2024.03.21

EP narė R. Juknevičienė dalyvaus Kijevo saugumo forume

Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė kovo 21-22 d. dalyvaus 16-ajame kasmetiniame Kijevo saugumo forume, kuris skirtas transatlantinei paramai Ukrainai sutelkti. Šių metų forumo šūkis – „Ukrainos kreipimasis į pasaulį: Kvietimas Ukrainai: „Kartu mes nugalėsime”.
Kijevo saugumo forume bus aptariamos svarbiausios temos: padėtis fronte, skubi karinė pagalba Ukrainai, Ukrainos stojimas į ES ir NATO, pasirengimas Europos Parlamento rinkimams, NATO viršūnių susitikimas Vašingtone, JAV prezidento rinkimai ir Vakarų strategijos vizija Ukrainai.
Europarlamentarė dalyvaus ir pasisakys panelio diskusijoje apie sąjungininkų atsaką į tolimesnę Rusijos agresiją.
Renginyje dalyvaus aukšti NATO ir Europos Sąjungos atstovai, šalių partnerių gynybos ministrai, Europos ir JAV politikai ir ekspertai, tarptautiniai veikėjai, pasaulio tarptautinių santykių ir saugumo ekspertai, diplomatai, žurnalistai ir pilietinės visuomenės aktyvistai.
Kijevo saugumo forumo pirmininko, 2014-2016 m. Ukrainos ministro pirmininko Arsenijaus Jaceniuko ir jo komandos kvietimu forumo diskusijose – internetu ir asmeniškai – dalyvaus daugiau kaip aštuoniasdešimt užsienio ir Ukrainos pranešėjų.

2024.03.14

R. Juknevičienė paragino ES pasmerkti Rusijos vykdomą priverstinę Ukrainos vaikų deportaciją

Europos Parlamento narė, ELP frakcijos vicepirmininkė Rasa Juknevičienė Strasbūre trečiadienį vykusioje plenarinėje sesijoje pažymėjo, paragino Europos Sąjungą pasmerkti Rusijos vykdomą priverstinę Ukrainos vaikų deportaciją ir įsteigti specialų padalinį  bei teikti ilgalaikę paramą Ukrainai identifikuojant, grąžinant ir reabilituojant ištremtus vaikus.

“Iki šiol apie 20 tūkstančių ukrainiečių vaikų buvo pagrobti iš savo tėvynės ir deportuoti į Rusiją, tik 400 buvo grąžinti. Skaičiuojama, kad nuo 2014 m. šių prievarta perkeltų vaikų skaičius gali siekti septynis šimtus tūkstančių. Daugelis šių vaikų yra našlaičiai arba tėvų globos netekę vaikai. Deportacija, kuri pagal Romos statutą ir IV Ženevos konvenciją laikoma karo nusikaltimu, yra naudojama kaip ginklas prieš pažeidžiamiausius asmenis”, – pabrėžė R. Juknevičienė.

Pasak jos, šios negailestingos politikos tikslas toks aiškus ir žiaurus: ištrinti šių vaikų ukrainietišką tapatybę ir juos rusifikuoti.

Europarlamentarė priminė, kad užaugo sovietų okupuotoje Lietuvoje ir žino, ką reiškia rusifikacija ir sovietizacija.

“Vaikų vardai yra keičiami, jų gimimo liudijimai perrašomi, jie maitinami rusiška propaganda ir verčiami dalyvauti rusų karinėse marširuotėse. Priverstinė vaikų deportacija yra ne tik tarptautinės teisės pažeidimas, bet ir suplanuotas kultūrinis ir tautinis genocidas, kuriuo siekiama sunaikinti pačią Ukrainos ateities šerdį”, – sakė ji.

R. Juknevičienė paragino ES pasmerkti šiuos veiksmus ir pripažinti, kad jie yra genocidinės politikos prieš ukrainiečių tautą dalis.

Taip pat raginame ES įsteigti specialų padalinį ir teikti ilgalaikę, finansiškai aprūpintą paramą, kad padėtume Ukrainai identifikuoti, grąžinti ir reabilituoti šiuos vaikus, bei toliau remti tokias organizacijas kaip „Holosy Ditey”, kurios yra labai svarbios įgyvendinant šiuos tikslus.

2024.03.04

Andrius Kubilius. Kai nuo protestų apsisuka galvos

Lenkijos ūkininkai nutarė blokuoti ir Lietuvos sienas.

Kaip žinia, Lenkijos nei vienokia, nei kitokia valdžia jų nestabdo, jiems ilgą laiką blokuojant Ukrainos sienas, kas nei moraliai, nei politiškai yra visiškai nepriimtina. Net humanitarinė parama iš Lietuvos negali pasiekti Ukrainos, nes lenkų ūkininkai kovoja savo tariamai „teisingas“ kovas.

Lenkijos valdžios nuolaidžiavimo lenkų blokadoms Ukrainos pasienyje pasekmės visiškai atitinka lietuvišką patarlę: leisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips, – dabar nutarė blokuoti ir Lietuvos sieną. Nes blokuoti tik Ukrainos pasienį jau darosi nebeįdomu.

Lenkų ūkininkai sukūrė ir sėkmingai išplatino tarptautinėje erdvėje mitą, kad jie vis dar labai smarkiai kenčia nuo Ukrainos grūdų antplūdžio. Ir todėl protestuoja. Tai buvo dalinė tiesa iki 2023 birželio mėn., bet po to, kai ES Komisija ir Ukraina ėmėsi specialių priemonių tam, kad kaimyninių su Ukraina šalių rinkos būtų apsaugotos, tai yra tikras melas. Nuo to laiko jokie pertekliniai Ukrainos grūdai nei į Lenkijos, nei į kitų kaimynių rinkas nepatenka. Tai matosi iš ES sukauptais statistikos duomenimis paremto grafiko (žr. 1 pav.), rodančio, kiek grūdų nuo pat 2021 metų pabaigos patenka į Lenkijos, Vengrijos, Slovakijos, Rumunijos ir Bulgarijos rinkas. Matome, kad po piko 2022 lapkričio mėn, kai į šias rinkas patekdavo beveik 1 mln. tonų, dabar patenka tik apie 15 tūkst. tonų (60 kartų mažiau), ir tai visiškai sutampa su prieškariniu Ukrainos grūdų eksporto į šias rinkas skaičiais.

Galima būtų suprasti, jog ūkininkai gali būti nepatenkinti tuo, kad kviečių grūdų kainos pasaulinėse rinkose nuosekliai mažėja nuo to piko, kai jos buvo išaugę bent 3 kartus nuo 300 USD už santykinį svorio vienetą (prieš karą) iki 1200 USD pirmaisiais mėnesiais po karo pradžios. Dabar jos yra nukritę iki 570 USD ir toliau mažėja, bet yra vis dar didesnės nei buvo prieš karą (žr. 2 pav). Tokias pasaulines kainų tendencijas lemia ne Ukraina, o geri šių metų derliai Argentinoje bei prognozuojami geri derliai Jungtinėse Valstijose ar Kanadoje. Kainų mažėjimas gali sukelti įvairių baimių Lenkijos ūkininkams, bet dėl to protestuoti ant Ukrainos ar Lietuvos sienos yra nei moralu, nei protinga. Lygiai taip pat, kaip ir dėl Briuselyje patvirtintų “Green Deal” sukeliamų pasekmių protestuoti ant Ukrainos ar Lietuvos sienų gali tik tie, kuriems nuo protestų yra apsisukusi galva.

Tokių protestų pasekmės Lenkijos žemdirbiams gali būti labai paprastos: nenustebsiu, jeigu Lietuvoje prasidės vieša visuomenės akcija „pirk prekę ukrainietišką, ir nepirk lenkiškos“.

