2023.12.03

Andrius Kubilius. Ukrainos ir Europos išdavystės vieta – būsimoji Vadovų Taryba?

Gruodžio 14-15 dienomis rinksis ES Vadovų Taryba. Dalyvaus ir Prezidentas Gitanas Nausėda. Bet tai nebus eilinė Taryba. Vadovų Tarybos sprendimas gruodžio viduryje bus lemiantis tolesnę Europos istorijos raidą.

Kodėl?

Todėl, kad jame turi būti priimtas sprendimas pritarti Europos Komisijos rekomendacijai pradėti formalias derybas su Ukraina (ir Moldova) dėl būsimos jų narystės Europos Sąjungoje.

Bet toks sprendimas gali būti ir nepriimtas.

Kodėl?

Todėl, kad kokia nors Vengrija grasinasi jį blokuoti. Nes Orbanas nemyli Ukrainos. Bet draugauja su Putinu. O kokia nors Austrija gali blokuoti Ukrainą, jeigu nebus pozityvaus sprendimo dėl Bosnijos. O Olandija pasiruošusi blokuoti Bosniją. Todėl visi sprendimai gali būti perkelti į kitų metų kovą. O ten, žiūrėk, ir Komisijos mandatas baigsis su naujais Europos Parlamento rinkimais. Be to, nuo metų vidurio Vengrija perims pirmininkavimą Vadovų Tarybai. Ir t.t.

Tokių gandų ir žinių pilni Briuselio koridoriai. Ir liūdnų vertinimų, kad, nepaisant Rusijos karo prieš Ukrainą ir visą Europos kontinentą ištikusios geopolitinės krizės, Europos Sąjungos lyderiai, atrodo, vis dar nesupranta, kad ES plėtra yra rimčiausias geopolitinis ES atsakas į Rusijos agresiją. Todėl kol kas ir nesimato jokių pokyčių nuo beviltiškos ir liūdnos paskutinių dešimtmečių plėtros patirties, kai derybos ir plėtra į Vakarų Balkanus vyko tokiais tempais, kuriuos galima sulyginti su vėžlių lenktynėmis.

Jeigu Vadovų Taryba pasirinks tokią pačią derybų bei plėtros taktiką ir su Ukraina, kai sprendimai yra blokuojami ir atidėliojami, o procesai vyksta vėžlio tempu, tai ir bus Ukrainos išdavystė. Ir visos Europos išdavystė. Nes nuo to ar Ukraina per artimiausią dešimtmetį taps ES nare, priklauso ne tik Ukrainos likimas, bet ir visos Europos likimas. Nes Europos Sąjungos nesugebėjimas tokios plėtros realizuoti parodys, kad Europa yra nepajėgi (arba nenori) įveikti Kremliaus pasipriešinimo Ukrainos euro-atlantinei integracijai. O tai bus toks pat Vakarų pralaimėjimas autoritarinei Rusijai, kokiu būtų ir Vakarų negebėjimas pasiekti karinės pergalės Ukrainos fronte.

O tai, kad būsimoji Vadovų Taryba yra visai netoli tokio išdavystės slenksčio, galima pajausti iš teksto, kurį vakar paskelbė Gerald Knaus, Europos sostinėse gerai žinomas austrų kilmės Berlyne besidarbuojantis ekspertas (gerai žinantis ir tai, kas vyksta ES sostinėse), vadovaujantis įtakingam European Stability Iniatitive think-tankui. Tekstas trumpas, mušantis visais aliarmo varpais ir konstatuojantis žiaurios realybės perspektyvą: “How enlargement dies” (“Kaip miršta Europos Sąjungos plėtra”).

Kad ir Lietuvoje būtų suprasta, kodėl yra būtina mušti visais pavojaus varpais, toliau pateikiu viso Gerald Knaus teksto lietuvišką vertimą.

Bet prieš tai raginu atkreipti dėmesį į tą faktą, kad pavojaus varpais muša austrų kilmės Berlyno ekspertas. Kažkodėl negirdžiu panašaus aistringo “ne-plėtros” pavojaus supratimo iš Centrinės Europos ar Baltijos šalių ekspertų. Negirdžiu tokio susirūpinimo ir iš tų, kurie dalyvauja Vadovų Tarybos posėdžiuose. Tame tarpe ir atstovaudami Lietuvai. Ką tai reiškia: ar Gerald Knaus susirūpinimas yra nepagrįstas; ar tie, kurie dalyvauja Vadovų Tarybos posėdžiuose yra tiesiog abejingi tiek plėtros perspektyvoms, tiek ir Ukrainos likimui?

Abejingumas yra alternatyvus išdavystės pavadinimas.

Toliau Gerald Knaus teksto vertimas:

*****

KAIP MIRŠTA EUROPOS SĄJUNGOS PLĖTRA (pirma dalis)

Gerald Knaus, European Stability Iniatitive

Jeigu ES stojimo derybos su Ukraina ir Moldova bus blokuojamos, tai būtų pražūtinga – nesąžininga, destabilizuojanti politinė beprotybė.

Bet tai kaip niekada, atrodo, yra vis labiau tikėtina.

Orbanas blokuos Ukrainą. Jei Bosnija bus blokuojama, Austrija blokuos kitus. Olandai blokuos Bosniją. Bulgarija blokuos Šiaurės Makedoniją. Kalbant apie Kosovą ar Albaniją… (kiti slepiasi už tų, kurie blokuoja).

Tik tie, kurie nekreipė dėmesio į pastaruosius du plėtros dešimtmečius – ir į Balkanus – stebisi tuo, kas ima smogti Ukrainos ir Moldovos integracijos perspektyvoms. Nieko nebuvo labiau nuspėjama.

Nuo 2013 m., po to kai Kroatija įstojo į ES, ES valstybės narės žaidė šį žaidimą su visomis Balkanų kandidatėmis.

Kosovas? „Europos perspektyva“. Bet po to, kai Kosovas pateikė paraišką dėl narystės: jokio garso. Jokio ES atsakymo. Tyla. Bet: „darykite tą ar aną, kad nesukeltumėt grėsmės savo europietiškai perspektyvai“.

Šiaurės Makedonija? „Spręskite santykius su kaimynais“. Jie tai padarė santykiuose su Graikija. Tada Prancūzija blokavo be jokios priežasties. Po to blokavo Bulgarija – su pasipiktinusiais reikalavimais, susijusiais su istorija, ir remiama visos ES. Dabar visi kaltina Skopję.

Juodkalnija? NATO narė, visiškai susiderinusi užsienio politikos reikaluose, mažiau nei 700 000 gyventojų: vis dar viršija ES „absorbcijos pajėgumus“. Po 11 metų trukusių derybų žinia: „ne anksčiau nei 2030 m., bet tikriausiai net ne tada“. Kodėl?

Albanija? Daugelį metų jai buvo sakoma „laukite Šiaurės Makedonijos“. Dabar Albanija gali būti užblokuota Graikijos. Ir kai kada nors, vieną dieną, pagaliau bus atidarytas pirmasis Albanijos derybų skyrius, Albanija vis tiek bus atsilikusi dešimtmečiu nuo Juodkalnijos šiose vėžlių lenktynėse.

Bosnija? Per liūdna visa tai vėl prisiminti. Niekada nesibaigiančios, nuolat besikeičiančios išankstinės sąlygos, labiau nei bet kuriai kitai kandidatei. Tuo tarpu: neribotas galias turinčio ES atstovo (“viceroy”) primetami įstatymai.

Jei Balkanų valstybių integracija užstringa, pastoviai yra kartojama, kad taip yra todėl, kad 1. jos nesireformuoja. O jei jos reformuojasi, tai 2. jos turi laukti, kol ES pasiruoš ir susivienys. Ir 3. jos turi įveikti kaimynų dvišalius veto. Arba laukti kitų.

Visa tai lydi nesikeičianti ES retorika: procesas yra „meritokratinis“; „griežtas, bet teisingas“; su akcentu, kad „pirmiausia fundamentinės vertybės“; svarbiausia – „teisinė valstybė“. Juoda yra balta. Žodžiai mažai ką reiškia.

Ką daryti?

Pirma: reikia pripažinti realybę.

