2024.11.18

A.Kubilius. Apie taiką Ukrainoje ir Europos Sąjungos karinę paramą Ukrainai

Rusijos karas Ukrainoje, greitai peržengsiantis 1000 dienų ribą, o šiek tiek vėliau ir trejų metų slenkstį, tebelieka didžiausia geopolitine krize ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Kaip teigia kai kurie ekspertai, – šis karas jau  yra įžengęs į Trečiojo pasaulinio karo stadiją.

Tebesitęsiančio  Rusijos karo prieš Ukrainą kiekviena diena yra nauja kruvinos tragedijos diena. Karas tęsiasi jau treti metai. Vakarų visuomenėse jaučiamas nusivylimas – kodėl negalime pasiekti greitų pergalių? Pasigirsta balsai, kad Ukrainos karinė pergalė išvaduojant okupuotas teritorijas nebegali būti vertinama kaip reali galimybė užbaigti karą artimiausiu metu. Ir todėl diskusijos dėl ugnies nutraukimo, dėl galimų taikos susitarimų su Putinu įgauna vis didesnį pagreitį. Kai kam atrodo, kad jei negalime pasiekti greitos Ukrainos pergalės, tai reikia siekti greitos taikos, net ir Putino sąlygomis. JAV Prezidento D.Trumpo išpopuliarintas rinkiminis pažadas užbaigti karą per 24 valandas šias diskusijas dar labiau užkaitina.

Šalia tikro tragiško karo Ukrainos frontuose vyksta ir globalus psichologinis percepcijų (nuo anglų kalbos žodžio perception, – lietuviškai: nuovoka, suvokimas, percepcija) karas. Tai yra, vyksta ir hibridinis propagandinis naratyvų karas dėl to, kaip pasaulyje turi būti suvokiamas šis karas ir jo eiga: Putinas deda dideles pastangas siekdamas skleisti naratyvą, kad Ukraina pralaimi, kad Ukraina kariauja beviltišką karą ir vis tiek bus priversta nusileisti, kad Rusijos yra neįmanoma įveikti, kad Ukrainai bet kokia taika yra geriau nei beviltiškas karas, ir t.t., ir t.t.

Toks percepcijų karas paveikia ir kai kuriuos Vakarų lyderius, kurie taip pat ima kartoti tokius pačius naratyvus. Taip formuojasi pavojingas naratyvas, kad Ukraina su visa Vakarų parama, šiame kare yra silpnoji pusė, nors jungtiniai Vakarai ekonomiškai yra 25 kartus stipresni nei Rusija (2023 metais Rusijos BVP – 2 trln. JAV dolerių; ES ir JAV bendras BVP – 45,7 trln. JAV dolerių).

Toks įsivyraujantis „Vakarų silpnumo“ naratyvas yra viena iš didžiausių grėsmių pačių Vakarų saugumui, nes tai tik kuria pagundas ne tik Rusijai, bet ir Šiaurės Korėjai, Iranui, ir net Kinijai tik didinti savo agresyvumą.

Todėl Vakarai turi rūpintis ne tik materialiniais savo gynybos pagrindais ir ne tik tuo, kaip plėtoti konkrečius savo gynybos pajėgumus, bet ir kaip laimėti ar bent jau nepralaimėti šiandieniniame percepcijų ar naratyvų kare.

Taika Europos žemyne, įskaitant ir Ukrainą, yra natūralus Europos Sąjungos, jos institucijų ir daugumos jos piliečių siekis. Dar labiau taikos reikia pačiai Ukrainai. Klausimas yra tik vienas – kaip tokios taikos ir kokio turinio taikos bus siekiama?

Suprantama, kad teoriškai taika (ar karo pabaiga) Ukrainoje gali būti pasiekta dviem būdais – priverčiant Ukrainą pasiduoti, neduodant jai pakankamai ginklų; arba priešingai – priverčiant Putiną suprasti, kad jis nieko nepasieks, kad jis kariauja beviltišką karą, ir todėl jam teks atsitraukti iš Ukrainos. Tokiam Putino supratimui atsirasti šiandien reikia vieno – akivaizdžių įrodymų, jog Vakarai nepavargs remti Ukrainos.

Pirmasis kelias link karo pabaigos būtų Putino pergalė ir Europai yra visiškai nepriimtinas, nes tai būtų pakankamai tikslus 1938-ųjų metų „Miuncheno suokalbio“ pakartojimas, kai Vakarų lyderiai, siekdami tariamos taikos su Hitleriu, privertė pasiruošusią su ginklu gintis Čekoslovakiją sutikti su tuo, kad Hitleris okupuos dalį jos teritorijos. Tai galų gale atvedė prie II-ojo Pasaulinio karo visame Europos žemyne.

Antrasis kelias yra Ukrainos ir Vakarų pergalės kelias, tačiau jo įgyvendinimui reikia naujų ir ryžtingų Ukrainos rėmimo pastangų visuose Vakaruose, ir ypač Europos Sąjungoje. Ir tokios pastangos turi būti paremtos aiškia strategija.

Šiandien tebesitęsiantis kruvinas karas vyksta tokiomis aplinkybėmis, kai demokratiniuose Vakaruose galimai bręsta  nemaži pokyčiai: naujoji JAV administracija žada labai greitai sustabdyti karą Ukrainoje, galbūt tiesiog priverčiant užšaldyti dabartinę fronto situaciją; kaip skelbia JAV ekspertai, tam gali būti pasitelkti ir JAV paramos Ukrainai instrumentai, viešai ir neviešai perspėjant Ukrainą, kad tokia parama gali būti sustabdyta, jeigu Ukraina nesutiks su naujos JAV administracijos planais.

Tuo tarpu naujoji Europos Komisija skelbia jog imsis reikšmingų  iniciatyvų stiprinti Europos Sąjungos gynybinius pajėgumus ir kurti Europos Gynybos Sąjungą: pirmą kartą savo istorijoje, Europos Sąjungos Komisijos vadovybė naujiems Komisarams įteiktuose jų Misijos Laiškuose atvirai teigia, jog Europos Sąjunga turi būti pasirengusi patiems ekstremaliausiems kariniams išmėginimams (“most extreme military contingencies”), kitaip sakant, potencialiai karinei agresijai prieš kurią nors ES šalį narę. Be abejo, turima omenyje visų pirma Rusijos agresija. O tokios agresijos tikimybė yra labai tampriai susijusi su karo Ukrainoje eiga.

Nuo karo pradžios prabėgus beveik trejiems metams akivaizdu, kad Rusija yra sukūrusi didelės apimties „karo ekonomiką“ ir masiškai gamina ginklus karui, o Ukrainos karo frontuose Rusijos kariuomenė (kartu su Šiaurės Korėjos kariais) efektyviai mokosi kariauti modernų karą. Šiandien Europos Sąjungos ir NATO žvalgybos perspėja, kad Rusija gali būti pasirengusi agresijai prieš kurią nors Europos Sąjungos šalį dar iki 2030 metų.

Jeigu Europos Sąjunga sudarys galimybę Putinui įsitikinti, kad Vakarai tikrai yra silpni ir nesugeba padėti Ukrainai apsiginti, jeigu Ukraina bus priversta pasirašyti taikos „pagal Putiną“ sąlygas, akivaizdu, kad tikimybė, jog Rusija susigundys pradėti agresiją prieš kurią ES šalį gali labai stipriai išaugti. Taip „pagal Putiną“ užbaigus karą Ukrainoje, Rusija savo agresiją prieš ES gali pradėti žymiai anksčiau nei 2030 metais.

Tuo tarpu jeigu bendromis Ukrainos ir Vakarų pastangomis Rusija bus priversta užbaigti karą Kremliui nepalankiomis sąlygomis, tokiu atveju ir Putino šiandieniniai planai kitu agresijos taikiniu pasirinkti kurią nors ES šalį gali būti negrįžtamai sugriauti.

