo, kad Rusijos žmonės vis labiau ims svajoti ne tiek apie imperijos sugrąžinimą, bet apie normalų, europietišką gyvenimą pačioje Rusijoje. Todėl Putinas savo režimui didžiausiu pavojumi mato ne NATO plėtrą, bet Ukrainos sėkmės pavyzdį. Demokratinės, ekonomiškai stiprios, būsimosios ES narės – toks kaimyninės Ukrainos pavyzdys gali turėti labai stiprią užkrečiančio pavyzdžio eiliniams rusams galią. O tai yra visiškai nesuderinama su autoritarinio, mafijinio Kremliaus režimo išlikimu. Siekis sugriauti Ukrainos galimybę tapti sėkmingos valstybės pavyzdžiu ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl Putinas pradėjo karinę agresiją prieš Ukrainą.
  • Vakarai iki šiol neturėjo ilgalaikės strategijos nei Rusijos, nei Ukrainos atžvilgiu. To geopolitinė pasekmė – karas Europos žemyne. Vakarai privalo turėti ilgalaikę strategiją kaip spręsti tektoninę, ilgalaikę „Rusijos tragedijos“ problemą, kitaip sakant – kaip padėti Rusijai transformuotis į normalią, neagresyvią, europinio tipo valstybę. Tam visų pirma reikia, kad Vakarai pereitų nuo „Putin-first!“ prie „Democracy in Russia – first“ pamatinės paradigmos santykiuose su Rusija. Antra, Vakarai turi padėti Rusijai galutinai atsisveikinti su nostalgine imperijos atstatymo svajone ir turi padėti rusams įgyti naują, normalaus gyvenimo pačioje Rusijoje svajonę. Vakarams siekiant šių tikslų Rusijos atžvilgiu, ypatingai svarbų vaidmenį suvaidins ilgalaikė, ambicinga ir efektyvi Vakarų strategija Ukrainos atžvilgiu.
  • Kaip Vakarai gali padėti eiliniams rusams atsisveikinti su nostalgine imperijos atstatymo svajone? Visų pirma tokia svajonė turi būti visiškai sutriuškinta. Todėl Vakarų parama Ukrainos karinei pergalei yra kartu ir parama Rusijai, parama jos galimybėms atsisveikinti su imperinėmis svajonėmis; tokį pat svarbų vaidmenį suvaidintų ir neatidėliotinas specialaus Tarptautinio Tribunolo karo agresijos nusikaltimui (Putino nusikaltimui) tirti įsteigimas – nuo to prasidėtų Rusijos „deputinizacijos“ procesas; Ukrainos narystė NATO taip pat padėtų eiliniams rusams suprasti, kad Rusijai nebelieka jokių galimybių realizuoti savo nostalginių imperinių svajonių.
  • Kaip Vakarai gali padėti eiliniams rusams įgyti naują, normalaus gyvenimo pačioje Rusijoje svajonę? Vakarai tai gali padaryti visų pirma turėdami aiškią ir ambicingą strategiją kaip sukurti Ukrainos sėkmę, kurios pavyzdys galėtų tapti naujos Rusijos svajonės pagrindu. Ukrainos sėkmę Vakarai gali sukurti ne tik padėdami jai laimėti karą prieš Rusiją, bet ir įgyvendindami ambicingą Ukrainos europietiškos integracijos ir narystės Europos Sąjungoje strategiją. Sparti europinė integracija buvo vienintelė priežastis, kodėl Centrinėje Europoje ir Baltijos regione buvo sukurtas pamatas šio regiono valstybių sėkmei. Lygiai taip pat ir Ukrainos , Moldovos ar Sakartvelo sėkmė gali būti sukurta tik Europos Sąjungai įgyvendinant ambicingą šių šalių europinės integracijos strategiją.
  • Vakarai, siekdami kad eiliniai rusai kiek galima greičiau įgytų normalaus gyvenimo Rusijoje svajonę, jau dabar turi pasiūlyti ir ateities santykių tarp Europos Sąjungos ir būsimos Demokratinės Rusijos strategiją. Tokioje strategijoje turi būti nubrėžiamos laisvos prekybos, bevizio režimo, partnerystės vardan modernizacijos, kitų svarbių ES programų, reikšmingų kuriant normalaus gyvenimo sąlygas Rusijoje, įgyvendinimo perspektyvos. Rusijos žmonėms jau dabar turi būti aišku, kad svajonė gyventi normalų gyvenimą Rusijoje yra labai reali ir ji demokratinėje Rusijoje bus realizuojama kartu su Europos Sąjunga.
  • Demokratija Rusijoje yra tai, kas gali iš esmės pakeisti saugumo architektūrą visame Europos kontinente. Todėl demokratijos Rusijoje tikslas turi būti svarbus ne tik patiems rusams, bet ir visai Europos Sąjungai. Europos Sąjunga gali efektyviai prisidėti prie Rusijos transformacijos į demokratiją, bet tam reikia, kad pačioje Europos Sąjungoje santykis tarp „tikinčių“ ir „netikinčių“ demokratijos Rusijoje galimybėmis labai stipriai pasikeistų „tikinčiųjų“ naudai. Europiečiams yra verta atsiminti, kad demokratinės erdvės plėtra pasaulyje vyksta vadinamųjų „Huntingtono bangų“ pavidalu, ir tai, kad šiandieninį pasaulio demokratijos žemėlapį yra nulėmusios per XX amžių įvykusios trys tokios demokratizacijos potvynio bangos bei po jų sekę atoslūgiai. Nėra sunku prognozuoti, kad artimiausio dešimtmečio metu turėtų prasidėti Ketvirtoji pasaulinė tokios demokratizacijos banga. Ir ji gali prasidėti Rusijoje. Tam jau šiandien turi ruoštis ir demokratiniai Vakarai.
  • Europos žemyne „Rusijos tragedijos“ reiškinys yra tai, ko iki šiol Vakarai yra nesugebėję išspręsti. Tai ir lemia šiandieninę geopolitinę krizę Europos žemyne. Kiekviena krizė yra ir nauja galimybė. Demokratijos plėtra į Europos žemyno rytus yra tai, kas turi sekti po šios krizės, o demokratija Rusijoje yra geriausias ilgalaikis vaistas nuo „Rusijos tragedijos“. Rusijos gydymo ir sveikimo procedūros centre yra Ukraina ir Vakarų parama jos sėkmei.