Ukrainiečių lašinukai ir horilka (nealkoholinė) yra puikios kokybės.

**********

Pav. 1. Javų importas iš Ukrainos į kaimynines (ES ) valstybes nares. Šaltinis: Europos Komisija, Statistics on Ukrainian grains and oilseeds exports

 

Pav. 2. Kviečių kainos pasaulinėse rinkose dinamika (2015-2024, JAV doleriai už bušelį). Šaltinis: tradingeconomics.com

2024.02.21

ELP grupės siūlymas: „Europos Sąjungos planas Ukrainos pergalei”

Europos liaudies partija visada buvo ir bus pagrindinė Europos politinė jėga, palaikanti Ukrainos žmones. Mes ir toliau pirmaujame ES iniciatyvomis, kuriomis siekiama remti Ukrainą teikiant karinę, humanitarinę ir finansinę pagalbą, padėti Ukrainai atkurti šalį ir pasirengti integracijai į ES ir NATO.

Šiuo metu didžiausias ES ir Vakarų pasaulio rūpestis ir iššūkis – užtikrinti ilgalaikę karinę paramą, kurios pakaktų Ukrainai pasiekti pergalę ir nugalėti Rusiją. Nepaisant to, kad Vakarų ekonominė galia 25 kartus viršija Rusijos ekonominę galią, pastaraisiais metais Vakarų suteikta karinė parama apsaugojo Ukrainą nuo pralaimėjimo, tačiau jos nepakako karui laimėti.

Būtina skubiai peržiūrėti Vakarų karinės paramos Ukrainai sistemą, kuri iki šiol buvo grindžiama savanoriškais atskirų šalių sprendimais dėl karinės paramos. Mūsų sistema turi būti pakeista į sistemą, pagrįstą kolektyviniais sprendimais ir įsipareigojimais, kad būtų suteikta būtina parama Ukrainai, kad ji galėtų nugalėti ir laimėti karą. Ši sistema taip pat turėtų apimti kolektyvinį sprendimą dėl ES karinės pramonės stiprinimo, kad artimiausiu metu būtų gaminama tai, ko reikia Ukrainos gynybai ir pergalei.

Siekdama spręsti šiuos klausimus, ELP frakcija siūlo ES institucijoms skubiai parengti „ES planą Ukrainos pergalei”. Šis planas būtų pagrindas bendriems ES sprendimams priimti ir skubiems veiksmams, susijusiems su karine pagalba Ukrainai, būtina jos pergalei, įgyvendinti. Šiame projekte pateikiama pagrindinė informacija ir argumentai dėl tokio plano rengimo.

Skaityti „Europos Sąjungos planą Ukrainos pergalei” (pdf)

2024.02.07

R. Juknevičienė: „Tik Ukrainos pergalė gali išspręsti istorinę rytų dilemą Europoje“

Antradienį Strasbūre vykusiuose Europos Parlamento plenarinės sesijos debatuose dėl antrųjų Rusijos karo prieš Ukrainą metinių ELP frakcijos vicepirmininkė Rasa Juknevičienė pažymėjo, kad demokratinis pasaulis yra daugybę kartų stipresnis už Rusiją, todėl turi nebijoti Putino šantažo ir jo režimo pralaimėjimo. Ji paragino ES susitelkti dėl saugumo, todėl šiam tikslui reikalinga gynybos sąjunga kartu su Ukraina. 

Pasak europarlamentarės, dveji šio karo metai taip pat parodė Europos vienybės stebuklą. 

„Visi žinome, ką susitelkę jau padarėme.  Šiandien turime kalbėti ir susitarti, ką turime padaryti.

Pirmiausia, šiandien frontui reikia dar didesnės paramos. Antra, mes privalome patikėti, kad galime laimėti šį kartą. Mes, demokratinis pasaulis, esame daugybę kartų stipresni už Rusiją“, – sakė R. Juknevičienė.

Pasak jos, ekonominė galia yra nepalyginama, tačiau visos ES parama Ukrainai yra 0,075 % BVP per metus. 

„Ar tai tikrai rodiklis, parodantis, kad mes suprantame, jog tai ir mūsų egzistencinis karas?“ – klausė EP narė susirinkusių EP narių.

R. Juknevičienė pabrėžė, kad turime nebijoti Rusijos, kaip nepabijojo ukrainiečiai, nebijoti Putino šantažo ir jo režimo pralaimėjimo. Putinas turi pralaimėti.

„Taip pat mums reikia visaapimančio Ukrainos pergalės plano, įskaitant ES gynybinės pramonės plėtrą. Dabar kaip tik metas Europos Sąjungai susitelkti dėl saugumo. Gynybos sąjunga yra kaip niekada tikras poreikis. Bet aš tokią sąjungą matau tik kartu su Ukraina. Su Ukraina ES ir NATO nare, su Ukrainos armija, kuri šiandien neabejotinai yra stipriausia Europos armija“, – kalbėjo ELP frakcijos vicepirmininkė.

Pasak jos, Ukrainos pergalė bus visos Europos pergalė – tik pergalė gali išspręsti istorinę rytų dilemą Europoje.

A. Kubilius. Turime turėti ES planą Ukrainos pergalei, kuris apimtų visus jos karinius poreikius

Antradienį Strasbūre vykusiuose Europos Parlamento plenarinės sesijos debatuose, skirtuose Rusijos karo prieš Ukrainą antrosioms metinėms, europarlamentaras Andrius Kubilius pabrėžė, kad Ukrainos pergalė priklauso nuo mūsų politinės valios suteikti tai, ko reikia šiai pergalei. Siekiant šio tikslo, pasak A. Kubiliaus, reikia turėti ES planą, apimantį visus Ukrainos karinius poreikius. 

“Ukrainiečiai dvejus metus su dideliu pasiaukojimu gina ne tik savo šalį, bet ir mus visus. Ukrainos pergalė priklauso nuo mūsų politinės valios suteikti tai, ko reikia Ukrainos pergalei. Ukrainiečiai savo drąsa ir pasiaukojimu nepalūžta. Tuo tarpu mes nepajėgiame suteikti pagalbos. Mūsų pagalba per tuos dvejus metus leido Ukrainai nepralaimėti karo, tačiau ji buvo nepakankama pergalei”, – kalbėjo A. Kubilius.

Jis priminė, kad pernai Rusija savo karui sugebėjo išleisti daugiau nei 100 mlrd. eurų, o Ukrainos pusė su visa mūsų pagalba turėjo tik 80 mlrd. eurų. Visa ES karinė parama pernai siekė tik 0,1 % ES bendrojo vidaus produkto (BVP). 

EP nario teigimu, su tokiais skaičiais neatrodome rimtai, tačiau problema ta, kad visa mūsų pagalba priklauso nuo kiekvienos valstybės narės individualaus savanoriško sprendimo, kiek paramos skirti. Pasak A. Kubiliaus, tokia tvarka neužtikrina pakankamos paramos.

“Turime kolektyvinio požiūrio pavyzdį – ES amunicijos tiekimo planą. Nepaisant jo trūkumų, jis yra geras pavyzdys, kaip ES turi veikti. Turime turėti ES planą Ukrainos pergalei, kuris apimtų visus Ukrainos karinius poreikius, ne tik artilerijos sviedinius. Toks planas turėtų prasidėti nuo kiekvienos valstybės narės įsipareigojimo teikti ne mažesnę kaip 0,25 proc. nacionalinio BVP karinę paramą. Tai leistų gerokai padidinti karinę gamybą tiek Ukrainoje, tiek ES”, – pažymėjo A. Kubilius.

Tai, pasak europarlamentaro, leistų Ukrainai dominuoti. 