Taigi Rusijos agresijos prieš ES ar NATO tikimybė, jos mastas ir jos tikėtina data vienareikšmiškai priklauso nuo vieno faktoriaus: nuo Rusijos karo prieš Ukrainą eigos. O tai reiškia – nuo Vakarų paramos Ukrainai lygio.

Todėl Europos Sąjunga, siekdama išvengti Rusijos potencialios agresijos, privalo turėti aiškią strategiją, kokių konkrečių tikslų siekia Europos Sąjunga, savo ištekliais remdama Ukrainos gynybinį potencialą, nes nebeužtenka pasakyti, kad remsime tiek, kiek reikės. Nors iki šiol Europos Sąjungos bendra parama Ukrainai (ne vien tik karinė) savo apimtimi buvo didesnė nei ta, kurią Ukrainai iki šiol suteikė JAV, tačiau kaip nesenai teigė naujasis NATO Generalinis Sekretorius Mark Rutte: „Ligšiolinė mūsų parama Ukrainai leido jai tęsti kovą. Bet mes turime padaryti žymiai daugiau tam, kad pakeistume konflikto trajektoriją“. (“So far, our support has kept Ukraine in the fight. But we need to do much more in order to shift the conflict’s trajectory”).

Europos Sąjunga turi visų pirma apsispręsti, kokios tolesnės konflikto (Rusijos karo prieš Ukrainą) trajektorijos ji pati sieks tam, kad Rusijos karinės agresijos tikimybė būtų reikšmingai sumažinta, o ne padidinta. Tam ES turi sutarti dėl pačios ES įgyvendinamos, tikslingos „Ukrainos strategijos“ ir turi pati surasti reikalingus išteklius tokios strategijos įgyvendinimui. Parengus tokią strategiją, ateitų laikas tartis ir su transatlantiniais partneriais dėl bendrų veiksmų jos įgyvendinimui. Tai leistų ir pačiai Europos Sąjungai būti pasiruošus imtis įgyvendinti tokią strategiją, jeigu nebūtų rasta sutarimo su partneriais.

Kokios „Ukrainos strategijos“ reikia Europos Sąjungai, kalbant apie karinę paramą Ukrainai?

Atsakymas yra paprastas – reikia tokios strategijos, kuri šiandien parodytų Putinui, kad Europos Sąjunga yra stipri ir pasirengusi atremti bet kokias Putino agresijas. Tokie Europos Sąjungos įrodymai turi prasidėti nuo Europos Sąjungos didėjančios paramos Ukrainai ir baigtis pačios Europos Sąjungos pakankamų gynybinių pajėgumų radikaliu stiprinimu.

Putino agresyvumą eskaluoja jo matomi mūsų, Vakarų, silpnumo įrodymai, o ne mūsų stiprumo ir pasirengimo apsiginti įrodymai. Putinui turi būti parodyta, kad jo agresija tiek prieš Ukrainą, tiek ir prieš Europos Sąjungą neatneš nei jam pačiam nei Rusijai jokių pergalių ir jokios sėkmės.

Kol kas Putinui vis dar atrodo, kad jis gali pasiekti Ukrainoje karinę pergalę, kad gali pralaužti Ukrainos gynybos frontą, kad gali sulaukti to momento, kai Vakarai pavargs remti Ukrainą. Putinas šiandieninę situaciją Ukrainos frontuose vertina kaip Vakarų silpnumo įrodymus.

Tokius lūkesčius Putinui sukelia tai, kad ligšiolinė Vakarų parama Ukrainai ne tik kad savo apimtimi nebuvo pakankama, bet ir pati suteikiama parama atrodė kaip stokojanti aiškios strategijos, neturinti aiškių tikslų ir ilgalaikių planų. Visa tai ir sudaro galimybes Putinui galvoti ir tikėtis, kad tokios Vakarų paramos srautai netrukus išseks.

Norint pakeisti tokį įspūdį ir reikia „Ukrainos Strategijos“. Ne tik tam, kad Ukrainai būtų garantuota didesnė ir efektyvesnė Vakarų karinė parama, bet ir tam, kad Putinas pradėtų pagaliau suprasti, kad jokių pergalių jam pasiekti nepavyks.

Tokia „Ukrainos strategija“ turi būti sudėtine dalimi „Europos Gynybos“ strategijos, kuriai bus skirtas ir naujos Europos Komisijos per pirmą šimtą dienų rengiamas strateginis dokumentas, skirtas Europos gynybai (“White Paper on European Defence”). Europos Gynybos strategija turi numatyti visas Europos Sąjungos dispozicijoje esančias priemones (industrines, ekonomines, finansines, teisines), kurios padėtų Europos Sąjungos šalims sukaupti būtinus gynybos išteklius, reikalingus tam, kad būtų pasirengta atremti bet kokią potencialią Rusijos agresiją. O taip pat ir tam, kad Ukrainai būtų suteikta reikalinga karinė parama. Tokia Europos Gynybos strategija taip pat yra reikalinga ir tam, kad Putinas jau šiandien suprastų, kad jo svajonės testuoti ES ar NATO, užpuolant kurią nors šių organizacijų narę, yra bergždžios – ES kartu su NATO apsigins.

Platesnę Europos Gynybos strategiją bus galima aptarti vėliau. Šis tekstas yra visų pirma skirtas išsamesniam „Ukrainos strategijos“ aptarimui. Tiek „Ukrainos strategija“, tiek ir platesė „Europos Gynybos“ strategija turi būti vertinamos kaip sudėtinės dalys to, ką buvęs Suomijos Prezidentas S. Niinisto savo nesenai paskelbtoje ataskaitoje įvardijo kaip ES Pasirengimo strategija, kurią, anot autoriaus, Europos Sąjungai yra būtina artimiausiu metu parengti ir pradėti įgyvendinti.

„Ukrainos strategija“ turi remtis aiškiu supratimu, kad ligšiolinė Europos karinė parama Ukrainai rėmėsi atskirų ES šalių narių individualiomis pastangomis, kurias kiek įmanoma koordinavo vadinamasis Ramšteino formatas. Tokiu būdu buvo pasiekta nemažai, tačiau ateina metas, kai, neatsisakant veikiančio Ramšteino formato, paramos Ukrainai organizavimas nuo koordinuojamų savanoriškų pastangų turi palaipsniui pereiti prie vis geriau suplanuoto ir labiau strategiško kolektyvinio veikimo. Toks ir būtų skiriamasis „Ukrainos strategijos“ bruožas – kolektyvinė ES pastanga stiprinti Ukrainos gynybą, o tuo pačiu ir visos Europos gynybą.

„Ukrainos strategija“ neturi būti labai sudėtinga: ji turi tiesiog numatyti, kokios apimties ginkluotė, kur pagaminta ir kaip finansuojama bus suteikiama Ukrainai per artimiausius kelerius metus.

Europos Sąjungai „Ukrainos strategija“ neatidėliotinai yra reikalinga ir tam, kad ES artimiausiu metu būtų tinkamai pasirengusi dialogui ir diskusijoms tiek su naująja JAV administracija, tiek ir su Ukraina. Kolektyvinių Vakarų politiniai prioritetai ir ES parama Ukrainai negali priklausyti vien tik nuo pokyčių Jungtinių Valstijų administracijoje ir jų strateginiuose prioritetuose.

„Ukrainos strategija“ gali būti rengiama įvairiai: ji gali būti platesnė ir detalesnė, orientuota į ilgalaikius bendresnius tikslus; tačiau pradiniame etape ji gali būti ir siauresnė bei nukreipta į konkrečiai apibrėžtų karinės paramos tikslų įgyvendinimą.