Antra: reikia suplanuoti stojimo procesą su patikimai pasiekiamu tikslu visiems, ir tai padaryti reikia jau dabar. Tai dar galima padaryti.

*****

Baigdamas savo kupiną nerimo ir skausmingo sarkazmo tekstą, Gerald Knaus siūlo auditorijai įsiskaityti į jo jau anksčiau skelbtus analitinius tekstus, skirtus ES plėtros nesėkmių analizei, ir siūlymams, ką plėtros strategijoje reikėtų radikaliai keisti:

The turtle race (“Vėžlių rungtynės”): https://www.esiweb.org/publications/balkan-turtle-race-warning-ukraine

The bus without wheels (“Autobusas be ratų”): https://www.esiweb.org/newsletter/elephants-skopje-balkan-turtle-race-and-ukraine

The hamster wheel (“Žiurkėno ratas”): https://www.esiweb.org/publications/hamster-wheel-credibility-and-eu-balkan-policy

Orban on Ukraine (“Orbanas apie Ukrainą”): https://www.euractiv.com/section/europe-s-east/news/hungarys-orban-doubles-down-on-blocking-ukraine-accession-talks/

*****

Gerald Knaus siūlymai, ką reikia keisti plėtros strategijoje yra praktiški ir nesudėtingai įgyvendinami. Labai panašius siūlymus ir aš pats esu viešai siūlęs ir net kai kuriose Europos Parlamento rezoliucijose tai yra paminėta.

Jų esmė:

  • dalis Senosios Europos bijo plėtros, nes tariamai Europos Sąjungos institucijos ir sprendimų priėmimo mechanizmai tokiai išsiplėtusiai ES kol kas nėra pritaikyti. Vengrijos švaistymasis “veto” teise yra išgąsdinęs daug ką, nes yra bijoma, kad panašiai su “veto” teise elgsis ir Ukraina su Moldova bei kitos naujokės iš Vakarų Balkanų.
  • Todėl Senoji Europa reikalauja, kad prieš įvykstant naujai ES plėtros bangai, būtų įgyvendinta ES institucijų reforma ir atsisakyta “veto” teisės priimant sprendimus.
  • Naujoji Europa, tame tarpe ir Lietuva, nenori atsisakyti “veto” teisės.
  • ES plėtros procesas yra įstrigęs šioje kryžkelėje, ir Centrinė Europa nėra linkusi savo “veto” teisės aukoti vardan Ukrainos narystės Europos sąjungoje (mano įsitikinimu, tokia Naujosios Europos laikysena yra tragiškai klaidinga).
  • Tokios “institucinių reformų” v.s. “sparčios plėtros” šalininkų priešpriešos ir spąstų galima išvengti, jeigu artimiausioje Vadovų Taryboje būtų išgirstas Gerald Knaus pasiūlymas (kuriam pritariu visa širdimi) ir būtų priimtas sprendimas, kad pradiniame laikotarpyje Ukraina, Moldova ir Vakarų Balkanai vykdo derybas ir siekia narystės Europos Sąjungos Bendrojoje Rinkoje (o tai yra didžioji dalis narystės pačioje ES), turint omenyje, kad narystė Bendrojoje Rinkoje nesuteikia teisės dalyvauti ES sprendimų priėmime ir nereikalauja skubios ES institucijų reformos. Panašiai į narystę Europos Sąjungoje per tarpinę narystės Bendrojoje Rinkoje stotelę 90-ųjų pradžioje ėjo Skandinavijos šalys.
  • Tokiu būdu būtų išvengta nuostatos, kad plėtrą yra būtina nuo pat pradžių sieti su institucijų ir sprendimų priėmimo reforma; taip būtų nuraminta Senoji Europa; Naujoji Europa galėtų džiaugtis, kad plėtra pajuda iš dešimtmečių trukmės stagnacijos (kuri atrodo bus pratęsta, jeigu Vadovų Taryba gruodžio mėn. viduryje plėtros klausimu bus tokia nesėkminga, kaip kad dabar atrodo); o kandidatės į ES narius (Ukraina, Moldova ir Vakarų Balkanai) galėtų džiaugtis, kad joms atsiveria kelias link patikimai pasiekiamo ir praktiškai išskirtinai naudingo tikslo: narystės Bendrojoje rinkoje (narystė Bendrojoje rinkoje yra tai, kas Lietuvai davė daugiausiai ekonominės naudos; tas pats būtų su Ukraina).

******

Nemėgstu švaistytis tokiais kaltinimais, kaip “išdavystė”. Tačiau negaliu ir likti abejingu.

Tuo tarpu šiandien vieni, kurie dalyvauja sprendimų priėmime, abejingai stebi kaip ruošiamasi numarinti Europos Sąjungos plėtrą; kiti, kurie nedalyvauja sprendimų priėmime, abejingai stebi kaip tie, kurie spręs, ims ir numarins; tada visi pradės pergyventi ir vieni kitus kritikuoti.

Kai pastarosiomis savaitėmis matau, kaip kelius į Ukrainą blokuoja lenkų ir slovakų vežėjai, taip žlugdydami Ukrainos ekonomiką nemažiau nei Rusijos įgyvendinama Ukrainos uostų blokada; kai matau, kaip Vokietija atsisako pritarti 50 mlrd. eurų paramos Ukrainai skyrimui iš ES biudžeto, o Vengrija žada blokuoti Vadovų Tarybos sprendimą dėl derybų pradžios su Ukraina, o tuo tarpu kiti žada blokuoti visą plėtros procesą; ir kai matau, kad visa tai vyksta kažkokioje abejingoje europiečių tyloje – kai visa tai matau, atvirai sakau, kad man visa tai darosi panašu į išdavystę.

Tik dar kartą galiu pakartoti – abejingumas taip pat yra tolygus išdavystei.

Bet abejingumas kartais būna sunkiau pastebimas. Tik ne šį kartą…

Jeigu įvyks, išdavystė ir bus vadinama išdavyste. Ir bus žinoma, kas išdavė. Ir kas buvo jos abejingais bendrininkais. Ir bus žinoma, kur tokia išdavystė įvyko. Gali būti, kad artimiausioje Vadovų Taryboje.

Andrius Kubilius. Ar Lenkija atlygins žalą Ukrainai?

Kol visi europiečiai ir Lenkijos kaimynai, tame tarpe ir Lietuva, mandagiai tyli, Lenkijos furistai blokuoja visus įvažiavimus į Ukrainą. Tam vadovauja kažkokie prorusiški Lenkijos aktyvistai. Ir tai jau tęsiasi pakankamai ilgai.

Lenkijos pusėje bandančių įvažiuoti į Ukrainą eilė jau siekia 40 km. Vairuotojai laukia savaitėmis.

Į Ukrainą nepatenka maisto prekės, vaistai, degalai, civilinė ir karinė labdara. Savanoriai, vežantys labdarą, kurie iki šiol per kelias dienas sukursuodavo į Ukrainą ir atgal į namus Europoje, nebegali to daryti, nes negali ant sienos laukti kelias savaites.

Visa tai detaliai aprašyta Mildos Goštautaitės, su kuria kartu vežėme labdarą į Chersoną, emocingame tekste “KURWA” (https://www.facebook.com/milda.gostautaite/posts/10168632459070441).

Kai matai tokią situaciją ant Ukrainos sienos, kitoks žodis į galvą ir neateina!

Juk tai yra Ukrainos išdavystė. Išdavystė elementaris!

Ir tai vyksta mūsų kaimynėje Lenkijoje. Ir jau ne pirmą kartą – prieš tai buvo fermeriai su grūdais.

Furistai yra ne visa Lenkija, kas nors galėtų sakyti, bet todėl yra dar baisiau, kad tokiomis aplinkybėmis nesigirdi Lenkijos valdžios balso. Kaczynski’o Vyriausybė dar neišėjo, Tusko – dar neatėjo, bet yra ir Prezidentas Duda. Tyla. Yra pilietinė Lenkijos visuomenė – ir ta tyli.

Yra Prezidento Dudos asmeninis draugas Prezidentas Nausėda. Ir tas tyli.