EP narys pareiškė, kad Ukrainos pergalė reikalinga mums, todėl turime visomis išgalėmis jos siekti.

2024.02.06

Seime vyksiančioje konferencijoje – Lietuvos paramos Ukrainai patirties ir perspektyvų aptarimas

Šį penktadienį, vasario 9 d., 9 val., Seime (Konstitucijos salėje) įvyks nacionalinė Lietuvos  konferencija „Lietuva Ukrainai“, kurioje bus aptarta Lietuvos parama Ukrainai, jos patirtis ir jos perspektyvos. Dėmesys bus skiriamas  keturioms pagrindinėms Lietuvos paramos Ukrainai kryptims: pirmiausia humanitarinei bei karinei paramai, taip pat bus aptariama Lietuvos parama Ukrainos atstatymui ir Ukrainos euroatlantinei integracijai. Bus kalbama ne tik apie Lietuvos  dvišalę paramą, bet ir apie Lietuvos galimybes bei pastangas telkti didesnę tarptautinę paramą Ukrainai.

Konferencijoje dalyvaus ir apie paramos Ukrainai stiprinimą diskutuos įvarioms partijoms atstovaujantys politikai, Lietuvos valdžios institucijų atstovai, Lietuvos kariuomenės ir Šaulių sąjungos atstovai, taip pat šalies savivaldybių merai, ambasadoriai, verslo, gynybos pramonės atstovai, nevyriausybinių ir labdaros organizacijų atstovai ir kt. Renginyje dalyvaus ir svečiai iš Ukrainos.

„Artimiausias dešimtmetis ir Lietuvai, ir Europai bus „Ukrainos dešimtmetis. Ukrainos karinė pergalė, atstatymas, šalies narystė Europos Sąjungoje ir NATO lems ne tik Ukrainos, bet ir viso Europos žemyno, tame tarpe ir Lietuvos ateitį. Ukrainos sėkmė yra gyvybinis Lietuvos interesas, todėl Lietuva privalo turėti aiškią tiek ilgalaikę, tiek ir artimiausio laikotarpio strategiją kaip padėti Ukrainai pasiekti tokios sėkmės“, – pažymi vienas konferencijos organizatorių A. Kubilius.

Jis pabrėžia, kad Lietuva daug padeda Ukrainai, tam išnaudodama daug dvišalių paramos instrumentų: tai daro valstybės ir savivaldybių institucijos, verslas, visuomeninės organizacijos ir labdaros fondai, politikos bei kultūros lyderiai. 

„Iššūkiai Ukrainai artimiausiu laikotarpiu gali būti ypač dideli, todėl Lietuva turi siekti stiprinti ir efektyvinti savo dvišalę paramą ir imtis iniciatyvų telkti bendraminčius visame Vakarų demokratiniame pasaulyje. Mes kviečiame telktis visus, kurie ir šiandien aktyviai remia Ukrainą. Būdami kartu būsime dar stipresni ir tikrai „nepavargsime” remti Ukrainos. Tikiu, kad Lietuvos pavyzdys padės ir Vakarams „nepavargti“ Ukrainos reikaluose“, – teigia A. Kubilius. 

Renginį organizuoja Europos Parlamento nariai atstovaujantys skirtingas Lietuvos politines partijas ir EP politines grupes – Petras Auštrevičius, Rasa Juknevičienė, Andrius Kubilius, Juozas Olekas – kartu su Lietuvos šaulių sąjunga, Seimo Europos reikalų komitetu, tarptautinio parlamentarų tinklo „United for Ukraine“ grupe Lietuvos Seime bei VšĮ „Memorabilis“, VšĮ „Ačiū, kad esi“ ir Lietuvos europarlamentarų paramos iniciatyva  EU4Kherson.

Renginio programa: Lietuva Ukrainai-programa-0206_1100

2024.01.17

Andrius Kubilius. 2024 m. ir toliau: racionaliai optimistinis karo scenarijus

2023-ieji baigėsi lydimi lietuviškų apokaliptinių pranašysčių, kad viskas yra blogai – Ukraina pralaimi, nemoka kariauti, Rusija laimi ir tuoj ateis pas mus, o Vakarai mus visus išduoda. Ir mes esame tie vieninteliai, kurie žino, kaip viską reikia daryti, bet mūsų niekas neklauso.

Šiek tiek hiperbolizuoju, bet metų pabaiga panašiai skambėjo…

Nesame kuo nors ypatingi – šiandieniniame momentinės globalios komunikacijos ir greitų permainų pasaulyje visuomenėms yra būdinga iš per didelio optimizmo bangos labai greitai persiversti į juodo pesimizmo duobę.

KAIP ĮVEIKTI SAVO PESIMIZMĄ IR NELEISTI JUO DŽIAUGTIS KREMLIUI?

Tenka ir mums prisipažinti – praeitų metų pradžioje daugelis tikėjomės greitos Ukrainos pergalės, o kai jos nesulaukėme – daug neanalizuodami atsidavėme pagundai pakonkuruoti kas nupaišysime juodesnį ir beviltiškesnį ateities scenarijų. Ilgų žiemos naktų tamsoje pesimizmas tampa nauja pavojinga pandemija, nes mūsų ir visų Vakarų netikėjimas, kad gali būti kitaip, galų gale pergalingai ir labai greitai veda prie Kremliaus trokštamų „nuovargio“ ir „susitaikymo su realybe“ nuotaikų mūsų tarpe. Akivaizdu, kad jeigu tokioms nuotaikoms bus leista įsivyrauti, tai Ukraina sulauks dar mažiau paramos iš Vakarų.

Tad verta mums patiems sau atsakyti į paprastą klausimą – jeigu Kremliui mūsų emocinis pesimizmas ir apokaliptinės prognozės yra labai naudingos, tai ar tikrai yra išmintinga mums patiems tokiam juodam pesimizmui beatodairiškai pasiduoti ir dar labiau jį patiems skatinti.

Siekis nepasiduoti visuotiniam pesimizmui nereiškia, kad nereikia matyti to, kas vyksta realybėje: Ukrainos karas prieš Rusijos invaziją perėjo į naują stadiją, kurioje greitų Ukrainos pergalių, išvaduojant savo teritoriją, artimiausiu metu nebenusimato. Karas gali užtrukti ilgiau, nei prieš metus tikėjomės. Tačiau tai taip pat nereiškia ir to, kad Rusijos pergalė šiame kare neišvengiamai artėja.

Norint įveikti savo pačių pesimistinių nuotaikų pandemiją, visų pirma reikia suvokti, kad vienintelis skiepas, kuris gali apsaugoti mus nuo tokios pandemijos, yra ne visuotiniam pesimizmui priešingas perteklinio optimizmo nuotaikų fontanas, bet tik žymiai gilesnė racionali analizė, paremta faktais, skaičiais ir proto (bet ne emocijų) argumentais. Tuo tarpu mes prie tokių analizių, net ir tapę pafrontės valstybe, vis dar nesame pripratę. O jau laikas būtų…

Tokią racionalios analizės pastangą verta pradėti nuo paprastų, bazinių klausimų: pirma, apie Vakarų politinę valią ir antra, apie Vakarų materialines galimybes tą politinę valią realizuoti.

AR VAKARAI NORI, KAD KARĄ LAIMĖTŲ RUSIJA?

Ir pirmasis klausimas iš tokių klausimų serijos yra visiškai primityvus – kodėl Ukraina, kurią remia kelias dešimtis kartų už Rusiją turtingesni Vakarai, iki šiol dar nelaimėjo karo ir kodėl tas karas pereina į tęstinio karo pavidalą?