Pavyzdžiui, ji galėtų būti skirta tam, kad ES prisiimtų konkrečią atsakomybę finansuoti gamybą ir tiekimą tokios karinės technikos, kuri yra reikalinga rengiamoms naujoms Ukrainos kariuomenės brigadoms (Ukraina rengia 14 naujų brigadų) bei jų apginklavimui, įskaitant ir sunkiąja karine technika.

Kaip rodo Vakarų ekspertų vertinimai, tokiam apginklavimui reikėtų pakankamai nemažos apimties ginkluotės: 100-300 naujų, to paties modelio tankų; iki 1000 pėstininkų kovos mašinų; apie 500 naujų artilerijos sistemų (155 mm); iki 250 Gepard tipo oro gynybos sistemų, kurios gintų kariuomenės padalinius; taip pat reikšmingai padidintos dronų gamybos. Neatidėliotinai yra būtina ir sukurti bei išplėtoti Vakarų logistinę bei pramoninę infrastruktūrą pačioje Ukrainoje tam, kad būtų galima efektyviai prižiūrėti, remontuoti ir atnaujinti karinę techniką, pagamintą Europos Sąjungos gynybos pramonės įmonėse ir naudojamą Ukrainos frontuose.

Tokia technika galėtų būti pagaminta tiek Europos, tiek ir Ukrainos karinės pramonės.  Per trejus karo metus paaiškėjo, kokia ir kur pagaminta karinė technika yra tinkamiausia ir labiausiai reikalinga Ukrainos kariuomenei. Nemaža dalis tokios technikos gali būti pagaminta ir pačios Ukrainos karinės pramonės įmonėse, jau šiandien sugebančiose gaminti ginkluotę, savo kokybe neatsiliekančia nuo Vakarų gamybos standartų. Kita dalis būtų gaminama Europos įmonių arba Ukrainoje įsteigtų bendrų Ukrainos-Vakarų įmonių, apjungiančių ukrainiečių įgytą modernaus karo technologinį know-how ir Vakarų industrinę galią.

Tai būtų ypač reikalinga tokiais atvejais, kai, pavyzdžiui, ukrainiečiai gali pasigaminti modernios artilerijos sistemos „Bohdana“ pabūklus, kurių gamyba Ukrainoje yra maždaug du kartus pigesnė, nei analogiškų artilerijos sistemų gamyba Europos Sąjungoje, tačiau ukraniečiams trūksta savaeigių platformų, ant kurių Ukrainoje pagamintos artilerijos sistemos turi būti montuojamos. Tokios platformos galėtų būti gaminamos Europos Sąjungoje ir tiekiamos Ukrainos gamintojams. Lygiai taip pat galėtų būti išplėtota ir įvairių reikalingų dronų gamyba – ukrainiečių fronto kovose įgytas technologinis know-how, sulietas su Europos Sąjungos gynybos pramonės potencialu garantuotų stiprų gamybinį proveržį ir Ukrainos karinį pranašumą.

Kiek ir kokia konkreti karinė technika prioritetiškai turėtų būti gaminama ir tiekiama Ukrainai, turi apsispręsti Ukrainos karinė vadovybė kartu su ES ir NATO ekspertais. Tačiau tai turi gulti į „Ukrainos strategijos“ gamybos ir tiekimo strateginį planą, paremtą aiškiais ES finansiniais ištekliais ir ilgalaikiais kontraktais tiek su ES, tiek ir su Ukrainos gynybos pramone.

Preliminarūs Vakarų ekspertų skaičiavimai, kiek ir kokios technikos tokioje „Ukrainos strategijoje“ turėtų būti įsipareigota pagaminti ir pateikti Ukrainos kariuomenei rodo, kad tokios strategijos įgyvendinimas pradiniame etape kainuotų apie 50 mlrd. eurų.

50 mlrd. eurų yra didelė pinigų suma, tačiau ji yra pakeliama Vakarų finansams. Net ir tuo atveju, jeigu tokias lėšas turėtų sutelkti vien tik ES, ji būtų pakeliama, ypač žinant, kad tokios apimties lėšos būtų išleistos ne per vienerius metus.

Verta atsiminti, kad per visus beveik trejus karo metus Europos Sąjungos karinė parama Ukrainai jau pasiekė 43 mlrd. eurų, o Jungtinių Amerikos Valstijų – 57 mlrd. eurų (tuo tarpu jau duoti įsipareigojimai paremti kitas Ukrainos biudžeto išlaidas yra tokie: ES – 84 mlrd.eurų; JAV – 31 mlrd. eurų). Taigi – per vienerius metus ES karinė parama Ukrainai siekė maždaug 14 mlrd. eurų, o Jungtinių Valstijų – maždaug 19 mlrd. eurų. Tiek ES, tiek ir JAV atveju tokios metinės išlaidos yra šiek tiek mažiau nei 0,1% atitinkamų BVP.

Ir ES, ir JAV tikrai yra ekonomiškai pajėgios skirti didesnę karinę paramą Ukrainai, ypač žinant, kad Rusija karinėms išlaidoms skiria 7% BVP, o Ukraina savo gynybai yra priversta išleisti net 25% BVP.

Taika kainuoja brangiai, nes, kaip teisingai sakydavo senovės romėnai: jeigu nori taikos, ruoškis karui. Pasiruošti karinei gynybai yra brangu, tačiau sulaukti karo jam nepasiruošus yra dar brangiau.

Europos pasiruošimas atremti potencialią Rusijos agresiją prasideda nuo šiandieninės paramos Ukrainos gynybai. Tokia parama yra brangi, tačiau dar brangiau kainuotų neremti Ukrainos ir tai, kokias pasekmes tai lemtų visai Europai.

Verta pakartoti dar kartą: Rusijos agresijos galime išvengti tik tuo atveju jeigu Putinas visų pirma supras, kad jis nieko nepasieks Ukrainoje, kad jis nenugalės Ukrainos ir kad neparklupdys  Ukrainos. Lygiai taip pat, kad jis neįveiks nei Europos Sąjungos, nei mūsų valios remti Ukrainą. Tai ir yra tikras kelias tiek į taiką Ukrainoje, tiek ir visame Europos žemyne.

Ar įveiksime tokį kelią, priklauso visų pirma nuo mūsų pačių ir nuo mūsų politinės valios neatidėliojant imtis įgyvendinti tiek Ukrainos strategiją, tiek ir Europos Gynybos strategiją.

2024.07.29

A.Kubilius. Ukrainos ir Europos Rytų regiono darbotvarkė naujajame Europos Parlamente: Lietuvos uždavinys

Pradedame darbus naujame Europos Parlamente. Kokie uždaviniai laukia Lietuvos atstovų? Ko Lietuva turėtų siekti per ateinančius penkerius naujos europietiškos kadencijos metus? Kur mes, Lietuvos atstovai, galime suteikti didžiausią pridėtinę vertę bendriems Europos Sąjungos reikalams?

Pirmieji įspūdžiai iš naujos sudėties Europos Parlamento – daug naujų narių ir didelis naujų narių susidomėjimas saugumo, gynybos, Ukrainos reikalais.

Atrodo, kad šios kadencijos Europos Parlamente yra susibūręs neblogas tarptautinis  potencialas bendruomeniškai dirbti ir siekti svarbiausių tikslų ir idėjų. Tokią situaciją reikia sugebėti tinkamai išnaudoti tam, kad per artimiausius penkerius metus Europos Sąjunga sugebėtų pasiekti esminių proveržių mums svarbiausiuose saugumo reikaluose, kurių visi yra susiję su Ukraina ir su Rusijos agresija.

Natūraliai kyla klausimas – kokių konkrečių tikslų mes, Lietuvos atstovai, sieksime šios kadencijos Europos Parlamente, matydami visą šios kadencijos laikotarpį iki pat 2029 metų.