Pasekmių prasme nematau didelio skirtumo tarp kelių blokados, kurią vykdo Lenkijos furistai, ir Ukrainos uostų blokados, kurią vykdo Kremliaus režimas su savo kariniu laivynu Juodojoje jūroje. Abiejų pasekmės Ukrainai yra tokios pačios – žiaurus smūgis jos ekonomikai. Toks pat, kaip rusų raketoms subombarduojant kokią nors gamyklą Ukrainoje.

Nuo rusų raketų ar uostų blokadų Ukraina gali apsiginti savo gamybos dronais skandindama Rusijos karinius laivus.

O kaip apsiginti nuo išdavystės tokių kaimynų, kurie šiaip prisiekinėja ištikimybę?

Vakarų pasaulis yra vieningas dėl to, kad Rusija turės atlyginti Ukrainai padarytą žalą, tame tarpe ir žalą padarytą jos ekonomikai. “Russia must pay” (“Rusija turi sumokėti”) – net G-7 lygiu paskelbtas šūkis. Ir tai yra tarptautinio teisingumo reikalas – jeigu Rusija nebus priversta sumokėti, tai atsiras kitų norinčių sekti Rusijos pavyzdžiu.

Kyla natūralus klausimas: ar Lenkija yra pasiruošusi atlyginti Ukrainos ekonomikai daromą ir jau padarytą žalą? Nenustebsiu, jeigu Ukraina to pareikalaus. Nes Lenkijos pavyzdžiu jau seka Slovakija.

Tiek lenkiškai Ukrainos išdavystei, tiek Europos (tame tarpe ir Lietuvos) abejingam tylėjimui gali būti pritaikytas tas pats lenkiškas žodis, kuriuo Milda pavadino savo tekstą.

Gal tai bent mus pažadins…

2023.11.27

Andrius Kubilius. Apie karo realybę

Kad šiais metais Ukrainai sunkiau sekasi išvaduoti savo okupuotas teritorijas nei pernai, – tą visi gerai žinome. Vis dažniau skamba perspėjimai (nuo generolo Zalužnyj iki mūsų ministro Gabrieliaus Landsbergio), kad karas gali tapti užstrigusiu apkasų karu, o tai naudinga tik Rusijai. Ta proga įvairiuose Vakarų kampuose pasigirsta įtikinėjimų, kad vienintelis būdas, kaip galima išvengti apkasų karo stagnacijos – tai tartis su Rusija dėl taikos pagal Putino sąlygas.

Tik Prezidentui Nausėdai atrodo, kad niekur nieko naujo nevyksta ir naujų, susirūpinimą keliančių tendencijų nesimato, todėl atseit galima ir toliau ramiai gulėti ant “nusiraminimo sofutės” bei rūpintis tik krepšinio varžybomis. Ir net kitus paraginti šalia prigulti.

Tuo tarpu pasaulyje daug ką neramina ir tokie faktai, kaip tai, kad JAV kongresas niekaip negali patvirtinti naujo finansinės paramos Ukrainai paketo. Be to dar artėja ir JAV Prezidento rinkimai, kuriuose gali laimėti D.Trumpas ir to įtaką tolesnei karo eigai yra neįmanoma suprognozuoti. Kas be ko, yra dar ir tokia Vengrija, kuri ES sprendimų dėl paramos Ukrainai priėmimą taip pat daro neprognozuojamu.

Štai tokiame fone ir verta paieškoti esminių atsakymų, kodėl fronto reikalai Ukrainoje stringa, nors Vakarai skelbiasi, kad Ukrainai suteikė daug karinės paramos, kurios turi užtekti pergalei pasiekti. Net ir F-16 tuoj atskris.

Vis dažniau Vakaruose gali išgirsti užuominų, kad Vakarai jau “pavargo” ar tuoj “pavargs” remti Ukrainą, nes fronto reikalai yra užstrigę. Surasti milijoną artilerijos sviedinių Rusijai Šiaurės Korėja yra pajėgi per mėnesį, tačiau Europos Sąjunga ir per metus to nesugeba padaryti. Tuo tarpu generolas Zalužnyj iš Vakarų prašo nebe tankų ar artilerijos (kuriuos Vakarai tiekė tol, kol jų turėjo sandėliuose, nes karinė Vakarų pramonė gamybos apsukų vis dar nesugeba padidinti), o dronų, elektroninių anti-dronų ar radarų, kuriuos ir patys ukrainiečiai galėtų pasigaminti, jeigu gautų tam reikalingą finansavimą.

Štai čia ir iškyla esminis klausimas: kodėl Vakarai, remdami Ukrainą, niekaip nesugeba pasiekti esminio persilaužimo Ukrainos išsivadavimo kare prieš Rusiją. Juk Vakarai ekonomiškai yra kelias dešimtis kartų stipresni už Rusiją, o kaip rodo istorija – karus galų gale visada laimi stipresnės ekonomikos. Taip iki šiol visada būdavo. Kodėl šį kartą to dar vis nestebime?

Norėdami suvokti problemos esmę, turime šiek tiek detaliau panagrinėti Rusijos, Ukrainos bei Vakarų “karo finansų” buhalteriją. Buhalterija yra svarbi ne tik rūpinantis valstybės biudžeto, bet ir rūpinantis karo reikalais. Taigi toliau – keletas svarbių skaičių.

Visų pirma apie Rusijos ir Vakarų ekonominį potencialą: 2022 metais Rusijos BVP siekė 1,8 trln. JAV dolerių, Europos Sąjungos – 18,35 trln. JAV dolerių, o JAV – 26,23 trln. JAV dolerių. Taigi vien tik ES savo ekonominiu potencialu viršija Rusijos potencialą 10 kartų, o sudėjus ES ir JAV skaičius paaiškėja, kad toks skirtumas tarp didžiųjų Vakarų ir Rusijos išauga net iki 25 kartų.

Vakarai ekonomiškai yra 25 kartus stipresni nei Rusija! Pagal paprastą istorinę ir ekonominę karų logiką – Rusija jau seniai turėjo būti sutriuškinta Ukrainoje. Bet, kaip matome – taip dar nėra.

Kodėl?

Todėl yra verta atidžiau pažiūrėti į “karo finansų” buhalteriją: kiek karo finansavimui lėšų skiria Rusija, Ukraina ir kiek tam paramos suteikia Vakarai?

Nagrinėjant Rusijos duomenis tenka pastebėti, kad įvairiose ekspertinėse publikacijose ar Pasaulio Banko statistikoje skelbiami duomenys varijuoja gana plačiose ribose, nes nuo karo pradžios Rusijos valdžia įslaptino finansų statistiką. Štai Pasaulio Bankas skelbia, kad 2022 m. Rusija karo reikalams išleido 86 mlrd. JAV dolerių, tuo tarpu Švedijos SIPRI instituto ekspertai nurodo 61 mlrd. USD, o Wilson Center skelbia 81,7 mlrd. JAV dolerių skaičių. Dar labiau varijuoja 2023 metų skaičiai: tarp 80 mlrd. JAV dolerių (SIPRI) ir 120 mlrd. JAV dolerių (Wilson Center). Wilson Center taip pat teigia, kad Rusijos “karo išlaidos” neapima visų su karu susijusių išlaidų, nes neįtraukia sužeistųjų gydymo ir daug kitų išlaidų (jas įtraukus Rusijos išlaidos 2023 metais išaugtų iki 160 mlrd. JAV dolerių). Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad Rusijos valdžia skelbia, jog 2024 m. didins karines išlaidas net 70%.

Nors ekspertų skelbiami Rusijos karinių išlaidų skaičiai tarpusavyje skiriasi, bet apibendrinant galima teigti, kad 2022 metais tokios išlaidos siekė apie 80 mlrd. JAV dolerių, 2023 m. – apie 100 mlrd. JAV dolerių, o 2024 metais gali dar labiau išaugti.

Skaičiuojant Rusijos karinių išlaidų santykį su BVP, randame, kad 2022 metais jis siekė maždaug 4%, 2023 m. – virš 5%, o 2024 m. – viršys 6%.