Skaičiais paremtą atsakymą į šį klausimą esu pateikęs prieš gerą mėnesį savo tekste „Apie karo realybę“: nepaisant to, kad Vakarai yra ekonomiškai žymiai stipresni už Rusiją, tačiau 2023 metais Rusija karui finansuoti išleido daugiau nei 100 mlrd. eurų, tuo tarpu Ukraina kartu su visa ES ir JAV parama – karui sutelkė tik 80 mlrd. eurų. Ukraina karo reikalams skyrė 25% savo BVP, Rusija – beveik 6%, tuo tarpu ES karinė parama siekė tik 0.075% viso jos BVP. Taigi fronte Vakarų ekonominio pranašumo kol kas dar nepasimatė, todėl Ukraina kol kas sulaukia tik tokios Vakarų paramos, kuri jai leidžia nepralaimėti, bet jos nepakanka pergalei pasiekti.

Iš čia kyla antrasis paprastas klausimas – jeigu Vakarai neparemia Ukrainos tiek, kad ji laimėtų, tai gal tie Vakarai, nuo kurių paramos priklauso Ukrainos galimybė laimėti šį karą, gali norėti, kad šį karą laimėtų Rusija?

Neturiu galimybių įlįsti į demokratinio pasaulio lyderių, ypač Vakarų Europos lyderių mąstymo gelmes, tačiau nematau jokių racionalių argumentų, kodėl jie turėtų norėti ir siektų, kad šį karą laimėtų Rusija. Priešingai, viešai vis dažniau nuskamba Vakarų lyderių nuogąstavimai, kad Rusijos pergalė prieš Ukrainą reikštų tik tai, kad po kelių metų Rusija savo agresiją nukreiptų prieš kurią nors iš NATO valstybių: Suomiją, Estiją ar Lietuvą. Asmeninė nuojauta sako, kad šiuo metu vis daugiau Vakarų lyderių panašiai mato ir „taikos pagal Putiną“ pavojų, kai Ukraina būtų priversta atsisakyti dalies savo teritorijų, nes tai reikštų tik Putino pergalę ir neišvengiamos būsimos agresijos perspektyvą.

Galima spėti, kad dalis Vakarų lyderių prisibijo Ukrainos greitos ir triuškinančios pergalės perspektyvos, nes bijo, kad Kremlius į tai atsakytų neprognozuojama savo agresijos eskalacija arba bijo, kad tokios Ukrainos pergalės pasekmė būtų Putino režimo griūtis ir bauginanti nežinia, kas užims Kremlių po Putino. Tačiau tokios baimės, net jeigu jos egzistuoja, niekaip negali paaiškinti, kodėl Vakarai turėtų norėti Rusijos pergalės.

Tai leidžia daryti racionalią išvadą, kad Vakarų lyderių tarpe nėra tų, kurie norėtų, kad Rusija laimėtų šį karą. Nes nėra jokio loginio argumento, kodėl Vakarams Rusijos pergalė ir po to seksianti nauja Rusijos agresijos banga būtų kaip nors naudinga. O kadangi tikėtina, jog Vakarai vis labiau suvokia ir tai, kad Rusijos pergalė greičiausiai reikštų ir neišvengiamą Kinijos agresyvumo prieš „silpnus“ Vakarus ir Taivaną augimą, tai dar labiau mažina tikimybę, kad kas nors Vakaruose galvotų, jog Rusijos pergalė Ukrainoje kaip nors Vakarams būtų naudinga.

Kai kas gali sakyti, jog Vakarai, net ir tuo atveju, kai jie suvokia, kad Rusijos pergalė Ukrainoje jiems yra ne tik nenaudinga, bet net ir kelianti dideles grėsmes, gali likti abejingais Ukrainos likimui. Bet tie, kas taip galvotų, remtųsi prielaida, kad Vakarų lyderiai yra tiesiog neišmintingi, o vieninteliai protingi visame Vakarų pasaulyje esame tik mes. Tokia mūsų prielaida nieko gero nepasakytų apie mūsų pačių išmintį.

Atsakymai į pirmuosius du bazinius klausimus leidžia daryti paprastą išvadą apie Vakarų politinę valią: nėra požymių, kad Vakarai norėtų jog šiame kare laimėtų Rusija; tačiau ligšiolinė Vakarų parama Ukrainai sudarė galimybes Ukrainai tik nepralaimėti, bet nesudarė jai galimybių laimėti karo.

NUO PARAMOS IŠ SANDĖLIŲ – PRIE PARAMOS IŠ KARO PRAMONĖS GAMYKLŲ

Padarius tokią išvadą, kad per maža Vakarų parama Ukrainai yra sąlygota ne politinės valios nebuvimo, tenka atsakyti į trečią racionalų klausimą: ar materialiai Vakarai gali šiuo metu suteikti didesnę karinę paramą Ukrainai? Tai yra ar Vakarai šiuo metu yra pajėgūs pateikti Ukrainai daugiau artilerijos sviedinių, toliašaudžių raketų, priešlėktuvinės gynybos sistemų, modernių tankų, naikintuvų, dronų?

Ir čia tenka pripažinti paprastą tiesą: pirmaisiais karo metais daugelis Vakarų valstybių, tame tarpe ir Lietuva, kaip karinę paramą Ukrainai pateikė tai, ką turėjo sukaupę kaip karines atsargas savo sandėliuose. Besibaigiant antriems karo metams, tokios atsargos Vakaruose (ir Lietuvoje) artėja prie pabaigos. Tuo tarpu karinės pramonės gamybiniai pajėgumai visame Vakarų pasaulyje nors ir pradeda augti, bet vis dar nepatenkina Ukrainos pergalės poreikių. Kodėl Rusija net ir sankcijų aplinkoje sugebėjo savo ekonomiką pervesti ant karo bėgių, kodėl Rusijos sąjungininkė Šiaurės Korėja per vieną mėnesį sugebėjo Rusijai pateikti 1 milijoną artilerijos sviedinių, o Europos Sąjunga vis dar nepajėgia pagaminti ir pateikti Ukrainai jai pažadėto tokio paties kiekio, tai yra 1 milijono artilerijos sviedinių – yra atskira tema, bet akivaizdu, kad tai yra esminė šio karo problema: Vakarų karinės pramonės pajėgumai, tik dabar pradėti mobilizuoti karo Ukrainoje poreikiams, vis dar nepajėgia tų poreikių pilnai patenkinti.

Kaip yra teigiama Estijos Gynybos ministerijos neseniai paskelbtame vertingame analitiniame, strateginiame tekste „Setting Transatlantic Defence up for Success: A Military Strategy for Ukraine’s Victory and Russia’s Defeat“ („Transatlantinės gynybos parengimas sėkmei: karinė strategija, siekiant Ukrainos pergalės ir Rusijos pralaimėjimo“): tam, kad Ukraina galėtų išlaikyti savo naudojamos 155 mm kalibro artilerijos pranašumą prieš Rusijos artilerijos pajėgumus, Ukrainai per mėnesį reikia minimaliai 200 000 artilerijos sviedinių (2,4 mln. sviedinių per metus). Tokie artilerijos sviedinių sunaudojimo tempai gresia tuo, kad per 2024 metus tiek ES, tiek ir JAV sandėliuose sukauptos tokių artilerijos sviedinių atsargos bus visiškai išnaudotos. Tačiau, kaip teigia Estijos ekspertai, Vakarai gali iki 2025 metų išauginti artilerijos sviedinių gamybos pajėgumus tiek, kad visiškai patenkintų bent minimalius Ukrainos karinius poreikius. 2023 metų pabaigoje ES įmonės per mėnesį pagamino apie 50 000 artilerijos sviedinių, ir tai yra maždaug dvigubai daugiau nei buvo sugebama pagaminti metų pradžioje. JAV šiuo metu per mėnesį pagamina 28 000 sviedinių, ir tai taip pat yra dvigubai daugiau nei buvo gaminama 2023 metų pradžioje. JAV planuoja iki 2025 metų pabaigos išauginti gamybos pajėgumus taip, kad per mėnesį būtų pagaminama 100 000 sviedinių, tuo tarpu tam, kad būtų patenkinami minimalūs Ukrainos poreikiai, Europos Sąjungoje artilerijos sviedinių gamyba iki 2025 m. pabaigos turi būti papildomai padidinta 140%. Tačiau verta žinoti, kad Rusija šiais, 2023 metais planuoja pagaminti ir panaudoti 3,5 mln. artilerijos sviedinių (tai yra 3 kartus didesnė gamyba, nei prieš metus), o 2024 metais planuoja pagaminti 4,5 mln. artilerijos sviedinių. Todėl šiandien svarbiausia Vakarų užduotis visų pirma yra suvokti, kad karo negalima laimėti, jeigu prognozuojami artilerijos sviedinių gamybos Vakaruose kiekiai beveik dvigubai atsiliks nuo Rusijos prognozuojamų skaičių. O tam, kad Vakarai šį atsilikimą sugebėtų skubiai įveikti, reikia bendros Vakarų strategijos, o ne vien tik atskirų NATO šalių planų šiek tiek padidinti savo gamybą.