 

2022.09.07

EP narys A. Kubilius kviečia į diskusiją apie politikos dokumentą „ES santykiai su ateities demokratine Rusija: strategija“

Š. m. rugsėjo 8 d., 15:00 – 16:30 val. (Lietuvos laiku), Europos Parlamento narys Andrius Kubilius rengia nuotolinį Europietiškos Rusijos draugų forumo susitikimą, kuriame bus pristatytas bei aptartas Rusijos ir Europos ekspertų parengtas politikos dokumentas „ES santykiai su ateities demokratine Rusija: strategija“.

Renginyje dalyvaus šio dokumento autoriai, žinomi Rusijos prodemokratiški ekspertai Vladimiras Milovas ir Sergejus Gurijevas, vieno svarbiausių smegenų centro Briuselyje ekspertas Rolandas Freudenšteinas, bei europarlamentaras, nuolatinis EP pranešėjas Rusijos klausimais Andrius Kubilius.

Europos Parlamentas 2021 m. rugsėjo 16 d. priimtame specialiame raporte dėl Rusijos kvietė parengti ir priimti ES strategiją, kurioje būtų apibrėžiami būsimi santykiai su demokratine Rusija. Rusijos vykdomas agresyvus karas Ukrainoje tik padidino tokios strategijos poreikį. Rusijos žmonės turi žinoti, kad po V. Putino jie turi galimybių langą transformuoti Rusiją į normalią valstybę ir turi galimybę Rusijoje gyventi normalų, padorų, europietišką gyvenimą bei kad Europos Sąjunga padės susikurti tokį gyvenimą.

Politikos dokumentą „ES santykiai su ateities demokratine Rusija: strategija“ publikavo Wilfried Martens Europos studijų centras, jis yra prieinamas paspaudus šią nuorodą:

https://www.martenscentre.eu/publication/the-eus-relations-with-a-future-democratic-russia-a-strategy/?amp=1

SUSITIKIMO PROGRAMA:

Moderatorius:
Konstantinas EGERTAS, žurnalistas ir politikos apžvalgininkas

Įžanginis žodis:
Dimitaras LILKOVAS, Wilfried Martens Europos studijų centro atstovas, vyr. analitikas

Panelis:

Andrius KUBILIUS, Europos Parlamento narys, buvęs LR Ministras pirmininkas (1999-2000; 2008-2012)

Vladimiras MILOVAS, Laisvos Rusijos fondo viceprezidentas, buvęs Rusijos Federacijos energetikos viceministras (2002)

Rolandas FREUDENŠTEINAS, GLOBSEC Brussels viceprezidentas ir  GLOBSEC Brussels vadovas

Klausimų-atsakymų sesija ir diskusija.

Renginys vyks Zoom platformoje anglų kalba su vertimu į rusų kalbą.

Registruotis į diskusiją kviečiame čia:  https://docs.google.com/forms/d/e/1FAIpQLSeXosPGwP-nheZXST8kGWdh5IsLWlYibCG8ZjJ6A2s3hqQdng/viewform, užsiregistravusieji el. paštu gaus Zoom nuorodą.

2022.06.01

Diskusija: “Europos geopolitinis pasirinkimas: laimėti karą ar išsaugoti Putino veidą?”

Europos Parlamento narys Andrius Kubilius birželio  2 d., 14.00-15.30 (Lietuvos laiku) kviečia į nuotolinę Zoom diskusiją “Europos geopolitinis pasirinkimas: laimėti karą ar išsaugoti Putino veidą?”, kurią organizuoja Pasaulinis parlamentarų tinklas „Vieningi dėl Ukrainos“ (U4U). Diskusija organizuojama kartu su Europietiškos Rusijos draugų forumu.

„Šiandien ukrainiečiai gina ne tik savo namus ir savo žemę, jie miršta už vertybes, kuriomis grįsta Europos Sąjunga. Todėl tai yra ir Europos karas. Europos valstybės turi Ukrainai suteikti visa pagalbą, kurios jai reikia – taip galvoja didžioji dauguma europiečių visoje ES“, – pažymi renginio iniciatorius A. Kubilius.

Diskusijoje, kurioje pasisakys Ukrainos Gynybos ministerijos atstovas Vasilijus Pavlovas, švedų autorius ir apžvalgininkas Andersas Aslundas, Rusijos mokslininkas ir rašytojas Andrejus Piontkovskis, Europinių vertybių centro saugumo politikai atstovas Deividas Stulikas, bus aptariama, ar Europa išmoko šio karo pamokas? Ar Europa pasirengusi laimėti šį karą?  Ar egzistuoja strategija, kuri būtų efektyvi ne tik užbaigti šį karą, bet ir užtikrinti ilgalaikę taiką ir saugumą Europos žemyne.

Diskusija vyks anglų kalba su vertimu į rusų kalbą.

Registruotis į renginį kviečiame čia: https://forms.gle/CDvfb8F6Jg5V2j5y5

×