Rusija tokias karines išlaidas pajėgia finansuoti, nes vien tik iš naftos ir dujų eksporto Rusija per mėnesį uždirba apie 7,4 mlrd. JAV dolerių, o tai reiškia, kad per metus Rusija gali uždirbti apie 90 mlrd. JAV dolerių.

Ukraina ir 2023, ir 2024 planuoja išleisti karo finansavimui beveik nesikeičiančias lėšų sumas – apie 1,7 trln. hryvinų arba apie 44 mlrd. JAV dolerių. Tokios karo išlaidos sudaro net 26,6% nuo Ukrainos BVP, todėl Ukrainos biudžeto deficitas siekia net 38 mlrd. JAV dolerių arba 27% nuo BVP. Todėl Ukrainai reikia ne tik Vakarų karinės paramos, bet ir paramos uždengiant biudžeto “skylę”. Ukraina taip pat planuoja 2024 metais skirti 1,25 mlrd. JAV dolerių modernių dronų įsigijimui.

Europos Sąjunga nuo karo pradžios Ukrainai suteikė karinės paramos už 29 mlrd. JAV dolerių. Tai parama, kurią Ukrainos karinėms reikmėms suteikė tiek ES iš savo biudžeto (6 mlrd. eurų), tiek ir visos ES šalys narės kartu sudėjus, tai yra sudėjus visą paramą, kurią Ukrainai suteikė Vokietija, Lietuva, Lenkija ir visos kitos ES narės.

Tačiau tokia suma sudaro tik 0,15% Europos Sąjungos bendrojo vidaus produkto!!! Per 2 metus – tik 0,15%! Per vienerius metus išeina 2 kartus mažiau – 14,5 mlrd. JAV dolerių arba 0,075 % nuo ES BVP.

NATO standartas gynybai – 2% nuo BVP. ES sako, kad “su Ukraina stovės kartu tiek, kiek reikės” ir kad Ukrainos karas yra ir “mūsų” karas, tačiau šitam “mūsų” karui skiria tik 0,075%.

Ukraina 2023 metais skiria 26% nuo BVP šio karo reikmėms, Rusija – 6%, o ES – tik 0,075%. Pribloškiantis skirtumas!!!

Be abejo, yra tokių šalių kaip Lietuva (pirmaujanti), Estija, Latvija ar Lenkija, kurios karinei paramai jau yra paskyrę po 1% ar net daugiau nuo savo BVP, bet bendras ES karinės paramos Ukrainai lygis atrodo liūdnai – 0,075%.

Be abejo, Europos Sąjunga nemažai lėšų skiria Ukrainos makrofinansinei paramai, arba kitaip sakant, kitoms Ukrainos biudžeto išlaidoms finansuoti, bet tai nekeičia esmės – karą galima laimėti tik finansuojant karinę pergalę. Vien politiniais solidarumo pareiškimais karai nėra laimimi.

Jungtinių Valstijų karinė parama Ukrainai per 2 metus pasiekė 42,1 mlrd. JAV dolerių arba 0,20% nuo JAV BVP. Nedaug geriau nei ES parama. Per vienierius karo metus JAV parama siekia tik 21 mlrd. JAV dolerių arba 0,10% nuo BVP.

Susidėliojus atskirus skaičius, galima pereiti ir prie bendro karo “buhalterijos” vaizdo, iš kurio ir paaiškėja pagrindinė šio karo Rytų fronte užstrigimo priežastis.

Kaip jau buvo parodyta, 2023 metais Rusijos karinės išlaidos siekia 100 mlrd. JAV dolerių. O gal ir daugiau.

Ukrainos karinės išlaidos – 44 mlrd. JAV dolerių. Europos Sąjunga prie to prideda 14,5 mlrd. JAV dolerių, o JAV – dar 21 mlrd. JAV dolerių. Prie to dar būtų galima pridėti Didžiosios Britanijos ar Norvegijos (nepatenka į ES statistiką) paramos skaičius, bet jie nekeičia esmės.

Taigi bendra Ukrainos bei ES ir JAV lėšų suma, 2023 metais skirta tam, kad kariniu būdu būtų atremta Rusijos agresija, siekia tik 79,5 mlrd. JAV dolerių, o tai yra mažiau nei 100 mlrd. JAV dolerių, kuriuos tam pačiam tikslui šiais metais skyrė Rusija.

Priminsiu – JAV ir ES yra 25 kartus ekonomiškai galingesnės nei Rusija. Bet Rusija šiam karui skiria 6% savo BVP, o ES ir JAV tik 0,075% ir 0,10% atitinkamai. Tai yra Rusija šiam karui skiria 60-80 kartų didesnę savo ekonomikos dalį, nei JAV ar ES.

Pabrėžiu – 60-80 kartų didesnę!

Štai dėl to karas ir stringa apkasuose, nes Rusija akivaizdžiai laimi prieš Vakarus savo ekonomikos mobilizacijos karui fronte.

Matant tokį bendrą karo finansų “buhalterijos” vaizdą, pasidaro aišku ir tai, ko reikia tam, kad Rytų kariniame fronte būtų išvengta nelaimimo apkasų karo. Tam reikia laimėti politiniame Vakarų fronte. O tai ir yra vienas svarbiausių geopolitinių Lietuvos uždavinių. Lietuva turi rūpintis ne tik savo dvišale parama Ukrainai, bet ir kaip suburti panašiai mąstančių ir panašiai remiančių Ukrainą (1% nuo BVP) koaliciją (Baltijos šalys, Lenkija, Skandinavija, Didžioji Britanija) ir tada imtis įtikinėti kitus Vakaruose sekti mūsų pavyzdžiu.

Dar ir dar kartą galiu pakartoti tai, ką jau ne vieną kartą sakiau: Lietuvai šiandien yra svarbu rūpintis ir kovoti Vakarų fronte, kad Rusija pralaimėtų ties Chersonu ir Charkovu, o ne tik susitaikius su “apkasų karo” dabartine situacija Ukrainoje, jau dabar galvoti vien apie tai, kaip ginsime Vilnių, kai Putinas po pergalės Ukrainoje ateis ir pas mus.

Rusija pralaimės Ukrainoje, jeigu mes laimėsime Vakaruose. Tai ir yra mūsų gynybos bei saugumo strategijos “alfa” ir “omega”.

Tam reikia, kad susireikšminę veikėjai nebegulinėtų ant “nusiraminimo sofutės” ir nebesirūpintų tik krepšiniu, bet ir “dirbtų bei kovotų” (ne vien tik “pasisakytų”) Vadovų Tarybose Briuselyje ir Vašingtone bei kituose Vakarų forpostuose. Apie tokias “nusiraminti” kviečiančiųjų kovas Vakarų fronte ir koalicijų būrimus vardan mūsų pergalių tame fronte iki šiol neteko nieko girdėti.

Apie laukinčias vis naujas kovas Vakarų fronte ir būsimas Ukrainos pergales kalbėsimės mūsų sukurtos U4U (“United for Ukraine”) koalicijos organizuojamoje aukšto lygmens konferencijoje jau ateinantį antradienį, lapkričio 28 d. Į U4U koaliciją pirmąją karo dieną pradėjome burtis tam, kad laimėtume kovas Vakarų fronte. Nes tik tada galutinai laimės ir Ukraina.

Ir mes tai pasieksime!

Europos Parlamente vyksiančioje konferencijoje – Ukrainos europinės integracijos klausimas

Š.m. lapkričio 28 d. Europos Parlamente įvyks aukšto lygio konferencija „Europinė Ukrainos integracija – kelias į tvarią taiką Europoje“, organizuojama parlamentarų tinklo Vieningi už Ukrainą (angl. – „United for Ukraine“), ICUV, ANTS ir Ukrainos misijos prie ES.

Renginyje įžanginį žodį tars EP pirmininkė Roberta Metsola ir Ukrainos Aukščiausios Rados pirmininkas Ruslanas Stefančiukas, dalyvaus Europos Komisijos vadovybė, Ukrainos valdžios institucijų pareigūnai, Europos Sąjungos valstybių ministrai, Europos Parlamento nariai ir kt.