Taigi problemas Ukrainos frontuose lemia ne Vakarų strateginės politinės valios paremti Ukrainos pergalę stoka, ne Vakarų finansinių resursų, skirtų Ukrainos pergalei, stoka, bet paprasčiausias Vakarų karinės pramonės pajėgumų deficitas.

Tačiau tai jau yra ūkinė, bet ne politinė ar strateginė Vakarų problema. Šios problemos šaknis suformavo Vakarų ilgalaikis tikėjimas, kad karo su Rusija nebus ir, kad tokiam karui nereikia iš anksto ruoštis, todėl nereikia vystyti savo karinės pramonės. Ši problema yra palaipsniui įveikiama, jeigu atsiranda jos įveikimui reikalinga Vakarų politinė valia ir reikalingi finansiniai resursai.

Tai šiandieninę Vakarų situaciją daro panašią į tą, kurioje kolektyviniai demokratiniai Vakarai buvo atsidūrę II Pasaulinio karo išvakarėse, kai vienintelis W.Churchill nuo pat 1930-ųjų pradžios, po to, kai Hitleris atėjo į valdžią Vokietijoje, susirūpinęs skelbė, kad Hitleris labai sparčiai didina Vokietijos karinės pramonės pajėgumus. Tuo tarpu Didžioji Britanija ir kitos Vakarų demokratijos nesiklausė W.Churchill perspėjimų, naiviai tikėjosi, kad su Hitleriu galima susitarti dėl taikos ir faktiškai visiškai nesirūpino savo karinės pramonės pajėgumais. Todėl II Pasaulinio karo pradžioje Hitleris turėjo akivaizdų karinės technikos pranašumą, ir Didžiajai Britanijai bei JAV tik prasidėjus karui pavyko palaipsniui pasivyti ir pralenkti Vokietijos karinės pramonės tempus.

Ir šiandien Vakarų demokratijos tik dabar, vėluodamos, tik prasidėjus karui, pradeda plėtoti savo karinės pramonės pajėgumus. Prasidėjus II Pasauliniam karui, demokratinių Vakarų Aljanso karinės pramonės pajėgumų spartus auginimas neįvyko per vieną dieną. Tas pats stebima ir dabar. O tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Vakarų parama Ukrainai kol kas yra tik tokia, kuri leidžia Ukrainai nepralaimėti, bet kol kas jos nepakanka tam, kad užtektų Ukrainos pergalei.

2024 – STRATEGINĖ GYNYBA. PERGALĖ – 2026?

Ar toks Vakarų karinės pramonės atsilikimas nuo karo Ukrainoje poreikių yra įveikiamas?

Tie patys Estijos ekspertai savo parengtame strateginiame tekste pateikia racionalius skaičius kiek ir kokių kitų ginklų (ne tik artilerijos sviedinių) Ukrainai reikės tam, kad viršytų Rusijos pajėgumus: pradedant artilerijos „vamzdžiais“ ir baigiant toliaušaudėmis GMLRS, ATACAMS, Storm Shadow, SCALP ar Taurus raketomis. Neatrodytų, kad jų gamybos pajėgumų didinimas iki reikalingų apimčių būtų nepasiekiamas per artimiausius metus. Tas pats ir su dronų gamyba ar didesnio skaičiaus Ukrainos karių taktiniu parengimu Vakaruose. Visi tokie Ukrainos poreikiai yra nesudėtingai suskaičiuojami, juos nėra sunku išmatuoti finansiškai ir Vakarai yra pilnai pajėgūs tai per artimiausius metus realizuoti. Tačiau fiziškai tai negali įvykti rytoj: tam, kad Vakarai pajėgtų Ukrainai patiekti daugiau ginkluotės nei galėjo pateikti karo pradžioje iš savo sandėlių reikia, kad Vakarų karo pramonės pajėgumai labai sparčiai išaugtų bent keletą kartų.

Todėl tie patys ekspertai skaičiuoja, kad 2024 metus Ukraina turės pergyventi su tokia Vakarų parama, kurios nepakaks pergalei siekti ir todėl Ukrainai gali tekti pereiti į strateginę gynybą. Tačiau 2025 metais sparčiai auganti Vakarų karinė pramonė jau bus įgavusi tokias gamybos apimtis, kurios leis kaupti ir suteikti tokią paramą Ukrainai, kuri būtų pakankama pergalei pasiekti 2026 metais.

Suprantu, kad toks bandymas racionaliai pasižiūrėti į karo perspektyvą ne visus gali įtikinti savo racionaliu optimizmu. Ir ypač kai tą racionalų ir dalykišką optimizmą formuluoja ne kas nors kiti, o mūsų kaimynai estai (nors radęs Estijos Gynybos ministerijos interneto puslapyje cituotą analitinį dokumentą, tapo lietuviškai pavydu, kad tai skelbia ne lietuviai). Esame lengvai pasiduodantys emocijoms, bet karai yra laimimi (ir pralaimimi) ne emocijomis, o materialiais skaičiais: kariaujančių pusių ekonominio pajėgumo, jų karinės pramonės gamybos apimčių ir tiekiamų ginklų, bei tam skirtų finansų skaičiumi. Ir be abejo, negalima užmiršti ir į kariuomenę mobilizuotų karių skaičiaus.

Vėlgi, tie patys ekspertai teigia, kad tuo atveju, jeigu Ukrainos karinės pajėgos per kiekvieną pusmetį (6 mėnesius) sugebėtų sunaikinti (skaičiuojant žuvusius ar sunkiai sužeistus) bent 50 000 Rusijos karių, tai Rusija su savo mobilizaciniais ir naujokų apmokymo pajėgumais nesugebėtų regeneruoti savo žmogiškųjų karinių resursų (iš viešai skelbiamos informacijos spėju, kad šiuo metu Ukrainos karinės pajėgos sugeba šį rodiklį gerokai viršyti). Savo ruožtu Vakarai gali nesunkiai kiekybiškai ir kokybiškai padidinti Ukrainos karių rengimą, atsižvelgiant į tai, kad iki šiol Vakaruose buvo parengta 100 000 Ukrainos karių ir tai kainavo tik apie 350 mln. eurų.

AR SUBURSIME „0,25% BVP“ PARAMOS UKRAINAI KOALICIJĄ?

Ir pabaigai – dar kartą apie pinigus. Ir apie mus.