Pirmos kadencijos patirtis leidžia teigti – kad mes, nors ir atstovaudami nedidelei Lietuvai,  galime pasiekti nemažai ir įtakoti bendrą Europos Sąjungos politiką, jeigu sugebame formuluoti aiškias idėjas ir aiškius tikslus bei sugebame burti bendraminčių koalicijas, kurios remia tokias idėjas.

Todėl labai svarbu yra pačioje naujos kadencijos pradžioje Lietuvos atstovams Europos Parlamente susitarti dėl tokių Lietuvai ir Europai svarbiausių bendrų tikslų. Tada bus nesunku burti ir platesnį įvairių partijų ir įvairių valstybių parlamentarų tinklą ir įtakoti bendrąją ES politiką.

Šiame tekste pabandysiu glaustai išdėstyti tai, kaip aš matau pagrindinius tikslus, kurių turime siekti šiame naujos kadencijos Europos Parlamente.

  1. Ukraina – Europos strateginis prioritetas

Lieku įsitikinęs, kad per artimiausius 5 metus Ukrainoje spręsis Europos likimas. Ir Lietuvos. Pergalė kare, atstatymas, narystė Europos Sąjungoje ir NATO bus svarbiausieji Europos saugumo politikos klausimai. Saugi ir sėkminga Ukraina yra pagrindinis Vakarų geopolitikos instrumentas, kuriuo Europos Sąjunga gali įtakoti pozityvias permainas ir žymiai platesnėje Europos Rytų erdvėje, apimančioje ir Rusiją bei Baltarusiją. Permainos šiame platesniame regione yra svarbiausia prielaida tam, kad  Europos kontinente įsitvirtintų tvari taika. Ir mes, Lietuvos atstovai, kartu su bendraminčiais iš kitų šalių būtent šiuose reikaluose galime duoti daugiausiai pridėtinės vertės visai Europai. Ir savo saugumui.

  1. Europos Sąjungai reikia „Ukrainos strategijos“ ir „Grand Strategijos Europos Rytams“

Nuo karo pradžios prabėgus  jau 2,5 metų, tampa aišku, jog  ligšiolinė Vakarų karinė parama Ukrainai leido Ukrainai nepralaimėti karo, bet buvo nepakankama pergalei pasiekti. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl už Rusiją žymiai turtingesnių  Vakarų karinė parama Ukrainai siekė tik 0,1% bendro Vakarų BVP  yra tai, kad iki šiol Vakarai neturi nei aiškios „Ukrainos strategijos“, nei aiškios „Europos Rytų strategijos“. Nesant tokių strateginių apsisprendimų, Rusijos eskalacijos baimė ir baimė, kas įvyks su Rusija po Putino, jeigu Rusija pralaimės karą, yra pagrindinės kliūtys Vakarų (tame tarpe ES) sprendimams suteikti didesnę  ir reikšmingesnę  Vakarų paramą Ukrainai.

Tam, kad Vakarai įveiktų tokias baimes, visų pirma Europos Sąjunga privalo neatidėliodama parengti ir pradėti įgyvendinti „Ukrainos Strategiją“ ir „Europos Rytų  Grand strategiją“. Jos abi yra tarpusavyje susijusios ir turi būti įgyvendinamos kartu.“

Lietuvos atstovai Europos Parlamente bendromis pastangomis per savo politines grupes, komitetus ir delegacijas turi vieningai siekti, kad Europos Parlamentas taptų tokių strategijų rengimo epicentru.

  1. Bendraminčius vienijančių tinklų svarba

Bet kokia politinė idėja gali tapti realybe tik tuo atveju, jeigu idėjos iniciatoriai sugeba aplink tokią idėją suburti platų bendraminčių ratą, kuris padeda tokias idėjas paversti realybe. Taip praeitos kadencijos metu pavyko suburti platų tarptautinį parlamentarų ir ekspertų tinklą „United for Ukraine“. Jis savo aktyvia veikla teikiant Vakarų paramą Ukrainai  užsitarnavo platų tarptautinį pripažinimą. Ne mažiau sėkmingai veikė ir mūsų įsteigtas neformalus „Europietiškos Rusijos draugų Forumas“, subūręs visus,  kam rūpi demokratijos Rusijoje ateitis.

Tokia patirtis ir jau veikiantys mūsų suburti  bendraminčių tinklai leidžia tikėtis, kad ir naujame Europos Parlamente  sugebėsime burti platesnes įvarių partijų ir valstybių atstovų koalicijas, tuo pačiu kviesdami prisidėti prie mūsų iniciatyvų rengti „Ukrainos Strategiją“ ir „Europos Rytų strategiją“.

  1. Ukrainos strategija

„Ukrainos strategija“ turi būti  tiek Ukrainos, tiek ir ES (bei platesnių Vakarų) pastangomis įgyvendinama bendra strategija, kuria būtų siekiama ne tik padėti Ukrainai apsiginti, bet ir sukurti prielaidas esminėms politinėms transformacijoms platesniame Europos Rytų regione, apimančiame ir Rusiją bei Baltarusiją. „Ukrainos strategija“ turi susidėti iš 2 esminių dalių: „Ukrainos pergalės strategijos“ ir „Ukrainos sėkmės strategijos“:

4.1. „Ukrainos pergalės strategija“: esminis „Ukrainos pergalės strategijos“ elementas – ES Planas Ukrainos pergalei pasiekti  (apie tai rašiau anksčiau). Jame turi būti numatyta ne mažesnė nei 100 mlrd eurų vertės  Vakarų karinė parama Ukrainai kiekvienais metais (2023 metais tokia parama siekė tik 40 mlrd eurų). Tokios lėšos turi būti naudojamos ir tam, kad ginklų pramonės gamybos apimtys  tiek Ukrainoje, tiek ir ES būtų nedelsiant ir radikaliai išplėstos.

Ukrainos pergalės strategijos sudėtinėmis dalimis turi būti ir tolesnis ekonominių sankcijų stiprinimo planas bei Tarptautinio Tribunolo už karo agresijos nusikaltimą steigimo planas.

„Ukrainos pergalės strategija“ turi apimti ir globalias  pastangas priversti Putiną sutikti su tarptautinės bendruomenės parengtomis taikos sąlygomis, kurių pagrindinė nuostata turi būti nekintama – visiškas Rusijos kariuomenės išvedimas iš okupuotų Ukrainos žemių.

4.2. „Ukrainos sėkmės strategija“: tai ES strategija kaip bus kuriama Ukrainos ekonominė, socialinė ir geopolitinė sėkmė. Tokia sėkmė  gali būti pasiekta tik įgyvendinant dvi strategijas: „Ukrainos atstatymo strategiją“ ir „Ukrainos ES (euroatlantinės) integracijos strategiją“. Abiejų įgyvendinimas yra tarpusavyje tampriai susijęs. Ukrainos sėkmės strategija yra reikalinga ne tik Ukrainai, bet ir visai ES, nes Ukrainos sėkmės pavyzdys suvaidintų esminį vaidmenį skatinant permainas ir platesnėje Europos Rytų erdvėje.

4.2.1. Ukrainos atstatymo strategijoje svarbiausieji bus trys aspektai:

  • pakankamos lėšos atstatymui;
  • europinių taisyklių (acquis communautaire) įgyvendinimas Ukrainoje, siekiant kad jos galiotų atstatymo projektų realizavimui;
  • Vakarų privataus kapitalo atėjimas į Ukrainą;

Ukrainos atstatymas turi vykti taip, kad sinergiškai skatintų Ukrainos modernizaciją, integracines reformas ir sukurtų galimybes Vakarų verslui įsitikinti, kad Ukraina yra geriausia kryptis Vakarų investicijoms.