Vienas iš renginio iniciatorių europarlamentaras Andrius Kubilius pažymi, jog šis renginys suburs svarbiausius suinteresuotuosius, kad jie aptartų itin svarbų ilgalaikės taikos ne tik Ukrainoje, bet ir visame Europos žemyne užtikrinimo klausimą ir jo tiesioginį ryšį su Ukrainos pergale kare ir šalies euroatlantiniais siekiais.

„Konferencija siekiama sutelkti paramą laukiamam ES sprendimui pradėti ES derybas su Ukraina ir Moldova ir parodyti nepalaužiamą tarptautinės bendruomenės įsipareigojimą Ukrainos euroatlantinei integracijai, kuri yra būtina sąlyga tvariai taikai Europos žemyne“, – sako EP narys A. Kubilius.

Konferencijos dalyviai taip pat kviečiami dalyvauti parodoje „Rusijos turto konfiskavimas“ iš karto pasibaigus renginiui.

2023.10.17

A. Kubilius siūlo žingsnius, kurie padėtų sumažinti Rusijos pajamas iš iškastinio kuro eksporto

Europos Parlamento narys Andrius Kubilius antradienį Parlamente Strasbūre kalbėdamas diskusijoje dėl „Sankcijų Rusijai efektyvumo“ pažymėjo, kad Rusija vis dar gali finansuoti savo karą prieš Ukrainą, nes kasdien iš iškastinio kuro eksporto gauna apie 700 mln. eurų.

Neseniai Rusija pranešė, kad 2024-aisiais jos gynybos biudžetas padidės daugiau nei 70 procentų ir pasieks 107 milijardus eurų.

EP narys priminė, kad nuo pat karo pradžios buvo įvestos sankcijos rusiškos naftos ir dujų eksportui, kaip didžiausiam Rusijos biudžeto pajamų šaltiniui.

Pasak A. Kubiliaus, akivaizdu, kad įvestos sankcijos veikia: Rusija iš naftos ir dujų eksporto gauna dukart mažiau biudžeto įplaukų nei prieš karą. Skaudžiausios sankcijos buvo įvestos praėjusį gruodį: viršutinė naftos kainų riba – nes nafta atneša daugiausiai pajamų į biudžetą.

„Nepaisant to, kad viršutinė naftos kainų riba Rusijos biudžeto įplaukas paveikė labai stipriai, Rusija vis dar pajėgia gauti apie 700 milijonų eurų per dieną iš iškastinio kuro eksporto, o ES Rusijai kas mėnesį vis dar siunčia apie 2 milijardus eurų už naftos ir dujų importą. Laikas mums įvertinti, kaip galėtume padidinti savo sankcijų politikos efektyvumą, ypač dėl dujų ir naftos“, – pabrėžė europarlamentaras.

A. Kubilius pasiūlė keletą žingsnių, kurie padėtų sumažinti Rusijos gaunamas pajamas iš iškastinio kuro eksporto.

„Nustatyti dar žemesnę viršutinę kainų ribą žaliai naftai – nuo dabartinių 60 JAV dolerių už barelį iki 30 JAV dolerių už barelį. Uždrausti rusiškų suskystintų dujų importą. Apriboti naftos produktų importą, jei jie pagaminti trečiosiose šalyse iš rusiškos naftos. Taip pat nustatyti viršutinę kainų ribą rusiškų azoto trąšų eksportui“, – kalbėjo EP narys.

Be to, politikas siūlo uždrausti transportuoti rusišką naftą ir suskystintas dujas per ES teritorinius vandenis ir išskirtinę ekonominę zoną. Nustatyti apribojimus Europos tankerių teikiamoms paslaugoms, tankerių pardavimui, o taip pat tankerių draudimo paslaugoms, jei tankeriai naudojami rusiškos naftos eksportui.

Taip pat jis siūlo nustatyti sugriežtintą ir centralizuotą sankcijų taikymo priežiūros mechanizmą ES lygiu.

Pabaigai – įveskime sankcijas įmonėms, kurios Rusijoje stato Arktis-2 suskystintų dujų terminalą, rusiško aliuminio eksportui, įmonei „Rosatom“ ir branduolinio kuro eksportui.

„Nuo mūsų priklauso, ar Rusija ir toliau galės finansuoti savo karą!“ – akcentavo A. Kubilius.

2023.10.12

Andrius Kubilius. Du pastebėjimai ir išvados

Pirmasis pastebėjimas

Ne taip seniai, 2015 m. visi žinojome apie tokią Daesh, arba kitaip vadinamą „Islamo valstybę“ – išgarsėjusią teroristinę organizaciją, veikusią Irako, Sirijos teritorije, okupavusią didžiules regiono teritorijas. Žudė arabus, prievartavo jų moteris, kirsdino vaikų galvas. Jazidų religinė bendruomenė patyrė tikrą genocidą. Galų gale Irako kariuomenė ir kurdai, su amerikiečių kariškių pagalba, sugebėjo sutriuškinti Daesh. Visas demokratinis pasaulis tam pritarė. Net ir Putinas vaizdavo, kad Sirijoje jis kariauja su Daesh. Galų gale arabai buvo išvaduoti nuo Daesh teroro.

Hamas teroristai Izraelyje elgiasi lygiai taip pat, kaip elgėsi Daesh. Gal net žiauriau. Kai kas sako, kad Hamas yra tas pats Daesh, nauja jo atauga. Su Hamas turi būti elgiamasi taip, kaip buvo pasielgta su Daesh. Hamas turi būti sutriuškintas. Ir tai turi būti ne tik Izraelio reikalas. Tai turi būti visų Vakarų reikalas. Ir reikalas tų arabų, kurie nebenori gyventi okupuoti savo teroristų. Bet atrodo, kad kažkas mato skirtumą tarp kovos su Daesh ir kovos su Hamas. Nepalieka jausmas, kad skirtumas yra matomas tik todėl, kad su Daesh kovojo patys arabai, patyrę Daesh terorą, o su Hamas kovoja Izraelio žydai, patyrę Hamas terorą. Man toks skirtingas reagavimas į Daesh ir Hamas teroristų triuškinimą yra panašus į sisteminį antisemitizmą.

2015 metais Daesh teroras ir rusų „kiliminis“ Sirijos miestų bombardavimas sukėlė milžinišką pabėgėlių srautą į Europą. Europos Sąjunga išgyveno vieną iš didesnių krizių.

 

Antras pastebėjimas

Iki šiol Vakarai labai stengėsi padaryti viską, kad Rusija savo karinius veiksmus ir agresiją realizuotų tik Ukrainoje. Todėl iš Vakarų visada girdėjosi NATO vadų ir valstybių vadovų pareiškimai, kad Vakarai šio karo nekariauja, kad NATO nedalyvauja ir kad tai tik Ukrainos karas ginantis nuo Rusijos agresijos. Net ir pakankamai ginklų duoti Ukrainai Vakarai bijojo, labai nerimaudami, kad Putinas keršydamas už ginklų tiekimą, išplės savo karinius teroristinius veiksmus į platesnes erdves.

Putinas savo agresijos veiksmus išplėtė. Į Europos Sąjungos „papilvę“: Vidurio Rytus. Tik aklas gali nematyti Kremliaus sąsajų su visu tuo Hamas terorizmu: Kremliaus bendrystė su Iranu, Šiaurės Korėja, Sirija (visos trys yra JAV oficialiai pripažintos teroristinėmis valstybėmis), šiuometiniai Hamas lyderių vizitai į Kremlių – visa tai buvo įžanga į Hamas pradėtą teroristinį karą prieš Izraelį. Kremliaus tikslai aiškūs – nukreipti Vakarų dėmesį nuo Ukrainos ir sukelti „instrumentalizuotos“ migracijos bangą į Europą. Tuo pačiu įkvėpti savo bendražygius „teroristus“ sekti Hamas pavyzdžiu ir plėsti „teroristinio karo“ veiksmus į naujus regionus: Pietų Korėjos žvalgyba jau perspėja, kad Šiaurės Korėja jau ruošiasi pakartoti Hamas „sėkmę“, šturmuojant Šiaurės ir Pietų Korėjas skiriančią sieną; JAV žvalgyba perspėja, kad per artimiausias 2 savaites Iranas jau gali turėti atominę bombą. Putinas pasistengė, kad ne tik Hamas, bet ir Šiaurės Korėja bei Iranas būtų pasiruošę plėtoti „teroristinį karą“ (gal net branduolinį) vis naujose teritorijose.