Pačioje šio teksto pradžioje priminiau, kad 2023 m. Rusija karui išleido 100 mlrd. eurų, tuo tarpu Ukraina kartu su visa ES ir JAV karine parama – išleido tik 80 mlrd. eurų. Todėl frontas ir užstrigo. Kaip paaiškėjo, Vakarai negalėjo suteikti reikšmingai didesnės materialinės karinės paramos, nes sukauptos atsargos sandėliuose pasibaigė, o nauja karinė gamyba šiame etape auga lėčiau nei norėtųsi.

Šiame tekste aptariau ekspertų pateikiamus skaičiavimus, kokios ginklų gamybos apimtys Vakaruose yra reikalingos, kad Ukraina būtų aprūpinta pakankamai tam, jog galėtų siekti pergalės. Tačiau akivaizdu, jog tam, kad Vakaruose augtų nauji ginklų gamybos pajėgumai, reikia ir naujų finansinių resursų. Kaip jau buvo rašyta – šiais metais visa karinė ES parama (kurią suteikė ES institucijos ir visos ES šalys narės) siekė tik 0,075% viso ES BVP. JAV šiek tiek daugiau atidavė Ukrainai – karinė parama 2023 metais siekia 0,10% JAV BVP. Tačiau bet kuriuo atveju yra akivaizdu, kad finansine išraiška tokia Vakarų karinė parama Ukrainai yra nepakankama pergalei pasiekti.

Viena iš problemų, kuri pasidarė akivaizdi per šiuos du karo metus, yra tai, kad skirtingų šalių karinė parama Ukrainai yra labai skirtingo lygmens: per šiuos du metus Lietuvos ir Estijos karinė parama Ukrainai viršijo 1.2% nuo šių šalių BVP, nedaug atsilieka Norvegija, paramai skyrusi 0,79% Norvegijos BVP, galima pasidžiaugti augančia Vokietijos parama, kuri jau pasiekė 0,43% Vokietijos BVP, tačiau Prancūzijos parama lieka tik 0,02% nuo Prancūzijos BVP lygmenyje.

Tokią situaciją reikia keisti. Vienas iš būdų yra tas, kurį siūlo tie patys Estijos ekspertai: transatlantinio aljanso šalys turėtų įsipareigoti kiekvienais metais skirti karinę paramą ne mažesnę nei 0,25 % jų nacionalinio BVP ir tai leistų sugeneruoti maždaug tris kartus didesnę Vakarų karinę paramą Ukrainai, nei dabar yra suteikiama (120 mlrd. eurų vietoje dabartinių 40 mlrd. eurų). To pakaktų tam, kad Ukraina laimėtų, o Rusija pralaimėtų.

Ir dar apie Lietuvos karinės paramos Ukrainai perspektyvas.

Kaip jau buvo sakyta, Lietuvos karinė parama Ukrainai per du metus nuo karo pradžios siekia 1,2% nuo Lietuvos BVP (tai antras pagal dydį rodiklis tarp NATO valstybių), tai yra Lietuvos parama siekia apie 760 mln. eurų nuo karo pradžios arba 380 mln. eurų (0,6% nuo BVP) per vienerius karo metus. Tačiau verta pastebėti, kad šiuo metu oficialiai patvirtinta Lietuvos paramos Ukrainai programa numato, kad tokia parama per artimiausius trejus metus sieks tik 200 mln. eurų, tai yra apie 67 mln. eurų per metus arba apie 0,1% nuo BVP. Tokios planuojamos Lietuvos paramos Ukrainai apimtys yra akivaizdžiai nepakankamos. Mūsų strateginis uždavinys, rūpinantis ne tik Ukrainos, bet ir savo bei Europos saugumu, yra ne tik galvoti apie tai, kaip dvišaliai paremti Ukrainą, bet ir apie tai, kaip rodyti kitoms Vakarų valstybėms tinkamą paramos Ukrainai pavyzdį ir tuo, kaip suburti jeigu ne „1%“, tai bent „0.25%“ koaliciją, kad bendromis pastangomis įtikintume tuos, kurie savo parama atsilieka.

Mūsų paramos Ukrainai problema yra ta pati, kaip ir daugelio kitų šalių – per du karo metus iš savo sandėlių atidavėme visas sukauptas ir mums šiuo momentu nelabai reikalingas karines atsargas, todėl mūsų paramos lygis buvo išskirtiniai aukštas, tačiau šiandien sandėliuose jau nebeturime ką dar galėtume Ukrainai perduoti. O savo gynybos pramonės, į kurią galėtume papildomai investuoti ir gaminti tai, ko reikia Ukrainai, nelabai turime. Todėl ieškodami pagrindų racionaliam optimizmui dėl Vakarų paramos Ukrainai ir Ukrainos pergalės 2026 metais, visų pirma racionaliai susitvarkykime su savo paramos Ukrainai perspektyvomis. Vien tik mūsų solidarumo pareiškimų, paraginimų Vakarams, kad didintų savo paramą Ukrainai ir apokaliptinių dejonių, kad Vakarai turbūt išduoda Ukrainą – tikrai nepakaks. Kare pergalės pasiekiamos ne sąjungininkų solidarumo pareiškimais, o jų suteiktos materialinės paramos gausa.

PUTINAS NELAIMĖS

Racionali analizė akivaizdžiai sako, kad Putinui nėra jokių galimybių laimėti šį karą. Nes kaip pats Putinas skundžiasi, Rusija Ukrainoje šiuo metu kariauja jau su visu Vakarų pasauliu. Putinas, pradėdamas karą prieš Ukrainą, to nesitikėjo. O Vakarų bendras ekonominis potencialas yra daugiau nei 25 kartus didesnis nei visa Rusijos ekonomika. Tai ilgainiui pasijaus šioje Vakarų ir Rusijos konfrontacijoje, kurios pats Putinas ir „prisiprašė“. Tai pasijaus tame tarpe ir karo frontuose Ukrainoje. Bet tam reikės laiko, kad Vakarų ekonominis pranašumas pavirstų ginklų gamybos pranašumu. Vakarams reikia ne tik „gynybinio NATO“, bet ir „ginklų gamybos NATO“. O tai priklauso ir nuo mūsų.

Racionalus optimizmas yra padaromas „darymo būdu“. Linkiu tuo „darymu“ ir užsiimti…

 

2024.01.15

Andrius Kubilius. Kodėl Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra reikalinga Europos Sąjungai?

Europos Sąjungos Vadovų Tarybos gruodžio mėn. sprendimas pradėti narystės derybas dėl Ukrainos ir Moldovos narystės Europos Sąjungoje yra ypatingos istorinės reikšmės. Ir tai nėra vien tik  tušti žodžiai apie šio sprendimo reikšmę. Nes  Ukrainos tapimas Europos Sąjungos nare iš esmės keičia ilgalaikę Europos kontinento  vystymosi perspektyvą. Ir šiandien yra ypatingai svarbu suprasti pačiai Europos Sąjungai, jos šalims narėms ir jos piliečiams, kad  Ukrainos tapimas Europos Sąjungos  nare yra ne kokia nors Europos Sąjungos labdara Ukrainai, sunkiai kovojančiai už savo laisvę, bet tai yra tikslas, kuris yra svarbus ne tik to nuo Maidano revoliucijos laikų siekiančiai Ukrainai, bet nemažiau yra svarbus ir pačiai Europos Sąjungai.

Kodėl Europos Sąjungai yra svarbu tai suprasti? Nes Europos Sąjungos plėtros procesas didele dalimi priklauso nuo pačios Europos Sąjungos politinės valios – 1990-ųjų pabaigoje ES derybos su Centrinės Europos ir Baltijos šalimis truko 3-4 metus ir buvo rezultatyvius, tuo tarpu beveik prieš 20 metų prasidėjęs Vakarų Balkanų integracijos procesas niekaip nepajuda iš vietos. Nes  ES paskelbė, kad ji „pavargo nuo plėtros“ ir nebeturi „alkio plėtrai“.