4.2.2. Ukrainos ES integracijos strategijoje tenka išskirti dvi vienodai svarbias puses: ką turi padaryti Ukraina, ir ką turi padaryti pati Europos Sąjunga. Ukrainos ES integracijos strategija labai tampriai koreliuos su kitų ES narystės siekiančių kandidačių strategijomis, tačiau Ukrainos strategijos įgyvendinimo sėkmė turės ypatingą geopolitinę reikšmę, nes Ukraina vaidina ledlaužio vaidmenį, atveriant integracijos duris ir kitoms kandidatėms. Ukrainos integracijos sėkmę lems daugybė faktorių ir tik dalis jų priklauso nuo pačios Ukrainos. Daugelis tų faktorių veiks už narystės  derybų formato tiesioginių ribų, bet labai stipriai įtakos pačias derybas. Mūsų uždavinys ieškoti būdų, kaip stiprinti tuos faktorius, kurie gali paspartinti integracijos procesą, ir kaip mažinti įtaką tų faktorių, kurie gali trukdyti integracijai.

Kas svarbiausia integracijos kelyje turės įvykti Ukrainos pusėje:

  • Ukrainai bus reikalinga europietiška patirtis ir europietiška parama būtinoms reformoms, visų pirma koncentruojantis į bent dešimties svarbiausių  europietiškų  reglamentų (ypač verslo veikimo srityse) perkėlimą, jų įgyvendinimui būtinų institucijų sukūrimą arba pertvarką ir žmogiškųjų resursų parengimą tokių reglamentų įgyvendinimui; Lietuva gali suvaidinti reikšmingą vaidmenį, perteikdama savo integracinę patirtį;
  • Ukrainai ir kitoms kandidatėms labai svarbu bus visų pirma koncentruotis į tas reformas, kurios leistų siekti sparčios integracijos į Bendrąją Rinką, nes būtent tai atvertų ne tik duris Ukrainos verslui veikti žymiai turtingesnėje rinkoje, bet kartu atvertų ir galimybes europietiškajam verslui žymiai drąsiau investuoti į Ukrainos ekonomiką.
  • Europos Sąjungos šalių narių verslo gausios investicijos į Ukrainą yra tai, kas galėtų efektyviausiai silpninti kai kurių ES šalių narių abejones ar tylią politinę rezistenciją spartesnei Ukrainos integracijai.
  • Ukrainai bus labai svarbu siekti bendros sąveikos su kitomis kandidatėmis, tiek iš Rytų Partnerystės, tiek ir iš Vakarų Balkanų regionų. Tai ženkliai stiprintų Ukrainos ir kitų kandidačių geopolitinį poveikį ES šalims narėms, kurios turės priimti sprendimus dėl integracijos, o kartu mažins erdvę tarpusavio įtampoms ar nesveikai konkurencijai tarp kandidačių ar jas remiančių ES šalių narių.

Be abejo, pati Ukraina apsispręs kokios strategijos laikytis integracijos kelyje, tačiau bandydami padėti Ukrainai efektyviausiu būdu eiti šiuo  keliu,  mes patys tarpusavyje ir kartu su bendraminčiais iš kitų ES šalių turime sutarti kokių strateginių prioritetų laikytis Ukrainai mes patariame. Nes nėra nieko blogiau kaip kakofonija vienas kitam prieštaraujančių patarimų, net ir jeigu tokius patarimus duodantys nori tik gero.

Svarbiau nei mūsų patarimai Ukrainos pusei yra tai, ką mes vardan Ukrainos sparčios integracijos turime padaryti ir pasiekti savo, tai yra ES pusėje. Nes iki šiol ES plėtra ir Ukrainos bei kitų kandidačių integracija strigo visų pirma todėl, kad Europos Sąjungos pusėje nebuvo pakankamai politinės valios tokiai plėtrai vykdyti. Ir tik Rusijos karas prieš Ukrainą iš esmės pakeitė situaciją Europos Sąjungos pusėje. Tačiau mūsų pusėje kliūčių  plėtrai, jau žinomų ir dar tik ateityje išryškėsiančių,  yra daugiau, nei mes patys drįstame sau pripažinti. Jų įveikimui reikia ruoštis jau dabar ir tam reikia kolektyvinių visų bendraminčių pastangų. Keletas veiksmų į ką artimiausiu metu reikėtų koncentruoti daugiausia dėmesio ir pastangų:

  • visose ES šalyse narėse būtina imtis bendros politinės kampanijos, aiškinant kad Europos Sąjungos plėtra ir ypač Ukrainos narystė Europos sąjungoje yra reikalinga ne tik pačiai Ukrainai, bet yra strategiškai reikalinga ir naudinga pačiai Europos Sąjungai.
  • siekiant efektyviausiai įtakoti ES šalių narių politinės valios konsolidaciją, kurios reikia plėtrai, artimiausiu metu reikia inicijuoti bendraeuropinio parlamentinio/ekspertinio Europos Plėtros Forumo kūrimą, į kurį jungtųsi bendraminčiai tiek iš ES šalių narių, tiek ir iš šalių kandidačių. Panašiai  veikia mūsų inicijuotas pasaulinis parlamentinis/ekspertinis „United for Ukraine“ (U4U) forumas.
  • didžiausia kliūtimi plėtrai gali tapti Centrinė Europa, nors atrodytų kad kaip tik šio regiono šalys   turėtų būti didžiausiomis   plėtros entuziastėmis. Deja, kaip rodo tiek paskutinių dešimtmečių, tiek ir paskutinių metų patirtis, kai kurios Centrinės Europos šalys savo nukrypimais nuo bazinių teisinės valstybės ir demokratinių vertybių nuteikia „senosios Europos“ šalis prieš plėtrą, nes  pradedama bijoti, kad tolesnė plėtra tik didins panašiai besielgiančių valstybių skaičių; kai kurios Centrinės Europos valstybės atvirai pasisako prieš bet kokią paramą Ukrainai, tame tarpe  ir prieš jos ES narystę; per paskutinius metus paaiškėjo, kad daugelyje Centrinės Europos valstybių yra bijoma ekonominės konkurencijos (ypač žemės ūkyje) su Ukraina; Centrinės Europos šalys nevengia savo istorinius ginčus su kaimynais spręsti stabdydamos tokių kaimynų europinės integracijos procesus; Centrinės Europos šalys yra didžiausios  „veto“ teisės šalininkės, o tai gali tapti rimčiausia  kliūtimi tolesnei plėtrai.

Tokios iš Centrinės Europos spartesnei Ukrainos integracijai kylančios ar galinčios kilti kliūtys reikalauja specialaus politinio dėmesio ir specialios strategijos, kaip tokias kliūtis šalinti ar bent jau mažinti. Tokia strategija turi gimti ir būti įgyvendinama pačiame Centrinės Europos regiono. Priklausome šiam regionui ir turime nevengti atvirai kalbėti su regiono partneriais apie tai kokias kliūtis mes patys sukeliama ES plėtrai ir kaip jas reikia įveikti.

  • Nors iki šiol vengiame apie tai kalbėti, tačiau akivaizdu, kad ES plėtra reikalaus ir institucinių bei biudžetinių pertvarkų pačioje Europos Sąjungoje. Turime būti tie, kurie ieškome sprendimų, o ne tie kurie stabdome tokių sprendimų paiešką.
  1. ES Grand Strategija Europos Rytams

Sėkmingai įgyvendinama „Ukrainos strategija“ būtų vienas iš pagrindinių instrumentų, siekiant taip pat sėkmingai įgyvendinti ir „ES Grand Strategiją Europos Rytams“. „ES Grand Strategija Europos Rytams“ iš esmės yra strategija, kaip Europos Rytams, visų pirma Rusijai ir Baltarusijai,  padėti transformuotis į normalias valstybes.  Tai galima pasiekti tik tuo atveju, jeigu ir vienoje, ir kitoje valstybėje nebeliks diktatūrinių ir agresyvių Putino ir Lukašenkos režimų. Tam reikalingas aiškus strateginis „regime change“ tikslas, nors Vakarai ir bijo, ir vengia apie tai kalbėti ir tokią sąvoką vartoti. Vakarai patys režimų Maskvoje ir Minske nepakeis, tai gali padaryti tik patys baltarusiai ir rusai, tačiau Vakarai, ir visų pirma Europos Sąjunga,  gali sukurti visas sąlygas, kad tokia transformacija Europos Rytuose įvyktų. Tam ir reikalinga „ES Grand Strategija Europos Rytams“.