Naujoji Putino karo prieš Vakarus strategija – nereikia tankų, divizijų ar karinės aviacijos, užtenka organizuotų, dar geriau valstybinių teroristų, nesvarbu kaip jie vadinasi: Hamas, Wagner ar Daesh.

Vakarai turi suprasti, kad Putinas prieš Vakarus, prieš Europą kovoja jau ne vien tik Ukrainoje. Kruvinąjį savaitgalį tai buvo perkelta į Izraelį. Ilgam ir su neprognozuojamomis pasekmėmis. Poryt tai gali persikelti į Pietų Korėją ar Vakarų Balkanus. Putinui nesunku tokiam „teroristiniam karui“ suvadovauti. Jis tam yra nuo seno gerai pasiruošęs. Dar nuo sovietmečio laikų KGB gyveno su vienu šūkiu: „Visų šalių teroristai – vienykitės!“. Putinas ir šią KGB užduotį efektyviai realizavo.

 

Išvados po dviejų pastebėjimų: ką turi daryti Vakarai?

Pirma, Vakarai jau gali nebesibaiminti, kad dėl Vakarų veiksmų, tiekiant ginklus Ukrainai, Putinas išplės savo karo teritorijas. Putinas savo teroristinio karo prieš Vakarus teritoriją jau išplėtė. Tai jau nebe vien tik Ukraina. Todėl Vakarai jau gali nebesibaiminti tiekti ginklus Ukrainai.

Antra, Vakarai turi suprasti, kad pradėto teroristinio karo smegenų ir finansų centras yra Kremlius. Todėl teroristinį Kremlių reikia sutriuškinti taip, kaip buvo sutriuškintas Daesh, o dabar triuškinamas Hamas. Ir tai neatidėliojant reikia padaryti Ukrainoje. Neatidėliojant, nes kitaip Kremlius savo „teroristinį karą“ perkels dar į naujas teritorijas. Ir nežinome į kurias.

Kai kas pergyvena, kad dėl Hamas pradėto teroristinio karo prieš Izraelį Ukraina dabar praranda Vakarų dėmesį.

Ukrainai reikia ne Vakarų dėmesio, o Vakarų ginklų. Ir Vakarų smegenų bei supratimo, kad pasaulinį teroristinį karą galima ir reikia sustabdyti dabar, Ukrainoje sutriuškintant Putiną, vyriausiąjį pasaulio teroristą.

2023.09.13

A. Kubilius: „Mūsų moralinė pareiga – ginti Ukrainą ne tik karinėmis, bet ir visomis ekonominėmis priemonėmis“

Europos Parlamento narys Andrius Kubilius pasisakydamas antradienį Strasbūre vykusiuose plenarinės sesijos debatuose dėl Ukrainos grūdų eksporto, pabrėžė, kad ES-Ukrainos asociacijos sutartyje ir Europos Komisijos sprendimuose nurodyta, kad Ukraina turi teisę padavinėti savo prekes ES Bendrojoje rinkoje.

Pasak europarlamentaro, ES Valstybės Narės turi prievolę nekurti dirbtinių kliūčių ukrainietiškoms prekėms, įskaitant grūdus, patekti į Bendrąją rinką.

„Turime ir moralinių įsipareigojimų ukrainiečiams, kurie gina mus, taip pat ir mūsų ūkininkus, nuo Rusijos agresijos. Mūsų moralinė pareiga – ginti Ukrainą ne tik karinėmis, bet ir visomis ekonominėmis priemonėmis. Deja, kai kurios Centrinės Europos šalių Vyriausybės moralines ir teisines pareigas iškeičia į vidaus populizmą“, – kalbėjo EP narys.

Jis pažymėjo, kad Europos Komisija privalo sustabdyti mūsų teisinių pareigų pažeidimus ir atsitraukimą nuo moralinių įsipareigojimų

„Turėtume ieškoti, kaip padėti Ukrainai tapti ES ir jos Bendrosios rinkos nare ir neturėtume bijoti normalios ekonominės konkurencijos su gamintojais iš Ukrainos“, – sakė A. Kubilius.

2023.07.10

EP nariai: NATO viršūnių susitikimas Vilniuje – istorinis įvykis

Europos Parlamento nariai Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius savaitės apžvalgoje, kurią įrašinėjo liepos 6-ąją Briuselyje, pasveikino visus su Valstybės diena ir aptarė svarbiausią aktualiją – artėjantį NATO viršūnių susitikimą (visą video pokalbį žiūrėkite čia: https://youtu.be/zP5u4Ihpicw).

“Atsiranda visokių filosofų, kurie sako, kad čia buvo ne ta valstybė ir panašiai. Nieko panašaus. Mums, dabartinei kartai, tai yra mūsų valstybės šaknys. Džiaugiamės galėdami turėti tokią istoriją, tokią įvairią praeitį”, – kalbėjo R. Juknevičienė.

Ji akcentavo, kad šiame pokalbyje bus daug geopolitikos, nes geopolitinė darbotvarkė labai įsiveržusi į visą Parlamentą, apskritai į Europos Sąjungos gyvenimą.

“Man pačiai per pastarąjį pusantro mėnesio teko pažiūrėti į Europą iš įvairių pasaulio pusių, labai globaliai. Savaitę užtruko kelionė į Braziliją, kuri yra svarbi šalis. Rusija su Kinija ją bando įtraukti į alternatyvų tinklą, vadinamą BRIKS. Jis jau egzistuoja, dar bando jį sustiprinti. Ten žmonių, politikų požiūris į karą Europoje kitoks nei pas mus”, – kalbėjo europarlamentarė.

Ji taip pat su darbo vizitu lankėsi Taivane, kuris, anot R. Juknevičienės, stovi teisingoje istorijos pusėje. Karo Europoje momentas aptartas su šalimi, kuri pati jaučiasi lyg Azijos Ukraina.

“Mus visus domina NATO viršūnių susitikimas Vilniuje. Tai didžiausia aktualija Lietuvoje ir pasaulyje. Tai istorinis įvykis vien todėl, kad vyksta Lietuvoje, Baltijos valstybėje, pakraštyje, prie pat ten, kur vyksta karas”, – sakė europarlamentarė. Ji taip pat pasiūlė aptarti neseniai įvykusį Prigožino maištą, kurį ji teigė stebėjusi, kai skrido iš Taivano.

A. Kubilius sveikindamas žiūrovus teigė, kad Valstybės dieną įdomu pagalvoti, kaip po šimto metų žmonės prisimins šitą laikotarpį.

“Man kartais atrodo, kad mes esame didžiulių istorinių virsmų laikotarpyje. Jie labai stipriai paliečia Lietuvą. Ir aš tikiuosi, kad į gerąją pusę”, – sakė EP narys.

Pasak jo, taip pat ir Prigožino maištai yra tos mozaikos dalis. A. Kubiliaus nuomone, buvo galima padaryti vieną paprastą išvadą, kad Rusijos žmonės visiškai nesiruošia eiti ginti Putino režimo nuo Prigožino maišto. “Čia ir yra pagrindinis rezultatas, kuris pačiu artimiausiu metu gali turėti labai didelių pasekmių ir galbūt atspindi tą realią padėtį Rusijos visuomenėje. Parama karui darosi visiškai nebe tame lygyje, kokiame buvo pačioje pradžioje. Nors bando dabar visokiomis tariamomis visuomenės apklausomis parodyti, kad vis tiek visi remia karą. Bet tai, kad žmonės nėjo ginti Putino, kad Prigožinas prieš savo maištą, prieš kelionę nuo Rostovo link Maskvos paskelbė labai griežtą karo kritiką, A. Navalnas iš kalėjimo pradėjo rinkimų kampaniją prieš karą, taip ją ir vadino, M. Chodorkovskis irgi ragino žmones pasiimti ginklus, tai rodo, kad esame kažkokių didelių virsmų akivaizdoje”, – svarstė europarlamentaras.