Ukrainos integracijos procesas gali ir privalo sugrąžinti Europos Sąjungai „plėtros alkį“ ir supratimą, kad tokia plėtra yra taip pat reikalinga ir Europos Sąjungai, ne tik pačiai Ukrainai. Ukrainos „alkis“ narystei ES yra pagrindinis veiksnys, ledlaužis, kuris verčia ES keisti savo požiūrį į visą plėtros procesą: ne tik į Rytų partnerystės, bet ir į Vakarų Balkanų regioną.Europos Sąjungai  tokios plėtros strateginę reikšmę turėtų padėti suprasti prieš du metus pradėtas Rusijos karas prieš Ukrainą. Kodėl? Todėl, kad ilgalaikę taiką Europos kontinente galima pasiekti tik tada jeigu ES pastangomis bus išpildytos  dvi esminės sąlygos: a) jeigu Vakarai turės pakankamai politinės valios suteikti  pakankamą  karinę  paramą Ukrainai ir taip  bus sukurtos sąlygos Ukrainai pasiekti pergalę prieš Rusiją; ir b) jeigu Europos Sąjunga turės pakankamai politinės valios padaryti viską, kad Ukraina ir kitos Rytų partnerystės bei Vakarų Balkaų šalys taptų ES narėmis iki 2030 metų.

Kodėl tai yra svarbu?

Yra trys pagrindinės priežastys, kodėl Europos Sąjunga Ukrainos tapimą savo nare iki 2030 metų turėtų matyti kaip savo svarbiausią strateginį tikslą. Štai tos priežastys:

1. ES narystė yra vienintelis kelias kaip gali būti sukurta Ukrainos ekonominė sėkmė, o tai yra reikalinga ne tik Ukrainai, bet ir Europos Sąjungai 

Centrinės Europos ir Baltijos šalių paskutinių dviejų dešimtmečių sėkmingo ekonominio vystymosi istorija, joms būnant ES narėmis, yra akivaizdus įrodymas, kad postsovietinėje erdvėje šalių ekonominė sėkmė gali būti sukurta tik tuo atveju, jeigu tokia šalis turi galimybių tapti ES nare ir tuo pačiu metu turtingos ES Bendrosios rinkos dalimi. Mano šalis Lietuva derybas dėl narystės Europos Sąjungoje pradėjo 1999 metais. Jos truko tik 3 metus iki 2002 metų, o ES nare Lietuva  tapo 2004 metais. 1999 metais Lietuvos BVP/ capita pagal PPP siekė tik 36% ES šalių vidurkio. Po to kai Lietuva tapo ES nare, jos ekonominis vystymasis buvo toks spartus, kad šiuo metu tas pats Lietuvos ekonominio išsivystymo rodiklis siekia jau 90% ES vidurkio ir Lietuva yra aplenkusi ne tik daugelį Centrinės Europos valstybių, bet pradeda lenkti ir ES senbuves Vakarų Europoje.

Ukrainos ekonominis išsivystymas šiuo metu siekia tik tą lygį, kurį Lietuva buvo pasiekusi tolimais 1999 metais: Ukrainos BVP/capita pagal PPP šiuo metu siekia tik 36% ES vidurkio. Dėl įvairių geopolitinių priežasčių, didele dalimi nepriklaususių nuo pačios Ukrainos, ši šalis neturėjo galimybių jungtis į Europos Sąjunga, tuo metu kai šiuo keliu sėkmingai žengė Centrinės Europos ir Baltijos valstybės. Tai lėmė tą milžinišką Ukrainos ekonominį atsilikimą nuo Centrinės Europos, kurį stebime šiandien. Tačiau yra būtina atsiminti, kad 1990-ųjų Ukraina savo ekonominiu išsivystymu buvo lygi kaimyninei Lenkijai, nes Ukraina turėjo ir tebeturi stipriai išvystytą industrinę bazę, gausą aukštai kvalifikuotos darbo jėgos ir yra ypatingai turtinga natūraliais resursais. Visa tai yra akivaizdus įrodymas, kad Ukraina tapusi ES nare, o kartu ir įsiliedama į ES Bendrąją rinką, labai spračiai pakartotų Lietuvos (ir kitų Centrinės Europos šalių) sėkmingo ekonominio vystymosi kelią. Tai reiškia, kad per artimiausius 20 metų Ukraina, tapųsi ES nare, praktiškai pasivytų ES ekonominio išsivystymo lygį. O tai yra tai, ko ukrainiečiai yra tikrai nusipelnę. Taip pat tai reiškia ir tai, kad ES verslas, kuris investuotų į tampančios ES nare Ukrainos ekonomiką, per  20 metų būtų uždirbęs didžiulius pelnus ir kelis kartus padidinęs savo investicijų vertę. Ekonomiškai turtinga Ukraina padidintų ir pačios ES ekonominę galią. Ir be abejo, ekonomiškai sėkminga Ukraina, būdama ES nare, išplėstų europinės sėkmės ir stabilumo erdvę toli į Rytus. O tai  taip pat būtų akivaizdi strateginė nauda Europos Sąjungai.

2. Ukrainos narystė Europos Sąjungoje – saugumo pilkųjų zonų Europos kontinente naikinimas 

Nuo 2022 vasario 24 dienos visas Europos kontinentas, tuo pačiu ir Europos Sąjunga, gyvena milžiniškos geopolitinės krizės sąlygomis: Rusijos karo prieš Ukrainą sąlygomis. Viena iš priežasčių, kodėl  Putinas nusprendė pradėti karą prieš Ukrainą buvo tai, kad Vakarai ilgus dešimtmečius buvo Ukrainą palikę “pilkojoje saugumo erdvėje” be jokių aiškių tapimo ES ar NATO nare perspektyvų. Tai sukūrė Putinui pagundą patikėti klaidinga nuostata, kad Vakarai negins Ukrainos, palikdami ją Rusijos „interesų zonoje“.

Šiandien  yra akivaizdu, kad taika ir saugumas Europos kontinente gali būti realizuotas tik tada, kai Rusija nustos būti neoimperinės  agresijos šaltiniu. Visiems yra gerai žinomas garsusis Z. Brzezinski teiginys, kad Rusija,  kuri turės galimybę kontroliuoti Ukrainą, visada išliks imperija, ir tik Rusija, kuri praras tokią galimybę, turės galimybę tapti normalia europietiška valstybe. Taigi Ukrainos tapimas ES nare yra svarbus ir tuo, kad Europos kontinente nebeliks vienos iš pavojingiausių „pilkųjų saugumo zonų“. O tai ilgainiui ir Rusijai padės tapti normalia valstybe. Tokių  permainų Europos kontinente siekimas  turėtų būti pats svarbiausias Europos Sąjungos ilgalaikis strateginis tikslas. Todėl Ukrainos tapimas ES nare yra strategiškai svarbus Europos Sąjungai ir saugumo Europos kontinente požiūriu.

3. Ukrainos sėkmės istorija – permainų įkvėpimas plačiai postsovietinei Rytų erdvei 

Po 1990-ųjų postsovietinėje erdvėje, kuri nuo demokratinio Vakarų pasaulio ilgus dešimtmečius buvo atskirta „geležine uždanga“,   vyksta neišvengiamos istorinės permainos: demokratijos  ir europinės teisinės valstybės vertybės lėtai, bet neišvengiamai plinta iš vakarinių šios erdvės pakraščių  į rytines erdves, vis dar apimtas autoritarizmo  bei atsilikimo. Pradžioje Centrinė Europa ir Baltijos valstybės, dabar Ukraina ir Moldova bei Sakartvelo eina tuo pačiu keliu. Armėnija skuba sekti šiuo pavyzdžiu. Nes jis yra patrauklus ir užkrečiantis, kadangi tik taip sėkmė postsovietinėje erdvėje gali būti sukurta. O normali sėkminga valstybė yra tai, ko natūraliai nori dauguma joje gyvenančių piliečių.