Tokia Grand Strategija turi būti subordinuota ES „Ukrainos strategijos“ įgyvendinimui, nes Ukrainos pergalė ir vėliau kuriama jos sėkmė gali būti pagrindiniu trigeriu, kuris paskatintų  Putino režimo subyrėjimą ir patiems rusams ir baltarusiams Ukrainos sėkmė taptų įkvėpimu siekti permainų pas save. „Ukrainos strategijos“ įgyvendinimas 99% priklauso nuo Vakarų politinės valios ir jų skiriamų resursų tokios strategijos įgyvendinimui. Vakarai neturi galimybių patys tiesiogiai keisti situaciją ar įgyvendinti permainas Rusijoje ar Baltarusijoje, tačiau Vakarai turi unikalų ir vienintelį instrumentą, kuris gali paskatinti pozityvias permainas Europos Rytuose (t.y. Rusijoje ir Baltarusijoje) – tai „Ukrainos strategijos“ įgyvendinimas.

Kodėl Vakarams reikia permainų Europos Rytuose?

Yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl tokių permainų reikia ne tik eiliniams rusams ar baltarusiams, bet ir visai Europos Sąjungai.

Pirmoji priežastis – tokios permainos Rusijoje ir Baltarusijoje yra vienintelis kelias į autoritarinės Rusijos permanentinės grėsmės likvidavimą, kitaip sakant tai yra vienintelis kelias į tvarią, pastovią, tikrą taiką Europos kontinente, o į „taikos“ imitaciją, priimant Putino sąlygas tokiai taikai.

Antroji priežastis – toks „Grand Strategijos Europos Rytams“ tikslų suformulavimas ir tokios strategijos įgyvendinimas padėtų Vakarams šiandien  įveikti Ukrainos pergalės ir Rusijos pralaimėjimo baimę (ir kas bus su Rusija be Putino), kuri šiandien yra pagrindinė kliūtis, kodėl Vakarai nedrįsta skirti didesnės karinės paramos Ukrainai. Taigi „ES Grand Strategija Europos Rytams“ yra reikalinga Vakarams tam,  kad Ukrainoje pagaliau būtų pasiekta pergalė.

Tokia „ES Grand Strategija Europos Rytams“ turėtų esmines penkias sudėtines dalis: a) Ukrainos pergalės strategija; b) Ukrainos sėkmės strategija; c) Ukrainos pakvietimas tapti NATO nare; d) parama Rusijos ir Baltarusijos opozicijai ir pilietinei visuomenei; e) artimiausiu metu parengta ir paskelbta ES būsimųjų santykių su demokratine Rusija ir demokratine Baltarusija strategija;

5.1 ir 5.2. Pirmosios dvi dalys, –  „Ukrainos pergalės strategija“ ir „Ukrainos sėkmės strategija“, – yra aprašytos aukščiau ir jų esminis vaidmuo – būti trigeriu ir įkvėpimu permainoms Europos Rytuose. Jų įgyvendinimas priklauso tik nuo Vakarų politinės valios.

5.3. Ukrainos pakvietimas tapti NATO nare yra reikalingas ne tik tam, kad būtų garantuotas Ukrainos saugumas, bet ir tam, kad Rusijos elitui ir eiliniams rusams būtų nusiųstas nedviprasmiškas  Vakarų signalas, – užmirškite savo svajones „susigrąžinti“ Ukrainą; Ukraina amžiams paliko Rusijos postimperinę erdvę ir su tokiu pakvietimu tampa sudėtine demokratinių Vakarų dalimi. Taip būtų pradėta įgyvendinti dar  Zbigniew Brzezinski suformuluota pranašystė: Rusija,  kuri turės galimybę kontroliuoti Ukrainą, visada išliks imperija; Rusija, kuri praras Ukrainos kontrolę, turi galimybe tapti demokratija. Ukrainos pakvietimas tapti NATO nare padėtų Rusijai atsikratyti imperinių Ukrainos kontrolės nostalgijų ir padėtų Rusijai ilgainiui tapti normalia valstybe.

5.4. Parama Rusijos ir Baltarusijos opozicijai ir pilietinei visuomenei yra tai, ką atrodytų Europos Sąjunga ir šalys narės ir taip intensyviai daro. Tai reikia tęsti ir didinti tokios paramos apimtys. Yra būtina plėtoti formalias ir neformalias dialogo struktūras tarp Europos Sąjungos institucijų bei  Rusijos ir Baltarusijos opozicijos. Tokia parama ir nuolatinis dialogas yra reikalinga ir patiems Vakarams, kad jie kiek galima greičiau sugrįžtų prie tikėjimo, kad demokratija yra galima ir Rusijoje bei Baltarusijoje. Tik sugrįžus tokiam tikėjimui Vakarai nustos baimintis Rusijos pralaimėjimo, Putino režimo griūties ir kad Rusija be Putino bus dar agresyvesnė. Visos šios baimės šiandien yra plačiai ir giliai paplitę Vakarų lyderių mąstyme ir tai paverčia juos bijančiais ir Ukrainos pergalės.

Labai svarbu yra siekti, kad ukrainiečiai  imtųsi lyderystės buriant Transformacijos Trikampio (Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos) bendrą politinį ir intelektinį potencialą, prie ko prisidėtų ir Vakarai. Nes ukrainiečiai yra labiausiai suinteresuoti, kad Putino ir Lukašenkos režimai galų gale žlugtų, o tuo pačiu nyktų ir iš Europos Rytų kylanti grėsmė visai Europai, ir ypač Ukrainai.

5.5. Būsimųjų Europos Sąjungos santykių  su demokratine Rusija ir Baltarusija strategija – yra tai, ką Europos Sąjunga, tardamasi su Rusijos ir Baltarusijos pilietine visuomene turėtų parengti ir paskelbti neatidėliojant. Rusijos ir Baltarusijos eiliniai piliečiai turi žinoti, kad po to kai žlugs Putino ir Lukašenkos režimai, jų laukia galimybės su Europos Sąjungos strategine parama patiems kurti savo šalių sėkmę, taip kaip ją kūrė Lietuva, Baltijos valstybės, Centrinė Europa, o dabar kuria ES kandidatės Ukraina, Moldova, Vakarų Balkanų valstybės. Jau dabar Europos Sąjunga turi aiškiai skelbti, kad demokratinė  Balatarusija bus kviečiama tapti ES nare ir jau dabar galėtų būti rengiamas Asociacijos sutarties su būsimąja demokratine Baltarusija projektas. Demokratinei Rusijai nebus siūloma formaliai integruotis į Europos Sąjungą, tačiau ekonominė ir techninė partnerystė tarp ES ir demokratinės Rusijos galės būti pakankamai tampri. Jau dabar eiliniai rusai turi patikėti, kad kartu su Europos Sąjunga demokratinėje Rusijoje po Putino režimo griūties jie galės realizuoti A.Navalno įvardintą svajonę: „nuostabi ateities Rusija“ («прекрасная Россия будущего»).