R. Juknevičienė teigė pritarianti šiai nuomonei. Pasak europarlamentarės, buvo labai įdomu sugrįžti į Europos Parlamentą ir išgirsti, ką kalba kolegos, ypatingai iš Vakarų, bei kaip jie sureagavo į maištą. Jos nuomone, nebėra taip, kad Putinas atrodė labai stiprus. “Pirma žinia, kurią išgirdau iš mūsų kolegų vokiečių ar kitų, kad, žiūrėkite, Putinas nėra toks stiprus. Aš dar labiau įsitikinusi, kad mes galime sulaukti ir labai greitų permainų pačioje Rusijoje. Į kurią pusę jos bus, aš nežinau. Bet jos gali būti, nes žmonės nėra labai paskendę meilėje Putinui, ir tai susiję su kitu dalyku, kad Putinas nėra stiprus. Jis yra silpnas”, – kalbėjo EP narė.

EP nario A. Kubiliaus teigimu, čia yra tai, ką mes toliau turime tęsti, kad Vakarų sostinės neišsigąstų silpno Putino. “Pasigirsta tokių balsų: pažiūrėkite, koks silpnas Putinas, kas vietoje jo ateis, kas branduolinį ginklą perims. Reikia labai tvirtai aiškinti, kad tikrai Putino režimas yra silpnas, tikėtina, kad gali ir griūti, kad tai gali atverti duris ir geroms permainoms”, – sakė europarlamentaras.

Nors kritikai sakys, kad ten gali būti ir labai baisių permainų, tačiau niekas nuo to nėra apsaugotas. “Gali būti, kad tuo ir pati Rusija, jų propagandos mašina gąsdins Vakarus. Kad geriau Putinas, nei neaišku, kas ateis. Bet be šios griūties nebus jokių permainų”, – kalbėjo R. Juknevičienė, kuri pažymėjo nesanti Prigožino šalininkė – tai baisus karo nusikaltėlis. “Bet tai, ką jis kalbėjo prieš pat pradėdamas šitą žygį, šokiravo: kad šitas karas yra neteisingas, kad visi melavo, jog Donecke ukrainiečiai žudė žmones, kad ukrainiečiai nėra jokie nacistai, kad ukrainiečiai turi labai stiprią kariuomenę, jie gina savo šalį, kad karo reikėjo tik Šoigu ir kariuomenei, kad netinka čia mosuoti branduoliniu ginklu. O branduoliniu ginklu mosuoja ir šantažuoja kaip tik Putinas. Jo nuvertimas arba jo žlugimas yra pagrindinė prielaida ne tik pokyčiams Rusijoje, bet ir stabiliai, pastoviai, tvariai taikai ateity Europos žemyne”, – pažymėjo ELP frakcijos vicepirmininkė.

Kalbėdami apie NATO viršūnių susitikimą Vilniuje EP nariai teigė įdėję savo indėlį, kadangi Europos Liaudies partija dar prieš porą mėnesių priėmė svarbų dokumentą, kurio vienas iš pagrindinių autorių Andrius Kubilius. “Apie tai, kad Europos Liaudies partija vienintelė iš visų aiškiai pasisakė, kad Vilniaus ar kitų metų Vašingtono viršūnių susitikime Ukraina turėtų būti pakviesta į NATO. Ir po to, mums patiems netikėtai, Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje visiškai žodis žodin atkartojo mūsų tekstus. Aš nežinau, ar yra buvę Europos Parlamento istorijoje, kad jis pasisakytų dėl kokios nors šalies narystės NATO. Ne Europos Sąjungoje, bet NATO”, – kalbėjo R. Juknevičienė.

Europarlamentaras A. Kubilius pažymėjo, kad klausimas yra vienas: ar NATO prisijungs prie Ukrainos, ar ne.

“Ukraina bus labai stiprus indėlis NATO stiprinimui, nes turi stipriausią tarp Europos demokratinių valstybių kariuomenę, ką jie įrodė karo lauke. Jei ji nebus priimta, tada liks labai aiškus klausimas – kodėl? Kodėl nepriimti reikšmingi sprendimai? Kodėl Vakarai arba kažkas Vakaruose nedrįsta to žingsnio padaryti? Bet kokie paaiškinimai nieko nereikš, nes ir toliau yra šalių, kurios galvoja, kad Putinas turi veto teisę NATO plėtrai”, – sakė A. Kubilius.

EP narės R. Juknevičienės teigimu, atveju situacija kitokia, nei buvo Bukarešte. Pasak jos, šį kartą pagrindinis stabdis pakviesti yra Jungtinės Amerikos Valstijos – ir būtent J. Bidenas.

Pasak A. Kubiliaus, yra dvi versijos. “Viena versija, kad Jungtinės Amerikos Valstijos nori būtent tokį sprendimą paskelbti kitų metų balandžio mėnesį Vašingtone vyksiančiame viršūnių susitikime. Čia J. Biden rinkimų kampanija ir geras variantas. Antra versija, kad gali būti galvojama, jog vis tiek su Rusija, tokia, kokia ji yra dabar, reikės derėtis. Nes ji niekada nebus kitokia. Tada NATO narystė bus dedama ant stalo: grąžinkite teritorijas Ukrainai, bet tada Ukraina neturės šitų saugumo garantijų”, – kalbėjo europarlamentaras.

R.Juknevičienės nuomone, gal Amerika turi tam tikrų žinių ir nori išvengti branduolinio judėjimo.

Pasak A. Kubiliaus, tai nėra labai protinga strategija.

“Kodėl Putinas pradėjo karą prieš Ukrainą? Todėl, kad Vakarai ilgą laiką palikdami Ukrainą pilkoje zonoje – nei integracijos į Europos Sąjungą, nei integracijos į NATO – sukūrė Putinui iliuziją, kad Ukraina yra palikta jo interesų zonoje. Ir jis čia gali tvarkytis kaip nori. Vakarai vis tiek sakys: tęskime dialogą. Gaila, kad galbūt Biden administracijoje neprisimenami kiti žinomo amerikiečio, Zbigniew Brzezinski, žodžiai, kad Rusija, kuri turi galimybę valdyti Ukrainą, visada liks imperija. Rusija, kuri nebeturės galimybės valdyti Ukrainos, galbūt taps demokratine. Tai šiandien čia ir būtų Vakarų signalas, pasakant, kad Ukraina yra kviečiama tapti NATO nare. Tai būtų signalas rusams užmiršti apie Ukrainą, nes ji “išeina” į Vakarus galutinai. Ir rusams patiems reikėtų galvoti apie savo gyvenimą, kaip jį sutvarkyti, kad jis pagaliau taptų normaliu, kad užmirštų visas imperijos susigrąžinimo nostalgijas”, –  sakė EP narys.

R. Juknevičienė teigė, jog lieka optimistė ir mano, kad nėra taip giliai strategiškai blogai dėl Ukrainos narystės. “Gal tai daugiau taktiniai dalykai, susiję su šios dienos situacija fronte, branduolinis ginklas. Net ir taktiniu požiūriu būtų gerai, jeigu Amerika pakeistų savo požiūrį”, – svarstė ji.

A. Kubilius priminė, kad šių metų pradžioje, kai mes pradėjome Europos liaudies partijoje rašyti apie Ukrainos narystę NATO, nebuvo jokių diskusijų. “Mes su savo iniciatyva pamatydavome kolegų iš Vakarų akyse šoką, – sakė europarlamentaras. – Tačiau per labai trumpą laiką diskusija nuėjo labai tolimą kelią. Ir šiandien vis tiek Ukraina yra žymiai arčiau NATO, nei buvo dar prieš gerą pusmetį. Aplinkybės yra tokios, kad karo metu priimti šalį į NATO yra psichologiškai ir politiškai ne pats paprasčiausias uždavinys”. Pasak jo, natūralu, kad visos šalys, NATO narės, turės ratifikuoti Ukrainos tapimo Aljanso nare sutartį.

O tai savo ruožtu lems diskusijas parlamentuose, kai rusai toliau bombarduoja, o ukrainiečiai ginasi, ir parlamentai turi balsuoti už tai, kad šalis taptų NATO nare, tuomet gali kilti klausimų dėl 5 straipsnio, ar ta šalis turi siųsti karius į Ukrainą.