Europos Sąjunga, padėdama Ukrainai tapti ES nare ir tuo pačiu  sėkminga šalimi, kartu sukurs ir patį galingiausią geopolitinį savo pozityvios įtakos instrumentą, nes Ukraina savo sėkmės pavyzdžiu įkvėps pozityvioms permainoms ir Rusijos bei Baltarusijos, Užkaukazės bei Centrinės Azijos gyventojus, kurie taip pat nori gyventi savo normaliose šalyse. Šis laikmetis yra ypatingai reikšmingas tuo, kad Europos  Sąjunga turi Europos kontinento skausmingoje istorijoje niekada nepatirtą  realių galimybių langą padėti Europos rytinei daliai  transformuotis ir įveikti savo atsilikimą. Tas Europos Sąjungos galimybių langas turi labai aiškų pavadinimą – „Ukrainos sėkmė“. O tokia Ukrainos sėkmė gali būti sukurta tik Europos Sąjungai realizuojant “Ukrainos tapimo ES nare” ambicingą planą. Nes Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra reikalinga ne tik Ukrainai, ji reikalinga pačiai Europos Sąjungai, ji reikalinga permainoms Rusijoje, Baltarusijoje, Užkaukazėje ir net Centrinėje Azijoje.

Jeigu Ukrainos narystė yra reikalinga pačiai Europos Sąjungai, tai kas tam gali sutrukdyti? 

Nors yra akivaizdu, kad Ukrainos narystė yra reikalinga ir pačiai Europos Sąjungai, tačiau pati Europos Sąjunga gali tapti ir didžiausia kliūtimi šiame jai pačiai  strategiškai ypač svarbiame kelyje. Didžiausia kliūtis – per artimiausių dienų kasdienybę nebematyti ilgalaikių strateginių tikslų. O kasdienybėje potencialiai daugiausiai kliūčių galinčiomis sukelti bus dvi problemos: a) pačios ES sukurtos derybų dėl plėtros taisyklės, kurios kiekviename derybų žingsnyje reikalauja vienbalsio visų ES narių pritarimo; ir b) ES senbuvių (ypač Centrinėje Europoje) baimė, kad Ukrainos ekonominė sėkmė gali sukurti daug konkurencinio skausmo seniems ir naujiems ES nariams. Europos Sąjungai teks išlaikyti savo pačios „išminties egzaminą“.

Todėl, kad ES plėtra taptų sėkmės istorija, ne tik Ukraina ir kitos kandidatės turės įgyvendinti reformas, bet ir pati ES turės išlaikyti „išminties egzaminą“.

Norėdami išlaikyti šį „išminties egzaminą“, ES pirmiausia turės peržiūrėti narystės derybų struktūrą ir sprendimų priėmimo procesą, kad sukurtų taisykles ir procedūras, kurios ne veiktų kaip spąstai, o atvirkščiai, palengvintų derybas. Iki šiol ES politinė valia plėtrai buvo per silpna, o biurokratiniai spąstai derybose – per sudėtingi. ES plėtros nebuvimas per pastaruosius dešimtmečius, kaip ir Rusijos agresija prieš Ukrainą – tiesioginė šių problemų pasekmė. Dabar yra laikas ES būti išmintingai.

Antra, Vidurio Europos baimė dėl ekonominės konkurencijos su sėkminga Ukrainos ekonomika yra visiškai tokia pati, kaip buvo 1990-aisiais, kai Vokietija ir Prancūzija bijojo būsimo konkuravimo su Lenkijos ekonomika ir žemės ūkiu. Tuo metu vokiečių ir prancūzų verslai įveikė savo baimę ir pradėjo investuoti į Lenkijos ekonomiką, iš kurios gavo milžinišką pelną. Tas pats atsitiks su tomis ES įmonėmis, kurios pradės investuoti į Ukrainą šiandien. Tai pirmiausiai galėtų būti Vidurio Europos verslai, kurie investuos į Ukrainą ir turės asmeninį interesą dėl sėkmingos Ukrainos integracijos į ES, nes tai sukurs prognozuojamą Europos verslo aplinką. Tačiau, jei Vidurio Europos verslai sutelks dėmesį tik į tai, kaip neleisti Ukrainos verslui patekti į ES bendrąją rinką, tuomet Vakarų Europos įmonės, investuos, „užims“ Ukrainos rinką ir uždirbs milžinišką pelną. Vidurio Europa tiesiog pralaimės konkurencijoje su Vakarų Europa. Atėjo laikas Vidurio Europos „išminčiai“.

Europos Sąjunga yra ant istorinių perspektyvų slenksčio . Šių perspektyvų vardas –  „plėtra“, jos realizuosis tik tuo atveju, jeigu pati Europos Sąjunga supras, kad plėtra yra visų pirma reikalinga pačiai Sąjungai, nes tik drąsi plėtra sukurs pačios ES sėkmę. O tam reikia, kad Europos Sąjunga išmoktų gyventi ne vien tik  „baimių“, bet ir „pergalių“ paradigmoje. Ukrainos narystė Europos Sąjungoje iki 2030 metų bus ir Ukrainos, ir Europos Sąjungos istorinė pergalė.

2023.12.13

R. Juknevičienė siūlo pradėti Vengrijos balsavimo teisės sustabdymo procedūrą

Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė trečiadienį Strasbūre vykstančioje plenarinės  sesijos diskusijoje apie artėjančią Europos Vadovų Tarybą, kurioje bus svarstomas ES plėtros klausimas, siūlo pradėti Vengrijos balsavimo teisės sustabdymo procedūrą.

„Aš kreipiuosi į Komisiją, Tarybos vadovus. Pradėkime Vengrijos balsavimo teisės sustabdymo procedūrą“, – kalbėjo R. Juknevičienė. 

Pasak europarlamentarės, ES teisininkai privalo rasti kelius, kaip sustabdyti destrukciją ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus.

„Teisės viršenybė turi ginti ES kaip struktūrą“, – kalbėjo ji. 

Pasak europarlamentarės, kiekviename susitikime jos rinkėjai klausia to paties klausimo.

„Kas nutiko vengrams? Kam dirba Orbanas ir kodėl ES nieko nedaro? Nejaugi nematot, kaip griaunama ES iš vidaus? Matome, sakau. Deja, instrumentai stabdyti per silpni. Atsakymas juos nuvilia, žmonės nori  veiksmingos ES“, – pažymėjo R. Juknevičienė.

Jos teigimu, jeigu ir toliau leisim Putinui griauti ne tik Ukrainą, bet ir ES, mūsų laukia egzistenciniai išbandymai.

„Aš vis dar tikiuosi, kad ši savaitė nebus dar labiau nuvilianti. Netikiu, kad visiems pavyzdžiu nuo 1956 metų buvusi vengrų tauta nori Rusijos laimėjimo“, – kalbėjo ELP frakcijos vicepirmininkė.

Ketvirtadienį 27 ES lyderiai surengs svarbų susitikimą, kuriame Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas, žinomas kaip artimiausias Rusijos prezidento Vladimiro Putino sąjungininkas ES, grasina blokuoti milijardinę pagalbą ir atidėti derybas dėl Ukrainos narystės Europos Sąjungoje.

×