  1. Vietoj išvadų: Pradžioje buvo Žodis

Kai kam gali atrodyti, kad „Ukrainos strategijos“ ir „ES Grand Strategijos Europos Rytams“ reikalas gal ir yra svarbus, bet tikrai ne mažajai Lietuvai imtis tokios ambicijos ir siekti tokių ES strategijų parengimo bei įgyvendinimo. Nes kai Lietuva apie tai kalba tai yra gražu, romatiška, bet kartu ir naivu, nes Lietuva,  tariamai, neturi galios ir galimybių tokias strategijas įgyvendinti.

Mano atsakymas į visus tokius „netikėjimus“ yra labai paprastas. Visada raginu prisiminti labai tikslius pirmuosius Šventojo Rašto žodžius: Pradžioje buvo Žodis. Šventas Raštas iki šių dienų yra geriausias politinės vadybos vadovėlis. Žodžio (arba idėjos) svarba ir tada, ir dabar lieka tokia pat pirmapradiškai svarbi. Jeigu gimsta teisingas žodis (idėja), tada iš paskos seka visi kiti.

Lietuva tam tikrais svarbiausiais šių dienų geopolitiniais klausimais gali būti tų teisingų žodžių gimdytoja. Ypač kiek tai liečia Ukrainą ir Rusijos agresiją. Mes esame pajėgūs šiuose  Ukrainos ir Rusijos reikaluose ne tik būti tų teisingų pradžios žodžių (idėjų) gimdytojais, bet esame pajėgūs siekti kad paskui mūsų žodį sektų ir kiti, kitaip sakant sugebame ir burti plačias bendraminčių koalicijas aplink tokius tesingus žodžius (idėjas).

Tad ir imkimės tai daryti! Pradžioje tarpusavyje susitarkime dėl teisingų žodžių. Tada bandykime juos versti platesnės Europos bendru tikėjimu.

Nebus lengva.

Bet lengvas kelias – ne mūsų kelias!

2024.07.25

Andrius Kubilius. Kapituliacinių slinkčių vasara

Liepos 5 d., rašydamas apie Didžiųjų Vakarų lyderystės problemas, pradedant nuo E.Macrono ir baigiant J.Baidenu, sakiau: „JAV Prezidentas J. Biden – per žingsnį nuo kapituliacijos.“

Kapituliacija įvyko. Amerikoje vyksta didelės tiek trumpalaikės, tiek ir ilgalaikės politinės slinktys. Ką jos duos – sunku prognozuoti. Artimiausiu laikotarpiu yra akivaizdu tik viena – Kamala Haris yra prognozuojama, Donaldas Trumpas – yra neprognozuojamas.

Kaip bepasibaigtų rinkimai Jungtinėse Valstijose, svarbiausieji klausimai, į kuriuos teks ieškoti atsakymų visoje transatlantinėje bendruomenėje, ir visų pirma Europos Sąjungoje – liks tie patys: Ukraina ir Rusijos karas. Tik jie gali pasidaryti dar aštresni. Ir iš mūsų reikalaujantys aiškių argumentų, kuriuos jau dabar reikia pradėti rengti.

Matant visą paveikslą, visų pirma politines diskusijas Jungtinėse Valstijose, bet taip pat ir Europos Sąjungoje bei pačioje Ukrainoje, tenka ruoštis dviem esminėms diskusijoms: a) dėl Vakarų karinės paramos Ukrainai apimčių ir trukmės ir b) dėl taikos derybų su Rusija sąlygų ir pasekmių tiek pačiai Ukrainai, tiek ir Rusijai bei visiems Vakarams.

Šios diskusijos gali lemti esmines geopolitines slinktis visame pasaulyje: tiek Rytuose, tiek ir Vakaruose.

Abi temos yra tampriai tarpusavyje susijusios: mažėjanti Vakarų karinė parama Ukrainai neišvengiamai privers Ukrainą sėsti prie derybų stalo jai nepalankiomis sąlygomis. Tokių derybų pasekmės bus katastrofiškos ir Ukrainai, ir Vakarams.

APIE KARINĘ PARAMĄ UKRAINAI IR VAKARŲ KAPITULIACIJĄ

Amerikiečių pusėje, ypač D.Trumpo stovykloje, dažnai nuskamba teiginiai, kad JAV turi stabdyti savo karinę paramą Ukrainai, nes visą tokios paramos naštą ant savo pečių turi perimti Europos Sąjunga. Ir šiaip jau – teikti Ukrainai karinę paramą yra beviltiškas reikalas, nes Rusija vis tiek pasigamins daugiau artilerijos sviedinių nei Vakarai gali pagaminti. Todėl, anot taip kalbančių, vienintelis kelias yra tai, ką žada padaryti D.Trumpas – kažkokiu stebuklingu būdu karą užbaigti per vieną dieną. Taip suformuluojama esminė skirtis: ginklai ir brangiai kainuojantis karas ar mistinė taika be ginklų.

Ir pagrindinis antro varianto argumentas yra labai paprastas: Vakaruose ginklų nėra ir jų nebus. Tokius argumentus nuosekliausiai yra išdėstęs Senatorius J.D.Vance (dabar jau D.Trumpo pasirinktas kandidatas į Viceprezidentus) savo garsiojoje šių metų kalboje JAV Senate. Jo pagrindinis argumentas – JAV pramonė yra persikėlusi į Kiniją ir todėl JAV yra nepajėgi pagaminti nei tiek artilerijos sviedinių, nei tiek priešlėktuvinės gynybos priemonių kiek reikia tam, kad Rusija galėtų būti įveikta Ukrainoje.

Tokie argumentai, pateikti kartu su svariais oratoriniais gebėjimais, pradžioje skamba įspūdingai ir pakankamai įtikinamai. Tačiau labai greitai supranti jų kapituliacinę slinktį.

Kalbos apie tai, kad JAV ar Europos Sąjunga nesugeba pagaminti tiek ir tokių ginklų, kokių reikia Ukrainos pergalei, niekaip nesiderina su paprastais ekonominiais faktais: JAV ir Europos Sąjungos bendras ekonominis potencialas yra 25 kartus stipresnis nei Rusijos potencialas. Vakarai gamina aukščiausios kokybės automobilių, keleivinių ir karinių lėktuvų perteklių, nesustabdomai veržiasi į kosmoso platybes, o agresorei Rusijai visa tai tiek technologiškai, tiek ir ekonomiškai yra nepasiekiama. Todėl ekonominiu požiūriu aiškinimas, kad Vakarai yra nepajėgūs pagaminti tiek ginklų, kiek reikia, skamba visiškai neįtikinamai. Vienintelis logiškas teiginys galėtų būti tik toks: jeigu šiandien Vakaruose trūksta kurių nors ginklų gamybos, tai rytoj ar poryt ta gamyba jau turi būti išplėtota.

Akivaizdu, kad yra kitos (ne ekonominės) priežastys, kodėl Vakaruose yra pateikiami tokie argumentai: bendras Ukrainos karo svarbos nesupratimas; elementarios politinės valios ir lyderystės stoka („ne mano avys, ne mano pupos“); baimė, kad pralaiminti karą Rusija gali tapti pavojingesne už dabartinę Rusiją.

Galima atskirai ir giliai nagrinėti kiekvieną iš tokių priežasčių, tačiau tokia gili analizė, kuria užsiimti labai mėgsta Vakarų ekspertai, leidžia lengvai pabėgti nuo pagrindinės paprastos išvados: jeigu Vakarai nesugebės pagaminti ir pateikti Ukrainai tiek ginklų, kad Rusija būtų priversta trauktis iš Ukrainos, tai reikš tik viena, kad Vakarai, nepaisant Vakarų ekonominės galios, politiškai ir geopolitiškai yra silpnesni už Rusiją. Jeigu yra silpnesni už Rusiją, tai reiškia – yra silpnesni ir už Kiniją. Būtų sunku suvokti, kodėl atremiant Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Vakarai yra nepajėgūs pasigaminti reikalingų ginklų, tačiau atremiant Kinijos agresiją prieš Taivaną, jie jau būtų pajėgūs tai padaryti. Dar daugiau – jeigu Vakarai nepajėgia atremti Rusijos agresijos Ukrainoje, tai kodėl lietuviai turi tikėti, kad Vakarai pajėgtų tai padaryti Rusijos agresijos prieš Lietuvą atveju?