Dėl paramos Chersono srities hromadoms

Po Rusijos įvykdyto karo nusikaltimo susprogdinant Nova Kachovkos hidroelektrinę, užtvindytos Ukrainos Chersono srities gyvenvietės susiduria su iššūkiais šalinant potvynio padarinius. Apskritis taip pat stipriai nukentėjo okupacijos metu ir dabar yra nuolat apšaudoma. Šiuo metu Chersono miestas ir Chersono apskrities 7 vietos hromados (smulkiausi vietos savivaldos administracijos vienetai) jaučia didelį poreikį tiek sunkiajai statybinei technikai, tiek įvairioms statybinėms medžiagoms, tiek buities ar higienos prekėms. Dar didesnį paramos poreikį ukrainiečiai jaus išlaisvinus šiuo metu okupuotas gyvenvietes kairiajame Dnipro krante, kadangi yra žinoma, jog besitraukdama agresoriaus kariuomenė išgrobsto ir visą valstybės, savivaldybių ir gyventojų turtą – nuo transporto priemonių iki virtuvės reikmenų.

Nuketėjusioms Chersono srities hromadoms ypač svarbu jausti kuo didesnę paramą – kiekvieno iš mūsų, atskirų valstybių, visos Europos Sąjungos. Europos Parlamento narių ir Europos Sąjungos šalių-narių parlamentarus vienijantis neformalus „United for Ukraine“ parlamentarų tinklas, kartu su Ukrainos visuomeniniais labdaros fondais nori organizuoti europinę paramos užlietoms Chersono hromadoms akciją, siūlydami įvairių šalių parlamentarams ir visuomeninėms organizacijoms pasidalinti atsakomybės sritis ir pasirūpinti bent vienos hromados poreikiais. Tačiau primename, kad parama reikalinga ir kitiems Chersono srities hromadoms.

Aštuoni Lietuvoje rinkti Europos Parlamento nariai kartu su Lietuvos visuomeninėmis organizacijomis pasirinko organizuoti paramos akciją Tiahynka hromadai, kuri istoriškai yra susijusi su Lietuva, nes joje stovi dar Vytauto Didžiojo pastatytas tvirtovės bokštas, o taip pat, archeologinių kasinėjimų metu rastos gynybinės tvirtovės liekanos, siejamos su Didžiuoju kunigaikščiu Vytautu.

Įvairūs Lietuvos subjektai – ar tai būtų valstybės arba savivaldybių įmonės, ar įstaigos, ar verslo asociacijos arba individualios įmonės – neretai turi galimybių patenkinti bent dalį Chersono hromadoms reikalingos paramos poreikių: pvz., tebeturėdamos senos įrangos po jos
atnaujinimo, turėdamos nenaudojamo ir mažai reikalingo turto ar tiesiog skirdamos paramą.

Laišką pasirašę Lietuvoje rinkti Europos Parlamento nariai kartu su Lietuvos visuomenininkais kreipiasi į įstaigas, organizacijas, asociacijas, piliečius, prašydami peržiūrėti savo turto sąrašą ir įvertinti galimybes skirti paramą Chersono srities hromadoms, ypač Tiahynka hromadai, kurią sudaro 11 gyvenviečių. Skirtingų Chersono srities hromadų poreikiai skirtingi ir jie nuolat kinta.

Pavyzdinis Tiahynkos bendruomenės poreikių sąrašas su būtinos įrangos ir prekių pavadinimais (pdf).

Visi, pasirengę prisidėti prie paramos nuo potvynio nukentėjusiems ukrainiečiams, kviečiami kreiptis tiesiai į, „Kunigaikščių Ostrogiškių karūnos fondą“ kuris praktiškai „realiu laiku“ seka Chersono hromadų poreikius ir galėtų informuoti apie reikalingos įrangos ar prekių kiekius, taip pat padėtų įgyti reikalingą hromadai įrangą už jūsų suteiktą finansinę paramą. Jūsų paramos nugabenimo koordinavimu į Ukrainą pasirūpintų fondas „Ačiū, kad esi“.

Kontaktai – paramos Chersonui projekto pristatyme.

Laišką pasirašę Lietuvoje rinkti Europos Parlamento nariai:

  • Petras Auštrevičius
  • Andrius Kubilius
  • Juozas Olekas
  • Rasa Juknevičienė
  • Aušra Maldeikienė
  • Liudas Mažylis
  • Bronis Ropė
  • Vilija Blinkevičiūtė

Europs Parlamento narių laiškas (pdf).

 

Nuotr.: Vytauto bokštas Tiahynkoje. Aut.: Oleh Marchuk.

2023.06.15

Europos Parlamentas rezoliucija ragina imtis neatidėliotinų veiksmų dėl Ukrainos narystės NATO

Europos Parlamentas (EP) ketvirtadienį plenarinėje sesijoje didele balsų dauguma priėmė istorinę reikšmę turinčią rezoliuciją dėl Ukrainos tvaraus atstatymo ir integracijos į euroatlantinę bendruomenę. Joje aptariamas platus klausimų spektras, pradedant tyčia sugriauta Kakchovkos užtvanka, taip pat pakartojama EP pozicija dėl Ukrainos atstatymo ir šiais metais prasidėsiančių stojimo į ES derybų. 

Vienas iš rezoliucijos iniciatorių, EP narys Andrius Kubilius pabrėžia, kad istorinę dokumento reikšmę turi aiškios ir nedviprasmiškos formuluotės dėl Ukrainos narystės NATO. 

Tai pirmas kartas, kai Europos Parlamentas taip ryžtingai ir didele balsų dauguma prašo NATO valstybių narių imtis neatidėliotinų veiksmų, kad būtų įvykdytas NATO įsipareigojimas dėl Ukrainos narystės Aljanse”, – teigia A. Kubilius. 

Dokumente įrašyta aiški nuostata, jog Europos Parlamentas “tikisi, kad artėjantys Vilniaus ir Vašingtono viršūnių susitikimai nuties kelią kvietimui Ukrainai prisijungti prie NATO ir kad stojimo procesas prasidės pasibaigus karui, ir bus kuo greičiau užbaigtas”.

“Oficialaus kvietimo Ukrainai prisijungti prie NATO išsiuntimas būtų puikus geopolitinis signalas, svarbus ne tik drąsiems Ukrainos žmonėms, bet ir Rusijos žmonėms.Rusaituri suprasti, kad galimybių imperinėms ambicijoms Ukrainosatžvilgiu nebėra, ji yra Vakarų pusėje, tad rusams laikas atsisakyti svajonių atkurti imperiją. Tai būtų pirmas žingsnis kuriant tvarią taiką Europos žemyne”, – teigia ELP frakcijos vicepirmininkė Rasa Juknevičienė.

Europos Parlamentas yra vienintelė Europos Sąjungos politinė institucija, galinti kalbėti visų Europos Sąjungos piliečių vardu. Todėl jo istorinis sprendimas paremti Ukrainos narystę NATO ir prašyti nedelsiant imtis reikšmingų žingsnių šia kryptimi yra toks svarbus, nepaisant to, kad ne Europos Parlamentas, o NATO valstybės narės spręs dėl Ukrainos narystės. 

Europarlamentarai A. Kubilius ir R. Juknevičienė pabrėžia, kad tie, kurie atstovauja Europos piliečiams ir kuriems tikrai rūpi Europos saugumas, remia Ukrainos narystę NATO, nepaisant nacionalinių ar politinių skirtumų. 

“Didžiuojamės, kad Europos Parlamentas pritarė šiai formuluotei dėl kvietimo Ukrainai nedelsiant įstoti į NATO, kurią pirmiausia parengė Europos liaudies partijos frakcija savo 2023 m. gegužės 9 d. patvirtintame dokumente dėl Ukrainos perspektyvos NATO”, – sako EP nariai.

Verta priminti, kad šis Frakcijos dokumentas buvo parengtas R.Juknevičienės ir A.Kubiliaus dėka. 

Europarlamentarai pažymi, kad tai – istorinė diena ne tik ukrainiečiams, bet ir Europai.

Nuoroda į rezoliuciją pridedama: https://www.europarl.europa.eu/doceo/document/RC-9-2023-0270_EN.html

×