Vakarų, ir visų pirma JAV, kapituliacija prieš Rusijos agresiją Ukrainoje, tik susilpnintų JAV geopolitinį potencialą ir paskatintų ne tik Rusijos, bet ir Kinijos agresyvumą. Vakaruose galinti įvykti slinktis link kapituliacinio mąstymo, svarstant Ukrainos reikalus, būtų slinktis link esminių Vakarų, tame tarpe ir JAV, geopolitinių interesų pralaimėjimo.

APIE KAPITULIACINĘ TAIKĄ

Vis garsiau Vakaruose pasigirstančios kalbos apie taikos derybas, diplomatinius sprendimus ir mistišką karo nutraukimą per vieną dieną yra „gražus“ tęsinys tų pačių argumentų, kodėl Ukrainai nereikia duoti ginklų: nereikia duoti ginklų, nes jų neturime ir negalime pasigaminti ir be to ginklai tik nutolina taiką, o taika yra svarbiausias humanistinis tikslas, nesvarbu kokiomis priemonėmis ir pasekmėmis pasiekiamas. Tokie argumentai girdisi vis dažniau. Tokios taikos apologetai neaiškina, kaip ir kokiomis sąlygomis tokią taiką galima pasiekti, nes jiems užtenka tik pasakyti, kad tai galima pasiekti diplomatinėmis priemonėmis. Bet akivaizdu, kad už taip vadinamų „humanistinių“ argumentų slypi paprasta logika: Ukraina turi atiduoti Rusijai okupuotas teritorijas ir už tai Rusija pasižadės nutraukti agresiją, o tai lyg ir leis išsaugoti tūkstančius gyvybių ir nesugriautų miestų.

Putinas tokią taiką laikys savo pergale ir traktuos, kad jis privertė Vakarus kapituliuoti.

Bet kokie tariami Putino įsipareigojimai garantuoti likusių Ukrainos teritorijų neliečiamumą bus visiškai niekiniai, panašūs į Hitlerio duotus paž

adus neliesti likusios Čekoslovakijos teritorijos, po to, kai Miuncheno Taikos Konferencijoje (toks yra tikrasis „Miuncheno suokalbio“ pavadinimas) Čemberlenas ir Daladjė pažadėjo Hitleriui atiduoti Sudetų žemes. Po 6 mėnesių Hitleris, nepaisydamas savo anksčiau duoto pažado, okupavo visą likusią Čekoslovakijos teritoriją.

Nesustabdytas Ukrainoje Putinas elgsis lygiai taip pat kaip Hitleris. Tik šiuo atveju XXI amžiaus „naująjį Hitlerį“ bus sukūrę Vakarai, pasirinkę sąmoningos ar nesąmoningos kapituliacijos kelią.

Putinas po tokios „taikos“ ir Rusijos pergalės taps dešimteriopai agresyvesniu. Ir rinksis naujus taikinius kaimynystėje. Putinas tikrai netaps taikos balandžiu. Kinija ims pavyzdį iš Rusijos ir laikys Vakarus taip pat politiškai ir geopolitiškai silpnais. Vakarų geopolitinis silpnumas iki šiol tik stiprindavo autoritarinės Rusijos ar Kinijos agresyvumą.

Taika Ukrainai ir Europai yra tikrai reikalinga. Bet ne bet kokia taika yra reikalinga. Vakarų kapituliacinė taika su Putinu pagal Putino sąlygas Ukrainai būtų ne taika, o Putino agresyvumo kurstymas. Tai būtų tik dar didesnio karo liepsnos kurstymas.

Vakarai pagaliau turi suprasti, kad tikra taika su nenugalėtu Putinu yra neįmanoma, ypač jeigu bus kapituliantiškai slenkama link taikos pagal Putino sąlygas.

KAIP IŠVENGTI KAPITULIACINĖS SLINKTIES?

Prabėgo 2,5 metų nuo Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios. Vakarai turėjo pakankamai laiko ir pabusti, ir suvokti, kad Putino Rusija yra didžiausia grėsmė Europos saugumui, ir apmąstyti kokios strategijos šiame kare laikytis. Deja, iki šiol jokios aiškesnės strategijos nesimato. Arba jos niekas neįvardina.

Paprastas sveikas protas sako, kad jeigu tave užpuolė priešas, kuris tau yra didžiausia grėsmė, tai tavo strategija gali būti tik trijų rūšių: a) kapituliuoti ir pasiduoti; b) gintis ir laukti, kol priešas pavargs; ir c) pačiam pulti ir sunaikinti grėsmę.

Iki šiol Vakarai, nepaisant gausos ryžtingų ir garsių pareiškimų bei vizitų į Kijevą gausos, iš esmės balansavo tik tarp pirmųjų dviejų pasirinkimų: kai kas siūlė neduoti Ukrainai ginklų ir siekti kapituliacinės taikos; kiti ieškojo būdų, kaip padėti Ukrainai gintis. Ir visa iki šiol suteikta karinė parama buvo tik tokia, kad vos vos leido Ukrainai apsiginti.

O kodėl Ukraina nesulaukia didesnės paramos?

Ne todėl, kad Vakarai ekonomiškai nepajėgūs tokią paramą suteikti. Apie tai jau rašiau.

Mano atsakymas yra toks: tiktai todėl, kad Vakarai iki šiol vis nedrįsta turėti puolimo ir grėsmės sunaikinimo strategijos. Ir patys baigia pavargti nuo savo nedrąsos ir savo politinės bei lyderystės impotencijos. O jausdamiesi vis labiau pavargę nuo impotencijos, patys to nepastebėdami slenka vis arčiau kapituliacijos.

Ši vasara turi būti „paskutinė vasara“, kai Vakarai vis dar gyvena be tokios puolimo strategijos. Jeigu Vakaruose artimiausiu metu neatsiras grėsmės sunaikinimo ir puolimo strategija, teks pradėti skaičiuoti kuri vasara bus „paskutinė vasara“ visiems Vakarams.

Putino Rusijos grėsmę galima sunaikinti visų pirma tuo atveju, jeigu grius Putino režimas. Išdrįskime kalbėti apie tai, kad Vakarų strateginis tikslas Rusijos atžvilgiu yra „regime change“ Kremliuje, kurį įgyvendins patys rusai, bet Vakarai tam gali sudaryti sąlygas tik tada, jeigu įveiks Putiną Ukrainoje.

Kapituliacinė slinktis Vakaruose bus sustabdyta tik tada, jeigu Vakaruose pagaliau prasidės slinktis link grėsmės sunaikinimo strategijos. Vakarai turi pagaliau suprasti, kad Rusija su Putinu slenka ilgalaikiu savęs likvidavimo keliu, kuris gali būti kruvinas ir pavojingas visiems aplinkui, tuo tarpu Rusija, kuriai Vakarai padėtų išsivaduoti iš Putino, turėtų galimybe tapti normalia valstybe.

Lietuva turi galimybių įtakoti Vakarų strateginį mąstymą. Bet tam pati turi būti pajėgi strategiškai mąstyti. Ir veikti. Nes kitaip nejučiomis atsidursime kapituliacinėje slinktyje, retkarčiais vis dar standartiškai pakartodami, kad remiame Ukrainą, kad esame susirūpinę ir kad smerkiame Putiną. Lygiai tą patį darys ir kapituliacinės slinkties srovėje atsidūrę Vakarai.

Reikia išmokti plaukti prieš srovę…

Lengvas kelias – ne mūsų kelias!

×